- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-22
- Bylos Nr.
- 1A-345-354/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-81-1-00586-2014-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Matuzevičienė (pirm.), Gražvydas Poškus, Virginija Žindulienė
- Nukentėjusysis
- S. K.
- Civilinis ieškovas
- D. L.-K., S. P.
- Nuteistasis
- V. K.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. K. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažinta kalta:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 str. 1 d. už nežymų sveikatos sutrikdymą ir jai skirtas laisvės apribojimas 6 mėnesiams, įpareigojant ją nuo 22 iki 6 val. būti namuose;
pagal BK 178 str. 1 d. už vagystę ir jai skirtas laisvės apribojimas 8 mėnesiams, įpareigojant ją nuo 22 iki 6 val. būti namuose;
pagal BK 286 str. už pasipriešinimą valstybės tarnautojui ir jai skirtas laisvės atėmimas 1 metams. Pagal BK 63 straipsnio 1, 4 d. prie šios bausmės iš dalies pridėtos bausmės už nežymų sveikatos sutrikdymą ir vagystę ir V. K. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams ir 3 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 ir 10 p. V. K. bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant ją nuo 22 iki 6 val. neišeiti iš namų, jei tai nesusiję su darbu, ir uždraudžiant vartoti alkoholį.
D. L.-K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai iš V. K. priteista 20,27 Eur turtinės ir 579,24 Eur neturtinės žalos.
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš V. K. priteista 398,20 Eur turtinės žalos.
S. P. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir jam iš V. K. priteista 1205,40 Eur turtinės žalos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
V. K. nuteista už tai, kad būdama apsvaigusi nuo alkoholio, 2013 m. kovo 9 d., apie 19 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, tyčia peilio ašmenimis dūrė į kairę krūtinės pusę savo sutuoktiniui, nukentėjusiajam S. K., padarydama paviršutinę durtinę-pjautinę krūtinės kairės pusės žaizdą, ir taip nežymiai sutrikdė jam sveikatą, tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d.
Be to, V. K. nuteista už tai, kad panaudodama fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui, t. y. 2014 m. birželio 26 d., apie 9.20 val., (duomenys neskelbtini) nuotolinėje darbo vietoje – (duomenys neskelbtini), būdama apklausiama (duomenys neskelbtini) tyrėjos D. L.-K., panaudodama jos atžvilgiu fizinį smurtą – kumščiu sudavė vieną smūgį (duomenys neskelbtini) tyrėjai D. L.-K. į veidą, dėl muštinės žaizdos viršutinės lūpos vidiniame paviršiuje su aplinkine pogleivine kraujosruva padarė D. L.-K. nežymų sveikatos sutrikdymą ir tokiu būdu pasipriešino valstybės tarnautojai – (duomenys neskelbtini) tyrėjai D. L.-K., atliekančiai viešojo administravimo funkcijas ir veikiančiai teisėtai įstatymo nustatytos kompetencijos ribose, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 286 str.
Be to, V. K. nuteista už tai, kad pagrobė svetimą turtą, t. y. 2014 m. rugpjūčio 5 d., apie 13 val., (duomenys neskelbtini), būdama parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, nuo prekystalio pagrobė svetimą S. P. priklausantį turtą – piniginę 90 Lt vertės su joje buvusiais pinigais – 3900 Lt, bei dokumentus – S. P. vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą, 79 Lt vertės, automobilio „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos pažymėjimą, 39 Lt vertės, automobilio „Toyota Avensis“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) techninės apžiūros taloną, 25 Lt vertės, motorolerio „(duomenys neskelbtini)“ registracijos pažymėjimą, 29 Lt vertės, šiais veiksmais nukentėjusiajam S. P. padarė 4162 Lt bendros vertės turtinę žalą, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistoji V. K. prašo ją išteisinti dėl nukentėjusiojo S. P. piniginės vagystės pagal BK 178 str. 1 d. ir panaikinti civilinį ieškinį. Taip pat prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Skunde apeliantė nurodo, kad teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes. Pažymi, kad yra neteista, pensininkė, neįgali, tik pagrindinio išsilavinimo, visą gyvenimą dirbusi sunkų fizinį darbą, dabartiniu metu jai yra atlikta ne viena medicininė rankų, kojos operacija, sunkiai vaikščioja, nuolat prašo vyro, kad ją palydėtų, nes sunkiai orientuojuosi aplinkoje, ji su vyru užaugino penkis vaikus, niekas iš šeimos narių nėra nusikaltęs.
Apeliantės teigimu, 2014 m. birželio 25 d. ji kreipėsi į policijos pareigūną, kad iškeldintų iš jos buto E. P., ir policijos pareigūnas jai pažadėjo tai padaryti, surašė jos vardu pareiškimą, tačiau pareiškimą pradėjo tirti kita policijos pareigūnė – D. L.-K., kuri ją išsikvietė į savo tarnybinį kabinetą, esantį (duomenys neskelbtini) policijos nuovadoje, o jos vyrui pareigūnė nurodė išeiti. Apeliantės teigimu, vyrui išėjus, pareigūnė iš karto pradėjo jai priekaištauti, kodėl ji iškeldina E. P. šeimą, kuri augina mažametį vaiką. Apeliantė pažymi, kad bandė pareigūnei paaiškinti, kad ji E. P. šeimą laikinai priėmė gyventi pagal žodinį susitarimą, bet jos kaimynai pasakojo, kad pastarasis dažnai girtauja, o girtas gulėdamas rūko, todėl gali sukelti gaisrą. Tuomet, kaip nurodo apeliantė, policijos pareigūnė pradėjo telefonu skambinti E. P., kuris, kaip ji suprato, atsisakė išsikelti, todėl ji norėjo išeiti iš pareigūnės kabineto ir susirasti policijos pareigūną, kuris surašė pareiškimą ir pažadėjo E. P. iškeldinti. V. K. teigimu, policijos pareigūnė jai neleido išeiti iš kabineto, sugriebė už anksčiau operuotos rankos, užsukdama iš už nugaros ir sukeldama jai didžiulį skausmą. Tuomet, apeliantės teigimu, ji pradėjo šaukti vyrą: „S., gelbėk!” Vyras, išgirdęs jos riksmą, atidarė pareigūnės kabineto duris, pastaroji pasimetė ir ją paleido, o ji gindamasi ir pareigūnę nustumdama nuo savęs, alkūne ar savo sugrubusiais pirštais netyčia kliudė pareigūnės veidą, o kad tyčia pasipriešino pareigūnei yra neteisybė.
Apeliantės nuomone, policijos pareigūnai viršijo savo kompetencijos ribas, nes įsitraukė į privačių asmenų sandorių vykdymą. Pažymi, jog nors prašė, kad teismas pavestų teismo medicinos ekspertams nustatyti, ar išanalizavus asmens ligos istoriją jai buvo sukeltas fizinis skausmas užsukant ranką už nugaros, teismas patikėjo policijos pareigūnės savo veiksmų įvertinimu. Taip pat atkreipia dėmesį, kad, jei medicinos ekspertams kelia abejonių gydymosi laikotarpis, tai galbūt pareigūnė galėjo dirbti, nes po šio konflikto iškarto asmeniškai pareigūnė pas pažįstamus jos ieškojo, pažįstami ant pareigūnės veido sužalojimų nepastebėjo. Apeliantės nuomone, policijos pareigūnė D. L.-K., viršydama savo tarnybinius įgaliojimus neteisėtai panaudojo kovinius veiksmus prieš neįgalų asmenį, sukeldama fizinį skausmą.
Dėl vagystės apeliantė skunde pažymi, kad ji ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teisme paaiškino, jog parduotuvėje netyčia rado panašią į jos akinių dėklą piniginę. Atsitokėjusi, kad tai ne jos akinių dėklas, pastebėjo iš parduotuvės į kitą gatvės pusę einantį vyriškį, jai pasirodė, kad šis vyriškis galėjo palikti ant prekystalio savo piniginę. Ji dar šaukė pastarajam, bet gatve važiavo keletas automobilių, buvo didelis triukšmas. Matė, kad anksčiau minėtas vyriškis atsidarė automobilio dureles, kažką pasidėjo ir nuėjo. Perėjusi gatvę, minėto vyriškio jau nebematė. Rastą piniginę padėjo ant žemės vairuotojo pusėje, tikėdamasi, jog palikęs piniginę žmogus ją ras. Eidama į namus pagalvojo, kad pasielgė negerai, gal po kokių 5–10 minučių grįžo į tą vietą kur buvo palikusi piniginę, tačiau mašinos jau nebuvo.
Šalies argumentai
Apeliantė nurodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nustatę, kad ji rado ant prekystalio paliktą piniginę ir ją pasisavino, namuose atliko kratą, reikalavo grąžinti pinigus ir dokumentus. Ji pareigūnams paaiškino, kad, jeigu ji būtų pasisavinusi tokią didelę sumą pinigų, nesiskolintų iš kaimynų. Apeliantės teigimu, pareigūnai šį faktą patikrino, ir kaimynai patvirtino, kad ji tikrai iš jų skolinosi pinigų, tačiau šio fakto kaltinamajame akte neįrašė. Be to, skunde atkreipiamas dėmesys, kad pareigūnai aiškino, jog vaizdo kameros filmavo, kaip ji rado piniginę parduotuvėje, o taip pat vaizdo kameros fiksuoja ir lauke prie parduotuvės, tačiau vaizdo įrašai dingo. Apeliantės nuomone, jai kerštaudami pareigūnai, nors ji yra neįgali, du kartus taikė griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, tačiau jokių įrodymų taip ir nerado.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji V. K. bei jos gynėjas ir nukentėjusysis S. K. prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir sušvelninti nuteistajai paskirtą bausmę, nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai D. L.-K. bei S. P. palaikė prokurorės poziciją.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. K. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl visų jai inkriminuotų nusikalstamų veikų. Teismas pagrįstai V. K. pripažino kalta dėl vagystės, nežymaus sveikatos sutrikdymo ir pasipriešinimo valstybės tarnautojui. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas detaliai ir nuosekliai išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl nuteistosios kaltės kiekvienu konkrečiu atveju. Apylinkės teismas, vertindamas įrodymus, klaidų nepadarė ir BPK 20 str. 5 d. nuostatų nepažeidė.
Dėl V. K. nuteisimo pagal BK 178 str. 1 d.
Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis S. P. savo juodą piniginę neapdairiai paliko prekybos centro kasoje. Pasigedęs piniginės, jis netrukus grįžo į parduotuvę, tačiau piniginės nerado. Piniginę nuo prekystalio paėmė V. K., kuri, pastebėjusi paliktą daiktą, kasininkei apie tai nieko nesakė ir išėjo iš parduotuvės, t. y. įgijo realią galimybę disponuoti pagrobtu daiktu. Šias aplinkybes patvirtina nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai, teismo posėdžio metu pagarsinti liudytojų parodymai.
Nukentėjusysis S. P. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad apsipirkęs parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“ nuvažiavo iki kitos parduotuvės, ten pastebėjo, kad neturi piniginės, tada tuoj pat grįžo į parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“. Peržiūrėdamas vaizdo įrašą matė, kaip jam palikus piniginę ant prekystalio, V. K. ją paėmė ir išėjo iš parduotuvės (2 t., 73–78 b. l., 3 t. 89 b. l.). Vaizdo įrašo apžiūros protokole užfiksuota, kad vaizdo medžiagoje matyti, jog S. P. stovi parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“ prie kasos, o už jo eilėje stovi V. K. (2 t., 96 b. l.). Liudytoja K. R. parodė, jog filmuotoje medžiagoje aiškiai matėsi, kad S. P., pasiėmęs grąžą ir prekes, išėjo, piniginė liko ant prekystalio. Po to stovėjo moteris, kuri savo rankinę pasidėjo ant padėtos piniginės, susikrovė perkamas prekes į rankinę, pasiėmė grąžą, apsidairė, pasiėmė vyriškio piniginę į ranką ir išėjo iš parduotuvės (2 t., 97–98 b. l.). Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja A. T. (2 t., 99–100 b. l.).
Žemesnės instancijos teismas
Pati nuteistoji V. K. taip pat pripažino aplinkybę, jog nuo prekystalio paėmė kitam asmeniui priklausantį daiktą, tačiau kalta dėl padarytos vagystės neprisipažino, teigdama, jog nesuprato, kad tai piniginė, ir rastą daiktą paėmė tik todėl, jog norėjo grąžinti jį tikrajam savininkui. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šią nukentėjusiosios versiją, nes nukentėjusiosios parodymai proceso metu buvo nenuoseklūs. 2014 m. rugpjūčio 6 d. protokole užfiksuota, kad V. K. teigė, jog susidėjusi visas prekes pastebėjo kažkokį juodą daiktą, tačiau nesuprato, kad tai piniginė, tik suvokė, jog šis daiktas priklauso vyriškiui, kuris pirko prieš ją (2 t., 125 b. l.). Apklausiama 2014 m. spalio 23 d. ir duodama parodymus teismo posėdyje V. K., nors taip pat teigė, kad nesuprato, jog tai piniginė, tačiau jau nurodė pamaniusi, kad tai dėklas akiniams, kurį bus palikęs prieš ją stovėjęs vyras, kad išėjusi šaukė vyrui, jog šis paliko akinius, o vyriškiui kažkur nuėjus, padėjo dėklą prie mašinos ir nuėjo namo (2 t. 141 b. l., 3 t. 87 b. l.). Teismui pateiktame apeliaciniame skunde V. K. nurodo dar kitas aplinkybes, teigdama, jog rasta piniginė buvo panaši būtent į jos akinių dėklą, o ne, kaip nurodė anksčiau, prie kasos stovėjusio vyro akinių dėklą, ir tik vėliau suprato, kad tai ne jos akinių dėklas. Be to, pastebėtina ir tai, kad V. K. skunde nurodo, jog piniginę padėjo ant žemės ir nuėjo namo, nors 2014 m. rugpjūčio 6 d. ir 2014 m. spalio 23 d. apklausos protokoluose užfiksuotas V. K. paaiškinimas, kad ji dar stovėjo ir laukė vyriškio apie 10 min (2 t., 125 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, toks parodymų nenuoseklumas rodo, kad nuteistosios teiginiai, jog ji nesuprato paėmusi piniginę, yra tik jos niekuo nepagrįsta gynybinė versija siekiant išvengti atsakomybės.
Iš nustatytų aplinkybių aišku, kad V. K., pamačiusi ant prekystalio svetimą neapdairiai paliktą daiktą, šalia esant parduotuvės darbuotojai, pastarosios apie tai neinformavo, daiktą paėmė ir išsinešė. Nors V. K. skunde teigia, kad paėmė rastą daiktą, norėdama jį grąžinti savininkui, tačiau, kaip matyti iš jos parodymų, pamačiusi, kad vyriškis nueina, ji piniginės nenunešė atgal į parduotuvę. Nuteistosios versiją, kad paimtą daiktą ji padėjo ant žemės prie nukentėjusiojo S. P. automobilio, kad šis piniginę rastų, paneigia nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai, jog išėjęs iš parduotuvės jis automobiliu išvažiavo į kitą parduotuvę (2 t., 74, 76, 78 b. l., 3 t., 89 b. l.). Atkreipiamas dėmesys, jog V. K. negalėjo tiksliai apibūdinti minėto automobilio. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji teigė, kad automobilis buvo baltos spalvos (2 t., 125, 141–142 b. l.), o teismo posėdžio metu nurodė, kad automobilis buvo baltos ar pilkos spalvos (3 t., 87 b. l.). Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad V. K. neabejotinai suvokė, kad paima svetimą daiktą, numatė, kad nukentėjusysis jo neteks, o ji šį turės kaip nuosavą, ir to norėjo, taigi veikė tyčia. Todėl jos veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 str. 1 d., o S. P. civilinis ieškinys pagrįstai patenkintas. Skunde nurodyta aplinkybė, jog V. K. skolindavosi pinigų iš kaimynų, nepaneigia nustatyto fakto, jog V. K. pagrobė kitam asmeniui priklausantį turtą.
Dėl V. K. nuteisimo pagal BK 286 str.
Pagal BK 286 str. atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. BK 286 str. dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti. BK 286 str. prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014). BK 286 str. numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, Nr. 2K-324/2013).
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2014 m. birželio 26 d. (duomenys neskelbtini) policijos nuovadoje nukentėjusioji D. L.-K. vykdė nuteistosios V. K. apklausą dėl nuomininko jos bute. Taigi V. K. žinojo, jog nukentėjusioji yra pareigūnė, vykdanti savo pareigas atlikdama apklausą. Iš bylos medžiagos matyti, kad dar nebaigus apklausos, V. K. nusprendė išeiti iš pareigūnės kabineto. Apeliantė skunde nurodo, kad policijos pareigūnė neteisėtai panaudojo kovinius veiksmus prieš neįgalų asmenį, jai sukeldama fizinį skausmą. Teismo posėdžio metu V. K. nurodė, kad pareigūnė užlaužė ir suko jos ranką, jai labai skaudėjo, nes ta ranka prieš 2 metus buvo operuota, o pareigūnei ji sudavė gindamasi (3 t., 88 b. l.). Tačiau byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių šią V. K. versiją. Pažymėtina, kad V. K. nepateikė jokių dokumentų iš gydymosi įstaigų, patvirtinančių, kad dėl D. L.-K. veiksmų V. K. buvo padaryti kokie nors rankos sužalojimai. Nors 2015 m. sausio 8 d. posėdžio protokole užfiksuota, kad V. K. gynėjas V. Vaitkus nurodė, jog reikia medikų išvados, ar V. K. buvo sukeltas rankos skausmas, tačiau teismas pagrįstai šį prašymą atmetė, atsižvelgęs į prokuroro argumentus, kad ekspertai į tokį klausimą negali atsakyti, jie gali tik nurodyti, ar buvo padarytas sužalojimas (3 t., 22 b. l.).
Tyrėja D. L.-K. teismo posėdžio metu paaiškino, kad V. K. liepė nusiraminti, tada pastaroji pašoko nuo kėdės, išėjo į koridorių, šaukė savo vyrą. Jai stovint prie durų, ji nuteistajai buvo uždėjusi ranką, liepė nusiraminti, ir tada įėjo S., V. K. sukosi ir trenkė jai į viršutinę lūpą, suduodama krumpliais. Nukentėjusioji pažymėjo, kad ranką buvo uždėjusi nuteistajai ant dilbio, pastarosios nesulaikinėjo ir netempė, tik prašė nusiraminti (3 t., 88–89 b. l.). Tyrėjai D. L.-K. padarytus sužalojimus patvirtina 2014 m. birželio 27 d. specialisto išvada (2 t., 42 b. l.). Minėtoje išvadoje užfiksuota, kad nukentėjusiajai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, sužalojimas padarytas kietu buku daiktu į veidą, sveikatos sutrikdymo mastas nustatytas vadovaujantis turimais objektyviais duomenimis, todėl, net ir pripažįstant, kad medicininiuose dokumentuose nurodyta gydymo trukmė neatitinka nustatyto kūno sužalojimo pobūdžio, nėra pagrindo abejoti, kad V. K. prieš D. L.-K. panaudojo fizinį smurtą.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios D. L.-K. parodymais, atmesdamas nenuoseklius nuteistosios parodymus. Pastebėtina, kad apklausiama 2014 m. birželio 27 d. V. K. teigė, jog jai pakilus nuo kėdės ir susiruošus išeiti, policijos pareigūnė ją suėmė už skaudančio peties, todėl ji spontaniškai atsisukusi sudavė kumščiu vieną smūgį tyrėjai į veidą (2 t., 110–112 b. l.). Teismo posėdžio metu V. K. jau nurodė, kad jai išeinant pareigūnė sugriebė už skaudančios rankos, kai atėjo vyras, jos ranka buvo užsukta, kad tik brūkštelėjo pareigūnei kaire ranka (3 t., 87 b. l.). Nors teismo posėdžio metu S. K. patvirtino V. K. parodymus, nurodydamas, kad užėjęs į koridorių išgirdo triukšmą, o atidaręs duris pamatė pasilenkusią V. K., jos dešinė ranka buvo už nugaros (3 t., 88 b. l.), tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiais parodymais nesirėmė, nes jie prieštarauja ne tik kitiems bylos duomenims, bet ir paties S. K. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams. 2014 m. birželio 27 d. apklausos metu S. K. teigė, kad triukšmo negirdėjo, žmonos laukė gatvėje (2 t., 55 b. l.). Kartu pastebėtina, kad apeliaciniame skunde V. K. pateikia vėl kitokias aplinkybes, nurodydama, kad vyrui atidarius duris, pareigūnė pasimetė, ją paleido, o ji (V. K.), nustumdama pareigūnę nuo savęs, netyčia sugrubusiais pirštais ar alkūne kliudė pareigūnės veidą.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, esant aptartai situacijai, įvertinus tai, kad V. K. siekė išeiti iš pareigūnės kabineto, taip pat atsižvelgus į pareigūnei suduoto smūgio stiprumą, daroma išvada, kad suduodama smūgį nukentėjusiajai V. K. veikė tyčia.
Apeliacinio skundo argumentas, kad policijos pareigūnai viršijo savo kompetencijos ribas, nes įsitraukė į privačių asmenų sandorių vykdymą, atmetamas kaip nepagrįstas. Iš bylos medžiagos aišku, kad V. K. 2014 m. birželio 25 d. pati pateikė pareiškimą policijai dėl buto nuomininko, kuris atsisakė išsikelti. Todėl policijos pareigūnai, siekdami nustatyti, ar buvo padarytas administracinės teisės pažeidimas arba nusikalstama veika, pagrįstai vykdė V. K. apklausą ir taip tikslino V. K. pareiškime nurodytas aplinkybes.
Dėl V. K. nuteisimo pagal BK 140 str.
V. K. skunde pažymi, kad Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartimi ji buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 38 str., kaltininkui ir nukentėjusiam susitaikius, todėl mano, kad Radviliškio rajono apylinkės teismas nepagrįstai ją nuteisė pagal BK 140 str. 1 d.
Iš tiesų, kaip teisingai nurodo apeliantė, 2013 m. liepos 16 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartimi, patvirtinus 2013 m. liepos 10 d. nutarimą, V. K. buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 str. 1 d. jai susitaikius su nukentėjusiuoju S. K., vadovaujantis BK 38 str. 1 d. pagrindu, ir ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Tačiau atkreiptinas apeliantės dėmesys, kad BK 38 str. 4 d. nurodyta, jog, jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal šio straipsnio 1 dalį, per vienerius metus padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad V. K., nepraėjus 1 metams po to, kai 2013 m. liepos 16 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartimi buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, padarė naują nusikaltimą – 2014 m. birželio 26 d. apklausiama pasipriešino valstybės tarnautojui. Todėl, vadovaujantis BK 38 str. 4 d., ankstesnis sprendimas atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės nustojo galioti, ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė klausimą dėl V. K. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už visas padarytas nusikalstamas veikas (2 t., 13 b. l.). Kaip jau minėta, V. K. kaltė dėl pasipriešinimo valstybės tarnautojui yra neginčijamai įrodyta byloje surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymu visuma, jos veika teisingai kvalifikuota pagal BK 286 str. Iš bylos medžiagos taip pat aišku, kad V. K. dėl S. K. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo prisipažino visiškai, teismas nuosprendyje nurodė ir kitus jos kaltę pagrindžiančius įrodymus (nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada, kitais teisiamojo posėdžio metu ištirtais parodymais), savo kaltės V. K. neginčija ir apeliaciniame skunde. Taigi, aptartų aplinkybių visuma vienareikšmiškai patvirtina, kad V. K. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 8 d. nuosprendžiu buvo pagrįstai nuteista pagal BK 140 str. 1 d. dėl S. K. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, pirmosios instancijos teismo išvados sprendžiant dėl apeliantės kaltės padarius jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas yra teisingos, todėl tenkinti nuteistosios V. K. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Bausmės už atskiras nusikalstamas veikas bei galutinė subendrinta bausmė apeliantei paskirtos nepažeidžiant BK 54 str., 63 str. reikalavimų ir, kolegijos nuomone, nėra aiškiai per griežtos. Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, apeliantė savo skunde nenurodė, todėl keisti šią nuosprendžio dalį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
nuteistosios V. K. apeliacinį skundą atmesti.