Kauno apylinkės teismo nuosprendis

neviešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

E. Ž., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), 8 klasių išsilavinimo, besimokantis Kauno Aitvaro vidurinės mokyklos 9 klasėje, nevedęs, nedirbantis, teistas:

1. 2012 m. kovo 6 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 2 d., paskirta bausmė - 30 parų areštas;

2. 2012 m. birželio 20 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 180 str. 1 d., paskirta bausmė - laisvės atėmimas 1 metams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2012 m. kovo 6 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta - laisvės atėmimas 1 metams ir 10 dienų. Vadovaujantis BK 92 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemones – 60 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį, įpareigojant juos atlikti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo, kas mėnesį atliekant ne mažiau kaip po 10 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų, bei elgesio apribojimą 12 mėnesių, įpareigojant mokytis, tęsti mokslą arba dirbti bei nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose.

3. 2012 m. rugpjūčio 3 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 str. l d., paskirta bausmė - laisvės atėmimas 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. l d., 4 d., 9 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2012 m. birželio 20 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta - laisvės atėmimas 1 metams ir 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 92 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemones - 60 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, kuriose darbas gali turėti auklėjamąjį pobūdį, įpareigojant juos atlikti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, kas mėnesį atliekant ne mažiau kaip po 10 valandų nemokamų auklėjamojo pobūdžio darbų, bei elgesio apribojimą 12 mėnesių, įpareigojant mokytis, tęsti mokslą arba dirbti bei nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose. 2013 m. gruodžio 27 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi panaikintas 2012 m. rugpjūčio 3 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas ir E. Ž. pasiųstas į laisvės atėmimo vietą atlikti nuosprendžiu paskirtą 1 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, teistumas neišnykęs, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., ir

D. K., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), 8 klasių išsilavinimo, besimokantis Kauno Aleksandro Puškino gimnazijos 9 klasėje, nevedęs, nedirbantis, neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

jie 2013 m. gruodžio 28 d., apie 2 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), sugadindami vairuotojo durelių bei užvedimo spynelę, pasikėsino pagrobti V. G. priklausantį automobilį „VAZ 21063“, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) melsvos spalvos, 500 litų vertės, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes nesugebėjo užvesti automobilio.

Kaltinamasis E. Ž. kaltu neprisipažino ir parodė, jog 2012 m. gruodžio 28 d. susitiko su D. K. ir J. A.. Susitiko šiaip, pabuvo kieme, po to ėjo palydėti namo J. A.. Būnant prie J. A. laiptinės, jis pasiūlė D. K. atidaryti mašinos dureles. Įkišęs raktą atrakino jas, nulupęs plastmasę po vairu, bandė užkurti mašiną, bet nepavyko. Viskas vyko naktį, automobilis stovėjo kieme, (duomenys neskelbtini), automobilis VAZ 21063, mėlynos spalvos. D. K. stovėjo kitoje mašinos pusėje, buvo įsėdęs pusei minutės. Kodėl lindo į mašiną, nežino, tai turėjo būti pokštas, bet gavosi nesėkmingas. Tiesiog buvo jo gimimo diena, buvo išgėręs ir šovė tokia mintis lįsti prie tos mašinos. Nežino, kokiu tikslu lindo. Suprato, kad taip negalima, kad draudžia įstatymas. Nebūtų niekur važiavę, jeigu būtų užvedę automobilį, nesiruošė jo vogti, tiesiog šiaip lindo. D. K. nesiūlė pavažiuot. Žino, kad nebūtų jo užvedę. Nesitikėjo, kad automobilis užsives ir nuvažiuos. Šiaip įsėdo pamėginti užkurt. Jei automobilis būtų užsikūręs, būtų užgesinęs variklį ir išlipęs. Nurodė, kad apklaustas ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus parodymus. Teisiamajame posėdyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 str. 4 d. nuostatomis, buvo perskaityti kaltinamojo E. Ž. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis E. Ž. parodė, kad 2013 metų gruodžio mėnesio pabaigoje, tikslios datos neprisimena, kartu su J. A. ir D. K. buvo prie J. A. namo, adresu (duomenys neskelbtini). Šiame name gyvena Jonas. Bestovint pamatė, kad kieme yra mėlynos spalvos automobilis „VAZ“. Iš neturėjimo ką veikti pasiūlė D. pabandyti automobiliu nuvažiuoti. Teigė, kad padavė raktus ir jis nuėjo prie automobilio. D., atrakinęs vairuotojo dureles, pakvietė ir patį, nes nežinojo kaip automobilį užvesti. Tuo metu J. A. nuėjo namo. Priėjęs prie automobilio, pasakė D., kad šis atluptų plastmasinę apdailą ir tada sujungęs laidus bandytų užvesti automobilį. Tada D. K. atlupo plastmasinę apdailą ir bandė užvesti automobilį, tačiau automobilis neužsivedė. Kai automobilis neužsivedė, iš automobilio išlipo ir išsiskyrė. Pats grįžo namo, o kur ėjo D. - nematė. Patikslino, kad neatsimena, kuris sėdėjo vairuotojo sėdynėje ar pats, ar D. K.. Kad taip padarė - gailisi (1 t. 92, 97 b.l. , 2 t. 98 b.l.). Teismui pagarsinus šiuos parodymus kaltinamasis patvirtino, jog jie yra melagingi, nurodė, kad blogai vertina savo elgesį. Gailisi, kad taip padarė.

Kaltinamasis D. K. kaltu neprisipažino ir parodė, jog jis su E. Ž. ir J. A. susitiko kieme, jie vaikščiojo, buvo iki vakaro, paskui visi kartu nuėjo palydėti J. A.. J. nuėjo namo, o jis su E. Ž. pamatė mašiną. E. Ž. atidarė mašinos dureles, pirmas įlipo į ją, po to jis įlipo, pasėdėjo ir išlipo iš mašinos. Nepastebėjo, kokiu būdu E. Ž. atidarė mašiną. E. Ž. po to irgi išlipo ir jie išsiskirstė, nuėjo namo. Nežino, kodėl lindo į tą mašiną, iš anksto nesitarė, neketino niekur važiuoti. Prie automobilio užvedimo spynelės jis nelindo. Iš smalsumo lipo, nesikėsino pavogti automobilio. Automobilis stovėjo kieme, (duomenys neskelbtini). Pripažįsta kaltę, nes lipo į svetimą mašiną. Nurodė, kad apklaustas ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus parodymus. Teisiamajame posėdyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 str. 4 d. nuostatomis, buvo perskaityti kaltinamojo D. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis D. K. parodė, kad 2013 metų gruodžio mėnesį, tikslios datos neprisimena, vakare, susitiko su E. Ž. ir su pažįstamu J. A.. Vaikščiojo prie „Atžalyno“ mokyklos, po to nuėjo prie namo, t.y. prie (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena J. A.. Tada J. A. nuėjo namo, o pats pamatė kieme stovintį mėlynos spalvos automobilį „VAZ“. Šio automobilio priekinės keleivio durelės buvo praviros. Tada E. Ž. pasakė, kad šio automobilio praviros durelės. E. Ž. pasiūlė apžiūrėti. Abu priėjo prie minėto automobilio. E. Ž. pro keleivio dureles įlipo į automobilį ir atsisėdo į vairuotojo vietą. Jis pats atsisėdo šalia. Tarp vairuotojo ir keleivio sėdynių pamatė vaistinėlę, kurią apžiūrinėjo. Tuo metu E. Ž. kažką darė po automobilio vairu, tačiau buvo tamsu ir tiksliai nematė, ką jis darė. Automobilyje pasėdėjo maždaug penkias minutes. Tada E. Ž. pasakė, kad reikia išlipti iš automobilio. Kad taip padarė - gailisi (2 t. 5, 97 b.l.). Teismui pagarsinus šiuos parodymus kaltinamasis patvirtino, jog jie yra melagingi.

Nukentėjusysis V. G. parodė, kad įvykio dieną, pažadinęs jį kaimynas jam pasakė, jog bandė nuvaryti jo mašiną „VAZ 21063“, kuri stovėjo (duomenys neskelbtini), prie namų. Nusileidęs žemyn jis pamatė, kad jo automobilyje po vairu buvo nulaužtas skydelis ir išlupti laidai, skydelis sugadintas, automobilio durelės išlaužtos. Jis iškvietė policiją. Paskutiniu metu jis automobiliu nevažinėjo, tačiau šis buvo važiuojantis, jo variklis tvarkingas, buvo įdėta signalizacija, kurios garsas buvo išjungtas, kad netrukdytų kaimynams. Ji blokuoja mašinos užvedimą, tai standartinė kiekvienos signalizacijos savybė. Signalizacija galėjo būti ta priežastis, kodėl kaltinamiesiems nepavyko užvesti automobilio. Paskutinį kartą važiavo šiuo automobiliu prieš 1 metus. Kieme jis stovėjo metus laiko. Padangos nebuvo prakiurusios, iki šiol neprakiurusios, tik išėjęs oras. Automobilio vertė 500 litų, jei vertinti kaip metalo laužą. Kaltinamojo D. K. mama L. K. jam žalą atlygino.

Liudytojas J. A. parodė, kad kartu su savo draugais E. Ž. ir D. K. buvo susitikę, vaikščiojo po parką. Vidurnaktį D. K. ir E. Ž. palydėjo jį namo, t.y. iki (duomenys neskelbtini). Jis pasakė, kad eina namo, nes buvo jau vėlu, o ką D. su E. darė toliau, jis nežino, nieko nematė. Kur jie nuėjo, nežino, visi išsiskirstė jo namo kieme. Ryte matė, kad prie jo namo buvo atvykę policijos pareigūnai, stovėjo policijos automobilis. Paskui sužinojo, kad jie apvogė žiguliuką, kad lindo į tą mašiną. Kieme visi apie tai šnekėjo, kaltinamieji patys jam nieko nepasakojo.

Liudytojas G. G. parodė, kad 2013 m. gruodžio 28 d. naktį prabudo nuo triukšmo, nuėjo į virtuvę atsigerti vandens. Tuo metu kieme išgirdo balsus. Kieme šūkavo E. Ž., D. K. ir J. A.. Jie nuo vieno automobilio jau buvo pasitraukę, priėjo prie kito sportinio raudono automobilio ir pasakė „šitą gal imam?“. J. A. pasakė, kad šitos nejudinam. Po to, jie nuėjo prie laiptinės. Jis jau ruošėsi eiti miegoti, kai pamatė, kad jau dviese priėjo prie kaimyno automobilio, atidarė dureles, su kuo jas atidarė, nematė. Jie tame automobilyje pasėdėjo, ką darė, jis nematė. Pasėdėjo apie 20 min. Jis pagalvojo, kad reikia pranešti kaimynui, jog jo turtas gadinamas. Jam neprisibeldė, tada stebėjo, kas vyksta toliau. Jie priėjo prie bagažinės, bandė ją atidaryti. Priėjo prie kito kaimyno automobilio, Peugeot markės, pabandė jį atidaryti. Kadangi laiptinė buvo apšviesta, jie pamatė jo šešėlį. Tada jis pašvietė su prožektoriumi ir jie nuėjo. Nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus ir prašė teismo jais vadovautis. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas G. G. parodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini), trečiame aukšte. 2013 m. gruodžio 28 d., naktį iš penktadienio į šeštadienį, apie 02.30 val., pabudo. Nesinorėjo miego, todėl nuėjo į virtuvę, įsijungė kompiuterį. Tuo metu kieme išgirdo balsus. Pažiūrėjo pro langą. Iš balsų atpažino, kad tai buvo J. A., gyv. (duomenys neskelbtini). J. žemo ūgio, smulkaus kūno sudėjimo. Kitą jaunuolį iš balso atpažino kaip E. Ž., gyv. Taikos pr., Kaune, namo Nr. nežino. E. Ž. buvo apsirengęs su juodos spalvos striuke su plačiomis baltomis juostomis ant rankovių, eisena jo charakteringa, eina pėdas dėdamas į šonus. Dar buvo trečias jaunuolis, iš eisenos, iš veido atpažino, kad tai buvo K.. Kai jaunuoliai buvo netoli laiptinės, išgirdo kalbant E. Ž. „kurią imam“. Ž. su koja parodė į 76 buto kaimynės automobilį, bet J. pasakė, kad „ne“. Po to jaunuoliai nuėjo į laiptinę. Maždaug po 10 min. išgirdo automobilio durelių trenksmą ir vėl pažiūrėjo pro langą. Pamatė, kad du panašūs į praėjusius jaunuolius sėdo į automobilį „VAZ 21063“, melsvos spalvos, kuris priklauso kaimynui V. iš 87 buto. Matė, kad automobilio viduje jaunuoliai rūkė. Ką jie dar darė viduje, nematė. Maždaug už 20 min. vėl išgirdo durelių trenksmą ir pažiūrėjęs pro langą pamatė išlipant iš to automobilio du jaunuolius, kurie anksčiau praėjo pro laiptinę. Tai buvo E. Ž. ir D. K.. Jie bendravo žodžiais ir gestais su kažkuo iš gretimos laiptinės. Kai jie išlipo iš automobilio, nuėjo prie bagažinės ir vienas iš jų kažką krapštė ties spynele. Tada suprato, kad reikia apie įvykį pranešti kaimynui V.. Kai išėjo į laiptinę, ji buvo apšviesta ir greičiausiai jaunuoliai galėjo pamatyti jo šešėlį. Nuėjo iki penkto aukšto, bet kaimynas neatidarė, nes buvo naktis. Grįžtant link savo buto, pro laiptinės langą pamatė, kad minėti du jaunuoliai nuėjo prie kito kaimyno iš 89 buto automobilio Peugeot. Kad ten tikrai buvo E. Ž., tikrai gali pasakyti, nes jaunuolis buvo apsirengęs su ta pačia striuke, juoda su baltom juostom ant rankovių, kurią įsidėmėjo. Jis dar pašvietė į juos stipriu prožektoriumi pro laiptinės langą ir jie nuėjo į kitą pusę. Paskui apie 9 val. ryto nuėjo pas kaimyną V. ir papasakojo viską ką matė (1 t. 19 b.l., 2 t. 99 b.l.).

Kaltinamojo D. K. atstovė pagal įstatymą L. K. apklausta kaip liudytoja parodė, kad apie šį įvykį viską sužinojo iš policijos pareigūnų. Jos sūnus D. K. automobilio vogti nenorėjo, į automobilį lipo iš kvailumo. Jis pats sakė, kad trumpai jame pasėdėjo ir išlipo. Apie automobilį gali pasakyti, kad jis yra jau daug metų nevažiuojantis, padangos prakiurdytos, nėra akumuliatoriaus, jo neįmanoma nuvaryti, visas kiemas į jį landžioja. Jos sūnus D. K. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino tik dėl to, kad lipo į tą automobilį, lipo į svetimą turtą, jis taip suprato savo kaltę. Jam tyrėja išaiškino, kad jis įsibrovė į svetimą turtą, tai jis taip ir suprato savo kaltę. Apie automobilio nuvarymą net nebuvo minčių.

Iš 2013 m. gruodžio 28 d. apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėta įvykio vieta, esanti (duomenys neskelbtini). Apžiūros metu nustatyta, kad šiuo adresu yra penkių aukštų daugiabutis namas. Priekiu į namą stovi automobilis „VAZ 21063“, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Apžiūrint automobilį matyti, kad jo vairuotojo durelės yra neužrakintos, atidarius dureles matyti, kad nėra apdailos po vairu prie užvedimo spynelės, nuo užvedimo spynelės yra atjungti laidai (1 t. 3-11 b.l.).

Iš 2013 m. gruodžio 30 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad liudytojas G. G. iš 6 jam pateiktų atpažinti asmenų nuotraukų, nuotraukoje Nr. 6 atpažino E. Ž., kaip asmenį, kurį 2013 m. gruodžio 28 d. naktį matė išlipant iš automobilio „VAZ 21063“, priklausančio jo kaimynui V. G.. Atpažįsta jį iš veido bruožų (1 t. 20-23 b.l.).

Iš 2013 m. gruodžio 30 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad liudytojas G. G. iš 6 jam pateiktų atpažinti asmenų nuotraukų, nuotraukoje Nr. 2 atpažino D. K., kaip asmenį, kurį 2013 m. gruodžio 28 d. naktį matė išlipant iš automobilio „VAZ 21063“, priklausančio jo kaimynui V. G.. Atpažįsta jį iš veido bruožų (1 t. 24-27 b.l.).

Iš 2014 m. kovo 10 d. įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad pasiūlius E. Ž. parodyti vietą, kur jis pasikėsino pavogti automobilį, E. Ž. nurodė važiuoti į (duomenys neskelbtini). Atvykus prie šio namo, E. Ž. nurodė, kad prie šio namo stovėjo automobilis VAZ, kurį jis 2013 m. gruodžio mėnesio pabaigoje kartu su D. K. pasikėsino pavogti. Po to E. Ž. parodė prie minėto namo stovintį automobilį VAZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir paaiškino, kad jis su D. K. šį automobilį pasikėsino pavogti (1 t. 93-96 b.l.).

Iš 2014 m. kovo 12 d. įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad pasiūlius D. K. parodyti vietą, kur jis pasikėsino pavogti automobilį, D. K. nurodė važiuoti į (duomenys neskelbtini). Atvykus prie šio namo, D. K. nurodė, kad prie šio namo 2013 m. gruodžio mėnesį kartu su E. Ž. pasikėsino pavogti automobilį. Po to D. K. parodė prie minėto namo stovintį automobilį VAZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir paaiškino, kad jis su E. Ž. šį automobilį pasikėsino pavogti (2 t. 6-9 b.l.).

Vertinant šioje baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus pažymėtina, kad kaltinamieji E. Ž. ir D. K. yra kaltinami pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. dėl pasikėsinimo pagrobti automobilį. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis E. Ž. prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką ir parodė, kad 2013 metų gruodžio mėnesio pabaigoje, būdamas kartu su J. A. ir D. K. bestovint pamatė kieme mėlynos spalvos automobilį „VAZ“ ir iš neturėjimo ką veikti pasiūlė D. pabandyti automobiliu nuvažiuoti. D., atrakinęs vairuotojo dureles, pakvietė ir patį, nes nežinojo kaip automobilį užvesti. Priėjęs prie automobilio, pasakė D., kad šis atluptų plastmasinę apdailą ir tada sujungęs laidus bandytų užvesti automobilį. Tada D. K. atlupo plastmasinę apdailą ir bandė užvesti automobilį, tačiau automobilis neužsivedė. Kai automobilis neužsivedė, iš automobilio išlipo ir išsiskyrė (1 t. 92, 97 b.l.). Duodamas parodymus teisme kaltinamasis E. Ž. savo poziciją pakeitė ir teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu jis davė melagingus parodymus, teismui paaiškino, kad jis pasiūlė D. K. atidaryti mašinos dureles. Įkišęs raktą atrakino jas, nulupęs plastmasę po vairu, bandė užkurti mašiną, bet nepavyko. D. K. stovėjo kitoje mašinos pusėje, buvo įsėdęs pusei minutės. Kodėl lindo į mašiną, nežino. Tiesiog buvo jo gimimo diena, buvo išgėręs ir šovė tokia mintis lįsti prie tos mašinos. Suprato, kad taip negalima, kad draudžia įstatymas. Nebūtų niekur važiavę, jeigu būtų užvedę automobilį, nesiruošė jo vogti, tiesiog šiaip lindo (2 t. 96-97 b.l.). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis D. K. taip pat prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., ir parodė, kad 2013 metų gruodžio mėnesį, nuėjo prie namo, t.y. prie (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena J. A., pamatė kieme stovintį mėlynos spalvos automobilį „VAZ“. Šio automobilio priekinės keleivio durelės buvo praviros. E. Ž. pasiūlė apžiūrėti. Abu priėjo prie minėto automobilio. E. Ž. pro keleivio dureles įlipo į automobilį ir atsisėdo į vairuotojo vietą. Pats atsisėdo šalia. Tarp vairuotojo ir keleivio sėdynių pamatė vaistinėlę, kurią apžiūrinėjo. Tuo metu E. Ž. kažką darė po automobilio vairu, tačiau buvo tamsu ir tiksliai nematė, ką jis darė. Automobilyje pasėdėjo maždaug penkias minutes. Tada E. Ž. pasakė, kad reikia išlipti iš automobilio (2 t. 5 b.l.). Duodamas parodymus teisme kaltinamasis D. K. savo parodymus pakeitė ir teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu jis davė melagingus parodymus, nes buvo pasimetęs, teismui parodė, jog jis su E. Ž. nuėjo palydėti J. A.. J. nuėjo namo, o jis su E. Ž. pamatė mašiną. E. Ž. atidarė mašinos dureles, o jis įlipo, pasėdėjo ir išlipo. Nežino, kodėl lindo į tą mašiną, iš anksto nesitarė, neketino niekur važiuoti automobilio, prie užvedimo spynelės jis nelindo. Iš smalsumo lipo, nesikėsino pavogti automobilio (2 t. 97-98 b.l.).

Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-253/2013). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Kai ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų asmenys nepatvirtina teisme, tačiau jie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).

Teismas kaltinamųjų E. Ž. ir D. K. parodymus, duotus teisme, vertina kritiškai, kaip jų pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, ir nelaiko pagrindžiančiais jų nekaltumą bei jais nesiremia, kadangi kaltinamųjų duoti parodymai nebuvo nuoseklūs viso proceso metu, jie parodymus keitė, jų parodymų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Be to, kaltinamieji E. Ž. ir D. K. negalėjo logiškai paaiškinti parodymų pakeitimo teisme priežasčių. Apklausiami teisiamojo posėdžio metu kaltinamieji parodė, jog ikiteisminio tyrimo metu duodami parodymus pripažino savo kaltę, nes manė, kad įsibraudami į svetimą automobilį, taip jie padarė jiems inkriminuojamą veiką, t.y. pasikėsino pagrobti automobilį, jie nesuprato visų aplinkybių, ikiteisminio tyrimo metu duodami parodymus melavo (2 t. 97, 98 b.l.). Tačiau šį jų teiginį paneigia ne tik ikiteisminio tyrimo metu jų duoti parodymai apie tai, kad kaltinamasis E. Ž. siūlė D. K. nuvaryti automobilį, siūlė juo pasivažinėti, kad jie bandė užvesti automobilį, tačiau jis neužsivedė (1 t. 92 b.l.), bet ir įtariamųjų parodymų patikrinimo vietoje protokolai ir juose užfiksuoti duomenys (1 t. 93-96 b.l., 2 t. 6-9 b.l.). Atliekant parodymų patikrinimo veiksmus, tiek kaltinamasis E. Ž., tiek D. K. parodė namą, prie kurio stovėjo automobilis „VAZ“, kurį jie pasikėsino pavogti, taip pat parodė minėtą automobilį ir paaiškino, kad būtent šį automobilį pasikėsino pavogti. Įtariamųjų parodymų patikrinimo vietoje protokolai grafoje „Protokolas perskaitytas, surašytas teisingai“ pasirašyti ranka pačių kaltinamųjų, taip pat pažymėtina, jog E. Ž. parodymų patikrinimo vietoje metu dalyvavo jo gynėja, o D. K. parodymų patikrinimo vietoje metu dalyvavo ne tik jo gynėja, bet ir atstovė pagal įstatymą. Dėl įtariamųjų parodymų patikrinimo vietoje protokolų nei įtariamieji, nei jų gynėjos ar atstovė pagal įstatymą jokių pastabų, papildymų nepateikė, protokolo teisingumą įtariamieji patvirtino savo ranka rašytu parašu. Pažymėtina ir tai, kad byloje įrodymų, patvirtinančių, kad ikiteisminio tyrimo metu kaltinamųjų teisės buvo neleistinai suvaržytos, kad įrodymai buvo gauti neleistinais, BPK nenumatytais, būdais nėra. Priešingai, baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad E. Ž. ir D. K. prisipažinimai surašyti iš jų žodžių tiksliai ir jų paties ranka pasirašyti, prieš apklausiant įtariamiesiems E. Ž. ir D. K. išaiškintos jų procesinės teisės, E. Ž. apklausos metu dalyvavo jo gynėja, D. K. apklausos metu dalyvavo ne tik jo gynėja, bet ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovas, taip pat kaltinamojo D. K. atstovė pagal įstatymą, dėl apklausos protokolo nei įtariamieji, nei jų gynėjos ar atstovė pagal įstatymą jokių pastabų, papildymų nepateikė, protokolo teisingumą įtariamieji patvirtino savo ranka rašytu prierašu bei parašu. Paminėtos aplinkybės, teismo vertinimu, leidžia pagrįstai teigti, kad E. Ž. ir D. K., teisme pakeitę savo parodymus, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės ir jų parodymai duoti teisme nėra patikimi.

Kaltinamųjų parodymus, jog jie neketino vogti automobilio paneigia liudytojo G. G. teisme duoti parodymai apie tai, jog 2013 m. gruodžio 28 d. naktį jis girdėjo kaip kažkuris iš kaltinamųjų namo kieme priėjęs prie automobilių pasakė „šitą gal imam?“, matė, kaip kaltinamieji priėjo prie kaimyno automobilio, atidarė dureles, ir sėdėjo jame apie 20 minučių, po to išlipę ėjo prie kito automobilio (2 t. 99 b. l. ). Liudytojas prieš duodamas parodymus teisme, BPK 277 str. numatyta tvarka buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BK 235 str.) ir prisiekė duoti teisingus parodymus. Liudytojo duoti parodymai apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, todėl teismui jais netikėti nėra teisinio pagrindo. Be to, liudytojo G. G. parodymus taip pat patvirtina nukentėjusiojo V. G. duoti parodymai. Nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu išsamiai ir nuosekliai aiškino bylos aplinkybes, o būtent, kad kaimynas jį pažadino ir pasakė, kad bandė nuvaryti jo mašiną, nusileidus žemyn pamatė, kad laidai nuplėšti, skydelis sugadintas, durelės išlaužtos. Jo automobilis „VAZ 21063“ stovėjo (duomenys neskelbtini) prie namų, jis buvo važiuojantis, variklis buvo tvarkingas. Automobilyje buvo įdėta signalizacija, blokuojanti mašinos užvedimą. Automobilio padangos nebuvo prakiurusios tik oras galėjo būti išsileidęs nuo stovėjimo (2 t. 112 b.l.). Šie nukentėjusiojo V. G. parodymai yra išsamūs, nuoseklūs, neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, sutampa su jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, duoti jį įspėjus teisme dėl melagingų parodymų davimo ir teismui prisiekus, todėl teismui jais netikėti nėra pagrindo. Nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus taip pat patvirtina ir rašytiniai įrodymai: asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai, iš kurių matyti, kad liudytojas G. G. iš 6 jam pateiktų atpažinti asmenų nuotraukų, atpažino E. Ž. ir D. K. kaip asmenis, kuriuos jis 2013 m. gruodžio 28 d. naktį matė išlipant iš automobilio „VAZ 21063“ (1 t. 20-27 b.l.), įvykio vietos ir automobilio apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad apžiūrint automobilį „VAZ 21063“ , kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog sugadinta automobilio durelių spyna, ištraukti užvedimo laidai, ir šie duomenys tik patvirtina aplinkybę, jog kaltinamieji neabejotinai bandė automobilį užvesti, o bandydami automobilį užvesti, turėjo tikslą su juo nuvažiuoti. Įvertinus šias aplinkybes, akivaizdu, jog kaltinamieji negalėjo nesuprasti savo veiksmų esmės ir reikšmės. Jų tyčią pagrobti svetimą turtą rodo tai, kad buvo sugadinta automobilio durelių spyna, taip pat ištraukti būtent užvedimo spynelės laidai. Pastebėtina ir tai, kad kaltinamasis D. K. ir jo įstatyminė atstovė L. K. atlygino nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą – 100 litų, kas parodo, jog kaltinamasis su pareikštais kaltinimais iš esmės sutiko ir savo kaltės neneigė.

Kaltinamieji E. Ž. ir D. K. teisiamojo posėdžio metu teigė, jog automobilio nuvaryti nenorėjo, jie tiesiog žinojo, kad jis neužsikurs (2 t. 97 b.l.). Tą patvirtino ir kaltinamojo D. K. atstovė pagal įstatymą L. K., ji teismui paaiškino, jog automobilis jau daug metų nevažiuojantis, padangos prakiurdytos, akumuliatoriaus nėra, jo neįmanoma nuvaryti, visas kiemas tai žinojo (2 t. 99 b.l.). Tačiau nukentėjusysis viso proceso metu davė išsamius ir nuoseklius parodymus apie tai, jog automobilis, nors ir nebuvo kurį laiką naudojamas, bet juo buvo įmanoma važiuoti, jis buvo techniškai tvarkingas, padangos nebuvo prakiurusios, gal tik oras buvo išėjęs, jis buvo saugomas mechaninėmis ir elektroninėmis priemonėmis, kad automobilio nebūtų galima pavogti (2 t. 112 b.l.). Taigi darytina išvada, jog šios nusikalstamos veikos dalykas neabejotinai yra automobilis, o kaltinamieji, išplėšę automobilio užvedimo laidus ir bandydami jį užkurti, negalėjo žinoti ir būti visiškai įsitikinę, jog jis tikrai neužsikurs. Teismui kelia abejonių ir aplinkybė, jog kaltinamieji matė, jog automobilio padangos buvo prakiurę, todėl jie niekur nesiruošė važiuoti tokiu automobiliu. Tačiau kaip patvirtino ir patys kaltinamieji, ir liudytojas G. G., nusikalstama veika buvo padaryta naktį, tamsiu paros metu, todėl kaltinamieji galėjo ir nematyti, jog padangose nėra oro.

Taigi šioje baudžiamojoje byloje teisiamojo posėdžio metu tiesiogiai ištyrus ir teismui įvertinus įrodymų visumą, darytina išvada, jog kaltinamieji E. Ž. ir D. K. kaltinime nurodytu laiku, vietoje ir nurodytomis aplinkybėmis sugadindami vairuotojo durelių bei užvedimo spynelę, pasikėsino pagrobti nukentėjusiajam V. G. priklausantį automobilį „VAZ 21063“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) melsvos spalvos, 500 litų vertės, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes nesugebėjo užvesti automobilio.

Pažymėtina, jog pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-400/2011). Objektyvieji bendrininkavimo požymiai – kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas. Būtini bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia padaryti nusikalstamą veiką bendrininkaujant yra susitarimo, kuris sudaromas tarp bendrininkų iki nusikalstamos veikos padarymo ar jos metu, pasekmė. Tyčia bendrininkavimo atveju reiškiasi tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog bendrai su kitais asmenimis dalyvauja darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-444/2012). Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008).

Motyvuojamoji dalis

Šie kaltinamųjų veiksmai atitinka bendrininkavimo sampratą, o jie patys laikytini nusikaltimo vykdytojais (bendravykdytojais), kadangi vieno iš kaltinamųjų veiksmai buvo papildomi kito kaltinamojo veiksmais, jiems abiems siekiant bendro tikslo - neteisėtai užvaldyti svetimą turtą, jie kėsinosi į tą patį objektą – nukentėjusiajam V. G. priklausantį automobilį, kaltinamųjų ketinimą grobti vienijo vieninga tyčia, E. Ž. su turėtu raktu atrakinus automobilio dureles ir atidarius keleivio dureles kitam kaltinamajam, D. K. taip pat įsėdo į automobilį, o tuo tarpu E. Ž., nulupęs plastmasę po vairu, bandė užkurti automobilį, tai yra jie abu suprato, kad bendrai, vienas kitam padėdami, kėsinasi pagrobti svetimą turtą, daro materialinę žalą to turto savininkui ir to norėjo. Kaltinamųjų veiksmai sekė vienas po kito, pritariant vienas kito veiksmams ir juos papildant. Pažymėtina, kad susitarimas tarp bendrininkų, kuris sujungia juos, sutvirtina pasiryžimą daryti ar tęsti bendrą nusikalstamą veiką, yra būtinas subjektyviosios bendrininkavimo pusės požymis ir jis gali būti ne tik išankstinis, bet ir nusikalstamos veikos darymo metu.

Taigi kaltinamųjų E. Ž. ir D. K. padaryta nusikalstama veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., sudėtį ir kvalifikuota teisingai.

Kadangi kaltinamieji E. Ž. ir D. K. nusikalstamos veikos padarymo metu ir šiuo metu yra nepilnamečiai, teismas skirdamas jiems bausmes atsižvelgia į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus ir į bausmių skyrimo ypatumus nepilnamečiams (BK 54, 80-81, 90-91 str.).

Kaltinamasis E. Ž. padarė vieną tyčinį nusikaltimą, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 4 d.), nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje (BK 22 str. 1 d.). Jis yra moksleivis, teisiamas ketvirtą kartą (1 t. 112-117 b.l.), jo atžvilgiu Kauno apylinkės teisme nagrinėjamos dar dvi baudžiamosios bylos Nr. N1-1472-725/2014 pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d. ir Nr. N1-663-725/2014 pagal BK 180 str. 2 d., 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 182 str. 1 d., taip pat atliekami dar trys ikiteisminiai tyrimai Nr. 26-1-01404-12, 26-1-00810-13, 25-1-01637-13 (1 t., 116-117 b.l.), administracine tvarka baustas, turi galiojančių administracinių nuobaudų (1 t. 169-171 b.l.). Nusikaltimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, ir tai rodo, jo polinkį nepaisyti jam parodyto teismo pasitikėjimo, nesilaikyti įstatymų ir toliau nusikalsti.

Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus duomenimis, E. Ž. gyvena su tėvu ir broliais, mama V. Ž. su šeima negyvena, valkatauja, vaikais nesirūpina. V. ir E. Ž. Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus socialinės rizikos grupės šeimų apskaitoje dėl vaikų nepriežiūros registruoti nuo 1999 metų.. E. Ž. Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus socialinės rizikos grupės vaikų apskaitoje registruotas nuo 2010 metų dėl nuolat ir sistemingai daromų nusikalstamų veikų. E. Ž., vadovaujantis Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 8 d. įsakymu, iki 2011 m. birželio 1 d. buvo skirta minimalios priežiūros priemonė – įpareigojimas mokytis pagal pagrindinio ugdymo programą. Minimalios priežiūros priemonė E. Ž. buvo neveiksminga, per 2012 metus jis padarė keletą nusikalstamų veikų, už kurias buvo teisiamas ir pripažintas kaltu (1 t. 107 b.l.). Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Dainavos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Girstupio policijos nuovados rašte nurodyta, jog kaltinamasis E. Ž. 2013 m. rugsėjo 24 d. buvo įrašytas į policijos nuovados pareigūnus dominančių vaikų apskaitą už padarytus teisės pažeidimus. 2014 m. sausio 22 d. E. Ž. buvo išrašytas iš policiją dominančių vaikų apskaitos, kadangi buvo gauta informacija iš Kauno probacijos skyriaus, kad 2013 m. gruodžio 27 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi buvo panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas (1 t. 109 b.l.). Kauno Aitvaro vidurinės mokyklos kaltinamasis charakterizuojamas teigiamai, kaip drausmingas, besimokantis pagal savo sugebėjimus mokinys (1 t. 111 b.l.). Kaltinamasis E. Ž. VšĮ Kauno Dainavos poliklinikos psichikos sveikatos centre neužregistruotas (1 t. 101 b.l.), Kauno apskrities Priklausomybės ligų centre neužregistruotas (1 t. 103 b.l.).

Kaltinamojo E. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytina tai, jog veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.).

Įvertinus tai, kas išdėstyta aukščiau, kaltinamajam E. Ž. skirtina griežčiausia BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatyta bausmė, teismo nuomone, geriausiai atitiksianti bausmės paskirtį bei padėsianti sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų darymo – laisvės atėmimas, paskirtos bausmės trukmę nustatant artimą baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui, atsižvelgiant į su laisvės atėmimo bausmėmis susijusio skyrimo nepilnamečiui taisykles (BK 90 str. 1 d. 5 p., 5 d., 91 str. 3 d.).

Kadangi nusikaltimą kaltinamasis E. Ž. padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64 str. 1 d. ir 3 d. nuostatomis, subendrintina su 2012 m. rugpjūčio 3 d. Kauno miesto apylinkės teismo paskirta subendrinta bausme, jas iš dalies sudedant, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant neatliktos bausmės dalį.

Kaltinamasis D. K. padarė vieną tyčinį nusikaltimą, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 4 d.), nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje (BK 22 str. 1 d.). Jis yra moksleivis, neteistas, tačiau prokuroro nutarimu, patvirtintu 2014 m. vasario 7 d. Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi, jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 1 d. padarymą, pagal BK 93 str. (2 t. 27, 35 b.l.), administracine tvarka nebaustas (2 t. 26 b.l.). Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus duomenimis, D. K. tėvai Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus socialinės rizikos grupės šeimų, auginančių vaikus, apskaitoje ne registruoti. D. K. Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus socialinės rizikos grupės vaikų apskaitoje dėl delinkventinio elgesio registruotas nuo 2013 metų. Kaltinamojo mama L. K. kartą bausta administracine tvarka dėl sūnaus chuliganiško elgesio mokykloje (2 t. 23 b.l.). Kaltinamasis D. K. Kauno Tito Masiulio jaunimo mokyklos administracijos charakterizuojamas kaip nepastovus, konfliktuojantis su kitais mokiniais, dėl fizinės jėgos panaudojimo buvo 3 kartus svarstytas mokyklos Vaiko gerovės komisijoje, savimi pasitikintis, gudrus, siekiantis dominuoti kitų žmonių sąskaita, dažnai apkaltina kitus dėl savo netinkamo elgesio, arogantiškas. D. K. mama nuolat domisi sūnaus mokymusi, elgesiu, palaiko ryšius su auklėtoja (2 t. 93 b.l.). Kaltinamasis priklausomybės ligų centre neužregistruotas (2 t. 19 b.l.), psichiatro įskaitoje neužregistruotas (1 t. 17 b.l.).

Kaltinamojo D. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad savo noru atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytina tai, jog veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 59 str. 1 d. 3 p., 60 str. 1 d. 1 p.).

Įvertinus tai, kas išdėstyta aukščiau, kaltinamajam D. K. skirtina BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatyta bausmė, teismo nuomone, geriausiai atitiksianti bausmės paskirtį bei padėsianti sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų darymo – laisvės apribojimas, atitinkamai parenkant jos trukmę ir nustatant įpareigojimus (BK 90 str. 1 d. 3 p., 48 str. 6 d. 1 p., 3 p., 5 p.).

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamojo D. K. gynėja prašė teismo taikyti šio kaltinamojo atžvilgiu BK 93 straipsnio nuostatas ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti, teismui paaiškino, kad tam yra visos įstatyme numatytos sąlygos – kaltinamasis neteistas, nukentėjusiojo atsiprašė, atlygino padarytą žalą, nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje.

Pagal BK 93 straipsnį teismas gali atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės esant trims būtinoms sąlygoms ir bent vienai alternatyviai sąlygai. Būtinos sąlygos yra šios: pirma, toks asmuo turi būti padaręs nusikalstamą veiką dar nesulaukęs aštuoniolikos metų amžiaus; antra, jis turi būti padaręs baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą; trečia, jis turi būti padaręs nusikalstamą veiką pirmą kartą. Be to, teismas gali atleisti nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 93 straipsnį tik nustatęs bent vieną alternatyvią sąlygą, kad jis: 1) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba 2) pripažintas ribotai pakaltinamu arba 3) pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką arba yra kitų pagrindų manyti, kad nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-85/2008).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pagal BK 93 straipsnį asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealią sutaptį (kasacinės nutartys Nr. 2KP-85/2008, Nr. 2K-395/2005, 2K-543/2006).

Pažymėtina ir tai, kad net ir tuo atveju, kai byloje nustatomos visos sąlygos, būtinos BK 93 straipsnio nuostatų taikymui, sprendimo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės priėmimas yra teismo teisė, o ne pareiga.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog kaltinamasis D. K. 2014 m. vasario 7 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 straipsnio pagrindu ir byla jo atžvilgiu buvo nutraukta, paskiriant jam dvi auklėjamojo poveikio priemones: įspėjimą ir elgesio apribojimą 6 mėnesiams (2 t. 35-36 b.l.). Minima nutartis yra įsiteisėjusi. Kadangi kaltinamasis D. K. jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 straipsnio pagrindu, dėl ankstesnės nusikalstamos veikos kilęs baudžiamasis teisinis santykis nėra visiškai pasibaigęs, todėl nelaikytina, kad jis nagrinėjamoje byloje nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą ir jo atžvilgiu pakartotinai taikyti BK 93 straipsnio nuostatas nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 str., 298 str., 301- 302 str., 303 str. 1 d., 2 d., 304 – 305 str., 307 str.-308 str., 313 str.,

nusprendžia:

E. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., ir skirti jam bausmę - laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) mėnesių.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su 2012 m. rugpjūčio 3 d. Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme, jas iš dalies sudedant, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant neatliktos bausmės dalį ir galutinę subendrintą bausmę E. Ž. skirti - laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 5 (penkiems) mėnesiams, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

D. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., ir skirti jam bausmę - laisvės apribojimą 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant jį laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose faktinės gyvenamosios vietos adresu, mokytis ir neatlygintinai per 3 (tris) mėnesius išdirbti 30 (trisdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

D. K. paskirtą kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, iki bausmės vykdymo pradžios palikti nepakeistą, pradėjus bausmės vykdymą – panaikinti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.