Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. P. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2019 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo G. P. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 4 dalį, ir nuteista laisvės atėmimu 2 metams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta 1/3 ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, 8 punktu, 3 dalimi, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant G. P. per visą bausmės atidėjimo laiką pradėti dirbti ir tęsti darbą arba registruotis užimtumo tarnyboje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, G. P. 2 metus 6 mėnesius uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones.

Nuosprendžiu nukentėjusiajam I. B. pripažinta teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. P. nuteista už tai, kad 2018 m. rugpjūčio 26 d., apie 8.25 val., (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai jos kraujyje nustatyta 1,84 promilių etilo alkoholio, vairuodama J. P. priklausantį automobilį „BMW 320D“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių (toliau KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims ir 125 punkto reikalavimus, numatančius, kad vairuotojas privalo važiuoti, neviršydamas leistino greičio, pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesuvaldžiusi automobilio, atsitrenkė į šalikelėje esantį medį, dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu nukentėjusiajam I. B. buvo padarytos daugybinės veido ir galvos plaukuotosios dalies žaizdos bei kiti paviršiniai sužalojimai, daugybiniai kaukolės skliauto, pamato ir veido kaulų lūžiai, kraujo išsiliejimas virš kietojo smegenų dangalo ir po kietuoju smegenų dangalu kairiojo didžiojo pusrutulio srityje, galvos smegenų sumušimas, dešinės pusės VIII, IX, X ir kairės pusės VIII šonkaulių lūžiai ir šie sužalojimai nukentėjusiajam I. B. sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą.

2.2. Apeliaciniame skunde pastebima, jog BK 68 straipsnyje nustatyta (l dalis), kad teismas gali, bet neprivalo atimti teisę vairuoti transporto priemonę. Jeigu teismas nusprendė šią priemonę taikyti, tai gali nustatyti terminą nuo vienerių iki penkerių metų. Teismas nemotyvavo (nedetalizavo), kodėl nustato 2 metų ir 6 mėnesių terminą, nors turėjo savo sprendimą individualizuoti ir motyvuoti, nurodyti savo sprendimo argumentus, nepaisant, kad tokios poveikio priemonės, kaip bausmės dalies taikymas yra teismo teisė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad uždraudimas naudotis specialia teise, paskirtas kartu su laisvės atėmimu arba areštu, taikomas visą laisvės atėmimo ar arešto atlikimo laiką ir teismo paskirtą laiką po laisvės atėmimo ar arešto atlikimo; baudžiamojo poveikio priemonės laiko nustatymas yra baudžiamojo poveikio priemonės, o kartu kaltininkui skiriamos bausmės, individualizavimo proceso sudėtinė dalis; nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo laiką, atsižvelgtina ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius, bet į visumą aplinkybių, apibūdinančių eismo įvykį, jo kilimo priežastis ir mechanizmą, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę (kasacinė byla Nr. 2K-143-696/2017). Be to, baudžiamojo poveikio priemonės skiriamos ir jų dydis nustatomas, įvertinant visas tam reikšmingas bylos aplinkybes ir atsižvelgiant į tai, kiek jos padeda įgyvendinti bausmės paskirtį ir tai yra teismo prerogatyva (kasacinė byla Nr. 2K-309-699/2018). Tai reiškia, kad teismas nemotyvuodamas baudžiamojo poveikio priemonės taikymo ir termino nustatymo, iš dalies nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio reikalavimų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikos.

3. Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuteistosios apeliaciniame skunde neginčijamos nuosprendžio išvados dėl kaltės, nusikalstamos veikos kvalifikacijos, nesutinkama su paskirta baudžiamojo poveikio priemone – uždraudimu naudotis teise vairuoti transporto priemones.

5. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. P. nuteista pagal BK 281 straipsnio 4 dalį už tai, kad, pažeisdama KET reikalavimus, vairavo neblaivi, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, gatvių sankirtoje nesuvaldė automobilio, atsitrenkė į šalikelės medį, dėl ko įvyko eismo įvykis ir buvo sunkiai sutrikdyta I. B. sveikata. Skundžiamu nuosprendžiu G. P. skirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, kurios terminas, pritaikius BK 64¹ straipsnį, sumažintas iki 1 metų 4 mėnesių, bausmės vykdymą atidedant 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant G. P. per šį laikotarpį pradėti dirbti ir tęsti darbą arba registruotis užimtumo tarnyboje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; G. P. skirta ir BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė, t. y. uždraudimas 2 metus 6 mėnesius naudotis teise vairuoti transporto priemones. Nuteistoji G. P. apeliaciniame skunde prašo neskirti šios baudžiamojo poveikio priemonės arba jos terminą sumažinti iki minimalaus. Kolegija, patikrinusi baudžiamąją bylą baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo aspektu, neturi pagrindo keisti skundžiamo nuosprendžio, kaip to prašo apeliantė.

6. Baudžiamasis įstatymas numato, jog teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialia teise – taip pat ir teise vairuoti kelių transporto priemones – tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką (BK 68 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju būtent tokios aplinkybės ir yra nustatytos, kadangi G. P., pažeisdama KET 14 bei 125 punktų reikalavimus, vairavo automobilį būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai jos kraujyje nustatyta 1,84 promilės etilo alkoholio, nepasirinko saugaus greičio ir sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata. Pagal teismų praktiką vien už vairavimą neblaiviam, kai vairuotojo kraujyje būna daugiau nei 1,5 promilės alkoholio, prevencijai užtikrinti paprastai skiriama BK 68 straipsnio baudžiamojo poveikio priemonė, susijusi su apribojimu naudotis specialiąja teise, o šiuo atveju apeliantė ne tik vairavo neblaivi, tačiau buvo sukeltas ir eismo įvykis, kurio metu kartu vykusiam keleiviui buvo sunkiai sužalota sveikata. Taigi šiuo atveju BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė G. P. paskirta visiškai pagrįstai.

7. Pagal nusikaltimo metu galiojusią redakciją, uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones galėjo būti paskirtas nuo vienerių iki trejų metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas G. P. paskyrė uždraudimą vairuoti transporto priemones 2 metams 6 mėnesiams, t. y. nustatė kiek didesnį nei vidurkis specialiosios teisės uždraudimo terminą. Apeliaciniu skundu prašoma šį terminą nustatyti minimalų, užsimenama, jog apeliantė gyvena kaime, augina silpnos sveikatos, dažnai sergantį vaiką, kurį vežioja pas gydytojus, į darželį kitame miestelyje, anksčiau nenusižengusi, neteista. Nors galima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad G. P. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės termino nustatymas nuosprendyje nemotyvuotas, nepaisant to kolegija vertina, jog šios baudžiamojo poveikio priemonės terminas, atsižvelgiant į šiuo konkrečiu atveju reikšmingų aplinkybių, apibūdinančių tiek nusikaltimą, tiek G. P. asmenybę, visumą, nuteistajai nėra per griežtas.

8. Bylos duomenimis nustatyta, kad G. P. padarė neatsargų nusikaltimą, vis dėlto KET pažeidimai, dėl kurių ji nuteista, yra vieni pavojingiausių ir šiurkščiausių – vairavimas neblaiviam bei saugaus greičio reikalavimų nepaisymas, dėl ko įvyko eismo įvykis ir buvo sunkiai sužalotas žmogus. Nors praeityje G. P. už KET pažeidimus nebausta, tačiau pagal bylos duomenis vairuotojo pažymėjimą ji turi tik nuo 2017 m. lapkričio 25 d. ir kaip pati nurodė ir teisiamajame posėdyje, įvykio metu jos vairavimo stažas buvo 1 metai (realiai nesiekė net metų, kadangi įvykis 2018 m. rugpjūčio 26 d.). Taigi akivaizdu, jog savo teise vairuoti transporto priemones apeliantė naudojosi visiškai neatsakingai, neturėdama ilgalaikių vairavimo įgūdžių, vairavo neblaivi, nepasirinko saugaus greičio ir tai sukėlė sunkias pasekmes, buvo sužalotas žmogus. Iš pačios G. P., taip pat J. P., I. B. parodymų matyti, jog vakarą prieš įvykį, rugpjūčio 25 d. jie šventė apeliantės gimtadienį, vartojo alkoholinius gėrimus, ryte sugalvojo palydėti I. B. namo. Kaip ikiteisminio tyrimo metu teigė G. P., ji gal nuo 5 val. ryto nebegėrė alkoholinių gėrimų, apsvaigusi nesijautė. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, eismo įvykis įvyko rugpjūčio 26 d. apie 8.25 val. Taigi duomenų visuma rodo, jog nuteistoji ignoravo tai, jog visą naktį vartojo alkoholį, buvo nepailsėjusi, nepaisydama to, sėdo prie vairo net nesusimąstydama, kokį pavojų kelia savo pačios, aplinkinių sveikatai, gyvybei bei turtui. Pagal bylos duomenis G. P. kraujyje nustatyta 1,84 promilių etilo alkoholio, tai atitinka vidutinį girtumo laipsnį. Nėra abejonės, jog tokio apsvaigimo nuo alkoholio laipsnio vairuotojo reakcija yra vangesnė, orientacija apsunkinta, todėl dėmesingai ir saugiai valdyti padidinto pavojaus šaltinį bei tinkamai įvertinti situacijas kelyje kur kas sudėtingiau ir realu, jog vairuotojas gali nebepajėgti priimti tinkamiausią sprendimą dėl automobilio valdymo. Šiuo atveju susiklosčiusi situacija tai ir patvirtina. Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole, foto lentelėje bei eismo įvykio vietos plane matoma, jog (duomenys neskelbtini) gatvės atkarpoje, kurioje įvyko eismo įvykis, yra posūkis, todėl natūralu, jog tokiame kelio ruože vairuotojai turi būti itin atidūs. Neblaivi G. P., kuri neturėjo net metų vairavimo stažo, nepaisydama savo būsenos (naktį vartojo alkoholio, nepamiegojo), sėdo prie padidinto pavojaus šaltinio – automobilio vairo, važiuodama nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesuvaldė automobilio ir atsitrenkė į šalikelėje stovėjusį medį, dėl ko kartu automobilyje vykęs keleivis buvo sunkiai sužalotas. Byloje nustatytų aplinkybių visuma kolegijai leidžia daryti išvadą, kad teise vairuoti G. P. naudojosi visiškai lengvabūdiškai, nesusimąstydama apie keliamą pavojų. Be to, nors apeliantė neteista, tačiau, kaip matyti, teisės pažeidimus, kurie susiję su neatsakingu alkoholio vartojimu, nuteistoji daro nebe pirmą kartą, 2016 m. balandžio 3 d. neblaivi G. P. (1,86 promilės neblaivumas) namuose konfliktavo su taip pat neblaiviu sutuoktiniu mažametės dukros akivaizdoje bei pažeidė vaiko teises, kurias turi užtikrinti tėvai, todėl buvo patraukta administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 181³ straipsnio 1 dalį (b. l. 20-21, t. 2), ir ši informacija necharakterizuoja nuteistosios kaip nepriekaištingai besilaikančios įstatymų imperatyvų. Kita vertus, nuteistajai palankūs duomenys, t. y., kad ji neteista, neturi galiojančių nuobaudų, seniūno teigiamai charakterizuojama, augina mažametį vaiką, nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, pakankamai įvertinti skiriant mažesnę nei vidurkis BK 281 straipsnio 4 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę bei taikant BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymą atidedant.

9. Apeliaciniame skunde užsimenama, jog teisė vairuoti G. P. reikalinga dėl situacijos šeimoje, kadangi gyvena kaime, mažametį vaiką reikia vežioti pas gydytojus, į ugdymo įstaigą. Vis dėlto šios aplinkybės apeliantei buvo žinomos ir iki nusikaltimo padarymo, tačiau tai nesutrukdė jai teise vairuoti naudotis itin neatsakingai ir lengvabūdiškai.

10. Apeliaciniame skunde pažymima, jog nuosprendyje neteisingai nurodoma, jog G. P. neregistruota ieškančiųjų darbo registre. Iš tikrųjų byloje yra pateikta darbo ieškančio asmens atmintinė, kurioje nurodomos datos, kada G. P. turi atvykti į klientų aptarnavimo skyrių (b. l. 9, t. 3). Šis netikslumas neduoda jokio pagrindo baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo klausimu daryti kitokias išvadas nei skundžiamame nuosprendyje. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas G. P. nustatė šiek tiek vidurkį viršijantį, tačiau ne maksimalų specialiosios teisės atėmimo terminą (2 metus 6 mėnesius), todėl, esant aptartų aplinkybių visumai vertinti kaip aiškiai per ilgą ir trumpinti šį baudžiamojo poveikio priemonės terminą nėra pagrindo.

11. Kolegija, atsižvelgusi į visą tai, kas išdėstyta, sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje būtent paskyrus uždraudimą naudotis specialia teise bus įgyvendinti baudžiamojo poveikio priemonei keliami tikslai, G. P. patirs su specialiosios teisės naudojimu susijusį suvaržymą, tokia situacija neprieštarauja teismų praktikai. Nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistajai ši teismo parinkta baudžiamojo poveikio priemonė būtų neproporcinga. Priešingai, nusikaltimą G. P. padarė naudodamasi specialia teise, todėl šios atėmimas tam tikram įstatymo numatytam terminui, kuris šiuo atveju nėra maksimalus, laikytinas adekvačia ir proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui priemone siekiant baudžiamojo poveikio priemonėms keliamų tikslų. Be to, skundžiamu nuosprendžiu apeliantei skirta baudžiamojo poveikio priemonė visiškai suderinama ir su atidedant bausmės vykdymą skirtais įpareigojimais. Taip pat apeliantei nustatytas tik kiek daugiau nei minimalus bausmės vykdymo atidėjimo terminas (1 metai 6 mėnesiai, kai paskirtos bausmės vykdymas pagal BK 75 straipsnio 1 dalį gali būti atidėtas nuo 1 metų iki 3 metų). Apeliacinio skundo argumentai nepagrindžia teiginių, kad baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise 2 metams 6 mėnesiams – būtų paskirta aiškiai pažeidžiant baudžiamojo poveikio priemonių taikymo proporcingumo principą ar būtų neteisinga.

12. Atsižvelgęs į visą tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, keisti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios G. P. apeliacinį skundą atmesti.