Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Spruogio, Margaritos Stambrauskaitės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Ž. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėja pabrėžė, jog draudiminio įvykio pripažinimo teisiniu pagrindu yra laikomas konstatavimas dviejų reikšmingų aplinkybių – įvykio laiko ir vietos – nelaimingas atsitikimas turi įvykti darbuotojo darbo dienomis bei kelyje tarp darbovietės ir gyvenamosios vietos. Pareiškėjos teigimu, šiuo atveju egzistuoja abi sąlygos. Pareiškėja paaiškino, kad dirba Šalčininkų r. (duomenys neskelbtini), jos užimtumas – nuolatinis darbas visą darbo diena. Darbas gimnazijoje (pamokos) prasideda 8.00 val., atstumas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) apie 10 km, taigi nelaimingas atsitikimas įvyko pareiškėjos darbo dieną. Pareiškėja nesutinka su atsakovu, jog kelias į darbą iš gyvenamosios vietos prasideda pasibaigus privačiai namų valdai. Atkreipė dėmesį, kad nei Įstatymas, nei Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtinti Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatai (toliau – ir Nuostatai) nesieja vykimo į darbą proceso pradžios su griežtu gyvenamosios vietos ribų peržengimu. Taip pat nėra nustatytas ir tikslus vykimo į darbą proceso pradžios momentas. Nelaimingas atsitikimas siejamas su jau prasidėjusiu ir nesibaigusiu procesu – darbuotojo vykimu į darbą ar iš jo (įvykis įvykęs kelyje). Nagrinėjamu atveju pareiškėjos vykimo į darbo procesas buvo prasidėjęs jai išėjus iš gyvenamojo namo ir einant prie automobilio, kuriuo būtų tęsusi savo kelią į darbą. Aplinkybė, jog pareiškėja pargriuvo nuosavame kieme, negali reikšti, jog įvykis įvyko ne kelyje į darbą. Nelaimingo atsitikimo siejimas su gyvenamojo namo sklypo ribomis reiškia, jog automobiliui esant pastatytam ne privačioje teritorijoje prie namo, arba už privataus sklypo tvoros, kliūčių pripažinti nelaimingą atsitikimą draudiminiu įvykiu nebūtų. Toks interpretavimas yra klaidingas ir prieštarauja nelaimingo atsitikimo pripažinimo draudiminiu įvykiu vertinamiesiems kriterijams bei prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams.

Pareiškėja taip pat atkreipė dėmesį, jog Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatuose, galiojusiuose iki 2014 m. rugsėjo 22 d., gyvenamoji vieta buvo tapatinama su nakvynės vieta, todėl, pareiškėjos nuomone, nelaimingas atsitikimas, įvykęs jai einant į darbą jos privačiame kieme, turėtų būti laikomas nelaimingu atsitikimu pakeliui į darbą. Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.16 straipsnyje nustatyta, kad fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Taigi gyvenamoji vieta yra suprantama kaip asmens faktinė buvimo vieta, tad gyvenamoji vieta turėtų būti suprantama kaip butas, namas, bet nesiejama su žemės sklypo ribomis, nuosavybės forma, paskirtimi ir t. t.

VSDFV nuomone, sąvoka „gyvenamoji vieta“ neturėtų būti aiškinama siaurai, t. y. tik gyvenamasis namas. Pagal ginčui aktualius teisės aktus draudiminiais įvykiais pripažįstami nelaimingi atsitikimai, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie įvyko pakeliui į darbą ar iš darbo, t. y. kai nelaimingas atsitikimas įvyksta pakeliui į darbą ar iš darbo darbuotojo darbo dienomis kelyje tarp darbovietės ir gyvenamosios vietos. Pareiškėja neginčija fakto, kad ji pargriuvo nuosavame kieme. Nuosavas kiemas (ar bet kuri kita privati valda) priklauso asmeniui ir pašaliniai asmenys negali į jį patekti be asmens sutikimo. Asmens nuosavas kiemas (privati valda) negali būti laikomas prasidėjusiu keliu į darbą, nes, kol asmuo nėra išėjęs iš kiemo, tol jis nėra išėjęs iš gyvenamosios vietos (namų). Be to, pareiškėja paslydo nuosavame kieme, nes kelio danga buvo labai slidi. Slidžia kelio danga nuosavo namo kieme gali pasirūpinti tik pats asmuo, kuriam kiemas priklauso. Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo paskirtis – drausti asmenį pakeliui į darbą ar iš darbo kelyje tarp darbovietės ir gyvenamosios vietos, o ne gyvenamojoje vietoje, už kurios saugumą yra atsakingas joje gyvenantis asmuo. VSDFV nuomone, kelias negali prasidėti dar asmens privačioje valdoje, t. y. jam esant savo gyvenamosios vietos teritorijoje (name, sklype, garaže, kuris yra asmens sklype, lauko tualete ir panašiai). Kelias į darbą prasideda tik išėjus iš gyvenamosios vietos – privačios valdos, todėl VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai priėmė sprendimą pareiškėjai įvykusį nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą pripažinti nedraudiminiu įvykiu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjai įvykusio nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą pripažinimo draudiminiu įvykiu.

Iš į bylą pateikto 2017 m. sausio 6 d. nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą akto Nr. 1 nustatyta, kad pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) 2016 m. gruodžio 8 d. (ketvirtadienį) 7.30 val. eidama prie automobilio, kad važiuotų į darbą, dėl kelio slidumo paslydo ir griuvo savo namo kieme (duomenys neskelbtini) Šalčininkų r. Krisdama pareiškėja dešine ranka atsitrenkė į automobilį ir susilaužė dešinį žastikaulį (b. l. 51–53).

VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. 6-15-149 (b. l. 11) pareiškėjai 2016 m. gruodžio 8 d. įvykusį lengvą nelaimingą atsitikimą pakeliui į darbą pripažino nedraudiminiu įvykiu, nes įvykis neatitinka Įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 2 punkto bei 3 straipsnio 12 dalies 1 punkto reikalavimų, kadangi nelaimingas atsitikimas įvyko prie nukentėjusiosios namo, t. y. dar neišvykus iš gyvenamosios vietos.

Nesutikdama su minėtu atsakovo sprendimu, pareiškėja jį apskundė VSDFV (b. l. 6–7), tačiau VSDFV 2017 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. (11.1)I-1132 (b. l. 8–9) pareiškėjos skundo netenkino, motyvuodama, kad nelaimingas atsitikimas, įvykęs pakeliui į darbą ar iš darbo, pripažįstamas draudiminiu įvykiu tik tuomet, kai jis įvyko kelyje tarp darbovietės ir gyvenamosios vietos. Kelias į darbą iš gyvenamosios vietos prasideda pasibaigus privačiai namų valdai, o pareiškėjai nelaimingas atsitikimas įvyko privačioje valdoje prie nuosavo namo.

Nelaimingų atsitikimų darbe pripažinimą draudiminiais įvykiais reglamentuoja Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas (toliau ir – Įstatymas) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-03-22 nutarimu Nr. 309 patvirtinti Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatai (toliau – ir Nuostatai). Nagrinėjamu atveju taikytinos šių aktų redakcijos, galiojusios iki 2016 m. gruodžio 31 d. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 12 dalies 1 punktą nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą (tarnybą) ar iš darbo (tarnybos) – įvykis, įskaitant eismo įvykį, darbuotojui vykstant į darbą (tarnybą) ar iš darbo (tarnybos) darbuotojo darbo dienomis kelyje tarp darbo vietos ir gyvenamosios vietos. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie neatitinka Įstatymo 6 straipsnyje nustatytų sąlygų. Remiantis Įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 3 straipsnio 12 dalies 1 punktu bei Nuostatų 10.2.1 punktu, draudiminiais įvykiais pripažįstami nelaimingi atsitikimai, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie įvyko pakeliui į darbą ar iš darbo, t. y. kai nelaimingas atsitikimas įvyksta pakeliui į darbą ar iš darbo darbuotojo darbo dienomis kelyje tarp darbo vietos ir gyvenamosios vietos. Taigi iš nurodyto teisinio reglamentavimo galima spręsti, jog nelaimingo atsitikimo pripažinimui draudiminiu įvykiu be kita ko būtina, jog jis būtų įvykęs: 1) darbuotojo darbo dieną; 2) kelyje tarp darbuotojo darbo vietos ir (nagrinėjamu atveju) gyvenamosios vietos.

Byloje nėra ginčo, kad nelaimingas atsitikimas pareiškėjai įvyko jos darbo dieną, tačiau pareiškėja ir atsakovas skirtingai interpretuoja, kas laikytina keliu tarp darbo vietos ir gyvenamosios vietos. Pareiškėjos teigimu, šis kelias prasideda jai išėjus iš namų (šiuo atveju – gyvenamojo namo), o atsakovo nuomone, gyvenamoji vieta apima ir privačią namų valdą, iš kurios pareiškėja nelaimingo atsitikimo metu dar nebuvo išvykusi.

Šiuo atveju, siekiant nustatyti, ar yra pagrindas pareiškėjos nelaimingą atsitikimą laikyti draudiminiu įvykiu, būtina nustatyti, ar įvykis įvyko kelyje į darbą metu, t.y. ar pareiškėja jo metu jau buvo išvykusi iš savo gyvenamosios vietos. Byloje nėra ginčo dėl įvykio aplinkybių, jog pareiškėja paslydo ir susižeidė eidama prie automobilio, kuriuo ketino važiuoti į darbą, savo privataus namo (duomenys neskelbtini) Šalčininkų r. kieme.

Ginčo teisinius santykius reguliuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtintos asmens gyvenamosios vietos ar momento, nuo kurio yra laikoma, kad kelias iš gyvenamosios vietos į darbą jau laikomas prasidėjusiu sąvokų. Vilniaus apygardos administracinis teismas yra nurodęs, jog tam, kad asmuo būtų pripažintas išvykusiu iš savo gyvenamosios vietos, nuo savo gyvenamojo būsto jis turi būti išvykęs, t. y. atsitraukęs per protingą atstumą (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-6349-643/2015).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.16 straipsnyje nustatyta, kad fizinio asmens gyvenamąją vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena, arba vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs, jei gyvena keliose vietose. Duomenys apie fizinio asmens gyvenamąją vietą kaupiami viešame Gyventojų registre ir yra išreiškiami per šios vietos adresą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad gyvenamąja vieta gali būti tiek gyvenamoji patalpa (pvz. butas daugiabučiame name), tiek ir namas su privačia namų valda (kaip nagrinėjamu atveju), kuri apimtų tiek gyvenamąjį patalpą ir kitas valdoje esančias patalpas, tiek privačią namų valdos teritoriją. Už gyvenamosios vietos saugumą atsako pats valdos savininkas. Šiuo atveju pareiškėja paslydo ir susižalojo privataus namo kieme, t.y. dar neišvykusi ir savo gyvenamosios vietos.

Pareiškėja skunde taip pat nurodo, jog Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatuose, galiojusiuose iki 2014 m. rugsėjo 22 d., gyvenamoji vieta buvo tapatinama su nakvynės vieta, todėl, pareiškėjos manymu, nelaimingas atsitikimas, įvykęs jai einant į darbą jos privačiame kieme, turėtų būti laikomas nelaimingu atsitikimu pakeliui į darbą. Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčo santykiams nurodytos redakcijos (galiojusios iki 2014-09-22) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-09-02 nutarimu Nr. 1118 patvirtinti Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatai (toliau – ir Tyrimo nuostatai) netaikytini, nes įvykio metu galiojo šių nuostatų LR vyriausybės 2016-09-07 nutarimo Nr. 896 redakcija). Be to, tiek pareiškėjos minimos redakcijos (10.2 p.), tiek įvykio metu galiojusios redakcijos Tyrimo nuostatuose (59 p.) poilsio (nakvynės) vieta yra apibūdinama vieta, į kurią (iš kurios) į darbą (iš darbo) vykstama darbuotojui esant komandiruotėje, todėl šios poilsio (nakvynės) ir gyvenamosios vietos sąvokos nėra tapačios.

Įstatymo 6 straipsnio 6 dalis numato, kad sprendimus dėl nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ir profesinių ligų pripažinimo draudiminiais įvykiais, remdamiesi nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo bei profesinių ligų aplinkybių ištyrimo ir patvirtinimo dokumentais, taip pat dėl išmokų nukentėjusiesiems skyrimo ir mokėjimo priima Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai, vadovaudamiesi šiuo Įstatymu, Vyriausybės nutarimu tvirtinamais Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatais ir kitais teisės aktais. Atsižvelgus į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes, darytina išvada, jog atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 2017-01-17 sprendimas Nr. 6-15-149 buvo priimtas pagrįstai, yra paremtas tiek faktiniu, tiek teisiniu pagrindu. VSDFV Vilniaus skyriaus 2017-01-17 sprendimu ir Fondo valdybos 2017-02-24 sprendimu, 2016 m. gruodžio 8 d. (ketvirtadienį) 7.30 val. Pareiškėjai įvykęs nelaimingas atsitikimas pagrįstai buvo pripažintas nedraudiminiu įvykiu, kaip neatitinkantis Įstatymo 3 straipsnio 12 dalies 1 punkto ir 6 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatų. Skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, todėl naikinti jų nėra teisinio pagrindo. Taip pat nėra pagrindo tenkinti išvestinio reikalavimo dėl atsakovo įpareigojimo spręsti iš naujo dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo. Dėl šių argumentų pareiškėjos skundas atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos Ž. B. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.