Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-531-487/2017

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-12-22
Bylos Nr.: 1A-531-487/2017
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-46455-2016-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aloyzas Kruopys, Jolanta Čepukėnienė, Daiva Pranytė-Zalieckienė
Nuteistasis: M. D.
Nukentėjusysis: A. L., V. L.
Advokatai: Dalius Vaičiulis

Kategorijos

1.2.3.1.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-531-487/2017Teisminio proceso Nr. 1-01-1-46455-2016-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.1.; (S) 2.4.2.1.; 2.4.6.1.; 2.4.7.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Aloyzo Kruopio ir Daivos Pranytės-Zalieckienės,

sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,nuteistojo gynėjui advokatui Daliui Vaičiuliui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2017 m. vasario 6 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, bausmes iš dalies sudedant, pridedant prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės neatliktos bausmės dalį, ir M. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nurodant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo M. D. nukentėjusiajai A. L. priteista 13 000 Eur neturtinei ir 329,13 Eur turtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistojo M. D. nukentėjusiesiems A. L., A. L. ir V. L. priteista po 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. M. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2016 m. spalio 1 d. laikotarpiu nuo 1.35 val. iki 3.30 val., (duomenys neskelbtini), parkelyje, esančiame prie pastato adresu (duomenys neskelbtini) sudavė rankomis ir spyrė ne mažiau kaip keturis smūgius nukentėjusiajam G. L. į įvairias kūno vietas bei galvą, taip padarydamas jam poodinę kraujosruvą nosies nugarėlės viršutinio-vidurinio trečdalių visuose paviršiuose, odos nubrozdinimus viršutinės lūpos odinės dalies kairėje, muštinę žaizdą ir kraujosruvą viršutinės lūpos gleivinės dešinėje, muštinę žaizdą ir kraujosruvą viršutinės lūpos gleivinės kairėje, viršutinio kairės pusės I danties vainiko lūžį, kairiojo viršutinio žandikaulio lūžį, kairiojo nosikaulio ir nosies pertvaros kremzlinės dalies lūžius, kraujosruvas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais kairės smilkininės ir kairės smilkininės-pakaušinės skilčių srityje, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu su smegenų suspaudimu, poodines kraujosruvas krūtinės vidurio linijoje, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus dešiniojo riešo išoriniame paviršiuje, dešiniojo kelio priekiniame paviršiuje, dešinės alkūnės-dilbio viršutinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje, dešiniojo kelio išoriniame paviršiuje, ir dėl to nuo galvos sumušimo G. L. mirus 2016 m. spalio 1 d. 13.10 val. (duomenys neskelbtini) ligoninės chirurginės reanimacijos skyriuje, taip nužudė G. L..

Šalies argumentai

2. Apeliaciniame skunde nuteistojo M. D. gynėjas advokatas D. V. prašo Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 3 d. nuosprendį pakeisti, nuteistojo veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 135 straipsnį arba 138 straipsnį. Netenkinus prašymo dėl veikos perkvalifikavimo, M. D. skirti 7 metų laisvės atėmimo bausmę, pripažįstant jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nuoširdų gailėjimąsi, pagalbą išaiškinant nusikaltimą, rizikingą paties nukentėjusiojo elgesį, o taip pat neturtinės žalos pripažinimą bei įsipareigojimą dalį jos atlyginti. Be to prašo pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl civiliniams ieškovams priteistų neturtinės žalos dydžio sumų, jas sumažinant iki 3000 Eur kiekvienam.

2.1. Apeliaciniame skunde gynėjas nurodo, kad teismo išvados ir atliktas įrodymų vertinimas nėra pilnai pagrįstas. Teismas tinkamai nustatė, jog M. D. galėjo suduoti keturis smūgius, tačiau konstatuodamas, jog G. L. nužudė išimtinai jis, atliko įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimo klaidų.

2.2. Pažymi, jog byloje nustatytais duomenimis M. D. atliko keturis smūgius, tačiau specialisto išvada konstatuota, kad G. L. patyrė daugiau sužalojimų, t. y. devynis ir jų visuma galėjo lemti nukentėjusiojo mirtį. Tokiu būdu akivaizdu, kad penki sužalojimai buvo padaryti ne M. D. veiksmų ir dėl to konstatuotina, kad byloje nėra patikimų duomenų, jog nukentėjusiojo mirtį nulėmė išimtinai tik nuteistojo veiksmai.

2.3. Taip pat aiškinama, jog ekspertas tvirtino, kad nukentėjusiojo patirti sužalojimai ir traumos nebuvo būdingos griuvimui, vienok, vaizdo įraše yra užfiksuoti daugkartiniai nukentėjusiojo savaiminio nugriuvimo faktai, kurie teismo eksperto nepagrįstai liko neįvertinti. Tuo tarpu stipraus griuvimo atveju, kas įraše ir yra matoma, sužalojimo pėdsakai ant asmens turėjo likti. Akcentuoja, kad nukentėjusysis griuvo nugara ir kitais būdais, todėl mano, kad jis galėjo patirti galvos traumų ir tokiu būdu, gi ši aplinkybė nebuvo nei išsamiau tirta, nei juo labiau vertinta kitų įrodymų kontekste.

2.4. Apeliantas nurodo, kad teismo išvada, jog nėra jokių prielaidų apie tai, kad G. L. galėjo būti mirtinai sužalotas kito asmens ar kitu metu, paneigta nukentėjusiojo motinos parodymuose nurodyta aplinkybe, kad grįžęs namo G. L. skundėsi taksisto veiksmais ir net neužsiminė apie nuteistojo veiksmus jo atžvilgiu. Tai, anot apelianto, sudaro pagrindą manyti, jog nukentėjusysis ir po įvykio, susijusio su M. D., iki grįžimo namo galėjo patirti kitų incidentų, tarp jų ir su byloje nenustatytu taksistu. Paties nukentėjusiojo konfliktiška asmenybė galėjo sąlygoti, kad jis po konflikto su nuteistuoju pakeliui namo galėjo sukonfliktuoti ir su byloje nenustatytu asmeniu, dėl to patirti sužalojimų, kurie nebūtų susiję su M. D. veiksmais. Tokiu būdu mano, kad, neištyrus šios aplinkybės, lieka nepašalintos abejonės, ar tikrai nukentėjusiojo mirtį lėmė būtent nuteistojo M. D. veiksmai, ar tik jo veiksmai yra priežastiniu ryšiu susiję su G. L. mirtimi. Tuo pačiu nurodo, jog netirta priežastis, kodėl nukentėjusysis norėjo skambinti ir aiškintis dėl nenustatyto taksisto veiksmų, kas taip pat rodo, kad jis buvo pakankamai sąmoningas, jog galėjo grįžti namo, bendrauti su mama, ir tik vėliau prireikė medikų pagalbos. Be to, gynėjo vertinimu, visa tai paneigia ir teismo išvadas, kad nuteistasis buvo abejingas galimoms veiksmų pasekmėms, nes nesidomėjo nukritusio nukentėjusiojo būkle, neiškvietęs medikų, pasišalino iš įvykio vietos. Tokia teismo išvada yra subjektyvi, nes po M. D. neteisėtų veiksmų atlikimo nukentėjusysis buvo sąmoningas, toliau bendravo/konfliktavo su nuteistuoju, kuris negalėjo suprasti, jog G. L. reikalinga medicinos pagalba. Akivaizdžių, matomų sužalojimų požymių, dėl kurių M. D. būtų atsiradusi pareiga nedelsiant priimti sprendimą dėl pagalbos suteikimo ar iškvietimo, nebuvo. Dėl šių priežasčių mano, jog byloje šiuo aspektu nebuvo pilnai atskleista nuteistojo subjektyvi pusė. Be to, teismas, nors ir pripažino, kad M. D. padaryto nusikaltimo paskatos buvo pyktis, kilęs dėl konflikto su G. L., laikė, kad nuteistasis veikė netiesiogine tyčia, o jo veiksmai nebuvo nukreipti į gyvybės atėmimą, įvykio metu nuteistasis neįvertino atliktų veiksmų pavojingumo, medikų pagalbos poreikio, juk nukentėjusysis pats grįžo namo, bendravo su mama, o nuo paties incidento buvo praėjusios net kelios valandos. Dėl to M. D. veiksmų vertinti kaip ciniškų ar teigti apie jo abejingumą dėl galimų padarinių, nenustačius jo akivaizdžios pareigos įvykio metu suvokti, kokius jis padarinius galėjo sukelti ir kad jie galėjo būti tiek pavojingi, jog galėtų nulemti nukentėjusiojo mirtį, negalima.

2.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad M. D. nesiekia išvengti atsakomybės už savo veiksmus, jis pripažįsta savo veiksmų neteisėtumą, t. y. jog sudavė keturis smūgius nukentėjusiajam, neturėdamas tikslo jį nužudyti. Tačiau skunde keliamos abejonės yra susiję su tuo, ar būtent nuteistojo veiksmai galėjo būti pagrindinė priežastis, nulėmusi nukentėjusiojo mirtį, t. y. ar tam įtakos neturėjo pašaliniai faktoriai, nenustatytų byloje asmenų veiksmai.

Žemesnės instancijos teismas

3. Nuteistojo gynėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad M. D. neneigė nukentėjusiojo sumušimo fakto, atskleidė nusikalstamos veikos aplinkybes, gailėjosi, tačiau nepagrįstai šių aplinkybių nevertino, kaip jo atsakomybę švelninančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Teismas laikė, kad nuteistasis, teigdamas, jog suduodamais smūgiais jis negalėjo pataikyti G. L. į galvą ir kad tokiais veiksmais tik norėjo nuraminti nukentėjusįjį, klaidino teismą, siekė sušvelninti savo teisinę padėtį. Be kita ko teismas, remdamasis iš esmės tik nuteistojo parodymais, kad įvykio metu jis buvo neblaivus, nes, būdamas blaivus, nebūtų taip elgęsis, laikė tai pastarojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

3.1. Skunde pažymi, kad vien tik tai, kad nuteistasis abejoja (klysta) dėl įvykio aplinkybių, negali būti vertinama, kaip jo siekis švelninti atsakomybę ar jos išvengti. Asmuo gali klysti dėl faktinių aplinkybių, savo veiksmų reikšmės ir pobūdžio, tačiau tai negali sunkinti asmens teisinės padėties. Atkreipia dėmesį ir tai, kad byloje nebuvo nustatytas M. D. parodymų nenuoseklumo ar sąmoningo teismo klaidinimo faktas. Be to, negalima neatsižvelgti ir į tai, kad byloje dėl tam tikrų aspektų nuoširdžiai klydo ne tik pats nuteistasis, tačiau ir byloje dalyvavę liudytojai bei nukentėjusiojo mama (kalbant apie nukentėjusįjį, jo ryšį su vaikais, asmenines savybes – vienu atveju teigiant, kad santykiai buvo su sūnumi konfliktiški, kadangi pastarasis ją kaltino įvairiais nebūtais dalykais, sirgo „baltąja karštine“, kitu atveju jau šių aplinkybių nebeminint, vienu atveju nurodant, kad sūnus jos klausė, kitu atveju, kad visiškai nesiskaitė), tokiu būdu mano, jog yra akivaizdu, kad dėl tam tikrų situacijos momentų galėjo nuoširdžiai klysti ir pats M. D. ar tam tikras aplinkybes paminėti netiksliai.

3.2. Taip pat mano, kad byloje teismas nevertino ir tam tikrų situacijos detalių netikslumų, kurie galėjo būti nurodyti iš apelianto pusės dėl jo neblaivumo. Tvirtinama, kad nors ši aplinkybė nustatyta pagal paties nuteistojo parodymus ir pripažinta pastarojo atsakomybę sunkinančia, vienok, nebuvo vertinta, kiek ji turėjo reikšmės situacijos suvokimui ir vertinimui. Neblaivus asmuo daug detalių nesuvokia, neatsimena ar gali prisiminti netiksliai, tačiau vien dėl to negalima laikyti, kad asmuo yra nenuoširdus ar vengiantis atsakomybės.

3.3. Pasak gynėjo, pirmosios instancijos teismas neįvertino ir to, kad pats M. D. nekliudė ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką. Jis davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu, bendradarbiavo su teisėsaugos institucijomis, neneigė esminių bylos aplinkybių, neneigė ir smūgių sudavimo fakto, tik pateikė savo manymą, jog jis savo veiksmais negalėjo sukelti nukentėjusiojo mirties. Tokiu būdu akcentuoja, kad vien tik aplinkybė, kad nuteistasis netinkamai suvokė padarinius, savaime nereiškia, kad jis negali gailėtis dėl savo veiksmų.

3.4. Nurodoma, kad byloje nepagrįstai nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nebuvo laikomas nukentėjusiojo asmens provokuojantis elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Nors nuteistasis negalėjo prisiminti konflikto tarp jo ir nukentėjusiojo priežasties, jis parodė, kad nuo pat jų bendravimo pradžios nukentėjusysis buvo priekabus, ko jis iš pradžių rimtai nevertino, gi vėliau pastarojo pareiškimai tapo grasinamais, sėdėdamas ant suoliuko nukentėjusysis jam sudavė smūgį, dėl to kilo neigiama nuteistojo reakcija į pastarojo veiksmus. Teismas netyrė, ar nukentėjusysis sudavė smūgį nuteistajam, kas ir galėjo lemti M. D. pakilimą nuo suoliuko, pyktį, o tolesnis provokavimas žodžiu galėjo sukelti nuteistojo pyktį, dėl ko šis atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Gi pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog nukentėjusysis su nuteistuoju konfliktavo, aplinkybės, jog ir pats nukentėjusysis iš dalies prisidėjo prie neteisėto nuteistojo veikimo, nepagrįstai nevertino kaip nukentėjusiojo provokuojančio elgesio.

3.5. Pasisakydamas dėl bausmės nuteistajam, gynėjas nurodo, kad vien argumentas, jog asmuo padarė labai sunkų nusikaltimą, negali būti pagrindas nulemti bausmės dydį, kadangi šias ribas nustato BK 129 straipsnio 1 dalis. Be to pirmosios instancijos teismas, pripažinęs nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybes – nuoširdų gailėjimąsi, provokuojantį paties nukentėjusiojo elgesį, net ir esant vienai jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei – neblaivumui, kuris ir lėmė neadekvatų realybės supratimą, turėjo pagrindą skirti bausmę, mažesnę nei jos vidurkis. Vertintina ir tai, kad byloje nuteistasis pripažino nukentėjusiųjų teisę į žalos atlyginimą, įsipareigojo iš dalies ją atlyginti, nesutikdamas tik su bendru jos dydžiu. Nors jis iki šiol žalos nėra atlyginęs (atlieka laisvės atėmimo bausmę ir neturi galimybių gauti savarankiškų pajamų), įsipareigoja atlyginti padarytą žalą, kai tik turės tokią galimybę kas, jo manymu, taip pat gali būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Šalies argumentai

4. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su iš nuteistojo priteistų civilinių ieškinių nukentėjusiųjų neturtinei žalai atlyginti dydžiu. Nurodo, kad nuteistojo materialinė padėtis yra sunki - jis augina nepilnametį sūnų, jo žmona niekur nedirba, nes prižiūri vaiką, taip pat nuteistasis padeda auginti kartu gyvenančią žmonos dukrą K. K., iki suėmimo dirbo ir buvo charakterizuojamas teigiamai, jis rūpinasi savo neįgaliu tėvu, šeima turi kreditorinių įsipareigojimų. Todėl laikytina, kad priteistas neturtinės žalos dydis pagal jo turtinę padėtį nėra proporcingas.

4.1. Tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nevertino apelianto turtinės, šeiminės padėties, aplinkybės, kad šiuo metu jis jokių savarankiškų pajamų negauna, todėl, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, netinkamai vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei panašaus pobūdžio bylose suformuota teismų praktika. Atkreipia teisėjų kolegijos dėmesį į bylos duomenimis nustatytą pačių civilinių ieškovų realų ryšį su nukentėjusiuoju. Tiek nukentėjusiojo dukros, tiek motina itin artimų ryšių su pastaruoju neturėjo, nors teisme teigė priešingai. Vis gi bylos medžiaga patvirtina, kad nukentėjusysis motinai grasindavo, neklausydavo, veikdavo savavališkai. Neabejotina, kad nukentėjusiojo mirtis sukėlė nukentėjusiesiems išgyvenimus, tačiau apeliantas siūlo įvertinti paties G. L. provokuojantį elgesį, netiesioginę tyčią, kaip kaltės formą, nukentėjusiųjų bei nuteistojo skirtingų interesų pusiausvyrą ir sumažinti priteistiną neturtinės žalos dydį iki teisingo ir protingo, apelianto manymu, dydžio 3 000 Eur sumos kiekvienam nukentėjusiam asmeniui.

Žemesnės instancijos teismas

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo M. D. gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 3 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo M. D. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad Šiaulių apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai M. D. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.

8. Apeliaciniame skunde gynėjas prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti ir M. D. veiksmus iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 135 straipsnį arba 138 straipsnį. Apeliantas nurodo, kad nuteistasis neneigia sudavęs keturis smūgius G. L., tačiau byloje kyla abejonių, jog pastarasis mirė būtent nuo M. D. padarytų sužalojimų. Šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas, kaip nepagrįstas.

9. BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė kitą žmogų. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti (be jos ši nekiltų), ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis yra kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-381/2011). Šiuo atveju nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nebuvo nustatyta jokių kitų aplinkybių, kurios galėjo lemti G. L. mirtį, išskyrus nuteistojo M. D. panaudotą fizinį smurtą.

9.1. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 502/2016(04) yra nurodyta, kad G. L. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio poodine kraujosruva nosies nugarėlės viršutinio-vidurinio trečdalių visuose paviršiuose, odos nubrozdinimu viršutinės lūpos odinės dalies kairėje, muštine žaizda ir kraujosruva viršutinės lūpos gleivinės dešinėje, muštine žaizda ir kraujosruva viršutinės lūpos gleivinės kairėje, viršutinio kairės pusės I danties vainiko lūžiu, kairiojo viršutinio žandikaulio lūžiuį, kairiojo nosikaulio ir nosies pertvaros kremzlinės dalies lūžiais, kraujosruvomis po minkštaisiais galvos smegenų dangalais kairės smilkininės ir kairės smilkininės-pakaušinės skilčių srityje, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje, į ką nurodo ir histologinio tyrimo duomenys. Tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu, išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu, progresuojančiu centrinės kilmės širdies ir kvėpavimo veiklos nepakankamumu. VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės gydymo stacionare istorijos Nr.XVI-18068 duomenimis G. L. mirtis konstatuota 2016 m. spalio 1 d. 13.10 val. Minėti sužalojimai bei nustatytos poodinės kraujosruvos krūtinės vidurio linijoje, padaryti kontaktuojant su kietais bukais daiktais. Kiti G. L. konstatuoti sužalojimai – poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai dešiniojo riešo išoriniame paviršiuje, dešiniojo kelio priekiniame paviršiuje, dešinės alkūnės-dilbio viršutinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje, dešiniojo kelio išoriniame paviršiuje padaryti, kontaktuojant su kietais bukais daiktais ir/ar galimai paviršiais. G. L. sužalojimai, išskyrus poodines kraujosruvas kairio dilbio priekinio paviršiaus viduriniame trečdalyje, dešinio sėdmens viršutiniame-vidiniame trečdalyje, odos nubrozdinimas smakre (kurie padaryti paros iki mirties laikotarpyje), padaryti kelių-keliolikos valandų iki mirties laikotarpyje. G. L. padaryti sužalojimai mažiausiai devyniais trauminiais poveikiais. Sužalojimai visumoje dėl kraujo išsiliejimo po kietuoju smegenų dangalu su galvos smegenų suspaudimu kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu. G. L. mirė nuo galvos sužalojimų visumos. Eksperto nustatyta, kad G. L. po jo kūne konstatuotų sužalojimų galėjo atlikti savarankiškus veiksmus iki kol neprarado sąmonės dėl galvos smegenų pabrinkimo, suspaudimo išsiliejusiu krauju. G. L. lavonui konstatuotų sužalojimų visuma nebūdinga griuvimui. G. L. lavono kraujyje rasta 1,08 promilės etilo alkoholio, šlapime 1,58 promilės etilo alkoholio (t. 1, b. l. 93-96).

Žemesnės instancijos teismas

9.2. Gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepašalino abejonių, jog G. L. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti ne tik M. D., bet ir kitų asmenų veiksmais, G. L. griuvinėjimu, nes ekspertas nurodė, jog G. L. nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai devyniais trauminiais poveikiais, be to, iš įrašo matyti, kad G. L. kelis kartus nugriuvo ir taip neabejotinai susižalojo. Su šiais gynėjo argumentais sutikti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo G. L. lavonui nustatytų sužalojimų pobūdį bei padarymo mechanizmą patvirtinančius įrodymus. Ištyręs specialisto išvadą bei ją davusio eksperto T. Š. paaiškinimus, kad specialisto išvadoje konstatuotų sužalojimų galvoje, susijusių su G. L. mirties priežastimi, padarymas gali būti paaiškinamas ir vienu trauminiu poveikiu bei, kad G. L. lavone nustatyti kūno sužalojimai, kurie padaryti kelių–keliolikos valandų laiku iki mirties, padaryti mažiausiai 6 trauminių poveikių metu, pirmosios instancijos teismas apklausė ekspertą T. Š. teismo posėdyje. Pastarasis akcentavo, jog G. L. lavono tyrimo metu konstatuota sužalojimų, kurie padaryti kelių–keliolikos valandų laiku iki mirties, grupė nėra būdinga griuvimui. Keli sužalojimai buvo nustatyti toje pačioje srityje, todėl mirties priežastį galima paaiškinti vienu trauminiu poveikiu. Ekspertas nurodė, kad dėl kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu (kas gali sukelti sąmonės praradimus) laiko tiksliai pasisakyti nėra galimybės, nes kiekvienas konkretus atvejis yra individualus ir tai priklauso nuo daugelio veiksnių. Mirtis įvyko dėl galvos sužalojimų visumos, t. y. dėl smegenų suspaudimo išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimo, progresuojančio centrinės kilmės širdies ir kvėpavimo veiklos nepakankamumo. Išoriniai sužalojimai, susiję su mirties priežastimi, lokalizuojasi veido srityje. Visi sužalojimai, kurie yra stipriai susiję su mirties priežastimi, lokalizuojasi galvos srityje.

9.3. Byloje ištirtais vaizdo įrašais nustatyta, kad 2016 m. spalio 1 d. 0 val. 18 min. parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ alaus bare užfiksuotas G. L., kuris vartoja alkoholinius gėrimus, bendrauja su pardavėjomis bei kitais lankytojais. 1.07 val. į barą ateina nuteistasis M. D., o toliau ateina K. K., kurie prie staliukų geria, su jais stovi ir G. L.. Jie bendrauja tarpusavyje, eina į lauką parūkyti, perka alkoholinius gėrimus. 1.34.45 val. į lauką išeina M. D., rankose laiko du butelius, už jo eina K. K., po to G. L., jie visi nusileidžia laipteliais ir šaligatviu pasuka į dešinę pusę. Vėliau užfiksuota, kaip nuo „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės eina trys vyrai (M. D., G. L. ir K. K.) pirmasis kažką neša rankose, iš paskos eina dar du. Jie pereina skersai (duomenys neskelbtini) gatvę ir nueina link medžių, esančių tarp (duomenys neskelbtini) namo ir (duomenys neskelbtini) mokyklos, link (duomenys neskelbtini) mokyklos. Praėję (duomenys neskelbtini) gatvėje pro medžius, augančius tarp (duomenys neskelbtini) daugiaaukščio namo ir (duomenys neskelbtini) mokyklos, trys vyrai nueina prie antro suoliuko, skaičiuojant nuo krepšinio aikštelės. Jie visi trys atsisėda ant šio suoliuko. Geria gėrimus, rūko. 1.42.35 val. vienas vyras (M. D.) atsistoja nuo suoliuko, vaikšto šalia, gestikuliuoja rankomis, kažką rodydamas ant suoliuko sėdintiems vyrams. 1.44.09 val. M. D. paima G. L. už rankos ir bando patempti jį. 1.44.12 val. dešine ranka trenkia per veidą. 1.44.15 val. dešine koja spiria G. L. į galvą. 1.44.20 val. dar kartą trenkia dešine ranka į galvą arba į krūtinę, G. L. nuvirsta nuo suoliuko. Kitas vyras K. K. toliau sėdi ant suoliuko. Tada stovintis M. D. apeina gulintį ant žemės G. L. iš kitos pusės ir pasilenkęs prie jo kažką daro, tada ant suoliuko sėdėjęs K. K. atsistoja nuo suoliuko, 1.45.06 val. abu vyrai nueina link medžių atgal link (duomenys neskelbtini) namo, iš kurios pusės ir atėjo. 1.48.38 val. gulėjęs ant žemės ir nejudėjęs G. L. pradėjo judėti, bandė keltis, sėstis. 1.49.00 val. nuo (duomenys neskelbtini) namo pusės pro medžius atėjo M. D.. 1.49.22 val. M. D. priėjo prie atsisėdusio ant žemės G. L. ir kaire koja spyrė šiam į galvą, šis nuvirto atgal ir guli. Tada M. D. pasilenkia prie gulinčio vyro ir kažką daro pasilenkęs, o K. K., priėjęs prie jų, stovi šalia. 1.51.50 val. M. D. ir K. K. nuėjo nuo gulinčio vyro link (duomenys neskelbtini) namo. 1.59.00 val. G. L., iki tol gulėjęs, pradeda judintis, bando keltis nuo žemės, keliasi, griūna, vėl keliasi, vėl nugriuvo. 2.19.00 val. jis bando keltis, atsikelia, bet 2.19.30 val. vėl nukrinta ant žemės. Vėl atsikelia, po truputį eina link (duomenys neskelbtini) namo keliuku. 2.20.00 val. G. L. atsikelia ir eina link stadiono, pro futbolo vartus (t. 1, b. l. 117-118, 119-131, 132-133, 134-138, 139-140, 141-142, 144-145, 146-170).

9.4. Taigi, vaizdo įraše užfiksuoti ne mažiau keturi M. D. rankomis ir kojomis suduoti smūgiai į G. L. galvą vertintini kaip būtina sąlyga, be kurios nukentėjusysis nebūtų miręs, be to, šie veiksmai dėsningai sukėlė mirtį ir yra svarbiausia jos priežastis.

9.5. Įvertinus teismo medicinos specialisto išvadą, specialisto pateiktus paaiškinimus teisme, nėra pagrindo vertinti, kad sužalojimus nukentėjusysis galėjo patirti griūdamas ir tokiu būdu kontaktuodamas su kitais paviršiais, be to, iš įrašų matyti, kad jis griūna iš sėdėjimo pozicijos, kas leidžia spręsti apie nedidelę kontaktavimo su kitu paviršiumi jėgą. Kaip seka iš aptartos specialisto išvados, sužalojimai galvos srityje, kurių visuma sukėlė mirtinas pasekmes, nukentėjusiajam buvo padaryta, tiesiogiai suduodant smūgius kietais bukais daiktais, pats sužalojimų pobūdis, jų lokalizacija rodo, kad šie sužalojimai nebūdingi griuvimams, ar atsitrenkimams į kitus paviršius, krentant. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo mirties priežastis – jam padaryti sveikatos sutrikdymai, kurie buvo pripažinti pavojingais gyvybei ir kurie sukėlė kraujo išsiliejimą po kietuoju smegenų dangalu su galvos smegenų suspaudimu, dėl ko kilo mirtinos pasekmės.

10. Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp M. D. veiksmų, suduodant minėtus smūgius, ir atsiradusių padarinių, nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos G. L. mirčiai. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, byloje nėra objektyvių duomenų, kad po M. D. suduotų smūgių kas kitas dar galėjo sužaloti nukentėjusįjį. Nors nukentėjusioji A. L. (G. L. motina) pirmosios instancijos teisme parodė, jog jos sūnus 2016 m. spalio 1 d. iš parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ alaus baro grįžo apie 3.30 val. sumuštas, kruvinas, prakirsta ir ištinusia viršutine lūpa, duomenų, kad jis, grįždamas namo, galėjo būti sužalotas kokių nors kitų asmenų, byloje nėra. Gynėjas šią teismo išvadą bandė paneigti nukentėjusiosios A. L. žodžiais, jog grįžęs sūnus minėjo apie konfliktą su nenustatytu taksistu. Vienok, teisėjų kolegijos manymu, vertintinos ir kitos A. L. nurodytos aplinkybės – kad sūnus grįžęs jai neaiškino, su kuo gėrė ir kas jį sumušė (kai byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad smurto veiksmus jis patyrė iš nuteistojo M. D.), norėjo skambinti į autobusų stotį, kad būtų sulaikytas kažkoks taksistas, o paduotu telefonu paskambino į loterijos „(duomenys neskelbtini)“ atsakiklį, taip pat tai, kad G. L. buvo gydytas psichiatrijos ligoninėje dėl vaidenimosi, jam dėl piktybinio alkoholio vartojimo užeidavo „baltoji karštinė“, kuri buvo užėjusi ir įvykio dieną, prieš išeinant į barą, kai jis apkaltino motiną, jog ji pasamdė žmones, kurie jį seka ir filmuoja. Šios aplinkybės rodo, kad grįžusio namo G. L. žodžių ir veiksmų dėl girtumo ir nuteistojo smurtinių veiksmų jo atžvilgiu negalima vertinti kaip adekvačių ir atitinkančių tikrovę. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad apygardos teismo išvada, jog nuteistasis M. D. padarė G. L. sužalojimus, sukėlusius jo mirtį, yra teisinga ir pagrįsta.

11. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį atsiranda tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui, t. y. asmuo yra abejingas, kils ar apskritai nekils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2010). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia, atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama – ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą bei po jo padarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-46-895/2015).

11.1. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad M. D. rankomis ir koja sudavė G. L. ne mažiau 4 smūgių į įvairias kūno vietas bei galvą. Aptarti įrodymai patvirtina, kad nurodyti M. D. veiksmai buvo valiniai, sąmoningi, jie yra nusikalstami, uždrausti įstatymo. Šie nuteistojo veikos objektyvieji požymiai rodo, kad jis, būdamas suaugęs, suvokdamas savo veiksmų esmę ir prasmę, turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, suprato, jog suduodamas smūgius kumščiu ir koja į gyvybiškai svarbias kūno vietas (galvą, krūtinę), kur yra išsidėstę svarbūs žmogaus gyvybiniai organai, gali sukelti nukentėjusiojo sveikatai ne tik sunkias, bet ir mirtinas pasekmes, ir nors jų nenorėjo, bet leido joms atsirasti, taigi, nužudė G. L., veikdamas netiesiogine tyčia.

11.2. Nors gynėjas teigia, kad nuteistasis M. D. neturėjo tyčios sukelti G. L. mirtinas pasekmes, jis nesuvokė savo veiksmų pavojingumo, nes G. L. ir po M. D. veiksmų jo atžvilgiu buvo sąmoningas, toliau konfliktavo su nuteistuoju, vėliau grįžo namo ir bendravo su motina, šis argumentas atmestinas, kaip paneigtas byloje ištirtų įrodymų visuma. Kaip nustatyta byloje, nuteistasis matė, kad po jo suduotų smūgių nukentėjusysis nugriuvo ir nesikėlė, tik šiam šiaip ne taip atsisėdus, priėjo ir smūgiavo koja į galvą, po šių smurtinių veiksmų nukentėjusysis griuvo ir nebejudėjo, gi nuteistasis, nesiimdamas veiksmų organizuoti G. L. medicininę pagalbą, nuėjo, todėl konstatuotina, kad jis negalėjo nesuvokti savo veiksmų žalojančio sveikatą poveikio, tačiau buvo abejingas pasekmėms, kurios atsiras.

11.3. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. D. veiksmus įvertino kaip nužudymą ir tinkamai nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo veiką perkvalifikuoti pagal BK 135 ar 138 straipsnį nėra teisinio pagrindo.

Dėl M. D. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

12. Gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nepripažino nuteistojo nuoširdaus gailėjimosi dėl savo veiksmų (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), provokuojančio nukentėjusiojo elgesio (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) bei padarytos žalos pripažinimo ir įsipareigojimo dalį jos atlyginti.

12.1. Baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintoje normoje nurodyta, kad atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali būti pripažinta aplinkybė, kai asmuo pripažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią nusikalstamą veiką ar ją padariusius asmenis.

12.2. Asmuo savanoriškai, savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, turi pripažinti esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tuo atveju, kai yra pripažįstama tik dalis ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Bylos duomenys neduoda pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nuteistasis M. D. pripažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką. Nors jis nurodė, kad smurtavo G. L. atžvilgiu, suduodamas jam keturis smūgius į įvairias kūno vietas, tačiau neigė sudavęs smūgius į galvą, aiškino, jog savo veiksmais siekė nuraminti nukentėjusįjį, kuris pirmas pradėjo konfliktą, sudavęs pastarajam smūgį, kas yra paneigta byloje ištirtų įrodymų visuma, patvirtinančia, kad būtent nuteistasis pirmas ėmėsi smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu, jo veiksmai rankomis ir koja buvo nukreipti būtent į pastarojo galvą. Nuteistojo poziciją pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kaip siekį sušvelninti savo teisinę padėtį, ir nelaikė pripažinimu, padarius nusikalstamą veiką.

12.3. Nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius. Sprendžiant, ar kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, teismui nepakanka nustatyti, jog asmuo ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo papasakojo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Nors M. D. išreiškė gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau, atsižvelgęs į nustatytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo pozicijos nelaikė nuoširdžia, įvertinęs M. D. įvardintą smurto naudojimo priežastį – siekį nuraminti nukentėjusįjį, nors iš vaizdo įrašo matyti, jog smurtas G. L. atžvilgiu buvo naudojamas, pastarajam sėdint ant suoliuko, vėliau nugriuvus atsisėdusiam ant žemės, t. y. kai G. L. savo veiksmais jokio pavojaus M. D. ar kitiems asmenims nekėlė. Vien išreikštos gailėjimosi dėl savo veiksmų aplinkybės nepakanka konstatuoti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti ir provokuojančio nukentėjusiojo elgesio.

13.1. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012).

13.2. Nuteistasis M. D., apklausiamas teisme, negalėjo įvardinti konflikto tarp jo ir G. L. priežasties, teigdamas, kad nukentėjusysis pirmas pradėjo konfliktą žodžiais, o vėliau sėdėdamas jam sudavė alkūne. Ši aplinkybė yra paneigta byloje ištirtu vaizdo įrašu, kuriame nuteistojo įvardintas nukentėjusiojo jam suduotas smūgis neužfiksuotas, tuo tarpu matyti, kad būtent M. D. atsistoja nuo suoliuko, vaikšto šalia, gestikuliuoja rankomis, kažką rodydamas ant suoliuko sėdintiems G. L. ir K. K.. Po to, kaip matyti, M. D. paima G. L. už rankos ir bando patempti jį bei dešine ranka suduoda smūgį į galvą, taip pat dešine koja spiria sėdinčiam G. L. į galvą. Dar kartą trenkia dešine ranka į galvą ar į krūtinę ir G. L. nuvirsta nuo suoliuko. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes vertino ir padarė išvadą, kad nukentėjusiojo veiksmai negali būti laikomi provokuojančiais ir lengvinti nuteistojo baudžiamąją atsakomybę. Teisėjų kolegija su šia išvada sutinka, duomenų, galinčių sudaryti teisinį pagrindą padaryti priešingą išvadą, nenurodyta ir apeliaciniame skunde.

Dėl M. D. baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės.

14. Gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai, tik iš nuteistojo žodžių, kad blaivas taip nebūtų pasielgęs, nuteistojo M. D. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino jo apsvaigimą nuo alkoholio.

14.1. Baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintoje normoje nurodyta, kad atsakomybę sunkinančia aplinkybe gali būti pripažinta aplinkybė, kai asmuo veiką padaro apsvaigęs nuo alkoholio. Ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė konstatuojama nepriklausomai nuo kaltininko neblaivumo laipsnio, šiai aplinkybei nustatyti yra svarbu tai, kad kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ir, kad šis apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

14.2. Proceso metu M. D. pripažino, kad jis įvykio dieną vartojo alkoholinius gėrimus. Taigi, ištirtais bylos įrodymais nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo neblaivus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybę, jog M. D. girtumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, patvirtina nuteistojo neadekvati ir agresyvi reakcija į nukentėjusįjį, jo nevienkartiniai smurtiniai veiksmai, net nukentėjusiajam nugriuvus ir sėdint ant žemės. Šiuo atveju galima konstatuoti, kad apsvaigimas nuo alkoholio, tai yra vartotas alkoholis, aiškiai susilpnino M. D. savikontrolę ir suteikė jam agresijos, taigi turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad jis nusikalstamą veiką padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, pripažinus M. D. atsakomybę sunkinančia aplinkybę, nurodytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, pagrįsta.

Dėl civilinių ieškinių.

15. Apeliantas ginčija nukentėjusiesiems priteistų civilinių ieškinių neturtinei žalai atlyginti dydį, nurodydamas, kad teismas neteisingai įvertino nukentėjusiųjų realų ryšį su G. L., o taip pat neatsižvelgė į nuteistojo turtinę padėtį – jis išlaiko šeimą, nes žmona niekur nedirba, augina jų nepilnametį vaiką, šeimoje taip pat auga ir yra jo išlaikoma nepilnametė žmonos dukra, nuteistasis rūpinasi savo neįgaliu tėvu, šeima turi kreditinių įsipareigojimų.

15.1. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamo teismo nuosprendžio dalis dėl civilinių ieškinių išnagrinėjimo yra teisėta ir pagrįsta.

15.2. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais; neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais; teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK 6.282 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Priklausomai nuo pažeistų vertybių, jų svarbos nukentėjusiajam – o tai yra esminės aplinkybės nustatant žalos dydį – kompensacija, išreikšta pinigais, yra diferencijuojama.

15.3. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo išvados dėl civilinių ieškinių pakankamai motyvuotos, atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, 6.282 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nuostatas, reglamentuojančias neturtinės žalos dydžio nustatymą, o taip pat įvertinti suformuoti teismų precedentai dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

15.4. Nors apeliantas teigia, kad teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į realų nukentėjusiųjų santykį su G. L., su šiuo argumentu sutikti nėra pagrindo. Bylos duomenys patvirtina, kad G. L. gyveno su motina A. L., vartojo alkoholinius gėrimus, neretai konfliktavo, jis su žmona I. S. buvo išsituokęs, jo vaikai – nukentėjusieji A. L., A. L., V. L. gyveno atskirai nuo G. L. kartu su motina I. S., su G. L. vaikai bendravo nedažnai. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes vertino, todėl nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos dydžio priteisė tik dalinai. Visgi pažymėtina, kad nukentėjusioji A. L. dėl nusikaltimo neteko artimo žmogaus – sūnaus, ji yra senyvo amžiaus, o sūnus, kuris gyveno kartu su ja, buvo jai parama. Nukentėjusieji A. L., A. L. ir V. L. neteko tėvo. Dėl beprasmės artimo šeimos nario G. L. mirties nukentėjusieji neabejotinai patyrė dvasinius, emocinius išgyvenimus, sukrėtimą, stresą, kitus nepatogumus, o kilusios pasekmės yra negrįžtamos ir jų neįmanoma atstatyti.

15.5. Bylos duomenys patvirtina, kad M. D. yra darbingas, turi turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, todėl turės galimybę atlyginti nukentėjusiesiems padarytą neturtinę žalą, jo turtinė padėtis, įvertinant išlaikytinių skaičių, kreditinius įsipareigojimus, o taip pat jo amžių ir darbingumą, nelaikytina išskirtinai sunkia, galinčia žymiai nulemti nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydį. Nustatant neturtinės žalos dydį, būtina atsižvelgti į suformuotą teismų praktiką, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus bei pusiausvyrą tarp nukentėjusiojo teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir asmens teisinės padėties, teisėtą jos prioritetą. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, įvertinusi padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko turtinę padėtį ir teismų precedentus panašaus pobūdžio bylose, laiko, kad nagrinėjamoje byloje nustatytas neturtinės žalos dydis nukentėjusiesiems yra adekvatus nuteistojo padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusioms pasekmėms, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Mažinti neturtinės žalos dydį apelianto nurodytais motyvais iki jo nurodomo dydžio nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad priteisiami neturtinės žalos dydžiai neprieštarauja teismų praktikai panašiose baudžiamosiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-460-895/2015, Nr. 2K-292-489/2015, Nr. 2K-162-895/2015, Nr. 2K-431-746/2015).

Dėl bausmės.

16.Apeliaciniame skunde taip pat prašoma sušvelninti nuteistajam M. D. paskirtą bausmę.

16.1. Teismas, skirdamas bausmę M. D., vadovavosi bausmės paskirtimi, kurios vienas iš svarbiausių uždavinių yra užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai ir paskirta atsižvelgiant į kaltinamojo asmenybę. Nusikalstama veika, numatyta BK 129 straipsnio 1 dalyje, yra tyčinis labai sunkus nusikaltimas, juo sukeltos sunkios ir neatstatomos pasekmės – atimta gyvybė. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamą veiką nuteistasis padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo nusikalstamų veikų padarymui. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

16.2. Konstatuotina, kad nuteistajam M. D. paskirta tinkama bausmė. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje: į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę, įvertino kitas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes.

16.3. Skiriant M. D. bausmę, buvo atsižvelgta, kad byloje nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. nusikaltimą padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Vertindamas kaltinamojo asmenybę, teismas atsižvelgė į tai, kad jis anksčiau buvo teistas dešimt kartų, tarp jų už nusikalstamą veiką, susijusią su smurto panaudojimu (t. 2, b. l. 100-132), baustas administracine tvarka, galiojančių nuobaudų nėra (t. 2, b. l. 146-150), dėl psichikos ir priklausomybės ligų registre neįrašytas (t. 2, b. l. 142-143). Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, jų visumą, nuteistajam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, sudaranti sankcijose numatytą bausmės vidurkį.

16.4. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagal BK 61 straipsnio nuostatas, nustatęs, kad nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, neabejotinai svarstė galimybę parinkti bausmę nuo sankcijoje numatyto bausmės vidurkio, tačiau teismas tinkamai vertino nuteistojo bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes ir parinko laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nelaikytinas aiškiai per griežtu.

16.5. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam bausmės dydį, būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam M. D. yra teisėta ir pagrįsta.

17. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 3 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo M. D. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėAloyzas KruopysDaiva Pranytė-Zalieckienė