Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

dalyvaujant ieškovo atstovui J. S.

trečiajam asmeniui N. K.

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-04-22 sprendimo, kuriuo priteista skola už pateiktą šilumos energiją savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms patalpoms.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas UAB ,,Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 1841,19 Lt skolą, susidariusią laikotarpiu nuo 2000-06-12 iki 2005-03-03, už centralizuotai teiktą šildymą butui, esančiam (duomenys neskelbtini) taip pat bylinėjimosi išlaidas 66 Lt (b.l.1,2,3).

Nurodė, kad butas esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis priklauso savivaldybei. Butas (duomenys neskelbtini) buvo suskirstytas į atitinkamo ploto dalis ir būtent už dalį (duomenys neskelbtini) kurio plotas 15,78 kv.m., susidarė įsiskolinimas už tiektą šilumos energiją.

Atsakovas, Vilniaus miesto savivaldybė, atsiliepime su ieškovo reikalavimais nesutiko, prašė teismo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), kaip socialinį būstą, išnuomojo tretiesiems asmenims N. K. ir T. G.. Paaiškino, kad gyvenamoji patalpa yra lovų tipo bendrabučio kambarys. Gyvenamoji patalpa išnuomota nekomerciniais tikslais – pajamų iš buto nuomos Vilniaus miesto savivaldybė negauna, todėl negali būti atsakinga už trečiųjų asmenų skolas ieškovui, nes paslaugos buvo tiekiamos ne atsakovei, o tretiesiems asmenims. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. gegužės 13 d. nutarimu Nr. 658 patvirtino Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarką, pagal kurią šiluminės energijos vartojimo pirkimo - pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenumatyta kitaip, ir už gyvenamosiose patalpose faktiškai sunaudotą šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas ir šiluminę energiją atsiskaito pagal nustatytąja tvarka įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis butų nuomininkai. Taigi mokestiniai įsipareigojimai yra nustatyti ne savininkei - Vilniaus miesto savivaldybei, bet tiesioginiam naudotojui.

Ieškovas pateikė dubliką, kuriame nurodė, kad su atsiliepimo argumentais nesutinka. Paaiškino, kad tretieji asmenys su ieškovu individualiai nesudarė rašytinės šilumos pirkimo - pardavimo sutarties, todėl pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką laikytina, kad ši sutartis konkliudentiniais veiksmais sudaryta su patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), savininku Vilniaus miesto savivaldybe. Nurodė, kad minėta gyvenamoji patalpa buvo suskirstyta į dvi dalis ir tik už vieną patalpos dalį, t.y. (duomenys neskelbtini), kuri, pasak atsakovo, buvo nuomojama N. K., yra likęs įsiskolinimas už teiktas paslaugas.

Atsakovas pateikė rašytinius paaiškinimus, paaiškindamas, kad tretysis asmuo N. K. iš bendrabučio išsiregistravo 2004 m. liepos 13 d., o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 30-288 gyvenamoji patalpa buvo išnuomota T. G.. Nurodė, kad už 1841,19 Lt skolą, susidariusią laikotarpiu nuo 2000-06-12 iki 2005-03-03, už centralizuotai teiktą šilumos energiją, atsakingos gyvenamosios patalpos nuomininkės. Atsakovas teismo prašė kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti, ar LR ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo - pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 punktai, LR ūkio ministro2003 m. birželio 30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 punktas neprieštarauja LR Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2 ir 5 punktui bei, ar LR ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo - pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 punktai, LR ūkio ministro 2003 m. birželio 30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 punktas neprieštarauja LR Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 7 p., 25 p. bei LR Civilinio kodekso 6.384 str. 1 d.

Tretysis asmuo N. K. teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad ji buto dalyje, esančioje Verkių g. 43-115A, Vilniuje, faktiškai negyvena nuo 1993 metų ir teiktomis ieškovo paslaugomis nesinaudojo. Paaiškino, kad nuo 1997 m. kovo 18 d. gyveno nuosavybės teise turimose patalpose, adresu: (duomenys neskelbtini).

Atsakovas pateikė tripliką, kuriuo nurodė, kad su dubliku nesutinka. Mano, kad ginčo santykiams taikytini Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 str. 1 d. ir 2001-07-11 Vyriausybės nutarimas Nr. 876, įtvirtinantys ginčo santykių dalyvių teises, pareigas bei atsakomybę. Ieškovas vadovaujasi žemesnės galios teisės aktais (Ūkio ministro įsakymais). Atsižvelgiant į teisės aktų hierarchijos principus, nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi minėtu Vyriausybės nutarimu, kaip aukštesnės galios teisės aktu. Nesutiko su trečiojo asmens N. K. paaiškinimuose išdėstytais argumentais, jog ji gyvenamosiose patalpose negyveno nuo 1993 m., kadangi N. K. kita gyvenamoji vieta deklaruota tik nuo 2004 m. liepos 13 d.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 2009 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas. Iš Vilniaus miesto savivaldybės, ieškovo UAB „Vilniaus energija“ naudai priteista 1841,19 Lt skola, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. nuo 2008-08-27, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 363 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas pažymėjo, kad skolos susidarymo laikotarpiu buto savininkė buvo Vilniaus miesto savivaldybė. Šilumos pirkimo – pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir atitinkamai pastato savininkas – šilumos, karšto vandens vartotojas. Pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 9, 10 ir 11 p., šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis laikoma sudaryta ar pakeista pagal standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas, ir sudaryta pagal šias sąlygas nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos, jeigu iki tol šalys nesudarė šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties pagal individuliai aptartas sąlygas.

Teismas sprendė, kad tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties, laikytina, kad tokia sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sutarties salygas šiose sąlygose nurodytų šalių, t.y. tiekėjo ir pastato buto savininko.

Teismas konstatavo, kad atsakovas įsiskolinimo už šilumos energiją ir karštą vandenį susidarymo laikotarpiu nuomojo butą tretiesiems asmenims su kuriais nebuvo sudaręs individualios rašytinės sutarties kuri būtų įregistruota viešame registre. Atsižvelgdamas į tai, jog šilumos ir karšto vandens tiekimo paslaugų sutartis nebuvo pasirašyta su nuomininkais ir ieškovu, o patalpų savininkas buvo tiek neapdairus ir nerūpestingas, jog nesidomėjo išnuomotomis patalpomis ir skolomis, teismas padarė išvadą, kad atsakomybė už tiektą ir sunaudotą šilumos energiją tenka patalpų savininkui Vilniaus miesto savivaldybei.

Teismas sprendė, kad, atsakovui nepateikus sudarytos rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas tarp šilumos tiekėjo UAB „Vilniaus energija“ ir buto, kuriam tiekiama šiluma, savininko Vilniaus miesto savivaldybės nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos ir susidariusi 1841,19 Lt skola už savivaldybei nuosavybės teise priklausančiam būstui tiektą šilumos energiją nuo 2000-06-12 iki 2005-03-03 yra priteistina iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės.

Teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes atsakovas yra viešas juridinis asmuo (CK 2.34 str. 2 d.) ir Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 2 dalies nuostatos jam netaikytinos. Vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalimi, teismas ieškovui priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanos, už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2008-08-27, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atmetė atsakovo prašymą „Dėl kreipimosi į administracinį teismą su prašymu ištirti teisės norminio akto atitikimą įstatymui ir Vyriausybės nutarimui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Atsakovas, Vilniaus miesto savivaldybė, apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti.

Nurodo, kad teismas konstatuodamas jog už šilumos energiją turi atsiskaityti gyvenamosios patalpos savininkas, netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykius, netinkamai aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bei faktines bylos aplinkybes. Teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neatsiželgė į tai, kad nuomojant valstybės ar savivaldybių gyvenamasias patalpas, mokestis už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas turi būti sumokamas atskirai nuo buto nuompinigių iki Civilinio kodekso 6.583 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino. Minėtą Civilinio kodekso normą detalizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-07-11 nutarimas 876, patvirtinantis Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarką (keistas LRV nutarimu Nr. 137, bei LRV nutarimu Nr. 33). Teismas nepagrįstai nesivadovavo nurodytais poįstatyminiais teisės aktais ir nepagrįstai vadovavosi LR Ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289, 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-260, 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258, kaip žemesnės galios teisės aktais.

Skundžiamame sprendime teismas neatsižvelgė į tai, kas yra galutinis šilumos vartotojas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas bylas susijusias su energijos pirkimo-pardavimo santykiais formuoją praktiką, kad būtina nustatyti galutinį elektros-energijos vartotoją, kuris ir yra atsakingas už susidarančias skolas ir turi pareigą atsiskaityti su tiekėju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS 2004-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2004; 2005-04-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2005; 2008-02-02 nutartis civilinėje byloje 2K-3-211/2007).

Teismas nepagrįstai sprendė, kad nesant rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties tarp nuomininko ir šilumos tiekėjo, už teikiamą šilumą turi atsiskaityti buto savininkas, tuo teismas netinkamai aiškino teisės normas reglametuojančias šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykius bei neįvertino reikšmingų bylai aplinkybių ir nenustatė ar tarp ginčo šalių buvo sudarytas susitarimas dėl šilumos-energijos pirkimo ar ne. Nors rašytinės sutarties ieškovas ir nuomininkai nesudarė, tačiau ieškovui tiekiant šilumos energiją, o nuomininkams ją priimant, šilumos-energijos pirkimo-pardavimo sutartis buvo nuomininkais buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais (CK 1.17 str.). Ieškovas, skaičiuodamas įsiskolinimą fiziniam asmeniui bei sąskaitas pateikdamas butų nuomininkams savo veiksmais pripažino, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykiai susiklostė tarp buto nuomininkų ir ieškovo.

Teismas sprendime nenurodė, koks susitarimas turi būti laikomas susitarimu tarp šilumos tiekėjo ir nuomininko. Atsakovo nuomone, tokiu susitarimu turi būti laikomas 1999-12-02 Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 2105V ,,Dėl mokesčių už šildymą ir karštą vandenį apskaičiavimo SP UAB ,,Bendruva“ eksploatuojamų bendrabučių gyventojams ir skolų už šilumos energiją gražinimo SP AB ,,Šilumos tinklai“ (teisių perėmėjas Vilniaus energija“), kuriame nustatyta tvarka ir salygos kaip ir kokiu būdu turi būti atsiskaitoma su ieškovu. Minėto sprendimo pagrindu nurodo, kad tarp ieškovo ir atsakovo yra sudarytas susitarimas, kad nuomininkas o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos savininkas, atsiskaitys su šilumos tiekėju, todėl nėra pagrindo įsiskolinimo priteisti iš atsakovo. Teismas minėto teisės akto neanalizavo, nevertino ir skundžiamame sprendime dėl jo nepasisakė.

Atsakovas mano, kad neteisėtą teismo sprendimą lėmė aplinkybė, jog teismas atsisakė kreiptis į Vyriausiąjį administracinį teismą ir ištirti teisės aktų reguliuojančių šilumos pirkimo-pardavimo atitikimą įstatymui bei LR Civiliniam kodeksui.

Nurodo, kad teismas nepagrįstai taikė Civilinio kodekso 6.579 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, jog gyvenamosios patalpos nuomos sutarties neįregistravus viešąjame registre juos negalima panaudoti prieš trečiuosius asmenis. Teisinė registracija yra informacijos paviešinimas, jeigu įstatymo nenustatyta, kad tai yra vienas iš pagrindų ar reikšmingų juridinių faktų atitinkamai teisei atsirasti. Žinojimo faktą turi įrodyti asmuo, kuris neatliko teisinės registracijos ir tvirtina, jog trečiasis asmuo faktiškai tai žinojo. Nagrinėjamoje byloje atsakovas priimdamas sprendimą Nr. Nr. 2105V ,,Dėl mokesčių už šildymą ir karštą vandenį apskaičiavimo SP UAB ,,Bendruva“ eksploatuojamų bendrabučių gyventojams ir skolų už šilumos energiją gražinimo SP AB ,,Šilumos tinklai“ (teisių perėmėjas Vilniaus energija“) nustatė tvarką ir salygas atsiskaitymui su ieškovu, todėl pastarasis minėta įstatymo nuostata remtis negalėjo.

Nepagrįstas teismo argumentas, kad atsakovas vykdydamas socialinės politikos funkciją, nuomodamas socialinį būstą veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turinti institucija, bet kaip civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvaujantis viešasis juridinis asmuo, kadangi vykdydama tokią veiklą savivaldybė veikia kaip viešojo administravimo subjektas ir santykiai atsirandantys savivaldybei teikiant socialinę paramą yra administracinio teisinio pobūdžio (Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo ir bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti, 2005-07-04 nutartis Nr. T-2005-52).

Ieškovas UAB ,,Vilniaus energija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pirmos instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, bei tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika reglamentuojančia ginčo teisinį santykį.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 dalys).

Nagrinėjamoje byloje kilo teisės normų, reglamentuojančių šilumos energijos pirkimo-pardavimo ir atsiskaitymo už pateiktą šilumos energiją teisinius santykius aiškinimo ir taikymo klausimai.

Apeliantė teigia, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai pripažino atsakovę asmeniu turinčiu pareigą atsiskaityti su šilumos energijos tiekėju už butui esančiam adresu Verkių g. 43-115A, pateiktą šilumą.

Su tokiomis apeliantės išvadomis teisėjų kolegija nesutinka.

Civilinio proceso kodekso 4 straipsnis nustato, kad teismai, taikydami teisę atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose, kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus.

Kasacinės instancijos teismas, kasacine tvarka nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 3K-3-3/2008, 2008-01-30 nutartyje (teismų praktika, biuletenis Nr. 29) konstatavo, kad nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kurioms teikiama šilumos energija, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas.

Teisinė situacija, kurią civilinėje byloje 2-139-803/2009 nagrinėjo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas yra analogiška jau minėtai teisinei situacijai kasacine tvarka išnagrinėtoje byloje, kurioje kasacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl Šilumos ūkio įstatymo, tiek ir šį įstatymą detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų taikymo.

Šioje byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad nėra sudarytos rašytinės sutarties su šilumos teikėju, ieškovu, dėl atsakovei nuosavybės teise priklausančio buto šildymo. Esant tokioms aplinkybėms pirmos instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą spręsti, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines salygas tarp šilumos tiekėjo UAB ,,Vilniaus energija“ ir buto kuriam teikiama šiluma, savininkės Vilniaus miesto savivaldybės.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo argumentais ir išvadomis, todėl jų nebekartoja, o atsakovės apeliacinį skundą atmeta kaip teisiškai nepagrįstą, kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi, paskutine, vėliausiai suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, šios kategorijos bylose.

Sutinkamai su Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 93 straipsniu iš Vilniaus miesto savivaldybės, valstybės naudai priteistinos 11, 80 Lt išlaidos susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-04-22 sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės į valstybės biudžetą 11,80 Lt bylinėjimosi išlaidų.