Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Remeikos ir Jurgos Vasiliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2018 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta 1/3 ir galutinė bausmė paskirta 1 (vieneri) metai 4 (keturi) mėnesiai laisvės atėmimo.

V. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant baudžiamojo poveikio priemonę įvykdyti per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Terminuoto laisvės atėmimo bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Laisvės atėmimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2018 m. liepos 2 d.

Į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2018 m. birželio 13 d. iki 2018 m. liepos 2 d. (1:1).

Kardomoji priemonė – suėmimas palikta galioti.

Priteista iš V. P. nukentėjusiajai G. P. 2000 Eur (dviejų tūkstančių eurų) neturtinės žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. P. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. birželio 13 d., apie 7.20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, mažametės dukros G. P., gim. (duomenys neskelbtini), akivaizdoje, tyčia, sugriebęs už plaukų savo šeimos narei - sutuoktinei G. P. išrovė kuokštą plaukų ir parvertė ant grindų, pastarajai sėdint ant grindų, kaire ranka spaudė jai kairės rankos riešą, o kita ranka laikydamas už plaukų, trenkė tris kartus jos galvą į grindų plyteles, po ko, kumščiais sudavė ne daugiau penkis kartus į galvos sritį, dešinės rankos delnu vieną kartą sudavė į kairę ausį, dešine ranka, vėl sugriebęs už plaukų, juos tąsė, dešine koja vieną kartą spyrė į kairę veido pusę, kaire koja vieną kartą spyrė į galvos viršugalvį bei ne mažiau keturis kartus spyrė į rankas, taip smurtaudamas padarė G. P. sumušimus su minkštųjų audinių patinimais ir poodinėmis kraujosruvomis dešinėje smilkininėje srityje, kaktos dešinėje, kairėje smilkininėje srityje, kairiame skruoste ir žande, kairės ausies kaušelyje, dešinės rankos žaste, dilbyje ir plaštakoje, kairiame žaste bei kairiajame dilbyje, tuo sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

3. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji pritarė advokatės ir sutuoktinio nuomonei, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) XXV skyriaus normos ir pirmiausia BPK 320 straipsnyje numatytos bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos. Pagal šias nuostatas bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos neviršijant apeliacinio skundo ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, išskyrus atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Remiantis minėta norma, teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo, tikslumo, t. y. pagal tai nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis, ar tik jo dalis, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką, ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės griežtumas (švelnumas) ir pan.

6. Nagrinėjamu atveju nuteistojo V. P. pateiktas apeliacinis skundas nėra išsamiai motyvuotas, jame prašoma sušvelninti paskirtą bausmę, ir šis prašymas grindžiamas tuo, jog jis savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo pripažįsta ir gailisi nusikaltęs, be to, jis žada atsikratyti nesaikingo alkoholio vartojimo įpročio, pažymi, jog oficialiai dirba (duomenys neskelbtini) įmonėje ir rūpinasi savo šeima. Nuteistojo teigimu, jam gali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimo institutas. Taigi, teisėjų kolegija skundžiamą nuosprendį peržiūri bausmės individualizavimo aspektu, atsižvelgdama į nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus teiginius.

7. V. P. pirmosios instancijos teismo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje (nežymus sveikatos sutrikdymas sutuoktinei G. P.), padarymo. Ši nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Veika buvo tyčinė ir užbaigta, t. y. nenutrūko dėl nuo nuteistojo valios nepriklausančių aplinkybių. Įstatymų leidėjas už minėtos veikos padarymą numato alternatyvias bausmių rūšis – viešuosius darbus, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų. Nagrinėjamu atveju buvo parinkta griežčiausia bausmės rūšis – laisvės atėmimas ir nustatytas maksimalus jo terminas – dveji metai. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamasis įstatymas nenumato konkrečių sąlygų, kurioms esant teismas parenka konkretų bausmės dydį, tačiau visais atvejais privalu paisyti BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų kriterijų, kuriuos teismas turi įvertinti, t. y. atsižvelgiama į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Visais atvejais, individualizuodamas bausmę, teismas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės, t. y. teismas turi paskirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai.

8. Be aptartų bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinimas taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Remiantis baudžiamosios teisės doktrina bei teismų praktika šiuo klausimu, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys ir pan.

9. Teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos duomenis, dar kartą įvertinusi bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimą reglamentuojančias normas taikė tinkamai. Parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį buvo įvertinta tiek V. P. padaryta nusikalstama veika, tiek jo asmenybę apibūdinančios aplinkybės, taip pat kitos aplinkybės, reikšmingos bausmės individualizavimui. Apylinkės teismas teisingai nustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, t. y. veika padaryta būnant apsvaigus nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), veika padaryta recidyvisto (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Apylinkės teismas taip pat pagrįstai nenustatė nė vienos V. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnis). Nors nuteistasis teigia, kad prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarta, kodėl tokiai pozicijai nepritartina. Pirmosios instancijos teismas nustatė kaltininko prisipažinimą, tačiau neįžvelgė nuoširdaus gailėjimosi. Šio aspekto nenustatė ir aukštesnės instancijos teismas.

10. Ikiteisminio tyrimo metu V. P. savo kaltę pripažino tik iš dalies. Jis nurodė, kad įvykio metu žmona jam reiškė priekaištus, ji pastoviai ant jo rėkia, šlykščiai bendrauja su vaikais. Kilusio žodinio konflikto metu jis sakė sutuoktinei, kad ši yra bloga motina, neprižiūri tinkamai vaikų. Tuo metu jokio smurto nebuvo. G. P. nuėjo miegoti, o jis dar išgėrė degtinės. Kitos dienos ryte jis nuėjo į virtuvę, kur sutuoktinė vėl jam pasakė kažką įžeidžiančio, tuomet jis nesusivaldė ir panaudojo smurtą žmonos atžvilgiu, tačiau jos nebuvo parvertęs, jos galvos netrankė į grindų plyteles, rankomis į galvą nesudavė, į kitas kūno vietas nespardė. Jis tik patempė už plaukų ir sudavė vieną smūgį koja, kur pataikė, nežino (1 t., b. l. 111-112). Specialisto išvada Nr. G1812/2018(02) nustatyta, kad G. P. padaryta sumušimai su minkštųjų audinių patinimais ir poodinėmis kraujosruvomis dešinėje smilkininėje srityje, kaktos dešinėje pusėje, kairėje smilkininėje srityje, kairiame skruoste ir žande, kairės ausies kaušelyje, dešinės rankos žaste, dilbyje ir plaštakoje, kairiame žaste bei kairiame dilbyje. Sužalojimai padaryti kietais bukais riboto paviršiaus daiktais, tiesiogiai paveikiant išvardintas kūno sritis, nustatyta mažiausiai dešimt atskirų kontaktų. Sumušimai veide susidarė nuo smūgių ranka ar koja, o sužalojimai dilbiuose ir dešiniame žaste, labiau tikėtina, atsirado nuo stipraus suspaudimo. Dešinio žasto srities ir kairės plaštakos sumušimai galėjo atsirasti ir nuo smūgių, ir nuo spaudimo. Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 91). Po šios išvados V. P. savo parodymus pakeitė, savo kaltę pripažino pilnai (1 t., b. l. 131-132), t. y. pripažino visus suduotus smūgius bei atliktus smurtinius veiksmus sutuoktinės atžvilgiu – tempė ir išrovė kuokštą plaukų, parvertė ją ant grindų, galvą trankė į grindų plyteles, kumščiais smūgiavo į galvą, taip pat spardė kojomis į galvos sritį bei rankas. Nors dėl savo elgesio teigė besigailintis, tačiau dėl smurtinio elgesio vis tiek kaltino žmoną, neva ši jį sunervino, vartojo necenzūrinius žodžius, šaukė ant jo ir vaikų. Pirmosios instancijos teisme apeliantas taip pat ieškojo savo neteisėtam elgesiui pateisinimo, t. y. aiškino, kad jį išprovokavo pati nukentėjusioji, kuri jį pastoviai provokuoja. Jam kilo pykčio priepuolis (2 t., b. l. 71-72). Taigi, V. P. nesmerkė savo elgesio, priešingai, stengėsi savo smurtinius veiksmus sumenkinti, siekdamas švelnesnės baudžiamosios atsakomybės. Pažymėtina ir tai, jog pats nuteistasis pripažino, kad žmona jo nemušė, t. y. net nebandė gintis, be to, prieš sutuoktinę jis smurtauja nebe pirmą kartą. Todėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nekonstatuotina.

11. Švelninti paskirtosios bausmės teisėjų kolegijai neleidžia ir V. P. neigiama charakteristika. Bylos duomenimis šis teistumas jam nėra pirmasis (2 t., b. l. 5-7). Anksčiau jis teistas už tyčinį nužudymą kankinant ar kitaip itin žiauriai bei dėl chuliganiškų paskatų (BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktai). Minėtas nusikaltimas buvo padarytas veikiant bendrininkų grupėje su broliu. Iš pataisos namų nuteistasis buvo paleistas 2013 m. rugsėjo 17 d., pilnai atlikęs jam 2003 m. sausio 27 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 11 d. nutartimi, paskirtą bausmę. V. P. nebuvo taikytas lygtinis paleidimas, kas rodo, jog jo elgesys pataisos įstaigoje nebuvo nepriekaištingas, jis nebuvo vertas teismo pasitikėjimo tęsti bausmės atlikimo neizoliuotas nuo visuomenės. Išėjęs į laisvę, apeliantas pastoviai konfliktuodavo su sutuoktine G. P., 2016 m. spalio 10 d. Kėdainių rajono apylinkės teismas pripažino jį kaltu dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo sutuoktinei (2 t., b. l. 24-26). Šiuo nuosprendžiu jam buvo paskirta šešiasdešimties parų arešto bausmė, tačiau trumpalaikis laisvės atėmimas apeliantui teigiamos įtakos neturėjo, nes jis ir toliau sistemingai konfliktavo su sutuoktine, savo elgesio visiškai nekoregavo, kol galiausiai įvykdė nusikaltimą, už kurio padarymą jam paskirta griežta laisvės atėmimo bausmė. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad policija į nukentėjusiosios namus buvo kviečiama dažnai (2 t., b. l. 34-54), policijos pareigūnus kviesdavo ne tik pati G. P., tačiau ir gydytojai, kaimynė, tačiau šiems atvykus nukentėjusioji persigalvodavo ir prieš vyrą parodymų neduodavo, tvirtindavo, jog viskas gerai, todėl ikiteisminiai tyrimai nebūdavo pradedami.

12. Aptarti duomenys liudija, kad V. P. yra pavojingas visuomenei, ypač jo elgesys tampa nekontroliuojamas pavartojus alkoholio, ko daryti nuteistasis nevengia. Nors apeliaciniame skunde V. P. teigia, kad ateityje norėtų gydytis nuo alkoholizmo ir visiškai atsikratyti šio žalingo įpročio, tačiau teisėjų kolegija šiuos teiginius vertina kaip deklaratyvius, nes iki šiol nuteistasis nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad pradėtų gydymosi procesą. Be to, apeliantui tikslinga ne tik gydytis priklausomybę alkoholiui, tačiau ir ugdyti gebėjimus kontroliuoti pykčio protrūkius, šeimoje kylančias problemas spręsti ne smurtiniais veiksmais, tačiau konstruktyviais būdais. Šių problemų spręsti būdamas laisvėje V. P. nėra pajėgus, jam reikalinga specialistų pagalba, nustatytas režimas bei individuali socialinės reabilitacijos programa.

13. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai be nustatytų BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas.

14. Analizuojamu atveju bausmės vykdymo atidėjimui nėra jokio pagrindo. V. P. savo smurtinio elgesio kritiškai nevertina, nededa pastangų keisti savo netinkamą elgesį bei mąstyseną, nesprendžia piktnaudžiavimo alkoholiu problemos, nedirba ir neturi pragyvenimo šaltinio. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad oficialiai dirbo (duomenys neskelbtini), tačiau tai patvirtinančių dokumentų nepateikė nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad V. P. saisto pastovūs darbo santykiai, kurie jam užtikrina stabilų atlyginimą. Tai, kad nuteistasis savo kaltę pripažino, jau buvo įvertinta taikant BK 64¹ straipsnio nuostatas ir paskirtą bausmę sumažinant vienu trečdaliu. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, kad savo kaltę nuteistasis iš esmės pripažino ir 2016 m., kai buvo nuteistas dėl sutuoktinės sumušimo, tačiau reikiamų išvadų jis nepadarė. Apeliantas kartoja tas pačias klaidas ir neieško savo priešingo teisei elgesio priežasčių.

15. Teisėjų kolegija pažymi, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų; iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją.

16. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad nuteistojo resocializacija yra galima tik su realaus laisvės atėmimo taikymu. V. P. vertybinė skalė yra gerokai atitolusi nuo įstatymų imperatyvų, todėl jam tikslinga taikyti griežčiausią bausmės atlikimo formą – laisvės atėmimo vykdymą pataisos namuose. Byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, rodančių, kad bausmės individualizavimas V. P. už jo padarytą nusikalstamą veiką aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kaltės pripažinimas, noras prisidėti prie vaikų gerovės yra įprastos, daugeliui bylų būdingos aplinkybės. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo atliktas bausmės individualizavimas yra proporcingas padarytam nusikaltimui bei kaltininko asmenines savybes apibūdinančioms aplinkybėms, vertinant jas kaip visumą. Bausmių skyrimo taisyklės nebuvo pažeistos.

17. Pirmosios instancijos teismo 2018 m. liepos 2 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Vis dėlto, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į netiksliai nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodytą kardomosios priemonės – suėmimo tolesnį taikymą. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta laisvės atėmimo bausmės pradžią V. P. skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2018 m. liepos 2 d., o kardomąją priemonę – suėmimą palikti galioti (neapibrėžtam terminui). Tuo tarpu nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta suėmimą palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, todėl daroma išvada, kad rezoliucinėje dalyje padarytas rašymo apsirikimas, nenurodant iki kada paliekama galioti kardomoji priemonė. Šis netikslumas nekeičia nuosprendžio esmės, todėl yra ištaisytinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Patikslinti Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2018 m. liepos 2 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį, nurodant, jog kardomoji priemonė – suėmimas paliekama galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus, panaikinama.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.