Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės M. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-4194-653/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Zootaip“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei ,,Nesė fauna“ ir M. S. dėl teisių į subdomeną perkėlimo, žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl rašymo apsirikimo ištaisymo ir termino apeliaciniam skundui paduoti atstatymo.

Ieškovas UAB „Zootaip“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas uždrausti atsakovui UAB „Nesė fauna“ komercinėje veikloje naudoti žymenį ,,zoobaze“; perkelti ieškovui visas teises į subdomeną zoobaze.lt.; priteisti ieškovui iš atsakovų UAB „Nesė fauna“ ir M. S. 710,77 Lt nuostolių, susijusių su žalos prevencija ir jos sumažinimu, atlyginimą; priteisti 5 proc. dydžio procesinių palūkanų. Nurodė, kad jam 2013 m. lapkričio 4 d. buvo išduotas prekių ženklo „zoobazė“ registracijos liudijimas, tačiau 2013 m. balandžio 9 d. atsakovo UAB „Nesė fauna“ prašymu buvo įregistruotas subdomenas ,,zoobaze.lt“, kurį atsakovas įregistravo ir naudoja nesąžiningai. Teigė, kad atsakovas UAB „Nesė fauna“ 2013 rugpjūčio 27 d. perleido subdomeną ,,zoobaze.lt“ atsakovei M. S..

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 7 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino iš dalies ir uždraudė atsakovui UAB „Nesė fauna“ komercinėje veikloje domenų (subdomenų) varduose naudoti žymenį ,,zoobaze“, perkėlė ieškovui UAB „Zootaip“ visas teises į subdomeną zoobaze.lt, ieškovui iš atsakovo UAB „Nesė fauna“ priteisė 710,77 Lt nuostolių atlyginimą bei 5 procentus metinių procesinių palūkanų, 324 Lt žyminio mokesčio, 2 500 Lt atstovavimo išlaidų, iš atsakovės M. S. – 36 Lt žyminio mokesčio, kitą ieškinio dalį atmetė.

Atsakovė M. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu išaiškinti minėtą teismo sprendimą. Nurodė, kad subdomeną zoobaze.lt yra nusipirkusi iš atsakovo UAB ,,Nesė fauna“, todėl teismas pažeidė jos nuosavybės teisę. Atsakovė taip pat teigė, kad teismas vadovaudamasis Lt domeno procedūrinio reglamento XI skirsnio 62 punkto tvarka, CPK 6.249 straipsnio 4 dalies l punktu, 6.37, 6.210 straipsniais, suklydo, nes tokio punkto ir tokių straipsnių nėra.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 3 d. nutartimi netenkino šio atsakovės M. S. prašymo, Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. vasario 26 d. paminėtą teismo nutartį paliko nepakeistą.

Atsakovė M. S. 2015 m. kovo 16 d. pateikė prašymą dėl rašymo apsirikimų ištaisymo teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendime. Nurodė, kad teismas sprendime rėmėsi CPK 6.249 straipsnio 4 dalies 1 punktu, 6.37, 6.210 straipsniais, tačiau CPK tokių straipsnių nėra. Atsakovė taip pat teigė, kad teismas sprendime be pagrindo vadovavosi LT domeno procedūrinio reglamento XI skirsnio 62 punktu, nes visų pirma tokio punkto nėra, antra, šis taisyklių rinkinys nėra teisės aktas, nustatantis nuosavybės (domeno) atėmimą, o tik reglamentuoja jo perdavimo procedūrą, todėl teismas neargumentavo savo sprendimo konfiskuoti atsakovės nuosavybę.

Atsakovė M. S. Vilniaus apygardos teismui 2015 m. kovo 16 d. pateikė apeliacinį skundą ir prašė panaikinti minėtą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 30 d. nutartimi iš dalies patenkino paminėtą atsakovės M. S. prašymą ir ištaisė rašymo apsirikimą, padarytą teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendime, vietoj CPK nurodęs CK, kitą prašymo dalį atmetė.

Nurodė, kad teismo sprendime padarytas akivaizdus rašymo apsirikimas vietoj CK nurodant CPK, nes būtent CK šeštosios knygos normos reglamentuoja žalos atlyginimą ir palūkanų mokėjimą. Sprendė, kad atsakovės prašymo argumentai dėl LT domeno procedūrinio reglamento yra susiję ne su rašymo apsirikimu, o su skundžiamo teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu. Nurodė, kad pagal CPK 276 straipsnio nuostatas teismo išvados ir motyvai negali būti keičiami.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovė M. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 30 d. nutartį, ištaisyti rašymo apsirikimą, padarytą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendime ir atstatyti apeliacinio skundo pateikimo terminą. Skunde nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

Teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, kokiais teisės aktais buvo grindžiamas teismo 2014 m. spalio 7 d. sprendimas ir domeno perkėlimas ieškovui. Priešingai nei sprendė teismas, atsakovė nebuvo pareiškusi reikalavimo pakeisti 2014 m. spalio 7 d. sprendimą. Teismas sprendime nepagrįstai iš atsakovės priteisė 36 Lt žyminio mokesčio atlyginimą, nes ieškovas į ją nesikreipė dėl taikaus ginčo išsprendimo, be to, ieškinys buvo pareikštas dviem atsakovams.Teismas sprendime be pagrindo vadovavosi LT domeno procedūrinio reglamento XI skirsnio 62 punktu, nes visų pirma tokio punkto nėra, antra, šis taisyklių rinkinys nėra teisės aktas, nustatantis nuosavybės (domeno) atėmimą, o tik reglamentuoja jo perdavimo procedūrą, todėl teismas neargumentavo savo sprendimo konfiskuoti atsakovės nuosavybę.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, ištaisė teismo sprendime padarytą rašymo apsirikimą ir vietoj CPK nurodė CK. Apeliantė, nesutikdama su skundžiama teismo nutarties dalimi, kuria netenkintas jos prašymas ištaisyti rašymo apsirikimą dėl LT domeno procedūrinio reglamento, nurodo, kad teismas be pagrindo rėmėsi šiuo dokumentu, neargumentavo savo sprendimo ir nenurodė teisės aktų, kuriais remiantis sprendimas buvo grindžiamas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės teiginiais (CPK 185 straipsnis).

Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal CPK 276 straipsnio 2 dalį, teismas savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu gali ištaisyti sprendime rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas tik tokiu atveju, jeigu ištaisymas nekeičia sprendimo esmės. Dėl teisės normų, reglamentuojančių teismo sprendimo trūkumų ištaisymą, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šios teisės normos turi būti taikomos racionaliai, ne formaliai; kad įstatymų leidėjas, nustatydamas teismo sprendimo trūkumų ištaisymo institutus (sprendimo ištaisymą, sprendimo išaiškinimą, papildomą sprendimą), siekė sukurti mechanizmą, kuriuo būtų galima rasti išeitį iš bet kokios sudėtingiausios situacijos, kai dėl vienokių ar kitokių trūkumų jo įvykdymas yra komplikuotas. Dėl to, kai yra teismo sprendimo trūkumų, įstatymų leidėjo nustatytus šių trūkumų šalinimo būdus teismas privalo naudoti efektyviai, be kita ko, vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo mėn. 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2010 ir kt.).

Pažymėtina ir tai, kad teismas negali ir neturi iš naujo aiškinti, keisti sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytų motyvų; priimtas teismo sprendimas yra baigtinis ir vientisas aktas, jo motyvuojamojoje dalyje pagal CPK reikalavimus yra surašomi visi motyvai, kurių pagrindu priimama sprendimo rezoliucinė dalis. Taigi apeliantės nurodomi nesutikimo su skundžiama teismo nutartimi motyvai, kad teismas neargumentavo savo 2014 m. spalio 7 d. sprendimo ir nenurodė teisės aktų, kuriais vadovavosi, be pagrindo iš jos priteisė žyminį mokestį, – nepaneigia teismo išvadų, jog šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti apeliantės prašymo dėl rašymo apsirikimų ištaisymo, nes jie yra susiję su teismo sprendimo esme, jo teisėtumo ir pagrįstumo kvestionavimu (CPK 276, 185 straipsniai). Kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantė buvo pateikusi prašymą išaiškinti minėtą teismo sprendimą, tačiau jis buvo atmestas nurodant, kad iš esmės ji nesutinka su sprendimo motyvais, o tokiu atveju ji turi teisę skųsti teismo sprendimą instancine tvarka.

Kaip minėta, apeliantė skunde taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai netenkino jos pašymo ištaisyti rašymo apsirikimo, susijusio su LT domeno procedūrinio reglamento XI skirsnio 62 punktu. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 7 d. sprendime rėmėsi LT domeno procedūrinio reglamento XI skirsnio 62 punkto redakcija, galiojusia ieškovo teisių pažeidimo ir ieškinio pateikimo metu. Kaip matyti iš ieškinio turinio, ieškovas prašė teismo perkelti jam teises į subdomeną, tai yra, kad jo pažeistos teisės būtų apgintos teismo sprendimu. Šį savo reikalavimą ieškovas grindė būtent paminėto XI skirsnio 62 punktu, kad tuo atveju, kai teisės į subdomeną realizuojamos vykdant teismo sprendimą, šio skirsnio nuostatos, reglamentuojančios teisių į subdomeną perkėlimo procedūrą, netaikomos. Paminėta reglamento redakcija galiojo iki 2014 m. gegužės 27 d. Apeliantė teisingai nurodo, kad naujoje šio dokumento redakcijoje paminėtos konkrečios nuostatos nėra, nes pasikeitė tiek akto numeracija, tiek iš dalies ir pats šių teisinių santykių reglamentavimas. Tačiau aplinkybė, kuria LT domeno procedūrinio reglamento redakcija (galiojusia ieškinio pateikimo metu ar teismo sprendimo priėmimo metu) turėjo remtis teismas, priimdamas sprendimą, taip pat yra susijusi su teismo sprendimo esme (materialiosios teisės normų taikymo teisingumu), todėl tiek nuoroda į tam tikrą LT domeno procedūrinio reglamento skirsnį bei punktą, tiek apeliantės įsitikinimas, jog šis reglamentas nėra teisės normas nustatantis dokumentas ir negali būti pagrindu atimti iš jos teisę į subdomeną, pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinti argumentais, susijusiais su sprendimo esme ir negalimais keisti, koreguoti ar plėsti taikant rašymo apsirikimų sprendime ištaisymo institutą. Taigi, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą netenkinti apeliantės prašymo dėl rašymo apsirikimų ištaisymo (CPK 185 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja apeliantės prašymo, pareikšto atskirajame skunde, atstatyti apeliacinio skundo pateikimo terminą. Toks prašymas turi būti teikiamas sprendimą priėmusiam teismui, pirmosios instancijos teismui iki skundžiamos nutarties priėmimo toks prašymas nebuvo pareikštas, skundžiama nutartimi teismas šio klausimo nenagrinėjo, todėl jis negali būti ir šios apeliacijos objektu (CPK 307, 310 straipsniai).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias trūkumų šalinimą teismo procesiniuose dokumentuose, dėl to naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo. Todėl apeliantės M. S. atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.