- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-24
- Bylos Nr.
- eI2-4065-484/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02124-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Ina Kirkutienė (pirm.), Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Jolanta Vėgelienė
- Pareiškėjas
- Y. G., J. G.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jolantos Vėgelienės,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei E. P.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. (Y. G.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. G. (toliau – ir pareiškėjas), šalindamas skundo trūkumus, 2020 m. birželio 30 d. pateikė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas ar atsakovas) 2020 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. (15/2-2)10K-16546 (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria neužtikrinama pareiškėjo, kaip pabėgėlio 1951 m. Ženevos konvencijos prasme, teisė į šeimos susijungimą, bei prašo įpareigoti Migracijos departamentą tiesiogiai remiantis viršenybe turinčia tarptautine ir Europos Sąjungos (toliau – ES) teise pateikti pareiškėjui atsakymą nurodant procedūrą, pagal kurią pareiškėjo žmona E. G. šiuo metu galėtų kreiptis ir gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Migracijos departamentas, remdamasis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvada, kad jis gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 88 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir 88 straipsnio 3 dalies 4 punktu, atsisakė jam suteikti pabėgėlio statusą, taip pat atsisakė suteikti ir papildomą apsaugą. Tačiau Migracijos departamentas 2020 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. (15/6-5)12PR-47 jį pripažino pabėgėliu 1951 m. Ženevos konvencijos prasme bei asmeniu, kuriam R. F. gali grėsti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimai ir tiesiogiai remdamasis viršenybe turinčia tarptautine bei ES teise, išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies punkto pagrindu.
Pareiškėjas mano, kad jis turi teisę į šeimos susijungimą, kurią jam garantuoja 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą (toliau – Direktyva) ir Konvencijos 8 straipsnis. Įgyvendindamas šią savo teisę, 2020 m. balandžio 21 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu tiesiogiai remtis viršenybe turinčia tarptautine bei ES teise ir užtikrinant jo teisę į šeimos susijungimą, įgyvendinti procedūrą, pagal kurią pareiškėjo žmona E. G. galėtų kreiptis ir gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimo dalimi, kuria jam išaiškintos Įstatymo 43 straipsnio 6 dalies ir 26 straipsnio 3 dalies nuostatos, suteikiančios teisę į šeimos susijungimą tik asmenims, gavusiems prieglobsčio Lietuvos Respublikoje statusą, tvirtina, kad ši Sprendimo dalis yra formali. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas, atsisakydamas užtikrinti jo teises į šeimos susijungimą, vilkina atlikti Migracijos departamento kompetencijai priskirtas funkcijas. Pareiškėjo tvirtinimu, tokia Migracijos departamento pozicija pažeidžia ES direktyvą Nr. 2003/86/EB (Šeimos susijungimo direktyva) ir EŽTK 8 straipsnį.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis būdamas pabėgėlis, negali gyventi su žmona jokioje kitoje valstybėje, todėl neleidimas jam gyventi su žmona Lietuvoje pažeidžia jo teisę į šeimos gyvenimą pagal Konvencijos 8 straipsnio nuostatas. Pareiškėjo manymu, ES direktyvos Nr. 2003/86/EB 9 straipsnis teisę susijungti su šeima suteikia Ženevos konvencijos pabėgėliams, o ne pabėgėliams, turintiems ES pabėgėlio statusą.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime paaiškina, kad leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo tvarką reglamentuoja Įstatymo ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas), nuostatos. Pagal Įstatymo 51 straipsnio 2 dalį sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas. Pagal Aprašo 8 punktą užsienietis ar Aprašo 18–22 punktuose nurodytas asmuo prašymą išduoti ar pakeisti leidimą užpildo per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – MIGRIS), pateikdamas Aprašo 1 ar 2 priede nurodytus duomenis ir pridėti šiame punkte nurodytus dokumentus, o pagal Aprašo 10 punktą užsienietis asmeniškai ar Aprašo 20–22 punktuose nurodytas asmuo, užpildęs prašymą išduoti ar pakeisti leidimą per MIGRIS, per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į Įstatymo 28 straipsnyje nustatytą instituciją ir pateikti dokumentų, kuriuos buvo pridėjęs, pildydamas prašymą MIGRIS, originalus, pateikti savo biometrinius duomenis ir kitus dokumentus. Vadovaujantis Konkrečių valstybės rinkliavos dydžių sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 1458 „Dėl Konkrečių valstybės rinkliavos dydžių sąrašo ir Valstybės rinkliavos mokėjimo ir grąžinimo taisyklių patvirtinimo“, 2.6 papunkčiu už prašymo išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi priėmimą, nagrinėjimą, sprendimo priėmimą ir leidimo laikinai gyventi išdavimą (neišdavimą) yra imama 120 eurų valstybės rinkliava. Tai reiškia, kad prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi gali būti nagrinėjamas ir sprendimas išduoti ar atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi gali būti priimtas tik tuo atveju, jeigu už šią administracinę paslaugą buvo sumokėta valstybės rinkliava. Pagal Aprašo 102 ir 103 punktus, Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas, išnagrinėjęs prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui priėmus sprendimą atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi (parengiamas ir pasirašomas motyvuotas sprendimas, patvirtinamas antspaudu su Lietuvos valstybės herbu), šį sprendimą užregistruoja Užsieniečių registre ir išsiunčia užsieniečiui nuskaitytą sprendimo kopiją. Pažymi, kad nei Įstatymas, nei Aprašas nenustato galimybės kitokia tvarka pateikti prašymus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, o Migracijos departamentui kitokia tvarka nagrinėti šiuos prašymus ar priimti dėl jų sprendimus.
Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjo sutuoktinė Aprašo nustatyta tvarka nebuvo pateikusi prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo (nepildė prašymo MIGRIS, nepridėjo jokių dokumentų, nesumokėjo valstybės rinkliavos už prašymo priėmimą, nagrinėjimą, sprendimo priėmimą ir leidimo laikinai gyventi išdavimą (neišdavimą), nebuvo atvykusi į Migracijos departamento teritorinį padalinį pateikti dokumentų originalų ir biometrinių duomenų), o Migracijos departamentas, atitinkamai, nebuvo priėmęs ar atsisakęs priimti pareiškėjo sutuoktinės prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Tvirtina, kad Migracijos departamentas neturėjo jokio teisinio pagrindo tokį prašymą nagrinėti ar priimti dėl jo sprendimo.
Migracijos departamento teigimu, ginčijamas raštas neatlieka jokio sprendimo funkcijos ir laikytinas išimtinai informacinio pobūdžio raštu, kuris nei pareiškėjui, nei jo sutuoktinei nesukelia jokių teisinių pasekmių. Pažymi, kad Migracijos departamentas ginčijamame rašte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad šiame rašte išdėstyta nuomonė nelaikytina Migracijos departamento priimtais sprendimais pareiškėjo prašyme nurodytais klausimais, kadangi tokie sprendimai gali būti priimami tik teisės aktuose nustatytų ir detaliai reglamentuotų procedūrų metu. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo prašymo turinį ir vadovaudamasis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, ginčijamu raštu informavo pareiškėją, kad nenustatė aplinkybių, leidžiančių patvirtinti, jog pareiškėjo sutuoktinė jau dabar turi teisę gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, susijungdama su pareiškėju. Tvirtina, kad ginčijamas raštas nesukelia pareiškėjui ar jo sutuoktinei jokių teisinių pasekmių.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentu, jog ginčijamas raštas ir tariamas Migracijos departamento neveikimas pažeidžia Direktyvos nuostatas. Pažymi, kad Direktyvos nuostatos yra perkeltos į Įstatymą. Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas šeimos susijungimo pagrindu, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi. Pagal Įstatymo 43 straipsnio 6 dalį šio straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 6 punktuose nurodytas užsienietis, kurio šeimos nariai atvyksta šeimos susijungimo tikslu, turi būti pragyvenęs Lietuvos Respublikoje pastaruosius 2 metus, turėti ne mažiau kaip vienerius metus galiojantį leidimą laikinai gyventi ir turėti pagrįstas perspektyvas įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, reglamentuojamas pagal šio Įstatymo 51 straipsnio 3 dalyje nustatytą tvarką. Toje pačioje dalyje yra nustatytas baigtinis išimčių, kurioms esant nurodytas reikalavimas netaikomas, sąrašas. Ginčijamame rašte ir buvo nurodyta, kad pareiškėjui nėra suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje, o leidimas laikinai gyventi jam išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu. Taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad Migracijos departamentas neturi įgaliojimų aiškinti teisės aktų nuostatų ir konstatuoti Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės normų kolizijos. Migracijos departamentas mano, atsakydamas į pareiškėjo prašymą, ginčijamame rašte pagrįstai informavo pareiškėją, kad nenustatė aplinkybių, leidžiančių patvirtinti, kad pareiškėjo sutuoktinė turi teisę gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, susijungdama su pareiškėju.
Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjo skundo argumentu, jog ginčijamas raštas ir tariamas Migracijos departamento neveikimas pažeidžia Konvencijos 8 straipsnio nuostatas, nes Migracijos departamentas nei ginčijamu raštu, nei kitais raštais nebuvo priėmęs sprendimo atsisakyti išduoti pareiškėjo sutuoktinei leidimą laikinai gyventi (nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė net neprašė šio leidimo išduoti). Taip pat nurodo, jog pareiškėjo sutuoktinė, norėdama gyventi su pareiškėju Lietuvos Respublikoje, gali kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo bet kuriuo iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų (jeigu juos atitinka). Mano, kad ginčijamas raštas neužkerta kelio pareiškėjo sutuoktinei gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su pareiškėju.
Atsakovo tvirtinimu, Migracijos departamentas ginčijamame sprendime neturėjo pareigos aiškinti pareiškėjui prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo tvarkos, nes pareiškėjas, teikdamas savo 2020 m. balandžio 21 d. paklausimą, tokio pobūdžio prašymo suformulavęs nebuvo.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas pareiškėjo skundą prašė tenkinti skunde nurodytais motyvais. Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje pripažino, kad nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė nėra pateikusi prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo šeimos susijungimo pagrindu, nes tokio prašymo pateikti neleidžia Lietuvos migracijos informacinė sistema. Būtent dėl to pareiškėjas ir kreipėsi į Migracijos departamentą su paklausimu išaiškinti prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi išdavimo tvarką šeimos susijungimo pagrindu, atsižvelgiant į pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje aplinkybes.
Atsiliepimas
Atsakovo Migracijos departamento atstovė teismo posėdyje pareiškėjo skundą prašė atmesti vadovaudamasi atsiliepime nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo dalies, kuria pareiškėjui atsisakyta nurodyti procedūrą, pagal kurią pareiškėjo žmona E. G. galėtų kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą su 2020 m. balandžio 21 d. paklausimu, kuriame prašė: 1) patvirtinti, ar pareiškėjas turi teisę gauti pabėgėlio kelionės dokumentą ir pakomentuoti, pagal kokią procedūrą jam įgyvendinti šią teisę; 2) patvirtinti, ar pareiškėjas turi teisę gauti sprendimu išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, nepateikdamas galiojančio kelionės dokumento; 3) patvirtinti, ar pareiškėjo, kaip 1951 m. Ženevos konvencijos pabėgėlio, leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavimas neturi būti siejamas su lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje reikalavimu; 4) patvirtinti, ar pareiškėjo žmona E. G. turi teisę gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje susijungimo su pareiškėju, kaip 1951 m. Ženevos konvencijos pabėgėliu; 5) jei pareiškėjo žmona dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kreiptis per tris mėnesius, ar jos leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gavimas neturi būti siejamas su lėšų pragyventi Lietuvoje reikalavimu.
Migracijos departamentas 2020 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. (15/2-2)10K-16546 „Dėl Ženevos konvencijos pabėgėlio statuso įgyvendinimo“ pateikė atsakymą į pareiškėjo 2020 m. balandžio 21 d. paklausimą. Šiuo sprendimu Migracijos departamentas informavo pareiškėją, kad: 1) nenustatė aplinkybių, leidžiančių patvirtinti, kad pareiškėjas turi teisę gauti pabėgėlio kelionės dokumentą, tačiau pareiškėjas galėtų kreiptis dėl užsieniečio paso išdavimo; 2) patvirtino, kad pareiškėjas turi teisę gauti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktą, nepateikdamas galiojančio kelionės dokumento, tačiau nenustatė aplinkybių, leidžiančių patvirtinti, kad pareiškėjo leidimo laikinai gyventi gavimas neturi būti siejamas su lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje reikalavimu; 3) nenustatė aplinkybių, leidžiančių patvirtinti, kad pareiškėjo sutuoktinė jau dabar turi teisę gauti leidimą laikinai gyventi, susijungdama su pareiškėju; 4) nenustatė aplinkybių, leidžiančių patvirtinti, kad, jei pareiškėjo sutuoktinė kreipsis dėl leidimo laikinai gyventi per 3 mėnesius, jos leidimo laikinai gyventi gavimas neturi būti siejamas su lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje reikalavimu.
Bendrasis įstatymas, kuris reglamentuoja asmens teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų, yra Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas. Šio įstatymo tikslas – nustatyti asmenų teisės gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių, viešųjų įstaigų ir šių subjektų asociacijų, jei šios asociacijos įsteigtos bendrojo intereso poreikiams, kurie nėra pramoninio ar komercinio pobūdžio, tenkinti (toliau – šių subjektų asociacijos), nurodytų šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, informaciją, nurodytą šio įstatymo 5 straipsnyje, ir dokumentus, kuriais jos disponuoja ar (ir) kuriuos tvarko vykdydamos įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatytas funkcijas (toliau – viešoji funkcija), įgyvendinimo priemones ir tvarką (1 straipsnis).
Pagal Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį šis įstatymas taikomas valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, įmonėms ir viešosioms įstaigoms, finansuojamoms iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka įgaliotoms atlikti viešąjį administravimą arba teikiančioms asmenims viešąsias ar administracines paslaugas ar vykdančioms kitas viešąsias funkcijas, įskaitant bibliotekas, muziejus ir valstybės archyvus, taip pat šių subjektų asociacijoms (toliau – institucijos). Šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 6 punktas taip pat taikomas įmonėms ir viešosioms įstaigoms, kurių savininkė arba bent viena iš dalininkių yra valstybė ar savivaldybė, akcinėms bendrovėms ir uždarosioms akcinėms bendrovėms, kuriose valstybei arba savivaldybei priklauso daugiau kaip 50 procentų balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, joms skelbiant informaciją apie savo darbuotojų darbo užmokestį šio įstatymo nustatyta tvarka. Minėto įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu dokumentų tvarkymą, teikimą ir skelbimą reglamentuoja kiti įstatymai, šis įstatymas taikomas tiek, kiek kiti įstatymai nenustato kitaip.
Kaip matyti iš pareiškėjo paklausimo, adresuoto Migracijos departamentui, pareiškėjas siekia gauti ir informaciją, susijusią su jo sutuoktinėsؘ – R. F. pilietės atvykimo, buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje įteisinimu.
Užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką nustato bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas). Pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį Migracijos departamentas kontroliuoja užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje.
Įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas išduoti arba pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikiamas šio Įstatymo 28, 29 straipsniuose nurodytoms institucijoms. Sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas (Įstatymo 51 straipsnio 2 dalis).
Bylos duomenimis nustatyta, kad nei pareiškėjas sutuoktinės vardu, kaip tai numato Įstatymo 28 straipsnio 5 dalis, nei jo sutuoktinė asmeniškai nėra pateikę prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo šeimos susijungimo pagrindu. Dėl šios aplinkybės byloje ginčo nėra.
Kaip matyti iš pareiškėjo 2020 m. balandžio 21 d. paklausime reiškiamų reikalavimų turinio, pareiškėjas reikalavimo išaiškinti, kokia procedūra vadovaujantis jis ar jo sutuoktinė galėtų pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, Migracijos departamentui nebuvo pateikęs. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas ginčijamame sprendime neturėjo pareigos aiškinti pareiškėjui prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo tvarkos. Todėl įpareigoti Migracijos departamentą tiesiogiai remiantis viršenybe turinčia tarptautine ir Europos Sąjungos (toliau – ES) teise pateikti pareiškėjui atsakymą, nurodant procedūrą, pagal kurią pareiškėjo žmona E. G. šiuo metu galėtų kreiptis ir gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra pagrindo.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad prašymų išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikimo ir leidimų laikinai gyventi užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo tvarką, taip pat tvarką, kaip įvertinama, ar užsienietis atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar nėra atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi ir leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, ir tvarką, kaip įvertinama, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, nustato vidaus reikalų ministras, suderinęs su užsienio reikalų ministru (Įstatymo 51 straipsnio 3 dalis). Taigi, pareiškėjas, siekdamas gauti jam aktualią informaciją dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo procedūros šeimos susijungimo pagrindu, atsižvelgiant į jam išduoto leidimo laikinai gyventi aplinkybes, turi teisę kreiptis į vidaus reikalų ministrą.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo 2020 m. balandžio 21 d. paklausimo turinį ir Migracijos departamento atsakymą, daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo kreipimąsi ir pareiškėjui pateikė motyvuotą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus atitinkantį sprendimą. Byloje įrodymų, patvirtinančių, jog Migracijos departamentas netinkamai vykdė pareigas ar kitaip vilkino atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, nėra (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis).
Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog tenkinti pareiškėjo skundą jame nurodytais motyvais, nėra įstatyminio pagrindo, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėja prašo teismo priteisti jo naudai iš atsakovo jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas šiuo teismo sprendimu yra atmetamas, darytina išvada, kad jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį. Todėl pareiškėjo prašymas dėl šių išlaidų priteisimo netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85– 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. G. (Y. G.) skundą atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.