Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio ir Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos)

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. J. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2019 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo T. J. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi bei uždraudžiant vartoti alkoholinius gėrimus.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 3 dalimi, T. J. paskirta BK 71 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 minimalių gyvenimo lygių (1 000 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įmoką įpareigojant sumokėti per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. K. skundžiamu nuosprendžiu pripažinta teisė į civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Iš T. J. nukentėjusiajai V. K. priteista 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 2 800 Eur (du tūkstančiai aštuoni šimtai eurų) advokatės atstovavimo išlaidų.

Iš T. J. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 46,70 Eur (keturiasdešimt šeši eurai 70 ct) žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo T. J. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Nuteistojo T. J. apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas įrodymų vertinimo aspektu, nesutinkant su teismo išvada, kad apeliantas padarė inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose.

7. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, kuriais nuteistasis grindžia nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis, dar kartą įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, atlikusi įrodymų tyrimą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistasis T. J. padarė V. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

8. Būtina įrodymų vertinimo sąlyga – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

9. Apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad nuteistojo T. J. kaltė dėl nusikalstamos veikos padarymo yra įrodyta byloje esančiais įrodymais, kurių patikimumas, leistinumas, sąsajumas ir įrodomoji reikšmė patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Teismo nuosprendis priimtas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu T. J. padaryta nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Nors nuteistasis skunde prašo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, nei įvertino pirmosios instancijos teismas ir ginčijamą nuosprendį panaikinti bei priimti išteisinamąjį nuosprendį, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl T. J. kaltės.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje

11. Aplinkybę, kad būtent dėl nuteistojo T. J. veiksmų, t. y. nukentėjusiosios V. K. pastūmimo, jai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, patvirtina nukentėjusiosios parodymai. Apklausiama pirmosios instancijos teisme V. K. parodė, kad anūkės krikštynose T. J. elgėsi netinkamai, metė maišelį su mišraine liudytojui A. B. ant kelnių, nukentėjusiajai pareiškus pastabą, nuteistasis ją nustūmė. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusiosios parodymai nebuvo nuoseklūs, palaipsniui kito ir yra nesuderinami su kitų byloje apklaustų liudytojų parodymais, tačiau teisėjų kolegija tik iš dalies sutinka su šiuo skundo argumentu. Nukentėjusioji V. K. 2018 m. kovo 6 d. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad T. J. griebė jai už rankos ir su didele jėga stūmė, dėl ko nukentėjusioji trenkėsi į ąžuolinę durų staktą ir krito ant akmeninio grindinio. Jautė didelį skausmą šone, skaudėjo ranką. 2018 m. rugpjūčio 14 d. papildomos apklausos metu V. K. nurodė tas pačias aplinkybes dėl sužalojimo mechanizmo, kaip ir ankstesnės apklausos metu, tačiau 2018 m. gruodžio 12 d. protokole-pareiškime teigė, kad T. J. trenkė jai ranka į kairės pusės veido sritį, po to griebė už rankos ir didele jėga stipriai trenkė į ąžuolinių durų staktą, po to ji nugriuvo ant akmeninio grindinio (1 t., 9-10 b. l.). Tačiau apklausiama pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji V. K. paaiškino, jog apie smūgį į veidą ikiteisminio tyrimo metu atliktoje apklausose ji nenurodė, nes veide sumušimo žymių nebuvo, be to jai svarbiausia buvo rankos sužalojimas. Analizuojant nukentėjusiosios parodymų visumą, konstatuojama, kad nors juose yra tam tikrų netikslumų ir neesminių prieštaravimų, tačiau nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios jos nurodytos aplinkybės, kad ranką susižalojo būtent dėl T. J. pastūmimo yra nuoseklios ir viso proceso metu nekito. Tai, kad nukentėjusiosios V. K. parodymai prieštarauja nuteistojo ir jo sutuoktinės A. J. (kuri, beje, nurodė, kad įvykio, kurio metu buvo sužalota V. K. nematė) nesudaro pagrindo išvadai, kad nukentėjusiosios parodymai yra nepatikimi. Kaip jau buvo minėta, nukentėjusiosios V. K. nurodytas aplinkybes, kad ją pastūmė nuteistasis T. J., dėl ko ji nugriuvo ir susižalojo, patvirtina visa eilė liudytojų. Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja I. B. nurodė, kad jos vyras šoko su nuteistojo žmona, tuo metu nuteistasis pradėjo sprogdinti balionus, tąsyti A. B., matė suplėšytus jo marškinius ir ant kelnių suverstą mišrainę. Tuomet nuteistajam buvo pasakyta pastaba ir prasidėjo konfliktas. Liudytoja patvirtino mačiusi kaip buvo pastumta jos mama V. K.. Liudytojai G. B., R. K. apklausiami pirmosios instancijos teisme nurodė matę patį nukentėjusiosios V. K. kritimo momentą. Liudytoja J. M. parodė, kad T. J. mišraine aptaškė A. B. ir jie sukonfliktavo, V. K. puolė raminti, o T. J. griebė jai už rankos ir pastūmė į durų staktą, ji atsitrenkė ir išvirto į lauką ant grindinio. Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytojos V. B., R. B., tačiau pastaroji dar nurodė, kad T. J. sugriebė nukentėjusiąją už pečių, buvo smūgis į veidą. Iš dalies sutiktina su apeliacinio skundo teiginiu, kad šių liudytojų parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, yra kai kurių nesutapimų, tačiau jų parodymai, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, dėl esminių bylos aplinkybių nesiskiria, jie nekito nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, neprieštarauja tarpusavyje, o vieni kitus papildo ir sudaro vientisą, logišką įrodymų grandinę. Įvertintinus tai, kad nusikalstama veika padaryta 2016 m. rugpjūčio 12 d., o ikiteisminis tyrimas pradėtas ir liudytojai apklausiami tik 2018 m., t. y. praėjus dvejiems metams po įvykio, visiškai natūralu, kad tam tikrų smulkių įvykio detalių jie gali neatsiminti, juo labiau, kad šventės metu buvo vartoję alkoholinių gėrimų.

16. Įvertinus teismo medicinos eksperto A. J. paaiškinimus, kolegija sprendžia, jog priešingai, nei teigiama skunde, nukentėjusiosios pirminės medicininės apžiūros metu (2016 m. rugpjūčio 16 d.) užfiksuoti V. K. sužalojimai atitinka dešinio antdyglinio raumens sausgyslės plyšimą. Nors dėl nepakankamo aprašymo ir nepaskirtų tyrimų, kurių metu iš karto būtų buvę galima spręsti apie nukentėjusiajai padarytą sužalojimą, kilo klausimų dėl tikslaus sužalojimo laiko nustatymo, tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, jog, kaip nurodyta ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini), tikėtina, jog minėtas sužalojimas galėjo būti padarytas laikotarpyje nuo 2016 m. rugpjūčio 12 d. iki 2016 m. lapkričio 15 d. (kai diagnozuotas šis sužalojimas).

17. Šiame kontekste pažymėtina, jog anksčiau aptarti bylos nagrinėjimo metu ištirti duomenys ne tik kad neprieštarauja, jog V. K. konstatuotas sužalojimas padarytas 2016 m. rugpjūčio 12 d., bet patvirtina, kad šis sužalojimas padarytas būtent tuo metu. Nors atvykusi pirminei apžiūrai į gydymo įstaigą nukentėjusioji nurodė, jog sužalojimą patyrė krisdama nuo kopėčių, tačiau, kaip matyti iš jau aptartų garso įrašų, tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo neabejotinai buvo susitarimas, jog T. J. atlygins patirtas išlaidas, susijusias su nukentėjusiosios gydymusi, o nukentėjusioji nesikreips dėl T. J. veiksmų ją sužalojant. Šis susitarimas buvo vykdomas iki tol, kol nuteistasis nesužinojo, jog nukentėjusioji jam sakė netiesą apie patirtus lūžius (nes iš tiesų jokių lūžių nebuvo), o tai sužinojęs T. J. atsisakė toliau rūpintis nukentėjusiąja, dėl ko pastarosios artimieji kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Pritardama pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog nukentėjusiajai sužalojimas padarytas būtent 2016 m. rugpjūčio 12 d., kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog V. K., nurodydama aplinkybes apie sužalotą ranką T. J. kitą dieną po įvykio, o 2016 m. rugpjūčio 16 d. išsakydama ją apžiūrėjusiam gydytojui skaudančios rankos simptomus, negalėjo žinoti ir numanyti, jog 2016 m. lapkričio 16 d. jai objektyviai bus diagnozuotas antdyglinio raumens sausgyslės trūkimas.

18. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis, kad T. J. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Kolegijos vertinimu, nuteistojo kaltė yra įrodyta pilnai ir visapusiškai ištyrus visus byloje surinktus įrodymus bei juos palyginus su kitais byloje surinktais duomenimis ir padarius pagrįstas išvadas, jog kaltinančių įrodymų daugetas sudarė nenuginčijamą pagrindą apylinkės teismui priimti apkaltinamąjį nuosprendį T. J. atžvilgiu.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

21. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2018 m. sausio 29 d. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, gavus N. B. 2018 m. sausio 15 d. pareiškimą pradėti ikiteisminį tyrimą (1 t., 1, 6 b. l.). 2018 m. sausio 22 d. liudytoju apklausiamas N. B., 2018 m. kovo 6 d. – apklausiama V. K., kuri tą pačią dieną pripažinta nukentėjusiąja (1 t., 38-49 b. l.). 2018 m. rugpjūčio 14 d. nukentėjusioji apklausta papildomai ir 2018 m. rugpjūčio 31 d. prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, nesant objektyvių duomenų, kad V. K. konstatuoti sužalojimai padaryti būtent 2016 m. rugpjūčio 12 d. konflikto metu (1 t., 23-32 b. l.). 2018 m. spalio 19 d. vyriausiojo prokuroro pavaduotojos nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas (1 t., 33-34 b. l.), 2018 m. gruodžio 12 d. nukentėjusioji V. K. ikiteisminio tyrimo institucijai savo vardu pateikė protokolą-pareiškimą dėl jos atžvilgiu galimai padarytos nusikalstamos veikos, kuriuo prašė nubausti T. J. ir tą pačią dieną atlikta papildoma nukentėjusiosios apklausa (1 t., 9, 54 b. l.).

22. Siekiant išsiaiškinti ikiteisminio tyrimo pradėjimo aplinkybes, apeliacinės instancijos teisme, buvo apklausta L. S., kuri nurodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) viršininke. Paaiškino, jog visi pareiškimai ir pranešimai ikiteisminio tyrimo įstaigoje gaunami nustatyta tvarka, o N. B. gautas pranešimas turėjo būti registruotas „Dokumentų valdymo sistemoje“ ir nukreiptas aukštesniam pareigūnui, turinčiam įgaliojimus uždėti rezoliucijas. Todėl šis pareiškimas buvo atsiųsta jai, o ji pavedė vienam iš pareigūnų patikslinti įvykio aplinkybes ir priimti procesinį sprendimą, kuris, patikslinęs visas aplinkybes, pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 138 straipsnį. Iš pareiškime esančio antspaudo matyti, jog pareiškimas gautas sausio 17 dieną tiesiogiai raštinėje, kur ir buvo registruotas. Nors pareiškimas buvo gautas be parašo, tačiau visus gautus pareiškimus, pranešimus – privalu registruoti ir po to, patikslinus aplinkybes arba pradėti ikiteisminį tyrimą arba atsisakyti, o jeigu tekstas nesuprantama, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymu, palikti nenagrinėtą. Šiuo atveju, po aplinkybių patikslinimo, buvo nustatyti nusikalstamos veikos požymiai, todėl tai nesudarė kliūties pradėti ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminį tyrimą gali pradėti kiekvienas pareigūnas, turintis įgaliojimus pagal pareigybės aprašymą, nustatęs nusikalstamos veikos požymius. IBPS sistemoje vienintelis dokumentas, kuris nereikalauja jokios rezoliucijos – yra tarnybinis pranešimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Šiuo atveju, liudytojos nuomone, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas apgrįstai, kadangi reikėjo išsiaiškinti pareiškime nurodytas visas aplinkybes. Liudytojos L. S. nurodytas aplinkybes patvirtina Marijampolės AVPK Jurbarjo r. PK Veiklos skyriaus 2019 m. balandžio 19 d. raštas, kuriame nurodoma, kad, gavus N. B. pareiškimą, jis buvo užregistruotas ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų rezoliucijomis buvo perduotas tyrėjui patikslinti pareiškime nurodytas aplinkybes (4 t., 33 b. l.).

23. BPK 2 straipsnis numato, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. BPK 168 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, duomenų patikslinimui gali atlikti veiksmus, kurie nesusiję su procesinėmis prievartos priemonėmis. Ikiteisminio tyrimo institucijoje gavus N. B. pareiškimą, vadovaujantis aptarta norma, tyrėjai atliko veiksmus, pareiškime nurodytų aplinkybių tikslinimui – buvo apklaustas N. B., o juos atlikus, įvertinus duomenis, kad galimai buvo padaryta nusikalstama veika, pagrįstai buvo nuspręsta pradėti ikiteisminį tyrimą. Atkreiptinas dėmesys, jog BK 138 straipsnyje numatyta nusikalstama veika nepatenka į sąrašą veikų, numatytų BPK 167 straipsnyje, kurias tirti pradedama tik gavus nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą ar prokuroro reikalavimą. BPK 166 straipsnis numato, kad ikiteisminis tyrimas gali būti pradėtas ir prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno iniciatyva. Šiuo atveju, nors N. B. pareiškimas, pateiktas ikiteisminio tyrimo institucijai, buvo nepasirašytas, pareigūnas, įvertinęs šį pareiškimą kaip gautą informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir šią informaciją patikslinęs, pagrįstai pradėjo ikiteisminį tyrimą ir šio ikiteisminio tyrimo pradėjimo įforminimo tvarkos nepažeidė.

24. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistojo ir jo žmonos parodymai 2019 m. gegužės 2 d. vykusio teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti neišsamiai, apylinkės teismas pastabų dėl protokolo nenagrinėjo, dėl jų nepriėmė nutarties ir grąžino gynėjui. Atsakant į šį argumentą, pažymėtina, kad teisiamojo posėdžio protokole neturi būti atkartoti proceso dalyvių pasisakymai pažodžiui. Ši nuostata įtvirtinta BPK 261 straipsnyje, numatančiame, kad teisiamojo posėdžio protokole turi būti nurodoma, tame tarpe ir kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų turinys. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu asmenų parodymai, paaiškinimai arba pareiškimai ištisai arba atskiros jų dalys posėdžio pirmininko patvarkymu į teisiamojo posėdžio protokolą įrašomi pažodžiui. Iš 2019 m. gegužės 2 d. Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nei nuteistasis, nei jo gynėjas, nei nuteistojo žmona liudytoja A. J. teisėjui neišsakė pageidavimo, kad nuteistojo ir liudytojos parodymai būtų fiksuojami posėdžio protokole pažodžiui, todėl skundo argumentas yra nepagrįstas. Be to, kartu su apeliaciniu skundu buvo pateiktos pastabos dėl teisiamojo posėdžio protokolo, jas apeliacine tvarka nagrinėjusi teisėjų kolegija nusprendė prie bylos pridėti, jas įvertino, tačiau sprendžia, jog šių proceso dalyvių parodymų esmė buvo užfiksuota, o tai, jog jie neužfiksuoti pažodžiui, įtakos priimto procesinio sprendimo pagrįstumui ir teisingumui neturi. Tai, kad pirmosios instancijos teisme baigiamąją kalbą sakė ne tik nukentėjusioji, bet ir jos atstovė, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, taip pat nėra laikytina BPK pažeidimu, kadangi BPK normos nedraudžia baigiamosiose kalbose pasisakyti ir nukentėjusiajai, ir jos atstovei.

25. Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu taip pat prašė atnaujinti įrodymų tyrimą, prie bylos medžiagos prijungti 2019 m. gegužės 13 d. pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo, ikiteisminio tyrimo bylos tomų vidaus apyrašų kopijas, liudytojais apklausti A. G. ir R. G., Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko policijos komisariato pareigūnus A. P., Š. E., L. M., Ž. S. ir VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės gydytoją traumatologą V. Z., taip pat iš Marijampolės AVPK (duomenys neskelbtini) r. PK išreikalauti visus duomenis, susijusius su pareiškimu, kurio pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir kurie yra nurodyti Marijampolės AVPK (duomenys neskelbtini) r. PK atsakyme į 2019 m. balandžio 17 d. teismo užklausimą. Šie apeliacinio skundo prašymai buvo išspręsti 2020 m. vasario 19 d. protokoline nutartimi išspręsti, todėl teisėjų kolegija pakartotinai dėl jų nepasisako. Skundo prašymas apie galimai nusikalstamus V. K., N. B. ir V. B. veiksmus informuoti prokurorą atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi apeliacinės instancijos teismas šių asmenų veiksmuose neįžvelgė jokių nusikalstamų veikų požymių.

26. Nepagrįstas ir nuteistojo T. J. apeliacinio skundo teiginys, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas ir tendencingas, kadangi buvo atmestas gynybos prašymas nušalinti prokurorą. Atsakant į šį argumentą, pažymima, jog teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys Nr. 2K-340/2008, Nr. 2K-414/2010, Nr. 2K-187/2011). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis Nr. 2K-243/2009). Nagrinėjamoje byloje, aukštesnysis teismas jokių duomenų, patvirtinančių subjektyviuosius teismo nešališkumo požymius, neįžvelgia, o ir pats apeliantas ar jo gynėjas jų nenurodo. Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nenušalino prokuroro (nenustatęs nušalinimo pagrindų) ir priėmė apeliantui nepalankų sprendimą, savaime nerodo teismo šališkumo, o nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturi būti grindžiamas tuo, kad buvo atmetami kai kurie proceso dalyvių prašymai, o kitų proceso dalyvių prašymai tenkinami ar iš viso nesutinkama su teismo išvadomis.

Dėl atstovavimo išlaidų priteisimo

27. Atsiliepime į nuteistojo T. J. skundą, nukentėjusiosios atstovė prašo priteisti nukentėjusiajai V. K. jos patirtas atstovavimo išlaidas už atsiliepimo parengimą – 800 Eur, pateiktas tai įrodantis kvitas. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiosios atstovė advokatė D. Č. prašė nukentėjusiajai priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikė dar vieną kvitą 800 Eur sumai. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-174/2014). Be to, teismų praktikoje taip pat yra išaiškinta, jog nukentėjusiojo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-152-303/2017, 2K-687/2012, 2K-605/2011, 2K-272/2011 ir kt.).

28. Nagrinėjamu atveju Kauno apygardos teisme baudžiamoji byla nuteistojo T. J. atžvilgiu buvo nagrinėjama pagal jo paties apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas. Šioje byloje buvo keliami klausimai tiesiogiai susiję su nuken­tė­ju­siosios V. K. interesais byloje, todėl ji turėjo kreiptis į advokatę profesionalios pa­galbos atstovaujant ją apeliacinės instancijos teisme. Atsi­žvel­giant į tai, kad nukentėjusioji išlai­das patyrė dėl T. J. jos atžvilgiu įvykdyto nusi­kal­timo, todėl nukentėjusiosios turėtos advokato pa­galbos išlaidos dėl jos atstovavimo apygardos teisme pripažintinos pro­ceso išlaidomis ir priteistinos iš T. J.. Apygardos teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos sudėtingumą (nagrinėjama viena nusikalstama veika), bylos apimtį (5 tomai), suteiktų teisinių paslaugų kompleksiškumą (baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta per du teismo posėdžius), sprendžia, kad nukentėjusiosios patirtos 1 600 Eur išlaidos apeliaciniame procese nėra proporcingos jos atstovės darbo sąnaudoms, juo labiau, kad minėta advokatė nukentėjusiąją atstovavo pirmosios instancijos teisme ir už jos paslaugas iš T. J. buvo priteista 2 800 eurai. Apeliacinės instancijos teismas protinga ir pagrįsta iš nuteistojo T. J. priteistina atstovavimų išlaidų suma laiko 800 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. J. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo T. J. priteisti nukentėjusiajai V. K. 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) turėtų išlaidų atstovės paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.