- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-05
- Bylos Nr.
- 1A-102-908/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-36684-2019-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė
- Kaltinamasis
- A. S.
- Nukentėjusysis
- Z. Ž.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokuroro K. Karalkevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, požymių. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 45,90 Eur dydžio išlaidų, susijusių su nukentėjusiojo Z. Ž. gydymu, atlyginimo paliktas nenagrinėtas. Bylos procesas dėl nukentėjusiojo Z. Ž. civilinio ieškinio nutrauktas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. A. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2019 m. rugpjūčio 26 d., apie 6.10 val., kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), vieną kartą rankos kumščiu sudavė Z. Ž. į krūtinę, taip jam padarė poodinę kraujosruvą krūtinėje, t. y. nežymų Z. Ž. sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai
2. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokuroras K. Karalkevičius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 11 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo A. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirti devynių mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 22 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl 45,90 Eur dydžio turtinės žalos, susijusios su nukentėjusiojo Z. Ž. gydymu, atlyginimo, tenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigiama, kad nukentėjusiojo Z. Ž. duoti parodymai dėl išteisintojo A. S. jo atžvilgiu pavartoto fizinio smurto yra nuoseklūs, o išteisintojo A. S. duoti parodymai dėl nukentėjusiojo Z. Ž. jo atžvilgiu atliktų veiksmų kiekio, sužalojimų pobūdžio, išteisintojo atsiradimo įvykio vietoje priežasties yra neišsamūs ir prieštaringi. Be to, išteisintojo A. S. duotų parodymų patikimumu verčia abejoti liudytojo Z. P. parodymai apie nukentėjusiojo Z. Ž. nurodytą išteisintojo kerštą dėl kaimynės. Nurodytų įrodymų sugretinimas rodo, kad išteisintasis A. S. įvykio vietoje atsidūrė ne atsitiktinai, o siekdamas „paauklėti“ nukentėjusįjį Z. Ž. ir pirmas pradėjo konfliktą. Mažai tikėtina, kad nukentėjusysis Z. Ž., kuris įvykio metu ruošėsi į darbą, be jokios priežasties pirmas puolė iki tol nepažįstamą išteisintąjį A. S. ir ranka smogė jam į veidą. Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo argumentas, kad byloje buvo apklaustas tik vienas liudytojas, kuris tiesiogiai viso konflikto nestebėjo, vertinamas, kaip neteisėtas prioriteto tiesioginiams įrodymams suteikimas. Skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad be nukentėjusiojo Z. Ž. duotų parodymų byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių išteisintojo A. S. kaltę padarius inkriminuojamą nusikaltimą. Pirmiausia, tai patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada dėl nukentėjusiajam Z. Ž. nustatytų sužalojimų. Atkreiptas dėmesys į tai, kad jie nebūdingi savęs žalojimui. Be to, išteisintojo A. S. kaltę padarius inkriminuojamą nusikaltimą pagrindžia nukentėjusiojo Z. Ž. nedarbingumo pažyma. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino tai, jog nukentėjusysis Z. Ž. iš karto nesikreipė į policiją – priešingai, nukentėjusysis Z. Ž. tą pačią dieną kreipėsi į policiją ir medikus, taip pat paaiškino, kodėl tai padarė praėjus tam tikram laiko tarpui (labai skubėjo į darbą). Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad nukentėjusysis Z. Ž. susižalojo darbo vietoje ar jį sužalojo kitas asmuo.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą, pareiškimų dėl nušalinimo ir kitų prašymų negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis ir jo gynėja – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
6. Iš apeliacinio skundo matyti, kad prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje esančių įrodymų visumos.
7. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys).
8. Įstatymo leidėjas nustatė išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Pažymėtina ir tai, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
9. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, patikrinusi bylą pagal apeliacinį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio 1–5 dalyse nustatytų reikalavimų nepažeidė, savo išvadas dėl to, kad byloje esančių įrodymų nepakanka nustatyti, jog išteisintasis A. S. mušė nukentėjusįjį Z. Ž., grindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
10. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-458/2020, 16 punktas).
11. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad išteisintojo A. S. ir nukentėjusiojo Z. Ž. duoti parodymai prieštarauja tarpusavyje. Išteisintasis A. S. viso baudžiamojo procese metu neigė nežymiai sutrikdęs nukentėjusiojo Z. Ž. sveikatą; apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis nukentėjusiajam Z. Ž. nesudavė, priešingai – nukentėjusysis Z. Ž. sudavė jam į veidą, dėl to jis nukrito ir jam iš burnos ėmė bėgti kraujas; be to nukentėjusysis Z. Ž. jį pastūmė, dėl to jis antrą kartą nukrito (2 t., b. l. 5-6). Tokie išteisintojo A. S. duoti parodymai atitinka jo parodymus, duotus bylą pirmą kartą nagrinėjant teisme (1 t., b. l. 119-120) ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 36), taip pat jo rašytinius paaiškinimus (1 t., b. l. 123-124). Tuo tarpu nukentėjusysis Z. Ž. viso baudžiamojo proceso metu laikėsi priešingos pozicijos: apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad išteisintasis A. S. sudavė jam į krūtinę, dėl to jis pastarąjį atstūmė ir šis nukrito, taip pat nukentėjusysis Z. Ž. neigė sudavęs smūgį išteisintajam A. S. (2 t., b. l. 2-4). Tokie nukentėjusiojo Z. Ž. duoti parodymai atitinka jo parodymus, duotus bylą pirmą kartą nagrinėjant teisme (1 t., b. l. 117-118) ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 10), taip pat jo paaiškinimus, užfiksuotus įvairiuose procesiniuose dokumentuose (1 t., b. l. 5-6, 7, 19-20, 27-28, 115, 167).
12. Apeliaciniame skunde pirmiausia akcentuojamas nukentėjusiojo Z. Ž. duotų parodymų nuoseklumas ir išteisintojo A. S. duotų parodymų prieštaringumas. Teisėjų kolegija sutinka su prokuroru, kad išteisintasis A. S., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, iš pradžių parodė tik tai, kad nukentėjusysis Z. Ž. sudavė jam į veidą ir dėl to jis nukrito, jam iš burnos ėmė bėgti kraujas. Tik perskaičius ikiteisminio tyrimo pareigūnui jo duotus parodymus, A. S. papildė, kad nukentėjusysis Z. Ž. taip pat jį pastūmė, dėl to jis antrą kartą nukrito. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje į tai atkreipė dėmesį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyta aplinkybė nepaneigia išteisintojo A. S. duotų parodymų patikimumo, nes šis iš esmės nenurodė skirtingų aplinkybių, paties įvykio nenupasakojo kitaip, nei bylą pirmą kartą nagrinėjant teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, be to, galiausiai pasitaisė. Atkreiptinas dėmesys ir į ilgą laikotarpį, praėjusį po įvykio, kuris galėjo lemti šiuos netikslumus. Išteisintojo A. S. duotų parodymų prieštaringumo dėl nukentėjusiojo Z. Ž. jam padarytų sužalojimų, teisėjų kolegija neįžvelgia, nes išteisintasis A. S. viso baudžiamojo proceso metu davė vienodus parodymus apie jam iš burnos pradėjusį bėgti kraują po to, kai nukentėjusysis Z. Ž. sudavė jam į veidą. Šiuos išteisintojo A. S. parodymus patvirtina nuoseklūs, viso baudžiamojo proceso eigoje nekitę liudytojo Z. P. parodymai, iš kurių matyti, kad liudytojas, kuris įpusėjus įvykiui išėjo į kiemą, taip pat pastebėjo iš išteisintojo A. S. lūpos bėgantį kraują (1 t., b. l. 22, 118-119, 2 t., b. l. 4-5).
13. Apeliaciniame skunde pabrėžiama ir tai, kad išteisintojo A. S. duoti parodymai apie jo atsiradimą įvykio vietoje yra neišsamūs ir nenuoseklūs, prieštaraujantys liudytojo Z. P. duotiems parodymams. Apeliantas, gretindamas išteisintojo parodymus su nukentėjusiojo Z. Ž. ir išvestiniais liudytojo Z. P. duotais parodymais, kad išteisintasis A. S. nukentėjusiojo Z. Ž. teiravosi („prisikabino“) dėl konflikto su kaimyne, daro išvadą, jog išteisintasis A. S. įvykio vietoje atsidūrė ne atsitiktinai, o siekdamas „paauklėti“ nukentėjusįjį Z. Ž., todėl pirmas pradėjo konfliktą. Pirmiausia, pažymėtina tai, kad išteisintasis A. S., apklausiamas tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek bylą pirmą kartą nagrinėjant teisme, davė vienodus ir pakankamai išsamius parodymus, kad prieš įvykį jis ėjo į darbą ir pamatęs liudytoją Z. P. užsuko pakalbėti, tada pastebėjo nukentėjusįjį Z. Ž., kurio pasiteiravo dėl konflikto su kaimynais. Tokie išteisintojo A. S. duoti parodymai iš esmės atitiko jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Antra, sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad tokie išteisintojo A. S. duoti parodymai prieštarauja liudytojo Z. P., parodžiusio, kad išteisintąjį A. S. pirmą kartą pamatė, kai išgirdęs šunų lojimą išėjo į lauką, t. y. jau įpusėjus įvykiui, parodymams. Kita vertus, tokių liudytojo parodymų, kad prieš įvykį jis nematė išteisintojo A. S., nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Bet kuriuo atveju, teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus apie galimą išteisintojo A. S. tikslą ir motyvą (siekį atkeršyti už pažįstamą moterį), kuriais apeliantas grindžia A. S. kaltę nežymiai sutrikdžius nukentėjusiojo Z. Ž. sveikatą, atmeta, nes jie neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad būtent išteisintasis A. S. pirmas nuo žodinio konflikto perėjo prie smurto vartojimo. Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, kad mažai tikėtina, jog pirmas smurtą pradėjo vartoti nukentėjusysis, nes jis įvykio metu skubėjo į darbą, iki įvykio nepažinojo išteisintojo A. S. ir tam neturėjo priežasties, atkreiptinas dėmesys į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-284-719/2020, 9 punktas).
14. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas pašalinti išteisintojo A. S. ir nukentėjusiojo Z. Ž. duotų parodymų prieštaravimus, skundžiamame nuosprendyje juos gretino su kitais byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir liudytojo Z. P. duotais parodymais, kurie pagrindžia, kad liudytojas išėjo į lauką įpusėjus įvykiui, todėl matė tik, kaip išteisintasis A. S. nukrito ir atsistojo, paties smūgio nematė; matė, kad abu vyrai buvo kovinėje padėtyje; juos išskyręs pastebėjo iš išteisintojo A. S. lūpos bėgantį kraują. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad liudytojo Z. P. duoti parodymai nepatvirtina nukentėjusiojo Z. Ž. duotų parodymų dėl išteisintojo A. S. jo atžvilgiu panaudoto fizinio smurto.
15. Įvertinęs specialisto išvadą dėl nukentėjusiajam Z. Ž. padarytos poodinės kraujosruvos krūtinėje (1 t., b. l. 19-20), pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad specialisto išvada pati savaime nepatvirtina, jog nustatytą nukentėjusiojo Z. Ž. sužalojimą padarė išteisintasis A. S.. Apeliaciniame skunde atkreiptas dėmesys į pirmosios instancijos teismo nutylėtą aplinkybę, kad specialisto išvadoje nustatytas nukentėjusiojo Z. Ž. sužalojimas pripažintas nebūdingu savęs žalojimui, todėl specialisto išvadoje ir nedarbingumo pažymoje užfiksuoti duomenys sudaro pagrindą spręsti, kad nukentėjusysis Z. Ž. sužalojimus patyrė išteisintojo A. S. sukelto konflikto metu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad specialisto nustatytas nukentėjusiojo Z. Ž. sužalojimų padarymo laikas – prieš 4-8 paras iki apžiūros (t. y. 2019 m. rugpjūčio 22-26 d.), apima laikotarpį, susiklosčiusį prieš nagrinėjamą įvykį (t. y. 2019 m. rugpjūčio 26 d.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad, vien tai, jog nurodyti įrodymai pavojingų padarinių faktu ir pobūdžiu, taip pat tam tikra dalimi – jų atsiradimo laiku, atitinka nukentėjusiojo Z. Ž. duotus parodymus, savaime, nesant kitų tiesioginių ir (ar) netiesioginių įrodymų, pagrindžiančių pavojingą veiką, nesudaro pagrindo kategoriškai išvadai apie išteisintojo A. S. smurtinius veiksmus. Apeliacinio skundo argumentas, kad byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, jog nukentėjusysis Z. Ž. galėjo susižaloti darbo vietoje ar jį galėjo sužaloti kitas asmuo, savaime neįrodo išteisintojo A. S. smurtinio elgesio nukentėjusiojo atžvilgiu. Tai neprieštarauja specialisto išvadai, kad nustatytas nukentėjusiojo Z. Ž. sužalojimas nėra būdingas savęs žalojimui.
16. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Policijos registruojamų įvykių registro duomenis (1 t., b. l. 5-6) ir tarnybiniame pranešime užfiksuotas aplinkybes (1 t., b. l. 7) nukentėjusysis Z. Ž. policijos ir medikų pagalbos kreipėsi tik praėjus devynioms valandoms po įvykio. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas tai nepagrįstai sureikšmino, nes nukentėjusysis Z. Ž. po įvykio skubėjo į darbą ir darbo vietoje buvo 6.30 val. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tokio nukentėjusiojo Z. Ž. elgesio nelogiškumą. Šiuo aspektu pastebėtina ir tai, kad bylą pirmą kartą nagrinėjant teisme nukentėjusysis Z. Ž., siekdamas pagrįsti savo duotus parodymus, žadėjo pateikti darbo laiko apskaitos žiniaraštį (tabelį), bet to nepadarė. Nurodytos aplinkybės suteikia pagrindą išteisintojo A. S. išsakytoms prielaidoms, kad nukentėjusysis Z. Ž. taip pasielgė, nes išsigando, kad išteisintasis pirmas kreipsis policijos ir medikų pagalbos, tuo labiau, kad iš liudytojo Z. P. duotų parodymų matyti, jog po įvykio nukentėjusysis Z. Ž. jo teiravosi, ar pažįsta išteisintąjį A. S. ir paaiškino, kad pastarasis prisikabino dėl konflikto su kaimyne, tačiau nesakė apie muštynes, t. y. kad išteisintasis A. S. sudavė jam į krūtinę. Vertinant tokius nukentėjusiojo Z. Ž. paaiškinimus, omenyje būtina turėti ir tai, kad liudytojas Z. P. matė tik, kaip išteisintasis A. S. nukrito ir pastebėjo iš jo lūpos bėgantį kraują, tuo tarpu išteisintojo A. S. smurtinių veiksmų nematė.
17. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jog byloje buvo apklaustas tik vienas liudytojas Z. P., kuris tiesiogiai viso konflikto nestebėjo, prioritetą suteikė tiesioginiams įrodymams, nes skundžiamame nuosprendyje buvo įvertinti visi įrodymai, taip pat ir netiesioginiai, o tai, kad jie įvertinti ne taip, kaip to norėtų prokuroras, savaime nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas tiesioginiams ir netiesioginiams įrodymams suteikė skirtingą įrodomąją vertę.
18. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, ir padarė teisingą išvadą, jog byloje esančių įrodymų nepakanka tam, kad neginčijamai patvirtinanti, jog išteisintasis A. S. mušė nukentėjusįjį Z. Ž..
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokuroro Kęstučio Karalkevičiaus apeliacinį skundą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.