Vilniaus regiono apylinkės teismo nuosprendis

R. V., gim. (duomenys neskelbtini)., a. k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, vedęs, aukštesniojo išsilavinimo, dirba UAB „GT Inovacion“ techninės priežiūros darbuotoju, gyv. (duomenys neskelbtini)., teistas:

2012-08-13 Trakų rajono apylinkės teismo ir 2012-10-30 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiais pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.-1 metams laisvės apribojimo, įpareigojant jį per paskirtos bausmės laikotarpį neatlygintinai išdirbti 100 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis-bausmės neatlikęs, teistumas neišnykęs;

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

kaltinamasis 2011-08-17 apie 21.19 val., namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini)., konflikto su kaimyne V. M. metu, būdamas agresyviai nusiteikęs, jos atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, bei pasakė, kad „praėjusį kartą pas teismo medikus nuvykai savomis kojomis, o dabar teks vykti invalido vėžimėlyje“, ir tokiu būdu nukentėjusiajai V. M. R. V. grasino sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą LR 145 str. 1 d.

Motyvuojamoji dalis

Teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad kaltinamasis R. V. ir nukentėjusioji V. M. - kaimynai, gyvena viename name, abu vienas kitą puikiai pažįsta. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad kaltinamasis su nukentėjusiąja pastoviai konfliktuoja. 2012-08-13 Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu kaltinamasis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., tai yra už viešosios tvarkos pažeidimą, kurio metu grasino susidoroti su nukentėjusiąja bei jos dukra ir anūke bei tyčia plastikiniu kastuvu, skirtu kasti sniegą, sudavė keletą smūgių V. M., padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Kadangi tarp kaltinamojo R. V. ir nukentėjusiosios V. M. vyrauja konfliktiniai santykiai, todėl teismas remiasi jų parodymais tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys faktiniai duomenys.

Nors kaltinamasis ir neprisipažįsta grasinęs V. M. sunkiai sutrikdyti sveikatą, tačiau jo kaltė pilnai įrodyta byloje surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtintais įrodymais. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltinamasis R. V. neigė grasinęs sunkiai sutrikdyti V. M. sveikatą, aiškindamas, kad minėtą dieną, t. y. 2011-08-17 nuo 9 val. ryto iki 22 val. 30 min vakaro nebuvo namuose, nes buvo išvykęs pas savo tėvus, gyvenančius (duomenys neskelbtini)., kuriems padėjo nudirbti darbus. Kartu su juo buvo ir G. J. bei A. K.. Nurodo, kad V. M., kaltindama jį nusikaltimo padarymu, apkalba jį ir siekia, kad jis būtų nuteista sGi nukentėjusioji V. M. parodė, kad kaltinamasis, neprisipažindamas savo kaltės, tokiu būdu, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nurodė, kad jai apkalbėti kaltinamąjį nėra jokio tikslo, nors su juo santykiai ir blogi. V. M. parodė, kad 2011-08-17 kaltinamojo dienos metu prie namų, nematė o apie 19 val. jis grįžo su vyriškiu, abu remontavo kaltinamojo mašiną, o paskui kaltinamasis trumpam buvo išvažiavęs ir greitai sugrįžo. Sutinkamai su V. M., apie 21 val. jai vaikščiojant po kiemą, kaltinamasis ir pradėjo jai priekaištauti dėl išmėtyto šieno. Iš pradžių V. M. tylėjo, o paskui paklausė ko jis (R. V.) nori iš jos. Tada kaltinamasis įsiutęs, įpykęs pradėjo priekaištauti, kad ji dėl 2011-08-04 padarytų kūno sužalojimų kreipėsi pas teismo medikus, vartojo necenzūrinius žodžius jos atžvilgiu ir rimtai, demonstratyviai, garsiai pabrėžė, kad „praėjusį kartą pas teismo medikus nuvyko savomis kojomis, o dabar teks vykti invalido vėžimėlyje“. Pažinodama kaltinamąjį, suprato, kad šie R. V. grasinimai realūs ir juos jis gali įvykdyti, nes 2012-08-13 Trakų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu kaltinamasis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., tai yra už viešosios tvarkos pažeidimą, kurio metu grasino susidoroti su nukentėjusiąja bei jos dukra ir anūke bei tyčia plastikiniu kastuvu, skirtu kasti sniegą, sudavė keletą smūgių V. M., padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Todėl šie R. V. grasinimai jai įstrigo, pasirodė realūs ir buvo įsitikinusi, kad kaltinamasis iš tikrųjų gali ją sunkiai sužaloti. Teismui netikėti V. M. duotais parodymais nėra jokio pagrindo. Nukentėjusiosios duoti parodymai nuoseklūs, išsamūs, vienodi, neprieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai. Kad 2011-08-17 vakare tarp kaltinamojo R. V. ir nukentėjusiosios V. M. įvyko konfliktas-patvirtina ir policijos duomenų bazėje esanti informacija, kad 2011-08-17, 21 val. 19 min. buvo gautas V. M. pareiškimas apie tai, kad „kaimynas grasino ją sumušti, keikėsi necenzūriniais žodžiais“. Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos pareigūnai buvo atvykę į įvykio vietą, surašė informacinį pranešimą, kuriame V. M. nurodė tas pačias aplinkybes, kad kaimynas R. V. grasina jai susidorojimu. Kad kaltinamasis 2011-08-17 vakare jai grasino sunkaus kūno sužalojimo padarymu nukentėjusioji nurodė ir 2011-09-05 rašytame savo protokole-pareiškime. Nors kaltinamasis teigia, kad jis į namus sugrįžo tik po 22 val. vakaro, tačiau šie jo parodymai paneigiami liudytojos Č. P. parodymais apie tai, kad ji matė kaip R. V. 2017-08-17 į namus grįžo ne apie 22 val. ir vėliau, kaip jis parodo, o apie 20 val. Sugrįžęs su vyriškiu remontavo mašiną, paskui trumpam buvo išvažiavęs ir vėl sugrįžo į namus. Tai buvo apie 21 val. Apklausti liudytojai M. S. ir A. P. parodė, kad jie, būdami virtuvėje, kur vakarieniavo, pro atviras virtuvės duris girdėjo, kai kaltinamasis R. V. įvairiais necenzūriniais žodžiais vadino V. M., girdėjo R. V. sakant, kad „tu karvių palei krūmus nevedžiosi, neateisi namo nei tu, nei karvė, sekantį kartą abdukcijos važiuosi išsiimti ne savo kojomis, o invalido vėžimėlyje“. Kaip parodė liudytojai, R. V. buvo toks įsiutęs ir liudytojai suprato, jog R. V. gali iš tikrųjų sunkiai sužaloti nukentėjusiąją. Atėjusi į virtuvę V. M. buvo labai išsigandusi, verkė. Nors šie liudytojai yra artimi nukentėjusiosios V. M. giminaičiai, tačiau teismui jais netikėti nėra jokio pagrindo. Minėtų liudytojų duoti parodymai išsamūs, neprieštaraujantys baudžiamosios bylos medžiagai. Kad V. M. R. V. grasino padaryti sunkų kūno sužalojimą-patvirtino ir teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustos liudytojos: Č. P. ir I. D., kurios parodė, kad V. M. sekančią dieną lankėsi pas jas, sakė, kad R. V. grasino ją sunkiai sužaloti, sakydamas, kad ji „kitą kartą pas medikus važiuos invalido vežimėlyje“.

Nors liudytojai A. K. ir G. J. parodė, kad 2011-08-17 jie dirbo kartu su kaltinamuoju pas jo tėvus ir į namus sugrįžo tik po 22 val. vakaro, tačiau toks jų aiškinimas yra nepakankamas, kad patvirtinti R. V. parodymus. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojai skirtingai aiškina aplinkybes, prie kurių jie sužinojo, kad kaltinamajam iškelta baudžiamoji byla dėl grasinimų V. M.. A. K. parodė, kad dirbant miške išsikalbėjo ir išsiaiškino, jog minėtą dieną, t. y 2011-08-17, jie dirbo, o liudytojas G. J. parodė, kad R. V. paskambino jam ir pasakė kad jam iškelta baudžiamoji byla dėl konflikto su V. M., ir sakė, kad to negali būti, nes, sakė, kad tuo metu dirbo pas jo tėvus ir to įvykio negalėjo būti. Kaltinamasis taip pat parodė, kad jeigu iškvies G. J. apklausai, prašė patvirtinti, kad jie dirbo. Todėl teismas nesivadovauja šių liudytojų parodymais ir juos vertina kaip liudytojų norą padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės R. V..

Taip pat, teismas atmeta liudytojos Y. V. parodymus apie tai, kad minėtą dieną, t. y. 2011-08-17 vakare konfliktas įvyko tarp jos ir nukentėjusiosios sugyventinio M. S., o jos vyras R. V. minėtą dieną į namus sugrįžo tik po 22 val. Ankstesniuose savo parodymuose Y. V. nieko neminėjo apie konfliktą, įvykusį tarp jos ir M. S., aiškindama, kad jos niekas apie tai neklausinėjo. Kad toks konfliktas buvo - neigia tiek M. S., tiek ir V. M. bei A. P.. Todėl šiuos Y. V. parodymus teismas vertina kritiškai, jais nesivadovauja priimdamas nuosprendį.

Be to, iš Elektrėnų savivaldybės administracijos Semeliškių seniūnijos pateiktos R. V. charakteristikos, adresuotos Elektrėnų policijos komisariatui, matyti, kad R. V. seniūnijai žinomas kaip dažnai konfliktuojantis su kaimynais. (b.t. 1, l. 139). Taip pat byloje yra ir kita kaltinamojo charakteristika, visiškai priešinga Elektrėnų policijos komisariatui pateiktai kaltinamojo R. V. charakteristikai, kurią kaltinamasis teismui pateikė pats, ir kurioje nurodyta, kad seniūnija dėl R. V. „raštiškų nusiskundimų nėra gavusi“. Tačiau teismas vadovaujasi ankstesne kaltinamojo charakteristika (b. t. 1, l. 139), nes pastaroji neprieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai, jos turinį patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai.

Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d. reglamentuoja, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Be to, įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 1, 4 d.). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-375/2009, 2K-439/2010 ir kt.). Šiuo konkrečiu atveju, teismas, vertindamas ir tuo pačiu remdamasis konkrečiais nukentėjusiosios bei liudytojų: M. S., A. P., Č. P. bei I. D. parodymais, kurios patvirtina kiti faktiniai duomenys, nepažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. numatytas sąlygas. Kaltinamojo argumentai, kad nukentėjusiosios V. M., liudytojų: M. S., A. P., Č. P. bei I. D. parodymai negalėjo būti vertinami kaip įrodymai, grindžiant jo kaltę dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo yra nepagrįsti. Šiuos parodymus patvirtina objektyvūs nuosprendyje aptarti faktiniai duomenys, kurių visuma sudaro pakankamą pagrindą išvadai, jog R. V. padarė šiuos nusikalstamus veiksmus. Netikėti įrodymų visetu teismas neturi pagrindo.

Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šio nusikaltimo objektyvieji požymiai pasireiškia žodžiu, raštu, telefonu ar kitokia forma pranešant žmogui, kad jis gali būti nužudytas ar sunkiai sutrikdyta sveikata. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Grasinimas turi būti konkretus ir realus. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam buvo grasinama. Pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu apie kurį sužino nukentėjusysis. Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas.

Įvertinus byloje esančius duomenis, apibūdinančius kaltinamojo asmenybę, kaltinamojo nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų turinį, kaltinamojo ir nukentėjusiosios santykius, konstatuotina, kad V. M., 2011-08-04 jau nukentėjusi nuo R. V. veiksmų (nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas) turėjo realų pagrindą manyti (bijoti), kad kaltinamasis ir dabar gali realiai įgyvendinti jai žodžiais išreikštus grasinimus- sunkiai sutrikdyti V. M. sveikatą. Pažinodamas nukentėjusiąją R. V. žinojo, kaip gali įbauginti nukentėjusiąją, ir tuo pasinaudojo savo veiksmais sukurdamas situaciją, kai nukentėjusioji negalėjo jaustis saugi asmeniškai. Todėl teismas daro išvadą, kad kaltinamasis, sakydamas kad „praėjusį kartą (2011-08-04) pas teismo medikus nuvykai savomis kojomis, o dabar teks vykti invalido vežimėlyje“- grasino sunkiai sutrikdyti V. M. sveikatą, suvokė, jog toks pasakymas kelia jai baimę, nerimą, nesaugumo jausmą, t. y. kad veikė tyčia. R. V. veikė tiesiogine tyčia, t. y. sąmoningai grasino nukentėjusiajai, siekdamas sukelti jai nesaugumo jausmą ir jis to pasiekė (liudytojai M. S. ir A. P. parodė, kad po kaltinamojo išsakytų grasinimų V. M. buvo labai išsigandusi, verkė, apie tai pranešė policijos pareigūnams). O tai rodo, kad R. V. pasiekė savo tikslą-sudarė įspūdį nukentėjusiajai, jog grasinimas bus įvykdytas. Nuteistojo teiginys, kad jis negrasino nukentėjusiąją sunkiai sužaloti, nesiekė pakenkti ar išgąsdinti nukentėjusiosios, nes jis nurodytu laiku netgi nebuvo namuose, o be to, 2011-08-17 nežinojo, kad V. M. dėl 2011-08-04 patirtų sužalojimų kreipėsi pas teismo medikus-neturi jokios teisinės reikšmės, nes motyvas nėra būtinasis nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymis. Todėl teismas laiko įrodyta, kad kaltinamasis R. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. ir jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal minėtą BK straipsnį.

Teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (LR BPK 20 str. 5 d.).

Visi šie įrodymai patvirtina kaltinamojo dalyvavimą jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.

Kaltinamojo R. V. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nenustatyta..

Skirdamas bausmę teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 str.), taip pat atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę sunkinančias bei lengvinančias aplinkybes.

Skiriant bausmę atsižvelgiama į tai, kad R. V. padaryta nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, (LR BK 11 str. 3 d..), padaryta nusikalstama veika tyčinė, savanaudiška, -šios aplinkybės sunkina teisiamojo teisinę padėtį. Skiriant bausmę R. V. atsižvelgiama ir į tai, jog jis teisiamas jau nebe pirmą kartą, nors ir nusikalto būdamas dar neteistas. Teismas, parinkdamas kaltinamajam bausmę atkreipia dėmesį į padaryto nusikalstamo veiksmų pavojingumą, į kaltininko asmenybę. R. V. skirtina laisvės apribojimo bausmė. Šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė, Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. bendrinama su 2012-08-13 Trakų rajono apylinkės teismo bei 2012-10-30 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiais, iš dalies sudedant bausmes. Skiriant bausmes kaltinamajam teismas vadovaujasi LR BK 54-61, 63 str. nuostatomis.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė V. M. prašo priteisti 5000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nurodo, kad R. V. padaryto nusikaltimo pasakoje ji yra nuolatinio streso , nerimo, netikrumo būsenoje,nuolat jaučia realų pavojų savo gyvybei bei sveikatai, jaučia nuolatinę baimę R. V.. Tokie kaltinamojo veiksmai dvasiškai sukrėtė nukentėjusiąją, ji yra emocinėje depresijoje, labai išgyvena dėl R. V. veiksmų.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Išimtiniais atvejais, kai negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 1, 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, yra nurodęs, kad neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, yra bendrieji nuostoliai, kurių įrodinėjimo specifika yra ta, jog jų dydį nustato teismas, o kreditorius turi pagrįsti kuo daugiau ir kuo svarbesnių neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartį civilinėje byloje L. Z., M. Z., V. Z., G. Z. v. VšĮ Marijampolės ligoninė, bylos Nr. 3K-7-255/2005). Teismas pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas (CK 6.250 str.) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgia į: 1) žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) jo turtinę padėtį; 4) padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Taigi, V. M. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas ir tenkintinas. Teismas sutinka su V. M. nurodytomis aplinkybėmis dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau daro išvadą, kad 5000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimas yra žymiai per didelis, nes nusikaltimo padarymu nukentėjusiajai nebuvo padarytas kūno sužalojimas, ji nepatyrė fizinio skausmo, o patyrė stresą, jaučia nuolatinę įtampą, todėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimas mažintinas iki 1000,00 Lt.

Taip pat iš kaltinamojo priteistinos nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės V. M. turėtos išlaidos advokato, dalyvavusio byloje, paslaugoms apmokėti (LR BPK 106 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

R. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. ir nuteisti 1 (vieneriems) metams laisvės apribojimo bausme, įpareigojant nuteistąjį per paskirtos bausmės laikotarpį neatlygintinai išdirbti 100 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d. šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su 2012-08-13 Trakų rajono apylinkės teismo bei 2012-10-30 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiais paskirta bausme iš dalies bausmes sudedant ir galutinę subendrintą bausmę R. V. paskirti laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per paskirtos bausmės laikotarpį neatlygintinai išdirbti 100 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Kardomąją priemonę-rašytinį pasižadėjimą neišvykti-R. V. iki įsiteisės nuosprendis, palikti tą pačią, o nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Išaiškinti nuteistajam, kad asmenys nuteisti laisvės apribojimo bausme privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus; nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo įpareigojimus.

Priteisti iš R. V. 1000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 700,00 Lt advokato, dalyvavusio byloje, paslaugoms apmokėti V. M..

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos, gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Trakų rajono apylinkės teismą apeliaciniu skundu.