- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-11
- Bylos Nr.
- 2A-756/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Gailiūnas, Rasa Gudžiūninė, Audronė Jarackaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Molesta“
- Ieškovas
- A. Č.
- Kategorijos
- 44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Gudžiūnienės ir Audronės Jarackaitės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Molesta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3028-881/2011 pagal ieškovės A. Č. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Molesta“ dėl nuostolių priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl atsakovo pareigos atlyginti ieškovei žalą (palūkanas, sumokėtas bankui, suteikusiam kreditą objektui, kuris statybų metu žuvo dėl gaisro) ir dėl teismų sprendimų, kuriais pasisakyta dėl palūkanų, sumokėtų ankstesniu laikotarpiu, prejudicinės reikšmės šioje byloje.
Šalies argumentai
Ieškovė A. Č. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo UAB „Molesta“ 312 030,31 Lt nuostolių. Reikalavimą grindė AB ,,DnB NORD bankas“ pažyma Nr. 30.58.37/2411, pagal kurią ieškovė laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 4 d. pagal Kreditavimo sutartį bankui yra sumokėjusi 418 617,66 Lt palūkanų. Kadangi dalį šios sumos (106 587,35 Lt) kompensavo Nacionalinė mokėjimų agentūra prie Žemės ūkio ministerijos, ieškovė reiškė atsakovui reikalavimą dėl 312 030,31 Lt sumos, kurią ieškovė kaip palūkanas bankui už iš banko gautą kreditą, investuotą į statybos objektą, kurį ieškovė dėl gaisro prarado. Vėliau ieškovė dalies reikalavimo (60 742,68 Lt) atsisakė, šį atsisakymą teismas priėmė, todėl patikslintą ieškinio sumą sudarė - 251 287,63 Lt, 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidos.
Ieškovė nurodė, kad 2006 m. kovo 17 d. AB ,,DnB NORD bankas“ ir ūkininkė A. Č. sudarė Kreditavimo sutartį Nr. 120, kurios pagrindu buvo finansuojami turistų apgyvendinimo ir paslaugų komplekso Papiernios k., Širvintų r. statybos darbai. Statybos darbus vykdė generalinis rangovas UAB „Molesta“, su kuriuo ieškovė 2006 m. kovo 7 d. buvo sudariusi Statybos genrangos sutartį Nr. 1/06. UAB „Molesta“ statytas objektas naktį iš 2007 m. liepos 13 d. į 14 d. sudegė. Ieškovė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl tiesioginių nuostolių bei negautų pajamų priteisimo iš atsakovo UAB „Molesta“ (c. b. Nr. 2-465-565/2008). Šioje byloje (byla nagrinėta ir apeliacine bei kasacine tvarka) priimtų teismų sprendimų pagrindu iš UAB „Molesta“ išieškota 1 076 747,80 Lt (1 053 745,80 Lt tiesioginiams nuostoliams atlyginti (tarp kurių 118 627,77 Lt bankui sumokėtų palūkanų ir 9 972,17 Lt įsipareigojimo mokesčio), 13 002 Lt žyminio mokesčio, 10 000 Lt advokato pagalbai apmokėti), taip pat išieškota 182 052,64 Lt procesinių palūkanų.
Civilinėje byloje Nr. 2-465-565/2008 reikalavimas dėl bankui pagal Kreditavimo sutartį sumokėtų palūkanų priteisimo buvo pareikštas laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 31 d. iki 2007 m. spalio 30 d., t. y. nuo kredito išmokėjimo dienos iki ieškinio padavimo teismui dienos. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė buvo priversta kiekvieną mėnesį mokėti bankui palūkanas, nes atsakovas neįvykdė savo prievolės grąžinti visas iš ieškovės gautas sumas už statybos darbus (taikant restituciją), todėl ieškovė prašo priteisti palūkanas už laikotarpį nuo 2007 m. spalio 31 d. iki 2010 m. lapkričio 4 d.
Dėl atsakovo atsakomybės teismai pasisakė civilinėje byloje Nr. 2-465-565/2008, todėl šalys negali ginčyti šių prejudicinių faktų. Ieškovė neatsakinga už sudegusio turto žuvimo riziką. Valstybinė mokesčių inspekcija PVM ieškovei grąžino pagal PVM deklaracijas, susidarius permokai, bet ne dėl to, kad sudegė ieškovei priklausantis ir atsakovo statytas turizmo kompleksas.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Molesta“ su ieškiniu nesutiko ir teigė, kad ieškovė reikalauja antrą kartą priteisti tas pačias palūkanas už laikotarpį nuo 2007 m. spalio 1 d. iki spalio 30 d. be to, bylos duomenys tinkamai neįrodo, kiek palūkanų ieškovė yra bankui realiai sumokėjusi.
Atsakovo nuomone, Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo sprendimai, priimti byloje Nr. 2-465-565/2008, dalyje dėl nenugalimos jėgos aplinkybių šalims turi res judicata galią ir juose konstatuotos nenugalimos jėgos aplinkybės laikytinos prejudiciniu faktu, reikšmingu nagrinėjamai bylai. Gaisro teisinis įvertinimas nebuvo kasacijos dalyku, todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstyti motyvai dėl nenugalimos jėgos negali būti prilyginami įsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 24 d. sprendimo panaikinimui.
Atsakovas nevengė vykdyti restitucinės prievolės, ją įvykdė iš karto, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė 2010 m. spalio 4 d. nutartį. Pati ieškovė pažeidė Kreditavimo sutartyje numatytą pareigą apdrausti banko naudai turtą maksimaliu turto atkuriamosios vertės draudimu nuo visų galimų rizikų projekto įgyvendinimo laikotarpiu, todėl dėl ieškovei atsiradusių nuostolių kalta pati ieškovė. Atsakovui taikyti civilinę atsakomybę nėra civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino - priteisė iš atsakovo UAB ,,Molesta“ ieškovės A. Č. naudai 251 287,63 Lt nuostoliams atlyginti, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 251 287,63 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010 m. gruodžio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 000 Lt žyminio mokesčio ir 3 105 Lt advokato pagalbai apmokėti. Valstybės naudai iš atsakovo priteisė 3 754 Lt žyminio mokesčio.
Teismas nurodė, kad tam, jog būtų patvirtinta teismo sprendimo prejudicialumo galia, turi būti nustatyta: pirma, prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; antra, prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; trečia, pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose.
Teismai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylos Nr. 3K-3-370/2010) jau išnagrinėjo civilinę bylą, kurioje ieškovė A. Č. reiškė reikalavimus atsakovams UAB „Molesta“, asociacijai Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmams, prašydama priteisti iš atsakovo UAB „Molesta“ 1444 948,18 Lt tiesioginių nuostolių, 3 580 832,90 Lt negautų pajamų, 67 597,85 Lt delspinigių, 174 221,25 Lt baudų bei 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovė nurodė, kad atsakovas UAB „Molesta“ 2006 m. kovo 7 d. sudaryta statybos generalinės rangos sutartimi Nr. 1/06 įsipareigojo prisiimti visą riziką, susijusią su statomu turistų apgyvendinimo ir paslaugų kompleksu, esančiu Papiernios k., Širvintų raj., kol jis bus visiškai užbaigtas ir perduotas ieškovei. Ieškovės teigimu, po gaisro, įvykusio statybos objekte naktį iš 2007 m. liepos 13 d. į 14 d., atsakovas pareiškė, jog toliau nebevykdys savo sutartinių įsipareigojimų ir atsisakymą grindė gaisru, kaip nenugalimos jėgos aplinkybe, kurios buvimas, pasak atsakovo, atleidžia jį nuo civilinės atsakomybės už sutarties nevykdymą. Ieškovė atsakovo atsisakymą vykdyti sutartinius įsipareigojimus vertino kaip vienašalį ir neteisėtą rangos sutarties nutraukimą, neegzistuojant atsakovo nurodytai nenugalimos jėgos aplinkybei. Kaip patirtus tiesioginius nuostolius ieškovė įvardijo ir bankui sumokėtas palūkanas bei įsipareigojimo mokesčius iki civilinės bylos iškėlimo dienos, t. y. nuo 2006 m. kovo 31 d. iki 2007 m. spalio 30 d.
Šioje nagrinėjamoje byloje ieškovė prašo priteisti iš atsakovo UAB ,,Molesta“ nuostolius už laikotarpį nuo 2007 m. spalio 31 d. iki 2010 m. lapkričio 4 d., kuriuos ji patyrė dėl to, kad atsakovas neįvykdė savo prievolės grąžinti visas iš ieškovės gautas sumas už statybos darbus (taikant restituciją), todėl ji buvo priversta kiekvieną mėnesį mokėti bankui palūkanas už tam pačiam žuvusiam objektui suteiktą tikslinį finansavimą. Sumokėtos palūkanos, atskaičius Nacionalinės mokėjimų agentūros prie Žemės ūkio ministerijos kompensuotas sumas, sudaro 251 287,63 Lt.
Įvertinęs pirmiau išnagrinėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, apygardos teismas sprendė, jog aplinkybės, kuriomis ieškovė grindžia ieškinį nagrinėjamoje byloje, įėjo į pirmiau išnagrinėtos civilinės bylos įrodinėjimo dalyko sudėtį ir dėl to šioje byloje neįrodinėtinos (CPK 182 str. 2 p.) bei minėti teismo sprendimai gali būti reikalavimo pagrindas šioje byloje. Tai, kad ieškovė prašo priteisti nuostolius už laikotarpį, kuomet byla buvo nagrinėjama teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, t. y. už kitą laikotarpį, nepaneigia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2010 nustatytų faktų prejudicialumo.
Gaisro apygardos teismas nepripažino nenugalima jėga, nes gaisro kilimo faktą statiniuose galima protingai numanyti. Esant aiškiai išdėstytai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicijai, pirmosios instancijos teismas dėl atsakovo atsikirtimų, susijusių su force majeure aplinkybėmis, plačiau nepasisakė.
Apygardos teismas pakartotinai neanalizavo ir atsakovo civilinės atsakomybės ribų, kadangi dėl to jau pasisakė tiek Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. kovo 25 d. nutartyje, tiek ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 4 d. nutartyje.
Objekto Kaimo turizmo ir paslaugų komplekso statybą finansavo AB ,,NORD/LB bankas“. Palūkanos ir įsipareigojimo mokestis, kuriuos ieškovė sumokėjo bankui, laikytinos ieškovės realiai patirtais nuostoliais (žala). Šiuos mokėjimus ieškovė atliko už iš banko gautą kreditą, investuotą į statybos objektą, kurį ieškovė prarado, todėl atsakovas šiuos nuostolius (žalą) turi atlyginti (CK 6.682 str. 1 d.) bei sumokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 2 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo skundžiamą sprendimą dalyje, kurioje ieškinys patenkintas, panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti, taip pat priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:
1. Faktas, kad 2007 m. liepos 14 d. naktį ieškovei priklausančiame turistų apgyvendinimo ir paslaugų komplekse Papiernios kaime, Širvintų rajone kilęs gaisras yra force majeure aplinkybė, buvo konstatuotas Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 24 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-465-565/2008, kuris įsiteisėjo po Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-284/2009 priėmimo. Šie procesiniai sprendimai dalyje dėl force majeure aplinkybių niekada nebuvo skundžiami Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nei ieškovės, nei atsakovo, todėl minėtų sprendimų (dalyje dėl force majeure aplinkybių) nepanaikino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis.
Sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys nebegali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Be to, UAB „Molesta“ gali remtis 2009 metais įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo procesiniais sprendimais (dalyje dėl force majeure aplinkybių) ir nebeturi įrodinėti, kad turistų apgyvendinimo ir paslaugų komplekse Papiernios kaime, Širvintų rajone 2007 m. liepos 14 d. naktį kilęs gaisras yra nenugalima jėga. Atsakovui įrodžius nenugalimos jėgos aplinkybių egzistavimą, jam netaikytina civilinė atsakomybė (CK 6. 256 str. 4 d.). Tai yra pakankamas pagrindas ieškiniui atmesti.
2. Ieškovė A. Č. teismo posėdyje pripažino ir patvirtino faktą, kad netikslino pridėtinės vertės mokesčio deklaracijų ir PVM, kuris įskaičiuotas į sudegusį pastato vertę, į biudžetą negrąžino. PVM atskaita netikslinama ir PVM gali būti negrąžintas, jeigu turtas prarastas dėl force majeure aplinkybių (PVMĮ 67 str. 5 d.) Ataskaitos netikslinimas ir PVM negrąžinimas reiškia, kad ieškovė pripažino gaisrą kaip nenugalimos jėgos aplinkybę.
3. Nagrinėjamoje byloje A. Č. prašo priteisti palūkanas, kurias sumokėjo bankui už laikotarpį nuo 2007 metų spalio 31 d. iki 2010 m. lapkričio 4 d. Pastarojo laikotarpio aplinkybės nebuvo ankstesnės bylos įrodinėjimo dalyku, nebuvo tirtos civilinėje byloje Nr. 3K-3- 370/2010.
Šalies argumentai
4. Ieškovės prašoma priteisti žala nėra atsakovo veiksmų pasekmė, nėra priežastinio ryšio tarp ieškovės nuostolių ir atsakovo veiksmų. Ieškovė pažeidė savo pareigą (2006 m. kovo 17 d. Kreditavimo sutarties Nr. 120 specialiosios dalies 15.1.10 p.) apdrausti banko naudai turistų apgyvendinimo ir paslaugų kompleksą maksimaliu turto atkuriamosios vertės draudimu nuo visų galimų rizikų visu projekto įgyvendinimo laikotarpiu. Jeigu ieškovė šią pareigą būtų įvykdžiusi, tai įvykus draudiminiam įvykiui (gaisrui), ieškovės gautos draudimo sumos turėjo visiškai užtekti kredito grąžinimui. Grąžinus kreditą, ieškovei nereikėtų mokėti palūkanų, taigi, nuostolių, kurių reikalauja iš atsakovo, ji nebūtų patyrusi. Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 str.).
5. Egzistuoja ir dar vienas savarankiškas ieškinio atmetimo pagrindas (CK 6.253 str. 5 d.) - atsakovui netaikoma civilinė atsakomybė, kai pats ieškovas savo veiksmais arba neveikimu tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie nuostolių atsiradimo arba jų padidėjimo. Apygardos teismas dėl šio pagrindo nepasisakė.
6. Ieškovės veiksmai sudaro teisinį pagrindą nukrypti nuo visiško nuostolių atlyginimo principo, arba atsakovas gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės ir pagal CK 6.248 straipsnio 4 dalies normą. Vilniaus apygardos teismas šiuo aspektu ieškovės veiksmų nevertino.
7. Jeigu nebūtų įvykęs force majeure įvykis, ieškovė vis tiek būtų turėjusi pareigą mokėti prašomas priteisti palūkanas pagal kreditavimo sutartį. Kredito grąžinimo terminas – 2017 m. rugsėjo 30 d. Ieškovė neįrodė, jog nurodytu ieškinyje laikotarpiu veikla turistų apgyvendinimo ir paslaugų komplekse būtų buvusi pelninga ir padengusi ginčo palūkanas.
8. Kadangi reikalavimas priteisti iš atsakovo 251 287,63 Lt nuostolių yra atmestinas, atmestini ir išvestiniai reikalavimai dėl procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
9. Bylinėjimosi išlaidos buvo paskirstytos pažeidžiant CPK 93 straipsnio 2 dalį. Atsakovui įrodžius, kad ieškovė pateikė teismui klaidingus faktinius duomenis (nepagrįstus leistinomis įrodinėjimo priemonėmis), t.y. atsakovui įrodžius ieškinio dalies faktinį nepagrįstumą, ieškovė buvo priversta atsisakyti reikalavimo dalies ir teismas patenkino tik 80 proc. pradinio ieškovės reikalavimo. Atitinkamai turėjo būti paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:
1. Apygardos teismas pagrįstai konstatavo prejudicinį ryšį tarp dviejų bylų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartimi byloje Nr. 3K-3-338/2009 nustatė atsakovo UAB „Molesta” atsakomybę. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. kovo 25 d. nutartimi byloje Nr. 2A-302/2010 konstatavo, jog kasacinis teismas 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartimi jau yra nustatęs atsakovo UAB „Molesta“ civilinę atsakomybę ir sprendė tik dėl priteistinų tiesioginių nuostolių dydžio ir apimties. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 4 d. nutartyje pažymėjo, jog nepriklausomai nuo to, ar yra nustatytos force majeure aplinkybės, atsakovas UAB „Molesta“ yra atsakingas už užsakovės patirtus nuostolius.
Žemesnės instancijos teismas
2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartimi byloje Nr. 3K-3-338/2009 nustatė, jog UAB „Molesta“ turi turtinę prievolę atlyginti užsakovui patirtus nuostolius, o nuostolių dydį nustatyti nurodyta Lietuvos apeliaciniam teismui. 2010 m. kovo 25 d. Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje konstatavo, kad ieškovės bankui sumokėtos palūkanos ir įsipareigojimo mokestis laikytina ieškovės realiai patirtais nuostoliais (žala). Nagrinėjamoje byloje ieškovė reikalauja priteisti iš atsakovo analogiškas pagal tą pačią kredito sutartį bankui laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 31 d. iki 2010 m. lapkričio 4 d. sumokėtas palūkanas (ankstesnėje byloje ieškovei buvo priteistos palūkanos už laikotarpį nuo 2006 m. kovo 31d. iki 2007 m. spalio 30 d.). Tai, kad prašoma priteisti tapačias palūkanas, sumokėtas bankui pagal kredito sutartį, bet už skirtingą laikotarpį nei buvo ankstesnėje byloje, nepaneigia ankstesnėse bylose nustatytų faktų prejudicialumo.
3. Ieškovė tinkamai vykdė savo pareigas ir turtą buvo apdraudusi. Po to, kai kilo gaisras ir ieškovė pareikalavo iš draudimo bendrovės draudimo išmokos, kilo civilinis ginčas, kuris buvo galutinai išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 3 d. nutartimi byloje Nr. 2-465-565/2008, patvirtinus A. Č. ir DUAB „Baltijos garantas“ taikos sutartį. Ieškovei buvo išmokėta 850 000,00 Lt draudimo išmoka. Ji nedelsiant buvo panaudota atsiskaitymui su banku.
Be to, atsakovo argumentai dėl ieškovės neva netinkamo pareigos apdrausti turtą vykdymo jau išnagrinėti teismų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-338/2009). Vėliau, bylą antrą kartą išnagrinėjus apeliacinėje instancijoje, jau atsakovas kreipėsi į teismą su kasaciniu skundu dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 25 d. nutarties byloje Nr. 2A-302/2010 ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs atsakovo kasacinį skundą, kurį atsakovas taip pat grindė analogišku argumentu dėl ieškovės pareigos apdrausti turtą nevykdymo, atsakovo argumentus dėl draudimo įvertino kaip teisiškai nepagrįstus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas
Tarp bylos šalių jau buvo kilęs ir teismuose yra išnagrinėtas ginčas dėl žalos, atsiradusios gaisro metu žuvus statybos objektui, atlyginimo. Ieškovė buvo pareiškusi ieškinį (civilinės bylos Nr. 2-465-565/2008), kuriuo prašė iš atsakovo UAB „Molesta“ 1 444 948,18 Lt tiesioginių nuostolių, 3 580 832,90 Lt negautų pajamų, 67 597,85 Lt delspinigių, 174 221,25 Lt baudos, 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; taip pat panaikinti atsakovo asociacijos Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų 2007 m. rugpjūčio 22 d. pažymą Nr. 01-5/365 „Dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių“.
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. spalio 24 d. sprendimu šį ieškinį atmetė, o Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 23 d. nutartimi paliko šį sprendimą nepakeistą. Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad šalys susitarė, jog pagal šalių rangos sutartį statomą statinį saugos ir apsaugą organizuos ieškovė. Atsakovas, pagal sutartį neprisiėmęs daikto apsaugos pareigos, negali būti prisiėmęs ir atsitiktinio daikto žuvimo rizikos. Daiktui sudegus tuo laikotarpiu, kai jį saugojo ir valdė ieškovė, atmestinas ieškinys dėl nuostolių priteisimo iš atsakovo.
Ieškovė dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 23 d. nutarties padavė kasacinį skundą (civilinė byla Nr. 3K3-338/2009), kurį grindė argumentais, kad sudegusio daikto atsitiktinio žuvimo rizika gaisro metu teko atsakovui UAB „Molesta“. Ieškovė teigė, kad pagal CK 6.649 straipsnio 1 dalį, 6.682 straipsnio 1 dalį bei rangos sutarties 4.4 punktą, pagal kurį tik nuo galutinio darbų priėmimo-perdavimo akto pasirašymo dienos užsakovui pereina statybos objekto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika, atsakovui gaisro metu teko statybos objekto atsitiktinio žuvimo riziką. Tai, kad rangovas UAB „Molesta“ neužtikrino statybos objekto apsaugos, nereiškia, jog kartu jis buvo atleistas nuo atsakomybės dėl daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo. Apeliacinės instancijos teismas, kasatorės vertinimu, nepagrįstai konstatavo, kad CK 6.649 straipsnio 1 dalies ir 6.682 straipsnio 1 dalies aiškinimas siejamas su tuo, kad statybos objekto atsitiktinio sugedimo ar žuvimo rizika tenka šio objekto apsaugą vykdžiusiai šaliai.
Atsakovas nesutikimą su šio kasacinio skundo argumentais grindė tuo, kad kasaciniame skunde, atsakovo nuomone, nepagrįstai daikto saugojimo funkcija atskiriama nuo daikto žuvimo rizikos prisiėmimo. Rangos sutarties 4.4 punkte yra tik šalių suderinta valia dėl rizikos ir statinio apsaugos perėjimo momento, bet ne nustatyta atsakovo pareiga saugoti statinį. Teismai pagrįstai nustatė, kad statybos objektą gaisro metu saugojo ir valdė ieškovė. Atsakovas neatsako už gaisro padarytus tiesioginius nuostolius ne dėl force majeure aplinkybių, bet todėl, kad atsakovo civilinei atsakomybei taikyti nėra būtinųjų sąlygų – atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų, kurie būtų susiję priežastiniu ryšiu su žala.
Taigi, bylą nagrinėjanti apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su argumentais, kad ginčas kasacinės instancijos teisme byloje Nr. 3K3-338/2009 vyko ne dėl gaisro vertinimo kaip force majeure aplinkybės, ne dėl gaisro kaip force majeure aplinkybės įtakos atsakovo UAB „Molesta“ atsakomybei, o dėl asmens, atsakingo už sudegusio statybos objekto saugojimą gaisro metu (ieškovė ar atsakovas) bei dėl to, ar saugotojas ir atsakingas už statybos objekto žuvimo riziką asmuo sutampa. Tačiau pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kitoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2010 2010 m. spalio 4 d. nutartyje pasisakė dėl nenugalimos jėgos aplinkybių ir sprendė, kad gaisras tarp šalių kilusio ginčo aplinkybių kontekste negali būti laikomas nenugalima jėga. Ši išvada padaryta byloje, kurioje dalyvauja tos pačios šalys ir atsakovo kasacinis skundas buvo grindžiamas argumentu, jog gaisras sukėlė force majeure aplinkybes, eliminuojančias rangovo atsakomybę sprendžiant klausimą dėl tiesioginių nuostolių atlyginimo. Taigi gaisro kaip faktinės aplinkybės atsakovo atsakomybei dėl ieškovės tiesioginių nuostolių atlyginimo klausimas tarp šalių teismų jau išnagrinėtas, dėl jo pasisakyta įsiteisėjusioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, todėl iš naujo gaisro įtaka atsakovo atsakomybei nebenagrinėtina.
Kasacinės instancijos teismas byloje Nr. 3K-3-338/2009, atsižvelgęs į kasacinio skundo ribas (dalyką ir pagrindą) pasisakė dėl atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizikos perėjimo momento. Kasacinis teismas sprendė, kad rangos sutarties 4.4 punkte šalys aiškiai susitarė ne tik dėl pagal statybos rangos sutartį atliktų darbų perdavimo užsakovui formos – tai turi būti atlikta surašant galutinį darbų priėmimo-perdavimo aktą, bet ir dėl statinio apsaugos perėmimo momento – užsakovas perima statinio apsaugą nuo galutinio darbų priėmimo-perdavimo akto pasirašymo dienos. Perėmus statinio apsaugą užsakovui pereina ir atsitiktinio daikto žuvimo ar sugedimo rizika. Kasacinis teismas pažymėjo, kad aplinkybę, jog rangovas buvo prisiėmęs statinio apsaugos prievolę, netiesiogiai patvirtina ir į bylą pateiktos subrangos sutartys, kurias rangovas UAB „Molesta“ buvo sudaręs su UAB „Molestos inžinerija“ (2006 m. liepos 1 d. sutartis), UAB „Hronas“ (2007 m. vasario 22 d. sutartis), UAB „Rifėjas“ (2007 m. birželio 13 d. sutartis) ir kt. Tai, kad, esant sutartyje nustatytai rangovo atsakomybei už daikto apsaugą ir prisiimtai rizikai dėl daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo, užsakovas savo nuožiūra imasi papildomų priemonių daikto saugumui užtikrinti, šios bylos atveju negali būti trakuojama kaip aplinkybė, atleidžianti rangovą nuo sutartimi prisiimtų pareigų vykdymo ir nuo atsakomybės dėl nuostolių. Į bylą pateikti atliktų statybos darbų priėmimo-perdavimo aktai, pažymėjo kasacinis teismas, negalėtų būti traktuojami kaip tarpinių darbų rezultatų priėmimas ir šalių susitarimas dėl daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizikos perėjimo užsakovui. Statybos objekto arba jo dalies atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika, kol jį priims užsakovas, tenka rangovui (CK 6.682 str. 1 d.). Esant įstatymu ir sutartimi rangovui nustatytai statybos objekto apsaugos prievolei ir atitinkamai iš sutarties sąlygos jam kylančiai statybos objekto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizikai, aplinkybė, kad rangovas neužtikrino statybos objekto apsaugos ir dėl tokio jo nerūpestingumo atsiradus pašalinių atviros ugnies šaltinių poveikio galimybei (gaisro įvykio ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad labiausiai tikėtina, jog gaisras galėjo kilti dėl pašalinių atviros ugnies šaltinių poveikio), lemia pagrindą taikyti rangovui atsakomybę, t. y. atsiranda rangovo turtinė prievolė atlyginti užsakovui patirtus tiesioginius nuostolius. Pripažinus rangovo atsakomybę dėl statybos objekto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo, svarstytinas užsakovo patirtų ir byloje nurodytų, tačiau teismų nenustatinėtų tiesioginių nuostolių dydžio klausimas, todėl byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. kovo 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-302/2010 išsprendė tiesioginių nuostolių priteisimo klausimą ir priteisė iš UAB „Molesta“ ieškovės naudai 1 062 005,80 Lt nuostoliams atlyginti. Kaip tiesioginių nuostolių sudedamąją dalį ieškovė buvo nurodžiusi bankui sumokėtas palūkanas (118 627,17 Lt ) ir įsipareigojimų mokestį (9 972,17 Lt) (viso 128 599 Lt). Šią sumą Lietuvos apeliacinis teismas pripažino ieškovės realiai patirtais nuostoliais (žala) ir nurodė, kad šiuos mokėjimus ieškovė atliko už iš banko gautą kreditą, investuotą į statybos objektą, kurį ieškovė prarado, todėl atsakovas šiuos nuostolius (žalą) turi atlyginti (CK 6.682 str. 1 d.). Dėl šios apeliacinės instancijos teismo nutarties atsakovas padavė kasacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti nutarties dalį, kuria priteisti 1 062 005,8 Lt nuostolių, tarp kurių ir bankui sumokėtos palūkanos. Lietuvos aukščiausiasis Teismas 2010 m. spalio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2010 paliko nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį toje dalyje, kurioje buvo iš atsakovo priteista bankui sumokėtos palūkanos tiek už laikotarpį iki rangos sutarties nutraukimo, tiek ir po to nutraukimo. Todėl atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog teismuose neišnagrinėtas atsakovo prievolės atlyginti ieškovės sumokėtas palūkanas už iš banko kaip kreditą gautas ir į gaisro metu žuvusį objektą investuotas lėšas. Nagrinėdamas šią bylą apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos apeliacinio teismas 2010 m. kovo 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-302/2010 pripažintos atsakovo pareigos atlyginti ieškovės sumokėtas palūkanas bankui už kaip kreditą gautas ir į gaisre žuvusį statybos objektą investuotas lėšas. Kaip jau minėta, kasacinės instancijos teismas šioje dalyje apeliacinės instancijos teismo sprendimo nepakeitė, sprendė, kad tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip rangos sutarties nutraukimas tarpusavyje derančiais ir vienodą tikslą turinčiais šalių veiksmais, o sutarties nutraukimas teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo nepanaikina (CK 6.221 str. 2 d.).
Aplinkybė, kad teismų išnagrinėtoje byloje įsiteisėjusiu sprendimu pasisakyta dėl atsakovo pareigos ieškovei atlyginti palūkanas būtent už laikotarpį iki 2007 m. spalio 30 d. yra nulemta faktinio ieškinio pagrindo – ieškiniu buvo reikalaujama atlyginti tiesioginę žalą, kuri civilinėje teisėje suprantama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) (CK 6.249 str. 1 d.), taigi į prašomos priteisti žalos sumą pagrįstai buvo įskaičiuotos tik iki ieškinio padavimo civilinėje byloje Nr. Nr. 2-465-565/2008 ieškovės realiai turėtos išlaidos. Kol ginčas buvo nagrinėjamas teismuose, atsakovas negrąžino ieškovei pagal nutrauktą rangos sutartį gautų sumų, todėl šių sumų ieškovė negrąžino bankui ir už naudojimąsi šiomis lėšomis pagal kredito sutartį mokėjo bankui palūkanas. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašo priteisti realiai patirtas išlaidas (sumokėtas palūkanas) už laikotarpį nuo 2007 m. spalio 31 d., t.y. po trijų instancijų teismuose išnagrinėtoje byloje ieškinio padavimo iki 2010 m. lapkričio 4 d. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė esant pagrindų nukrypti nuo išaiškinimų teismų sprendimuose, kuriais jau buvo išspręstas šalių ginčas dėl atsakovo pareigos atlyginti ieškovės tiesioginius nuostolius, kuriuos sudaro bankui sumokėtos palūkanos už negrąžintas į sudegusį statybos objektą investuotas (rangovui perduotas ir nutraukus genrangos sutartį ieškovei grąžintinas) lėšas.
Ieškovės prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas. Argumentai, kad bylos apimtis nedidelė, todėl bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka neužims nepagrįstai daug laiko, nėra pakankami pripažinti esant tikslinga bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 322 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškinį, iš atsakovo priteisė bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovo teigimu, ieškovė atsisakė pradiniame ieškinyje pareikšto reikalavimo dalies dėl tos priežasties, kad atsakovas įrodė ieškinio dalies (20 proc. reikalaujamos priteisti sumos) faktinį nepagrįstumą. Kadangi teismas sprendimu patenkino tik 80 proc. pradinio ieškovės reikalavimo, skirstant bylinėjimosi išlaidas, proporcingai šiai sumai, atsakovo teigimu, turėjo būti mažinamos ir iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 2 d.).
Atsisakymą dėl ieškinio dalies dėl 60 742,68 Lt nuostolių priteisimo ieškovė motyvavo tuo, kad prie ieškinio bei dubliko buvo pridėti aritmetiškai klaidingi AB DnB NORD banko parengti sumokėtų bei kompensuotų palūkanų skaičiavimai. Atsakovas savo procesiniuose dokumentuose nuosekliai ginčijo ne tik reikalavimą priteisti palūkanas, bet ir prašomų priteisti palūkanų apskaičiavimo pagrįstumą, todėl atsakovo gynyba byloje galėjo įtakoti ieškovės sprendimą atsisakyti nuo ieškinio dalies tuo pagrindu, jog banko pateikti paskaičiavimai yra netikslūs. CPK 93 straipsnio 4 dalyje numatyta teismo teisė nukrypti nuo šio straipsnio 1-3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgus į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir įvertinus priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.
Ieškovė, prašydama priteisti patirtas išlaidas (sumokėtas palūkanas), yra atsakinga už tai, kad nurodytų teisingus duomenis apie faktiškai jos sumokėtas sumas bei sumas, kurios jai buvo kompensuotos, todėl pagrįstas apelianto argumentas, kad jis turėjo gintis nuo dalies nepagrįsto ieškinio. Kartu pažymėtina, kad ieškovės procesinis veiksmas iki bylos nagrinėjimo teismo posėdyje atsisakyti dalies ieškinio, paaiškėjus, kad ši dalis nepagrįsta, yra procesiškai ekonomiškas. Be to, ieškovei atsisakius nuo dalies ieškinio, atitinkamai buvo sumažintas žyminis mokestis (sumažėjo iš atsakovo priteista žyminio mokesčio suma), o ieškovės turėtos išlaidos dėl advokato pagalbos iš atsakovo buvo priteistos pagal rekomenduojamus įkainius, todėl dar labiau jas mažinti šios bylos aplinkybių kontekste dėl išdėstytų bylos eigos ypatumų netikslinga.
Pagal bylos duomenis ieškovė už advokato pagalbą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 3993 Lt. Atsižvelgus į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R–85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.11 punktą, iš atsakovo ieškovei priteistina suma advokato pagalbai bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme apmokėti mažintina iki 600 Lt (už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei A. Č. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Molesta“ (j. a. k. 167553831) 600 Lt (šešis šimtus litų) išlaidų, susidariusių dėl advokato pagalbos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.