Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-02-29 · Civilinė byla Nr. 2A-908/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-02-29
Bylos Nr.
2A-908/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vigintas Višinskis, Kazys Kailiūnas, Donatas Šernas
Ieškovas
E. D.
Atsakovas
J. M.
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija, B. M.
Kategorijos
  • 44.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 110.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-908/2012Procesinio sprendimo kategorija: 44.2.1; 44.5.2.17; 110.6 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. D. ir atsakovo J. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-566-450/2011 pagal ieškovo E. D. ieškinį atsakovui J. M. dėl nuostolių atlyginimo. Tretieji asmenys – Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija, B. M..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas E. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui J. M., ir jį patikslinęs, prašė priteisti iš atsakovo 192 352 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso butas Nr. 6, esantis gyvenamajame name, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o adresas – (duomenys nesklebtini). Namo butų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso virš butų esanti pastogė (palėpė). Siekiant įregistruoti nuosavybės teises į šią palėpę 2002 m. sausio 24 d. buvo atlikti jos kadastriniai matavimai, atliktas neįrengtos pastogės idealiųjų dalių paskaičiavimas pagal išmatuotą 103,93 kv. m. palėpės plotą ir nustatytos bendrasavininkų dalys: ieškovo idealioji dalis palėpėje -3350/10000 (34,82 kv. m.), atsakovo - 2294/10000 (23,84 kv. m.), Vilniaus miesto savivaldybės - 1767/10000 (18,36 kv. m.) ir Z. M. - 2589/10000 (26,91 kv. m.). Ieškovas, Z. M. ir Vilniaus miesto savivaldybė 2002 m. spalio 28 d. pasirašė susitarimą dėl palėpės patalpos dalių įregistravimo pagal atliktus kadastrinius palėpės matavimus ir atliko neįrengtos palėpės idealiųjų dalių paskaičiavimą. Šio susitarimo pagrindu Nekilnojamojo turto registre įregistruotos patalpų savininkų idealiosios dalys.

2003 m. vasario 7 d. ieškovas ir Z. M. sudarė dalies neįrengtos pastogės patalpų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovas iš Z. M. įsigijo 2589/10000 (26,91 kv. m.). Analogišką sutartį ieškovas 2008 m. sausio 22 d. sudarė su Vilniaus miesto savivaldybe, iš kurios įsigijo dar 1767/10000 (22,1 kv. m.) dalis palėpės. Iš viso ieškovui nuosavybės teise palėpėje priklauso 7706/10000 dalys, 80,09 kv. m. Atsakovui nuosavybės teise name priklauso butas Nr. 5, esantis (duomenys neskelbtini).

Atsakovas 2001 m. sausio - kovo mėn. gavo tuometinių namo bendrasavininkių sutikimus įsirengti patalpas virš jam nuosavybės teise priklausančio buto ir atlikti šių patalpų teisinę registraciją. Vilniaus miesto Žvėryno seniūnas 2001 m. kovo 22 d. leidimu Nr. 11 atsakovui suteikė teisę įsirengti palėpės patalpas ir atlikti šių patalpų teisinę registraciją su sąlyga, kad palėpė bus rekonstruojama pagal suderintą projektą ir tik gavus atitinkamus leidimus palėpės rekonstrukcijai. 2001 m. liepos 30 d. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsakovui išdavė leidimą buto rekonstrukcijai, kuriuo buvo leista palėpėje įsirengti gyvenamąsias patalpas pagal parengtą palėpės projektą. Atsakovui pradėjus statybos darbus paaiškėjo, kad rekonstrukcija buvo atliekama nesilaikant nustatytų sąlygų, o rekonstrukcijos metu atlikti namo konstrukcijos ir vidinio išplanavimo pakeitimai visiškai neatitiko paruošto statinio projekto bei nebuvo tinkamai suderinti.

Žemesnės instancijos teismas

2003 m. balandžio 8 d. atsakovas kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą su ieškiniu, reikalaudamas panaikinti ieškovui priklausančių palėpės patalpų registraciją ir nustatyti teisę nekilnojamojo turto registre registruoti nuosavybės teises į jam neva priklausančią 15,5 kv. m. dydžio palėpės dalį, kurią atsakovas įsirengė iš neva nenaudingo palėpės ploto. Ieškiniu atsakovas tai pat prašė panaikinti ieškovo nuosavybės teisių į pastogės patalpų dalis teisinę registraciją, 2002 m. spalio 28 d. susitarimo dalį, kuria kiti tuometiniai palėpės bendrasavininkai – ieškovas, Z. M. ir Vilniaus miesto savivaldybė, pasidalino neva iš padidintos dalies atsakovui priklausančią 11,6 kv. m. palėpės dalį, 2003 m. vasario 7 d. pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kuria Z. M. pardavė ieškovui 3,89 kv. m. palėpės dalį, įpareigoti Z. M. ir Vilniaus miesto savivaldybę netrukdyti atsakovui atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės atsakovui priklausančią palėpės dalį ir joje įrengti gyvenamąsias patalpas.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2980-22/2003, ieškovo atžvilgiu pritaikė laikinąsias apsaugos priemones - areštavo jam nuosavybės teise priklausančią palėpės dalį ir uždraudė vykdyti areštuotose patalpose rekonstrukcijos darbus. 2006 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas atsakovo ieškininius reikalavimus atmetė, nurodęs, kad atsakovas nukrypo nuo patvirtinto jo palėpės dalies rekonstrukcijos projekto, padaryti nukrypimai nuo projekto, keičiant stogo konfigūraciją, turėjo įtakos palėpės įrengtų patalpų plotui, tačiau bendras palėpės plotas nepasikeitė ir negalėjo pasikeisti. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2007 m. vasario 7 d. priėmė nutartį palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Anot ieškovo, laikotarpiu nuo 2003 m. rugsėjo 25 d. iki 2007 m. vasario 7 d. dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių jam buvo padaryta didelė materialinė žala, pasireiškusi žymiu rekonstrukcijos darbų kainų išaugimu. Pareikšdamas nepagrįstą ieškinį (taip pat nepagrįstą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones), atsakovas akivaizdžiai pažeidė ieškovo teises bei teisėtus interesus ir padarė žymią turtinę žalą. Ieškovas pažymėjo, jog atsakovas iki šiol faktiškai naudojasi 3410/10000 (35,44 kv. m.) palėpės dalimi, priklausančia jam, todėl jis iki šiol negali naudotis savo turtu.

Šalies argumentai

Ieškovas taip pat nurodė, kad iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jis jau buvo atlikęs visus būtinus veiksmus ir buvo pilnai pasirengęs vykdyti statybos rangos darbus: 2002 m. liepos 19 d. buvo duotas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Žvėryno seniūnijos sutikimas dėl gyvenamųjų patalpų įrengimo palėpėje, 2002 m. spalio 28 d. su kitais palėpės bendraturčiais pasirašytas susitarimas dėl idealiųjų dalių paskaičiavimo, būsimi patalpų rekonstrukcijos veiksmai buvo suderinti su elektros energiją, vandenį bei dujas tiekiančioms bendrovėmis, 2003 m. rugsėjo 4 d. gautas statybų leidimas, visi sutikimai ir leidimai įsirengti gyvenamąsias patalpas palėpėje, parengtas rekonstruojamų patalpų projektas, atlikti kiti pasirengiamieji rekonstrukcijos veiksmai. 2003 m. rugsėjo 8 d. ieškovas buvo sudaręs ir statybos rangos sutartį, kuria su rangovu UAB „Ištaka“ buvo susitarta dėl konkrečių rekonstrukcijai reikalingų darbų atlikimo bei darbų ir statybos darbams atlikti būtinų priemonių įkainių. Tačiau patalpų rekonstrukcija nebuvo pradėta, nes atsakovui kreipusis į teismą su ieškiniu ieškovo atžvilgiu, teismas atsakovo prašymu pritaikė laikinąsias apsaugos priemones - draudimą vykdyti statybos rangos darbus ginčo palėpėje. Dėl laike neapibrėžto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir civilinės bylos pagal atsakovo reikalavimus nagrinėjimo, 2003 m. rugsėjo 6 d. sudaryta statybos rangos sutartis 2003 m. gruodžio 9 d. buvo nutraukta dėl to, kad nebuvo pasirašyta su rangovu statybų pradžios aktas. Galimybė atlikti statybos darbus pagal 2003 m. rugsėjo 4 d. statybų leidimą vėl atsirado tik pasibaigus byloms su atsakovu ir panaikinus apribojimus atlikti ieškovui priklausančios palėpės dalies rekonstrukciją. 2008 m. kovo 21 d. ieškovas sudarė naują statybų-rangos sutartį, kuria su rangovu UAB „Prolainas“ susitarė dėl savo palėpės dalies rekonstrukcijos pagal išduotą statybos leidimą. Pagal šią sutartį, statybos darbai turėjo būti atliekami pagal tą patį, iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo parengtą projektą, buvo susitarta dėl tokios pačios darbų apimties ir pobūdžio, kaip ir 2003 m. rugsėjo 8 d. statybos rangos sutartyje. Tačiau naujai sudarytoje statybos rangos sutartyje statybos darbų kaina žymiai išaugo. Remiantis 2003 m. rugsėjo 8 d. ir 2008 m. kovo 21 d. rangos sutartimis bei jų pagrindu parengtomis statybos ir rekonstrukcijos darbų sąmatomis, per beveik ketverius metus šiose sąmatose numatytos išlaidos, reikalingos tiems patiems statybos darbams atlikti, padidėjo net 192 352 Lt. Toks kainų skirtumas susidarė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpiu išaugusių statybos medžiagų bei darbo jėgos pabrangimo ir šis ginčo palėpės dalies rekonstrukcijos darbų bei statybos priemonių kainos padidėjimas yra tiesiogiai susijęs su aplinkybėmis, dėl kurių ieškovas neturėjo galimybės atlikti statybos darbų iki statybos leidimo suvaržymo.

Ieškovas nurodė, jog jis kreipėsi į nepriklausomą ekspertę R. L. dėl lyginamojo statybos (rekonstrukcijos) darbų ir priemonių, reikalingų statybos darbams atlikti, kainų, buvusių 2003 m. rugsėjo mėn. ir 2008 m. kovo mėn., tyrimo. Tyrimu siekta nustatyti statybos (rekonstrukcijos) darbų, numatytų ieškovo sudarytose 2003 m. rugsėjo 8 d. ir 2008 m. kovo 21 d. rangos sutartyse kainų pokyčius. Atlikus tyrimą, nustatyta, kad per laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo mėn. iki 2008 m. kovo mėn. ieškovo sudarytose rangos sutartyse numatytų statybos darbų ir priemonių, būtinų šiems darbams atlikti, kainos išaugo 160 683,22 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad 2008 m. kovo 21 d. rangos sutartis sudaryta su privačiu subjektu, susitariant dėl darbų ne minimaliomis kainomis, o dėl kokybiškų statybos darbų, naudojant kokybiškas statybos priemones, šioje sutartyje ir ekspertės išvadoje nurodytos kainos nežymiai skiriasi. Pasak ieškovo, jam priklausančios palėpės dalies rekonstrukcijos kainos padidėjimas 160 683,22 Lt laikytinas ieškovo nuostoliais, patirtais ryšium su atsakovo reikalavimu jo atžvilgiu taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis: dėl teismo laikinųjų apsaugos priemonių visą jų taikymo laikotarpį ieškovas negalėjo atlikti patalpų rekonstrukcijos kainomis, buvusiomis 2003 m. rugsėjo mėn. ir sulygtomis 2003 m. rugsėjo 6 d. rangos sutartimi, bei buvo priverstas šią rangos sutartį nutraukti. Šios aplinkybės nulėmė ir tai, kad panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, ieškovas buvo priverstas sudaryti naują rangos sutartį. Ši sutartis iki šiol yra galiojanti, bet nėra pradėta vykdyti dėl to, kad atsakovas iki šiol nėra įvykdęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendime nustatyto įpareigojimo pertvarkyti palėpę, perkeliant joje savavališkai įrengtą atitvarinę sienelę pagal nustatyta tvarka parengtą ir suderintą palėpės įrengimo projektą. Dėl prisiimtų sutartinių įsipareigojimų rangovui UAB „Prolainas“ ir ne nuo jo priklausančių aplinkybių ieškovas vėl patiria nuostolių, nes UAB „Prolainas“ reikalauja sutarties vykdymo sulygtomis kainomis, neatsižvelgdamas į kainų pokyčius po sutarties sudarymo. Ieškovui kyla pareiga vykdyti prisiimtus įsipareigojimus ir rangovui UAB „Prolainas“ atlikus ieškovo palėpės dalies rekonstrukcijos darbus, jis privalės už atliktus darbus sumokėti sutartyje nurodytą pinigų sumą, t. y. 192 352 Lt. Anot ieškovo, minėtos aplinkybės patvirtina, jog jis patyrė ir dar patirs 192 352 Lt nuostolių, kurie vadovaujantis CPK 147 straipsniu, turi būti priteisti iš atsakovo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 15 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui E. D. iš atsakovo J. M. 80 000 Lt nuostoliams atlyginti, 5 procentų dydžio procesines palūkanas, 6 900 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kitą ieškovo ieškinio dalį atmetė. Priteisė atsakovui J. M. iš ieškovo E. D. 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovo J. M. 144,50 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės biudžetui.

Teismas, taikydamas civilinę atsakomybę dėl reikalavimo užtikrinimo priemonėmis padarytos žalos atlyginimo, nustatė civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Atsižvelgęs į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. sprendimą, teismas konstatavo, jog ieškinio atmetimas kaip nuostolių priteisimo sąlyga pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį reiškia, kad ieškinys, nepriklausomai nuo to, ar pareikštas sąžiningai, buvo nepagrįstas, o jo atmetimas taip pat lemia tai, kad su ieškinio pareiškimu tiesiogiai susijusių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas taip pat vertinamas kaip nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad aplinkybės, jog atsakovas ne tik nepagrįstai kreipėsi į teismą, bei ir iki šio laiko nėra pašalinęs neteisėtų palėpės rekonstrukcijos padarinių, vertinant jo neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir nuostolių atsiradimo, esminės reikšmės neturi, nes šios aplinkybės patvirtina atsakovo nenorą vykdyti sprendimus bei iš dalies jo nesąžiningumą ieškovo atžvilgiu. Teismas pripažino, jog ieškovas turėjo rimtų ketinimų dar 2003 metais įrengti jam nuosavybės teise priklausančias patalpas palėpėje ir jas apjungti su butu. Tai, kad rekonstrukcijos darbus būtina atlikti ir kokius darbus atlikti privaloma, nurodyta UAB „Architektūra humana“ parengtame projekte, kurio pagrindu ir buvo išduotas Statybos leidimas rekonstrukcijos darbams. Pasak teismo, ta aplinkybė, jog atsakovas iki šio laiko nėra pašalinęs atitvarinės sienelės ir įvykdęs 2009 m. gruodžio 7 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą, leidžia daryti išvadą, kad ne tik ankstesnėje byloje pritaikytos laikinos apsaugos priemonės, bet ir besitęsiantis teisės pažeidimas neleidžia ieškovui E. D. iki šio laiko pradėti rekonstrukcijos darbų. Teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad atskirų rekonstrukcijos darbų, kompleksiškai nesant galimybės pradėti rekonstrukcijos darbus, atlikti negalima dėl pernelyg senų namo konstrukcijų, darbų pobūdžio, todėl atmetė atsakovo argumentą, jog teismo nutartimi pritaikytos laikinos apsaugos priemonės buvo tik E. D. priklausančios palėpės daliai, o ne visiškai sustabdytas buto rekonstrukcijos procesas. Teismas pažymėjo, kad statybos leidimas buvo išduotas rekonstrukcijos darbams, kurių metu bus įrengtos gyvenamos patalpos pastogėje ir jos apjungtos su butu Nr. 6. Aplinkybę, jog rekonstrukcijos darbai negali būti atliekami atskirai patalpose, vėliau jas sujungiant į vieną, anot teismo, iš dalies patvirtina ir ieškovo teismo posėdžio metu pateiktos fotonuotraukos.

Teismas, atsižvelgęs į CK 6.249 straipsnyje numatytą žalos apskaičiavimo tvarką, nusprendė nuostolių dydžio klausimą spręsti, ieškovo pateiktą R. L. 2010 m. gruodžio 22 d. raštą „Dėl statybos darbų ir priemonių, būtinų statybos darbams atlikti, kainų“ vertindamas kartu su kitais įrodymais, bei aplinkybėmis. Teismas nurodė, kad negalima tvirtinti, jog atsakovo pateiktoje specialisto P. Č. išvadoje nurodytas bendras statybos darbų, medžiagų bei mechanizmų pabrangimas (27 936,69 Lt) apskaičiuotas 2011 metų kainomis, kadangi pati išvada atlikta šių metų pačioje pradžioje ir jos motyvuojamojoje dalyje nurodomos būtent 2010 metų kainos. Teismas nevertino minėtoje išvadoje nurodytos aplinkybės, kad UAB „Ištaka“ sąmata atlikta ne 2003 metais, o vėliau, t. y. po 2006 metų, nurodęs, kad duomenų, patvirtinančių tokį teiginį, byloje nėra. Įvertinęs tai, kad statybos leidime nurodyta, jog perdangos lieka tos pačios, o aiškinamajame rašte - kad lieka medinė perdanga, pritarė atsakovui, jog statybos darbų sąmatose numatytas gelžbetoninių monolitinių perdangų montavimas, kuris UAB „Prolainas“ sąmatoje sudaro 89 514 Lt, neatitinka statybos leidimo, bei rekonstrukcijos projekto. Todėl, anot teismo, ieškovas, ketindamas pagerinti esamą perdangą (medinę pakeisti metaline), turi prisiimti ne tik atsakomybę dėl nukrypimo nuo projekto, bet ir jos įrengimo kaštus. Atsižvelgęs į tai, kad R. L. išvadoje 2003 m. perdangos kaina su PVM sudarė 44 383 Lt, 2008 m. – 81 952,56 Lt plius esamos perdangos ardymo darbai ir kita susiję su jos įrengimu, teismas nusprendė šią sumą atimti iš ieškovo prašomos priteisti ieškinio sumos. Įvertinęs tai, kad namas yra senos statybos, tais laikais nebuvo tinkamų medžiagų jį apšiltinti, teismas pripažino, jog ieškovo ketinimas atliekant rekonstrukcijos darbus apšiltinti sienas yra pateisinamas, protingas ir teisingas ir tokie sienų šiltinimo ir su juo susiję darbai nelaikytini sienų keitimu ir/ar prieštaraujančiais statybos leidimui. Teismas pažymėjo, jog iš aiškinamojo rašto matyti, kad projekte buvo numatytas stoglangių įrengimas, todėl su tuo susiję stogo darbai būtini.

Teismas atmetė ir atsakovo argumentą dėl pasirinktų rangovų kompetencijos atlikti palėpės rekonstrukcijos darbus, nurodęs, kad 2003 m. namas nebuvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, bei pažymėjęs, kad Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio 2008 m. gruodžio 19 d. rašte nurodyta, jog namas nuo 2008 m. sausio 25 d. įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, todėl atliekant rekonstrukcijos darbus, atitinkami reikalavimai dėl atestatų yra keliami darbus prižiūrintiems specialistams, bet ne rangovui. Teismas taip pat atmetė atsakovo argumentas dėl visuotinai žinomos aplinkybės, kad dėl pasaulinės ūkio krizės bei nekilnojamojo turto ir statybų verslo sprogusio burbulo, statybų kainos 2009-2010 m. nukrito į 2003-2004 m. lygį, o kai kurių statybos darbų kainos net į 2001 m. lygį ir pažymėjo, kad tokia aplinkybė turėjo būti įrodinėjama.

Teismas, įvertinęs ieškovo procesinius veiksmus civilinėje byloje Nr. 2-58-235/2006 dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, pripažino, jog jis atliko procesinius veiksmus, kuriuos numato CPK ir, reikalaudamas galimų nuostolių užtikrinimo dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, tokiu būdu davė signalą, kad tokie nuostoliai jau atsiranda ar gali atsirasti ateityje. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas pripažino, jog ieškovas E. D. veikė visomis jam proceso kodekse numatytomis priemonėmis, siekdamas užsitikrinti tokių atsirandančių nuostolių užtikrinimą, ir padarė išvadą, jog pagrindo atleisti atsakovą J. M. nuo civilinės atsakomybės ar tuo pagrindu mažinti priteistinų nuostolių dydį, nėra.

Teismas padarė išvadą, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovas E. D. patyrė nuostolius ir tarp pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir patirtų nuostolių yra tiesioginis priežastinis ryšys, o atsakovo kaltė šiuo atveju preziumuojama, todėl ieškovui turi būti priteisti nuostoliai. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovas yra pateikęs tik 2010 m. gruodžio 22 d. R. L. paskaičiavimą dėl statybos darbų kainų skirtumo, paskaičiuotą 160 683,22 Lt sumą vertino kaip realiai patirtus nuostolius. Nustatęs, kad iš kainų skirtumo turi būti atimama statybos darbų už perdangos įrengimą kana 42 564 Lt, bei įvertinęs aplinkybę, kad priteisiamas žalos atlyginimas kainomis, esančiomis teismo sprendimo priėmimo dienai, o būsima žala nustatoma, remiantis realia jos atsiradimo tikimybe, kai bus atlikti rekonstrukcijos darbai pagal pateiktas sąmatas, bei atsižvelgdamas tai, kad R. L. kainų skirtumo paskaičiavimas, kuriuo ir remiasi ieškovas, yra atliktas AB „YIT Kausta“ sąmatomis, kas, pasak teismo, nebūtinai atspindi realias rinkoje esančias statybos darbų kainas, teismas pripažino, kad yra pagrindas mažinti priteistinų nuostolių dydį iki 80 000 Lt.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas E. D. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 15 d. sprendimą, priteisiant ieškovui 160 683,22 Lt nuostolių atlyginimo, taip pat iš naujo išsprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylos šalims klausimą. Taip pat priteisti iš atsakovo ieškovui pastarojo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

Teismas nepakankamai įsigilino į bylos medžiagą ir netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko nepagrįstai konstatavo, kad rekonstrukciją leidžiančiuose dokumentuose nėra numatytas perdangų įrengimas. Atsižvelgus į Statybos leidimo išdavimo metu galiojusios Statybos įstatymo (Žin., 2001, Nr. 101-3597) 2 straipsnio 18 dalį, statinio ar jo dalies rekonstrukcija apima ir perdangų keitimą ir / arba sustiprinimą, siekiant užtikrinti, kad konstrukcijos atitiktų statiniams keliamus saugos, patvarumo ir apkrovos reikalavimus. Apeliantui 2003 m. rugsėjo 4 d. išduotame statybos leidime Nr. GR/1329/03-0879 numatyta, jog šis leidimas išduodamas gyvenamųjų patalpų įrengimui pastogėje, apjungiant šias patalpas su butu Nr. 6. Statybos leidime detalizuojami ir statinio techniniai rodikliai, be kita ko, ir perdangų medžiagiškumas, nurodant, kad perdangų medžiagos išlieka „esamos“. Tačiau nei iš statybos leidimo, nei iš techninio projekto nematyti, kad pačios perdangos išlieka nekeičiamos, taigi identifikuojant perdangų medžiagiškumą statybos leidime pavartotas žodis „esamos“, anot apelianto, jokiu atveju negali būti aiškinamas kaip reiškiantis, kad perdangos išlieka nekeičiamos. Be to, perdangų keitimas / sustiprinimas būtinas dėl perdangų prastos būklės. 2009 m. rugsėjo 8 d. rangos sutartyje buvo numatyti darbai, susiję su perdangomis.Teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus bei pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas, dėl ko sprendime nepagrįstai konstatavo nesant pagrindo priteisti apeliantui dalį nuostolių, pasireiškiančių perdangų įrengimo kaštų pagal 2003 m. ir 2008 m. kainas skirtumu. Apelianto manymu, vien tai, kad pagal rangovų UAB „Ištaka“ bei UAB „Prolainas“ parengtas sąmatas vietoj medinių perdangų buvo numatyta įrengti gelžbetonines monolitines perdangas, negali būti pagrindu teismui paneigti apelianto teisę reikalauti atsakovo atlyginti byloje reikalaujamą šių perdangų įrengimo išlaidų pagal 2003 m. ir 2008 m. kainas skirtumą: 1) pagal techninį projektą bei statybos leidimą medinių perdangų pakeitimas naujomis leidžiamas; 2) apeliantas suderino su projekto rengėju ir rangovais rekonstrukcijos darbų, įskaitant ir perdangų pakeitimo darbus, atlikimo bei šių darbų kaštų klausimus; 3) byloje yra pateikti nuostolių, susijusių su medinių perdangų įrengimu, dydį pagrindžiantys įrodymai – R. L. rengtos sąmatos, iš kurių matyti, kad medinių perdangų įrengimo kaštai pagal 2008 m. kainas net 21 925,29 Lt didesni nei gelžbetoninių monolitinių perdangų įrengimo kaštai. Tai, kad apeliantas šios (didesnės) sumos neįtraukia į bendrą reikalaujamų priteisti nuostolių sumą, įtraukdamas į ją mažesnę sumą, paskaičiuotą už gelžbetoninių monolitinių perdangų įrengimą, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad apeliantui apskritai negali būti priteisti nuostoliai, kuriuos jis patirs įrengdamas medines perdangas.Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.282 straipsnį bei kitas materialines normas, dėl ko nepagrįstai konstatavo esant pagrindą mažinti ieškovui priteistinų nuostolių dydį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, viena vertus, pripažįsta, kad pagrindo atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės ar tuo pagrindu mažinti priteistinų nuostolių dydį nėra, bei nurodo, kad apelianto realiai patirtais nuostoliais laiko ne ieškinio reikalavimų sumą, o 2010 m. gruodžio 22 d. apelianto pateiktu paskaičiavimu dėl statybos darbų kainų skirtumo, t. y. 160 683,22 Lt sumą. Tačiau toliau sprendime teismas vis dėl to sprendžia esant pagrindą sumažinti ieškovui priteistinų nuostolių sumą nuo 192 352 Lt iki 80 000 Lt. Atkreiptinas dėmesys, kad sprendimą mažinti apeliantui priteistinų nuostolių dydį teismas priėmė, iš 160 683,22 Lt išskaičiuodamas 42 564 Lt sumą už statybos darbus perdangų montavimui, taip pat remdamasis CK 6.249 straipsnio 5 dalimi bei įvertindamas tai, kad R. L. atlikti skaičiavimai gali būti netikslūs. Apelianto nuomone, šie motyvai nėra pakankami teismui net 58,4 proc. sumažinti priteistiną žalos atlyginimą, remiantis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi ar 3 dalimi. Anot jo, teismas privalėjo vadovautis deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis teisės normomis, įskaitant CK 6.263 straipsnio 2 dalį. Pažymėjo, jog teismas nepagrįstai konstatavo nesant pagrindo rekonstruojamame objekte keisti perdangas ir nepagrįstai apeliantui nepriteisė nuostolių, pasireiškiančių medinių perdangų įrengimo kaštų pagal 2003 m. ir 2008 m. kainas skirtumu. Be to, teismas, sumažindamas nuostolių dydį dar 38 119,22 Lt, nenurodė nei motyvų, nei skaičiavimų, pagrindžiančių tokį nuostolių sumažinimą,

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas J. M. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 15 d. ir ieškovo ieškinį atmesti.

Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:

Nepagrįsta teismo išvada, jog nuostoliai ieškovui turi būti priteisiami, kaip būsima žala. Sprendimu priteistas statybos medžiagų bei statybos darbų kainų skirtumas nepatenka į CK 6.249 straipsnyje numatytą ir ieškovo prašomą nuostolių išlaidų forma sąvoką, t. y. neatitinka išlaidų požymių. Ieškovo naudai priteisti nuostoliai nėra jo patirti nuostoliai, taip pat byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad tokius nuostolius ieškovas patirs. Byloje nebuvo pateikta įrodymų apie realiai patirtus ieškovo nuostolius, nes statybos darbai, už kuriuos ieškovas prašė priteisti nuostolius iki šiol neatlikti.Teismas, vadovaudamasis CK 6.249 straipsnio 5 dalimi, sprendime nurodė, jog jis V. Č. išvadas vertins kaip rašytinį įrodymą, taip pat, kad, priteisdamas nuostolių dydį, remsis paskutiniu paskaičiavimu, tačiau paskutiniu ir aktualiausiu paskaičiavimu nesivadovavo ir motyvų, kodėl šiuo įrodymu nesivadovauja nenurodė. Teismas apie V. Č. atliktą skaičiavimą pažymėjo, kad specialisto išvados civilinis procesas nenumato, tačiau lygiai tokia pačia R. L. išvada, kurioje atliktas statybos darbų palyginimas 2003-2008 m. kainomis, vadovavosi, nepaisant to, kad V. Č. turimi kvalifikaciniai atestatai yra platesnio pobūdžio nei R. L.. Be to, R. L., atlikdama skaičiavimus, vadovavosi AB „YIT Kausta“ 2003 m. ir 2008 m. sąmatų skaičiavimo programomis, tačiau byloje nėra duomenų apie šios programos akreditavimą ir nėra aišku kokiu pagrindu skaičiuojama remiantis nurodyta programa.Teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal P. Č. atliktus apskaičiavimus ir jo padarytą išvadą, realaus statybos kainos pabrangimo nėra, o jeigu ir yra, tai jis labai nežymus, nes kainos krito į 2003-2004 m. lygmenį. Anot apelianto, nepagrįstai teismas neatsižvelgė į minėtą aplinkybę, motyvuodamas tuo, kad negalima teigti, jog yra 27 936,69 Lt pabrangimas, nes skaičiavimas atliktas 2011 m. pradžioje, o išvados motyvuojamojoje dalyje nurodoma 2010 m. kainos. Apeliantas pažymi, kad skaičiuojamųjų statybos kainų metodikų koeficientai, atsižvelgiant į infliaciją, yra koreguojami du kartus metuose, t. y. spalio ir gegužės mėn., todėl 2011 m. vasario 17 d. skaičiuojant statybos kainų palyginimą, buvo vadovautasi aktualiausia metodika, t. y. 2010 m. spalio mėnesio kainomis. Dėl šios priežasties vadovautis 2008 m. kovo mėn. statybos kainomis, t. y. esant pačiomis aukščiausiomis ikikrizinėmis kainomis, nebuvo pagrindo, nes jos visiškai neatspindi dabartinės situacijos.Teismo išvada ieškovo naudai priteisti būsimas realias ieškovo išlaidas prieštarauja CPK 147 straipsnio 3 dalies nuostatai. Įstatyminis reglamentavimas numato ne žalos atlyginimą o nuostolių atlyginimą. Be to, laikinosiomis apsaugos priemonėmis nuostoliai turi būti padaryti ieškovui, t. y. nuostoliai turi būti faktiškai patirti. Įstatymas nenumato galimybės priteisti būsimus nuostolius.Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 25 d. nutartimi buvo neleista ieškovui atlikti rekonstrukcijos darbus tik jam priklausančioje palėpės dalyje, o ne apskritai sustabdytas viso buto rekonstrukcijos procesas, todėl nepagrįstai ieškovas prašė priteisti kainų skirtumą nuo viso rekonstrukcijos projekto, įskaitant darbus sklype, buto, esančio pirmame aukšte remonto bei rekonstrukcijos darbus.Nepaisant to, kad E. D. išduotame 2003 m. rugsėjo 4 d. statybos leidime buvo nurodyta, kad rekonstrukcija atliekama ūkio būdu, ieškovas 2003 m. rugsėjo 8 d. sudarė statybos rangos sutartį su UAB „Ištaka“, apie rangovo pasikeitimą neinformavo statybos leidimą išdavusios institucijos. Minėta sutartis nebuvo pateikta civilinėje byloje Nr. 2-58-235/2006 ir nebuvo realiai vykdoma. P. Č. pateiktoje išvadoje atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „Ištaka“ sąmatos sudarytos, vadovaujantis šiuo metu galiojančiais statinių statybos kainų nustatymo principais, kurie 2003 m. rugsėjo 8 d. sudarant statybos rangos sutartį dar negaliojo, todėl galima daryti išvadą, kad 2003 m. rugsėjo mėn. ieškovas E. D. nebuvo sudaręs statybos rangos sutarties, o ketino atlikti statybos darbus ūkio būdu. Dėl šių priežasčių, apskaičiuojant nuostolių dydį, į bylą pateiktomis sąmatomis galima remtis tik iš dalies, t. y. šalinant visas pridėtines ir netiesiogines išlaidas (rangovo socialinio draudimo išlaidas, pridėtinės vertės mokesti, statybvietės išlaidas, papildoma darbo užmokesti, pridėtines išlaidas, rangovo pelną), nes šios išlaidos nėra būdingos statybai ūkio būdu.Ieškovo pateiktose statybos darbų sąmatose su rangovais, o taip pat kitose specialistų sąmatose nurodyti kai kurie darbai neatitinka statybos dokumentų, t. y. ieškovui E. D. 2003 m. rugsėjo 4 d. išduoto statybos leidimo ir rekonstrukcijos projekto, kultūros paveldo reikalavimų.Nepagrįstai teismas atmetė apelianto argumentus, susijusius su rangovų kvalifikacija, vadovaudamasis Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo 23 straipsniu. Ši išvada nebuvo padaryta, vadovaujantis Kultūros paveldo departamento informacija. Nurodyta sprendimo išvada nėra pagrįsta, nes minėtame Kultūros paveldo departamento teritorinio skyriaus rašte aiškinamas 2003 m. galiojęs įstatyminis reguliavimas, be to, nurodyta institucija nėra kompetentinga aiškinti teisės aktus. 2008 m. sausio 25 d. pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), įtrauktas į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą, todėl kokie asmenys gali būti rangovais numato Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo 23 straipsnio 6 dalis, 7 dalis, 2005 m. balandžio 14 d. Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-146 patvirtintos atestavimo taisyklės.Nepagrįstai teismas nurodė, jog nėra pagrindo atleisti apelianto nuo atsakomybės ar tuo pagrindu mažinti priteistinus nuostolius. Apie civilinėje byloje Nr. 2-58-235/2006 kilusį ginčą bei galimas laikinąsias apsaugos priemones, sustabdysiančias statybų procesą, ieškovui buvo žinoma iki statybos leidimo išdavimo, todėl 2003 m. rugsėjo 8 d. sudarant statybos rangos sutartį su UAB „Ištaka“, ieškovas objektyviai negalėjo turėti pagristų ir teisėtų lūkesčių įgyvendinti šią sutartį, nes dėl objekto nuosavybės dalies daugiau kaip 5 mėnesiai buvo nagrinėjamas ginčas teisme. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, o taip pat ir vėlesnio civilinės bylos nagrinėjimo metu, ieškovas E. D. nepateikė į bylą įrodymų apie planuojamą statybą. Jeigu ieškovas statybos rangos sutartį būtų išviešinęs, teismas galimai nebūtų pritaikęs laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškovas galėjo kreiptis į teismą su prašymu panaikinti ar pakeisti laikinąsias apsaugos priemones ir pagrįsti savo prašymą turimais statybos dokumentais, tačiau jis elgėsi pasyviai, todėl privalo prisiimti atsakomybę dėl atsiradusių nuostolių. Ieškovas 2006 m. kovo 29 d. civilinėje byloje Nr. 2-58-235/2006 kreipėsi į teismą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Ieškovas šio prašymo taip pat nepagrindė jokiais įrodymais, nepridėjo nei 2003 m. rugsėjo 8 d. sutarties su UAB „Ištaka“, nei 2003 m. gruodžio 9 d. susitarimo, dėl šios sutarties nutraukimo. Šis E. D. prašymas teisme liko neišnagrinėtas, ir pats ieškovas, nė viename iš paskesnių teismo posėdžių nekėlė klausimo, kad jo prašymas dėl galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtų nagrinėjamas. Šios aplinkybės leidžia daryti dvi išvadas: 1) teismui nenagrinėjant E. D. prašymo buvo prisidėta prie žalos padidinimo teismo veiksmais (neveikimu), todėl buvo pagrindas kvalifikuoti esant mišrios kaltės atvejį ir nustatyti valstybės kaltės laipsnį (CK 6.272 str. 2 d.); 2) aplinkybė, kad ieškovas E. D. po 2006 m. kovo 29 d. nesidomėjo pareikšto prašymo rezultatu, nekėlė klausimų dėl jo išsprendimo, todėl tokie jo veiksmai laikytini nepateisinamai pasyviais, kas didina žalą, o tai sudaro savarankišką pagrindą netaikyti atsakomybę arba ją mažinti (CK 6.248 str. 4 d., 6.253 str., 6.282 str.). Civilinė atsakomybė, taikant CPK 147 straipsnio 3 dalį, turi būti kvalifikuojama bendraisiais pagrindais (CK 6.245 str., 6.263 str.) dėl kelių priežasčių: 1) CPK 147 straipsnio 3 dalyje nenumatytas civilinės atsakomybės be kaltės institutas. 2) CPK 147 straipsnio 3 dalies aiškinimas per atsakomybės be kaltės prizmę nėra suderinamas su teisės kreiptis į teismą veiksmingu įgyvendinimu. 3) Nepagrįsta išvada, jog ieškovas, atmetus ieškinį, turi prisiimti neigiamas pasekmes dėl atsakovui pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, nes ieškovas ne visada turi reikiamą informaciją apie realią situacijos padėtį, kai kurias aplinkybes atsakovas gali neišviešinti, kaip šiuo atveju, 2003-09-08 rangos sutarties sudarymo fakto, arba būti klaidinamas, kaip, šiuo atveju, dėl statybos ūkio būdu, dėl ko laikinųjų apsaugos priemonėmis sukeltas pasekmes yra neįmanoma prognozuoti. Bylos baigties dažnai negalima prognozuoti dėl joje esančios teisinės problemos sudėtingumo, įstatymų netobulumo, teismų praktikos atitinkamu klausimu nebuvimo ar prieštaringumo, proceso šalių elgesio. Apeliantas, 2003 m. kreipdamasis į teismą, teisėmis nepiktnaudžiavo, nenorėjo, kad E. D. dėl to patirtų nuostolių, sąžiningai gynė savo nuosavybės teisę.

J

Trečiasis asmuo B. M. rašytiniu pareiškimu pareiškė, jog prisideda prie atsakovo J. M. apeliacinio skundo ir palaiko jo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas J. M. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimą grindžia šiais motyvais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas visiškai pagrįstai eliminavo iš nuostolių gelžbetoninės monolitinės perdangos įrengimo vertes. Nepriklausomai nuo Statybos įstatyme įtvirtintos rekonstrukcijos sąvokos reikšmės, rekonstrukcija turi būti vykdoma atsižvelgiant į statybos dokumentus, o pirmiausia į statybos leidimą, techninį projektą, ekspertų išvadas, statybos reglamentus, kitus imperatyvius reikalavimus statybai. Ieškovui išduotame statybos leidime, grafoje statinio techniniai rodikliai, 5 punkte „pagrindinių konstrukcijų medžiaga (konstrukcinis sprendimas)“ nurodyta, kad perdangos lieka esamos. E. D. pateikto rekonstrukcijos techninio projekto aiškinamajame rašte pažymėta, kad perdanga tarp pirmo aukšto ir palėpės medinė. Jame nėra nurodyta, kad medines perdangas būtina keisti naujomis. Be to, apelianto žiniomis, ieškovas, planuodamas rekonstrukciją, neatliko detalaus statinio būklės tyrimo ir nepateikė tyrimo ataskaitų, iš kurių būtų matyti, kad statinio konstrukcijos, tame tarpe ir perdangos, neatitinka saugumo reikalavimų ir jas būtina keisti naujomis.Nepagrįstai ieškovas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas sprendime nenurodė argumentų, kodėl prašoma priteisti suma buvo sumažinta dar 38 119,22 Lt. Teismas, mažindamas priteisiamus nuostolius, nurodė, kad likusią sumą mažina, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo naudai priteisiami būsimi realūs nuostoliai, t. y. dar nepatirti nuostoliai ir tuo, kad R. L., apskaičiuodama statybos medžiagų ir darbų kainų skirtumus, rėmėsi AB „YIT Kausta“ sąmatų sudarymo programa, o tai nebūtinai atspindi rinkos realijas.Ieškovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria sumažintas nuostolių dydis iki 80 000 Lt, ir priteisti 160 683,22 Lt, o ne tenkinti ieškinį visiškai. Pareikštu ieškiniu buvo prašoma priteisti 192 352 Lt. Toks apeliacinio skundo reikalavimas vertintinas ieškinio dalyko keitimu.Teismas, tenkindamas ieškinį iš dalies, neproporcingai paskaičiavo šalių išlaidas advokatų teisinei pagalbai apmokėti, pažeisdamas CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas taisykles. Teismas patenkino 42 proc. ieškovo reikalavimų, tačiau priteisė visas išlaidas patirtas advokato teisinei pagalbai apmokėti, kai tuo tarpu, atmetus 48 proc. ieškovo reikalavimų, atsakovo naudai buvo priteista tik 25 proc. išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas E. D. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Taip pat priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimą grindžia šiais motyvais:

Skirtingai nei teigia atsakovas apeliaciniame skunde, Vilniaus apygardos teismas nagrinėjamu atveju turėjo teisę ir teisinį pagrindą priteisti ieškovo naudai nuostolius, kurie dar faktiškai nepatirti. Tokia išvada darytina, atsižvelgus į CK 6.249 straipsnio reglamentavimą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką aiškinant ir taikant minėtą teisės normą.Byloje pateikti įrodymai aiškiai rodo, kad ieškovo reikalaujama priteisti žala atsirado dėl atsakovo reikalavimu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Žalos dydis šioje byloje įrodinėjamas į bylą pateiktais įrodymais, patvirtinančiais statybos darbų kainos padidėjimą. Iš byloje pateiktų 2003 m. rugsėjo 6 d. ir 2008 m. kovo 21 d. rangos sutarčių sudėtinėmis dalimis esančių sąmatų matyti, kad tuo atveju, jeigu ieškovas darbus būtų vykdęs 2003 m., jo rekonstrukcijos darbų kaštai būtų buvę 192 352,00 Lt mažesni. Toks kainų skirtumas susidarė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpiu išaugusių statybos medžiagų bei darbo jėgos pabrangimo, todėl jie laikytini nuostoliais.Pagrįstai teismas R. L. sąmatas vertino kaip įrodymus. R. L. kvalifikacija atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus specialistui ir suteikia jai teisę sudarinėti sąmatas, ką patvirtina teismui pateiktas R. L. LR Aplinkos ministerijos išduotas kvalifikacijos atestatas, kurio pagrindu R. L. suteikta teisė eiti ypatingo statinio projekto dalies vadovės ir ypatingo statinio projekto dalies vykdymo priežiūros vadovės pareigas.P. Č. išvadoje pateikta statybos darbų ir priemonių, būtinų statybos darbams atlikti, kainų analizė netiksli ir neatitinkanti faktinių aplinkybių, kas suponuoja išvadą, kad specialistas, pasirašęs išvadą, ją parengė, net neišanalizavęs ieškovo suderinto ir patvirtinto techninio projekto. Taigi, P. Č. išvada negalėjo ir negali būti vertinama kaip nagrinėjamai bylai reikšmės turintis įrodymas.Ieškovo nuostoliai realiai nepatirti būtent dėl atsakovo nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų, be kita ko, aštuonerius metus trunkančio pažeidimo, iš jų - trejus metus besitęsiančio bylinėjimosi, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovui negalėjo būti priteisti būsimi nuostoliai, nepagrįsti.Teismas, nustatęs esant visas sąlygas civilinei atsakomybei pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį taikyti ir pripažinęs ieškovo teisę į nuostolių atlyginimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas, priteisdamas ieškovui nuostolių atlyginimą.Nepagrįstai atsakovas teigia, jog laikinosios apsaugos priemonės, dėl kurių taikymo ieškovas įrodinėja patyręs žalos, buvo taikomos tik ginčo palėpei, tuo tarpu butas galėjo būti ieškovo remontuojamas. Buto rekonstrukcijos darbus, be kita ko, atsižvelgiant į ieškovui išduotą ir įstatymų nustatyta tvarka suderintą ginčo palėpės techninį projektą, būtina ir įmanoma atlikti tik kartu su palėpės rekonstrukcijos darbais. Be to, rekonstrukcijos atlikimas dalimis techniniu požiūriu negalimas.Nepagrįstais laikytini atsakovo apeliacinio skundo argumentai neva apskaičiuojant nuostolių dydį iš nuostolių sumos turėjo būti pašalintos visos pridėtinės ir netiesioginės išlaidos, kurios nebūdingos statybai ūkio būdu. Anot ieškovo, vien aplinkybė, kad jam išduotame statybos leidime nurodyta, kad statybą jis atliks ūkio būdu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jis negali samdyti rangovo suderintame techniniame projekte numatytiems rekonstrukcijos darbams atlikti. Be to, pagal techninį projektą, numatyta atlikti techniškai sudėtingus darbus (perdangų, sąramų keitimas), kurių jis nepajėgus atlikti ūkio būdu.Nepagrįstai atsakovas teigia, jog rangos sutarčių su UAB „Ištaka“ bei UAB „Prolainas“ sąmatose nurodyti darbai neatitinka ieškovui išduotų statybos dokumentų – 2003 m. rugsėjo 4 d. statybos leidimo ir rekonstrukcijos projekto, kultūros paveldo dokumentų, nes tai prieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams (R. L. sąmatoms ir pan.). Be to, reikia atsižvelgti ir į tai, kad statybos teisinis reguliavimas keitėsi, numatant naujus arba panaikinant tam tikrus reikalavimus statybai ar rekonstrukcijai.Byloje pateikti įrodymai aiškiai rodo, kad ieškovo pasirinkti rangovai atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus ir rangos sutarčių sudarymo metu turėjo rekonstrukcijos darbams atlikti reikalingus leidimus. Kultūros paveldo departamento prie kultūros ministerijos Vilniaus teritorinis padalinys 2008-12-19 raštu Nr. (3.7.V)-2V-1912 nurodė, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), įrašytas į Kultūros vertybių registrą tik 2008 m. sausio 25 d. Vadinasi, iki šios datos jokie reikalavimai šio pastato rekonstrukcijos darbams, susijusiems su kultūros vertybių apsauga, nebuvo taikytini. Minėtame rašte taip pat nurodyta, kad priešavarinius, remonto ir pritaikymo darbus turi prižiūrėti atestuoti specialistai. Taigi, reikalavimas turėti atitinkamus atestatus keliamas tik darbus prižiūrintiems specialistams, bet ne juos atliekantiems rangovams.Nepagrįstai atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog visa rizika dėl ieškovo patirtų nuostolių tenka ne jam, o pačiam ieškovui. Prašydamas laikinos teisių apsaugos iki ginčo išsprendimo, atsakovas veikė savo rizika, todėl pripažinus tokius veiksmus nepagrįstais, atsiranda pareiga atlyginti savininko, kurio nuosavybės teisės buvo apribotos, dėl to patirtus nuostolius.Nepagrįsti atsakovo argumentai dėl mišrios atsakomybės taikymo nagrinėjamoje byloje. Atsakovas savo nuomonės nepagrindžia nei leistinais įrodymais, nei racionaliais argumentais - atsakovas tik hipotetiškai svarsto teismo kaltės dėl ieškovui atsiradusios žalos galimybę, dėl to jo argumentai dėl galimos valstybės atsakomybės už laikinųjų apsaugos priemonių padarytą žalą laikytini deklaratyviais (CPK 178 str.). Be to, teismas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą sprendė atsakovo prašymu ir iniciatyva, todėl visa rizika dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių padarytos žalos atsiradimo tenka atsakovui. Šioje byloje šalių nesiejo jokie kiti prievoliniai santykiai, atsakovui pareiga atlyginti tiesioginius nuostolius kyla iš delikto. Ieškovo veiksmai niekaip neįtakojo nuostolių atsiradimo ir jų dydžio, todėl laikytina, kad dalinės ieškovo ir apelianto atsakomybės klausimo pirmosios instancijos teismas nesvarstė pagrįstai.Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad civilinei atsakomybei CPK 147 straipsnio 3 dalies pagrindu taikyti būtina nustatyti bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas, įskaitant ir atsakovo kaltę, nes tai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai. Nepagrįsti atsakovo argumentai, neva jis 2003 m. ieškinį pareiškė sąžiningai ir tokiu būdu tik įgyvendino savo konstitucinę teisę į teismą. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad ieškovas į teismą kreipėsi nepagrįstai. Nepagrįstai atsakovas teigia, jog jo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones palaikė bendraturtė Z. M., yra paneigta ieškovo procesiniuose dokumentuose išdėstytais argumentais bei byloje surinktais įrodymais - Z. M. 2003 m. liepos 15 d. prašymu, kuriame ji pareiškė, kad atsiliepimą byloje pagal atsakovo ieškinį jos vardu surašė pats atsakovas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus LR Teisingumo ministerija prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo ieškovui pastarojo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimą grindžia šiais motyvais:

Ieškovas ieškinyje valstybės deliktinės atsakomybės klausimo nekelia, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu neturėjo vertinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo veiksmų civilinėje byloje Nr. 2-58-235/2006, kaip tai aiškina atsakovas.Atsakovo argumentai nurodyti apeliaciniame skunde dėl mišrios valstybės atsakomybės už laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ir 2006 m. kovo 29 d. ieškovo prašymo išsprendimą yra nepagrįsti, kadangi pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį įsiteisėjus sprendimui, kurio ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Šiuo atveju ne valstybė, o kreditorius turi atlyginti skolininkui atsiradusius nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3589/2006).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

apeliaciniai skundai netenkintini, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 15 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo E. D. ir atsakovo J. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 15 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentai, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 147 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d.) 3 dalies nuostatą, įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Būtent šios teisės normos pagrindu ieškovas E. D. šioje byloje pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo J. M. 192 352 Lt nuostolių, teigdamas, kad jo ieškinyje išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių jis patyrė ir dar patirs tokius nuostolius, kurie vadovaujantis CPK 147 straipsniu, turi būti priteisti iš atsakovo. Taigi, šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo būtent dėl pagrindo taikyti CPK 147 straipsnio (redakcija, galiojusi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškinio šioje byloje padavimo bei skundžiamo teismo sprendimo priėmimo metu) 3 dalies normą, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymu padarytų nuostolių atlyginimo institutą, kurio paskirtis – kompensuoti dėl kreditoriaus veiksmų, kurių pagrįstumas nepatvirtintas teismo sprendimu, skolininko patirtus turtinius praradimus.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, ieškinį patenkino iš dalies, padaręs išvadas, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovas E. D. patyrė nuostolius, tarp pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių - arešto ieškovui priklausančiam turtui (daliai palėpės) bei draudimo atlikti rekonstrukcijos darbus areštuotose patalpose, ir patirtų nuostolių yra tiesioginis priežastinis ryšys, o atsakovo kaltė yra preziumuojama. Teismas taip pat nustatė, kad dalis ieškinyje nurodytų darbų (metalinės perdangos įrengimas) neatitinka statybos leidimo bei rekonstrukcijos projekto, o ieškovo pateikti įrodymai apie būsimas išlaidas (būsimus nuostolius) nebūtinai atspinti realias statybos darbų rinkos kainas, bei šių aplinkybių pagrindu ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas 80 000 Lt nuostolių atlyginimui.

Nesutikdami su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis bei nustatytomis aplinkybėmis, apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė tiek ieškovas E. D., prašydamas sprendimą pakeisti ir priteisti 160 683,22 Lt nuostolių atlyginimo, tiek atsakovas J. M., prašydamas ieškinį atmesti.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, atsakovas J. M., be kita ko, teigia, kad sprendimu priteistas statybos medžiagų bei statybos darbų kainų skirtumas nepatenka į CK 6.249 straipsnyje numatytą ir ieškovo prašomą nuostolių išlaidų forma sąvoką, t. y. neatitinka išlaidų požymių. Pasak apelianto, ieškovo naudai priteisti nuostoliai nėra ieškovo patirti nuostoliai, taip pat byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad tokius nuostolius ieškovas patirs.

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatą, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Šiais atvejais kaip žalos atlyginimą teismas gali priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą (CK 6.249 str. 3 d.).

Taigi, pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žalos sąvoką žala, kuri yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos, ir yra tiesioginiai nuostoliai, o pagal to paties straipsnio 3 dalies nuostatą, civilinė atsakomybė gali būti taikoma taip pat ir už būsimą žalą (t. y. nuostolius), kurią teismas gali įvertinti remdamasis realia tokios žalos atsiradimo tikimybe. Siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.249 straipsnis), ieškovas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje yra pripažįstama, kad žalos dydis nepreziumuojamas, bet kai kurių deliktų atveju apskaičiuoti žalą praktiškai gali būti labai sunku. Tokiais atvejais žalos dydis nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos apskaičiavimo metodikas, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, kitas CK bei kitų teisės aktų nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008). Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo išlaidas, kurias jis ateityje patirs (būsimą žalą) dėl to, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, ieškovas negalėjo atlikti jam priklausančio turto (buto su palėpe) rekonstrukcijos ir rekonstrukcijos darbai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu pabrango. Aplinkybes, patvirtinančias tokių nuostolių atsiradimo tikimybę, pirmosios instancijos teismas nustatė ieškovo pateiktų įrodymų - parengto rekonstrukcijos projekto, ieškovui išduoto 2003 m. rugsėjo 4 d. statybos leidimo Nr. GR/1329/03-0879, su rangovais ieškovo sudarytų 2003 m. rugsėjo 8 d. ir 2008 m. kovo 21 d. statybos rangos sutarčių pagrindu, iš kurių padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas turėjo rimtų ketinimų dar 2003 metais įrengti jam nuosavybės teise priklausančias patalpas palėpėje ir apjungti jas su butu, bei kurie taip pat įrodo ir darbų pabrangimo faktą, o taip pat R. L. bei P. Č. pateiktomis išvadomis ir būsimų darbų sąmatomis, kurie įrodo tiek darbų pabrangimo faktą, tiek ir galimas išlaidas tokiems darbams atlikti. Būtina pažymėti, kad, kaip jau minėta, taikant atsakomybę už būsimą žalą, būtina nustatyti realią jos atsiradimo tikimybę. Būtent tokią žalos tikimybę ir turi įrodyti ieškovas, o neginčytinų įrodymų apie būsimą žalą (nuostolius) ieškovas negali pateikti.

Todėl atsakovo teiginiai, kad įstatymas nenumato galimybės priteisti būsimus nuostolius, o sprendimu priteistas statybos medžiagų bei statybos darbų kainų skirtumas nepatenka į CK 6.249 straipsnyje numatytą ir ieškovo prašomą nuostolių išlaidų forma sąvoką, yra nepagrįsti, o aplinkybės, kad statybos darbai, už kuriuos ieškovas prašė priteisti nuostolius, iki šiol neatlikti ir ieškovui priteisti nuostoliai nėra jo patirti bei byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad tokius nuostolius ieškovas patirs, nesudaro pagrindo ieškinį dėl tokių nuostolių priteisimo atmesti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant dėl nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, atlyginimo, yra išaiškinta, kad, atmetus ieškinį, asmuo, kurio turtinės teisės ieškovo prašymu buvo suvaržytos laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir kuris dėl tokio suvaržymo patyrė nuostolių, gali kreiptis į teismą atskiru ieškiniu CPK 147 straipsnio 3 dalies tvarka prašydamas taikyti kreditoriui deliktinę atsakomybę, nenustatinėjant jos sąlygos – kaltės, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis. CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas, ir nuostoliai, patirti dėl laikinųjų apsaugos priemonių, piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis nėra būtina CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2006ž;, 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2009;2010 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-411/2010).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 13 d. sprendimu J. M. ieškininiai reikalavimai buvo atmesti ir šis sprendimas įsiteisėjo. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės sąlyga - įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo asmens, šiuo atveju atsakovo J. M., prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas, yra nustatyta, o aplinkybės, susijusios su atsakovo sąžiningumu, t. y. ar ieškinys pareikštas sąžiningai, atsakomybės taikymo pagrindui esminės reikšmė neturi. Todėl atsakovo, pareiškusio ieškinį ir prašiusio jo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kaltė preziumuojama, įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustačius, kad ieškinys buvo nepagrįstas, nes atsakovas, pareikšdamas nepagrįstą ieškinį ir prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, veikė savo atsakomybės už tokius veiksmus rizikos sąlygomis. Todėl negalima sutikti su atsakovo teiginiu, kad priteisiant ieškovui būsimą žalą, kaip dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsirasiančius nuostolius, buvo pritaikytas civilinės atsakomybės be kaltės institutas. Aplinkybės, susijusios su bylos, kurioje buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, sudėtingumu ir galimybe prognozuoti bylos baigtį, su atsakovo teikiama ar neteikiama informacija, jo elgesiu bylos nagrinėjimo metu civilinės atsakomybės taikymo pagrindui įtakos šiuo atveju negali turėti. Šios aplinkybės galėtų būti tik pagrindu mažinti priteisiamus nuostolius.

Nustatydamas būsimų nuostolių dydį, pirmosios instancijos teismas vertino tiek ieškovo pateiktus R. L. atlikto statybos darbų ir priemonių, būtinų statybos darbams atlikti, kainų tyrimo duomenis, tiek ir atsakovo pateiktą P. Č. atliktos tokių kainų analizės išvadą. Pažymėtina, kad abu šie rašytiniai įrodymai patvirtina faktą, kad nuo 2003 m., kada ieškovas buvo pasirengęs ir ketino atlikti konkrečius rekonstrukcijos projekte ir statybos leidime numatytus rekonstrukcijos darbus, statybos darbų kainos padidėjo, t. y. patvirtina realią ieškovo nuostolių atsiradimo tikimybę, tik skiriasi jose nurodytas bendras numatytų atlikti darbų pabrangimo sumos dydis: P. Č. atliktos analizės išvadoje nurodyta, kad perskaičiavus lokalinėse sąmatose nurodytus statybos darbus šiuo metu galiojančiomis, valstybės rekomenduotomis kainomis (patvirtintomis 2010 m. spalio mėn.), statybos darbų, medžiagų ir mechanizmų pabrangimas sudarytų 27 926,69 Lt, o pagal R. L. atlikto tyrimo išvadas 2003 m. rugsėjo 8 d. ir 2008 m. kovo 21 d. statybos rangos sutartyse numatytų darbų ir priemonių, reikalingų tiems darbams atlikti, kainos per laikotarpį nuo 2003 m. rugsėjo iki 2008 m. kovo mėn. išaugo ir kainų skirtumas sudaro 160 683,22 Lt. P. Č. atliktame tyrime išvada, kad realaus pabrangimo nėra, padaryta, nurodžius, kad norint nustatyti tikrąją darbų vertę, reikėtų apklausti keletą įmonių ir išvesti kainų vidurkį, kad paprastai įmonės taiko 10 procentų nuolaidas atliekamiems darbams, todėl skirtumas yra paklaidos ribose. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad tokia apklausa būtų atlikta ir kad taikomos kainos yra mažesnės, nei galiojančios valstybės rekomenduojamos kainos, o ne priešingai. Taip pat nėra ir duomenų apie atliekamiems darbams taikomas nuolaidas. Todėl teigti, kad pagal P. Č. atliktus apskaičiavimus ir jo padarytą išvadą, realaus statybos kainos pabrangimo nėra arba jis yra labai nežymus, nėra pagrindo.

Vertindamas R. L. 2010 m. gruodžio 22 d. raštą, pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad toks paskaičiavimas yra atliktas ieškovo prašymu ir iniciatyva, todėl jis vertinamas tik kaip rašytinis įrodymas kartu su kitais byloje pateiktais įrodymais ir duomenimis. Analogiškai teismas vertino ir atsakovo pateiktą specialisto P. Č. išvadą, be kita ko, pažymėdamas, kad civilinio proceso kodeksas nenumato specialisto išvados, kaip tokios įrodinėjimo priemonės. Todėl nesant byloje pateiktų kitų duomenų, patvirtinančių UAB „Ištakos“ sąmatoje pateiktų skaičiavimų neteisingumą ar duomenų dėl ieškovo tariamai neteisėtų veiksmų, teikiant tokį rašytinį įrodymą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad vien atsakovo specialisto padaryta išvada tokių aplinkybių negali patvirtinti. Taigi P. Č. teiginys, kad UAB ,,Ištaka“ sąmata atlikta ne 2003 m., o vėliau, po 2006 m., yra faktiniais bylos duomenimis nepagrįsta prielaida. Todėl teigti, kad teismas ignoravo ar netinkamai vertino atsakovo pateiktus įrodymus, tarp jų P. Č. išvadą, nėra pagrindo.

Ginčydamas pirmosios instancijos teismo priteistų nuostolių faktą bei dydį, atsakovas taip pat teigia, kad Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 25 d. nutartimi, kuria jo prašymu buvo pritaikytos laikinosios pasaugos priemonės, ieškovui buvo neleista atlikti rekonstrukcijos darbus tik jam priklausančioje palėpės dalyje, o ne apskritai sustabdytas viso buto rekonstrukcijos procesas, todėl, pasak apelianto, ieškovas nepagrįstai prašė priteisti kainų skirtumą nuo viso rekonstrukcijos projekto.

Atsižvelgdama į šį apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovui buvo išduotas statybos leidimas atlikti rekonstrukciją, įrengiant gyvenamąsias patalpas pastogėje ir jas sujungiant su butu (55 b. l., 1 t.). Rekonstrukcijos projekte buvo numatyta palėpėje įrengti gyvenamąsias patalpas, patekimui į ją įrengiant medinius laiptus, visas medienos konstrukcijas padengiant medienos pasaugos priemonėmis, visas inžinerines komunikacijas prijungiant prie esamo buto (169-174 b. l., 1 t.).

Vilniaus Apskrities Viršininko Administracijos Teritorijų Planavimo ir Statybos Valstybinės Priežiūros Departamento 2009 m. sausio 19 d. rašte Nr. (101)-11.56-20 (200 b. l., 1 t.) pažymima, kad darbus pagal 2003 m. rugsėjo 4 d. statybos leidimą Nr. GR/1329/03-0879 galima vykdyti tik griežtai laikantis suderinto projekto sprendinių, t. y. kai J. M. įvykdys Departamento 2007 m. liepos 13 d. reikalavimo Nr. 91010-11.12-90-A nurodymus. Šiuo reikalavimu, nustačius, jog atlikdamas patalpų rekonstrukcijos darbus, atsakovas J. M. nesilaikė suderinto projekto ir atitvarinę sienutę (pertvarą) pastūmė 2,06 m., jam buvo nurodyta vykdyti rekonstrukcijos darbus pagal suderintą projektą, nesant techninės galimybės suderinti projekto korektūros.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu atsakovas J. M. buvo įpareigotas savo lėšomis pertvarkyti palėpę, esančią (duomenys neskelbtini), virš buto Nr. 5, perkeliant palėpėje įrengtą atitvarinę sienelę pagal nustatyta tvarka parengtą ir suderintą palėpės įrengimo projektą, sienelės perkėlimą atlikti per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2011 m. sausio 13 d. akto Nr. FAK-67 matyti, kad minėto teismo sprendimo atsakovas neįvykdė (232 b. l., 2 t.).

Žemesnės instancijos teismas

Taigi, nepriklausomai nuo to, kad Vilniau m. 1 apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 25 d. nutartimi taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo areštuota tik ieškovui priklausanti palėpės dalis, kurioje ir buvo uždrausta vykdyti rekonstrukcijos darbus, nei techninių, nei teisinių galimybių atlikti bent dalį rekonstrukcijos darbų ieškovas neturėjo tiek dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, tiek ir dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, vykdant rekonstrukcijos darbus jam priklausančiose patalpose.

Aplinkybė, kad statybos leidime nurodyta, jog darbai bus atliekami ūkio būdu, neužkerta kelio ieškovui rekonstrukcijos projekte numatytiems darbams atlikti samdyti rangovą, tuo labiau, kad projekte yra numatyti tokie sudėtingi statybos darbai, kaip naujų pertvarų, stoglangių, laiptų įrengimas, naujų inžinerinių komunikacijų įrengimas ir jų pajungimas prie bute esančių komunikacijų. Byloje yra pateikta ieškovo ir UAB ,,Ištaka“ 2003 m. rugsėjo 8 d. statybos rangos sutartis Nr. 030908.1, kuria pastaroji įmonė įsipareigojo atlikti rekonstrukcijos darbus pagal 2003 m. rugsėjo 4 d. statybos leidimą Nr. GR/1329/03-0879 už 265 732 Lt kainą (57-60 b.l., 1 t.), o taip pat 2003 m. gruodžio 9 d. susitarimas dėl šios sutarties nutraukimo, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones (89 b. l., 1 t.). UAB ,,Ištaka“ 2011 m. birželio 10 d. raštu yra patvirtinta, kad minėta sutartis buvo pradėta vykdyti, tačiau 2003 m. gruodžio 9 d. nutraukta ( 65 b.l., 3 t.). Duomenų, kad šie dokumentai yra suklastoti, byloje nėra, įrodymų apie jų suklastojimą, kaip tai numatyta CPK 184 straipsnio 1 dalyje, atsakovas nepateikė. Kaip jau minėta šioje nutartyje, P. Č. išvados teiginys, kad UAB ,,Ištaka“ sąmata atlikta ne 2003 m., o vėliau, po 2006 m., yra faktiniais bylos duomenimis nepagrįsta prielaida. Todėl sutikti su atsakovo teiginiu, kad 2003 m. rugsėjo mėn. ieškovas E. D. nebuvo sudaręs statybos rangos sutarties ir kad apskaičiuojant nuostolių dydį į bylą pateiktomis sąmatomis galima remtis tik iš dalies, šalinant visas pridėtines ir netiesiogines išlaidas, nėra pagrindo.

Atsakovas teigia, kad ieškovo pateiktose statybos darbų sąmatose su rangovais, o taip pat kitose specialistų sąmatose nurodyti kai kurie darbai neatitinka statybos dokumentų, t. y. ieškovui E. D. 2003 m. rugsėjo 4 d. išduoto statybos leidimo ir rekonstrukcijos projekto, kultūros paveldo reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad statybos darbų sąmatose numatytas gelžbetoninių monolitinių perdangų montavimas, neatitinka statybos leidimo, bei rekonstrukcijos projekto bei šių darbų kainos nepriteisė. Statybos leidime yra nurodyta, kad sienos lieka esamos. Tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad sienos negali būti šiltinamos. Vertindamas aplinkybę dėl būsimų šildymo sąnaudų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad ieškovo ketinimas atliekant rekonstrukcijos darbus apšiltinti sienas yra pateisinamas, protingas ir teisingas ir tokie sienų šiltinimo ir su juo susiję darbai nelaikytini sienų keitimu ir / ar, kad šie darbai prieštarautų statybos leidimui. Be to, kaip pagrįstai nurodo ieškovas savo atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, reikia atsižvelgti ir į tai, kad statybos teisinis reguliavimas keitėsi, numatant naujus arba panaikinant tam tikrus reikalavimus statybai ar rekonstrukcijai. Todėl ir tuo atveju, jei pagal naujai nustatytus reikalavimus išorinės fasado sienų apdailos keitimas ir būtų neleidžiamas, teigti, kad 2003 m. rugsėjo 8 d. sudarydamas statybos rangos sutartį, ieškovas į sąmatas nepagrįstai įtraukė fasado sienų šiltinimo bei tinkavimo ir dažymo darbus, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad nesant galimybės šiltinti fasado sienas iš išorės, galimai atsirastų kiti techniniai sprendimai, susiję su įrengiamų patalpų šiltinimu. Išskyrus stogo denginių šilumos izoliaciją, kitoks patalpų šiltinimas sąmatose nėra numatytas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į tai, kad pirmosios instancijos teismas priteisė mažiau negu 42 proc. 2003 m. ir 2008 m. sąmatose nurodytų darbų kainų skirtumo, šios aplinkybės esminės įtakos žalos atlyginimo klausimo išsprendimui neturi.

Kaip teigia apeliantas, pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), įrašytas į Kultūros vertybių registrą 2008 m. sausio 25 d. Pažymėtina, kad statybos leidimas rekonstrukcijos darbams buvo išduotas ir ieškovo bei UAB ,,Ištaka“ statybos rangos sutartis Nr. 030908.1, kuria pastaroji įmonė įsipareigojo atlikti rekonstrukcijos darbus, buvo sudaryta 2003 m., galiojant Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 23 straipsnio nuostatai, pagal kurią vadovauti statinių – nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymo statybos darbų projektams, tokiems darbams, projekto vykdymo priežiūrai turėjo teisę aplinkos ir kultūros ministrų nustatyta tvarka atestuotas darbų vadovas, jei jis turi verslo liudijimą arba dirba įmonėje, kuri yra atestuota aplinkos ir kultūros ministrų nustatyta tvarka. Taigi, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, atliekant rekonstrukcijos darbus, atitinkami reikalavimai dėl atestatų buvo keliami darbus prižiūrintiems specialistams, bet ne rangovui. Todėl teigti, kad rangovas UAB ,,Ištaka“ neatitiko įstatymo nustatytų kvalifikacinių reikalavimų, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas darbų kainas ir darbų pabrangimą, iš esmės rėmėsi ne UAB ,,Prolainas“ sąmatose nurodytomis kainomis, bet R. L. nurodytomis 2003 m. bei 2008 m. darbų kainomis, bei atsižvelgdamas į tai, kad yra vertinama būsima žala, jos dydį, lyginant su ieškovo prašoma suma, žymiai sumažindamas. Todėl teiginys, kad UAB ,,Prolainas“ nėra išduota kvalifikacinių atestatų statybinei veiklai, šiuo atveju, nustatant būsimos žalos dydį, esminės reikšmės neturi.

Atsakovas savo apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad yra pagrindas atleisti jį nuo atsakomybės, nes dėl žalos kaltas pats ieškovas, kuris apie galimas laikinąsias apsaugos priemones, sustabdysiančias statybų procesą, žinojęs dar iki statybos leidimo išdavimo, todėl negalėjęs turėti pagristų ir teisėtų lūkesčių įgyvendinti rangos sutartį, o pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, nepateikęs įrodymų apie planuojamą statybą. Tačiau šios ieškovo nurodytos aplinkybės negali būti pakankamas pagrindas atleisti jį nuo civilinės atsakomybės.

Kaip jau minėta šioje nutartyje, reikšdamas prašymą laikinosiomis apsaugos priemonėmis suvaržyti atsakovo turtines teisės, ieškovas prisiima atsakomybės riziką už šiuos veiksmus ir jo kaltė preziumuojama. Tuo tarpu asmens, kurio turtinės teisės buvo suvaržytos, kaltė dėl jam pačiam atsiradusios žalos turi būti įrodyta. Aplinkybė, kad ieškovas galėjo numatyti, jog jam bus taikomos laikinosios apsaugos priemonės, negali būti pripažįstama jo kalte dėl atsiradusių nuostolių, o jo veiksmai, kai jis, turėdamas galiojantį teisėtai išduotą statybos leidimą, ėmėsi jame numatytos jam nuosavybės teise priklausančių patalpų rekonstrukcijos įgyvendinimo, negali būti pripažįstami neteisėtais veiksmais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovas E. D. ėmėsi visų priemonių, kad išvengtų galimų nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Tuo tarpu aplinkybė, kad ieškovas planuoja atlikti jam nuosavybės teise priklausančių patalpų rekonstrukcijos darbus, ieškovui, kaip greta esančių patalpų savininkui, negalėjo būti nežinoma. Pareikštame ieškinyje J. M. ginčijo Negyvenamųjų patalpų bei pastatų komisijos 2002 m. spalio 29 d. sprendimą, kuriuo Žvėryno seniūnui buvo leista išduoti sutikimą E. D. įsirengti ir nekilnojamojo turto registre įregistruoti 5117/10 000 palėpės dalį, bei seniūno įsakymą, o pareikšdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, J. M. atstovas nurodė, kad E. D. turi leidimą rekonstrukcijai (civ. byla Nr. 2-58-235/2006, 116 b. l., 1 t.). Taigi, pareikšdamas prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę tokiam ieškiniui užtikrinti – draudimą atlikti rekonstrukcijos darbus, apie ieškovo ketinimus atlikti buto ir pastogės (palėpės) rekonstrukcijos darbus atsakovas negalėjo nežinoti.

Taigi, atsakovas, pareikšdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, negalėjo nenumatyti, kad ieškovas planuoja jam priklausančių patalpų rekonstrukciją. Priešingai, būtent siekdamas užkirsti kelią tokiai rekonstrukcijai iki bylos išnagrinėjimo, ir pareiškė tokį prašymą. Taigi aplinkybė, kad ieškovas byloje nepateikė konkrečių įrodymų apie planuojamą statybą, negali būti vertinama kaip jo kaltė dėl laikinosiomis apsaugos priemonėmis jam pačiam padarytų nuostolių.

Atsakovo teiginiai dėl galimos valstybės atsakomybės už laikinųjų apsaugos priemonių padarytą žalą nėra pagrįsti nei leistinais įrodymais, nei racionaliais argumentais. Aplinkybė, kad nebuvo išnagrinėtas E. D. prašymas dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priežastiniu ryšiu niekaip nėra susijusi su tokių nuostolių atsiradimu, tik gali turėti įtaką sprendimo dėl tokių nuostolių atlyginimo įvykdymui. Todėl pagrįstas yra ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą teiginys, kad atsakovo argumentai dėl galimos valstybės atsakomybės už laikinųjų apsaugos priemonių padarytą žalą yra deklaratyvūs.

Aukščiau išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatytos kreditoriaus deliktinės atsakomybės klausimą, iš esmės tinkamai nustatė šiam klausimui išspręsti svarbias bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė tokią atsakomybę reglamentuojančias materialinės teisės normas ir panaikinti ar pakeisti sprendimą atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentai nėra pagrindo.

Dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų

2003 m. rugsėjo 4 d. statybos leidimo Nr. GR/1329/03-0879, išduoto E. D. ir suteikiančio atlikti buto Nr. 6, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją, įrengiant gyvenamąsias patalpas pastogėje ir sujungiant jas su butu Nr. 6, skyriaus ,,Statinio techniniai rodikliai“ 5 punkte, kuriame nurodomi pagrindinių konstrukcijų medžiagų konstrukciniai sprendimai, nurodyta, kad sienos, perdangos ir stogas lieka esami. Projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad perdanga tarp pirmo aukšto ir palėpės – medinė, o pačiame techniniame projekte perdangų keitimas nėra numatytas. Statybos leidimo pastabose nurodyta, kad statytojas privalo griežtai laikytis projekto ir normatyvinių statybos dokumentų reikalavimų. Tai reiškia, kad šių konstrukcijų keitimas statybos leidime nenumatytas, taigi ir neleidžiamas. Duomenų, patvirtinančių, kad perdangų būklė yra bloga ir jas būtina pakeisti, byloje nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovo pateiktose statybos darbų sąmatose numatytas gelžbetoninių monolitinių perdangų montavimas, padarė pagrįstą išvadą, kad tai neatitinka statybos leidimo bei rekonstrukcijos projekto ir pagrįstai netenkino šios ieškinio dalies, neįskaičiuodamas sąmatose nurodytų padangų įrengimo kaštų į priteistinų nuostolių sumą. Aplinkybė, kad pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalį, statinio ar jo dalies rekonstrukcija apima ir perdangų keitimą ir / arba sustiprinimą, nereiškia, kad šie darbai atliekami kiekvienos rekonstrukcijos metu. Darbai, nenumatyti rekonstrukcijos darbų projekte ir statybos leidime, laikomi savavališka statyba (Statybos įstatymo 2 str. 71 d.). Taigi negalima sutikti su ieškovo teiginiu, kad nei iš statybos leidimo, nei iš techninio projekto nematyti, kad pačios perdangos išlieka nekeičiamos. Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendime pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo priteisti apeliantui dalį nuostolių, pasireiškiančių perdangų įrengimo kaštų pagal 2003 m. ir 2008 m. kainas skirtumu.

Kaip jau minėta šioje nutartyje, pagal CK 6.249 straipsnio 3 dalies nuostatą, teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Šiais atvejais kaip žalos atlyginimą teismas gali priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką užtikrinti žalos atlyginimą. Taip pat minėta, kad kai kurių deliktų atveju apskaičiuoti žalą praktiškai gali būti labai sunku, tokiais atvejais žalos dydis nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos apskaičiavimo metodikas, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, kitas CK bei kitų teisės aktų nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl taikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių, ir spręsdamas, ar nukentėjusiojo veiksmai nesudaro pagrindo atleisti asmenį, kurio prašymu šios priemonės buvo taikytos, nuo civilinės atsakomybės (CK 6.253 str.), bei tokius nuostolius mažinti (CK 6.282 str.), padarė išvadą, kad pagrindo atleisti atsakovą J. M. nuo civilinės atsakomybės ar tuo pagrindu mažinti priteistinų nuostolių dydį, nėra.

Nustatydamas priteistinos būsimos žalos dydį, įvertindamas realią jos atsiradimo tikimybę, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ieškovo pateiktu R. L. kainų skirtumo paskaičiavimu, ir, įvertinęs tai, kad šis paskaičiavimas yra atliktas AB „YIT Kausta“ sąmatomis, kurios nebūtinai atspindi realias rinkoje esančias statybos darbų kainas, bei atmesdamas reikalavimą priteisti statybos darbų už perdangos įrengimą kaštus, nustatė priteistinų nuostolių dydį 80 000 Lt sumai. Taigi, nėra pagrindo sutikti su ieškovo teiginiu, kad priteistinas žalos atlyginimas sumažintas, remiantis CK 682 straipsnio nuostatomis, 1 ar 3 dalių nuostatomis. Vien aplinkybė, kad nustatydamas nuostolių dydį, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad priteistinų nuostolių dydį yra pagrindas mažinti iki 80 000 Lt, nesudaro pagrindo teigti, kad nustatęs realų nuostolių dydį, jį sumažino CK 682 straipsnio 1 ar 3 dalių pagrindu, nustatęs žalai padėjusį atsirasti ieškovo, kaip nukentėjusio asmens, didelį neatsargumą, jo kaltę, atsakovo sunkią turtinę padėtį ar kitus įstatyme nustatytus žalos atlyginimo mažinimo pagrindus. Negalima sutikti ir su teiginiu, kad priteistiną žalos atlyginimą teismas sumažino net 58,4 procentais, nes tokia prašomos priteisti žalos atlyginimo sumos dalis (skaičiuojant nuo pareikšto ieškinio sumos) nebuvo priteista, ieškovui neįrodžius, kad tokio dydžio nuostolių atsiradimas ateityje yra realiai tikėtinas.

Taigi sutikti su ieškovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į faktinę bylos situaciją bei pateiktus įrodymus, netinkamai išaiškino ir pritaikė materialines teisės normas bei padarė nepagrįstas išvadas dėl priteistinų nuostolių dydžio ir pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteistą nuostolių atlyginimo sumą padidinat iki 160 683,22 Lt, nėra pagrindo.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatytos kreditoriaus deliktinės atsakomybės klausimą, iš esmės tinkamai nustatė šiam klausimui išspręsti svarbias bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė tokią atsakomybę reglamentuojančias materialinės teisės normas, tinkamai įvertino būsimą žalą ir nustatė jos dydį, remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe, t. y. bylą iš esmės išsprendė teisingai ir panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą šalių apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentai nėra pagrindo.

Atmetus šalių apeliacinius skundus, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos, o paliekamos šalims (CPK 93 str. 1, 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Kazys KailiūnasDonatas ŠernasVigintas Višinskis.