Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė, rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. I. atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-120-374/2015 pagal pareiškėjos A. I. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys antstolė S. Ž., UAB Ūkio banko lizingas, „BTA Insurance Company“ SE, antstolė A. L., AB DNB bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM, Lindorff Oy, AB „Swedbank“, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I . Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos jai iškėlimo, tačiau teismas pareiškimą atmetė Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau - FABĮ) 5 straipsnio 8 dalies 2 punktų pagrindu, nustatęs, kad pareiškėjos veiksmuose yra kitokių veiksmų, kurie civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.

Dėl pareiškėjos nemokumo

Teismas priima nutartį iškelti bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad fizinio asmens nemokumas tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas.

Pirmosios teismas nustatė, kad pareiškėjos finansinė būklė yra kritinė, nes jos pradelsti įsipareigojimai sudaro 7581,21 Eur (26 176,41 Lt). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjos pradelsti įsipareigojimai yra šie: AB DNB bankas - 21 734,49 Lt (1 t. b. l. 70-72), UAB „Ūkio banko lizingas" - 2553,29 Lt (1 t. b. l. 18), antstolis A. A. - 605,76 Lt (1 t. b. l. 18), antstolė S. Ž. - 1282,87 Lt (1 t. b. l. 25), „BTA Insurance Company“ SE - reikalavimo suma 9091,22 Lt (1 t. b. l. 67), viso 35 267,63 Lt.

Sutiktina su atskirojo skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į pradelstus pareiškėjos įsipareigojimus neįtraukė „BTA Insurance Company“ SE 9091,22 Lt reikalavimo sumos, motyvuodamas tuo, kad skola kilo pareiškėjai neblaiviai sukėlus eismo įvykį. FABĮ 8 straipsnio 1 punkte numatyta, kad nustatant fizinio asmens būklę, nėra įskaitomi kreditorių reikalavimai, kurie šio įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka negali būti nurašyti. Plane numatyti likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai, tarp jų įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintų kreditorių reikalavimai, baigus fizinio asmens bankroto procesą, išskyrus šio įstatymo 30 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytą atvejį, nurašomi, išskyrus reikalavimus dėl žalos atlyginimo dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, ar mirties ir piniginių lėšų vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentų) bei reikalavimus, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius teisės pažeidimus arba nusikalstamas veikas. (FABĮ 29 straipsnio 7 dalis). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad „BTA Insurance Company“ SE atlygino pareiškėjos padarytą žalą trečiajam asmeniui (sugadinta transporto priemonė) ir regreso tvarka įgijo reikalavimo teisę į pareiškėją. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra teisinio pagrindo minėto skolinio įsipareigojimo neįtraukti į pareiškėjos pradelstų įsipareigojimų sąrašą. Taigi, pradelsti pareiškėjos skoliniai įsipareigojimai sudaro 35 267,63 Lt (10 214,21 Eur) ir viršija 25 MMA (7500 Eur). Atkreiptinas dėmesys, kad pradelstų skolinių įsipareigojimų suma (10 214,21 Eur) nedaug viršija įstatyme nustatytą ribą, bet, nepaisant to, yra įstatyminis pagrindas pareiškėją pripažinti nemoka FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme. Tačiau būtina įvertinti, ar nėra kitų FABĮ 8 straipsnyje numatytų pagrindų, kada fiziniam asmeniui atsisakoma iškelti bankroto bylą.

Dėl pareiškėjos sąžiningumo

Teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Nagrinėjamu atveju esminis klausimas yra apeliantės sąžiningumo įvertinimas dėl kitokių veiksmų, dėl kurių ji tapo nemoki.

FABĮ detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl jie nustatytini remiantis CK ir kasacinio teismo suformuota praktika, atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą. Siekiant nustatyti, ar asmuo buvo sąžiningas reikia taikyti tiek objektyvųjį, tiek ir subjektyvųjį sąžiningumo nustatymo kriterijų, t.y. vertinti asmens elgesį, atsižvelgiant į teisingumo ir protingumo principų reikalavimus, kiek jis buvo rūpestingas ir atidus bei asmenines savybes ir faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013; kt.). Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).

Pareiškėja nurodė, kad buvo sudariusi keturias kredito sutartis. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad kredito sutartys buvo sudarytos su UAB Ūkio banko lizingas, AB DNB bankas ir AB „Swedbank“ (mokėjimo terminas nesuėjęs). Dėl apeliantės nurodytų aplinkybių, kad pareiškėja kreditus ėmė, jog padengtų turimus įsipareigojimas, teismas pažymi, kad byloje, esantys rašytiniai įrodymai patvirtinta, kad pareiškėja iš AB „Swedbank“ 2011-02-24 paėmė vartojimo kreditą 2984 Lt sumai, tikslas – paskolos refinansavimas, skolos grąžinimo terminas 2016-02-17. Tačiau pareiškėja neįrodė, kad kitus kreditus ėmė paskolų dengimui. AB DNB bankas 36 000 Lt paskolą suteikė dar 2009 m. ( 1 t. b. l. 70-72), UAB Ūkio banko lizingas suteikė pareiškėjai 4558,46 Lt kredito limitą (1 t. b. l. 64), tačiau, ar naudojo šias lėšas kitų paskolų grąžinimui, pareiškėja neįrodė. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja nurodė, kad būnant santuokoje su vyru ėmė paskolas soliariumo atidarymui, tačiau nepateikė įrodymų iki kada vertėsi šia veikla, kokias pajamas gavo bei kaip realizavo soliariumo įrangą, jį uždarius, todėl sprendžiama, kad pareiškėja sąžiningai bylai reikšmingos informacijos nepateikė (CPK 178 straipsnis).

Kaip minėta, teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, reikia įvertinti aplinkybes, ar skolininkas tapo nemokus sąžiningai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pareiškėjo elgesys sąžiningumo aspektu turėtų būtų vertinamas per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015). Nagrinėjamu atveju turėjo būti vertinamas pareiškėjos elgesys nuo 2011-09-15 iki kreipimosi į teismą dienos (2014-09-15). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, kad egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti tiesioginę ar netiesioginę įtaką nemokumui, o nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Kadangi pareiškėjos elgesys vertintinas paskutinių 3 metų laikotarpiu, tai šiuo atveju neturi būti vertinama 2007 m. nutraukiant santuoką, pareiškėjos pasirašyta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos elgesys, tiek jos veikimas, tiek neveikimas lėmė finansinės būklės pablogėjimą. Iš pateikto išrašo apie asmeniui registruotus administracinius teisės pažeidimus ir priimtus sprendimus, matyti, kad pareiškėja 2012 m. administracine tvarka bausta keturis kartus, paskirtų baudų suma 450 Lt (2 t. b.l. 68-69). Paskirtos baudos taip pat turėjo įtaką pareiškėjos finansinei būklei. Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013-10-22 nutarimu pareiškėjai paskirta 11 500 Lt bauda už tai, kad ji vykdama per valstybinę sieną vežė nedeklaruotų paslėptų 3870 pakelių cigarečių, kurių bendra vertė su priskaičiuotais mokesčiais yra 28133,10 Lt, t.y. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 210 str. 1 d. (2 t. b. l. 84-85). Taigi pareiškėjos priešingi teisei veiksmai lėmė jos finansinė būklės pablogėjimą, todėl jos elgesys negali būti laikomas sąžiningu. Atmestini apeliantės teiginiai, kad ji antrą kartą yra baudžiama už padarytus administracinius teisės pažeidimus, kadangi šiuo atveju, minėtas pareiškėjos elgesys svarbus vertinant aplinkybes, tiesiogiai įtakojančias jos mokumą klausimą.

Be to, apeliantės nemokumai esminę įtaką turėjo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010-03-15 įsakymu priteista 10 937,30 Lt skolos suma UAB „BTA draudimas" (dabar „BTA Insurance Company“ SE) naudai. (1 t. b. l. 17). Nustatyta, kad pareiškėja 2009-01-19 būdama neblaivi (3,089 promilės alkoholio) sukėlė eismo įvykį, atsitrenkė į namo tvorą bei stovėjusią transporto priemonę (2 t. b. l. 86-87). UAB „BTA draudimas" atlygino žalą nukentėjusiam asmeniui ir įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į A. I. (1 t. b. l. 68), draudimo išmoka sudarė 10 937,30 Lt. Šiuo metu negrąžinta skolos suma yra 9091,22 Lt. Vadinasi, dėl piktnaudžiavimo alkoholiu išaugo pareiškėjos skoliniai įsipareigojimai. Kaip jau minėta, šiuo metu pradelsti apeliantės įsipareigojimai sudaro 35 267,63 Lt (10 214,21 Eur) ir jeigu į šią sumą neįskaičiavus minėtos žalos (skolos) bei neįtraukiant antstolės S. Ž. vykdymo išlaidų 161,81 Lt sumai, kurios susidarė išieškant valstybės naudai baudą pagal 2009-05-04 išduotą vykdomąjį dokumentą (bauda paskirta pareiškėjai už tai, kad vairavo neblaivi ir sukėlė eismo įvykį) (1 t. b. l. 25, 2 t. b. l. 68) , jos pradelsti įsipareigojimai sudarytų 26 014,60 Lt (7534,35 Eur), t.y., tik 34,35 Eur viršytų 25 MMA. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad iš pareiškėjos sukelto eismo įvykio kilusi žala ir jai skirtos administracinės nuobaudos esmingai lėmė jos finansinės būklės pablogėjimą. Apeliantės nurodytos aplinkybės, jog ji nėra registruota priklausomybių centre, psichiatro ar norkologo registre, nepaneigia fakto, kad pareiškėja būdama neblaivi sukėlė eismo įvykį, kuris žymiai įtakojo jos finansinio mokumo būklę. Apeliantės teiginys, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas 2010-11-30 priėmė nutarimą, kuriame pareiškėjos prašymą dėl teisės vairuoti transporto priemone sutrumpinimo, tenkino, nėra teisiškai reikšmingas vertinant pareiškėjos elgesio ir nemokumo priežastinį ryšį.

Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad įtaką pareiškėjos nemokumui sukėlė ir jos nesąžiningas neveikimas, kuomet ji, būdama jauna ir darbinga, laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2014 m. gavo itin mažas pajamas. Iš Sodros duomenų matyti, kad 2011 m. apeliantės darbo užmokestis buvo nuo 160 Lt iki 485,98 Lt, 2012 m. buvo apie 400 Lt, 2013 m. svyravo nuo 500 Lt iki 956 Lt, 2014 m. darbo užmokestis buvo vėl mažesnis, išskyrus prieš kreipimąsi į teismą 2014 m. rugpjūčio mėn. siekė 1000 Lt, t.y. pareiškėjos darbo užmokestis padidėjo tik prieš kreipiantis į teismą, tačiau paskutinius tris metus pajamos buvo labai nedidelės ir nesiekė minimalaus darbo užmokesčio. Subjektyviuoju požiūriu, pareiškėja turėdama aukštąjį teisinį išsilavinimą, būdama jauno amžiaus (gimusi 1979 m.) ir dirbdama tik dvi valandas per dieną už nedidelį atlyginimą sąmoningai (kryptingai) blogino savo finansinę būklę, didino įsipareigojimus. Pareiškėja nepateikė į bylą duomenų, kurie pateisintų tokį jos nesąžiningą elgesį kreditorių atžvilgiu, nes turėdama nuo 2007 m. kreditinių įsipareigojimų, vykdžiusi individualią veiklą ir vėliau pradėjusi dirbti už itin mažą atlyginimą, turėjo ir privalėjo imtis visų įmanomų priemonių siekiant padidinti gaunamas pajamas, dirbti pilnu etatu. Pati pareiškėja cituoja kasacinio teismo praktiką, kurioje konstatuota, kad vertinant asmenis galimybę gauti geriau mokamą darbą, būtina įvertinti jo asmenines galimybes patenkinti darbo rinkos poreikius: jo išsilavinimą, darbo patirtį, šeimyninę padėtį ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Byloje nenustatyta, kad prie pareiškėjos nemokumo fakto prisidėjo nuo jo valios nepriklausančios aplinkybės (ekonominė krizė, nedarbo lygio padidėjimas ir pan.), nes pareiškėja turėjo darbą, išsilavinimą, darbo patirtį, tačiau dėl nenurodytų priežasčių dirbo ne visą darbo dieną ir nedėjo maksimalių pastangų, siekdama sumažinti įsiskolinimų kreditoriams ir sąmoningai savo finansinės padėties negerino. Svarbu pastebėti tai, jog jokių staiga nemokumą lėmusių priežasčių taip pat neatsirado, o apeliantės su darbo santykiais susijusios pajamos mažos buvo per visą 3 metų laikotarpį, per kurį vertinamas pareiškėjos elgesys sąžiningumo aspektu. Aplinkybės, kad ji jau tris metus negali rasti geriau mokamo darbo pilnu etatu, nors registruota darbo biržoje, rodo, kad jos pastangos nėra pakankamos. Be to, pati apeliantė nurodo, kad skundo pateikimo metu buvo 5 jos kvalifikaciją atitinkantys darbo pasiūlymai, todėl spręstina, kad pareiškėja turėjo objektyvias galimybes gauti didesnes pajamas.

Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo svarbu užtikrinti kreditorių interesus atgauti skolą. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėja siekė susitarti su kreditoriais dėl mokėjimo grafiko sudarymo ar atidėjimo. Priešingai, kreditorius „BTA Insurance Company“ SE nurodė, kad pareiškėja nesiekė tartis su kreditoriumi dėl skolos mokėjimo terminų. Atmestini, apeliantės teiginiai, kad aplinkybė, jog tik vienas iš kreditorių pateikė prieštaravimus, rodo, kad kreditoriai pripažino kaltę dėl neapdairaus paskolų suteikimo. Iš bylos nustatyta, kad su bankroto bylos iškėlimu atsakovei nesutiko didžiausi jos kreditoriai, t.y., „BTA Insurance Company“ SE (1 t. b. l. 67) ir AB DNB bankas (1 t. b. l. 70-72). Kaip jau minėta, „BTA Insurance Company“ SE reikalavimas kilo ne iš paskolos teisinių santykių, o AB DNB bankas paskolą suteikė dar 2009 m ir pareiškėja neįrodė, kam skyrė šiuo pinigus. Taip pat byloje nėra pagrindo išvadai, kad AB DNB bankas piktnaudžiavo savo teisėmis suteikdamas kreditą pareiškėjai.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja tiek patikslintame pareiškime, tiek atskirajame skunde nurodo, kad bankroto bylą būtina kelti siekiant užtikrinti jai pilnavertį gyvenimą, tačiau nenurodė jokių argumentų, iš kur planuoja gauti pajamų, kad realiai galėtų atsiskaitinėti su kreditoriais bei mokėti atlyginimą administratoriui (FABĮ 16 straipsnio 10 punktas). Fizinių asmenų bankroto tikslas yra atkurti būtent sąžiningo asmens mokumą, nepažeidžiant skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyros. Fizinio asmens bankroto bylos iškėlimas nereiškia besąlygiško asmens atleidimo nuo skolų ir pirmiausia yra skirtas keisti tolesnį asmens elgesį. Be to, pajamos turi būti pakankamos dengti administravimo išlaidas, nors atsiskaitymo galimybės būtų vertinamos tik tvirtinant planą, tačiau svarbu preliminariai įvertinti pareiškėjos galimybes ir ketinimus atsiskaityti su kreditoriais. Nustatyta, kad pareiškėjos darbo užmokestis nėra stabilus, svyruoja nuo 250 Lt iki 500 Lt, apeliantės teigimu, jos išlaidos siekia apie 600-1000 Lt (1 t. b. l. 48-52), pareiškėja būtinosioms išlaidoms iškėlus bankroto bylą per mėnesį prašo skirti 480 Lt, kas iš esmės kai kuriais mėnesiais viršija jos gaunamas pajamas arba sutampa su darbo užmokesčiu, pavyzdžiui, 2014 m. rugsėjo – spalio mėnesį jos darbo užmokestis siekė apie 500 Lt, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl jos siekio (noro) vykdyti prievoles kreditoriams ir tai kartu padidina abejones dėl jos sąžiningumo.

Pastebėtina, kad buvusio sutuoktinio mokamas išlaikymas jų nepilnametei dukrai turi būti naudojamas tik jos interesams (CK 3.203 straipsnis), todėl ši suma nelaikytina pareiškėjos pajamomis.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartį palikti nepakeistą.