- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-11-07
- Bylos Nr.
- A-438-1358-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01355-2012-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Romanas Klišauskas (pran.)
- Pareiškėjas
- J. S., I. S.
- Atsakovas
- Neringos savivaldybei, atstovaujamai Neringos savivaldybės administracijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Neringos savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. S. ir I. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. S. ir I. S. skundą atsakovams Neringos savivaldybei, atstovaujamai Neringos savivaldybės administracijos, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Neringos savivaldybės administracijai ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl turtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai J. S. ir I. S. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu (t. I, b. l. 1‑8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, be kita ko, prašydami priteisti jiems iš atsakovų Neringos savivaldybės ir Lietuvos valstybės 1304273,53 Lt žalos atlyginimą, 1500 Lt turto vertinimo išlaidų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Nurodė, kad 2006 m. vasario 3 d. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią UAB „Verslo investicijų projektų centras“ jiems pardavė 260,28 kv. m ploto jachtininkų viešbutį, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame pareiškėjai kartu su trimis savo vaikais gyvena. Jachtininkų viešbutis yra vienintelis pareiškėjų šeimos gyvenamasis būstas. Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-377-253/2009 pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ieškinį, 2009 m. balandžio 10 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė: pripažinti negaliojančia pirkimo-pardavimo sutartį, taikyti restituciją natūra: priteisti iš pareiškėjų UAB „Verslo investicijų projektų centras“ jachtininkų viešbutį; priteisti iš UAB „Verslo investicijų projektų centras“ I. S. 700000 Lt ir J. S. 1150000 Lt; įpareigoti statytojus AB poilsio namus „Ąžuolynas“ ir UAB „Verslo investicijų projektų centras“ per 12 mėnesių nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti jachtininkų viešbutį; panaikinti jachtininkų viešbučio teisinę registraciją VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke; pripažinti negaliojančiu 2002 m. liepos 19 d. Neringos savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 125, kuriuo buvo patvirtintas sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalusis planas; pripažinti negaliojančiu 2004 m. balandžio 26 d. Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos išduotą statybos leidimą Nr. 22 AB poilsio namams „Ąžuolynas“ statyti jachtklubą, žuvų restoraną, jachtininkų viešbučius; pripažinti negaliojančiu 2004 m. gegužės 31 d. Neringos savivaldybės administracijos patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 43 prieplaukos namelio rekonstrukcijai, įrengiant jachtklubą, restoraną, jachtininkų viešbučio naujai statybai sklype (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiu 2005 m. gruodžio 2 d. Klaipėdos apskrities viršininko patvirtintą jachtininkų viešbučio (antras etapas) (duomenys neskelbtini), 2005 m. gruodžio 2 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. 115. Pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-135/2010 sprendimas buvo paliktas nepakeistas. Nutartyje buvo konstatuota, kad neteisėtos statybos objektus įsigiję asmenys turi teisę į žalos atlyginimą.
Teigė, kad jachtininkų viešbučio vertė nuo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dienos ženkliai išaugo, jachtininkų viešbutis bus nugriautas, todėl pareiškėjai patyrė žalos. Klaipėdos apygardos teismo įsiteisėjusiu sprendimu buvo pripažinti neteisėtais ir panaikinti Neringos savivaldybės tarybos, Neringos savivaldybės administracijos, Klaipėdos apskrities viršininko administracijos priimti teisės aktai bei atlikti veiksmai. Klaipėdos apskrities viršininko administracija (vėliau jos teisių perėmėja – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija; toliau – ir Inspekcija) iš esmės sutiko su Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ieškinio reikalavimais ir argumentais, t. y. pripažino savo atliktus neteisėtus veiksmus. Neringos savivaldybės taryba, Neringos savivaldybės administracija bei Klaipėdos apskrities viršininko administracija pažeidė imperatyvias teisės normas, reglamentuojančias teritorijų planavimą, statybas ir saugomų teritorijų apsaugą. Imperatyvių teisės normų pažeidimas yra konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl yra pagrindas atsakovų civilinei atsakomybei atsirasti.
Nurodė, kad jei Neringos savivaldybės taryba, Neringos savivaldybės administracija, Klaipėdos apskrities viršininko administracija būtų tinkamai įvykdžiusios imperatyviose teisės aktų normose nustatytas pareigas, J. S. nebūtų sudaręs 2006 m. kovo 3 d. kredito sutarties Nr. KVR2025060189 jachtininkų viešbučio pirkimo finansavimui, nebūtų sudaryta pirkimo‑pardavimo sutartis, o pareiškėjai nebūtų patyrę žalos. Taigi Neringos savivaldybės tarybos, Neringos savivaldybės administracijos bei Klaipėdos apskrities viršininko administracijos neteisėti veiksmai lėmė pareiškėjų patirtos žalos atsiradimą (priežastinis ryšys).
Pažymėjo, kad pareiškėjams padarytos žalos dydis nustatytas 2012 m. balandžio 18 d. turto (jachtininkų viešbučio ir dalies žemės sklypo nuomos teisės) vertinimo ataskaitoje. Joje nurodyta jachtininkų viešbučio rinkos vertė 2011 m. gruodžio 6 dienai yra 2700000 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad Klaipėdos apygardos teismo sprendimu pareiškėjams priteista 1850000 Lt, atsakovų padaryta žala yra 850000 Lt. Pabrėžė, kad aplinkybė, jog statinys nėra nugriautas, neturi įtakos žalos priteisimui šioje byloje, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 3 dalį teismas gali įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Ši teisės norma yra taikoma ir deliktinės civilinės atsakomybės atveju (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-908/2012). Aplinkybė, kad asmeniui žala dar neatsirado, bet yra realu arba visiškai akivaizdu, jog ji atsiras ateityje, nėra pagrindas atmesti reikalavimą dėl tokios žalos atlyginimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 20 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-76/2012).
Teigė, kad jachtininkų viešbučio nugriovimas yra neišvengiamas, todėl pareiškėjams turi būti priteistas žalos atlyginimas. Be to, jau dabar yra pažeidžiamos pareiškėjų teisės: jachtininkų viešbutis jiems teisiškai nepriklauso, jachtininkų viešbučiu tik naudojasi, todėl bet kada teisėtai gali būti priversti išsikraustyti. Dėl valstybės ir savivaldybės institucijų neteisėtų veiksmų pareiškėjai neturėtų neapibrėžtą laiką patirti neigiamų padarinių. Juo labiau, kad žalą atsakovai turės neišvengiamai atlyginti.
Kitą pareiškėjams padarytos žalos dalį patvirtina 2012 m. sausio 5 d. Danske Bank A/S pažyma Nr. klp 1200009, iš kurios matyti, jog J. S. nuo 2006 m. kovo 3 d. kredito sutarties Nr. KVR2025060189 pasirašymo bankui sumokėjo 454273,53 Lt palūkanų.
Atsiliepimas
Atsakovas Neringos savivaldybė, atstovaujama Neringos savivaldybės administracijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (t. I, b. l. 147–150) prašė pareiškėjų skundo nagrinėjimą sustabdyti, kol Vilniaus apygardos administraciniame teisme bus išnagrinėta administracinė byla Nr. I‑2970‑437/2011; pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos teismo sprendimu buvo visiškai išspręstas pareiškėjams padarytos žalos atlyginimo klausimas. Teigė, kad restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkuriama neteisėto sandorio vykdymu sugriauta šalių turtinės padėties pusiausvyra. Pritaikius restituciją asmuo negali gauti daugiau, nei turėjo. Šiuo atveju, pareiškėjai patirtos žalos atlyginimo turi reikalauti iš UAB „Verslo investicijų projektų centras“, kuri sudarė sandorį ir pardavė jiems objektą. Be to, pareiškėjai niekaip nepagrindė žalos padarymo fakto ir dydžio. Kreipiantis į teismą neužtenka nurodyti, kad buvo patirta žala ir nurodyti jos sumą.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjų skundą (t. I, b. l. 151–159), be kita ko, prašė pareiškėjų skundą atmesti.
Nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog egzistuoja viešosios atsakomybės sąlygų visuma, būtina valstybės viešajai atsakomybei kilti. Klaipėdos apygardos teismo sprendimu buvo panaikinti du valstybės administraciniai aktai – Klaipėdos apskrities viršininko administracijos sudarytų komisijų 2005 m. rugpjūčio 5 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. 22 ir 2005 m. gruodžio 2 d. statinių pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. 115.
Inspekcijos nuomone, 2005 m. gruodžio 2 d. aktas buvo surašytas nepažeidžiant statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarką reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 2 punktą statinių pripažinimo tinkamais naudoti tikslas yra įvertinti, kaip jie atitinka projektus, esminius statinio reikalavimus, galimybę saugiai naudoti statinį pagal paskirtį ir gaminti žmonių sveikatai saugią produkciją. Šio reglamento 16 punkte buvo reglamentuota, kad statinio pripažinimo tinkamu naudoti komisijos nariai (pagal kompetenciją) vizualiai patikrina statinio atitiktį statinio projektui, išnagrinėja visus statytojo pateiktus dokumentus (jų apimtį, sudėtį, juridinio įforminimo reikalavimus), pagal tai nustato, ar tinkamai įvykdyti statinio projekto sprendiniai, kurie lemia statinio atitiktį esminiams reikalavimams, ir įvertina statinio tinkamumą naudoti. Statinį pripažįstant tinkamu naudoti statybą leidžiančių dokumentų teisėtumas netikrinamas. Nors 2005 m. gruodžio 2 d. aktas yra pripažintas negaliojančiu teismo sprendimu, nei Klaipėdos apygardos teismas, nei Lietuvos apeliacinis teismas nenurodė savarankiškų šio administracinio akto neteisėtumo pagrindų. Šis aktas pripažintas negaliojančiu, nes jis buvo neteisėtai patvirtinto detaliojo plano pasekmė, o ne todėl, kad jį surašant būtų nesilaikyta teisės aktais nustatytos statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarkos. Nenustačius konkrečių neteisėtų Klaipėdos apskrities viršininko administracijos darbuotojų veiksmų priimant 2005 m. gruodžio 2 d. aktą, nėra ir būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, o nesant šios sąlygos negali kilti ir deliktinė atsakomybė.
Pabrėžė, kad valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos išvada teritorijų planavimo dokumentą tvirtinančiai institucijai dėl dokumento tvirtinimo tikslingumo yra tik rekomendacinio, o ne privalomo pobūdžio. Įgaliota savivaldybės institucija, priimdama sprendimą dėl detaliojo plano patvirtinimo, savarankiškai, nepriklausomai nuo teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akte esančios teigiamos išvados, sprendžia tvirtinti ar ne detalųjį planą, todėl tik jos sprendimas gali sukelti žalą.
Teigė, kad 2004 m. birželio 17 d., 2005 m. gegužės 8 d. ir 2005 m. rugsėjo 23 d. pažymos apie nebaigtą statyti (rekonstruoti, kapitaliai remontuoti) statinį teismų sprendimais nebuvo pripažintos negaliojančiomis, nenustatytas jų neteisėtumo faktas. Statinį pripažinus tinkamu naudoti pažymos apie nebaigtą statyti (rekonstruoti, kapitaliai remontuoti) statinį neteko teisinės reikšmės, nes statinio pripažinimo aktu buvo patvirtinta, kad visas statinys, o ne tik jo dalys (kaip nebaigta statyba), atitinka projekto sprendinius. Išduodant šias pažymas nėra tikrinamas dokumentų, kurių pagrindu vykdoma statyba (detaliojo plano, statybos leidimo), teisėtumas. Tokio pobūdžio pažymos tik patvirtina, kad statinys yra statomas be esminių nukrypimų nuo statinio projekto ir užfiksuoja statybos būklę pažymos išdavimo metu. Šios pažymos neturi ir neturėjo jokios teisinės reikšmės pareiškėjų atžvilgiu. Be to, Klaipėdos apygardos teismo sprendimo priėmimo metu minėtos pažymos apskritai buvo netekusios teisinės reikšmės dėl pripažinimo akto surašymo.
Pažymėjo, kad tarp Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 2005 m. gruodžio 2 d. akto, Klaipėdos apskrities viršininko administracijos pažymų apie nebaigtą statyti (rekonstruoti, kapitaliai remontuoti) statinį ir pareiškėjų nurodomos žalos nėra jokio priežastinio ryšio.
Inspekcijos nuomone, pareiškėjai nepagrįstai reikalauja priteisti iš atsakovų jachtininkų viešbučio vertę remdamiesi turto vertinimo ataskaita. Restitucija vadovaujantis CK ir teismų praktika yra laikoma savarankišku civilinių teisių gynimo būdu. Šio instituto esmė yra grąžinti asmenį į buvusią padėtį. Jei šalis vis dėlto patyrė papildomų su tuo susijusių tiesioginių nuostolių ar negavo tam tikrų pajamų, ji turi teisę į jų atlyginimą, tačiau asmens nuostoliai turi būti realūs, pagrįsti ir atlyginami tik tokiu atveju, jei nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Restituciją reguliuojančio CK 6 knygos X skyriaus nuostatose taip pat įtvirtina, kad daiktą grąžinančiam asmeniui priklauso su turto priežiūra susijusios išlaidos, vaisiai ir pajamos. Pareiškėjai nepagrįstai prašo priteisti jachtininkų viešbučio rinkos vertės (turto vertinimo dieną) ir pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytos turto pirkimo kainos skirtumą (kaip tariamai pareiškėjų patirtą žalą). Prašomos sumos priteisimas pareiškėjams reikštų jų nepagrįstą praturtėjimą, nes jie nepateikia jokių tariamai patirtą žalą patvirtinančių įrodymų – tiesioginių išlaidų, turto pagerinimo išlaidų ar pan., taip pat negautas pajamas pagrindžiančių dokumentų. Turto vertinimo metu (atliktas lyginamuoju metodu) nustatyta turto vertė yra tik hipotetinė to turto pardavimo kaina turto vertinimo laikotarpiu. Pagal pareiškėjų teismui pateiktą Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2012 m. balandžio 14 d. išrašą jachtininkų viešbučio vidutinė rinkos vertė (nustatyta 2012 m. sausio 17 d. masinio vertinimo būdu) yra 1022000 Lt, t. y. apie tris kartus mažesnė nei pagal atliktą turto vertinimą. Taip pat turi būti įvertinti ir šalyje įvykę ekonominiai pokyčiai, t. y. kad nekilnojamojo turto kainos 10 metų laikotarpiu smarkiai kito, turto pardavimo kainos iki ekonominio sunkmečio pradžios (jachtininkų viešbutis įgytas iki sunkmečio pradžios) buvo žymiai didesnės ir buvusio lygio nepasiekė. Turto vertinimo apmokėjimo išlaidos taip pat negali būti priteistos, nes vertinimu nustatyta jachtininkų viešbučio rinkos vertės dalis nelaikytina pareiškėjų žala. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjų pateikta banko pažyma ir kredito sutartis neįrodo, kad kreditas buvo panaudotas jachtininkų viešbučio įsigijimui. Kredito sutartyje nenurodytas kredito suteikimo tikslas, o pažyma tik įrodo, kad J. S. mokėjo palūkanas pagal kredito sutartį.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 6 d. sprendimu (t. II, b. l. 104‑111) pareiškėjų skundą atmetė
Nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-876-437/2012 UAB „Verslo investicijų projektų centras“ skundą dėl 9550699,96 Lt turtinės žalos atlyginimo skundą atmetė ir konstatavo, kad statiniai, kuriuos įpareigojo nugriauti Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu, buvo pastatyti esant tiek Neringos savivaldybės kaltei, tiek Klaipėdos apskrities viršininko administracijos kaltei, nes jų abiejų priimti ir minėtu teismo sprendimu panaikinti aktai, konstatavus jų neteisėtumą, sudarė prielaidas statyboms vykdyti, jų priimtų aktų pagrindu atsirado statiniai, kurie, vykdant teismo sprendimą, turės būti nugriauti. Teismas konstatavo, kad kol minėtas teismo sprendimas neįvykdytas ir statiniai nenugriauti, nėra pagrindo konstatuoti žalą ir priteisti jos atlyginimą. Pasisakė, kad tik nugriovus statinius bus aišku, kokią žalą patyrė pareiškėjas dėl neteisėtų institucijų veiksmų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs UAB „Verslo investicijų projektų centras“ apeliacinį skundą, administracinėje byloje Nr. A261‑2960/2012 priėmė 2012 m. gruodžio 13 d. nutartį, kuria paliko galioti minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. Teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog realiai pareiškėjo nurodoma žala atsiras tik įvykdžius teismo sprendimą, yra pagrįsta. Konstatavo, kad tokia teismo išvada yra pagrįsta ir tuo aspektu, jog teismo sprendimo vykdymo procese gali būti atlikti veiksmai, kurie gali keisti teismo sprendimo vykdymo tvarką.
Pažymėjo, kad esant šioms aplinkybėms, teismas nagrinėjamoje byloje taip pat negali įvertinti būsimos žalos, taikydamas CK 6.249 straipsnio 3 dalį ir pripažindamas realią žalos atsiradimo tikimybę. Teismas įvertino, kad byloje žalos atsiradimo tikimybė yra numanoma, tačiau nėra galimybės nustatyti jos realaus dydžio, nes, vertinant minėtus argumentus dėl galimo teismo sprendimo vykdymo procese tvarkos pasikeitimo, nepakanka duomenų pripažinti, kad pareiškėjo prašomos priteisti žalos atsiradimas yra neišvengiamas. Kol neįvykdytas Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas, pareiškėjams padarytos žalos apimtis nėra aiški. Dėl šių priežasčių pareiškėjų skundas atmestas. Teismas nepasisakė dėl byloje pateikto turto vertinimo, pareiškėjo J. S. bankui sumokėtų palūkanų, kaip nuostolių įvertinimo.
III.
Pareiškėjai, nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 120–125), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.
Nurodo, kad pagrindinis skundžiamo pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvas yra aplinkybė, jog nėra aiški pareiškėjams padarytos žalos apimtis. Prieidamas tokią išvadą teismas rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-876-437/2012 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012, tačiau nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad skiriasi prieš tai paminėtos ir nagrinėjamos administracinės bylos esminės teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės. Pareiškėjams teises ir pareigas sukuria tik Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo dalis, kuria buvo pripažinta negaliojančia 2006 m. vasario 3 d. pirkimo-pardavimo sutartis bei taikyta restitucija natūra. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjai vengtų vykdyti minėtą Klaipėdos apygardos teismo sprendimo dalį, tuo tarpu UAB „Verslo investicijų projektų centras“ Klaipėdos apygardos teismo sprendimu yra nustatytas įpareigojimas per 12 mėnesių nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti jachtininkų viešbutį, ir šis įpareigojimas yra nevykdomas. Teigia, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjai neteko nuosavybės teisės į jachtininkų viešbutį.
Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė CK 1.136 straipsnį, kuriame numatyta, kad sutartys ir teismų sprendimai yra nuosavybės teisės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindas. Nuosavybės teisės atsiradimo ir/arba pasibaigimo teisinė registracija viešajame registre pati savaime teisių ir pareigų nesukuria. Todėl net ir esant viešajame registre registruotai nuosavybės teisei, esant teismo sprendimu pripažintam negaliojančiam nuosavybės teisės atsiradimo pagrindui – sandoriui, pripažintina, kad nuosavybės teisė neegzistuoja. Pažymi, kad ginčijamas sprendimas itin pažeidžia pareiškėjų teises ir teisėtus interesus, nes teismas jų teisėto reikalavimo dėl žalos atlyginimo patenkinimą nepagrįstai ir neteisėtai susiejo su Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo įvykdymu – pareiškėjams nebepriklausančio jachtininkų viešbučio nugriovimu, kas visiškai nepriklauso nuo pareiškėjų, taigi kartu neturėtų neigiamai paveikti jų teisių, t. y. negali būti priežastimi neatlyginti jiems padarytos žalos. Nurodo, kad teismo sprendimas negali būti paremtas prielaidomis, todėl hipotetiniai teiginiai apie galimą taikos sutartį (nors nėra jokių įrodymų apie derybas dėl jos sudarymo) negali būti pagrindas pareiškėjų skundui atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b. l. 130–132) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje vadovavosi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-876-437/2012 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012 nustatytomis aplinkybėmis, kadangi abiejų bylų faktinės aplinkybės labai panašios. Tiek prieš tai paminėtoje, tiek nagrinėjamoje byloje ginčo dalykas yra žalos atlyginimo klausimas, kilęs dėl tų pačių Klaipėdos apskrities viršininko administracijos ir Neringos savivaldybės veiksmų, taip pat tų pačių statinių, sutampa ir reikalavimas – priteisti prarandamo nekilnojamojo turto vertę. Esminis abiejų bylų panašumas yra tas, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimas nėra įvykdytas ir būtent ši aplinkybė yra esminė sprendžiant dėl galimybės nustatyti žalos apimtį. Šiuo atveju pareiškėjai byloje nepateikė jokių įrodymų, kad patys ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdami įvykdyti minėtą teismo sprendimą, priešingai, pareiškėjai gyvena jachtininkų viešbutyje su savo šeima, t. y. toliau naudojasi turtu, byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjai būtų kreipęsi į RUAB „Verslo investicijų projektų centras“ dėl restitucijos vykdymo sąlygų, priteistų grąžinti lėšų pareikalavimo ir jachtininkų viešbučio perdavimo RUAB „Verslo investicijų projektų centras“, išsikėlimo datos derinimo ar pan., todėl, manytina, kad ir patys pareiškėjai vengia vykdyti įsiteisėjusį Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą. Taigi pareiškėjų prašoma priteisti žala šiuo metu yra tik numanoma, todėl nėra galimybės pripažinti jos realaus dydžio, nes nepakanka duomenų nustatyti, kad prašomos priteisti žalos atsiradimas yra neišvengiamas.
Atsakovas Neringos savivaldybė atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjai prašo iš atsakovų Neringos savivaldybės ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jiems padarytą žalą - 1304273,53 Lt, patirtas 1500 Lt turto vertinimo išlaidas, bei 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Šios žalos atsiradimą pareiškėjai kildina iš neteisėtų Neringos savivaldybės ir Klaipėdos apskrities viršininko administracijos veiksmų – priimtų atitinkamų sprendimų, tvirtinant teritorijų planavimo dokumentus, išduodant statybą leidžiančius dokumentus, pripažįstant pastatą tinkamu naudoti ir pan., kurių pagrindu neteisėtai buvo pastatytas bei sukurtas nekilnojamojo daikto objektas, kurį jie įsigijo nuosavybėn iš statytojo, o vėliau šiuos administracinius aktus bei prikimo-pardavimo sutartis panaikinus, jie prarado nuosavybės teisę į šiuos pastatus, o pasekmėje to patyrė jų nurodytą papildomą žalą, kurios nepadengė restitucijos pagrindu grąžinta jiems pinigų suma.
Faktiniu šio reikalavimo pagrindu pareiškėjai nurodo ir įsiteisėjusį Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimą, kuriuo buvo pripažinti neteisėtais bei panaikinti Neringos savivaldybės tarybos ir Neringos savivaldybės administracijos bei Klaipėdos apskrities viršininko administraciniai aktai bei pripažintos negaliojančiomis 2004 m. liepos 26 d., 2006 m. vasario 3 d. pirkimo-pardavimo sutartys, kurių pagrindu pareiškėjai buvo įgiję nuosavybėn jachtininkų viešbutį (unikalus kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), o pritaikius restituciją natūra, šis nekilnojamas turtas buvo sugrąžintas pardavėjui – UAB „Verslo investicijų projektų centras“.
Atsakomybės už žalą, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6. 271 straipsnis bei kitos šio kodekso normos, kurios yra susijusios su jos taikymu.
Atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6. 271 straipsnį atsiranda kai yra nustatomos trys sąlygos: atsakingos už žalą valdžios institucijos priešingas teisei veikimas ar neveikimas, nukentėjusiam asmeniui padarytos žalos faktas bei priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo.
Byloje nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu pripažino negaliojančiais: 2002 m. liepos 19 d. Neringos savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 125, kuriuo buvo patvirtintas sklypo (duomenys neskelbtini), detalusis planas; 2004 m. balandžio 26 d. Neringos savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos išduotą statybos leidimą Nr. 22 AB poilsio namams „Ąžuolynas“ statyti jachtklubą, žuvų restoraną, jachtininkų viešbučius; 2004 m. gegužės 31 d. Neringos savivaldybės administracijos patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 43 prieplaukos namelio rekonstrukcijai, įrengiant jachtklubą, restoraną, jachtininkų viešbučio naujai statybai sklype (duomenys neskelbtini); 2005 m. gruodžio 2 d. Klaipėdos apskrities viršininko patvirtintą jachtininkų viešbučio (antras etapas) (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. 115.
Šiame teismo sprendime taip pat konstatuota, kad minėti Neringos savivaldybės institucijų ir Klaipėdos apskrities viršininko administraciniai aktai yra neteisėti, nes juos priimant buvo pažeisti aukštesnės galios teisės aktų reikalavimai - Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 8 dalies nuostatos; Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) sprendiniai, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 14 ir 20 straipsnių reikalavimai ir kt..
Šios aplinkybės patvirtina, kad minėtos valdžios institucijos, priimdamos anksčiau nurodytus administracinius teisės aktus, neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos turėjo veikti, vykdydamos joms priskirtas viešojo administravimo funkcijas.
Šio juridinę reikšmę turinčio fakto konstatavimas savo ruožtu lemia, kad Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6. 271 straipsnio 4 dalies ir 6. 246 straipsnio taikymo prasme, byloje yra įrodyti atsakovų neteisėti veiksmai, priimant minėtus sprendimus.
Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6. 6 straipsnio 3 dalį „Solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su <...> kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu“.
Detalieji planai kaip teritorijų planavimo dokumentai, pagal savo paskirtį yra skirti sukurti teisines prielaidas, kad atitinkamame žemės sklype būtų galima vystyti tam tikrą veiklą, tame tarpe atlikti ir statybos darbus (Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (1995 m. gruodžio 12 d. Nr.I-1120 redakcija) 2 straipsnio 3 dalis).
Byloje nagrinėjamu laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo nuostatos apskričių viršininkus įpareigojo organizuoti apskrities lygmens teritorijų planavimo dokumentų rengimą, dalyvauti jų derinimo procedūroje (šio įstatymo 9 str.).
Byloje taip pat nustatyta, kad šių valdžios institucijų priimtų sprendimų pagrindu buvo neteisėtai pastatytas nekilnojamojo daikto objektas - jachtininkų viešbutis (unikalus kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), kurį pareiškėjai 2006 m. vasario 3 d. įsigijo iš UAB „Verslo investicijų projektų centras“ už 1 850 000 Lt sumą.
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu ši sutartis buvo pripažinta negaliojančia dėl jos dalyko - jachtininkų viešbučio (unikalus kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kaip nekilnojamojo daikto objekto, ydingumo, o pritaikius restituciją natūra, šis nekilnojamasis daiktas buvo sugrąžintas iš pareiškėjų pardavėjui – UAB „Verslo investicijų projektų centras“, pastariesiems sugrąžinant iš pardavėjo jų sumokėtus pinigus (1 850 000 Lt).
Visa tai įrodo, kad minėti neteisėti valdžios institucijų sprendimai yra priežastiniame ryšyje su pareiškėjų patirtu nuostoliu, kuris galėjo atsirasti tiek įsigyjant, naudojant bei vėliau prarandant minėtą nekilnojamąjį daiktą, nes šių neteisėtų veiksmų rezultate buvo sudarytos neteisėtos galimybės civilinėje apyvartoje atsirasti šiam nekilnojamojo daikto objektui, kuris dėl jo ydingumo buvo išimtas iš šios apyvartos, įpareigojant šio daikto statytojus jį nugriauti.
Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą ir pasekmes, kurias byloje nagrinėjamu atveju sukėlė 2002 m. liepos 19 d. Neringos savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 125, patvirtintas sklypo (duomenys neskelbtini) detalusis planas, darytina išvada, kad pareiškėjams žala atsirado abiejų šių valdžios institucijų veiksmų rezultate, todėl dėl jos atlyginimo atsakovai turi atsakyti solidariai.
Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad iš esmės identiškose bylose, t. y., tų pačių valdžios institucijų veiksmai, priimant tuos pačius administracinius teisės aktus, Civilinio kodekso 6.271; 6. 246; 6.247 straipsnių taikymo prasme, taip pat yra pripažinti neteisėtais, padaryti bendrais šių institucijų veiksmais (solidariai), bei esantys priežastiniame ryšyje su žalos kilimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012 ir 2013 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1603/2013).
Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad pareiškėjų ieškinį teismas atsisakė tenkinti tuo pagrindu, jog kol nėra įvykdytas Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo nurodymas nugriauti byloje aptariamą statinį, tol nėra galimybės nustatyti pačios žalos atsiradimo fakto, o tuo labiau jos realų dydį. Šios išvados pagrįstumą pirmosios instancijos teismas grindė ir teisiniu precedentu suformuotu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012.
Tačiau nagrinėjamos bylos ir minėtos bylos Nr. A261-2960/2012 faktinės aplinkybės nėra tapačios. Nurodytoje administracinėje byloje Nr. A261-2960/2012 žalos atlyginimo siekė UAB „Verslo investicijų projektų centras“, kuriam Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimu buvo grąžintas iš pareiškėjų pastariesiems parduotas nekilnojamasis turtas, įpareigojant kartu su kitu statytoju, akcine bendrove poilsio namai „Ąžuolynas“, šį statinį nugriauti, atitinkamai pareiškėjams sumokant iš jų gautą pinigų sumą už statinio perleidimą. Taigi, nurodytoje byloje konstatuotinos kitos pasekmės ir nuostoliai, kurias patyrė ar galimai patirs ateityje UAB „Verslo investicijų projektų centras“, kai įvykdys teismo nurodymą nugriauti statinį. Pareiškėjų atveju, nuostoliai jau patirti – pareiškėjai po teisminio proceso prarado nekilnojamąjį turtą, kurį buvo įgiję nuosavybės teise, taikant restituciją neteko ir pačios nuosavybės teisės į tą nekilnojamąjį turtą, todėl jokie tolesni Klaipėdos apygardos teismo sprendimo vykdymo metu galimi veiksmai su aptariamu statiniu įtakos dabartinei pareiškėjų padėčiai neturės.
Visa tai įvertinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjams negalėjo atsirasti žala, kol nėra nugriautas statinys, yra nepagrįsta ir neteisinga.
Iš Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo matyti, kad sutartis pagal kurią pareiškėjai įgijo statinį iš UAB „Verslo investicijų projektų centras“, buvo pripažinta negaliojančia Civilinio kodekso 1.80 straipsnio ir 4.103 straipsnio (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) pagrindu, pritaikant restituciją natūra bei įpareigojant statinio statytojus šį statinį nugriauti.
Pagal Civilinio kodekso 1.80; 6.145–6.153 straipsnių nuostatas restitucija natūra reiškia negaliojančių sandorių šalių grąžinimą į status quo – iki sandorių įvykdymo buvusią padėtį, (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, kat. 21.4.1.1; 21.6; 30.4.1; 41; Teismų praktika 37, p. 81-101).
Kaip taisyklė, taikant šį prievolinių asmens teisių gynybos būdą, viena šalis įpareigojama grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, o piniginio ekvivalento atveju, taikomos tos kainos, kurios galiojo tuo metu, kai šalis gavo tai, ką ji privalo grąžinti, t. y., kaip taisyklė, yra kompensuojamos tokio dydžio išlaidos, kurios buvo patirtos turto įsigijimo metu. Teisė taikyti išimtis iš šios taisyklės yra suteikta teismui (C K 6.145 str. 2 d.).
Iš Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo matyti, kad teismas pareiškėjų atžvilgiu, taikydamas restituciją jokių jos taikymo išimčių nenumatė.
Visa tai, kolegijos nuomone lemia, kad pareiškėjų pažeistos teisės dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmių, buvo apgintos pagal teisės aktų reikalavimus pilna apimtimi, dėl ko jų reikalavimas priteisti papildomai iš atsakovų 850 000 Lt, kaip susidariusį skirtumą tarp statinio įsigijimo kainos – 1 850 000 Lt ir statinio rinkos vertės – 2 700 000 Lt, kuri buvo 2011 m. gruodžio 6 dienai, yra nepagrįstas, nes jiems jau yra priteistos iš statinio pardavėjo šio turto įsigijimo išlaidos. Netenkinus šios reikalavimo dalies, atmestinas ir kitas su tuo susijęs prašymas - priteisti 1500 Lt, kurias sudaro patirtos išlaidos dėl šio statinio rinkos vertės nustatymo.
Tačiau likusioje dalyje pareiškėjų reikalavimas priteisti iš atsakovų 454 273,53 Lt yra pagrįstas.
Minėta, kad sandoris buvo panaikintas ir Civilinio kodekso 4.103 straipsnio (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) pagrindu, kurio 8 dalis be kita ko numatė, kad „Dėl normatyvinių statybos techninių dokumentų pažeidimo padaryta žala atlyginama šio kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus trečiajame skirsnyje nustatyta tvarka“.
Tai, kad pareiškėjai, įsigiję neteisėtos statybos objektus, turi teisę į žalos atlyginimą yra konstatuota ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartyje, apeliacine tvarka patikrinus Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą.
Pagal Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalį „Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.“ <...>
Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėjai byloje aptariamo statinio įsigijimui, be savo asmeninių lėšų panaudojo ir iš Danske Banko paimto kredito lėšas - 1 500 000 Lt, už kurias bankui sumokėjo 454 273,53 Lt dydžio palūkanas (t.1 b. l. 57-61; 64; 65-71, t.2 b. l. 31-32).
Kadangi atsakovų minėti veiksmai sąlygojo neteisėtai pastatyto statinio paleidimą į apyvartą, tai nesant šių atsakovų veiksmų, pareiškėjai nebūtų patyrę ir šių papildomų išlaidų, įsigyjant šį statinį. Dėl ko, šios pareiškėjų patirtos papildomos išlaidos, Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalies taikymo prasme, priskirtinos turėtų išlaidų (tiesioginių nuostolių) kategorijai, jas solidariai priteisiant iš atsakovų.
Remiantis Civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjams nuo šios sumos (454 273,53 Lt) priteistinos penkių procentų dydžio metinės palūkanos, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme - 2012 m. gegužės 16 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertinęs faktines bylos aplinkybes bei netinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, byloje priėmė neteisingą sprendimą, kuris yra naikintinas, priimant naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundas tenkintinas iš dalies (ABTĮ 143 str.).
Pareiškėjai taip pat teismo prašo priteisti ir bylos vedimo išlaidas, tačiau įrodymų kokio dydžio išlaidas dėl advokatų teisinės pagalbos ir panašiai patyrė, teismui nepateikė, todėl šis jų reikalavimas šioje proceso stadijoje negali būti patenkintas. Kita vertus, tai neatima galimybės Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio nustatyta tvarka tokį prašymą, su jį pagrindžiančiais įrodymais, pateikti teismui per 14 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą:
pareiškėjų J. S. ir I. S. skundą tenkinti iš dalies.
Solidariai iš Lietuvos valstybės ir Neringos savivaldybės J. S. ir I. S. priteisti:
454 273,53 Lt (keturis šimtus penkiasdešimt keturis tūkstančius du šimtus septyniasdešimt tris litus ir penkiasdešimt tris centus) žalai atlyginti;
nuo šios sumos (454 273,53 Lt) penkių procentų dydžio metines palūkanas, jas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme - 2012 m. gegužės 16 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Likusioje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.