- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-04-21
- Bylos Nr.
- eI2-2017-821/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00264-2021-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Iveta Pelienė (pirm.), Fausta Vitkienė, Saulius Jakaitis
- Pareiškėjas
- X. X.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija
- Advokatai
- Laurynas Biekša
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Ivetos Pelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo X. X. patikslintą skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas X. X. (toliau – pareiškėjas) su patikslintu skundu kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti 2020 m. sausio 13 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VMR, atsakovė) raštą; 2) įpareigoti atsakovę pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo ir pateikti naują atsakymą.
Patikslintame skunde nurodė, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) (duomenys neskelbtini)sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pripažintas pabėgėliu 1951 m. Ženevos konvencijos prasme bei asmeniu, kuriam Rusijos Federacijoje gali grėsti Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – EŽTK) 3 straipsnio pažeidimai. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, todėl Migracijos departamentas nei pabėgėlio statuso, nei papildomos apsaugos statuso pareiškėjui nesuteikė. Šiuo atveju susiklostė specifinė situacija, kad pareiškėjas buvo pripažintas pabėgėliu 1951 m. Ženevos konvencijos prasme, bet negavo pabėgėlio statuso pagal Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisę. Tačiau ES direktyva Nr. 2015/95/ES nustato, kad tokioje specifinėje situacijoje, net ir nesuteikus pabėgėliams pabėgėlio statuso, pabėgėliams turi likti galioti iš EŽTK 3 straipsnio kylančio negrąžinimo principo teikiama apsauga. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 4 straipsnio 4 dalis ir 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas neleidžia išduoti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams, kurie gali kelti grėsmę saugumui, tačiau Migracijos departamentas nusprendė šių Įstatymo nuostatų netaikyti, o tiesiogiai remtis viršenybe turinčia tarptautine bei ES teise ir išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu.
Pareiškėjas paaiškina, kad nors formaliai ir neatitikdamas Lietuvos Respublikos teisės aktuose reguliuojamų leidimo gyventi Lietuvoje gavimo procedūrų, tačiau gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir buvo apsaugotas nuo grąžinimo į valstybę, kur jam gali grėsti EŽTK 3 straipsnio pažeidimai. Pareiškėjas teigia, kad susiklosčius tokiai situacijai, jis taip pat turi teisę į šeimos susijungimą, kurią jam garantuoja Tarybos 2003 m. rugsėjo 22 d. direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (toliau – Direktyva 2003/86/EB) ir EŽTK 8 straipsnis, tačiau Lietuvos Respublikos teisėje nėra įtvirtinta procedūra, kaip su pabėgėliais, kuriems nesuteiktas pabėgėlio statusas dėl galimos grėsmės prieglobsčio valstybės saugumui, galėtų susijungti (t. y. gauti leidimą gyventi Lietuvoje) jų šeimos nariai. Todėl pareiškėjui liko vienintelis būdas įgyvendinti savo teisę į šeimos susijungimą – kreiptis į atsakovę, kuri galėtų tiesiogiai remtis viršenybe turinčia tarptautine bei ES teise ir nurodyti procedūrą, pagal kurią pareiškėjo žmona Y. Y. galėtų kreiptis ir gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pagal Įstatymo 51 straipsnio 3 dalį prašymų išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo ir leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo tvarką nustato vidaus reikalų ministras, suderinęs su užsienio reikalų ministru. Tokią procedūrą pareiškėjui nurodė ir Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI2-4065-484/2020, paaiškindamas pareiškėjui, kad leidimų gyventi tvarkos nustatymas yra VRM kompetencija.
Pareiškėjas nurodo, kad su 2020 m. gruodžio 4 d. paklausimu kreipėsi į atsakovę, kuriame nurodė, kad Direktyva Nr. 2003/86/EB suteikia teisę susijungti su šeima Ženevos konvencijos pabėgėliams, o ne pabėgėliams, turintiems ES pabėgėlio statusą, ir prašė patvirtinti, ar jo žmona Y. Y. turi teisę gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, susijungdama su pareiškėju, kaip Ženevos konvencijos pabėgėliu. Pareiškėjas taip pat prašė patvirtinti, kad jeigu jo žmona dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kreipsis per 3 mėnesius nuo atsakovės pateikto atsakymo su nurodyta tvarka gavimo dienos, leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavimas nebus siejamas su lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje reikalavimu.
Pareiškėjas pažymi, kad 2021 m. sausio 13 d. elektroniniu paštu gavo atsakovės atsakymą (toliau – ir Raštas), kuriame ji tik formaliai nurodė, kad VRM nuomone, pareiškėjo nurodytos subjektinės teisės neegzistuoja, todėl neįmanoma nurodyti jų realizavimo procedūros. Pareiškėjas su atsakovės atsakymu nesutinka, teigia, kad atsakant į jo paklausimą atsakovė nesivadovavo Direktyva 2003/86/EB ir EŽTK 8 straipsniu, todėl pažeidė jo teisę į informaciją, įtvirtintą Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme (toliau – Teisės gauti informaciją įstatymas). Pažymi, kad Direktyvos 2003/86/EB 9 straipsnis teisę susijungti su šeima suteikia Ženevos konvencijos pabėgėliams, o ne pabėgėliams, turintiems ES pabėgėlio statusą. Be to, pareiškėjas, būdamas pabėgėlis, negali gyventi su žmona jokioje kitoje valstybėje, todėl neleidimas jam gyventi su žmona Lietuvoje Respublikoje pažeidžia jo teisę į šeimos gyvenimą pagal EŽTK 8 straipsnį.
Atsakovė su pareiškėjo skundu nesutinka, skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodė, kad šios bylos dalykas nėra teisė gauti informaciją, nes Teisės gauti informaciją įstatymas reguliuoja tik šios informacijos gavimą: įstaigos disponuojamo dokumento; informacijos apie įstaigos veiklą. Atsakovės nuomone, ginčas kilo dėl konsultacijos turinio paneigimo, kad pareiškėjo šeima gali susijungti tik taikant Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą bei 6 dalį, t. y. jo sutuoktinė turi teisę gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tik jeigu atitinka šiose Įstatymo nuostatose nustatytus reikalavimus, įskaitant ir reikalavimą jos sutuoktiniui būti pragyvenusiam Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, turėti ne mažiau kaip vienerius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, reglamentuojamas pagal Įstatymo 51 straipsnio 3 dalyje nustatytą tvarką. Atsakovė sutinka, kad konsultacijos gali būti skundžiamos teismui, jei jos sukelia pasekmes, tačiau pareiškėjo reikalavimas yra nekonkretus, nes nenurodyta pripažintina subjektinė teisės arba paneigtina pareiga, todėl susidaro įspūdis, kad pareiškėjas sutinka su bet kokia konsultacija, išskyrus apskųstąją. Nauja konsultacija vėl gali neatitikti pareiškėjo lūkesčių.
Atsakovė paaiškina, kad pareiškėjas neatitinka Direktyvos 2003/86/EB reikalavimų, nes pagal 9 straipsnio 1 dalį „šis skyrius taikomas valstybių narių pripažintų pabėgėlių šeimų susijungimui“, o pagal 2 straipsnio b) punktą „pabėgėlis - trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, turintis pabėgėlio statusą, kaip apibrėžta 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijoje dėl pabėgėlių statuso su pakeitimais, padarytais 1967 m. sausio 31 d. Niujorke pasirašytu protokolu“, todėl pagal Direktyvos 2003/86/EB apibrėžimą pabėgėlis yra pabėgėlio statuso turėtojas.
Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/EB) 2 straipsnio e) punktą pabėgėlio statusas – valstybės narės pripažinimas, kad trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės yra pabėgėlis. Taigi ir šis apibrėžimas nustato, kad asmuo yra pabėgėlis, tik kai valstybė suteikia pabėgėlio statusą. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 18 dalį, pabėgėlis – užsienietis, kuriam šio Įstatymo nustatyta tvarka suteiktas pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusas. Sprendimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo arba nesuteikimo, taip pat dėl papildomos apsaugos suteikimo arba nesuteikimo prieglobsčio prašytojui priima Migracijos departamentas. Migracijos departamento (duomenys neskelbtini) sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui pabėgėlio statusas nesuteiktas, jis neturi pabėgėlio statuso ir nėra pabėgėlis pagal Direktyvos 2003/86/EB kriterijus. Šis sprendimas nėra nuginčytas. Dėl nurodytų teisinių faktų pareiškėjo šeima gali susijungti kaip užsieniečio, turinčio leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bet ne pabėgėlio šeima, taikant atsižvelgiant Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas.
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė patikslintą skundą, prašė jį tenkinti. Pareiškėjo atstovas akcentavo tai, kad pareiškėjas turėdamas pabėgėlio statusą pagal Ženevos konvencijos turi ir teisę į šeimos susijungimą, tiek pagal Direktyvą 2003/86/EB, tiek pagal EŽTK. Pareiškėjas Lietuvoje nedirba, todėl negali pasinaudoti teise į šeimos susijungimą, kaip asmuo, turintis leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo padėtis ypatinga, todėl jam turi būti užtikrinta teisė į šeimos susijungimą, o bendrų reikalavimų taikymas – nepagrįstas ir neproporcingai varžo jo teisę į šeimą. Pažymėjo, kad atsakovei pateikus išaiškinimą, jog pareiškėjas turi teisę į šeimos susijungimą kaip pabėgėlis, Migracijos departamentas (jo teritorinis skyrius) pareiškėjo sutuoktinei išduotų leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas teismo posėdyje išsamiai papasakojo su kokiomis problemomis susiduria, turėdamas suteiktą statusą. Paaiškino, kad Lietuvoje negali vykdyti jokios veiklos, pradėti verslo, negali net atidaryti banko sąskaitos, todėl net jeigu paminęs savo išdidumą iš bandytų įsidarbinti Lietuvoje veikiančiose įmonėse, jo niekas į darbą nepriimtų, nes informacija apie tai, kad yra pavojingas Lietuvos Respublikai, plačiai pasklidusi visuomenėje, todėl niekada negalės įvykdyti Lietuvos įstatymuose nustatytų sąlygų dėl šeimos susijungimo. Paaiškino, kad iš tiesų jokio pavojaus Lietuvos saugumui nekelia, tarptautinės institucijos jo neieško, turi tai patvirtinantį dokumentą. Dėkingas, kad nebuvo deportuotas į Rusijos Federaciją, bet dėl turimo statuso negali Lietuvoje integruotis ir įsitvirtinti, pažeidžiama jo teisė į šeimos susijungimą, todėl jaučiasi kankinamas. Pažymėjo, kad jo žmona šiuo metu yra Lietuvoje, išvykti negali dėl pandemijos.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į pareiškėjo patikslinimą skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ginčas byloje kilo VRM 2020 m. sausio 13 d. Rašto teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas (duomenys neskelbtini) sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvoje Respublikoje, tačiau įvertinęs individualias prieglobsčio prašytojo (pareiškėjo) aplinkybes, t. y. kai asmeniui atsisakoma suteikti pabėgėlio statusą Įstatymo 88 straipsnio 2 dalies 5 punktu, tačiau jį draudžiama grąžinti pagal Įstatymo 130 straipsnio 2 dalį, remdamasis ES teisės viršenybe, išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktą. Sprendimas yra įsiteisėjęs. Bylos duomenimis, pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje išduotas iki 2021 m. gegužės 4 d.
Pareiškėjas, atsižvelgdamas į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. administracinėje byloje Nr. eI2-4065-484/2020 pateiktą išaiškinimą, kad siekdamas gauti informaciją dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo procedūros šeimos susijungimo pagrindu, atsižvelgiant į jam išduoto leidimo aplinkybes, jis turi teisę kreiptis į vidaus reikalų ministrą, atsakovei pateikė 2020 m. gruodžio 4 d. paklausimą „Dėl Ženevos konvencijos pabėgėlio teisių įgyvendinimo“ (toliau – ir Paklausimas). Paklausime pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamento (duomenys neskelbtini) sprendimu pripažintas pabėgėliu pagal 1951 m. Ženevos konvenciją, tačiau pagal ES pabėgėlio statusas jam nėra suteiktas, bet remiantis tarptautine ir ES teise, jam išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Atsižvelgdamas į jam suteiktą specifinį statusą ir tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatytas jo teisių įgyvendinimo procedūros, pareiškėjas prašė: 1) patvirtinti, kad jo sutuoktinė jau dabar turi teisę gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, susijungdama su pareiškėju, kaip su pabėgėliu pagal Ženevos konvenciją; 2) patvirtinti, kad jeigu jo sutuoktinė dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje kreipsis per tris mėnesius nuo atsakovės atsakymo su nurodyta tvarka gavimo, jos leidimo laikinai gyventi Lietuvoje gavimas neturėtų būti siejamas su lėšų pragyvenimo Lietuvoje reikalavimu; 3) pavirtinti, kad pareiškėjas turi teisę gauti pabėgėlio kelionės dokumentą, ir pakomentuoti, pagal kokią procedūrą šią teisę gali įgyventi (bendros procedūros reikalavimų pareiškėjas neatitinka, nes neturi leidimo nuolat gyventi Lietuvoje).
Atsakovė ginčijamu 2020 m. gruodžio 8 d. Raštu atsakė ir pareiškėjo užduotus klausimus. Paaiškino, kad pareiškėjui Migracijos departamento sprendimu nesuteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, tačiau išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl atsižvelgiant į Migracijos departamento sprendimą, kurio vertinti atsakovė nėra įgaliota, pareiškėjui taikytinos Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytos teisės ir reikalavimai, tik kaip užsieniečiui, turinčiam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl pareiškėjo atveju teisė į šeimos susijungimą reglamentuoja Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 6 dalis, ir pareiškėjo sutuoktinė turi teisę laikinai gyventi Lietuvoje, jeigu atitinka minėtus Įstatymo reikalavimus, t. y. reikalavimą sutuoktiniui būti pragyvenusiam Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, turėti ne mažiau, kaip vienerius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kaip tai nustatyta Įstatymo 51 straipsnio 3 dalyje. Atsakydama į antrą pareiškėjo klausimą, atsakovė paaiškino, kad pareiškėjui nėra suteiktas pabėgėlio statusas, todėl šeimos nariams, ketinantiems atvykti į Lietuvos Respubliką šeimos susijungimo pagrindu, taikytos Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos sąlygos. Atsakovė taip pat pareiškėjui paaiškino, kad pabėgėlio kelionės dokumentas jam negali būti išduotas, nes pareiškėjas neturi pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas su atsakovės Raštu nesutinka, teigia, kad atsakovė nesivadovavo Direktyva 2003/86/EB ir EŽTK 8 straipsniu, todėl pažeidė jo teisę į informaciją, įtvirtintą Lietuvos Teisės gauti informaciją įstatyme. Pareiškėjo nuomone, Direktyvos Nr. 2003/86/EB 9 straipsnis teisę susijungti su šeima suteikia Ženevos konvencijos pabėgėliams, o ne pabėgėliams, turintiems ES pabėgėlio statusą.
Nagrinėjimu atveju pareiškėjas kreipdamasis į atsakovę siekė gauti konsultaciją (patvirtinimą) dėl teisės į šeimos susijungimą įgyvendinimo ir pabėgėlio kelionės dokumentų gavimo procedūrų. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas (duomenys neskelbtini) sprendimu atsisakė suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą), tačiau įvertinęs individualias aplinkybes bei draudimą grąžinti valstybei, kurioje bus pažeistos EŽTK 3 straipsnyje įtvirtintos teisės, Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), aiškindamas Direktyvoje 2011/95/EB įtvirtintų „pabėgėlis“ ir „pabėgėlio statusas“ sąvokas yra nurodęs, kad oficialaus pabėgėlio statuso pripažinimo, kurį sudaro pabėgėlio statuso suteikimas, pasekmė yra ta, kad, remiantis Direktyvos 2011/95/EB 2 straipsnio b punktu, atitinkamas pabėgėlis naudojasi tarptautine apsauga, kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, todėl jis turi visas teises ir lengvatas, numatytas šios direktyvos VII skyriuje („Tarptautinės apsaugos pobūdis“), kuriame yra įtvirtintos teisės, tapačios įtvirtintoms Ženevos konvencijoje, ir, labiau apsaugančias teises, kurioms lygiaverčių teisių šioje konvencijoje nėra, pavyzdžiui, numatytas Direktyvos 2011/95/EB 24 straipsnio 1 dalyje (leidimo gyventi šalyje išdavimas pabėgėlio statusą turinčiam asmeniui), ir 28 (galimybė naudotis kvalifikacijos pripažinimo tvarka) bei 34 (galimybė pasinaudoti integracijos priemonėmis) straipsniuose (žr., 2019 m. gegužės 14 d. didžiosios kolegijos prejudicinį sprendimą sujungtose bylose C-391/16, C-77/17 ir C-78/17 M. prieš Ministerstvo vnitra, X, X prieš Commissaire général aux réfugiés et aux apatrides). Atsižvelgiant į tai, darytina išdava, kad oficialus pabėgėlio statuso suteikimas prieglobsčio prašančiam asmeniui suteikia teisę pasinaudoti visomis Direktyvos 2011/95/EB VII skyriuje nustatytomis teisėmis, įskaitant teisę į šeimos vientisumo išsaugojimą, pabėgėlio statusą turinčio asmens ir jos šeimos nariams leidimų gyventi šalyje išdavimą, kelionės dokumentų išdavimą (Direktyvos 2011/95/EB 23-25 straipsniai). Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas ir yra pabėgėlis, kuriam taikomas negrąžinimo principas, tačiau jam nėra suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga), todėl atitinkamai jo teisių turinys gali būti siauresnis, o teisių įgyvendinimui gali būti taikoma kitokia procedūra, nei prieglobstį turinčiam asmeniui.
Vienas iš argumentų, kuriuo pareiškėjas grindžia ginčijamo Rašto neteisėtumą, yra tai, kad atsakovė atsakydama į klausimą dėl pareiškėjo sutuoktinės teisės gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, susijungiant su pareiškėju, kaip su pabėgėliu pagal Ženevos konvenciją, nesivadovavo Direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą. Teisėjų kolegija su šiuo pareiškėjo argumentu nesutinka. Pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio b punktą, joje vartojama sąvoka „pabėgėlis“ - trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, turintis pabėgėlio statusą, kaip apibrėžta 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijoje dėl pabėgėlių statuso su pakeitimais, padarytais 1967 m. sausio 31 d. Niujorke pasirašytu protokolu, o 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog V skyrius „Pabėgėlių šeimų susijungimas“ yra taikomas valstybių narių pripažintų pabėgėlių šeimų susijungimui. Pareiškėjas neturi pabėgėlio statuso, todėl nepatenka į Direktyvos 2003/86/EB taikymo sritį, kurios nuostatos, perkeltos į Įstatymą (Įstatymo priedo 6 punktas) ir atsakovė ginčijamu Raštu atsakydama į pareiškėjo Paklausimą neturėjo pagrindo šiomis nuostatomis vadovautis.
Pažymėtina ir tai, kad kiekviena valstybė narė turi teisę priimti sprendimą ar suteikti prieglobstį jo prašančiam asmeniui, ar tokio statuso nesuteikti. Direktyvos 2003/86/EB 14 straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta, kad valstybės narės gali panaikinti pabėgėlio statusą, jį nutraukti, atsisakyti pratęsti jo galiojimą ar priimti sprendimą pabėgėlio statuso nesuteikti. ESTT 2019 m. gegužės 14 d. sprendime, priimtame sujungtose bylose C-391/16, C-77/17 ir C-78/17, padarė išvadą, kad taikant šios direktyvos 14 straipsnio 4–6 dalis nepažeidžiama atitinkamos valstybės narės pareiga laikytis reikšmingų Chartijos nuostatų, kaip antai įtvirtintų jos 7 straipsnyje, kuriame reglamentuojama teisė į privatų ir šeimos gyvenimą, 15 straipsnyje, reglamentuojančiame laisvę pasirinkti profesiją ir teisę dirbti, jos 34 straipsnyje, susijusiame su socialine apsauga ir socialine parama, ir jos 35 straipsnyje, kuriame reglamentuojama sveikatos apsauga“ (Sprendimo 109 p.). Direktyvos 2003/86/EB 6 dalyje nustatyta, kad asmenys, kuriems taikoma 4 arba 5 dalis, gali naudotis teisėmis, nustatytomis Ženevos konvencijos 3 („Diskriminacijos neleistinumas“), 4 („Religija“), 16 („Teisė kreiptis į teismą“), 22 („Švietimas“), 31 („Pabėgėliai, neteisėtai esantys šalyje, kuri suteikė jiems prieglobstį“), 32 („Išsiuntimas“) ir 33 („Draudimas išsiųsti pabėgėlius arba juos priverstinai grąžinti (į šalis, iš kurių jie atvyko), straipsniuose arba panašiomis į juose nustatytąsias, jei jie yra valstybėje narėje. Taigi, Direktyvoje nėra įtvirtina, kad valstybei narei atsisakius suteikti asmeniui pabėgėlio statusą, toks asmuo teisę į šeimos susijungimą galėtų įgyvendinti tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir asmuo, kuriam valstybė narė suteikė prieglobstį.
Pareiškėjui laikinas (vieneriems metams) leidimas gyventi Lietuvoje išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu, nustatančiu, kad užsieniečio negalima grąžinti į užsienio valstybę ar išsiųsti iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais arba užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdytas dėl šio Įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių. To paties straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad laikinas leidimas gyventi Lietuvoje gali būti išduotas ir šeimos susijungimo atveju. Įstatymo 43 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 6 punktuose nurodytas užsienietis, kurio šeimos nariai atvyksta šeimos susijungimo tikslu, turi būti pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, turėti ne mažiau kaip vienerius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, reglamentuojamas pagal šio Įstatymo 51 straipsnio 3 dalyje nustatytą tvarką. Minėtoje teisės normoje taip pat nustatytos išimtys, kai šis reikalavimas netaikomos, tarp jų ir tuomet, kai šeimos nariai atvyksta pas užsienietį, kuriam suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, tačiau pareiškėjui suteikti prieglobstį atsisakyta. Nagrinėjamu atveju atsakovė, atsižvelgdama į Migracijos departamento priimtą sprendimą dėl pareiškėjo teisinės padėties, išaiškino, kad teisę į šeimos susijungimą pareiškėjas gali įgyvendinti kaip užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodė konkrečias Įstatymo normos, reglamentuojančias šios teisės įgyvendinimą ir sąlygas.
Atsakydama į antrąjį pareiškėjo klausimą (reikalavimą patvirtinti), kad jo sutuoktinei pateikus prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nebus taikomas reikalavimas dėl pragyvenimui reikalingų lėšų, atsakovė paaiškino, jog šiuo atveju pareiškėjui nėra suteiktas pabėgėlio statusas, todėl šeimos nariams, ketinantiems atvykti į Lietuvos Respubliką šeimos susijungimo pagrindu, taikytinos Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies nustatytos sąlygos, t. y. leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakydama į klausimą dėl pabėgėlio kelionės dokumentų gavimo atsakovė paaiškino, kad tokie dokumentai gali būti išduoti tik pabėgėlio statusą turinčiam asmeniui, o pareiškėjui yra išduotas užsieniečio pasas. Atsakovė taip pat paaiškino, kad pareiškėjas nurodytų subjektinių teisių neturi, todėl neįmanoma nurodyti jų realizavimo procedūros.
Įvertinusi Paklausime suformuotus prašymus (reikalavimus), skundžiamo Rašto turinį bei ginčui aktualų teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui ginčijamu Raštu pateikti išsamūs, aiškūs ir suprantami atsakymai (konsultacija) į suformuotus prašymus, pagrįsti konkrečiomis teisės normomis, pateikti motyvai, taip pat išaiškinta kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis pareiškėjas galėtų įgyvendinti teisę į šeimos susijungimą.
Teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad dabartinė jo teisinė padėtis jam sukelia nepatogumų, pažymėjo, jog jokios grėsmės Lietuvos Respublikai nekelia, o Įstatyme nustatytų šeimos susijungimo sąlygų, kurios taikomos užsieniečiams, niekada neįgyvendins, nes yra verslininkas, todėl Lietuvoje dirbti samdomo darbo nepageidauja, net jeigu ir turėtų ketinimų įsidarbinti, dėl pasklidusios neigiamos informacijos apie jo keliamą pavojų to padaryti nepavyktų, o vykdyti verslo Lietuvoje negali. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir išdėstyti argumentai, dėl jam suteikto teisinio statuso, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Klausimas dėl prieglobsčio suteikimo yra išspręstas, Migracijos departamento sprendimas galiojantis, jokie teisiniai ginčai dėl jo nevyksta, todėl pareiškėjo argumentai dėl minėto sprendimo teisėtumo, įskaitant išvados dėl grėsmės Lietuvos Respublikai, nenagrinėjami. Tai, kad pareiškėjo netenkina Įstatyme nustatytos sąlygos, kurioms esant jis galėtų įgyvendinti teisę į šeimos susijungimą ir jų įgyvendinti savo pasirinkimu nepageidauja, savaime nereiškia, kad Įstatyme nustatyti reikalavimai į šeimos susijungimą, taikytina užsieniečiui, turinčiam laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, yra neproporcingi ar pažeidžia jo teisę į šeimą. Be to, bylos duomenimis, nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė Migracijos departamentui nėra pateikę prašymų dėl šeimos susijungimo, Migracijos departamentas dėl to nėra priėmęs jokių sprendimų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui yra suteikta konsultacija, atsakant į klausimus, susijusius su šeimos susijungimui taikytina procedūra, tuo atveju, kai asmeniui nesuteiktas prieglobstis, tačiau konkretus sprendimas nėra priimtas, todėl šioje byloje nėra pagrindo vertinti Įstatyme įtvirtintų sąlygų (reikalavimų) proporcingumą.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad atsakovės ginčijamas Raštas, kuriuo suteikta konsultacija (informacija) viešojo administravimo subjekto kompetencijos klausimais, yra išsamus, motyvuotas, pagrįstas konkrečiomis teisės normomis, Raštu atsakyta ir visus pareiškėjo užduotus klausimus, atsižvelgiant į pareiškėjo teisinę padėtį ir galiojantį teisinį reguliavimą. Teisėjų kolegija kitų Rašto panaikinimo pagrindų taip pat nenustatė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalis). Taip pat nėra pagrindo daryti išvados, kad Raštu būtų pažeistas Teisės gauti informaciją įstatymas, nes pareiškėjas su Paklausimu kreipdamasis į atsakovę pateikti konkrečių dokumentų ar informacijos apie atsakovės veiklą, kaip tai nustatyta minėto teisės akto 4 ir 5 straipsniuose, neprašė, o į Paklausime suformuotus prašymus (reikalavimus) atsakyta tinkamai. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo reikalavimas dėl Rašto panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas). Netenkinus pareiškėjo reikalavimo dėl Rašto panaikinimo, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.
ABTĮ 14 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą byloje arba nutartį nutraukti bylą ar skundą (prašymą, pareiškimą) palikti nenagrinėtą arba gavęs prašymą susipažinti su bylos medžiaga, teismas turi teisę proceso dalyvių prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie asmens sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė ar komercinė paslaptis. Vadovaujantis minėtomis ABTĮ nuostatomis bei siekiant užtikrinti informacijos, susijusios su prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimu ir priėmimu konfidencialumą, į bylą pateiktas Migracijos departamento (duomenys neskelbtini) sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini), pripažintinas nevieša bylos medžiaga.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo X. X. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl 2020 m. sausio 13 d. rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti.
Migracijos departamento (duomenys neskelbtini) sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinti nevieša bylos medžiaga.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.