Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjos ERGO Insurance SE, veikiančios per Lietuvos filialą, atstovei B. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos ERGO Insurance SE, veikiančios per Lietuvos filialą, skundą atsakovei Kauno miesto savivaldybei, tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinė miškų tarnyba, Valstybinių miškų urėdija, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėja Ergo Insurance SE Lietuvos filialas (toliau – ir pareiškėja, ir Bendrovė) padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovė, ir Savivaldybė) 2685,00 Eur turtinės žalos atlyginimą; 2) priteisti iš atsakovės 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, pareiškėjos patirtos Savivaldybei netinkamai vykdžius želdinių priežiūros funkciją, atlyginimo.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2019-02-04 važiuojant iš Šilainių pl. į Romainių g., ant automobilio Opel Insignia, valst Nr. (duomenys neskelbtini), užkrito medžio šaka ir jį apgadino. Automobilis įvykio dieną buvo apdraustas ERGO Insurance SE Transporto priemonių draudimu (draudimo liudijimo Nr. 710-851-659680). Remiantis 2019-02-13 Remonto sąmata Nr. 659680-085, pareiškėja įvykio metu apgadintą automobilį remontavusiai įmonei sumokėjo 2685,00 Eur dydžio išmoką. 2019-03-21 pareiškėja pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijai raštą dėl 2685,00 Eur žalos atlyginimo regreso tvarka. Kauno miesto savivaldybės administracijos Nuolatinė darbo grupė, žalos, patirtos išvirtus ar nulūžus medžiams, atlyginimo klausimams nagrinėti 2019-04-01 vykusiame posėdyje svarstė pareiškėjos 2019-03-21 raštą dėl žalos atlyginimo regreso tvarka ir nutarė prašymo netenkinti, įvertinusi pareiškėjos nurodytas aplinkybes nustatė, kad medis, kurio šaka apgadino automobilį, auga miško žemėje, todėl Kauno miesto savivaldybė, nebūdama valstybinio miško valdytoja, negali daryti įtakos miško priežiūros sprendimams (medžių kirtimui ar genėjimui).

Pareiškėja teigia, kad turtinę žalą regreso tvarka patyrė, nes atsakovė, žemės sklypo, kurioje augo medis, savininkė, nevykdė jai teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su savivaldybės teritorijoje augančių želdinių priežiūra ir tvarkymu.

Atsakovė teigia, kad medis, kurio nulūžusi šaka apgadino automobilį, auga miško žemėje (Šilainių pl sankryža, kur įvyko įvykis ribojasi su valstybinės reikšmės mišku - Sitkūnų girininkija (miško sklypais Nr. 6, Nr. 9, Nr. 37), teritorija, kurioje augo žalos atsiradimą sąlygojęs medis, patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, kurie savivaldybei nėra priskirti, taip pat nurodė, kad neįmanoma identifikuoti kurioje kelio vietoje tiksliai augo medis, nuo kurio nulūžo šaka.

Nagrinėjamoje byloje kilo tinkamo atsakomybės subjekto dėl žalos, padarytos ant važiuojančios transporto priemonės užkritusiai nulūžusiai medžio šakai, atlyginimo klausimas.

Teismas konstatuoja, jog faktą apie eismo įvykį pagrindžia bylos medžiaga – Kauno apskr. VPK Kelių policijos skyriaus 2019-02-04 apie 14.57 val. Kaune, Šilainių pl. Romainių g. įvykusio eismo įvykio medžiaga. Iš Kauno apskr. VPK Patrulių rinktinės vyr. patrulio E. Č. sudarytos eismo įvykio schemos, eismo įvykio metu darytų foto nuotraukų bei K. K. pateikto eismo įvykio aplinkybių paaiškinimo, nustatyta, kad apsnigti medžiai, nuo kurio nulūžusi šaka apgadino automobilį, nuo kelio ašies ir nuo asfaltuoto kelio krašto yra nutolę tik apie kelis metrus.

Kelių įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad kelias – inžinerinis statinys, skirtas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui. Kelio elementai yra šie: žemės sankasa, važiuojamoji dalis, kelkraščiai, skiriamoji juosta, kelio grioviai ir kitos vandens nuleidimo sistemos, sankryžos, autobusų sustojimo aikštelės, poilsio aikštelės, pėsčiųjų ir dviračių takai, kelio statiniai, techninės eismo reguliavimo priemonės, želdiniai, esantys kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kiti įrenginiai su šių elementų užimama žeme.

Kelio apsaugos zona – šio Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyto pločio žemės juosta abipus kelio briaunų, kurioje ribojama ūkinė veikla (2 straipsnio 6 dalis).

Pagal Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, gatvė – kelias ar atskiras jo ruožas, esantis miesto ar kaimo gyvenamojoje vietovėje, paprastai turintis pavadinimą. Taigi, Romainių gatvė, kurioje 2019-02-04 įvyko eismo įvykis yra vietinės reikšmės kelias (Kelių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktas), kurio savininkė yra Kauno miesto savivaldybė (Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis).

Atsakovė pateikė teismui duomenis, kad vadovaujantis Kauno miesto bendruoju planu Romainių g. yra C kategorijos, t. y. pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymą ji yra I kategorijos, Šilainių pl. nuo Romainių g. iki Alytaus g. yra C kategorijos, pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymą ji yra I kategorijos, o gatvės dalis nuo Alytaus g. iki Baltų pr. yra D kategorijos, pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymą ji yra II kategorijos.

Iš pateiktų atsakovės duomenų nustatyta, kad ginčo kelias priskirtas C kategorijai, t. y. pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymą jis yra I kategorijos.

Pagal Vyriausybės 2004-02-11 nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros aprašo (toliau- Aprašas) III skyriaus Kelių priežiūros vykdymas punktus, Kauno miesto savivaldybei tenka pareiga užtikrinti Romainių gatvės taisymą bei priežiūros darbus, taip pat saugias eismo sąlygas, naudojimo priežiūrą, organizuoti techninę jo priežiūrą. Vadovaudamiesi Aprašo 4.3 punktu, kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo kirsti, genėti (prižiūrėti) kelio juostoje augančius medžius ir kitus želdinius, pašalinti medžius, keliančius pavojų saugiam eismui, neleisti, kad kelio juostoje ir kelio apsaugos zonoje būtų sodinami, augtų želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui.

I kategorijos kelių kelio apsaugos zona yra po 10 metrų nuo kelio briaunų į abi puses (Kelių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Teismas pažymi, kad iš byloje esančių duomenų (pateiktų foto nuotraukų) nustatyta, kad apsnigti medžiai nuo kelio ašies ir nuo asfaltuoto kelio krašto yra nutolę tik apie kelis metrus, t. y. ginčo medis, nuo kurio nulūžo šaka, augo kelio apsaugos zonoje.

Tais atvejais, kai medis auga kelio apsaugos zonoje, atsakomybės už žalą, padarytą jam nulūžus, subjektas, pagal teismų praktiką, yra kelius prižiūrintis juridinis asmuo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2013; 2016 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-216-421/2016).

Nustačius, kad automobilį Opel Insignia, valst Nr. (duomenys neskelbtini) apgadinęs medis augo kelio apsaugos zonoje, todėl konstatuotina, kad šiuo atveju atsakovė Kauno miesto savivaldybė yra tinkamas civilinės atsakomybės subjektas. Aplinkybė, kad medis priklausė miško masyvui neeliminuoja jos civilinės atsakomybės, kadangi eismo saugumą užtikrina kelio savininkas.

Teismas pažymi, kad vadovaujantis anksčiau paminėtais teisės aktais, kelius prižiūrinčiam juridiniam asmeniui yra nustatyta tiesioginė teisinė pareiga užtikrinti saugų eismą kelyje, kiek jis susijęs su kelio apsaugos zonoje augančiais medžiais, nepriklausomai ar tai pavieniai želdiniai, ar miško masyvui priklausantys medžiai, jeigu jie auga kelio apsaugos zonoje.

Teismas pažymi, kad nors įvykio schemoje ir nėra pažymėta medžio, nuo kurio nukrito šaka, augimo vieta, tačiau pagal LR Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymą, siekiant sudaryti saugias eismo sąlygas, nuo kelio briaunų į abi puses nustatoma kelio apsaugos zona. Vietinės reikšmės keliuose jos plotis nuo 3 iki 10 metrų. Iš pateiktų nuotraukų, matyti, kad medžių, kurie auga prie kelio, šakos yra gausiai padengtos sniegu, todėl teismo nuomone, medžio šaka nulūžo nuo medžio, kuris augo prie kelio (kelio apsaugos zonoje), o nebuvo vėjo atnešta nuo kito medžio, kuris auga daugiau negu 10 metrų nuo kelio, todėl atsakovės teiginiai, kad nėra tiesioginio ir neginčijamo įrodymo, jog būtent nuo medžio, kuris augo kelio apsaugos zonoje, nulūžusi šaka kliudė ir apgadino ginčo automobilį, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėja skundo reikalavimą grindė aplinkybe, kad atsakovė, būdama atsakinga už kelio apsaugos zonoje esančių želdinių priežiūrą ir tvarkymą, nepakankamai kontroliavo jų būklę ir dėl tokio neveikimo buvo padaryta žala, todėl pareiškėja turi teisę reikalauti jos atlyginimo.

Teismas pažymi, kad turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 straipsnio 2 dalis), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią inter alia (be kita ko) asmuo patyrė dalyvaudamas administraciniuose teisiniuose santykiuose, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, pagal savo prigimtį yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009).

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnis). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Apibendrinant aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas tik nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos institucijos, t. y. Kauno miesto savivaldybės veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pabrėžtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai ar neveikimas, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Nagrinėjamoje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas), būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovė, atlikdama pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl to byloje pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovė privalėjo veikti priimdama sprendimus, ar atsakovė pareiškėjo nurodytoje situacijoje veikė laikydamasi šių reikalavimų.

Kaip jau minėta, kad pagal Kelių priežiūros aprašo 4.3 punktą kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo kirsti, genėti (prižiūrėti) kelio juostoje augančius medžius ir kitus želdinius, pašalinti medžius, keliančius pavojų saugiam eismui; neleisti, kad kelio juostoje ir kelio apsaugos zonoje būtų sodinami, augtų želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punkte nustatyta, kad viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų yra savivaldybės želdynų ir želdinių apsauga, priežiūra, tvarkymas, būklės stebėsena, inventorizavimas, apskaita.

Žalos kilimo metu galiojusios redakcijos Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje konkrečiai išvardintos savivaldybėms priskirtos pareigos želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo ir kūrimo srityje: savivaldybės organizuoja savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, kuria ir tvarko jų duomenų bazes (skaitmenines ir geoinformacines), vykdo savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių būklės, želdynų kūrimo, naujų želdinių veisimo vidaus kontrolę (8 punktas), sprendžia medžių persodinimo, kirtimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo, gydymo klausimus (12 punktas), išduoda leidimus saugotinų medžių ir krūmų kirtimui ar kitokiam pašalinimui, genėjimui, persodinimui ar kitiems želdynų ir želdinių tvarkymo darbams (13 punktas). Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos tikslas – nustatyti želdynų žemės sklypų ribas, medžių ir krūmų rūšį, jų fiziologinę būklę, matmenis, įvertinti vejų, gėlynų, vandens telkinių, mažųjų kraštovaizdžio architektūros statinių, inžinerinių įrenginių ir kitų želdynuose esančių objektų būklę, parengti apskaitos duomenis, kad želdynus būtų galima efektyviau valdyti, teikti informaciją apie želdynų ir želdinių, aplinkos būklę, kontroliuoti, ar jų plotai atitinka galiojančias želdynų normas (Želdynų įstatymo 18 straipsnio 1 dalis). Pagal Želdynų įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, želdynai ir želdiniai inventorizuojami visuose želdynuose ir želdiniuose, nepaisant žemės nuosavybės formos. Pagal Želdynų įstatymo 2 straipsnio 32 punktą želdynų ir želdinių valdytojas – želdynų ir želdinių savininkas ar savivaldybė, valstybės įmonė ar organizacija, patikėjimo teise valdantys įstatymų nustatyta tvarka jiems Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais perduotą valstybinėms funkcijoms įgyvendinti valstybinę žemę, kurioje yra želdynų ir želdinių, ar kitas fizinis ar juridinis asmuo, teisėtai įgijęs privačios žemės valdymo teisę ar žemę naudojantis įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu pagrindu, arba turintis tik želdynų ir želdinių valdymo teisę. Želdynų ir želdinių savininkų bei valdytojų teisės ir pareigos numatytos Želdynų įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, pagal kurio nuostatas jie privalo: išsaugoti želdynus ir želdinius, tinkamai juos tvarkyti, atkurti ir veisti naujus; taikyti kovos su kenkėjais ir ligomis priemones.

Medžių ir krūmų, vandens telkinių, esančių želdynuose, vejų ir gėlynų priežiūros pagrindinius reikalavimus nustato aplinkos ministro 2008-01-18 įsakymu Nr. D1-45 Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklės. Šios Taisyklės privalomos prižiūrint medžius ir krūmus, vandens telkinius, esančius želdynuose, vejas ir gėlynus visuose miestų ir miestelių želdynuose, išskyrus esančius privačioje žemėje ir privačioje namų valdoje, jomis vadovaujasi savivaldybės, valstybinės kelių priežiūros įmonės, fiziniai ir juridiniai asmenys, vykdantys medžių ir krūmų (išskyrus augančių privačioje žemėje) priežiūros darbus. Pagal Taisyklių nuostatas, medžių ir krūmų priežiūros darbai apima, inter alia (be kita ko), ir vėjo, ir sniego nulaužtų, aplaužytų, pavojingai palinkusių, pavojų praeiviams ir pastatams keliančių, baigiančių džiūti stiebų ir šakų šalinimą, tikrinamą, ar seni medžiai nėra supuvę ir jei reikia jų pašalinimą (43 ir 44 punktai).

Sisteminis nurodytų nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad būtent savivaldybei nustatyta pareiga atlikti jos teritorijoje esančių, valstybinėje ar jai priskirtoje žemėje augančių medžių ir krūmų priežiūrą, kas apima ir tikrinimą, ar medžiai nėra supuvę, supuvusių medžių šalinimą, taip pat pavojų keliančių šakų ir medžių stiebų šalinimą. Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad savivaldybės turi pareigą nustatyti konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją). Nors kiekvieno medžio realus patikrinimas sudėtingas procesas, bet įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs pareigą dėl želdinių fiziologinės būklės ir tokia pareiga turi būti vykdoma (žr., pvz., LVAT 2012-06-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A622-1673/2012, 2017-10-13 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1038-1062/2017 ir kt.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisės aktais kelius prižiūrinčiam juridiniam asmeniui yra nustatyta tiesioginė teisinė pareiga užtikrinti saugų eismą kelyje, kiek jis susijęs su kelio apsaugos zonoje augančiais želdiniais. Medžiui nuvirtus ar medžio šakai nulūžus ant kelio yra pagrindas spręsti, kad kelią prižiūrintis subjektas savo pareigas dėl želdinių priežiūros vykdė netinkamai, nes laiku nesiimta reikalingų priemonių, kad grėsmę eismo saugumui keliantys medžiai (ar jų šakos) būtų pašalinti.

Teismas pažymi, kad atsakovė nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog teisės aktais jai priskirtą Romainių gatvės apsaugos zonoje augančių želdinių priežiūrą buvo kam perdavusi. Atsakovė taip pat nepateikė jokių duomenų, kad ji pati atliko kokius nors šios gatvės želdinių priežiūros darbus.

Kaltės prezumpciją savivaldybės teritorijoje augančių želdinių priežiūrą ir tvarkymą prižiūrintis subjektas gali paneigti įrodęs, jog padarė visa, ko iš jo gali būti protingai reikalaujama eismo saugumui užtikrinti. Taip pat jis gali įrodyti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusiojo didelio neatsargumo ar kitų civilinę atsakomybę visiškai ar iš dalies šalinančių aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. G. v. VĮ „Kauno regiono keliai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-513/2013). Teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovė Kauno miesto savivaldybė nepaneigė savo kaltės prezumpcijos, neįrodė jos atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl gatvės apsaugos zonoje augančio medžio, šalinančių aplinkybių.

Pareiškėjos patirtų nuostolių dydis grindžiamas į bylą pateikta UAB „Autobroliai“ remonto sąmata pagal kurią automobilio remonto kaina būtų 2785,00 Eur. Pareiškėja, išskaičiavusi draudimo sutartyje numatytą 100 Eur išskaitą, nustatė draudimo išmokos sumą – 2685,00 Eur. Atsakovė neginčija duomenų, skaičiavimų, darbų kainų pateiktų Sąmatoje. Taigi, teismas neturi pagrindo nesutikti su Sąmatoje nurodytomis keistinų dalių, darbų kainomis, todėl visa Sąmatoje nurodyta suma 2785,00 Eur, įvertinus 100 Eur išskaitą, t. y. 2685,00 Eur sudaro patirtą žalą.

Vadovaujantis CK 6.249 straipsniu, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, pareiškėjas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Atsakovė dėl žalos atsiradimo fakto ir dydžio argumentų neteikė, žalos atsiradimo faktą ir jos dydį patvirtina pirmiau aptarti įrodymai.

Kita būtinoji sąlyga viešajai civilinei atsakomybei nustatyti yra priežastinis ryšys, kuris šios kategorijos bylose dažnai būna netiesioginis, t. y. žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra tų neteisėtų veiksmų rezultatas. Šiuo atveju nėra abejonių, kad tarp neteisėto savivaldybės neveikimo ir automobilio apgadinimu padarytos žalos yra priežastinis ryšys, todėl pareiškėjai iš atsakovės priteistinas 2685,00 Eur turtinės žalos atlyginimas. Nagrinėjamoje byloje CK 6.253 straipsnyje nustatytų pagrindų, švelninančių atsakovės atsakomybę, nenustatyta.

Taip pat tenkintinas pareiškėjos reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nagrinėjamos bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena. Skundas priimtas 2022-02-15 teismo nutartimi, todėl nuo 2022-02-15 pareiškėjai priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (žr. LVAT 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-920-438/2015).

Teismas atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalimi, 85–87 straipsniu, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjos skundą patenkinti.

Priteisti pareiškėjai ERGO Insurance SE, veikiančiai per Lietuvos filialą, iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės 2685,00 Eur turtinės žalos atlyginimui ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022-02-15) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.