- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-17
- Bylos Nr.
- A-51-525/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02726-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas
- Pareiškėjas
- K. S.
- Atsakovas
- Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Vilniaus teritorinei ligonių kasai, Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Vilniaus teritorinė ligonių kasa, Vilniaus teritorinė ligonių kasa Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovams Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ir Vilniaus teritorinei ligonių kasai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas K. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VLK) 2017 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. 4k-5757; 2) panaikinti Vilniaus teritorinės ligonių kasos (toliau – ir Vilniaus TLK) 2017 m. liepos 17 d. raštą Nr. 3S-8824 atsisakyti nustatyti draustumą privalomuoju sveikatos draudimu; 3) įpareigoti atsakovus priimti sprendimą pripažinti pareiškėjo draustumą privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 6 d.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2015–2016 m. jis mokėsi pagal bendrojo ugdymo programą Covenant Christian vidurinėje mokykloje Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – ir JAV), kurią baigė 2016 m. gegužės 28 d. ir gavo atestatą, kuris pripažintas Lietuvos Respublikoje. Šio atestato pagrindu 2016 m. įstojo ir mokosi Vadybos ir ekonomikos universitete (ISM) Vilniuje. Pareiškėjas teigė, kad jis, kaip bendrojo lavinimo mokyklos moksleivis, neturėjo mokėti privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų, tačiau jos buvo nurašytos nuo jo sąskaitos priverstinai (iš viso 189 Eur).
3. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus TLK 2017 m. liepos 17 d. raštu atsakė, jog apdraustaisiais pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir SDĮ) 6 straipsnio 4 dalies 6 punktą laikomi tik tie mokiniai, kurie mokosi Lietuvos Respublikos bendrojo ugdymo mokyklose, todėl PSD įmokas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 6 d. privalėjo sumokėti pats pareiškėjas. Nesutikdamas su tokiu atsakymu, su skundu kreipėsi į VLK, papildomai paaiškino, kad kol mokėsi JAV, jis nebuvo išvykęs nuolat gyventi į JAV, ten neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, gyveno skirtingose šeimose ir apytiksliai kas penkis mėnesius grįždavo į Lietuvą, todėl išvykimo nedeklaravo. Taigi, laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 6 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, nuolatinis Lietuvos gyventojas (jo namai, šeima, banko sąskaita ir kita buitinių, socialinių ryšių visuma buvo ir yra Lietuvoje, o išvykdavo tik laikinai), moksleivis, jo tėvai gyvena, dirba ir moka mokesčius Lietuvoje, todėl pagal SDĮ 6 straipsnio 4 dalies 7 punkto nuostatas turėjo būti pripažintas apdraustuoju PSD kaip ir kiti moksleiviai.
4. Pareiškėjas nesutiko su atsakovų sprendimuose nurodytais argumentais ir tvirtino, kad jis 2015–2016 m. atitiko SDĮ 6 straipsnio 4 dalies 7 punkte nurodytą trečiąją asmenų grupę (mokiniai, kurie mokosi mokyklose pagal bendrojo ugdymo programas grupinio mokymosi forma kasdienio mokymosi proceso organizavimo būdu <…>), nes įgijo tokį pat išsilavinimą, kaip ir kiti moksleiviai, kurie baigė vidurinę mokyklą Lietuvoje. Todėl skundžiami sprendimai pažeidžia jo teises, menkina jo socialinę padėtį lyginant su kitais vidurinėse mokyklose besimokiusiais mokiniais, kurie įgijo tokį pat išsilavinimą kaip ir jis, be to, neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.
5. Pareiškėjo teigimu, SDĮ nustato labai platų asmenų ratą, įskaitant ne tik Lietuvos piliečius, socialiai pažeidžiamus asmenis, kurie laikomi apdraustaisiais PSD valstybės lėšomis. Todėl atsakovų teisės normų aiškinimas, kad moksleivis laikytinas apdraustu PSD valstybės lėšomis tik jeigu jis mokosi Lietuvos Respublikos mokykloje, nepagrįstai susiaurina įstatymo leidėjo išdėstytas nuostatas, kad apdraustaisiais laikomi mokiniai, kurie mokosi mokyklose pagal bendrojo ugdymo programas. Toks įstatymo aiškinimas iš apdraustųjų sąrašo nepagrįstai pašalina vieną iš labiausiai socialiai pažeidžiamų asmenų – vidurinės mokyklos moksleivį, todėl prieštarauja teisingumo ir protingumo principams, iš esmės yra neteisingas vertinant jį bendrame šio įstatymo kontekste.
6. Pareiškėjas nurodė, kad jis ne tik neturėjo galimybės gauti savo valstybėje sveikatos priežiūros paslaugų, bet dar ir turi pats sumokėti valstybei. Todėl skundžiamas sprendimas ir raštas, juose išdėstytas įstatymo nuostatų aiškinimas yra formalus, priimtas neįvertinus pareiškėjo išdėstytų aplinkybių ir įrodymų įstatymo nuostatų visumos kontekste, prieštaraujantis bendrai SDĮ 6 straipsnio nuostatų prasmei, iš apdraustųjų sąrašo pašalinantis vieną iš labiausiai pažeidžiamų subjektų socialine prasme – vidurinės mokyklos moksleivį.
Atsiliepimas
7. Atsakovas VLK atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
8. Atsiliepime VLK nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 6 d., kai pareiškėjas mokėsi Covenant Christian vidurinėje mokykloje JAV, nebuvo apdraustas PSD Lietuvoje, jis, kaip nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, nepatenka į PSD draudžiamųjų asmenų kategorijas (nevykdantis jokios ekonominės / darbinės veiklos ir nedraudžiamas valstybės lėšomis), todėl tuo laikotarpiu turėjo prievolę pats draustis privalomuoju sveikatos draudimu, t. y. už save kas mėnesį mokėti PSD įmokas (SDĮ 17 straipsnio 9 dalis), tačiau šios įstatyminės pareigos nevykdė. Kadangi Draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registre duomenų apie pareiškėjo, kaip Lietuvos Respublikos mokyklos moksleivio statusą, laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 6 d. iš Lietuvos mokinių registro nėra gauta, bei faktą, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu buvo JAV Covenant Christian vidurinės mokyklos moksleivis, todėl nurodytu laikotarpiu negalėjo būti pripažintas apdraustu PSD valstybės lėšomis, nes neatitiko minėtų teisės aktų požymių.
9. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos valstybė biudžeto lėšomis draudžia tik tuos mokinius, kurie nuolat gyvena Lietuvoje ir faktiškai mokosi Lietuvos Respublikos mokyklose. Kiekvienoje valstybėje galioja joje nustatyta sveikatos draudimo sistema, todėl išvykę iš Lietuvos gyventojai, deklaravę savo išvykimą, draudžiasi sveikatos draudimu kitoje valstybėje pagal jos teisės aktus. Taigi, asmenys, išvykę iš Lietuvos dirbti ir gyventi kitose šalyse, turi pareigą deklaruoti savo išvykimą pagal Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymą, o įvykdžius šią prievolę, asmenims pareigos mokėti PSD įmokas Lietuvoje nebelieka. Jei asmuo nedeklaruoja išvykimo, t. y. nėra žinoma apie jo išvykimą gyventi svetur, tuomet jam galioja prievolė mokėti PSD įmokas Lietuvoje.
10. Atsakovas Vilniaus TLK atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.
11. Atsakovas Vilniaus TLK atsiliepime nurodė, kad pritaria VLK 2017 m. rugpjūčio 1 d. sprendime pateiktam išaiškinimui ir laikosi pozicijos, jog sistemiškai vertinant ginčo teisinį santykį reglamentuojančias normas ir atsižvelgiant į tai, kad draudžiamaisiais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, teigė, jog valstybės lėšomis gali būti draudžiami tik mokiniai, kurie mokosi Lietuvos Respublikos mokyklose. Akcentavo, kad Vilniaus TLK 2017 m. liepos 17 d. rašte tinkamai išaiškino pareiškėjui galiojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai atsisakė nustatyti jo draustumą nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 6 d.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo K. S. skundą atmetė.
Šalies argumentai
13. Teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad pareiškėjas K. S. 2017 m. liepos 13 d. su prašymu kreipėsi į Vilniaus TLK, prašydamas išduoti patvirtinimą, kad 2016 m. jis buvo laikomas apdraustu privalomuoju sveikatos draudimu kaip moksleivis, besimokantis vidurinėje mokykloje pagal bendrojo ugdymo programą, kadangi 2016 m. mokėsi Covenant Christian vidurinėje mokykloje JAV, kurią baigė 2016 m. gegužės 28 d. ir gavo atestatą. Taip pat prašė patvirtinimą pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir SODRA), nes buvo nurašytas PSD įsiskolinimas.
14. Vilniaus teritorinė ligonių kasa 2017 m. liepos 17 d. rašte Nr. 3S-8824 pareiškėjui atsakė, kad jis iki 2016 m. gegužės 28 d. mokėsi Covenant Christian vidurinėje mokykloje JAV. Vadovaujantis SDĮ 6 straipsnio 4 dalies 7 punktu, valstybės lėšomis yra draudžiami tik tie moksleiviai, kurie mokosi Lietuvos Respublikos bendrojo ugdymo mokyklose, o asmenys, kurie mokosi kitų šalių bendrojo ugdymo mokyklose, nėra draudžiami PSD valstybės lėšomis Lietuvoje. Taip pat informavo, kad nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, nepatenkantys į PSD draudžiamųjų kategorijas (nevykdantys jokios darbinės veiklos ir nedraudžiami valstybės lėšomis), turi prievolę patys draustis, t. y. už save kas mėnesį mokėti 9 proc. minimalios mėnesio algos (MMA) dydžio PSD įmokas. <...> Nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 6 d. pareiškėjas nebuvo apdraustas PSD Lietuvoje, todėl kaip nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, nepatenkantis į PSD draudžiamųjų kategorijas (nevykdantis jokios darbinės veiklos ir nedraudžiamas valstybės lėšomis), tuo laikotarpiu turėjo prievolę pats draustis, t. y. už save kas mėnesį mokėti PSD įmokas.
Šalies argumentai
15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo raštu, 2017 m. liepos 21 d. su skundu kreipėsi į VLK, kuriame nurodė, kad Vilniaus TLK 2017 m. liepos 17 d. rašte Nr. 3S-8824 siaurinamai išaiškino ir pritaikė SDĮ 6 straipsnio 4 dalies 7 punkto nuostatas dėl mokinių, kurie mokosi mokyklose pagal bendrojo ugdymo programas grupinio mokymosi forma kasdieniu mokymo proceso organizavimo būdu, privalomojo sveikatos draudimo valstybės lėšomis. VLK 2017 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. 4k-5757 atsisakė pripažinti pareiškėjo draustumą privalomuoju sveikatos draudimu ginčo laikotarpiu, motyvuodama, kad, vadovaujantis SDĮ 6 straipsnio 1 dalimi, 4 dalies 7 punktu, Švietimo įstatymo 2 straipsnio 12 dalimi, ir šias normas aiškinant sistemiškai, draudžiamaisiais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje ir, kad valstybės lėšomis gali būti draudžiami tik mokiniai, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje.
16. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis SDĮ, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo nuostatomis, ir sprendė, kad taikant sisteminį teisės aiškinimo metodą, draudžiamaisiais asmenimis gali būti Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje ir valstybės lėšomis gali būti draudžiami mokiniai, kurie mokosi Lietuvos mokyklose. Asmenys, kurie mokosi kitų šalių bendrojo ugdymo mokyklose, nėra draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis Lietuvoje. Pažymėjo, kad šių teisės normų tekstas nėra dviprasmiškas, normose yra apibrėžtas aiškus konkrečios teisinės situacijos dalyvių elgesio modelis, šiuo teisiniu reguliavimu nesukuriama nei teisės spraga, nei teisės normų kolizija ir t. t.
Žemesnės instancijos teismas
17. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 1997 m. kovo 21 d. iki 2015 m. kovo 31 d. buvo apdraustas kaip Lietuvos Respublikos gyventojo vaikas, laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 7 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. buvo apdraustas kaip dirbantis asmuo, nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. apdraustas kaip Lietuvos Respublikos aukštosios mokyklos studentas, studijuojantis pagal nuolatinės arba dieninės studijų formos studijų programą. Laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 6 d. pareiškėjas nebuvo apdraustas PSD Lietuvoje, nes tuo metu mokėsi Covenant Christian vidurinėje mokykloje JAV. Teismas pažymėjo, kad ginčo tarp šalių dėl išvykimo laikotarpio nėra. Kadangi pareiškėjas nebuvo apdraustas PSD Lietuvoje, todėl jis, kaip nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, nepatenkantis į PSD draudžiamųjų asmenų kategorijas (nevykdantis jokios ekonominės / darbinės veiklos ir nedraudžiamas valstybės lėšomis), laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 6 d. pagal SDĮ 17 straipsnio 9 dalies nuostatas turėjo prievolę pats draustis privalomuoju sveikatos draudimu, t. y. už save kas mėnesį mokėti 9 procentus minimaliosios mėnesio algos dydžio PSD įmokas. Pareiškėjas neneigė, kad šios įstatyminės pareigos nevykdė. Teismo vertinimu, kadangi Draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registre duomenų apie pareiškėjo, kaip Lietuvos Respublikos mokyklos moksleivio statusą laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 6 d. iš Lietuvos mokinių registro nebuvo, nes pareiškėjas nurodytu laikotarpiu buvo JAV Covenant Christian vidurinės mokyklos moksleivis, todėl pareiškėjas nurodytu laikotarpiu negali būti pripažintas apdraustu privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis, nes neatitiko minėtų teisės aktų požymių.
18. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nuostatomis ir nurodė, kad tiek išvykimo metu, tiek atsakovių sprendimų priėmimo metu, pareiškėjas turėjo prievolę deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos. Teismas pareiškėjo argumentus, kad jis nebuvo išvykęs iš Lietuvos ilgiau kaip 5 mėnesiams, todėl neturėjo prievolės deklaruoti išvykimo, vertino kaip gynybinę poziciją, nes pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 6 d. mokėsi Covenant Christian vidurinėje mokykloje JAV, o aplinkybė, kad sugrįždavo trumpalaikėms atostogoms, ginčo atveju nebuvo reikšminga. Be to, pareiškėjas nei atsakovams, nei teismui nepateikė įrodymų, kad nebuvo draustas privalomuoju sveikatos draudimu JAV ar / ir už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas JAV, kaip nedraustajam, teko pačiam susimokėti.
Žemesnės instancijos teismas
19. Teismas sprendė, kad VLK 2017 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas Nr. 4k-5757 ir Vilniaus TLK 2017 m. liepos 17 d. raštas Nr. 3S-8824, kuriais atsisakyta nustatyti pareiškėjo draustumą privalomuoju sveikatos draudimu laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 6 d., yra tinkamai pagrįsti tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), todėl nebuvo pagrindo jų panaikinti. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundą atmetė.
20. Teismas pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovus priimti sprendimą – pripažinti pareiškėjo draustumą privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 6 d., netenkinęs pareiškėjo pagrindinio reikalavimo panaikinti ginčijamą VLK sprendimą ir Vilniaus TLK raštą, atmetė kaip išvestinį.
III.
21. Pareiškėjas K. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
22. Pareiškėjas nurodo, kad teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neatskleidė ginčo esmės, netinkamai taikė teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris turi būti panaikintas. SDĮ 6 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąrašas asmenų, kurie turi būti privaloma tvarka draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu ir kuriems atsiranda pareiga mokėti PSD įmokas, o 4 dalyje nurodytas sąrašas asmenų, kuriuos privalomuoju sveikatos draudimu draudžia valstybė, t. y. jiems neatsiranda pareiga mokėti PSD įmokų. Teismas nustatė, kad pareiškėjas būdamas pilnametis, nepaisant to, jog ginčo laikotarpiu mokėsi vidurinėje mokykloje užsienyje (ne ES valstybėje), turi savarankišką pareigą mokėti PSD įmokas.
23. Pareiškėjas teigia, kad SDĮ 6 straipsnio 4 dalies 7 punktas nustato keletą asmenų grupių, kurie laikomi apdraustais PSD valstybės lėšomis: 1) Lietuvos Respublikos aukštųjų mokyklų studentai, studijuojantys pagal nuolatinės arba dieninės studijų formų programas; 2) Lietuvos Respublikos piliečiai ir kitų valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, studijuojantys Europos Sąjungos valstybių narių aukštosiose mokyklose pagal nuolatinės arba dieninės studijų formų programas; 3) mokiniai, kurie mokosi mokyklose pagal bendrojo ugdymo programas grupinio mokymosi forma kasdienio mokymosi proceso organizavimo būdu (išskyrus pilnamečius asmenis, kurie mokosi pagal suaugusiųjų pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programas) ir pavienio mokymosi forma savarankišku mokymo proceso organizavimo būdu, pagal formaliojo profesinio mokymo programas grupinio mokymosi forma kasdieniu mokymo proceso organizavimo būdu ir pavienio mokymosi forma savarankišku mokymo proceso organizavimo būdu. Pirmajai ir antrajai grupei – studentams, įstatymas kelia reikalavimą studijuoti tik Lietuvos Respublikos arba Europos Sąjungos aukštosiose mokyklose pagal atitinkamas studijų programas. Trečiajai grupei asmenų – mokiniams, įstatymas nekelia reikalavimo mokytis tik Lietuvos Respublikos arba Europos Sąjungos šalių mokyklose, o tik nurodo, kad apdraustais laikomi mokiniai, kurie mokosi mokyklose pagal bendrojo ugdymo programas kasdieniu mokymosi proceso organizavimo būdu...>.
24. Teismas, nagrinėdamas ginčą, konstatavo, kad asmenys, kurie mokosi kitų šalių bendrojo ugdymo mokyklose, nėra draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis Lietuvoje. Tokia teismo išvada yra diskriminacinė Lietuvos Respublikos piliečių, kurie vidurinį išsilavinimą įgyja užsienyje, ne Europos Sąjungos valstybėje, atžvilgiu.
25. Pagal Konstituciją valstybė turi pareigą skirti lėšų švietimui ir mokslui finansuoti. Švietimo įstatymo 39 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad išsilavinimas ir kvalifikacija, įgyti pagal užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų švietimo programas, pripažįstami Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka. Sprendimai dėl išsilavinimo ir kvalifikacijos pripažinimo gali būti skundžiami Vyriausybės įgaliotų institucijų sudarytoms apeliacinėms komisijoms. Paminėta Konstitucinio Teismo doktrina ir teisės aktai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad Lietuvos Respublikos valstybė užtikrina jos piliečiams teisę į nemokamą vidurinį išsilavinimą, o to išsilavinimo siekiančio asmens tėvai turi teisę nuspręsti, kur ir kokiu būdu jis tą išsilavinimą gaus, taip pat ir užsienyje.
Šalies argumentai
26. Pareiškėjas teigia, kad SDĮ yra nukreiptas į žmogaus sveikatos apsaugą bei iš čia kylančių įvairių visuomeninių santykių teisinį reguliavimą bei galimų ginčų nagrinėjimo tvarką. Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarime pasisakyta, kad žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių. Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Tokios funkcijos vykdymas yra neatsiejamas nuo valstybės turimų lėšų. Taigi siekiant užtikrinti tinkamą įvairių valstybės veiklos sričių inter alia (be kita ko) žmogaus sveikatos draudimo srities funkcionavimą valstybė nustato mokesčius ir privalomus mokėjimus. Privalomojo sveikatos draudimo įmokos nėra fiksuotas mėnesinis ar metinis dydis, tačiau priklauso nuo asmens gautų pajamų, šias įmokas kelis kartus sumoka asmenys, dirbantys keliose darbovietėse, be darbo užmokesčio papildomai gaunantys pajamų iš individualios veiklos, paslaugų teikimo ir pan. SDĮ nustato, kad PSD įmokos yra mokamos nuo pajamų, kurias gauna privalomai draudžiami asmenys. Savo ruožtu, jeigu asmenys, tokių pajamų negauna, jie tokių įmokų nemoka. SDĮ yra numatytas apibrėžtas ratas asmenų, kurie PSD įmokų nemoka, jų draudimo išlaidas padengia valstybė (SDĮ 6 straipsnio 4 dalis). Pareiškėjas vidurinį išsilavinimą įgijo užsienyje, ginčo dėl to nėra. Teigia, kad mokslus pradėjo būdamas nepilnametis, o baigė jau įgijęs pilną veiksnumą, t. y. pilnametis. Sprendžiant klausimą, ar pareiškėjas mokydamasis vidurinėje mokykloje užsienyje sulaukęs pilnametystės privalo mokėti PSD įmokas svarbi ir ta aplinkybė, kad išvykęs jis buvo su F-1 viza, kuri nesuteikia teisės dirbti. Tai reiškia, kad pareiškėjas net ir neturėjo galimybės gauti pajamų, kurias galėtų panaudoti PSD įmokoms mokėti.
27. Pareiškėjas nurodo, kad kritikuotina teismo išvada dėl jo pareigos deklaruoti gyvenamosios vietos pasikeitimą. Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 6 punktas numato, kad nepilnamečių gyvenamąją vietą deklaruoja jų tėvai (įtėviai), globėjai (rūpintojai) arba kiti teisėti atstovai, išskyrus 4 straipsnio 7 ir 8 dalyse nurodytus atvejus: 1) nepilnamečiai, įgiję visišką civilinį veiksnumą, gyvenamąją vietą deklaruoja patys; 2) nepilnamečiai, kuriems sukako 16 metų, gyvenamąją vietą deklaruoja patys, jeigu negyvena kartu su tėvais (įtėviais), globėjais (rūpintojais) arba kitais teisėtais atstovais ir pastarieji jų gyvenamosios vietos nedeklaravo. Nurodytas teisinis reglamentavimas reiškia, kad pareiškėjui būnant nepilnamečiu ir išvykus jam laikinai gyventi ir mokytis vidurinėje mokykloje užsienyje, pareiga deklaruoti laikiną išvykimą tenka ne jam, o jo tėvams, todėl teismo argumentas, kad pareiškėjas tos pareigos nevykdė yra nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
28. Skundžiamu teismo sprendimu įtvirtinama situacija, kai pareiškėjas, mokydamasis užsienyje pagal užsienio valstybės vidurinio mokslo programą (baigimo diplomas pripažintas Lietuvos Respublikoje) turi pareigą mokėti PSD įmokas, kai tuo tarpu kiti moksleiviai, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje, tokios pareigos neturi.
Šalies argumentai
29. Pareiškėjas nurodė, kad iš skundžiamų administracinių aktų ir pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad jais yra įvirtinama diskriminacinė situacija tai pačiai Lietuvos Respublikos piliečių grupei, ką draudžia Konstitucija. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas ir skundžiami aktai naikintini.
Atsiliepimas
30. Atsakovas Vilniaus TLK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
31. Vilniaus TLK atsiliepime nurodo, kad teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. Remdamasis SDĮ, Švietimo įstatymo, Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 968, nuostatomis atsakovas teigia, kad sistemiškai aiškinant pirmiau nurodytus teisės aktus, akivaizdu, kad: privalomuoju sveikatos draudimu gali būti draudžiami Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje; valstybės lėšomis yra draudžiami Lietuvos Respublikoje esančiose mokyklose besimokantys mokiniai, nes mokykla pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą turi būti Lietuvos Respublikoje; asmenys, išvykstantys iš Lietuvos nuolat ar laikinai gyventi ar dirbti asmenys privalo deklaruoti išvykimą ir tuo laikotarpiu jie neprivalo mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Be to, Registras automatiškai gauna duomenis apie moksleivius iš Mokinių registro, tad akivaizdu, kad Registre yra tvarkomi Lietuvos mokyklų ir Lietuvos mokinių duomenys. Pareiškėjas (taip pat ir jo tėvai, kol jam suėjo 18 metų) nevykdė pareigos deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos, todėl jis privalėjo mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Atsakovo teigimu, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad pareigos nevykdė jo tėvai, nes jis išvyko būdamas nepilnametis, vertintinas kritiškai – pareiškėjas turėjo galimybę deklaruoti savo išvykimą iš Lietuvos Respublikos, kai sulaukė 18 metų (būdamas pilnamečiu jis mokėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose daugiau nei metus laiko), tačiau to nepadarė. Be to, tiek Vilniaus TLK, tiek VLK dėl pareiškėjo skundų pateikė jam išsamius, motyvuotus, teisės aktų nuostatomis pagrįstus atsakymus, kurie atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
32. Atsakovas TLK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
33. Atsiliepime TLK nurodo, kad teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą. TLK nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas, nagrinėdamas ginčą ir konstatuodamas, jog asmenys, kurie mokosi kitų šalių bendrojo ugdymo mokyklose, nėra draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis Lietuvoje, ir tokia teismo išvada yra diskriminacinė Lietuvos Respublikos piliečių, kurie vidurinį išsilavinimą įgyja užsienyje, ne Europos Sąjungos valstybėje, atžvilgiu. Privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamus asmenis ir jų draudimo privalomuoju sveikatos draudimu galiojimą nustato Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas. Atsižvelgiant įteisės aktų nuostatas, draudžiamaisiais asmenimis gali būti Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, o valstybės lėšomis gali būti draudžiami tie nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje mokiniai, kurie mokosi Lietuvos Respublikos mokyklose. Valstybės lėšomis yra draudžiami tik tie moksleiviai, kurie mokosi Lietuvos Respublikos bendrojo ugdymo mokyklose, o asmenys, kurie mokosi kitų šalių bendrojo ugdymo mokyklose, nėra draudžiami PSD valstybės lėšomis Lietuvoje. Nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, nepatenkantys į PSD draudžiamųjų kategorijas (nevykdantys jokios darbinės veiklos ir nedraudžiami valstybės lėšomis), turi prievolę patys draustis, t. y. už save kas mėnesį mokėti 9 proc. minimalios mėnesio algos (MMA) dydžio PSD įmokas.
34. TLK pažymi, kad pareiškėjas K. S. iki 2016 m. gegužės 28 d. mokėsi Covenant Christian vidurinėje mokykloje JAV. Pareiškėjas nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 6 d. nebuvo apdraustas PSD Lietuvoje, todėl kaip nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, nepatenkantis į PSD draudžiamųjų kategorijas (nevykdantis jokios darbinės veiklos ir nedraudžiamas valstybės lėšomis), tuo laikotarpiu turėjo prievolę pats draustis, t. y. už save kas mėnesį mokėti PSD įmokas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pareiškėjui būnant nepilnamečiu ir išvykus jam laikinai gyventi ir mokytis vidurinėje mokykloje užsienyje, pareiga deklaruoti laikiną išvykimą tenka ne jam, o jo tėvams. Tačiau, pagal Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo nuostatas, išvykimo metu pareiškėjas turėjo prievolę deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas (taip pat ir jo tėvai, kol jam suėjo 18 metų) nevykdė pareigos deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos, todėl jis privalėjo mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Atsakovo teigimu, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad pareigos nevykdė jo tėvai, nes jis išvyko būdamas nepilnametis, vertintinas kritiškai – pareiškėjas turėjo galimybę deklaruoti savo išvykimą iš Lietuvos Respublikos, kai sulaukė 18 metų, tačiau to nepadarė.
35. Atsakovas TLK, įvertinęs teisinį reglamentavimą, nurodo, kad privalomuoju sveikatos draudimu gali būti draudžiami Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje; valstybės lėšomis yra draudžiami Lietuvos Respublikoje esančiose mokyklose besimokantys mokiniai, nes mokykla pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą turi būti Lietuvos Respublikoje; asmenys, išvykstantys iš Lietuvos nuolat ar laikinai gyventi ar dirbti, privalo deklaruoti išvykimą ir tuo laikotarpiu jie neprivalo mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Be to, Lietuvos Respublikos draudžiamųjų privalomuoju sveikatos draudimu registras (toliau – Registras) automatiškai gauna duomenis apie moksleivius iš Mokinių registro, tad neabejotina, kad Registre yra tvarkomi Lietuvos mokyklų ir Lietuvos mokinių duomenys.
36. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, atsakovas daro išvadą, kad Vilniaus TLK 2017 m. liepos 17 d. raštas Nr. 3S-8824 ir VLK 2017 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas Nr. 4k-5757 yra tinkamai pagrįsti tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), todėl nėra pagrindo jų panaikinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo pareigos savarankiškai draustis privalomuoju sveikatos draudimu už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 6 d.
38. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos sprendimu pateikė apeliacinį skundą.
39. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
40. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garci?a Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96) 26 p., 2000 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Jahnke ir Lenoble prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40490/98), Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99) 81 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
41. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi, teikdama savo reikalavimus ar atsikirtimus (ABTĮ 56 straipsnio 4 dalis). Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.
42. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo prašyme išdėstytų teiginių teisingumą, detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teismas vadovavosi ABTĮ 56 straipsniu ir priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, todėl jų nekartoja, tačiau papildo juos, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.
43. Ginčo santykius, t. y. privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamus asmenis, jų draudimo privalomuoju sveikatos draudimu sąlygas, reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas). Ginčui aktualios Įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Pažymėtina, kad ginčui aktualus Įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 7 punktas per šį laikotarpį buvo keičiamas.
44. Įstatymo 6 straipsnio 1 dalis nustato, kad privalomuoju sveikatos draudimu yra draudžiami Lietuvos Respublikos piliečiai ir užsieniečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje.
45. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu savo gyvenamąją vietą būtų deklaravęs ne Lietuvos Respublikoje, todėl atsižvelgiant į LR Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies bei LR Civilinio kodekso 2.12, 2.14, 2.16, 2.17 straipsnių nuostatas, taip pat į paties pareiškėjo pateiktus paaiškinimus skunde pirmosios instancijos teismui, kad jis nebuvo nuolat išvykęs gyventi į JAV ir ten neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, konstatuotina, kad Įstatymo prasme pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo piliečiu nuolat gyvenančiu Lietuvos Respublikoje, todėl jis yra draudžiamas privalomuoju sveikatos draudimu.
46. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas siekia, kad jis už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 6 d. būtų laikomas apdraustuoju privalomuoju sveikatos draudimu asmeniu, kuris draudžiamas valstybės lėšomis Įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 7 punkto pagrindu, kaip mokinys, kuris mokėsi mokykloje pagal bendrojo ugdymo programą.
47. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad iki 2015 m. kovo 31 d. pareiškėjas buvo apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis kaip asmuo iki 18 metų amžiaus (Įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 6 punktas), nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 6 d. privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis nebuvo draudžiamas, nes nepateko tarp asmenų, išvardintų Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje, o nuo 2016 m. liepos 7 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. buvo draudžiamas privalomuoju sveikatos draudimu kaip dirbantis asmuo. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gegužės 28 d. mokėsi Covenant Christian vidurinėje mokykloje Jungtinėse Amerikos Valstijose, o nuo 2016 m. gegužės 29 d. iki 2016 m. liepos 6 d. jokios veiklos nevykdė.
48. Kaip minėta anksčiau, Įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 7 punktas per laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 6 d. buvo keičiamas.
49. Nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 13 d. galiojusi norma (Įstatymo redakcija nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. balandžio 13 d.) numatė, kad apdraustaisiais, kurie draudžiami valstybės lėšomis, laikomi Lietuvos Respublikos bendrojo lavinimo, profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų dieninių skyrių moksleiviai ir studentai, taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai ir kitų valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, studijuojantys Europos Sąjungos valstybių narių aukštųjų mokyklų dieniniuose skyriuose.
50. Aiškinant šios teisės normos turinį lingvistiniu metodu darytina vienareikšmiška išvada, jog įstatymo leidėjo valia tik Lietuvos Respublikos bendrojo lavinimo mokyklose besimokantys moksleiviai buvo laikomi apdraustaisiais asmenimis, kurie draudžiami valstybės lėšomis. Pareiškėjas nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos bendrojo lavinimo mokykloje nesimokė, todėl nepateko tarp Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje 7 punkte numatytų valstybės lėšomis apdraustųjų asmenų.
51. Nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. gegužės 28 d. galiojusi norma (Įstatymo redakcijos nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2015 m. balandžio 17 d., nuo 2015 m. balandžio 18 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) numatė, kad apdraustaisiais, kurie draudžiami valstybės lėšomis, laikomi Lietuvos Respublikos aukštųjų mokyklų studentai, studijuojantys pagal nuolatinės arba dieninės studijų formų studijų programas, Lietuvos Respublikos piliečiai ir kitų valstybių piliečiai bei asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, studijuojantys Europos Sąjungos valstybių narių aukštosiose mokyklose pagal nuolatinės arba dieninės studijų formų studijų programas, mokiniai, kurie mokosi mokyklose pagal bendrojo ugdymo programas grupinio mokymosi forma kasdieniu mokymo proceso organizavimo būdu (išskyrus pilnamečius asmenis, kurie mokosi pagal suaugusiųjų pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programas) ir pavienio mokymosi forma savarankišku mokymo proceso organizavimo būdu, pagal formaliojo profesinio mokymo programas grupinio mokymosi forma kasdieniu mokymo proceso organizavimo būdu ir pavienio mokymosi forma savarankišku mokymo proceso organizavimo būdu.
52. Šioje teisės normoje įstatymo leidėjas tiesiogiai nebenurodė, kad apdraustaisiais, kurie draudžiami valstybės lėšomis, laikomi mokiniai, kurie mokosi Lietuvos Respublikos bendrojo lavinimo mokyklose, ir panaudojo juridinę konstrukciją „mokiniai, kurie mokosi mokyklose pagal bendrojo ugdymo programas grupinio mokymosi forma kasdieniu mokymo proceso organizavimo būdu“. Todėl siekiant tinkamai išaiškinti aptariamą teisės normą, būtina įvertinti Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo atitinkamas nuostatas, reglamentuojančias kas yra mokinys, mokykla.
53. Visose LR Švietimo įstatymo redakcijose, galiojusiose nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d., buvo numatyta, kad mokinys tai asmuo, kuris mokosi (Įstatymo 2 straipsnio 15 dalis), kad mokykla tai juridinis asmuo, valstybės narės juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys, įsteigtas Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka, kurio pagrindinė veikla yra formalusis arba (ir) neformalusis švietimas (Įstatymo 2 straipsnio 10 dalis), kad valstybė narė tai bet kuri Europos Sąjungos valstybė narė ar kita Europos ekonominės erdvės valstybė (Įstatymo 2 straipsnio 34 dalis).
54. Atsižvelgiant į nurodytas LR Švietimo įstatymo nuostatas ir sisteminiu bei loginiu metodais aiškinant Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 7 punkto nuostatas, aptartas šios nutarties 51 ir 52 pastraipose, konstatuotina, kad apdraustaisiais, kurie draudžiami valstybės lėšomis, laikomi mokiniai, kurie mokosi mokyklose, kurios Europos Sąjungos valstybės narės ar kitos Europos ekonominės erdvės valstybės yra įsteigtos Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka.
55. Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta įrodymų, kad JAV Covenant Christian vidurinė mokykla, kurioje nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gegužės 28 d. mokėsi pareiškėjas yra įsteigta Europos Sąjungos valstybės narės ar kitos Europos ekonominės erdvės valstybės Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2016 m. gegužės 28 d. nepateko tarp Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje 7 punkte numatytų valstybės lėšomis apdraustųjų asmenų.
56. Kaip minėta, laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 29 d. iki 2016 m. liepos 6 d. pareiškėjas nevykdė jokios veiklos, kuri leistų asmenį laikyti apdraustu valstybės lėšomis pagal Įstatymo 6 straipsnio 4 dalį, todėl darytina išvada, kad ir šiuo laikotarpiu pareiškėjas nepateko tarp Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje numatytų valstybės lėšomis apdraustųjų asmenų.
57. Pažymėtina, kad ir pagal šiuo metu galiojančio Įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 7 punktą pareiškėjas už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 6 d. negalėtų būti priskiriamas prie valstybės lėšomis draudžiamų asmenų, nes dabartinė Įstatymo redakcija nustato, kad apdraustaisiais, kurie draudžiami valstybės lėšomis laikomi mokiniai, kurie mokosi Lietuvos Respublikos mokyklose.
58. Ginčui aktualios Įstatymo redakcijos 17 straipsnio 9 dalis nustatė, kad asmenys, nepriklausantys išvardytiems {...} šio Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje, kas mėnesį moka už save 9 procentų minimaliosios mėnesinės algos, galiojančios mėnesio, už kurį mokama įmoka, paskutinę dieną, dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Kadangi pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2016m. liepos 6 d. nepateko į kategorijas asmenų, kurie pagal Įstatymo 6 straipsnio 4 dalį draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu valstybės lėšomis, konstatuotina, kad pareiškėjui kilo Įstatymo 17 straipsnio 9 dalyje numatyta pareiga privalomojo sveikatos draudimo įmokas mokėti savo lėšomis.
59. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog tiek pirmosios instancijos teismas, tiek atsakovai tinkamai aiškino ginčui aktualias Įstatymo nuostatas, todėl atsakovai teisėtai ir pagrįstai šioje byloje ginčijamais Valstybinės ligonių kasos 2017 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. 4k-5757 bei Vilniaus teritorinės ligonių kasos 2017 m. liepos 17 d. raštu Nr. 3S-8824 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymus.
60. Apeliacinio skundo argumentus dėl neva Lietuvos Respublikos piliečių, besimokančių užsienio mokyklose, diskriminavimo, dėl valstybės pareigos finansuoti švietimą ir mokslą, taip pat dėl aplinkybės, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nedirbo ir neturėjo pajamų, iš kurių galėtų mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, teismas atmeta kaip nepagrįstus.
61. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad LR Švietimo įstatymo 24 straipsnis suteikia teisę kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui mokytis, įgyti išsilavinimą ir kvalifikaciją, valstybė įsipareigojusi imtis priemonių, kad kiekvienas vaikas Lietuvoje mokytųsi pagal priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio, vidurinio ugdymo programas. Šio straipsnio trečioji dalis garantuoja kiekvienam Lietuvos Respublikos piliečiui priešmokyklinį, pradinį, pagrindinį ir vidurinį ugdymą. Kartu LR Švietimo įstatymo 24 straipsnio 6 dalis suteikia teisę Lietuvos gyventojams mokytis kitose užsienio valstybėse. Tačiau ši teisė įgyvendinama asmens iniciatyva, o tai reiškia, kad tokį mokymosi būdą pasirinkęs asmuo prisiima ir iš to kylančias pasekmes. Nagrinėjamu atveju tokia pasekme yra tai, kad pareiškėjas nepateko tarp LR Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje numatytų asmenų, kurie privalomuoju sveikatos draudimu draudžiami valstybės lėšomis.
62. Kartu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad siekdamas išvengti aptartos neigiamos pasekmės, pareiškėjas galėjo ir net turėjo LR Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo (4 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6 straipsnio 2 dalies 11 punktas) nustatytą pareigą deklaruoti apie savo išvykimą iš Lietuvos Respublikos, kaip asmuo išvykstantis iš Lietuvos Respublikos ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui. Pareiškėjo argumentai, kad išvykimo metu jis buvo nepilnametis ir jo gyvenamosios vietos deklaravimo klausimus sprendė tėvai, atmestini kaip nepagrįsti, nes ginčas kilęs dėl laikotarpio, kai pareiškėjas jau buvo sukakęs 18 metų amžiaus ir gyvenamosios vietos deklaravimo klausimus privalėjo spręsti pats.
63. Atmetant pareiškėjo argumentus, dėl neva Įstatyme įtvirtintos moksleivių, besimokančių užsienio mokyklose diskriminacijos, pažymėtina, kad LR Konstitucinis Teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutarime, spręsdamas dėl LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymo, LR Sveikatos draudimo įstatymo, LR Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo kai kurių nuostatų atitikties LR Konstitucijai, nurodė, kad pasirinkęs sveikatos priežiūros finansavimo modelį, grindžiamą inter alia privalomuoju sveikatos draudimu, įstatymų leidėjas turi nustatyti juo draudžiamus asmenis, draudimo įmokų dydį (dydžius), mokėjimo terminus, poveikio už šių įmokų nesumokėjimą arba sumokėjimą ne laiku priemones, galimas lengvatas, draudimo galiojimo laiką, draudimą vykdančių institucijų įgaliojimus, iš draudimo lėšų finansuojamas sveikatos priežiūros paslaugas, šių lėšų paskirstymo sveikatos priežiūros įstaigoms principus, kitus esminius šio draudimo elementus. Reguliuojant santykius, susijusius su privalomojo sveikatos draudimo įsigaliojimo laiku, privalu paisyti iš Konstitucijos, inter alia jos 53 straipsnio 1 dalies, konstitucinių visuomenės solidarumo, teisingumo, protingumo, proporcingumo, asmenų lygiateisiškumo principų, kylančių reikalavimų. LR Konstitucinio teismo nutarime nurodyta, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys ar jų grupės būtų traktuojami skirtingai, nors tarp jų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.
64. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes bei aktualų ginčo santykių teisinį reglamentavimą, neturi pagrindo abejoti, kad šioje byloje taikytinos Įstatymo normos atitinka LR Konstitucinio Teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutarime nurodytų konstitucinių solidarumo, teisingumo, protingumo, proporcingumo, asmenų lygiateisiškumo principų.
65. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.