Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2018-05-16 · Administracinė byla Nr. A-1410-624/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-02-20Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-05-16Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-05-16
Bylos Nr.
A-1410-624/2018
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-02827-2016-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Dirvonas (pran.), Veslava Ruskan
Pareiškėjas
E. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-1410-624/2018Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02827-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. gegužės 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gruodžio 7 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.Pareiškėjas teigė, kad jis Šiaulių TI buvo periodiškai laikomas nuo 2015 m. balandžio 9 d. iki 2015 m. rugsėjo 2 d. ir nuo 2016 m. gegužės 19 d. iki 2016 m. liepos 27 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Jis nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, supažindinimo dokumentas buvo tik formalumas. Kamerose nepakako ploto (ypač atsižvelgiant į baldų, sanitarinio mazgo užimamą plotą), buvo didelė drėgmė, pelėsis, nebuvo tinkamos ventiliacijos, žiemą temperatūra buvo per žema, prie stalo trūko vietų pavalgyti. Kamerose Nr. 27 ir Nr. 8 reikėjo remonto: sienų dažai nusilupę, lubos padengtos pelėsiu, vietomis sienos suskilinėjusios ir trupėjo, gultai seni, inventoriaus nepakako. Neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, iš jo sklido smarvė. Nusiprausti šiltu vandeniu buvo galima vieną kartą per savaitę, 15 minučių. Nepakako socialinių reabilitacijos programų už kameros ribų. Pasivaikščioti gryname ore buvo galima tik vieną valandą per parą.Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 15 d. nutartimi skundo dalį dėl neturtinės žalos, kilusios dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 9 d. iki 2015 m. rugsėjo 2 d., atlyginimo priteisimo atsisakė priimti, nes buvo įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2016 m. gegužės 19 d. iki 2016 m. liepos 27 d. kameroje Nr. 21, jam teko nuo 3,74 kv. m iki 9,36 kv. m ploto. Kameros pareiškėjo kalinimo laikotarpiu tikrintos nebuvo, nes nebuvo gauta jokių skundų dėl jų neatitikimo higienos normos reikalavimams. Pats pareiškėjas jo kalinimo metu dėl netinkamų sąlygų kamerose į įstaigos direktorių nesikreipė, todėl preziumuotina, jog jis Šiaulių TI buvo laikomas užtikrinant tinkamas gyvenimo sąlygas. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju taikytini tik tie šių teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos Šiaulių TI įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, suimtiesiems (nuteistiesiems) užtikrinamos jiems nustatytos teisės. Vos atvykęs į įstaigą, pareiškėjas buvo supažindintas su savo teisėmis, pareigomis, draudimais ir laikymo tvarka, jam įteiktas lankstinukas, pravestas pokalbis su socialinės reabilitacijos skyriaus pareigūnais.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjo E. K. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad jo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista.Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktas numato, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nustatyta, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo nuo 2016 m. gegužės 19 d. iki 2016 m. liepos 27 d. (70 dienų), visą šį laikotarpį nepažeidžiant jo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto.Teismas apžvelgė pateiktus visuomenės sveikatos centrų patikrinimo aktus ir Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. gruodžio 23 d. pažymoje Nr. 62/08-839 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ pateiktus duomenis. Nustatyta, kad dirbtinis apšvietimas gyvenamosiose kamerose įrengtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jos plotą, buvo du šviestuvai, kuriuose įstatytos dvi–keturios dienos šviesos lempos (lium 36 W/840 613), ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25 W), o Šiaulių TI visos patalpos šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų, pati įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliavo. Byloje nebuvo duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius apie nepakankamą apšvietimą, nepakankamą temperatūrą žiemą (jis Šiaulių TI buvo šiltuoju metų laiku), taip pat kamerose Nr. 27 ir Nr. 8 buvusį pelėsį, reikalingumą kamerose atlikti kapitalinį remontą, suskilinėjusias sienas ir kt. (jis nagrinėjamu laikotarpiu minėtose kamerose nebuvo). Dėl nepakeliamo šalčio, kaip nurodė pats pareiškėjas, 2016 m. birželio 10–11 d. kameroje Nr. 21, jis raštu kreipėsi tik po mėnesio, t. y. 2016 m. liepos 11 d. Teismas padarė išvadą, kad skundo teiginiai dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, abstraktūs, todėl jų teisingumo nebuvo galimybės įvertinti. Pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 21, nepažeidžiant higienos normų reikalavimų.Dėl pareiškėjo supažindinimo su teisėmis ir pareigomis teismas pastebėjo, kad byloje pateiktas Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. gegužės 31 d. įsakymas Nr. 1/01-108 „Dėl naujai atvykusių į Šiaulių tardymo izoliatorių suimtųjų supažindinimo su laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, jų teisėmis, pareigomis, draudimais bei atsakomybe tvarkos aprašo patvirtinimo“, iš kurio matyti, kad naujai atvykę asmenys su laikymo įstaigoje tvarka supažindinami vadovaujantis šio tvarkos aprašo 8 punktu. Pareiškėjas buvo supažindintas su savo teisėmis, pareigomis, draudimais ir laikymo tvarka, jam įteiktas lankstinukas, pravestas pokalbis su socialinės reabilitacijos skyriaus pareigūnais pagal tvarkos aprašo 9 punktą, tai įrodė byloje esantis 2016 m. gegužės 19 d. pareiškėjo pasirašytas patvirtinimas apie supažindinimą. Jis neginčijo fakto, jog gavo lankstinuką ir buvo supažindintas su teisėmis ir pareigomis, tik akcentavo, jog tai vyko formaliai. Toks pareiškėjo argumentas atmestas, nes Šiaulių TI pareigūnai neprivalėjo jo supažindinti su teisėmis ir pareigomis išskirtinai kitaip nei numatyta tvarkos apraše.Dėl sanitarinio mazgo įrengimo teismas pažymėjo, jog, nors tualetai kamerose įrengti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Atsižvelgiant į tai, kad tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, taip pat vertinta kaip pagrįsta.Dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo, pasivaikščiojimų trukmės teismas akcentavo, kad, pagal Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 nustatytą tvarką, suimtiesiems užtikrinamas 1 val. pasivaikščiojimas gryname ore per parą. Pareiškėjas pripažino, jog ši tvarka buvo vykdoma. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. EP-447 konstatuota, kad laikomiems asmenims pabūti gryname ore l val. per dieną sąlygos sudaromos. 2015 m. birželio 26 d. patikrinimo akte Nr. EP-289 ir 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte Nr. EP-354 nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose Nr. 18, Nr. 20 virš durų yra nutrupėjusio tinko, plytų; nesaugių byrančių ir krentančių plytų ar tinko tikrinimo metu nebuvo; skunde nurodyto pasivaikščiojimo kiemelio Nr. 22 nerasta, lydintis Šiaulių TI atstovas nurodė, kad tokio kiemelio nėra; tikrinimo metu kiemeliai buvo švarūs. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2016 m. gegužės 30 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-132(19.4.1.6.12) konstatuota, kad patikrinimo metu pasivaikščiojimų kiemeliuose akivaizdžios netvarkos, t. y. primėtytų šiukšlių, nebuvo, kiemeliai buvo valomi, nešamos susidariusios buitinės atliekos; kiekviename kiemelyje yra šiukšliadėžės; pasivaikščiojimo kiemelius valo ir juose bei gyvenamosiose patalpose susidariusias buitines atliekas išneša Ūkio aptarnavimo būrio nuteistieji; Ūkio aptarnavimo būrio asmenys reikalingu valymo inventoriumi aprūpinti. Ankščiau nurodytas aplinkybes patvirtino pateikta IV-ojo aukšto pasivaikščiojimo kiemelių schema. Be to, pareiškėjas 2016 m. liepos 11 d. Šiaulių TI direktoriui pateikė skundą, jog 2016 m. liepos 9 d. nebuvo išvestas pasivaikščioti. Iš atsakovo pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas 2016 m. liepos 9 d. 8.30 val. atsisakė eiti pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelius, o jo paminėtas asmuo iš tos pačios kameros buvo išvestas papildomam pasivaikščiojimo laikui pagal Šiaulių TI gydytojo rekomendaciją ir medicininį pažymėjimą. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą per parą, o pasivaikščiojimo kiemelių plotas beveik visais atvejais neatitiko reglamentuotos pasivaikščiojimui vienam asmeniui skiriamos ploto normos, nes nei Eksploatavimo taisyklės, nei Lietuvos higienos normos nereglamentavo pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų, o, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji.Dėl galimybės skalbti drabužius ir patalynę teismas iš visuomenės sveikatos centrų patikrinimo aktų nustatė, jog atvykstantiems sulaikytiems asmenims išduodamas nukenksmintas minkštasis inventorius, išskalbti lovos skalbiniai; minkštas inventorius nukenksminamas dviejose dezinfekcijos kamerose; atlikti darbai registruojami dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnale; taip pat minkštasis inventorius, lovos skalbiniai ir kt. dezinfekuojami pagal poreikį (pvz., nustačius parazitų buvimą); laikomiems asmenims kartą per savaitę sudaroma galimybė keisti lovos skalbinius arba perduoti skalbti asmeninę patalynę bei apatinius rūbus (vedamas registracijos žurnalas); minkšto inventoriaus būklė periodiškai vertinama, netinkamas naudoti – nurašomas; duomenų, jog būtų pateikti skundai dėl netinkamos išduodamos patalynės kokybės, nėra. Iš pateiktų Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščių matyti, jog pareiškėjas savo asmeninėje sąskaitoje asmeninių lėšų turėjo. Pagal Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 ir 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1/01-210 nustatytą tvarką, asmeninė patalynė ir apatiniai rūbai suimtiesiems skalbiami nemokamai, viršutinių rūbų skalbimas ir cheminis valymas atliekami už turimas asmenines lėšas. Pagal Šiaulių TI direktoriaus 2015 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 1/01-243 patikslintą Viršutinių rūbų skalbimo ir cheminio valymo tvarką, suimtiesiems, neturintiems pinigų, kartą per 3 mėnesius užtikrinamas nemokamas viršutinių rūbų skalbimas. Teismui nepateikti įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjas negalėjo naudotis nustatyta rūbų skalbimo tvarka ar kreipėsi į Šiaulių TI administraciją dėl numatytų tvarkų pakeitimo. Todėl negalima konstatuoti, jog Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.Dėl naudojimosi dušu teismas iš visuomenės sveikatos centrų patikrinimo aktų nustatė, jog Šiaulių TI veikė 2 dušo patalpos po 8 prausimosi vietas, kartą per savaitę sudaroma galimybė praustis duše (vedamas registracijos žurnalas); prausimosi patalpos švarios, atlikti dezinfekcijos darbai yra registruojami. Taigi, nebuvo pagrindo išvadai, kad Šiaulių TI netinkamai užtikrino pareiškėjo teisę nusiprausti duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.Dėl įstaigoje laikomų asmenų užimtumo organizavimo teismas atkreipė dėmesį į Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 1/01-88 patvirtintą Suimtųjų ir nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programą, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad Šiaulių TI vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas, bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos; visi suimtieji, norintys dalyvauti šiuose renginiuose, kreipiasi į būrio viršininką, kuris supažindina su renginio nuostatais bei kita informacija. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis nustatyta socialinio užimtumo programa ar būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją dėl numatytos tvarkos pakeitimo, juo labiau kad suimtųjų (nuteistųjų) dalyvavimas renginiuose buvo ne jų pareiga, o teisė, kuria galėjo pasinaudoti visi norintys. Pareiškėjo pretenzijos šiuo aspektu atmestos.Pareiškėjas teigė Šiaulių TI patyręs psichologinį ir fizinį smurtą, nepatogumus, psichologinį išsekimą, pasidaręs agresyvus ir dirglus, atsirado fobijos. Teismas iš asmens sveikatos istorijos nustatė, jog pirminės gydytojų apžiūros tardymo izoliatoriuje metu 2016 m. gegužės 20 d. pareiškėjas skundėsi sloga, prie žalingų įpročių nurodė alkoholį. Aptariamu laikotarpiu jis į gydytojus dėl kosulio, dusulio, odos raukšlėjimosi, nagų žydėjimo, sąnarių ligų nesikreipė, jam dėl to nebuvo paskirtas ambulatorinis gydymas. Pareiškėjas vieną kartą (2016 m. gegužės 24 d.) kreipėsi dėl blogo miego naktimis, nurodė, kokius vaistus vartojo laisvėje. Duomenų apie patirtą psichologinį ir fizinį smurtą, psichologinį išsekimą, atsiradusias fobijas, agresyvumą ir dirglumą byloje nebuvo. Teismas nusprendė, jog nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas dėl sąlygų Šiaulių TI patyrė skunde nurodytus nepatogumus. Vertinamu laikotarpiu jis Šiaulių TI direktoriui pateikė du skundus, dėl kurių teismas jau pasisakė. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nebuvo pagrindo jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo trukmę, mastą bei intensyvumą, t. y. pareiškėjas Šiaulių TI jo nurodytu laiku buvo 70 dienų, nepažeidžiant minimalios ploto normos, Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų (išskyrus sanitarinį mazgą), laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija.

III.

Pareiškėjas E. K. apeliaciniu skundu (I t., b. l. 181-190) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.Pareiškėjas teigia, kad, kalint Šiaulių TI, jis nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis, atsakomybe ir pareigomis, nes atsakovas neturi reglamentuotos tvarkos dėl naujai atvykusių asmenų supažindinimo su jų teisėmis, atsakomybe ir pareigomis. Atsakovas nepateikė dokumentinių įrodymų, kad pareiškėjas buvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis, nepasirūpino tinkamu jo supažindinimu su vidaus tvarka, todėl pareiškėjas nesuprato, kad galėjo ginti savo teises. Pareiškėjas teigia, kad jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista visą dieną ar dalį dienos, kadangi nėra žinoma tiksli jo laikymo teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis trukmė tą dieną. Atsakovo pateikti rytinio ir vakarinio patikrinimų duomenys nėra tikslūs. Kamerose buvo 8-10 miegamųjų vietų, dalį dienos būdavo užimti visi gultai. Perkėlimai į kameras vykdavo po rytinio patikrinimo, atsakovas nenurodo po perkėlimo kameroje buvusio asmenų skaičiaus. Taip pat būdavo ir vakarinio patikrinimo metu. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo vienam asmeniui tekusį plotą apskaičiuoti pagal miegamųjų vietų, esančių kameroje, skaičių, taip pat, apskaičiuodamas jam tekusį plotą, neeliminavo visų baldų (priklausomų ir perteklinių), sanitarinio mazgo ir kaliniams leidžiamų turėti daiktų užimamo ploto.Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jam buvo suteiktos švarios ir higienos normas atitinkančios kameros. Dėl didelio kamerose laikomų asmenų skaičiaus savaime atsiranda sąlygos antisanitarinei aplinkai, yra didelė užkrečiamų ligų rizika. Pats atsakovas nurodė, kad kameroje, kurioje laikytas pareiškėjas, reikalingas kapitalinis remontas. Teismas neatkreipė dėmesio į specialius paaiškinimus dėl Šiaulių visuomenės sveikatos centro specialistų atliktų tyrimų pagal teikimus skundus. Pareiškėjo nuomone, jam suteikta miegamoji vieta buvo netinkama, nes gulto eksploatacijos laikas buvo pasibaigęs, jis buvo daugiavietis (dviaukštis). Galimybė pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę nebuvo pakankama tinkamai užtikrinti būtiną higienos priežiūrą, kai yra nustatytas labai didelis galimas ligų protrūkis ir antisanitarinės sąlygos (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2015 m. liepos 23 d. įsakymo Nr. V-285 „Dėl kalėjimų departamento ekstremalių situacijų valdymo plano patvirtinimo“ 6 lentelė). Be to, formuluotė „ne mažiau kaip vieną kartą per savaitę“ suponuoja ne vieno karto per savaitę suteikimą. Tai, kad asmeniui turi būti sudaryta galimybė naudotis dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę, numatyta ir Europos Tarybos ministrų komiteto 2006 m. sausio 11 d. rekomendacijose Nr. Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių išvadose. Šešias dienas per savaitę, kai jam nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, pareiškėjas patyrė orumo pažeminimą, nepatogumus, dėl antisanitarinės ir nehigieniškos aplinkos kilo pavojus susirgti kontakto būdu perduodamomis infekcinėmis ligomis, dėl šalto vandens jautė sąnarių gėlimą ir stuburo skausmus.Pareiškėjas tvirtina, kad, kamerose jį laikant sąlygomis, pažeidusiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, atsakovas jo laiką turėjo paskirstyti taip, kad jis galėtų kasdien nors trumpam palikti kamerą, o ne suteikti vienkartinius mėnesinius išėjimus iš kameros. Be to, atsakovas pareiškėjui nesuteikė galimybės turėti privačią aplinką, būti stebimam vienas kito 24 valandas per parą prilygsta kankinimui ir nežmoniškam elgesiui. Atsakovas visapusiškai kišasi į pareiškėjo asmeninį gyvenimą ir prieš jo valią sudaro tokias ilgalaikes sąlygas, dėl kurių gali pakisti jo seksualinė orientacija. Pareiškėjo teigimu, teismas nepasisakė dėl atsakovo kaltės (tyčios), suteikiant netinkamas, pavojingas kalinimo sąlygas. Atsakovas nesiėmė jokių veiksmų teismų nustatytiems pažeidimams pašalinti. Apie netinkamas kalinimo sąlygas atsakovas žinojo iki pareiškėjui patenkant į Šiaulių TI (dar 2009 m.). Teismas netinkamai įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, nes nėra pagrindo jam priteisti mažesnį nei prašomas neturtinės žalos atlyginimą.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 1-3) prašo jį atmesti.Atsakovas sutinka su teismo atliktu aplinkybių vertinimu. Jis pažymi, kad teisės aktai neįtvirtina reikalavimo kalinamiems asmenims užtikrinti ne mažiau nei 4 kv. m ploto. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir neturtinės žalos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamo supažindinimo su jo teisėmis ir pareigomis, minimalios ploto normos neužtikrinimo, sąlygų kamerose neatitikimo higienos normoms, galimybės pasinaudoti dušu dažnumo, pasivaikščiojimo gryname ore trukmės ir pasivaikščiojimo kiemelių dydžio, netinkamo užimtumo organizavimo yra nepagrįstos, tačiau kameros, kuriose laikytas pareiškėjas, ne visiškai atitiko higienos normų reikalavimus (dėl sanitarinio mazgo ne visiško izoliavimo kamerose galėjo tvyroti blogas kvapas), neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Kadangi apeliaciniame skunde dauguma šių aplinkybių nebuvo ginčyta, apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais, jau išdėstytais skunde, nėra pagrindo šias aplinkybes nagrinėti plačiau ar vertinti kitaip. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, kurių faktiniam ir teisiniam vertinimui teismo sprendime nepritaria ir dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl pareiškėjo supažindinimo su jo teisėmis ir pareigomis, jam tekusios gyvenamojo ploto, sąlygų palaikyti higieną, gultų būklės ir perteklinių baldų.Teisėjų kolegija akcentuoja, kad laisvės atėmimo bausmę vykdančių institucijų prievolė suimtuosius pasirašytinai supažindinti su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais buvo įtvirtinta 2008 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo pakeitimo įstatymu, kuriuo, be kita ko, Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo pavadinimas buvo pakeistas į „Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymą“ ir šis įstatymas išdėstytas nauja redakcija, minėta teisė įtvirtinta Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 5 dalyje (tardymo izoliatorių vidaus tvarka). Suėmimo vykdymo įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje numatyta tardymo izoliatoriaus administracijos pareiga užtikrinti, kad kiekvienoje kameroje būtų iškabinta informacija apie Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę. Iš byloje esančių dokumentų (2016 m. gegužės 19 d. patvirtinimas apie supažindinimą Nr. 60/09-18860, I t., b. l. 128; 2016 m. gegužės 19 d. supažindinimas Nr. 60/09-18859, I t., b. l. 129) matyti, jog pareiškėjas parašu patvirtino buvęs supažindintas su suimtųjų teisėmis, pareigomis, draudimais, atsakomybe, pasekmėmis ir laikymo Šiaulių TI tvarka bei sąlygomis, atitinkamomis Šiaulių TI ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos patvirtintomis tvarkomis, gavęs informacinį lankstinuką. Pareiškėjas šių aplinkybių neneigė, neįvardijo, kokios suimtųjų teisės ar pareigos, su tuo susiję teisės aktai jam buvo neaiškūs atvykus į Šiaulių TI, neteigė bandęs kreiptis į įstaigos administraciją dėl papildomų paaiškinimų. Pabrėžtina, kad pareiga suimtuosius pasirašytinai supažindinti su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais neturi būti aiškinama kaip apimanti pareigą juos supažindinti ir su visais teisės aktais, kurie jam galbūt kada nors bus aktualūs. Lietuvos higienos normų ir kitų teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios pataisos įstaigų įrengimą ir eksploatavimą, suimtiesiems jokių teisių ar pareigų tiesiogiai nesukuria. Taigi, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo netinkamai supažindintas su savo teisėmis, pareigomis ir draudimais.Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi, nėra pagrindo pripažinti, jog Lietuvos nacionalinės teisės normos šiuo aspektu yra nesuderinamos su Konvencijos nuostatomis ir neužtikrina joje įtvirtintų žmogaus teisių ir laisvių.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį (nuo 2016 m. gegužės 19 d. iki 2016 m. liepos 27 d.) buvo užtikrinta minimali ploto norma. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Šiaulių TI 2017 m. sausio 13 d. pažyma Nr. 60/09-1471, I t., b. l. 148-149), su šia nustatyta aplinkybe sutinka. Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų apie Šiaulių TI kamerų, kuriose jis laikytas, plotą ir kartu su juo laikytų asmenų skaičių (patikrinimų metu) neginčijo. Pareiškėjo teiginiai apie po rytinio ar vakarinio patikrinimo į kamerą atkeliamus naujus asmenis yra abstraktūs, nepagrįsti jokiais konkrečiais atvejais ar duomenimis, be to, nenurodyta, jog po vieno patikrinimo į kamerą atkelti asmenys nebūdavo užfiksuojami vėlesnio patikrinimo metu, todėl šie teiginiai atmetami. Esant konkretiems duomenims apie asmenų, laikytų kartu su pareiškėju, skaičių, nėra pagrindo jam tekusį kameros plotą apskaičiuoti visą kameros plotą padalinant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Taigi, ginčo laikotarpiu Šiaulių TI nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.Pirmosios instancijos teismas priėjo išvadą, kad Šiaulių TI tinkamai užtikrino pareiškėjo teisę nusiprausti duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu ir gauti išskalbtą patalynę (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę) ir apatinius drabužius. Teisės aktai nereglamentuoja buvimo duše ar pirtyje trukmės. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismas kai kuriais atvejais pripažįsta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygas blogina ir ta aplinkybė, jog jis negali naudotis dušu pakankamai dažnai (žr., pvz., 2012 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Vartic prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 12152/05), 2012 m. kovo 13 d. sprendimą byloje Onaca prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 22661/06)). Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Valašinas prieš Lietuvą (2001 m. liepos 24 d. sprendimas, pareiškimo Nr. 44558/98) pažymėjo, kad galimybė dušu naudotis kartą per savaitę yra nepatenkinama, bet pažeidimo dėl šių aplinkybių nekonstatavo, akcentuodamas, kad kiekvienu atveju yra sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, jog būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-858/2016, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo laikomas perpildytose kamerose, sąlygų kamerose neatitikimas higienos normų reikalavimams (išskyrus dėl iš sanitarinio mazgo sklindančio blogo kvapo) nekonstatuotas (skunde aprašytos prastos sąlygos kamerose Nr. 27 ir Nr. 8, bet apie kamerą Nr. 21 neužsiminta). Nėra duomenų, kad kameroje Nr. 21 nebūtų buvęs užtikrintas šalto vandens tiekimas, todėl pareiškėjas turėjo galimybę (nors ir ribotą) asmeninę higieną palaikyti kameroje. Pareiškėjui sudarytos sąlygos gauti išskalbtus apatinius drabužius ir patalynę, naudotis viršutinių drabužių skalbimo paslaugomis, taip pat rūbus skalbti kameroje. Pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimų aktai patvirtina, kad Šiaulių TI patalpose buvo palaikoma švara, sergančiųjų plaučių tuberkulioze indai, patalpos, kuriose jie buvo (be kita ko, dušinė), dezinfekuojami specialiomis priemonėmis, darbuotojai skiepijami nuo užkrečiamųjų ligų. Atsižvelgiant į šių aplinkybių visuma, konstatuotina, jog sąlygos palaikyti asmeninę higieną Šiaulių TI nepažeidė pareiškėjo teisių, užkrečiamųjų ligų paplitimo rizika yra valdoma ir jam papildomos grėsmės nesukėlė.Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo teiginių apie gultų būklę, perteklinius baldus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog baldai, įrengti asmenims, kuriuos papildomai patalpinus į kamerą nebebūtų užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti kameros plotas, negali būti pripažinti pertekliniais ir neteisėtai įrengtais, jeigu jie aktualiu laikotarpiu buvo naudojami (nors ir su pertraukomis), kadangi, pagal Eksploatavimo taisyklių 14.6 punktą, kamerose turi būti lovos kiekvienam suimtajam (žr., pvz., 2016 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-912-520/2016). Iš teismui pateiktos nuotraukos (I t., b. l. 95) matyti, kad kameroje Nr. 21 buvo 5 dviaukštės lovos, kurių 5 gultai tuo metu (nuotraukos padarymo data nežinoma) buvo naudojami miegojimui, neužimti antro aukšto gultai naudoti kaip papildomos lentynos daiktams susidėti. Ginčo laikotarpiu šioje kameroje buvo laikomi 2-5 asmenys, todėl tam tikrais trumpais periodais kai kurios dviaukštės lovos nebuvo naudojamos miegojimui. Atsižvelgiant į lovos konstrukcijos dydį, reikalavimą baldus pritvirtinti prie grindų (Eksploatavimo taisyklių 14.6 p.), dinamišką kameroje laikomų asmenų skaičiaus kaitą, laikytina, kad pataisos įstaigai kiltų objektyvių sunkumų siekiant užtikrinti, jog kameroje būtų tik tiek lovų, kiek yra joje laikomų asmenų. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Šiaulių TI neveikė taip, kaip teisės aktais buvo įpareigotas veikti, juolab kad suimtieji (nuteistieji) kameroje esančius miegojimui nenaudojamus gultus panaudodavo kitais būdais. Dėl pareiškėjo teiginių apie senus gultus pastebėtina, jog skunde nurodyta, kad seni gultai buvo kamerose Nr. 27 ir Nr. 8, kuriose jis ginčo laikotarpiu nebuvo, apeliaciniame skunde šie teiginiai yra abstraktūs ir deklaratyvūs, todėl teisėjų kolegija juos atmeta.Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui teko nuo 3,74 kv. m iki 9,36 kv. m kameros ploto. Byloje nėra duomenų apie sanitarinio mazgo plotą kamerose, kuriose jis laikytas, tačiau nėra pagrindo išvadai, jog, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, jam teko mažiau nei 3 kv. m ploto. Laikytina, kad pažeidimų metu pareiškėjo galimybė kameroje laisvai judėti nebuvo itin suvaržyta. Taip pat nustatyta, kad kameros, kuriose jis laikytas, tam tikrais laikotarpiais nevisiškai atitiko higienos normų reikalavimus (dėl blogo kvapo), neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Iš byloje esančių duomenų (išrašas iš asmens sveikatos istorijos, I t., b. l. 132-136) nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (70 dienų) buvo kalintas Šiaulių TI kamerose, jam nevisiškai užtikrinant higienos sąlygas, neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, psichologinį išsekimą, sveikatos pablogėjimą (raukšlėjosi oda, „žydėjo“ nagai, skaudėjo sąnarius, dažnai skaudėdavo galvą, kankino nemiga, t. t.), atsirado fobijos, nuolat nerimavo dėl galimybės užsikrėsti ligomis (pvz., tuberkulioze) ir kt. Byloje nėra duomenų, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Pareiškėjas skunde teigė dėl patirto nežmoniško elgesio, kankinimo kreipęsis pagalbos į psichologus, tačiau jokių konkrečių duomenų ar dokumentų apie tai nepateikė. Be to, Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. gruodžio 30 d. pažymoje Nr. 61/04-2986 (I t., b. l. 81) nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Šiaulių TI direktoriui pateikė du skundus: 2016 m. liepos 11 d. skundą dėl pareigūnų atsisakymo išmatuoti oro temperatūrą kameroje (I t., b. l. 82-83) ir 2016 m. liepos 11 d. skundą dėl neišvedimo pasivaikščioti (I t., b. l. 90), šie skundai išnagrinėti, pažeidimai nenustatyti. Kartu su skundu pareiškėjo pateiktame 2016 m. rugpjūčio 25 d. rašte „Dėl informacijos pateikimo“ (I t, b. l. 23-35) Šiaulių TI jam pateikė informaciją apie, be kita ko, jo kreipimusis į Šiaulių TI direktorių laikotarpiais nuo 2015 m. balandžio 9 d. iki 2015 m. rugsėjo 2 d. ir nuo 2016 m. gegužės 19 d. iki 2016 m. liepos 27 d., tarp jų – 2015 m. gegužės 20 d. (būnant kameroje Nr. 7) prašymą tualete pakabinti užuolaidėlę, prašymas įvykdytas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo patirti nepatogumai buvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 8 000 Eur suma.Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija laikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui.Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArūnas DirvonasVeslava Ruskan