Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

atsakovų Vilniaus pataisos namų ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, atstovei Miglei Einorytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. P. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl nutarimo ir sprendimo panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, pareiškėjo reikalavimas priteisti jam neturtinę žalą yra nepagrįstas, kadangi pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog sąvoka „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojo veiksmą, kuris tiesiogiai daro įtaką asmens teisėms. Ginčo atveju nėra įrodyta, jog Kalėjimų departamentas pažeidė pareiškėjo teises, todėl neturtinė žala pareiškėjui nebuvo padaryta. Pagal CK VI knygos XXII skyriaus pirmo skirsnio nuostatas pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti atsakovų ar jo pareigūnų, tarnautojų, darbuotojų veiksmai ar neveikimas, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos bei kaltė. Pareiškėjas, reikalaujamas žalos atlyginimo, privalo t įrodyti visas minėtas aplinkybes, tačiau jokių objektyvių įrodymų jis nepateikė.

II.

BVK 110 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžiama įsigyti, platinti ar vartoti alkoholinius gėrimus ar jų surogatus, narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas, vartoti be gydytojo leidimo medikamentus, naudoti toksines priemones. BVK 142 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriama nuobauda – pataisos namuose drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki šešių mėnesių. BVK 143 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skiriant nuobaudą atsižvelgiama į pažeidimo padarymo aplinkybes, paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį, taip pat į nuteistojo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo. Skiriama nuobauda turi atitikti pažeidimo sunkumą ir pobūdį. Vadovaujantis BVK 145 straipsnio 1 dalimi, kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems nustatomas režimas, atitinkantis šio kodekso 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas. BVK 12 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtinta nuteistųjų pareiga laikytis įstatymų reikalavimų ir jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos ar pareigūno nurodymus ir įsakymus.

Sprendimas dėl BVK 142 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytos nuobaudos – pataisos namuose drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimo į kamerų tipo patalpas iki šešių mėnesių – turi būti priimtas ir pradėtas vykdyti pataisos namuose drausmės grupės sąlygomis laikomam nuteistajam. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas šešiems mėnesiams – buvo skirta ir pradėta vykdyti tuo metu, kai jis atliko bausmę drausmės grupės sąlygomis, teismas konstatavo, kad Vilniaus PN direktorius objektyviai įvertino ginčo aplinkybes ir tinkamai taikė BVK reikalavimus, skirdamas nuteistajam nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas. Teismas konstatavo, kad Vilniaus PN pagrįstai skyrė pareiškėjui nuobaudą už jo neteisėtus veiksmus, t. y. narkotinių medžiagų vartojimą, kad skiriant nuobaudą buvo atsižvelgta į pažeidimo padarymo aplinkybes, į pareiškėjui paskirtų nuobaudų kiekį ir pobūdį (E. P. laisvės atėmimo bausmės vykdymo metu buvo skirta 14 nuobaudų, 7 iš jų už narkotinių medžiagų vartojimą), buvo atsižvelgta į pareiškėjo rašytinį pasiaiškinimą dėl pažeidimo (E. P. prisipažino įvykdęs pažeidimą). Teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas šešiems mėnesiams – atitiko jo įvykdyto pažeidimo sunkumą ir pobūdį. Teismas pažymėjo, kad konkretus minėtos nuobaudos vykdymo terminas nustatomas neatsižvelgiant į tai, ar paskirtos nuobaudos vykdymo laikotarpiu pasibaigia prieš tai buvusios nuobaudos – perkėlimo iš paprastosios grupės į drausmės grupę – vykdymo terminas, ir tai neturi juridinės reikšmės skiriant nuteistajam naują nuobaudą ir neturi įtakos šios nuobaudos vykdymo termino skaičiavimui. Teismas nustatė, kad Vilniaus PN tinkamai ištyrė įvykio aplinkybes, pagrįstai vadovavosi nuobaudų skyrimą nuteistiesiems reglamentuojančiomis teisės normomis, ginčo nutarime tinkamai įvardino teisės normas, kurias pažeidė pareiškėjas, todėl Vilniaus PN nutarimas dėl pareiškėjo nubaudimo yra teisėtas. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, esą Vilniaus PN direktorius netinkamai taikė BVK teisės normas, skirdamas jam pernelyg ilgą bausmės laiką kamerų tipo patalpose, yra atmestini, kadangi pareiškėjas minėtus argumentus grindžia netinkamu BVK teisės normų interpretavimu, prielaidomis ir samprotavimais, šiuos pareiškėjo argumentus visiškai paneigia išsami sisteminė BVK teisės normų, reglamentuojančių nuobaudų skyrimą nuteistiesiems už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, analizė.

Spręsdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civiliniame kodekso normomis. Nurodė, kad atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos numatyti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Speciali valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atsižvelgęs į nurodytas CK nuostatas, teismas pabrėžė, kad valstybės atsakomybei atsirasti pakanka to, jog valdžios institucijų darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi, sprendžiant, ar pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas, nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar Vilniaus PN pareigūnai, skirdami pareiškėjui nuobaudą, ir Kalėjimų departamento pareigūnai, patvirtindami minėtos nuobaudos pagrįstumą, veikė teisėtai.

Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, kadangi Vilniaus PN ir Kalėjimų departamentas tinkamai atliko savo pareigas, ir valstybės darbuotojų veiksmuose nėra nustatyta CK numatytų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl pareiškėjo skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais rėmėsi nagrinėjant bylą pirmąja instancija. Papildomai pateikia šiuos argumentus:

Apelianto manymu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas šališkai ir neobjektyviai išnagrinėjus bylą, teismas rėmėsi išimtinai Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento atstovų žodiniais paaiškinimais, pateiktais teismo posėdžio metu, teismo sprendimas neargumentuotas, nepagrįstas jokiais įstatymais ir Bausmių vykdymo kodekso straipsniais, suteikiančiais pagrindą laikyti pareiškėją kamerų tipo patalpose ilgiau nei baigėsi jo buvimo drausmės grupėje laikas.Nuobaudą – perkėlimas 6 mėnesiams į kamerų tipo patalpas yra viena griežčiausių Bausmės vykdymo kodekse numatytų nubaudimo rūšių, skiriama už ypač sunkius nusižengimus. Apelianto nuomone, narkotikų vartojimas neturi būti priskiriamas prie sunkių nusižengimų, kadangi narkomanai laikytini ligoniais, o ne nusikaltėliais. Apelianto teigimu, Vilniaus PN skyrė jam nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams – neteisėtai, pažeisdamas BVK 143 straipsnio 7 dalies nuostatas ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 70 punktą, kadangi jo buvimo drausmės grupėje laikas buvo pratęstas nesant Drausmės komisijos teikimo. Apeliantas nesutinka su Vilniaus PN teiginiu, kad 5 mėnesius laikomas kamerų tipo patalpose jis priklausė paprastai grupei. Atkreipia dėmesį į tai, kad minėtu laikotarpiu jis buvo laikomas tokiomis sąlygomis, kurias numato Bausmių vykdymo kodekso 86 straipsnis. Tuo tarpu paprastai grupei priskirti nuteistieji negali būti laikomi Bausmių vykdymo kodekso 86 straipsnyje numatytomis sąlygomis, o turi būti laikomi šio Kodekso 73 straipsnyje numatytomis sąlygomis. Apeliantas mano, kad nurodytus 5 mėnesius jis turėjo teisę naudotis visomis teisėmis ir lengvatomis, nustatytomis Bausmių vykdymo kodekso 73 straipsnyje, tačiau tokia galimybė iš jo buvo neteisėtai atimta.Teigia, kad aptariamoje situacijoje Vilniaus PN turėjo vadovautis Bausmių vykdymo kodekso 3 straipsnio 3 dalimi, kuriame nustatyta, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymų kolizijos atveju taikomas švelnesnę nuteistojo teisinę padėtį numatantis įstatymas. Vilniaus PN taip pat turėjo vadovautis Bausmių vykdymo kodekso 137 straipsniu.Civilinė atsakomybė už Vilniaus PN neteisėtais veiksmais jam padarytą neturtinę žalą kyla iš CK 6.271 straipsnio, 6.263 straipsnio, 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatų. Vilniaus PN neteisėti veiksmai sukėlė jam dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, emocinę depresiją ir, svarbiausia, bendravimo galimybių sumažėjimą, kadangi jis negalėjo naudotis teise į pasimatymus su artimaisiais, buvo ribojami jo telefoniniai pokalbiai, kt.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamą administracinį ginčą dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2011 m. balandžio 5 d. nutarimo Nr. 28-1-334 pareiškėjas iškėlė neneigdamas fakto, kad jis padarė pažeidimą, už kurį jam šiuo nutarimu skirta nuobauda. Pareiškėjas paskirtą nuobaudą ginčija kaip pernelyg griežtą, kuri, apelianto nuomone, buvo paskirta pažeidžiant Bausmių vykdymo kodekso normų nuostatas.

Iš pateiktų į bylą įrodymų pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad 2011 m. vasario 28 d. E. P., kuris Vilniaus pataisos namuose atlieka terminuotą laisvės atėmimo bausmę, šioje įstaigoje vartojo psichiką veikiančias (narkotines) medžiagas (b. l. 16-19). Šio fakto, kaip minėta, pareiškėjas neneigia. Ginčijamu 2011 m. balandžio 5 d. nutarimu Nr. 28-1-334 Vilniaus PN direktorius pripažino, kad minėtais veiksmais pareiškėjas pažeidė bausmės atlikimo režimo reikalavimus, t. y. Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kuris laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems draudžia įsigyti, gaminti, platinti ar vartoti alkoholinius gėrimus ar jų surogatus, narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas, vartoti be gydytojo leidimo medikamentus, naudoti toksines priemones. Už šį pažeidimą, Vilniaus PN direktorius, vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsniu, skyrė jam nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas šešiems mėnesiams (b. l. 15).

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui, taip pat apeliaciniame skunde teigia, kad Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta nuobauda (perkėlimas į kamerų tipo patalpas šešiems mėnesiams) jam buvo paskirta neteisėtai ir nepagrįstai, kadangi skiriant šią nuobaudą jam buvo likęs vienas mėnuo atlikti bausmę drausmės grupėje, todėl, pareiškėjo nuomone, jis galėjo būti perkeltas į kamerų tipo patalpas vienam mėnesiui.

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Bausmių vykdymo kodekso 12 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintos bendrosios nuteistųjų pareigos vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalyje numatytos specialiosios laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų pareigos laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos (1 p.) ir vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus (2 p.). To paties straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti specialūs draudimai minėtai nuteistųjų grupei, tarp jų – draudimas įsigyti, gaminti, platinti ar vartoti alkoholinius gėrimus ar jų surogatus, narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas, vartoti be gydytojo leidimo medikamentus, naudoti toksines priemones (3 p.).

Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos šios nuobaudos: 1) papeikimas; 2) pataisos įstaigos patalpų ir teritorijos tvarkymas be eilės; 3) draudimas iki vieno mėnesio pirkti maisto produktų; 4) atvirose kolonijose ir pataisos namuose laikomų nuteistųjų uždarymas į baudos izoliatorių iki penkiolikos parų arba nepilnamečių nuteistųjų uždarymas į drausmės izoliatorių iki dešimties parų; 5) kalėjimuose laikomų nuteistųjų uždarymas į karcerį iki penkiolikos parų; 6) pataisos namuose drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki šešių mėnesių; 7) kalėjimuose laikomų nuteistųjų perkėlimas į drausmės grupę nuo dviejų iki šešių mėnesių.

Iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad nustatyta tvarka užfiksuotas bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimas (šiuo konkrečiu atveju BVK įtvirtinto specialaus draudimo pažeidimas) yra juridinis faktas, kuris tiesiogiai sukelia teisines pasekmes – Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalyje numatytos nuobaudos skyrimą režimą pažeidusiam laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam. Bausmių vykdymo kodekso normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad tiek Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymų paskirtis (BVK 1 str. 2 d.), tiek pirmiau minėtų laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų pareigų įtvirtinimas įstatymo (kodekso) lygmeniu, tiek pagrindinių pataisos įstaigų režimo reikalavimų (BVK 112 str.) ir šio režimo užtikrinimo priemonių nustatymas (BVK 113 str.) suponuoja tai, jog pataisos įstaigų režimo reikalavimus pažeidusiam laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam turi būti paskirta nuobauda, adekvati padaryto pažeidimo sunkumui ir pobūdžiui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog pataisos įstaigų vidaus tvarka yra viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių (BVK 113 str.), o nuteistųjų pareigos laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos bei vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus yra specialiosios, Bausmių vykdymo kodekse atskirai aptartos ir nustatytos nuteistųjų pareigos (BVK 110 str. 1 d. 1, 2 p., 112 str. 2 d.). Pagal Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnį laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam šių pareigų (bausmės atlikimo režimo reikalavimų) nevykdymas yra pakankamas pagrindas skirti jam šioje teisės normoje nustatytas nuobaudas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-539/2009, 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1235/2009, 2010 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1068/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas šešiems mėnesiams – paskirta už tai, kad jis pažeidė draudimą vartoti narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas. Apelianto byloje pareikšta pozicija dėl jo priklausomybės nuo narkotinių medžiagų nėra ir negali būti pagrindas skirti švelnesnę nuobaudą. Pagal Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų priskyrimo pataisos įstaigų paprastajai, lengvajai ir drausmės grupėms kriterijų, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 4/07-68, 3.2 punktą, nuteistieji pripažįstami itin piktybiškai pažeidusiais režimą, jei jie pažeidžia bent vieną iš laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems taikomų draudimų, nustatytų Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 1,3,7 ir 87 punktuose, arba nevykdo pareigos, nustatytos šio Kodekso 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Pareiškėjo padarytas režimo pažeidimas, už kurį jam paskirta nuobauda, kvalifikuotas pagal Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 3 punktą, pagal minėtus Kriterijus priskirtas prie itin piktybinių režimo pažeidimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas sistemingai pažeidinėja režimą, 7 kartus baustas už narkotinių medžiagų vartojimą atliekant laisvės atėmimo bausmę. Taigi nuobaudos rūšis parinkta adekvačiai. Į bylą pateiktas E. P. pareiškimas suteikti jam pagalbą atsisakant narkotinės priklausomybės rašytas ne kuriuo nors jo laisvai pasirinktu laiku, iš ko būtų galima spręsti, kad pareiškėjas iš tiesų nori gauti profesionalią pagalbą, o po to, kai įstaigos pareigūnai nustatė jo padarytą pažeidimą, t. y. siekiant švelnesnės nuobaudos už laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimo pažeidimą.

Apeliantas nepagrįstai sutapatina nuobaudos už padarytą laisvės atėmimo bausmės režimo reikalavimų pažeidimą (BVK 142-146 str., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) XXXIII-XXXVI skyriai) ir laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinę reabilitaciją (BVK 136, 137, 138 str., Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XXV skyrius), kadangi nurodytos priemonės skiriasi tiek savo tikslais, tiek taikymo pagrindais ir tvarka. Pažymėtina, kad ginčijamos nuobaudos skyrimas neatima iš pareiškėjo teisės kreiptis į Vilniaus PN psichologinę tarnybą dėl profesionalios pagalbos suteikimo siekiant atsisakyti narkotinės priklausomybės.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjui galėjo būti paskirta Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta nuobauda. Bausmių vykdymo kodekso normos nenustato jokių išlygų dėl nuobaudos – perkėlimo į kamerų tipo patalpas – taikymo, jeigu šios nuobaudos galiojimo laikotarpiu baigiasi nuteistojo laikymo drausmės grupės sąlygomis terminas. Priešingai, aiškinant teleologiniu ir gramatiniu metodu Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą, darytina išvada, kad aptariamos nuobaudos skyrimo momentu nuteistojo, pažeidusio režimo reikalavimus, priskyrimas pataisos namuose drausmės grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų grupei yra būtina sąlyga, norint skirti jam nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas iki šešių mėnesių laikotarpiui. Tačiau ši aplinkybė (nuteistojo priskyrimas drausmės grupei ir buvimo šioje grupėje trukmė) neturi jokios juridinės reikšmės parenkant minėtos nuobaudos taikymo terminą arba ją vykdant. Kitaip tariant, skirdamas nuteistajam nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas – atsakingas pareigūnas vertina teisinę padėtį, susiklosčiusią šios nuobaudos skyrimo momentu (nuteistojo asmenybę, priskyrimą/nepriskyrimą drausmės grupei, pažeidimo pobūdį ir pan.), ir priima atitinkamą sprendimą.

Remiantis pirmiau išdėstytais motyvais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjui nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas šešiems mėnesiams – buvo skirta ir pradėta vykdyti tuo metu, kai jis atlikinėjo bausmę drausmės grupės sąlygomis, teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad Vilniaus PN direktorius objektyviai įvertino ginčo aplinkybes ir tinkamai taikė Bausmių vykdymo kodekso reikalavimus, skirdamas nuteistajam minėtos rūšies nuobaudą ir apibrėždamas jos galiojimo laikotarpį šešiais mėnesiais. Todėl visi apeliacinio skundo argumentai, susiję su tuo, kad jis ginčijamos nuobaudos galiojimo laikotarpiu laikomas Bausmių vykdymo kodekso 86 straipsnyje numatytoms sąlygomis neteisėtai, yra atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliantas nagrinėjamoje byloje nepagrįstai kelia klausimą dėl to, kad jo buvimo drausmės grupėje laiko pratęsimo drausmės komisijos teikimu. Nagrinėjamoje byloje iškeltas ginčas tik dėl nuobaudos skyrimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, nustatė, kad pareiškėjui paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas šešiems mėnesiams – paskirta įvertinus visas Bausmių vykdymo kodekso 143 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, laikantis šiame straipsnyje nustatytų nuobaudų skyrimo procedūros ir taisyklių. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo išvados, jog ginčijamas Vilniaus PN direktoriaus 2011 m. balandžio 5 d. nutarimas Nr. 28-1-334 (b. l. 15) yra teisėtas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. gegužės 5 d. sprendimo Nr. 2S-1203 (b. l. 2-3), kuris buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjo skundą privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, turinys leidžia konstatuoti, kad Kalėjimų departamentas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą. Sprendimas pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konkrečiomis Bausmių vykdymo kodekso normomis, yra aiškus ir motyvuotas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas paliko šį sprendimą galioti pagrįstai.

Valstybės (savivaldybės) pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias valstybės civilinės atsakomybės sąlygas (žalą ir priežastinį neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšį). Kadangi nagrinėjamu atveju neteisėti valdžios institucijų (Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento) veiksmai nenustatyti, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė pagrįstai.

Apelianto argumentus, esą teismo sprendimas yra priimtas šališkai ir neobjektyviai išnagrinėjus bylą, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus konkrečiomis aplinkybėmis, nei teisės normomis. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje yra suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis, be kita ko, nustato, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos. Remdamasis minėtu teisiniu reguliavimu bylą nagrinėjantis teismas pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs ištirtų įrodymų visumą bylos baigiamajame procesiniame akte turi pateikti savo motyvuotas išvadas, ar atitinkamais įrodymais grindžiamos faktinės aplinkybės yra nustatytos, ar nenustatytos. Patikrinusi bylą apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių procesinių reikalavimų laikėsi. Bylos medžiaga, priešingai nė teigia apeliantas, patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo administracinę bylą, įrodymus vertino pagal įrodymų vertinimo taisykles ir jais remdamasis pateikė motyvuotas išvadas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, paliekant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimą nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.