- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-11
- Bylos Nr.
- A-143-46-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02621-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- Č. S.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių
- Advokatai
- Edgaras Dereškevičius
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Č. S. (Č. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Č. S. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinei dėl kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Č. S. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių rinktinės (toliau – atsakovas, Specialiųjų užduočių rinktinė) 48 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją.
Pareiškėjas nurodė, kad 2007 m. rugsėjo 20 d., atliekant tarnybinę užduotį, tamsiu paros metu (apie 21 val. 30 min., nuo tarnybos pradžios praėjus 1 val. 45 min.), Kauno rajone, Babtų seniūnijos automagistralės Vilnius–Kaunas–Klaipėda 127,7 kilometre, Specialiųjų užduočių rinktinės tarnybinis automobilis „VW Passat“, vairuojamas kito, blaivaus ir neuniformuoto šios rinktinės specialisto, atsitrenkė į važiuojamojoje kelio dalyje buvusį arklį su vienkinkiu vežimu be važnyčiotojo. Avarijos metu jis patyrė įvairius sužalojimus: buvo diagnozuoti kaukolės ir veido kaulų lūžimo padariniai, intrakranijinis sužalojimas su ilgalaike koma, viršutinio žandikaulio ir skruostikaulio lūžimas, potrauminis sindromas, apatinių galūnių giliųjų venų flebitas ir tromboflebitas. Dėl šio įvykio buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir patvirtinta 2007 m. gruodžio 7 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. (21/27)-4RN-1544(s) „Dėl Č. S. sveikatos sutrikdymo“ (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada), kurioje konstatuota, kad jo sužalojimai patirti tarnybos metu, tačiau nėra susiję su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, todėl jam negali būti išmokama Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 40 straipsnyje nustatyta kompensacija. Pareiškėjas nesutiko su Tarnybinio patikrinimo išvada ir tvirtino, kad ši išvada, kaip individualus teisės aktas, nėra pagrįsta objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, kaip tai numatyta Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje. Be to, remdamasis šia nepagrįsta ir neteisėta Tarnybinio patikrinimo išvada, Specialiųjų užduočių rinktinės vadas 2008 m. kovo 17 d. priėmė nepagrįstą ir neteisėtą įsakymą Nr. 2TE(RN)-28(S), kuriuo jis buvo atleistas iš Specialiųjų užduočių rinktinės specialisto pareigų, nepagrįstai neišmokant jam kompensacijos pagal Statuto 40 straipsnį. Specialiųjų užduočių rinktinės spendimas nemokėti jam kompensacijos buvo priimtas padarius išvadą, kad pareigūno eitos pareigos ir sveikatos sutrikdymas nėra susiję su padidėjusiu pavojumi ar rizika jo gyvybei ar sveikatai, tačiau atsakovas aiškiai pripažino, kad pareigūno sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu. Vadinasi, Specialiųjų užduočių rinktinė, atlikusi tarnybinį tyrimą ir priėmusi Tarnybinio patikrinimo išvadą, tikrino ir tyrė tik vieną Statuto 40 straipsnio 3 dalyje aprašytą atvejį, t. y. ar jo sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau visiškai netyrė kitų Statuto 40 straipsnio 3 dalies dispozicijoje numatytų atvejų. Pareiškėjo teigimu, fakto, kad jo sveikata buvo sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo, neginčija ir Specialiųjų užduočių rinktinės vadas, nes, net ir patvirtinus Tarnybinio patikrinimo išvadą, Specialiųjų užduočių rinktinė 2008 m. kovo 13 d. siuntimu Nr. (21/27)-27S-3S siuntė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinei medicinos ekspertizės komisijai (toliau – CMEK) patikrinti jo sveikatos būklę, nurodant, kad siunčiama sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti. Tačiau, nepaisant to, kad CMEK 2008 m. kovo 14 d. pažymoje Nr. 841 jo sveikatos sutrikdymai susieti su 2007 m. rugsėjo 20 d. įvykusiu eismo įvykiu ir konstatuota, kad jis netinkamas vidaus tarnybai pagal I, II, III skiltis, CMEK nepagrįstai nevertino sveikatos sutrikdymo laipsnio ir jo nenustatė. Atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2008 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. 11SP-1221 atleidžiant jį iš tarnybos jam buvo pripažintas 60 procentų netektas darbingumas, vadovaudamasis Statuto 40 straipsnio 3 dalies 2 punktu, pareiškėjas teigė, jog jam privalo būti nustatyta ir išmokėta 48 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 25–27) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad tiek Tarnybinio patikrinimo išvada, tiek ir jos pagrindu priimtas sprendimas neišmokėti pareiškėjui kompensacijos, numatytos Statuto 40 straipsnio 3 dalyje, yra teisėti, motyvuoti ir pagrįsti. Kompensacija pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį turi būti mokama tik tuo atveju, kai pareigūnas buvo sužalotas atliekant tarnybines pareigas ar dėl tarnybinių pareigų atlikimo, t. y. kai nustatomas priežastinis ryšys tarp tarnybinių pareigų vykdymo arba tarnybos ir pareigūno sužalojimo. Sąvoka „atliekant tarnybines pareigas“ reiškia, kad kompensacija pareigūnui turi būti mokama tuomet, kai jis buvo sužalotas arba žūsta atlikdamas tarnybines pareigas, kurios yra susijusios su padidėjusiu pavojumi ir padidėjusia rizika, t. y. nustačius, kad pasekmės (sužalojimas ar mirtis) atsiranda dėl tiesiogiai teisės akte įsakmiai nurodyto pareigų vykdymo. Pareiškėjo sužalojimai patirti tarnybos metu, tačiau nėra susiję su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, todėl jam negali būti išmokama Statuto 40 straipsnyje nustatyta kompensacija. Paminėtas įvykis vertintinas kaip nelaimingas atsitikimas tarnyboje, nes pareigūnas, vykdydamas tarnybą įprastinėmis sąlygomis, t. y. važiuodamas tarnybiniame automobilyje, atsitrenkė į kelio važiuojamojoje dalyje atsitiktinai buvusią, su užduotimi nesusijusią kliūtį. Tarnybinio patikrinimo išvadoje patvirtinta, kad pareiškėjo veiksmai nebuvo susiję su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika gyvybei ir sveikatai (tokio pavojaus buvimas atliekant tarnybines pareigas yra vienas iš Statute numatyto vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principo elementų). Atsižvelgiant į susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (administracinės bylos Nr. A9-1123/2007, Nr. A11-454/2007), atsakovo nuomone, Specialiųjų užduočių rinktinės priimtas sprendimas neišmokėti kompensacijos dėl pareiškėjo patirtų sužalojimų yra pagrįstas ir teisėtas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 9 d. sprendimu (b. l. 64–70) atmetė pareiškėjo skundą.
Teismas nurodė, kad byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo teisės į Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytą kompensaciją esant pareigūno sveikatos sutrikdymo atvejui jam atliekant tarnybines pareigas. Pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl fakto, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Specialiųjų užduočių rinktinėje dirbo Pirmosios valdybos Ketvirtojo skyriaus specialistu (statutinis valstybės tarnautojas, B lygis, 6 kategorija). Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad Specialiųjų užduočių rinktinės specialistas pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikdymą tarnybos metu, bet ne dėl tarnybos ar einant tarnybines pareigas, kurios susijusios su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika, o nelaimingo atsitikimo metu. Specialiųjų užduočių rinktinės vadas, vadovaudamasis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 56 straipsnio 1 dalimi, 57 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdamas į CMEK 2008 m. kovo 14 d. pažymą Nr. 841, 2007 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. 2TE-(RN)-28(S) nuo 2008 m. kovo 17 d. atleido pareiškėją iš Specialiųjų užduočių rinktinės Pirmosios valdybos Ketvirtojo skyriaus specialisto pareigų. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas įstatymo nustatytu terminu Tarnybinio patikrinimo išvados ir/ar įsakymo, kuriuo buvo atleistas iš tarnybos, neskundė, o teismas 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartimi pareiškėjo reikalavimą dėl Tarnybinio patikrinimo išvados panaikinimo atsisakė priimti pareiškėjui praleidus terminą skundui paduoti. Taigi šioje byloje nebuvo sprendžiamas Tarnybinio patikrinimo išvados teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Nagrinėjamu atveju teismas sprendė tik pareiškėjo reikalavimą dėl jo teisės į kompensaciją Statuto 40 straipsnyje numatytais pagrindais. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju esminę reikšmę teisingam bylos išsprendimui turi nustatymas aplinkybių, ar eismo įvykio metu pareiškėjas vykdė tarnybines pareigas, kurios susijusios su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, ir ar yra priežastinis ryšys tarp jo patirtų sužalojimų ir tarnybinių pareigų atlikimo. Teismas nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kurioms esant įvyko eismo įvykis, ir kad jo metu pareiškėjas patyrė sužalojimus, dėl kurių neteko 60–70 procentų darbingumo. Šalių pozicijos skiriasi dėl to, ar sužalojimai (sveikatos sutrikdymas) Statuto 40 straipsnio 3 dalies prasme buvo susiję su pareigūno tarnybinių pareigų atlikimu, susijusiu su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Teismas atkreipė dėmesį į Statuto 3 straipsnio 7 dalyje numatytą vieną iš pagrindinių vidaus tarnybos principų – vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą. Atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A146-1264/2010 išvadas. Teismas nurodė, kad Statuto 40 straipsnio 3 dalis numato kompensacijas pareigūno sveikatos sutrikdymo atvejais. Atsižvelgiant į pareiškėjo sužalojimo datą (2007 m. rugsėjo 20 d.), byloje aktuali 2007 m. gegužės 15 d. Statuto redakcija Nr. X-1127 (įsigaliojo nuo 2007 m. gegužės 29 d.). Pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį, kompensacija dėl sveikatos sutrikdymo pareigūnui mokama nustačius vieną iš šių atvejų: 1) pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 2) pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 3) pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Ar pareigūno mirtis, susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai nustatoma vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Statuto 40 str. 5 d.), o sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą nustato CMEK (Statuto 40 str. 8 d.). Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-138 patvirtintų Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklių (toliau – Taisyklės) 3–10 punktų nuostatas, dėl Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų ištyrimo vidaus tarnybos įstaigoje turi būti atliktas tarnybinis patikrinimas, kurio tikslas – nustatyti priežastinį ryšį, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas, sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, ar tarnybinių pareigų atlikimas yra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Kitaip tariant, tarnybinio patikrinimo metu turi būti nustatyta, ar pareigūno sužalojimo, susižalojimo, sveikatos sutrikdymo atvejis priskirtinas vienam iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų kompensacijos mokėjimo atvejų. Taisyklių 10 punkte yra nustatyti tarnybinio patikrinimo išvados turinio reikalavimai, tarp jų – nurodyti, ar yra nustatytas priežastinis ryšys, ar teisės aktų nustatyta tvarka išmokėtina kompensacija (Taisyklių 10.6 p.). Teismas akcentavo, kad neginčytinai įrodyta aplinkybė, jog pareiškėjas sužalojimus (sveikatos sutrikdymą) patyrė tarnybiniu automobiliu vykdamas atlikti tarnybinę užduotį. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo sveikata sutrikdyta tarnybos metu. Šiuo atveju svarbu išsiaiškinti, ar sveikata pareiškėjui buvo sutrikdyta dėl tarnybos ar einant tarnybines pareigas, kurios susijusios su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika, ar nelaimingo atsitikimo metu. Teismas pažymėjo, jog byloje surinkti įrodymai yra pakankami spręsti, kad pareiškėjo sužalojimo aplinkybės yra nustatytos, ir dėl jų ginčas nekyla. Tačiau pareiškėjas teigė, jog tuo metu, kai įvyko avarija, jis ir jo kolegos sekė automobilį, užduotį atliko važiuodami link Tauragės. Liudytojas J. T. (J. T.) parodė, kad tarnybinė užduotis (konkretūs veiksmai) turėjo būti atlikti ne pakeliui, o pačioje Tauragėje. Liudytojas taip pat parodė, kad operatyvinis veiksmas pradedamas tada, kai yra pradedamas stebėjimas. Šiuo atveju joks stebėjimas dar nebuvo pradėtas, nebuvo panaudotos maskuotės ir sekimo prietaisas, visa stebėjimui reikalinga įranga gulėjo pareigūnų kuprinėse arba automobilio bagažinėje. Parodė, kad pareigūnams apskritai sekti objekto tą dieną nereikėjo, jiems tik reikėjo įdėti sekimo prietaisą. Byloje nėra ginčo, kad avarija įvyko automagistralės Vilnius–Kaunas–Klaipėda 129 km, Kauno rajone, Babtų seniūnijoje, taigi ne Tauragėje. Pareiškėjas teismui nepateikė objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų jo teiginius, kad operatyviniai veiksmai šiuo atveju buvo atliekami kelyje Vilniaus–Kaunas–Klaipėda ir kad tuo metu, kai įvyko avarija, jis ar jo kolegos jau vykdė sekimą. Pareiškėjas ar jo atstovai neįvardijo objekto, kurį sekė, nenurodė, kokias priemones naudojo kelionės metu. Tačiau liudytojas J. T. pateikė priešingą informaciją, t. y. kad pareiškėjas ir jo kolegos operatyvinę užduotį vyko atlikti į Tauragę, kad pareigūnų kelionės galutinis tikslas (vieta), kurioje turėjo būti atliekama užduotis, buvo Tauragėje, kad sekti jokio objekto nei pareiškėjui, nei jo kolegoms užduotyje nebuvo nurodyta ir kad pareigūnai tik turėjo įdėti sekimo prietaisą. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kurie leistų vienareikšmiškai patvirtinti jo teiginių pagrįstumą ir paneigtų atsakovo bei liudytojo J. T. parodymų teisingumą, teismas nepagrįstais laikė pareiškėjo skundo argumentus, kad eismo įvykio metu pareiškėjas jau vykdė operatyvinę veiklą – operatyvinį sekimą, kuri susijusi su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas buvo sužalotas tarnybos metu, tačiau sužalojimo metu jis nevykdė jokių tarnybos pareigų, susijusių su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno sveikatai ar gyvybei. Vertindamas pareiškėjo ir jo atstovų argumentus, kad eismo įvykio metu pareiškėjas jau vykdė operatyvinę užduotį, nes transporto priemonė, kuria pareigūnai vyko keliu Vilnius–Kaunas–Klaipėda, buvo su tarnybiniais numeriais, teismas pastebėjo, kad faktas, jog tarnybinis automobilis, kuriuo pareiškėjas ir jo kolegos vyko atlikti užduoties, buvo iš anksto (prieš išvykstant iš Vilniaus) paruoštas užduoties tikslui (atlikti automobilio maskuojamieji darbai, uždėti operatyviniai numeriai), nėra pagrindas tvirtinti, kad operatyvinės veiklos pradžios momentu laikytinas momentas, nuo kurio automobilis yra paruošiamas užduoties vykdymui. Vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais bei vidiniu įsitikinimu, teismas padarė išvadą, kad operatyvinės veiklos pradžios momentu protinga laikyti ne automobilio, kuriuo bus vykstama į užduoties vietą, paruošiamuosius veiksmus, bet pačių veiksmų (šiuo atveju stebėjimo ar sekimo) pradžią. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismo nuomone, akivaizdu, kad pareiškėjas eismo įvykio metu tarnybiniu, paruoštu operatyvinei užduočiai automobiliu vykdamas į užduoties vietą, dar nevykdė pačios užduoties, t. y. neatliko operatyvinių veiksmų, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad jo sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu atliekant veiksmus, kurie susiję su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ir sveikatai. Paminėtas įvykis atsakovo pagrįstai įvertintas kaip nelaimingas atsitikimas tarnyboje, nes pareigūnas, vykdamas į tarnybą įprastinėmis sąlygomis, t. y. važiuodamas tarnybiniame automobilyje, atsitrenkė į kelio važiuojamojoje dalyje atsitiktinai buvusią, su užduotimi nesusijusią, kliūtį (jokio ryšio tarp arklio vežimo, į kurį automobilis atsitrenkė, savininko ir užduoties vykdymo nustatyta nebuvo, ir pareiškėjas šio ryšio nebuvimo neneigia). Teismas pažymėjo, jog automobilis pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio prasmę yra padidinto pavojaus šaltinis, tačiau padarė išvadą, kad automobilio naudojimo pareigūno tarnybos funkcijoms atlikti faktas pats savaime nėra pagrindas pripažinti, jog pareigūno tarnyba Statuto 40 straipsnio 3 dalies prasme buvo atliekama padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno sveikatai ar gyvybei sąlygomis. CK 6.270 straipsnio prasme didesnio pavojaus šaltiniu laikoma veikla, kuri kelia aplinkiniams didesnį nei įprasta pavojų. Kiekvienas kelių eisme dalyvaujantis automobilis yra padidinto pavojaus šaltinis aplinkiniams, nesvarbu, koks valdytojas ir kokiu tikslu jį eksploatuoja (vykdant tarnybos funkcijas, asmeniniams reikalams ar kt.). Tarnybos funkcijas atliekantis vidaus tarnybos pareigūnas, vairuodamas automobilį ar juo važiuodamas, yra kelių eismo dalyvis ir jo padėtis pagal Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) prasmę yra tokia pat kaip ir visų kitų eismo dalyvių (visi eismo dalyviai privalo laikytis KET ir jų pažeidimo atveju traukiami atsakomybėn). Teismas dar kartą atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1264/2010. Pabrėžė, kad pareiškėjo sužalojimas atliekant tarnybą pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai (sužalojimo metu pareiškėjas jokių konkrečių tarnybos užduočių nevykdė, o tik važiavo jas vykdyti ir pateko į eismo įvykį dėl kito eismo dalyvio kaltės). Pareiškėjo ir jo kolegų važiavimas automobiliu paminėtomis aplinkybėmis iš esmės niekuo nesiskyrė nuo automobilio eksploatavimo įprastomis sąlygomis. Vadovaudamasis Statuto 2 straipsnio 8 dalimi, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo sužalojimo eismo įvykyje atvejis pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes priskirtinas prie nelaimingų atsitikimų tarnyboje. Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta kitų asmenų poveikiu iš šalies dėl vykdant tarnybines pareigas jo atliktų veiksmų. Surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės yra pakankami daryti išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu, tačiau ne dėl to, kad jis atliko tarnybines pareigas, kurių atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, o dėl važiavimo automobiliu, ir sužalojimus jis patyrė kaip eilinis eismo dalyvis. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas buvo sužalotas tarnybos metu, tačiau jo sveikatos sutrikdymas nepriskirtinas nė vienam iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų, kurių konstatavimas yra sąlyga mokėti Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytą kompensaciją, todėl pareiškėjo skundas yra nepagrįstas ir atmestinas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 72–75) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.
Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 81, 86 str.). Teismas klausėsi tik valstybės valdžios įstaigos – atsakovo argumentų ir pozicijos šioje administracinėje byloje. Teismas nepagrįstai ir neteisingai įvertino jo atliktas tarnybines pareigas, kurių esmė yra konkrečios operatyvinės veiklos vieno iš metodų – operatyvinio sekimo vykdymas, nepriskyrė jų prie pareigų, kurios susijusios su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Šios teismo išvados akivaizdų neteisingumą įrodo konkretūs įrodymai, surinkti nagrinėjant administracinę bylą teisme. Teismas netinkamai vertino faktinę aplinkybę, jog nuo pat pasiruošimo operatyvinės veiklos vykdymui momento yra įmanoma situacija, kad bus pradėti vykdyti suinteresuotų nusikalstamą veiką darančių asmenų aktyvūs veiksmai neutralizuojant operatyvinę veiklą, taip pat ir tą, kurią jis būtent ir buvo betarpiškai pradėjęs vykdyti. Teismas apsiribojo bendrais ir konkrečia bylos medžiaga nepagrįstais teiginiais, remdamasis subjektyviu vidiniu įsitikinimu. Pabrėžia, kad vidaus tarnybos pareigūno tarnybinių pareigų atlikimas naudojant tarnyboje transporto priemonę Statuto 40 straipsnio 3 dalies kontekste gali būti pripažintas susijusiu su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno sveikatai ar gyvybei tuo atveju, jei pagal konkrečios bylos faktines aplinkybes būtų nustatyta, kad naudojant automobilį buvo atliekamos tokio pobūdžio tarnybinės užduotys, kurių atlikimas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Ne tik betarpiškai naudojo automobilį kaip priemonę tarnybinei užduočiai vykdyti, bet ir dėl to, jog šia specialia tarnybine transporto priemone buvo gabenama speciali slapta operatyvinė technika, lėmė dar didesnį pavojų jo sveikatai ar gyvybei dėl realiai galimos grėsmės kilus galimybei neutralizuoti operatyvinę veiklą bei bandant, pavyzdžiui, pagrobti specialiąją techniką iš automobilio.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 79–80) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad teismas teisingai konstatavo, jog pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu, tačiau ne dėl to, kad jis atliko tarnybines pareigas, kurių atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, o dėl važiavimo automobiliu, ir sužalojimus jis patyrė kaip eilinis eismo dalyvis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamas administracinis ginčas tarp šalių kilo dėl skirtingo Statuto 40 straipsnio (bylai aktualios 2006-07-19 įstatymo Nr. X-804 redakcijos) 3 dalies supratimo. Todėl kolegija pripažįsta būtina pateikti šios materialinės teisės normos aiškinimą.
Pasisakydama dėl nurodytam aiškinimui reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, kolegija pažymi, kad fakto klausimu ginčo tarp šalių nėra, t. y. šalys pripažįsta ir nekvestionuoja, jog pareiškėjas 2007 m. rugsėjo 20 d. gavo traumą (dėl kurios neteko 60-70 procentų darbingumo ir nuo 2008-03-17 buvo atleistas iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 str. 1 d. 4 p. (nesant galimybės tarnauti dėl sveikatos būklės)) eismo įvykio metu, kai Specialiųjų užduočių rinktinės tarnybiniame automobilyje kartu su kitais pareigūnais važiavo automagistrale Vilnius – Klaipėda ir kai šios automagistralės 127,7 kilometre minėtas automobilis apie 21 val. 30 min. atsitrenkė į važiuojamojoje kelio dalyje buvusį arklį vienkinkiu vežimu. Šalys taip pat pripažįsta, kad toks pareiškėjo važiavimas automobiliu laikytinas jo tarnybinių funkcijų (tarnybinių pareigų) atlikimu. Kolegija pažymi, kad šalys taip pat neginčija aplinkybės, jog paminėtu laiku pareiškėjas (ir kiti atsakovo pareigūnai) važiavo į paskirties vietą Tauragėje, kur turėjo būti vykdoma specialioji užduotis. Pastaroji faktinė bylos aplinkybė kolegijos išskiriama iš kitų, nes būtent su ja pareiškėjas sieja būtinumą taikyti nagrinėjamoje situacijoje Statuto 40 straipsnio 3 dalį.
Pasisakydama dėl teisės taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, jog Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vienų iki 5 metų (nuo 12 iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Iš šios teisės normos matyti, kad joje nustatyti trys alternatyviai galimi nurodytos kompensacijos išmokėjimo atvejai:
1) kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai;
2) kai pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai;
3) kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso.
Spręsdama klausimą, kuris iš šių atvejų taikytinas byloje nagrinėjamai situacijai, kolegija pirmiausia pažymi, kad tokio klausimo išsprendimui yra reikšmingi du pagrindiniai momentai: pirmas, pareigūno (pareiškėjo) patirtų sužalojimų laikas, t. y. šio laiko nustatymas tam, kad būtų galima spręsti, ar tai įvyko tarnybos arba ne tarnybos metu; antras, konkrečių būtent šiam laikui (kai buvo patirti atitinkami sužalojimai, jeigu būtų nustatyta, kad tai įvyko pareigūno tarnybos metu) būdingų išorinių aplinkybių nustatymas tam, kad jas būtų galima įvertinti padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos buvimo aspektu. Kalbant apie pastarosios aplinkybės nustatymą, pabrėžtina, kad pareigūno tam tikrų tarnybinių pareigų atlikimo metu padidėjęs pavojus ar padidėjusi rizika, jeigu šie faktoriai neegzistavo tuomet, kai pareigūnas patyrė traumą arba sužalojimus, Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo prasme nėra reikšmingi. Šios teisės normos taikymo požiūriu padidinto pavojaus ir padidėjusios rizikos faktoriai yra reikšmingi tik tuomet, kai šie faktoriai būtų buvę pareigūno traumos ar sužalojimo gavimo metu.
Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas faktines bylos aplinkybes bei aukščiau pateiktus Statuto 40 straipsnio 3 dalies aiškinimo argumentus, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamai situacijai yra aktualus Statuto 40 straipsnio 3 dalies pirmosios iš nurodytų alternatyvų (kompensacijos išmokėjimas, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai) taikymas.
Pasisakydama dėl faktinių bylos aplinkybių ir byloje esančių įrodymų įvertinimo, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad paminėtam eismo įvykiui (kurio metu pareiškėjas gavo nurodytą traumą) pareiškėjo turimam statusui būdingi padidinti pavojus ir rizika jokios reikšmės neturėjo, nes šio eismo įvykio metu pareiškėjas nevykdė jokių su šiais faktoriais sietinų pareigų, o buvo tik šio eismo įvykio dalyvis – nukentėjusysis. Pirmosios instancijos teismo aptarti ir įvertinti įrodymai, taip pat kaip ir pareiškėjo apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodyti argumentai, kolegijos manymu, neleidžia daryti kitokios išvados. Todėl konstatuotina, kad faktinės bylos aplinkybės pirmosios instancijos teismo įvertintos teisingai.
Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.