Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-09-30 · Administracinė byla Nr. A-146-3556-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Iv-2152-624/2011Sprendimas · 2011-06-27Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-09-30Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-09-30
Bylos Nr.
A-146-3556-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00407-2011-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Audrius Bakaveckas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas
G. A., A. B., A. Z., G. L., V. G., M. L., A. D., I. L., D. K., A. S., V. V., A. K.
Atsakovas
Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Trečiasis asmuo
Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A146-3556/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00407-2011-8Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugsėjo 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjams G. A., A. B., A. Z.,pareiškėjui atstovei D. M.,atsakovo atstovui Leandrui Pociui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. Z. (A. Z.), G. L., G. A., V. G., M. L., A. D., A. Z., I. L., A. B. (A. B.), D. K. (D. K.), A. S. (A. S.), V. V., A. Z., A. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. Z. (A. Z.), G. L., G. A., V. G., M. L., A. D., A. Z., I. L., A. B. (A. B.), D. K. (D. K.), A. S. (A. S.), V. V., A. Z., A. K. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl priemokų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai A. Z. (A. Z.), G. L., G. A., V. G., M. L., A. D., A. Z., I. L., A. B. (A. B.), D. K. (D. K.), A. S. (A. S.), V. V., A. Z., A. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundais, kuriais prašė:

A. Z. 2011 m. balandžio 5 d. patikslintu skundu prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskr. VPK, atsakovas) 30 proc. pareiginės algos dydžio darbo užmokesčio nepriemoką – 30 441,92 Lt už laikotarpį nuo 2004 m. vasario 27 d. iki 2010 m. kovo 15 d.;G. L. 2011 m. kovo 28 d. patikslintu skundu prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus apskr. VPK neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 25 471,73 Lt už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.;G. A. 2011 m. balandžio 8 d. patikslintu skundu prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus apskr. VPK neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 25 621,47 Lt už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.;V. G. 2011 m. balandžio 8 d. patikslintu skundu prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus apskr. VPK 30 proc. pareiginės algos dydžio darbo užmokesčio nepriemoką – 23 514,76 Lt už laikotarpį nuo 2004 m. vasario 27 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.;M. L. 2011 m. balandžio 29 d. patikslintu skundu prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus apskr. VPK neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 25 950,31 Lt už laikotarpį nuo 2004 m. kovo 1 d. iki 2010 m kovo 15 d.;A. D. 2011 m. kovo 10 d. patikslintu skundu prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus apskr. VPK neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 22 709,54 Lt už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 4 d. iki 2010 m. kovo 15 d.;A. Z. 2011 m. balandžio 6 d. patikslintu skundu prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus apskr. VPK neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 26 029,31 Lt už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.;I. L. 2011 m. balandžio 29 d. patikslintu skundu prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus apskr. VPK neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 29 269,10 Lt už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 15 d.;A. B. 2011 m. kovo 28 d. patikslintu skundu prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus apskr. VPK neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 29 928,28 Lt už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.;D. K. 2011 m. kovo 28 d. patikslintu skundu prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus apskr. VPK neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 29 050,67 Lt už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.;A. S. 2011 m. balandžio 29 d. patikslintu skundu prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus apskr. VPK neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 25 035,39 Lt už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 15 d.;V. V. 2011 m. balandžio 8 d. patikslintu skundu prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus apskr. VPK neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 19 692,02 Lt už laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 6 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.;A. Z. 2011 m. kovo 28 d. patikslintu skundu prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus apskr. VPK neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 24 837,93 Lt už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.;A. K. 2011 m. kovo 28 d. patikslintu skundu prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus apskr. VPK neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 21 288,17 Lt už laikotarpį nuo 2004 m. rugsėjo 9 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjai A. Z., G. A., G. L., D. K., A. Z., V. V., A. B. ir A. K. patikslintuose skunduose (t. IV, b. l. 74-81, 161-166, 171-177, 190-196) nurodė, kad jie yra Vilniaus apskr. VPK Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus m. 1 PK) Operatyvaus valdymo poskyrio (toliau – ir OVP) budėtojų grupės (toliau – ir BG) pareigūnai. Pareiškėjai A. Z., G. A., G. L., D. K., A. Z. nuo 2002 m. rugsėjo 1 d., V. V. nuo 2005 m. balandžio 6 d., A. B. nuo 2004 sausio 1 d., A. K. nuo 2004 m. rugsėjo 9 d., vykdant Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus m. VPK) vyriausiojo komisaro 2002 m. rugpjūčio 20 d. įsakymą Nr. 216 „Dėl darbo tvarkos nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), buvo paskirti nuo 21.30 val. iki 7.00 val. papildomai aptarnauti ir Vilniaus m. 5-ojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus m. 5 PK) teritoriją ir iki šiol dirba įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, nes dalį pamainos tenka aptarnauti didesnę Vilniaus miesto teritoriją nei priklauso pagal pareigybės aprašymus. Už atliktas pareigas jiems nebuvo sumokėtas visas priklausantis darbo užmokestis, todėl aukščiau nurodyti pareiškėjai mano, kad jiems turėjo būti mokama priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą. Dėl išvardintų priežasčių minėti pareiškėjai 2006 m. gruodžio 28 d. kreipėsi į Vilniaus apskr. VPK viršininką su prašymais apmokėti už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, tačiau šis klausimas nebuvo sprendžiamas. Atsižvelgdami į tai, kad nuo 2007 m. sausio 1 d. jiems nebuvo mokamos priemokos už darbo krūvį viršijančią veiklą, nors pagal Įsakymo 3 punktą jie net iki 2010 kovo 15 d. kasdien nuo 21.30 val. iki 7.00 val. aptarnaudavo ir Vilniaus m. 5 PK teritoriją, 2009 m. lapkričio 19 d. aukščiau nurodyti pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus apskr. VPK viršininką su prašymais už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. išmokėti jiems priklausiusią priemoką už darbo krūvį viršijančią veiklą, tačiau priemoka nebuvo išmokėta. Aukščiau nurodyti pareiškėjai mano, kad tokiu neveikimu buvo pažeistos jų konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą, todėl jos turi būti atkurtos, o atsakovas įpareigotas tinkamai su jais atsiskaityti. Minėti pareiškėjai savo patikslintuose skunduose pažymėjo, kad teisinis priemokų už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą bei papildomų užduočių atlikimą skyrimo bei mokėjimo tvarkos reglamentavimas ginčijamu laikotarpiu kito. Iki 2009 m. sausio 1 d. galiojusi Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 38 straipsnio 1 dalies 3 punkto redakcija numatė, jog viena iš pareigūnams mokamų priemokų rūšių yra priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Šiame punkte taip pat buvo numatyta, kad papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Tačiau nei įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos, nei papildomų užduočių apibrėžtys nagrinėjamu laikotarpiu teisės aktuose nebuvo pateiktos. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodis „krūvis“ apibrėžiamas kaip darbo kiekis. Aukščiau nurodyti pareiškėjai pažymėjo, kad pagal nuo 2003 m. liepos 25 d. iki 2009 m. vasario 21 d. galiojusias Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. V-431 patvirtintas taisykles „Dėl priemokų mokėjimo statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose“, o nuo 2009 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 5-V-125 patvirtintas naujas taisykles „Dėl priemokų mokėjimo policijos įstaigų statutiniams valstybės tarnautojams policijos įstaigose“ (toliau – ir Taisyklės) 6.1 punktą, priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą galėjo būti skiriama už nesančio darbuotojo pavadavimą, papildomų pavedimų skyrimą pareigūnui, dėl ko padidėja jo darbo krūvis, ir kitais pagrindais. Tuo metu galiojusio Statuto 38 straipsnio 3 dalis numatė, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. pareigūnams mokamos ne tik šio straipsnio 1 bei 2 dalyse įtvirtintos priemokos už darbą poilsio bei švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei tarnybą tarptautinėse misijose, bet ir priemokos, kurių mokėjimas numatytas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 26 straipsnio 1 dalyje. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte aiškiai apibrėžta, kas laikoma įprastą darbo krūvį viršijančia veikla – tai atvejai, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės. Taigi tiek pagal ankstesnę, tiek pagal naują Statuto redakciją, priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą turi būti mokama, jei dėl duotų žodinių ar rašytinių pavedimų, ar konkrečių įsakymų vykdymo pareigūno darbo krūvis tampa didesnis nei įprastas. Aukščiau nurodyti pareiškėjai pažymėjo, kad teisės aktuose nėra nurodyta jokių visiems pareigūnams bendrų įprasto darbo krūvio skaičiavimo taisyklių. Policijos komisariatams paskirtų teritorijų aptarnavimas ir prižiūrėjimas yra specifinis darbas: pareigūnų darbo užmokestis nepriklauso nuo užregistruotų pareiškimų apie nusikalstamas veikas, administracinius pažeidimus bei kitus įvykius skaičiaus ar nuo į policijos komisariatą pristatytų asmenų skaičiaus. Teritorinio policijos komisariato OVP pareigūnų veikla turi tam tikros specifikos – ji organizuojama teritoriniu principu, todėl jiems yra nustatyti tam tikri teritoriniai veiklos apimties kriterijai. Teritorinio policijos komisariato OVP pareigūnams įprastu laikytinas darbo krūvis, susidarantis aptarnaujant būtent teritoriniam policijos komisariatui paskirtą veiklos teritoriją. Paskiriant papildomą teritoriją, didėja pristatomų į komisariatą sulaikytų asmenų skaičius, priimamos informacijos apie įvykius kiekis, besikreipiančių interesantų skaičius. Be to, būtina dažniau nei aptarnaujant vieną teritoriją organizuoti neatidėliotiną informacijos apie įvykius patikrinimą ir kitų būtinų operatyvinių bei tyrimo veiksmų atlikimą. Įsakymu paskyrus atlikti pareigybės aprašymuose numatytas funkcijas papildomoje teritorijoje, padidėjo atliekamų darbų mastas, o tai, aukščiau nurodytų pareiškėjų manymu, negali būti laikoma įprasta darbo krūvio neviršijančia veikla, kadangi, priešingu atveju, susidarytų situacija, kai pareigūnui, dirbančiam nesikeičiančioje teritorijoje, būtų mokama tiek pat kaip ir pareigūnui, kuriam paskirta prižiūrėti ir aptarnauti papildomą teritoriją. Tokios neigiamos praktikos plėtojimas, aukščiau minėtų pareiškėjų teigimu, ne tik neatitiktų bendrųjų teisės principų – sąžiningumo, teisingumo, protingumo bei vidaus tarnyboje galiojančio teisėtų lūkesčių principo, bet ir tiesiogiai pažeistų aukščiau nurodytų pareiškėjų teisę į teisingą atlyginimą už atliktą darbą. Taip pat būtų pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą – daugelio kitų konstitucinių teisių, inter alia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės, įgyvendinimo prielaidą. Kadangi dėl Įsakymo vykdymo aukščiau minėtiems pareiškėjams trečdalį pamainos tekdavo aptarnauti didesnę Vilniaus miesto teritorijos dalį, dėl ko jų darbo krūvis žymiai padidėjo, jų manymu, atsakovas turėjo atsižvelgti į jų 2006 m. gruodžio 28 d. ir 2009 m. lapkričio 19 d. prašymus ir mokėti priemoką už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą. Aukščiau nurodyti pareiškėjai pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir) 2008 m. gruodžio 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I444-3/2008 nurodė, kad priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, taip pat kaip ir pareiginė alga bei priedai, yra darbo užmokesčio, mokamo vidaus tarnybos pareigūnams, sudėtinė dalis, todėl priemokų mokėjimas pareigūnams yra privalomas ir priemokos negali būti nemokamos, jeigu egzistuoja teisės aktuose nustatyti šių priemokų mokėjimo pagrindai. LVAT taip pat konstatavo, kad vidaus reikalų įstaigos vadovui įstatymais yra suteikiama teisė spręsti, ar pareigūnui pavesti vykdyti veiklą, viršijančią įprastą darbo krūvį, arba užduotis, viršijančias nustatytą darbo trukmę, tačiau, jeigu tokie pavedimai yra duoti ir užduotys atliktos, priemokos nemokėjimas reikštų neapmokėjimą už darbą, o tai draudžia Konstitucija. Dėl priemokų už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą dydžio aukščiau nurodyti pareiškėjai pažymėjo, kad pagal senosios Taisyklių redakcijos 9.7 punktą (naujosios Taisyklių redakcijos 9 punktą), mokamas priemokos dydis už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą – ne daugiau kaip 0,6 pareiginės algos. Konkretus priemokos dydžio nustatymas yra policijos įstaigos vadovo diskrecijos teisė. Aukščiau nurodytų pareiškėjų manymu, jiems turėjo būti mokama 30 proc. pareiginės algos dydžio priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos atlikimą. Toks priemokos dydis, aukščiau nurodytų pareiškėjų manymu, laikytinas pagrįstu ir proporcingu, kadangi, dirbdami 12 valandų pamainomis, dažniausiai naktimis, daugiau nei pusė pamainos laiko jie papildomai aptarnavo Vilniaus m. 5 PK teritoriją. Aukščiau nurodyti pareiškėjai pažymėjo, kad atsakovas jų darbo krūvio objektyviai neįvertino, kadangi pagal pareigybės aprašymus jie turėjo tiesiogiai bendrauti su interesantais, besikreipusiais ar paskambinusiais į policijos komisariatą, tačiau dalis iš jų kreipdavosi dėl informacijos pateikimo, bet ne dėl pareiškimo padavimo, todėl ne visi buvo užregistruoti. Dėl to neįmanoma tiksliai pateikti duomenų, kiek besikreipusiųjų asmenų pagal gyvenamąją vietą priklausytų Vilniaus m. 5 PK.

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. D. 2011 m. kovo 10 d. patikslintame skunde (t. IV, b. l. 42-47) nurodė, kad jis yra Vilniaus apskr. VPK Vilniaus m. 1 PK OVP BG pareigūnas, nuo 2006 m. sausio 4 d. einantis Vilniaus m. 1 PK OVP specialisto (budėtojo) pareigas. Nuo 2002 m. rugpjūčio 20 d. Vilniaus m. 1 PK, visą parą aptarnaujančiam ir prižiūrinčiam Vilniaus miesto Šnipiškių, Žvėryno, Verkių bei Žirmūnų seniūnijų teritorijas, Įsakymu papildomai pavesta nakties metu, t. y. nuo 21.30 val. iki 7.00 val., aptarnauti bei prižiūrėti taip pat ir Vilniaus m. 5 PK teritoriją. Aukščiau nurodytas pareiškėjas Vilniaus m. 5 PK teritoriją papildomai aptarnavo nuo 2006 m. sausio 4 d. iki 2010 m. kovo 15 d., t. y. iki kol sujungus du policijos komisariatus pasikeitė Vilniaus apskr. VPK struktūra. Aukščiau nurodyto pareiškėjo teigimu, Vilniaus m. 5 PK teritoriją jis aptarnavo 8 val., todėl tuo metu buvo padidėjęs jo darbo krūvis. Vilniaus m. 1 PK viršininkas dar 2006 m. spalio 2 d. raštu kreipėsi į Vilniaus apskr. VPK dėl papildomo apmokėjimo už pavestą atlikti darbą aptarnaujant Vilniaus m. 5 PK teritoriją, tačiau priemoka nebuvo paskirta. Iš esmės pakartodamas pareiškėjų A. Z., G. A., G. L., D. K., A. Z., V. V., A. B. ir A. K. patikslintuose skunduose nurodytus argumentus, pareiškėjas A. D. savo patikslintame skunde taip pat pažymėjo, kad OVP darbas organizuojamas analogiškai kaip ir prevencijos padalinio tyrėjų (apylinkės inspektorių). Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 5-V-208 patvirtintos Viešosios policijos prevencijos padalinio tyrėjo tarnybinės veiklos instrukcijos, galiojusios iki Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. 5-V-893, 8 punktą, Viešosios policijos prevencijos padalinio tyrėjai (apylinkės inspektoriai) aptarnauja apylinkę, kuri priskiriama atsižvelgiant į gyventojų skaičių, teritorijos administracinį išsidėstymą bei kitus ypatumus. Papildomos teritorijos priskyrimas tampa juridiniu faktu mokėti Statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą priemoką. Pareiškėjas A. D. savo patikslintame skunde taip pat pažymėjo, kad pareigūnų atlyginimas nepriklauso nuo registruotų pareiškimų apie nusikalstamas veikas, administracinius teisės pažeidimus bei kitus įvykius skaičiaus, taip pat nuo pristatytų į policijos komisariatą asmenų skaičiaus bei operatyvinių grupių išsiuntimo į įvykius kiekio. Apylinkės tyrėjams sumokant skirtą priemoką, jokia praėjusios paslaugos suteikimo analizė niekada nebuvo daroma. Pareiškėjo A. D. nuomone, Atsakovas taiko neleistinus bei jį diskriminuojančius dvigubus standartus. Skirdamas priemoką tyrėjui, aptarnaujančiam papildomą teritoriją, Atsakovas remiasi tik tiesioginio viršininko prašymu dėl priedo skyrimo, nors nei tiesioginis viršininkas, nei tyrėjas nežino, kokiomis padidinto krūvio sąlygomis teks dirbti, kiek bus papildomo darbo, kiek jis suintensyvės, be to tyrėjui priemoka skiriama avansu. Tuo tarpu pareiškėjo A. D. ir jo kolegų atžvilgiu taikoma tik jų atvejui sukurta materialinė – statistinė priedų neskyrimo metodika. Pareiškėjo A. D. teigimu, egzistavo visi būtini pagrindai priemokoms skirti: Vilniaus m. 5 PK pareigūnų etatų sumažinimas, tuo pačiu išlaidų, būtinų pareigūnų etatams išlaikyti, taupymas; padidėjęs darbo krūvis (papildomos teritorijos aptarnavimas); komisariato viršininko raštas dėl priemokos skyrimo. Pareiškėjo A. D. manymu, nustatęs darbo tvarką, pagal kurią be įprastos veiklos, nakties metu pavedęs papildomai prižiūrėti bei aptarnauti Vilniaus m. 5 PK teritoriją, tokiu būdu atitinkamai padidinęs įprastą darbo krūvį, atsakovas turėjo vadovautis VTĮ 23 straipsnio nuostata, Statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata ir atitinkamai skirti priemoką už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą. Pareiškėjas A. D. pažymėjo, kad, vertinant jo darbo krūvį, jam turėtų būti mokama 30 proc. pareiginės algos priemoka. Dėl atsakovo neveikimo, jam nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis, tokiu būdu pažeista jo teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, teisėtų lūkesčių, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, be to jis taip pat patyrė neigiamas materialines pasekmes.

Pareiškėjai I. L., M. L. ir A. S. 2011 m. balandžio 29 d. patikslintame skunde (t. V, b. l. 1-6) nurodė, kad yra Vilniaus apskr. VPK Vilniaus m. 1 PK OVP BG pareigūnai. Įsakymu jie buvo paskirti nuo 21.30 val. iki 7.00 val. papildomai aptarnauti ir Vilniaus m. 5 PK teritoriją. Pareiškėjas I. L. nuo 2002 m. lapkričio 25 d., M. L. nuo 2004 m. kovo 1 d., o A. S. nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. kovo 15 d. dirbo įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, nes dalį pamainos teko aptarnauti didesnę Vilniaus miesto teritoriją nei priklauso pagal pareigybės aprašymą. Už atliktas pareigas aukščiau nurodytiems pareiškėjams nebuvo sumokėtas visas priklausantis darbo užmokestis, todėl minėti pareiškėjai mano, kad jiems turėjo būti mokama priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą. Iš esmės pakartodami pareiškėjų A. Z., G. A., G. L., D. K., A. Z., V. V., A. B., A. K. ir pareiškėjo A. D. patikslintuose skunduose nurodytus argumentus, pareiškėjai I. L., M. L. ir A. S. savo patikslintame skunde papildomai pažymi, kad Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (toliau – ir PVĮ) 12 straipsnyje nustatyta, kad policijos generalinis komisaras nustatyta tvarka steigia teritorines, specializuotas policijos įstaigas ir policijos profesinio ugdymo įstaigas, o PVĮ 14 straipsnis nustato, kad policijos įstaigos steigiamos, atsižvelgiant į konkrečioje teritorijoje esančių gyventojų skaičių (tankumą), teritorijos dydį, kriminogeninę padėtį ir kitus kriterijus. PVĮ 11 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog būtent policijos komisariatai yra steigiami teritoriniu principu. Aukščiau nurodyti pareiškėjai nurodė, kad teritorinio policijos komisariato OVP pareigūnų veikla turi tam tikros specifikos – ji organizuojama teritoriniu principu, todėl jiems yra nustatyti tam tikri teritoriniai veiklos apimties kriterijai. Teritorinio policijos komisariato OVP pareigūnams įprastu laikytinas darbo krūvis, susidarantis aptarnaujant būtent teritoriniam policijos komisariatui priskirtą veiklos teritoriją. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir LRKT) 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Pareiškėjai, atsižvelgdami į buvusį ir esamą teisinį priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą bei papildomų užduočių atlikimo reglamentavimą, taip pat į suformuotą teismų praktiką, manė, jog faktiškai pareiškėjas I. L. nuo 2002 m. lapkričio 25 d., M. L. nuo 2004 m. kovo 1 d., A. S. nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. kovo 15 d. atlikinėjo įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, todėl atsakovo neveikimu buvo pažeista Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiškėjų teisė į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą, kuri turi būti atkurta įpareigojant atsakovą išmokėti pareiškėjams priklausančią darbo užmokesčio dalį už prašomą laikotarpį. Pareiškėjai taip pat pažymėjo, kad buvo pažeistas lygiateisiškumo principas lyginant su kitais Vilniaus apskr. VPK pareigūnais. Apylinkės inspektoriai taip pat dirba teritoriniu principu, vykdydami tarnybines funkcijas jiems Vilniaus apskr. VPK viršininko įsakymais priskirtose konkrečiose teritorijose. Tačiau jiems paskyrus aptarnauti papildomą teritoriją, buvo išsprendžiamas priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą mokėjimo klausimas nenagrinėjant, kokios apimties yra ar gali būti ši įprastą darbo krūvį viršijanti veikla. Aukščiau nurodyti pareiškėjai pažymėjo, kad asmens lygybės principas yra įtvirtintas nacionaliniuose teisės aktuose, tarptautiniuose susitarimuose, šį principą pripažįsta ir gina Europos Sąjungos teisės aktai. LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-941/2010 nurodė, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas valstybės tarnybos teisinius santykius, valstybės tarnautoją į pareigas priimantiems asmenims taip pat suteikė ir plačią diskreciją. Tačiau ši įstatymų leidėjo suteikta diskrecija nėra absoliuti: tai darydamas, jis turi paisyti Konstitucijos normų ir principų, inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo, Konstitucijoje, inter alia jos 29 straipsnyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo. LRKT, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, yra ne kartą konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokio dydžio skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (LRKT 2010 m. gegužės 28 d., 2010 m. kovo 22 d. ir kt. nutarimai). Dėl priemokų už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą dydžio aukščiau minėti pareiškėjai nurodė, kad pagal Taisykles priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą gali būti skiriama už nesančio darbuotojo pavadavimą, papildomų pavedimų skyrimą pareigūnui, dėl ko padidėja darbo krūvis, ir kitais pagrindais, o mokamos priemokos dydis už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą – ne daugiau kaip 0,6 pareiginės algos. Konkretus priemokos dydžio nustatymas yra policijos įstaigos vadovo diskrecijos teisė. Aukščiau nurodytų pareiškėjų teigimu, jiems turėjo būti mokama 30 proc. pareiginės algos dydžio priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos atlikimą. Tokį priemokos dydį minėti pareiškėjai laikė pagrįstu ir proporcingu, kadangi dirbdami 12 valandų pamainomis, dažniausiai naktimis, daugiau nei pusė pamainos laiko papildomai aptarnavo Vilniaus m. 5 PK teritoriją.

Pareiškėjai A. Z. 2011 m. balandžio 5 d. ir V. G. 2011 m. balandžio 8 d. patikslintuose skunduose (t. IV, b. l.152-159, 182-188), iš esmės pakartodami pareiškėjų A. Z., G. A., G. L., D. K., A. Z., V. V., A. B., A. K., A. D., I. L., M. L. ir A. S. patikslintuose skunduose nurodytus argumentus, papildomai pažymėjo, kad šioje byloje LVAT 2011 m. vasario 7 d. nutartimi konstatavo, jog Statuto 38 straipsnis (tiek jo redakcija galiojusi iki 2009 m. sausio 1 d., tiek galiojanti šiuo metu) iš esmės nustato, kad pareigūnams už įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos atlikimą yra mokamos atitinkamo dydžio priemokos, kurių mokėjimo tvarką nustato atitinkamos vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad pareigūno teisei į aptariamą priemoką atsirasti, turi egzistuoti būtina sąlyga – įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos atlikimas. Kadangi teisės normoje nėra fiksuotas konkretus priemokos dydis už tokios veiklos atlikimą, todėl, aukščiau nurodytų pareiškėjų manymu, kiekvienu konkrečiu atveju nustatant priemokos dydį, tampa reikšminga, kokiu mastu (dydžiu) buvo viršytas įprastas darbo krūvis bei kiek laiko truko tokia pareigūno veikia. Visos šios aplinkybės – įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos atlikimas, jos mastas (dydis) ir laikotarpis, sprendžiant reikalavimo – priteisti konkretaus dydžio papildomą darbo užmokestį (priemoką už tokią veiklą), pagrįstumo klausimą, sudaro bylos nagrinėjimo dalyką, t. y, tik ištyrus bei nustatyta tvarka padarius atitinkamas išvadas dėl paminėtų aplinkybių buvimo ar nebuvimo, galima išspręsti pareikšto tokio reikalavimo pagrįstumo klausimą. Aukščiau nurodyti pareiškėjai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė bei padarė atitinkamas išvadas tik dėl vienos aplinkybės – kad pareiškėjams papildomai aptarnaujant Vilniaus m. 5 PK teritoriją buvo viršytas įprastas jų darbo krūvis, tuo iš esmės pripažindamas įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos atlikimą. Dėl įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos masto (dydžio) nustatymo pareiškėjai nurodė, kad dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodis „darbas“ apibūdinamas, kaip fizinė bei protinė veikla, žodžiai „mastas“, „dydis“, „apimtis“ yra sinonimai, „krūvis“ – darbo kiekis, „įprastas“ – žinomas, nenaujas, įprastas darbas, „viršyti“ – padaryti daugiau negu nustatyta, viršyti normą, užduotį. Aukščiau minėti pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad darbo santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra darbo krūvį bei įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą apibrėžiančių sąvokų. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 197 straipsnyje nustatyta, kad, kai padidinamas darbuotojo darbo mastas, palyginti su nustatyta norma, už darbą jam mokama proporcingai daugiau. Konkretūs darbo apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ar darbo sutartyse. VTĮ 26 straipsnyje nustatyta, kokios priemokos mokamos valstybės tarnautojams, t. y. už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės; už papildomų užduočių atlikimą, kai atliekamos pareigybės aprašyme nenustatytos funkcijos. Papildomos užduotys valstybės tarnautojui turi būti suformuluotos raštu. Taigi visi darbo santykius reglamentuojantys teisės aktai, aukščiau nurodytų pareiškėjų manymu, leidžia daryti išvadą, jog atliekant tam tikrą darbą ar vykdant tam tikrą veiklą gali padidėti darbo krūvis ar veiklos apimtis, todėl šiuose teisės aktuose nustatyta, kad, padidinus darbuotojo darbo mastą, palyginti su nustatyta norma, už darbą jam mokama proporcingai daugiau arba, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą tarnautojui ar pareigūnui turi būti mokama atitinkama priemoka, kurios mokėjimo tvarką nustato sutartys, valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo ar, kaip pareiškėjų atveju, atitinkamos vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas. Pareiškėjai nurodė, kad Vilniaus apskr. VPK Vilniaus m. 1 PK viršininkas raštu Nr. 12-S-3621 kreipėsi į Vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VPK) vadovybę, prašydamas už pavedimą Įsakymu nakties metu papildomai aptarnauti kito komisariato teritoriją, Vilniaus m. 1 PK OVP pareigūnams skirti procentinę priemoką. VPK valstybės tarnautojų pareigybių vertinimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2006 m. spalio 18 d. posėdyje, svarstant pareigūnų ir kitų darbuotojų procentinių priemokų skyrimą, buvo nutarta „<...> konkrečiai nurodyti, kuriems pareigūnams prašoma skirti procentines priemokas“. Nors rašte buvo nurodytos pareigūnų pavardės, priemoka nebuvo paskirta. Aukščiau minėti pareiškėjai taip pat nurodė, kad šios bylos nagrinėjimo metu de facto pripažindamas įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos atsiradimą ir nurodydamas, kad VPK neturi priemokų skirstymo taisyklių bei metodikos, atsakovas, nesutikdamas, kokiu mastu (dydžiu) buvo viršytas įprastas darbo krūvis, savo pasisakymuose ir atsiliepimuose ne kartą nurodė tik statistinius skaičius, kurie, atsakovo manymu, atspindi įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos sąlygos buvimą ar nebuvimą. Nors pateikiami skaičiai turi kintamą pobūdį, sprendžiant klausimą, kokiu mastu buvo viršytas įprastas darbo krūvis, galima į juos atsižvelgti, tačiau toks darbo masto nustatymas, apsiribojant tik įstaigos tarnybinės veiklos ataskaitinių laikotarpių statistinių rodyklių palyginimu, yra neobjektyvus bei klaidingas, primenantis iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės taikomus socialistinio lenktyniavimo darbo rezultatų įvertinimo kriterijus. Aukščiau nurodyti pareiškėjai taip pat pažymėjo, kad nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. Vilniaus m. 1 PK pareigūnams, kurie visą parą aptarnavo ir prižiūrėjo Vilniaus m. Šnipiškių, Žvėryno, Verkių bei Žirmūnų seniūnijų teritorijas papildomai pavesta nakties metu, t. y. nuo 22.00 val. iki 7.00 val. aptarnauti bei prižiūrėti Vilniaus m. 5 PK priskirtą Antakalnio seniūnijos teritoriją, kurios plotas yra 77,2 m² ir šioje teritorijoje gyvena 42 840 gyventojų, gyventojų tankumas – 555 gyv/m². Iki tol Vilniaus m. 1 PK aptarnaujamų keturių seniūnijų teritorijų plotą sudarė 69,97 m², gyventojų skaičius – 99 821. Akivaizdu, kad darbdavys, nustatydamas tokią darbo tvarką, pavedė Vilniaus m. 1 PK trečdalį paros aptarnauti dvigubai didesnę teritoriją, kurioje gyvena trečdaliu daugiau gyventojų. Nors policijos įstaigos steigiamos atsižvelgiant į konkrečioje teritorijoje esančių gyventojų skaičių (tankumą), teritorijos dydį, kriminogeninę padėtį ir kitus kriterijus, policijos komisariato funkcionavimui skiriamos atitinkamos finansinės lėšos, kurių dydis tiesiogiai priklauso ir nuo pareigūnų skaičiaus. Šiuo atveju, pavedant Vilniaus m. 1 PK papildomai trečdalį paros nakties metu aptarnauti Vilniaus m. 5 PK teritoriją, į aukščiau išvardytus kriterijus, aukščiau nurodytų pareiškėjų manymu, nebuvo atsižvelgta. Minėti pareiškėjai nurodė, kad Vilniaus m. 5 PK funkcionuojant tik 2/3 paros, buvo sutaupomi pareigūnų etatai bei darbo užmokesčiui skirti asignavimai. Šis darbdavio sprendimas labiausiai palietė Vilniaus m. 1 PK OVP BG pareigūnus, kurie turėdami tuos pačius resursus už tą patį atlygį turėjo nepertraukiamai užtikrinti nustatytų funkcijų kokybišką vykdymą. Policijos įstaigos budėtojų padalinys – tai policijos įstaigos struktūrinis padalinys, ištisą parą operatyviai reaguojantis į gaunamą informaciją apie įvykius ir nusikaltimus bei vykdantis kitus jam pavestus uždavinius ir funkcijas. Tokių padalinių veikla organizuojama teritoriniu principu ir yra griežtai reglamentuota. Tačiau visą parą nepertraukiamas padalinio funkcionavimas turi specifinių ypatumų vykdant savo funkcijas, ypač nakties ir nedarbo metu. Nesant įstaigos vadovo, padalinio vyresnysis budėtojas savarankiškai priima neatidėliotinus sprendimus įvairiais klausimais, tarp jų ir atliekant procesinius veiksmus. Atsižvelgiant į operatyvinę padėtį aptarnaujamoje teritorijoje, taip pat į turimus resursus, padalinio vyresnysis budėtojas nustato prioritetus, pats bei jam pavaldūs grupės pareigūnai vykdo tyrėjų funkcijas, tarp jų ir prevencijos srityje, teikia įvairaus pobūdžio socialinę pagalbą gyventojams. Nėra kriterijų, leidžiančių objektyviai paskaičiuoti, kiek buvo išeikvota fizinių ar protinių resursų sprendžiant vieną ar kitą tarnybinį klausimą, todėl sprendžiant ginčą dėl darbo krūvio masto negalima remtis tik registruotų įvykių ar pristatytų į policijos įstaigą asmenų skaičiumi. Tai neatitinka deklaruojamiems teisingumo ir protingumo principams. Pareiškėjai pabrėžė, kad budėtojų padalinio sėkmingas ir efektyvus funkcionavimas turi kolektyvinį pobūdį, t. y. esant tarnybiniam būtinumui, kiekvienas iš budėtojų grupės pareigūnų pagal savo kompetenciją vykdo kito pareigūno funkcijas (jam nebūdingas, kadangi nenumatytas pareigybės aprašyme), todėl neretai yra neįmanoma individualiai nustatyti kiekvieno pareigūno atlikto darbo apimtį. Aukščiau nurodyti pareiškėjai pažymėjo, kad pavedant vykdyti nustatytas funkcijas didesnėje teritorijoje, turėtų būti atsižvelgta ir į proporcingai išaugantį atsakomybės už tinkamai atliktą darbą mastą. Aukščiau minėti pareiškėjai atkreipė dėmesį į priemokų skyrimo viešosios ar kriminalinės policijos tyrėjams praktiką, pagal kurią tyrėjui nustatyta tvarka pavedant aptarnauti didesnę teritoriją, tam tikram laikotarpiui priskiriant prižiūrėti papildomą apylinkę preziumuojama, kad proporcingai padidės ir įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos mastas, todėl tokiais atvejais, neatliekant veiklos analizės, pareigūnui dažniausiai nustatoma ir mokama atitinkama priemoka. Tik pareigūnų atestacijos metu, vertinant tyrėjų tarnybinės veiklos rezultatus, atsižvelgiama į išnagrinėtų pareiškimų, surašytų protokolų, įvykdytų pavedimų ir kt., skaičių. Budėtojų padalinių pareigūnų tarnybinės veiklos įvertinimui taikomi kitokie kriterijai. Šiuo atveju atsakovas, nesant darbo krūvio padidėjimo nustatymo metodikos, Vilniaus m. 1 PK OVP BG pareigūnų atžvilgiu taiko kitus standartus, manipuliuodamas tik statistiniais rodikliais nepagrįstai nurodo, kad, reikalaudami priemokos skyrimo, aukščiau minėti pareiškėjai negali sukonkretinti padidėjusio darbo krūvio apimties. Tokia atsakovo pozicija, aukščiau nurodytų pareiškėjų manymu, neatitinka teisingumo, sąžiningumo principų, prieštarauja Konstitucijai. Kaip savo patikslintuose skunduose nurodo aukščiau minėti pareiškėjai, LRKT 2004 m. gruodžio13 d. nutarime yra pabrėžęs, jog Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą – daugelio kitų konstitucinių teisių įgyvendinimo prielaida, inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės viena iš svarbiausių įgyvendinimo prielaidų. Asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas) ir kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė (remiantis ir Konstitucijos 23 straipsniu) yra garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė. Aukščiau nurodytų pareiškėjų teigimu, šiuo atveju buvo visos priemokų skyrimui būtinos sąlygos: padidinant aptarnaujamą teritoriją, atitinkamai padidėjo darbo krūvis; nepaisant padidėjusio darbo krūvio, pavestos užduotys buvo atliktos; raštu buvo kreiptasi į VPK vadovybę dėl procentinių priemokų už įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos atlikimą mokėjimo. Sumažinus Vilniaus m. 5 PK veiklos apimtį buvo sutaupytos lėšos, kurių dalį galima buvo skirti priemokų mokėjimui. Dėl darbo krūvį viršijančios veiklos atlikimo trukmės aukščiau nurodyti pareiškėjai nurodė, kad nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. dirbo padidėjusio darbo krūvio sąlygomis. Atsakovui nepriėmus jokio sprendimo dėl prašomų priemokų už įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos atlikimą skyrimo, 2007 m. vasario 27 d. pareiškėjai V. G. ir A. Z. kreipėsi į teismą, prašydami įpareigoti atsakovą nuo 2004 m. vasario 27 d. iki sprendimo įvykdymo dienos paskirti, apskaičiuoti ir išmokėti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką. Aukščiau nurodyti pareiškėjai pažymėjo, kad įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, vykdymas, dirbant nurodytomis sąlygomis ilgiau negu vienerius metus, įgavo nuolatinį pobūdį, tačiau VTĮ 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytos priemokos negali būti mokamos ilgiau kaip vienerius metus nuo jų paskyrimo, išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus. Jei valstybės tarnautojui ilgiau negu vienerius metus tenka dirbti šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytomis sąlygomis, laikoma, kad jos įgavo nuolatinį pobūdį. Šiuo atveju papildomas valstybės tarnautojo pareigybės aprašymas, taikoma VTĮ 43 straipsnio 12 dalyje nustatyta garantija ir gali būti patikslinami struktūrinio padalinio uždaviniai ir funkcijos. Aukščiau minėti pareiškėjai taip pat pažymėjo, kad papildomai aptarnaujant Vilniaus m. 5 PK teritoriją per visą šios veiklos atlikimo laikotarpį, ši funkcija nebuvo pažymėta Vilniaus m. 1 PK OVP BG pareigūnų pareigybių aprašymuose. Dėl neišmokėtos sumos dydžio aukščiau nurodyti pareiškėjai nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog nuo 2002 rugsėjo 1 d. teko dirbti įprastą darbo krūvį viršijančiomis sąlygomis, t. y. trečdalį paros aptarnauti dvigubai didesnę teritoriją, kurioje gyvena trečdaliu daugiau gyventojų nei paskirtoje Vilniaus m. 1 PK teritorijoje, taip pat atsižvelgiant į tai, kad priedai ir priemokos prie pagrindinio atlyginimo nustatomi ir mokami procentine išraiška bei į tai, kad skundas teismui buvo paduotas 2007 m. vasario 27 d., remiantis proporcingumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, jiems priklauso 30 proc. pareiginės algos darbo užmokesčio nepriemoka: A. Z. – 30 441,92 Lt už laikotarpį nuo 2004 m. vasario 27 d. iki 2010 m. kovo 15 d., o V. G. – 23 514,76 Lt už laikotarpį nuo 2004 m. vasario 27 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjai ir jų atstovai palaikė patikslintus skundus ir prašė juos tenkinti iš esmės juose išdėstytais argumentais.

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime į pareiškėjų patikslintus skundus (t. V, b. l. 10-14) atsakovas Vilniaus apskr. VPK su pareiškėjų skundais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Atsakovas nurodė, kad Taisyklų 6 punkte nustatyta priemokų skyrimo ir mokėjimo įforminimo tvarka. Tam, kad būtų skirta priemoka, tiesioginis pareigūno vadovas parengia motyvuotą tarnybinį pranešimą, kuriame nurodoma, už ką siūloma skirti priemoką. Priemoka skiriama policijos įstaigos vadovo įsakymu, esant tam skirtiems asignavimams. Taisyklių 6.4 punktas nustato, kad priemoka negali būti mokama ilgiau kaip vienerius metus nuo jos paskyrimo. Jei pareigūnui ilgiau negu vienerius metus tenka dirbti 2.5 punkte nurodytomis sąlygomis, laikoma, kad jos įgavo nuolatinį pobūdį. Šiuo atveju sprendžiama dėl pareigūno pareigybės aprašymo papildymo ar pakeitimo, peržiūrint nustatytą kategoriją ir funkcijas. Minėtos nuostatos, pasak atsakovo, aiškiai apibrėžia, kad priemoka savo esme bei realizavimu yra terminuota ir nukreipta i ateitį, jos mokėjimas galimas tik priėmus sprendimą skirti priemoką ir ji mokama ne ilgiau kaip vienerius metus. Taisyklių 6.3 punktas nustato, kad, pasikeitus pareigūno darbo sąlygoms, priemokos skyrimo pagrindui arba policijos įstaigos finansinei padėčiai, policijos įstaigos vadovo įsakymu priemokos dydis ir mokėjimo terminas gali būti pakeisti. Atsakovas pažymėjo, kad pagal šią nuostatą įstaigos vadovas, spręsdamas priemokų skyrimo klausimą, turi teisę spręsti tiek jos skyrimo pagrįstumą bei būtinumą, tiek priemokos dydį, o sprendimas dėl priemokos skyrimo yra vidaus administravimo sprendimas, kuris priimamas įvertinus skirtus asignavimus, faktinį konkretaus darbuotojo krūvį tiek jo padalinyje, tiek visos įstaigos mastu. Atsakovas pabrėžė, kad teismas, vertindamas šioje byloje kilusią situaciją, privalo atsižvelgti į LRKT 2006 m. birželio 6 d. nutarimą, kuriame pažymėta, kad valstybės valdžia Lietuvoje yra organizuota ir įgyvendinama remiantis valdžių padalijimo principu. Tai reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios yra atskirtos, kiekviena valdžios institucija turi jos paskirtį atitinkančią kompetenciją, viena valdžios institucija negali iš kitos perimti įgaliojimų, jų perduoti kitai valstybės valdžios institucijai ar atsisakyti, tokie įgaliojimai negali būti pakeisti ar apriboti įstatymu. LRKT 2006 m. gegužės 9 d. nutarime konstatavo, kad užtikrinant teisėjo ir teismų nepriklausomumą ypač svarbu aiškiai atriboti teismų veiklą nuo vykdomosios valdžios. Teismų veikla nėra ir negali būti laikoma valdymo sritimi, priskirta kuriai nors vykdomosios valdžios institucijai. Konstitucijoje įtvirtintą valstybės valdžių sąveikos modelį apibūdina ir jų tarpusavio kontrolė bei atsvara, neleidžianti vienai valdžiai dominuoti kitos (kitų) atžvilgiu, ir jų bendradarbiavimas, neperžengiant Konstitucijos nustatytų ribų – neįsiterpiant į kitos valstybės valdžios įgaliojimų vykdymą. Teismų praktikoje yra nustatyta, kad teismo įpareigojimų nustatymas įstaigos administracijai priskirtinų funkcijų valstybės tarnybos srityje yra neleistinas (LVAT 2005 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-836/2005). Atsakovas atsiliepime taip pat pažymėjo, kad visi aukščiu nurodyti pareiškėjai savo reikalavimus turėjo pagrįsti, tačiau rėmėsi vien Įsakymu. Pareiškėjai nepateikė faktinių duomenų apie konkrečiam pareigūnui konkretų kiekį pamainų, tekusį dėl Vilniaus m. 5 PK teritorijos pristatytų asmenų aptarnavimo. Atsakovo nuomone, pats Įsakymo buvimas savaime nereiškia padidėjusio krūvio, kadangi pagal statistinius duomenis 2007 m. į Vilniaus m. 1 PK buvo pristatyta 6686 asmenų, iš jų 267 iš Vilniaus m. 5 PK, kas sudaro 4 proc. visų į Vilniaus m. 1 PK pristatytų asmenų; 2008 m. į Vilniaus m. 1 PK pristatyta 6570 asmenų, iš jų 224 iš Vilniaus m. 5 PK, kas sudaro 3,4 proc. visų į Vilniaus m. 1 PK pristatytų asmenų; 2009 m. į Vilniaus m. 1 PK buvo pristatyta 8240 asmenų, iš jų 204 iš Vilniaus m. 5 PK, kas sudaro 2,4 proc. visų į Vilniaus m. 1 PK pristatytų asmenų. Atsakovas nurodė, kad budėtojai dirbo pamainomis, kurių 50 proc., t. y. kas antra diena, nesietina su Vilniaus m. 5 PK teritorijos aptarnavimu. Tiek pagal Įsakymą, tiek pagal šiuo metu galiojantį 2009 m. liepos 31 d. įsakymo Nr. 10-V-554 8 priedo 2.1 punktą antra pamaina yra nuo 20.00 val. iki 9.00 val. Pagal Įsakymo 3 punktą asmenys pristatomi tik nuo 21.30 val. iki 7.00 val., t. y. ne visą pamainos laiką, o tik apie 70 proc. pamainos laiko. Atsakovas pažymėjo, kad budėtojų pamainoje dirba mažiausiai trys asmenys, kuriems paskirstomas nurodytas darbo krūvis. Atsakovo teigimu, pareiškėjų skunduose neįvertinta tai, kad darbuotojas, atsižvelgiant į jo darbo stažą, kiekvienais metais atostogauja nuo 30 iki 45 dienų, o priemoka atostogų metu negali būti mokama. Įvertinus tai, 2007 m. gaunamas 0,41 proc. galimas statistinis darbo krūvio padidėjimas (nuo 4 proc. dydžio bendro darbo krūvio reikia atimti 50 proc., kadangi darbo krūvis gali didėti tik kas antroje pamainoje, taip pat 30 proc., kadangi asmenys gali būti pristatyti tik per 70 proc. antrosios pamainos laiko, 66 proc., kadangi krūvis dalinamas trims pareigūnams, bei atimti 1/12 arba 1/11,5 kasmetinių atostogų laiko). Pagal šiuos skaičiavimus 2008 m. gaunamas 0,35 proc. galimas statistinis krūvio padidėjimas, 2009 m. – 0,25 proc. galimas statistinis krūvio padidėjimas, todėl, akivaizdu, kad reikalavimas priteisti priemoką dėl mažesnio kaip pusės procento krūvio padidėjimo neatitinka protingumo sąžiningumo ir teisingumo principų. Atsakovas savo atsiliepime taip pat pažymėjo, kad pareigūnų darbo krūvis sistemingai mažėjo, t. y. jeigu 2004 m. pristatytų asmenų skaičius siekė 12 148, tai 2005 m. jau buvo lygus 11 156, 2006 m. – 10 342, 2007 m. – 6686, 2008 m. – 6570, ir tik 2009 m. padidėjo iki 8240 asmenų. Atsakovo teigimu, pareiginis atlyginimas yra mokamas už konkrečiai apibrėžtų funkcijų atlikimą. Priklausomai nuo kriminogeninės situacijos konkrečią dieną, darbo apimtys gali žymiai skirtis, todėl, nustatant aukščiau nurodytų pareiškėjų pareiginį atlyginimą ir pareigų paskirtį, į tai buvo atsižvelgta. Kadangi nebuvo galimybės nustatyti konkretų aptarnautinų asmenų kiekį, būtiną pareiškėjų pareiginei algai gauti, šis faktorius, Atsakovo nuomone, laikytinas darbo specifika. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad 2006 m. rugpjūčio 3 d. Vilniaus m. VPK viršininko įsakymu Nr. 10-TE-318, įvertinus aukščiau minėtų pareiškėjų kategorijas bei atsižvelgus į visus darbo aspektus, jų kategorijos buvo pakeltos. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjų teiginiai dėl iki 2009 m. sausio 1 d. galiojusios Statuto redakcijos bei jį lydinčių aktų nepilno apibrėžtumo, yra nepagrįstos, paremtos tik lingvistiniais išvedžiojimais. Pareiškėjų minimose Taisyklėse nėra pateiktas baigtinis priežasčių, dėl kurių padidėja darbo krūvis, sąrašas, todėl, Atsakovo nuomone, negalima teigti, kad kitais atvejais nėra teisinių galimybių spręsti priemokos skyrimo klausimo. Kaip savo atsiliepime pažymėjo atsakovas, Taisyklės priimtos remiantis Statuto nuostatomis, tačiau negali joms prieštarauti, jų papildomai ar plečiamai aiškinti, kadangi norminį aktą gali aiškinti tik jį priėmusi institucija. Atsakovo teigimu, taip pat svarbu įvertinti, kad tiek Taisyklių 6.1 punktas tiek 2008 m. spalio 31 d. Vilniaus apskr. VPK viršininko įsakymu Nr. 10-V-100 patvirtintas Vilniaus apskr. VPK priedų ir priemokų mokėjimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) nustato tvarką, kuria yra priimami sprendimai dėl priemokos skyrimo. Kiekvienu atveju dėl būtinumo skirti priemoką tiesioginis vadovas (Taisyklių 6.1 punktas) arba struktūrinio padalinio vadovas (Aprašo 9 punktas) privalo parengti tarnybinį pranešimą dėl priemokos skyrimo. Kiekvienas sprendimas įforminamas įsakymu (Taisyklių 6.2 punktas; Aprašo 14 punktas) ir yra individualus norminis aktas, skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka per vieną mėnesį nuo jo priėmimo ar nepriėmimo dienos. Atsakovas nurodė, kad 2008 m. kovo 26 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 12-S-3470 buvo kreiptasi dėl procentinio priedo skyrimo pareiškėjui A. K. (skirta 10 proc. priemoka laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 18 d. iki 2008 m. balandžio 2 d.). Pagal Vilniaus apskr. VPK 1 PK pateiktus duomenis, 2008 m. sausio 22-24 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 12-S-1069 buvo kreiptasi dėl procentinių priedų skyrimo ir kitiems Vilniaus apskr. VPK 1 PK OVP pareigūnams, tačiau pagal šį tarnybinį pranešimą priemokos skirtos nebuvo. Duomenų, kad būtų kreiptasi dėl procentinio priedo skyrimo pareiškėjams A. Z., V. G., V. V. ir G. A., nebuvo nustatyta. Taip pat nėra duomenų, kad šie pareigūnai kreipėsi dėl tokios priemokos skyrimo į tiesioginį ar struktūrinio padalinio vadovą. Dėl šių aplinkybių, Atsakovo nuomone, pareiškėjų skundai yra nepagrįsti faktiniais duomenimis apie nustatytų tvarkų pažeidimus bei yra pateikti praleidus nustatytus kreipimosi dėl įsakymo priėmimo (veikimo) ar atsisakymo priimti įsakymą (neveikimo) sprendimų terminus. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Aprašas priimtas po derybų su profesinėmis sąjungomis ir patvirtintas turint jų pritarimą. Atsakovo nuomone, pareiškėjai savo skunde pripažino, kad negali nustatyti ir paskaičiuoti darbo krūvio padidėjimo, taip pat nepateikė jokių duomenų, kad faktinis krūvis per jų dirbtas pamainas buvo padidėjęs. Dėl šių priežasčių, atsakovo nuomone, nėra pagrindo mokėti jiems priemokų. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjai nepateikė rašytinių faktinių duomenų apie realius atvejus, kada galimai būtų padidėjęs jų darbų mastas, kiekis ar pasireiškimo formos. Pasak atsakovo, Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinė sąjunga 2011 m. kovo 28 d. raštu Nr. VA17-57(11) kreipėsi dėl taikinimo procedūros ir 2011 m. balandžio 4 d. bei 2011 m. balandžio 19 d. įvyko du taikinimo komisijos posėdžiai. Jų metu atsakovas, įvertinęs bylinėjimosi laiką ir sąnaudas, siekdamas kilusį ginčą išspręsti kompromiso keliu, pasiūlė pareiškėjams maksimaliai įmanomą 5 proc. priemokos dydį, kuris apimtų visas įmanomas, taip pat ir pareiškėjų nenurodytas, aplinkybes. Nors pareiškėjai ir jų atstovai pripažino, kad pagal jų skaičiavimus darbo krūvis yra padidėjęs 5-6 proc., tačiau su atsakovo pasiūlymu nesutiko. Dėl šių priežasčių taikinimo derybomis susitarimo pasiekti nepavyko.

Teismo posėdyje atsakovo atstovai su pareiškėjų patikslintais skundais nesutiko ir prašė juos atmesti iš esmės atsiliepime išdėstytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjų skundais ir patikslintais skundais nesutiko. Trečiasis suinteresuotas asmuo savo nesutikimo motyvus išdėstė Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinei sąjungai skirtame 2007 m. vasario 2 d. rašte Nr. 5-S-1136 (t. I, b. l. 147,151-152), kuriame nurodė, kad, išanalizavus iš Vilniaus m. VPK gautą medžiagą, susijusią su Vilniaus m. 1 PK budėtojų darbo organizavimu, buvo nustatyta, kad, vadovaujantis Įsakymo 3.1 ir 3.2 punktais, Vilniaus m. VPK Operatyvaus valdymo skyrius buvo įpareigotas nuo 21.30 val. iki 7.00 val. informaciją apie įvykius Vilniaus m. 5 PK teritorijoje perduoti Vilniaus m. 1 PK budėtojams, o Vilniaus miesto policijos patrulinės tarnybos įpareigotos nuo 21.30 val. iki 7.00 val. Vilniaus m. 5 PK teritorijoje sulaikytus asmenis pristatyti į Vilniaus m. 1 PK. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2001 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 278 „Dėl policijos įstaigų budėtojų padalinių darbo organizavimo instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Policijos įstaigų budėtojų padalinių darbo organizavimo instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 2.7 punkte yra apibrėžta, kad policijos įstaigos budėtojų padalinio budėtojas – tai budėtojų padalinio pamainos vyresnysis pareigūnas, tiesiogiai atsakingas už budėtojų padalinio pamainos pareigūnams pavestų uždavinių ir funkcijų vykdymą. Instrukcijos 5.1-6.8 punktuose apibrėžti budėtojų padalinių darbo uždaviniai bei funkcijos (pvz., užtikrinti gaunamų skundų, pareiškimų ir pranešimų apie nusikalstamas veikas, kitus teisės pažeidimus bei įvykius priėmimą ir registravimą; užtikrinti sklandų darbą su pristatytais į policijos įstaigos budėtojų padalinį asmenis; užtikrinti informacijos priėmimą, registravimą, apdorojimą ryšio priemonėmis ir specialia programine įranga). Atsižvelgiant į tai, bet kurios policijos įstaigos budėtojų padalinio budėtojo veikla, užtikrinanti gaunamų skundų, pareiškimų ir pranešimų apie nusikalstamas veikas, kitus pažeidimus bei įvykius priėmimą ir registravimą, bei darbas su pristatytais į policijos įstaigos budėtojų padalinį asmenimis, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, yra laikoma įprasta budėtojų padalinio pareigūnų veikla ir negalėtų būti traktuojama kaip papildomų užduočių atlikimas. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad, atlikus Vilniaus m. 1 PK budėtojams tenkančio darbo krūvio analizę, buvo nustatyta, jog darbo krūvis minėtoje policijos įstaigoje nuo 2004 m. mažėjo. Nepriklausomai nuo Įsakymo vykdymo Vilniaus m. 1 PK budėtojų padalinio pareigūnams darbo laiko trukmė buvo neilginama, jie tarnybą pradėdavo ir baigdavo vadovaudamiesi iš anksto patvirtintu grafiku, neviršijant darbo laiko normų. Vadovaujantis Vilniaus m. VPK pateiktais 2006 m. paskutinio ketvirčio duomenimis, bendra savaitinė kai kurių Vilniaus m. 1 PK budėtojų darbo trukmė nesiekia net įstatymais nustatytos 40 darbo valandų ribos. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, LVAT, nagrinėdamas panašaus pobūdžio skundą administracinėje byloje Nr. A8-831/2005, konstatavo, kad šioje byloje esminė teisiniu požiūriu reikšminga aplinkybė, nuo kurios buvimo priklauso pareiškėjų teisė gauti priemoką prie pareiginės algos, yra įprastos darbo krūvį viršijančios veiklos buvimo faktas. Objektyvių duomenų, liudijančių apie Vilniaus m. 1 PK budėtojų darbo krūvių padidėjimą, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, nėra, todėl Vilniaus m. 1 PK budėtojų padalinio pareigūnams, nesant įprastos darbo krūvį viršijančios veiklos buvimo fakto, net ir pavedus nuo 21.30 val. iki 7.00 val. aptarnauti ir Vilniaus m. 5 PK teritoriją, nėra pagrindo mokėti priemokų už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą.

Trečiojo suinteresuotojo asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, byla buvo nagrinėjama Trečiojo suinteresuotojo asmens atstovui nedalyvaujant.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2011 m. birželio 27 d. sprendimu pareiškėjų A. Z., G. L., G. A., V. G., M. L., A. D., A. Z., I. L., A. B., D. K., A. S., V. V., A. Z. ir A. K. skundus atmetė kaip nepagrįstus.

Teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjų, jų ir atsakovo atstovo paaiškinimais, byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjai dirbo Vilniaus apskr. VPK 1 PK Viešosios policijos OVP BG: pareiškėjas A. Z. – nuo 2002 m. liepos 3 d., pareiškėjas G. L. – nuo 1998 m. liepos 15 d., pareiškėjas G. A. – nuo 2003 m. vasario 3 d., pareiškėjas V. G. – nuo 2000 m. sausio 17 d., pareiškėjas M. L. – nuo 2004 m. kovo 1 d., pareiškėjas A. D. – nuo 2006 m. sausio 4 d., pareiškėjas A. Z. – nuo 1997 m. balandžio 14 d., pareiškėjas I. L. – nuo 2002 m. lapkričio 25 d., pareiškėjas A. B. – nuo 2005 m. sausio 3 d., pareiškėjas D. K. – nuo 2001 m. rugpjūčio 29 d., pareiškėjas A. S. – nuo 1998 m. liepos 27 d., pareiškėjas V. V. – nuo 2005 m. balandžio 6 d., pareiškėjas A. Z. – nuo 1999 m. lapkričio 2 d., pareiškėjas A. K. – nuo 2004 m. rugsėjo 1 d. (t. V, b. l. 35). Teismas nustatė, kad Įsakymo 3 punktu, siekiant efektyviau organizuoti Vilniaus m. 1 PK ir Vilniaus m. 5 PK darbą, taupant policijai skiriamas lėšas, Vilniaus m. VPK Operatyvaus valdymo skyriui buvo nurodyta nuo 21.30 val. iki 7.00 val. informaciją apie įvykius Vilniaus m. 5 PK teritorijoje perduoti Vilniaus m. 1 PK Tarnybos organizavimo skyriaus Budėtojų poskyriui, Vilniaus m. policijos patrulinėms tarnyboms Vilniaus m. 5 PK teritorijoje sulaikytus asmenis pristatyti į Vilniaus m. 1 PK, Vilniaus m. 1 PK tardymo operatyvinei grupei aptarnauti ir Vilniaus m. 5 PK teritoriją (t. I, b. l. 37-38). Vilniaus apskr. VPK 2009 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 10-V-554 buvo patvirtintas Vilniaus apskr. VPK 1 PK OVP BG pareigūnų darbo laikas, pagal kurį jie turėjo dirbti dvejomis pamainomis: pirmoji pamaina turėjo dirbti nuo 8.00 val. iki 21.00 val., antroji pamaina – nuo 20.00 val. iki 9.00 val. (t. II, b. l. 194-197).

Teismas sprendime taip pat nustatė, kad Vilniaus m. VPK viršininkas, vadovaudamasis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 5-V-424 ,,Dėl policijos įstaigų pirminės ir vidurinės grandžių policijos pareigūnų pareigybių, kurioms didinamos kategorijos, sąrašo ir papildomų asignavimų paskirstymo policijos įstaigoms pareigūnų darbo užmokesčiui didinti lentelės patvirtinimo“, atsižvelgdamas į Vilniaus m. VPK 2006 m. liepos 28 d. įsakymą Nr. 10-V-352 ,,Dėl Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų pareigybių lygių ir kategorijų nustatymo“, 2006 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 10-TE-318 nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. nustatė naujas kategorijas Vilniaus m. VPK 1 PK OVP BG specialistams (t. I, b. l. 180-183). Komisijos 2006 m. spalio18 d. posėdyje buvo svarstytas Vilniaus m. VPK pareigūnų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, procentinių priemokų skyrimo klausimas. Komisija, išnagrinėjusi Vilniaus m. 1 PK viršininko 2006 m. spalio 3 d. raštą Nr. 10-G-9248 dėl priemokos skyrimo Vilniaus m. 1 PK OVP pareigūnams, siūlė Vilniaus m. 1 PK OVP viršininkui apibendrinti statistiką (dėl padidėjusio darbo krūvio papildomai aptarnaujant nuo 21.30 val. iki 7.00 val. Vilniaus m. 5 PK teritoriją), taip pat konkrečiai nurodyti, kuriems pareigūnams prašoma skirti procentines priemokas (t. II, b. l. 192-193). Visi pareiškėjai 2006 m. gruodžio 28 d. prašymais kreipėsi į Vilniaus m. VPK viršininką, nurodydami, kad Įsakymu buvo paskirti papildomai aptarnauti Vilniaus m. 5 PK teritoriją, todėl, remdamiesi Statuto 38 straipsniu, Taisyklių 2.5, 9.7 punktais, prašė apmokėti jiems už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, skiriant priemokas Statuto nustatyta tvarka (laikant, kad už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą kiekvieną mėnesį skiriama 0,6 pareiginės algos priemoka).

Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus m. 1 PK viršininkas 2008 m. sausio 22-24 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 12-S-1069, atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus m. 1 PK yra 32 pareigybės, iš jų 3 pareigybės (postinių) yra neužimtos, vadovaudamasis Statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punktu, prašė Vilniaus m. VPK viršininko nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2007 m. balandžio 1 d. skirti procentines priemokas šiems Vilniaus m. 1 PK OVP pareigūnams: V. G., M. L., A. Z., G. L., G. A., A. Z., A. K., A. S., V. V. – 10 proc. priemokas (t. II, b. l. 26). Pareiškėjai G. L., A. B., D. K., A. Z., A. K. 2009 m. lapkričio 19 d. su prašymu kreipėsi į Vilniaus apskr. VPK viršininką už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. paskirti ir išmokėti jiems priklausančias darbo užmokesčio priemokas; neišmokėjus priemokų, pateikti įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas nurodytu laikotarpiu galiojusių ir šiuo metu galiojančių pareigybių aprašymų kopijas, taip pat Įsakymo kopiją; įstatymų nustatyta tvarka patvirtintą pažymą apie laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki pažymos pateikimo buvusį kiekvieno iš jų darbo krūvį, atskirai nurodant iš Vilniaus m. 1 PK ir iš Vilniaus m. 5 PK priimtų pranešimų apie įvykius skaičių; suvestinius kiekvieno iš jų atsiskaitymo lapelius už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. Prašyme nurodė, kad Įsakymo 3 punktu jiems pavedus kasdien nuo 21.30 val. iki 7.00 val. papildomai aptarnauti Vilniaus m. 5 PK teritoriją, jų darbo krūvis neabejotinai padidėjo, tačiau jiems iki šiol nebuvo paskirta ir mokama Statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punktu numatyta priemoka (t. II, b. l. 180-181). Vilniaus apskr. VPK 2010 m. sausio 19 d. rašte Nr. 10-S-1076 aukščiau nurodytiems pareiškėjams paaiškino, kad pagal Taisyklių 6.1 punktą ir Aprašo 9 punktą, kiekvienu atveju dėl būtinumo skirti priemoką tiesioginis vadovas arba struktūrinio padalinio vadovas privalo parengti tarnybinį pranešimą dėl priemokos skyrimo. Priemoka savo esme bei realizavimu yra terminuota ir nukreipta į ateitį, o jos mokėjimas galimas tik priėmus sprendimą skirti priemoką. Dėl priemokos skyrimo nuo 2007 m. sausio 1 d. aukščiau minėtų pareiškėjų vadovai kreipėsi tik 2008 m. sausio 24 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 12-S-1069, tačiau buvo priimtas sprendimas laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. procentinių priemokų neskirti. 2008 m. kovo 26 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 12-S-3470 pareiškėjui A. K. buvo skirta 10 proc. priemoka. Teismas nustatė, kad kitų kreipimųsi su siūlymu skirti pareiškėjams procentines priemokas Vilniaus apskr. VPK negavo. Be to, kaip sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjai dėl priemokų skyrimo jau kreipėsi su patikslintais skundais į teismą, todėl reikalavimas paskirti ir išmokėti priemoką už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. laikytinas administracinės bylos ginčo dalyku, todėl nenagrinėtinas. Dėl priemokų skyrimo nuo 2009 m. lapkričio 19 d. teismas sprendė, kad pareiškėjų struktūrinio padalinio vadovas turėtų teikti motyvuotą tarnybinį pranešimą, kurį gavus būtų svarstomas klausimas dėl priemokos skyrimo norminių aktų nustatyta tvarka (t. II, b. l. 200-201).

Teismas sprendime pažymėjo, kad byloje kilęs ginčas dėl priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą priteisimo statutiniams vidaus tarnybos pareigūnams. Pareiškėjai prašė iš atsakovo Vilniaus apskr. VPK priteisti jiems patikslintuose skunduose nurodyto dydžio darbo užmokesčio dalį – neišmokėtą priemoką už įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos atlikimą, kuri (minėta veikla) jiems pavesta Įsakymu (t. I, b. l. 37-38). Kadangi vidaus administravimo aktas, įpareigojantis pareiškėjus vykdyti veiklą, jų teigimu, viršijančią įprastą jų darbo krūvį, buvo priimtas 2002 m. rugpjūčio 20 d., o veikla, t. y. Vilniaus m. 5 PK teritorijos aptarnavimas pagal pareiškėjų funkcijas, vykdoma nuo 2002 m. rugsėjo 1 d., teismas padarė išvadą, jog bylai aktualus statutinių vidaus tarnybos pareigūnų apmokėjimo už darbą teisinis reglamentavimas, galiojęs nuo šios veiklos vykdymo pradžios, t. y. nuo 2002 m. rugsėjo 1 d.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad nuo 1990 m. gruodžio 21 d. iki 2003 m. balandžio 30 d. policijos pareigūnų socialines garantijas reglamentavusio Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (toliau – ir PĮ) 45 straipsnio 1 dalis nustatė, kad policijos pareigūnų darbo užmokestį sudaro pagrindinė alga (mėnesinė alga) pagal pareiginį laipsnį, kvalifikacinę kategoriją, ištarnautą laiką, taip pat priemokos (pagal darbo įstatymų kodeksą) už darbą poilsio ir švenčių dienomis, už darbą nakties metu bei viršvalandinį darbą. Be to, mokami priedai už tarnybos atlikimo sąlygas ir vietą, užsienio kalbų mokėjimą, taip pat šeimyniniai ir specialūs priedai už slaptą darbą, kompensuojamos persikėlimo išlaidos, išmokamos vienkartinės pašalpos bei kitos išmokos. PĮ 45 straipsnio 2 dalis nustatė, kad pagrindinės algos, papildomo apmokėjimo, priedų, kompensacijų, pašalpų ir kitų išmokų dydį bei skyrimo tvarką reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymai, o nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro teikimu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 127 patvirtinti Socialinių garantijų teikimo policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams nuostatai priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą nereglamentavo. VTĮ 4 straipsnio, reglamentuojančio šio įstatymo taikymą, 1 ir 2 dalys (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija, galiojusi iki 2009 m. rugsėjo 1 d.) nustatė, kad šis įstatymas be išlygų taikomas valstybės tarnautojams, išskyrus statutinius valstybės tarnautojus, o statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai ar Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymas, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. VTĮ 4 straipsnio 2 dalis dar ne kartą buvo keičiama, tačiau nuostata, kad statutiniams valstybės tarnautojams taikomos VTĮ nuostatos dėl darbo apmokėjimo tvarkos, išliko. VTĮ 23 straipsnio 1 dalis nustatė, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos. VTĮ 26 straipsnio 1 dalis nustatė, kad valstybės tarnautojams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys valstybės tarnautojui turi būti suformuluotos raštu. VTĮ 26 straipsnio 2 dalis nustatė, kad šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta priemoka negali būti mokama ilgiau kaip vienerius metus nuo jos paskyrimo, išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus. Jei valstybės tarnautojui ilgiau negu vienerius metus tenka dirbti šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytomis sąlygomis, laikoma, kad jos įgavo nuolatinį pobūdį. Šiuo atveju sprendžiama dėl valstybės tarnautojo pareigybės aprašymo papildymo. Nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. galiojančios redakcijos VTĮ 23 straipsnio 1 dalis (2008 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-53 redakcija) nustato, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. VTĮ 26 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybės tarnautojams mokamos šios priemokos: 1) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės; 2) už papildomų užduočių atlikimą, kai atliekamos pareigybės aprašyme nenustatytos funkcijos. Papildomos užduotys valstybės tarnautojui turi būti suformuluotos raštu; 3) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 4) statutiniams valstybės tarnautojams už darbą, jei jis tiesiogiai susijęs su tarnybinių gyvūnų priežiūra ir parengimu tarnybinėms pareigoms atlikti. VTĮ 26 straipsnio 2 dalis nustato, kad šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytos priemokos negali būti mokamos ilgiau kaip vienerius metus nuo jų paskyrimo, išskyrus politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojus. Jei valstybės tarnautojui ilgiau negu vienerius metus tenka dirbti šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytomis sąlygomis, laikoma, kad jos įgavo nuolatinį pobūdį. Šiuo atveju papildomas valstybės tarnautojo pareigybės aprašymas, taikoma VTĮ 43 straipsnio 12 dalyje nustatyta garantija ir gali būti patikslinami struktūrinio padalinio uždaviniai ir funkcijos.

Analizuodamas ginčo sprendimui aktualius teisės aktus, teismas sprendime taip pat pažymėjo, kad nuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Statuto patvirtinimo įstatymui Nr. IX-1538, neteko galios PĮ ir įsigaliojo Statutas, kurio 38 straipsnio, reglamentavusio priemokas, 1 dalis numatė, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 straipsnio 4 dalis numatė, kad šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytų priemokų mokėjimo tvarką nustato atitinkamos vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas. Nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. galiojančios redakcijos Statuto 38 straipsnio 1 ir 3 dalys (2008 m. lapkričio 14 d. įstatymo Nr. X-1820 redakcija) numato, kad pareigūnams priemokos mokamos ir už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą apmokama VTĮ nustatyta tvarka, o VTĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatytų priemokų pareigūnams mokėjimo tvarką nustato atitinkamos vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas.

Teismas taip pat nurodė, kad Taisyklės, be kita ko, numato, jog pareigūnams mokamos Taisyklių 2.1-2.6 punktuose numatytos priemokos, tarp jų ir Taisyklių 2.5 punkte numatyta – už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą; pareigūnams gali būti mokamos 2.5 punkte nurodytos priemokos, kurių mokėjimas įforminamas tokia tvarka: tiesioginis pareigūno vadovas parengia motyvuotą tarnybinį pranešimą, kuriame nurodoma, už ką siūloma skirti priemoką. Ši priemoka gali būti skiriama už nesančio darbuotojo pavadavimą, papildomų pavedimų skyrimą pareigūnui, dėl ko padidėja jo darbo krūvis, ir kita. Tarnybinis pranešimas suderinamas su atitinkamą struktūrinį padalinį kuruojančiu įstaigos vadovo pavaduotoju, finansų padalinio vadovu, ir teikiamas įstaigos vadovui (Taisyklių 6.1 punktas); priemoka skiriama pareigūnams policijos įstaigos vadovo įsakymu, kurio projektą rengia policijos įstaigos personalo padalinys, suderinęs su finansų padalinio vadovu. Įsakymo projekte nurodomas priemokos dydis ir mokėjimo trukmė (Taisyklių 6.2 punktas); priemoka negali būti mokama ilgiau kaip vienerius metus nuo jos paskyrimo. Jei pareigūnui ilgiau negu vienerius metus tenka dirbti 2.5 punkte nurodytomis sąlygomis, laikoma, kad jos įgavo nuolatinį pobūdį. Šiuo atveju sprendžiama dėl pareigūno pareigybės aprašymo papildymo ar pakeitimo, peržiūrint nustatytą kategoriją ir funkcijas (Taisyklių 6.4 punktas); su įsakymu dėl priemokos skyrimo pareigūnas pasirašytinai supažindinamas padalinio vadovo arba jo įgalioto asmens (Taisyklių 7 punktas).

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytą teisės aktų, reglamentuojančių bylos ginčo santykį, apžvalgą, teismas sprendė, kad bylai reikšmingu laikotarpiu, t. y. nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. iki šios dienos, teisės normos, reglamentuojančios priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą mokėjimą policijos pareigūnams, nustato, kad: priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą turi būti mokama tik esant pavedimui pareigūnui atlikti įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą; tokia priemoka negali būti mokama ilgiau kaip vienerius metus nuo jos paskyrimo; jei policijos pareigūnui ilgiau negu vienerius metus tenka dirbti sąlygomis, viršijančiomis įprastą darbo krūvį, laikoma, kad jos įgavo nuolatinį pobūdį. Remdamasis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 1 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I444-3/2008, teismas sprendime nurodė, kad pareigūnas neįgyja teisėto lūkesčio, kad jam nuolat bus pavedami atlikti darbai, viršijantys įprastą darbo krūvį, už kuriuos jam bus mokama. Teismas pažymėjo, kad tai patvirtina išimtinis priemokos už įprastinį darbo krūvį viršijančią veiklą pobūdis, o tokią išvadą suponuoja ir VTĮ 26 straipsnio 2 dalis, numatanti, jog tokia priemoka negali būti mokama ilgiau kaip vienerius metus nuo jos paskyrimo.

Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje Įsakymas, kurio 3-3.3 punktuose nuo 21.30 val. iki 7.00 val. Vilniaus m. VPK Operatyvaus valdymo skyriui nurodyta informaciją apie įvykius Vilniaus m. 5 PK teritorijoje perduoti Vilniaus m. 1 PK, Vilniaus m. policijos patrulinėms tarnyboms Vilniaus m. 5 PK teritorijoje sulaikytus asmenis pristatyti į Vilniaus m. 1 PK ir Vilniaus m. 1 PK tardymo operatyvinei grupei aptarnauti ir Vilniaus m. 5 PK teritoriją, priimtas 2002 m. rugpjūčio 20 d., ši tvarka pradėta taikyti nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. Kadangi tvarka, kuria Vilniaus m. 1 PK OVP pareigūnams buvo pavesta vykdyti anksčiu nevykdytą veiklą, galiojo ilgiau nei metus, teismas sprendė, kad nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. tokios darbo (tarnybos) sąlygos, atsižvelgiant į VTĮ 26 straipsnio 2 dalį (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nuostatą, įgavo nuolatinį pobūdį. Dėl šių aplinkybių teismas padarė išvadą, kad nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. priemoka už tokią veiklą, t. y. Vilniaus m. 5 PK teritorijos aptarnavimą, nebegalėjo būti skiriama. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjų pateiktais patikslintais skundais prašoma priteisti priemoką už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, vykdytą nuo 2004 m. sausio 1d., todėl šių prašymų tenkinti nėra pagrindo. Sprendime teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog dalis pareiškėjų – G. A., M. L., A. D., I. L., A. B., V. V. ir A. K. – į Vilniaus apskr. VPK 1 PK OVP BG paskirti jau po 2002 m. rugsėjo 1 d. (t. V, b. l. 35), todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo manyti, kad aukščiau nurodytiems pareiškėjams buvo pavesta vykdyti veiklą, dėl kurios buvo viršytas jų įprastas darbo krūvis.

III.

Pareiškėjai A. K., G. L., A. B., A. Z., D. K., V. V. ir G. A. apeliaciniais skundais (t. V., b. l. 97-101, 127-131, 132-136) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde, be pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde paminėtų argumentų, aukščiau minėti pareiškėjai nurodo:

VTĮ 26 straipsnio 2 dalyje iš tiesų kalbama apie tai, kad, tais atvejais, kai valstybės tarnautojui ilgiau nei vienerius metus tenka dirbti šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytomis sąlygomis (t. y. viršijant įprastą darbo krūvį arba atliekant papildomas užduotis), laikoma, kad toks darbas įgavo nuolatinį pobūdį. Tačiau VTĮ 26 straipsnio 2 dalyje nėra pasakyta, kad tokiais atvejais pareigūnams už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą arba už papildomų užduočių atlikimą neturi būti teisingai atlyginama. Jeigu pavedama atlikti įprastą darbo krūvį viršijančius darbus (veiklą) arba atlikti papildomas, pareigybės aprašyme nenumatytas, funkcijas, tokia situacija negali tęstis neapibrėžtą laiką. Todėl numatyta, jog tais atvejais, kai tokia situacija užsitęsia ilgiau nei vienerius metus, pareigūnui nebeturi būti mokama priemoka, o turi būti imamasi priemonių darbo krūviui iš esmės normalizuoti, t. y. turi būti papildomas valstybės tarnautojo pareigybės aprašymas, taikoma VTĮ 43 straipsnio 12 dalyje nustatyta garantija ir gali būti patikslinami struktūrinio padalinio uždaviniai ir funkcijos.VTĮ 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą bei už papildomų užduočių atlikimą negali būti mokamos ilgiau kaip vienerius metus nuo jos paskyrimo. Tačiau šioje nuostatoje nėra numatyta, jog priemoka negali būti skiriama, jei valstybės tarnautojas ilgiau nei vienerius metus dirba įprastą darbo krūvį viršijančiomis sąlygomis. Minėta nuostata reiškia, jog darbas, dirbamas nukrypstant nuo įprastinių darbo sąlygų (įprastą darbo krūvį viršijantis darbas, papildomos užduotys), negali trukti neapibrėžtą laiką. Ir kad tokiam darbui įgavus nuolatinį pobūdį, turi būti iš esmės peržiūrimas valstybės tarnautojo pareigybės aprašymas bei darbo užmokesčio dydis. Nagrinėjamu atveju aukščiau nurodytiems pareiškėjams priemoka niekada nebuvo paskirta, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad yra pasibaigęs terminas priemokai už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą skirti bei mokėti, taip pat kad už ilgiau nei metus atliktą įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą neturi būti atlyginta.Nors įprastą darbo krūvį viršijanti veikla buvo atliekama laikotarpiu nuo 2002 m. rugpjūčio 20 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., taigi ilgiau nei vienerius metus, tačiau priemoka paskirta ir/ arba išmokėta nebuvo, taip pat nebuvo peržiūrėti ir pareigybės aprašymai, tuo pažeidžiant teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą. Atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimai yra nukreipti į ateitį, nagrinėjamu atveju nėra galimybės įpareigoti atsakovą peržiūrėti pareigybės aprašymų, pareigybės kategorijų ir jų atitinkamai padidinti praeityje. Tačiau šios aplinkybės negali būti aiškinamos kaip užkretančios kelią pažeistą teisę į teisingą apmoka atliktą darbą apginti kitu galimu būdu, t. y. priteisiant už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą priklausančią, tačiau negautą priemoką.Priėmimo į tarnybą metu Įsakymas jau galiojo, todėl buvo privaloma nuo 21.30 val. iki 7.00 val. aptarnauti ne tik Vilniaus m. 1 PK, bet ir papildomą, Vilniaus m. 5 PK, teritoriją. Tai reiškia, kad buvo priimta dirbti padidėjusio darbo krūvio sąlygomis, todėl už šį atliktą darbą turėjo būti atsiskaityta. Priešingu atveju, susidarytų diskriminacinė situacija, kai tokios pačios apimties darbą atliekančių dalies Vilniaus m. 1 PK pareigūnų darbas būtų laikomas viršijančiu įprastą darbo krūvį ir už jį būtų mokama priemoka, o kitos dalies pareigūnų – tokiu būtų nelaikomas.

Šalies argumentai

Pareiškėjai I. L., M. L. ir A. S. apeliaciniu skundu (t. V., b. l. 122-125) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą.

Apeliaciniame skunde, be pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde paminėtų argumentų, aukščiau išvardinti pareiškėjai nurodo:

Įsakymas pradėtas taikyti nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. ir buvo taikomas iki 2010 m. kovo 15 d. Per šį laikotarpį nebuvo skirtos jokios priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kurios susidarė Įsakymo pagrindu, taip pat po vienerių metų nebuvo sprendžiama dėl pareigybės aprašymo papildymo ar pakeitimo, peržiūrint nustatytą kategoriją ir funkcijas. Pareigybės kategorijos 2006 m. visiems Vilniaus m. VPK pirminės ir vidurinės grandžių policijos pareigūnams, tarp jų ir pareiškėjams, buvo pakeltos neįvertinus ir neatsižvelgus į tai, jog dėl Įsakymo vykdymo padidėjo darbo krūvis. Dėl to turėjo būti mokama priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą.Valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas 3 metų ieškinio senaties terminas. Akcentuotina, kad teisėtų interesų pažeidimai buvo tęstinio pobūdžio. Kadangi priteisti priemoką už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą pareiškėjams I. L. ir A. S. už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d., M. L., už laikotarpį nuo 2004 m. kovo 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. buvo prašoma jau 2007 m. vasario 27 d. skunde, o skundo padavimas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.130 straipsnio 1 dalį nutraukia ieškinio senatį, todėl nurodytiems pareiškėjams atsirado teisė reikalauti priemokos išmokėjimo ir už kitus laikotarpius.

Pareiškėjai V. G., A. Z. ir A. Z. apeliaciniuose skunduose (t. V., b. l. 110-113, 114-117, 118-121) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde, be pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde paminėtų argumentų, aukščiau išvardinti pareiškėjai nurodo:

Jei pareigūnui ilgiau negu vienerius metus tenka dirbti Taisyklių 2.5 punkte nurodytomis sąlygomis, laikoma, kad jos įgavo nuolatinį pobūdį. Šiuo atveju sprendžiama dėl pareigūno pareigybės aprašymo papildymo ar pakeitimo, peržiūrint nustatytą kategoriją ir funkcijas. Pažymėtina, jog pirmos instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į tai, jog nei viena Taisyklėmis įtvirtinta nuostata nebuvo įvykdyta: pasikeitus tarnybos (darbo) sąlygoms, pareigybės aprašymai bei funkcijos nebuvo papildytos ar pakeistos, nurodant jose papildomai aptarnaujamą Vilniaus m. 5 PK teritoriją; priemokos nebuvo skirtos ir mokamos; pasikeitus tarnybos (darbo) sąlygoms, nebuvo peržiūrėtos pareigybės kategorijos.Taisyklių 6.4 punktas pagal jame įtvirtintą teisinę reglamentaciją gali būti taikomas tik tuomet, kai priemoka yra mokama.VTĮ 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata nagrinėjamu atveju nebuvo taikoma, kadangi nebuvo įgyvendinta VTĮ 26 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta sąlyga dėl priemokos mokėjimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai konstatavo, jog valstybės tarnautojų teisė gauti atlyginimą už įprastą darbo krūvį viršijančią veikią yra terminuota, o neįgyvendinta per vienerius metus, negali būti apginta.Atsakovas nepateikė įrodymų, kad 2006 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 10-TE-318 VPK viršininkas Vilniaus m. 1 PK budėtojų dalies pareigūnams pareigybines kategorijas nustatė būtent už 2002 m. rugpjūčio 20 d. Įsakymo 3 punkte nurodytų užduočių atlikimą. Atsiradus papildomiems asignavimams, pareigybinės kategorijos buvo pakeltos visiems policijos pareigūnams, tarp jų ir Vilniaus m. 5 PK pareigūnams, todėl negalima sieti aukštesnės kategorijos suteikimą su įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos atlikimu papildomai aptarnaujant Vilniaus m. 5 PK teritoriją.Nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme, patikslintame skunde buvo motyvuotai patikslinti reikalavimai dėl įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos masto (dydžio) nustatymo, dėl darbo krūvį viršijančios veiklos atlikimo trukmės bei dėl neišmokėtos priemokos dydžio reikalavimo, tačiau pirmosios instancijos teismas į pareiškėjų nurodytus argumentus ir motyvus iš esmės neatsižvelgė.Atsakovas pripažįsta, jog nėra nustatytų įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos vertinimo kriterijų, priemokų dydžio apskaičiavimo metodikos, taip pat neginčija įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos buvimo fakto. Taikinimo procedūros metu atsakovas pasiūlė skirti 5 proc. pareiginės algos dydžio priemoką, išmokant ją už 6 metus per tam tikrą laikotarpį, todėl darytina išvada, kad bylos nagrinėjimo dalyku yra priemokos dydžio ir apimties nustatymas, o ne priemokos reikalavimo pagrįstumas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, į šias aplinkybes neatsižvelgė.

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. D. apeliaciniame skunde (t. V., b. l. 105-109) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą.

Apeliaciniame skunde, be pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nurodytų argumentų, A. D. nurodo:

VTĮ 26 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog tais atvejais, kai valstybės tarnautojui ilgiau nei vienerius metus tenka dirbti šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytomis sąlygomis (t. y. viršijant įprastą darbo krūvį arba atliekant papildomas užduotis), laikoma, kad toks darbas įgavo nuolatinį pobūdį. Tais atvejais, kai tokia situacija užsitęsia ilgiau nei vienerius metus, pareigūnui nebeturi būti mokama priemoka, o turi būti imamasi priemonių darbo krūviui iš esmės normalizuoti. VTĮ 43 straipsnio 12 dalies nuostatos nereiškia, kad valstybės tarnautojas, kuris atliko įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ilgiau nei vienerius metus ir kurio pareigybės aprašymas nebuvo peržiūrėtas, neturi teisės gauti atlyginimo už savo atliktą darbą.Pareiškėjas A. D. buvo priimtas į Vilniaus m. 1 PK, todėl jam įprastu darbo krūviu turėtų būti laikomas būtent iš Vilniaus m. 1 PK tenkančių pranešimų, medžiagų, pristatomų asmenų, telefoninių skambučių ir pan. skaičius. Pareiškėjo A. D. priėmimo į tarnybą metu jau galiojo Įsakymas, todėl jis buvo įpareigotas jį vykdyti bei nuo 21.30 vai. iki 7.00 val. aptarnauti ne tik savo, bet ir papildomą, Vilniaus m. 5 PK teritoriją. Tai reiškia, jog pareiškėjas A. D. buvo iš karto priimtas dirbti padidėjusio darbo krūvio sąlygomis, todėl už šį atliktą darbą turėjo būti atsiskaityta. Priešingu atveju, susidarytų diskriminacinė situacija, kai tokios pačios apimties darbą atliekančių dalies Vilniaus m. 1 PK pareigūnų darbas būtų laikomas viršijančiu įprastą darbo krūvį ir už jį būtų mokama priemoka, o kitos dalies pareigūnų – tokiu būtų nelaikomas ir už jį papildomai būtų neatlyginama.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus AVPK su apeliaciniais skundais nesutinka ir prašo juos atmesti. Atsiliepime į apeliacinius skundus (t. V, b. l. 140-144), be pirmosios instancijos teismui pateiktų argumentų, atsakovas nurodo:

2006 m. rugpjūčio 3 d. Vilniaus m. VPK viršininko įsakymu Nr. 10-TE-318 pareiškėjams buvo pakeltos kategorijos, prieš tai jas įvertinus Komisijoje ir atsižvelgus į visus darbo aspektus. Rengiant pareigybes yra įvertinama pareigybės paskirtis, nustatomos bendrosios ir/ arba specialiosios veiklos sritys, nustatomos pareigybei priskiriamos funkcijos, nustatomas pavaldumas, specialieji reikalavimai, nustatomas pareigybės lygis ir kategorija. Šiame reglamentuotame procese įvertinamos visos pareigybės funkcijos ir veiklos apimtys, todėl daroma išvada, kad pareigybės kategorija buvo pakelta įvertinus visus atliekamų funkcijų aspektus. Jei, pareiškėjų nuomone, to pakėlimo metu nepakankamai ar netinkamai buvo įvertintos jų pareigybės, tokį vertinimą pareiškėjai galėjo apskųsti įstatymų nustatyta tvarka ir terminais, tačiau nei vienas to nepadarė.Įprastos darbo sąlygos yra apibrėžiamos pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų kiekiu ir, priešingai, nei teigia pareiškėjai, nėra siejamos su aptarnautų asmenų kiekiu ir teritorija. Priklausomai nuo kriminogeninės situacijos konkrečią dieną, darbo apimtys gali žymiai skirtis, todėl, nustatant pareiškėjų pareiginį atlyginimą ir pareigų paskirtį, į tai buvo atsižvelgta.Septyni iš keturiolikos apeliantų buvo paskirti dirbti į Vilniaus m. 1 PK OVP BG jau galiojant Įsakymui ir patys sutiko dirbti tokiomis sąlygomis. Vertinant paskyrimą kaip darbo sutarties analogiją, tokio paskyrimo metu šalys sutarė dėl esminių darbo sąlygų. Savo veiksmais – Įsakymo pagrindu pristatytų asmenų aptarnavimu bei įvykių registravimu – jie sutiko su tokiomis darbo sąlygomis. Kadangi nei vienas iš minėtų pareiškėjų nebuvo be jo valios paskirtas dirbti Vilniaus m. 1 PK OVP BG, laikytina, jog priimtiems po Įsakymo priėmimo tai buvo normalios darbo sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai netenkinami.

Pareiškėjai nagrinėjamoje byloje iškėlė administracinį ginčą dėl priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą priteisimo statutiniam vidaus tarnybos pareigūnui. Didžioji dalis pareiškėjų (G. A., A. B., D. K., G. L. A. Z., A. Z.) prašė priteisti šią priemoką už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.; V. G. nuo 2004 m. vasario 27 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.; A. Z. nuo 2004 m. vasario 27 d. iki 2010 m. kovo 15 d.; A. D. ir M. L. nuo 2004 m. kovo 1 d. iki 2010 m kovo 15 d.; I. L. ir A. S. nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 15 d.; V. V. nuo 2005 m. balandžio 6 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.; A. K. nuo 2004 m. rugsėjo 9 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.

Sprendžiant ginčą dėl priemokų statutiniam valstybės tarnautojui už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą turi būti taikomos Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto, patvirtinto Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538, normos bei su šio įstatymo atitinkamų normų taikymu susiję kiti teisės aktai.

Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2003 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-1538 redakcija) buvo nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Šios redakcijos Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 4 dalyje buvo nurodyta, kad šio straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatytų priemokų mokėjimo tvarką nustato atitinkamos vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas. Minėtas teisinis reguliavimas galiojo iki 2009 m. sausio 1 d. Nuo 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio (2008 m. lapkričio 14 d. įstatymo Nr. X-1820 redakcija) 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad pareigūnams priemokos mokamos ir už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą apmokama Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Šios redakcijos Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytų priemokų pareigūnams mokėjimo tvarką nustato atitinkamos vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovas. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 9 d. įstatymo redakcija Nr. XI-53, įsigaliojusi nuo 2009 m. sausio 1 d.) be kita ko nurodoma, kad valstybės tarnautojams mokamos šios priemokos: už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės (1 punktas), už papildomų užduočių atlikimą, kai atliekamos pareigybės aprašyme nenustatytos funkcijos. Papildomos užduotys valstybės tarnautojui turi būti suformuluotos raštu (2 punktas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. gruodžio 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I444-3/2008 pažymėjo, kad priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, taip pat kaip ir pareiginė alga bei priedai, yra darbo užmokesčio, mokamo vidaus tarnybos pareigūnams, sudėtinė dalis. Priemokų mokėjimas, kaip pažymėta šioje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, pareigūnams yra privalomas ir priemokos negali būti nemokamos, jeigu egzistuoja teisės aktuose nustatyti šių priemokų mokėjimo pagrindai (žr. Administracinių teismų praktika, Nr.6 (16), 2008, p. 8-21).

Pagal minėtą teisinį reguliavimą pareiškėjų teisės į minėtą priemoką atsiradimui konstatuoti (tiek pagal Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 dalies 3 punktą iki 2009 m. sausio 1 d., tiek pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punktą po 2009 m. sausio 1 d.) būtina nustatyti šią sąlygą – įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos atlikimą. Tai yra teisiniu požiūriu reikšminga aplinkybė, nuo kurios buvimo priklauso pareigūno teisė gauti priemoką prie pareiginės algos. Pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, t. y. faktus, patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimą, ir faktus, liudijančius, kad pareiškėjo teisė arba įstatymu saugomas interesas pažeisti. Savo ruožtu atsakovas, jei jis su pateiktu skundu nesutinka, turi įrodyti faktus, patvirtinančius jo nesutikimo su skundu pagrįstumą. Ginčo šalių nurodytos aplinkybės patvirtinamos pateiktais teismui (ABTĮ 57 str.4 d.) įrodymais (ABTĮ 57 str.1 ir 2 d.), kuriuos teismas turi betarpiškai ištirti teismo posėdyje (ABTĮ 79 str.) pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas įrodymų taisykles ir jais pagrįsti priimtą sprendimą (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str.4 d.). Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes pareiškėjai, prašydami priteisti priemokas už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, turėjo pateikti šį faktą pagrindžiančius įrodymus. Tokių įrodymų pareiškėjai nepateikė. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjų prašomos priteisti sumos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą yra nurodytos remiantis Vilniaus apskrities VPK finansų skyriaus parengtimis pažymomis, kuriose paskaičiuota kokias sumas sudarytų 30 procentų priedas nuo pareiškėjų pareiginės algos jų nurodytais laikotarpiais (atskirai už kiekvieną pareiškėjų nurodytų metų mėnesį).

Pareiškėjai nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu dirbo Vilniaus miesto VPK (reorganizavus – Vilniaus apskrities VPK) 1-ojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio Budėtojų grupės pareigūnais. Šio padalinio darbo specifika yra ta, kad pareigūnų darbas organizuojamas pamainomis pagal iš anksto sudarytą grafiką. Savo reikalavimus pareiškėjai iš esmės grindžia tuo, kad Vilniaus m. VPK buvo priimtas 2002 m. rugpjūčio 20 d. įsakymas Nr. 216 „Dėl darbo tvarkos nustatymo“ (įsigaliojo nuo 2002 m. rugsėjo 1 d.), kuriuo buvo atitinkamai pakoreguotas Vilniaus m. VPK 1-ojo ir 5-ojo komisariatų budėtojų tarnybų darbas. Nurodyta, kad nuo 21.30 val. iki 7.00 val. Vilniaus miesto VPK Operatyvaus valdymo skyrius informaciją apie įvykius 5-ojo PK teritorijoje perduoda I-ojo PK Tarnybos organizavimo skyriaus Budėtojų poskyriui (3.1 p.), Vilniaus miesto policijos patrulinės tarnybos 5-ojo PK teritorijoje sulaikytus asmenis pristato į I-ąjį PK (3.2 p.), o 1-ojo PK tardymo operatyvinė grupė aptarnauja ir 5-ojo PK teritoriją (3.3 p.). Kadangi minėti darbo tvarkos pakeitimai įsigaliojo nuo 2002 m. rugsėjo 1 d., pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad tie pareiškėjai, kurie pagal pateiktus į bylą duomenis pradėjo dirbti I-ojo PK budėtojų tarnyboje po šios datos (G. A., A. B., A. D., M. L., A. K., I. L., V. V.), pradėjo dirbti pagal 2002 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 216 nustatytą darbo organizavimą, t.y. pradėjo dirbti tokiomis sąlygomis, kai 1-ojo PK budėtojų dalis atitinkamomis paros valandomis (nuo 21.30 val. iki 7.00 val.) priėmė iš VPK OVS persiunčiamą informaciją apie įvykius 5-ojo PK teritorijoje, taip pat Vilniaus miesto policijos patrulinės tarnybos 5-ojo PK teritorijoje sulaikytus asmenis bei turėjo siųsti 1-ojo PK tardymo operatyvinę grupę ir į 5-ojo PK teritoriją. Taigi nėra pagrindo išvadoms, kad minėtu įsakymu nustatytas Vilniaus m. VPK 1-ojo PK budėtojų dalies darbo organizavimas pakeitė šių pareiškėjų įprastą darbo krūvį.

Pareiškėjai, kurie pradėjo dirbti Vilniaus I-ojo PK budėtojų tarnyboje iki 2002 m. rugsėjo 1 d. (A. Z., G. L., V. G., A. Z., D. K., A. S., A. Z.) nepateikė įrodymų, kad atsakovui priėmus 2002 m. rugpjūčio 20 d. įsakymą Nr. 216 jie atliko ne pareigybės aprašyme numatytas funkcijas, o kitas (papildomas) funkcijas, ar kad pareigybės aprašyme jiems priskirtos funkcijos viršijo nustatytą darbo laiko trukmę. Atsakovo 2002 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 216, be kita ko,Vilniaus miesto VPK 1-ojo PK vadovams buvo pavesta budėtojų pamainų darbą organizuoti taip, kad nebūtų viršytas Vilniaus m. VPK patvirtintas ketvirčio darbo laiko fondas ir kad atitinkamai būtų pakoreguotos budėtojų padalinių vidaus tvarkos taisyklės nustatant budėtojų pamainos pareigūnų pertraukų pailsėti ir pavalgyti grafiką (5.3.1-5.3.2 p.). Pareiškėjų pozicija dėl tariamai padidėjusio jų įprastinio darbo krūvio paremta vien 2002 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 216 priėmimo faktu, kuris pats savaime nepatvirtina, kad pareiškėjai atliko įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą. Atsakovas nagrinėjamos bylos kontekste pagrįstai atkreipė dėmesį į 2004-2009 metų pristatytų asmenų į budėtojų tarnybą statistinius duomenis, kurie patvirtina, kad nuo 2004 m. iki 2009 m. pristatytų asmenų skaičius ne didėjo, o mažėjo (nuo 12148 asmenų 2004 m. iki 6570 asmenų 2008 metais, o 2009 m. lyginant šiuos metus su 2008 m., padidėjo iki 8240 asmenų), taip pat į budėtojų (šiuo atveju pareiškėjų) darbo specifiką (dirbo pamainomis; kas antra budėjimo pamaina buvo dieną, todėl 50 % budėjimo pamainų su 5-ojo PK teritorijos aptarnavimu iš viso negali būti siejami; budėtojų pamainoje dirba ne mažiau 3 pareigūnų, todėl pamainos darbo krūvis pasiskirsto visiems ir kt.). Į bylą taip pat nepateikta įrodymų, kad atsižvelgiant į atsakovo 2002 m. rugpjūčio 20 d. įsakymą Nr. 216 1-ojo PK pareigūnų budėtojų dalies darbo apimtis, lyginant su kitų Vilniaus m. VPK teritorinių komisariatų pareigūnų, atliekančių iš esmės tas pačias funkcijas, darbo apimtimi, realiai padidėjo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjų A. Z. (A. Z.), G. L., G. A., V. G., M. L., A. D., A. Z., I. L., A. B. (A. B.), D. K. (D. K.), A. S. (A. S.), V. V., A. Z., A. K. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėRičardas Piličiauskas