Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Smalakienė, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, vertėjaujant Violetai Marčiulionienei, dalyvaujant pareiškėjui V. G., atsakovės atstovei Birutei Cicilijai Petrauskienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus 2- ųjų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teisėja, išnagrinėjusi skundo ir atsiliepimo motyvus, taip pat proceso dalyvių paaiškinimus teismo posėdyje, įvertinusi rašytinius bylos įrodymus, išanalizavusi ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus, konstatuoja, kad skundas netenkintinas.

Motyvuojamoji dalis

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas Vilniaus 2- ųjų pataisos namų veiksmų teisėtumas ir pagrįstumas. Nagrinėjamos bylos ginčo objektas – neturtinės žalos, atsiradusios dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygos.

Vadovaujantis LR administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – LR ABTĮ) 3 str. 2 d., teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

LR ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. reglamentuojama, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (LR CK 6.271 str.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra nuteistasis, laisvės atėmimo bausmę atliekantis Vilniaus 2- uosiuose pataisos namuose, jis yra priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei (I t., b. l. 23, 52). V. G. 2008-02-20 ir 2008-02-28 kreipėsi į Vilniaus 2- ųjų pataisos namų direktorių su pareiškimais, kad jis butų izoliuotas nuo kitų nuteistųjų ir jam būtų paskirtos kamerų tipo patalpos, nes pareiškėjas nori išvengti konfliktinių situacijų su nuteistuoju V. V. (I t., b. l. 94, 95). Vilniaus 2- ųjų pataisos namų 2008-02-29 Nutarimu „Dėl nuteistojo perkėlimo į kamerų tipo patalpas su izoliacija“ Nr. 28-188, vadovaujantis LR bausmių vykdymo kodekso 70 str. 6 d., pareiškėjas V. G. nuo 2008-02-29 iki 2008-04-29 buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas dviems mėnesiams su izoliacija (I t., b. l. 34-35, 91). Byloje esantys rašytiniai įrodymai taip pat tvirtina, kad pareiškėjas 2008-03-17 su prašymu kreipėsi į Vilniaus 2- ųjų pataisos namų direktorių, kad jis leistų jam naudotis televizoriumi (I t., b. l. 157). Vilniaus 2- ųjų pataisos namų direktorius, uždėdamas vizą „Atsakau“ ant minėto pareiškėjo prašymo, atsisakė pareiškėjui leisti naudotis televizoriumi (I t., b. l. 157).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus reglamentuoja LR bausmių vykdymo kodeksas (toliau – Kodeksas) ir su jo įgyvendinimu susiję poįstatyminiai teisės aktai, LR teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr.194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės), LR teisingumo ministro 2003-06-04 įsakymu Nr.168 patvirtinti kiekvienos pataisos įstaigos nuostatai, šių įstaigų lokaliniai teisės aktai.

Bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis (Kodekso 10 str. 1 d.)

Bendrąsias nuteistųjų teises reglamentuoja Kodekso 11 str., pagal kurį nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka: 1) gauti rašytinę informaciją apie bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, savo teises bei pareigas. Šią informaciją bausmės vykdymo institucija pateikia lietuvių kalba arba nuteistojo gimtąja kalba, arba ta kalba, kurią nuteistasis supranta; 2) kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į bausmės vykdymo ar kitą valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, pareigūną, visuomeninę ar tarptautinę organizaciją, taip pat kitas įmones, įstaigas ir organizacijas; 3) gauti medicinos pagalbą; ir 4) gauti teisinę pagalbą. Specialiąsias nuteistųjų teises nustato atskirų rūšių bausmių vykdymo tvarką ir sąlygas reglamentuojantys Kodekso skyriai.

Kodekso Dešimtojo skyriaus šeštajame skirsnyje įtvirtintos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisės ir pareigos. Prie specialiųjų nuteistojo teisių priskiriamos: teisė įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, teisė įsigyti literatūros ir rašomųjų reikmenų, teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, teisė gauti pašto bei perduodamus siuntinius ir smulkiuosius paketus su spauda, teisė naudotis televizoriais, kompiuteriais, vaizdo magnetofonais, radijo imtuvais bei kompiuterinių žaidimų aparatais, teisė turėti laikrodžius, dėvėti savo drabužius bei avėti savo avalynę, teisė gauti ir siųsti pinigines perlaidas, teisė susirašinėti (siunčiamų laiškų pašto išlaidas apmoka patys nuteistieji), teisė kreiptis į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus bei tarnautojus, visuomenines organizacijas ir tarptautines institucijas su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais (siunčiamų pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų pašto išlaidas apmoka patys nuteistieji), teisė gauti teisinę pagalbą, teisė paskambinti telefonu, teisė pasivaikščioti gryname ore, nuteistųjų trumpalaikė išvyka į namus, teisė į trumpalaikę išvyką už pataisos įstaigų ribų, teisė atlikti religines apeigas, teisė sudaryti santuoką, teisė sudaryti civilinius sandorius ir nuteistųjų užsieniečių teisė palaikyti ryšius su savo valstybių atstovais.

Remiantis Kodekso 70 str. 1., nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas yra: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. Pagal minimo straipsnio 3 d., izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose, jei yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; nuteistieji užsieniečiai; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, I ir II grupių invalidus, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius (70 str. 4 d.). Jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Laiką, kuriam nuteistasis perkeliamas į kamerų tipo patalpas, nustato pataisos įstaigos direktorius. Toks nuteistojo perkėlimas į kamerų tipo patalpas nėra nuobauda (70 str. 6 d.).

Kodekso 96 str. 1 ir d. reglamentuojama, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo magnetofonais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Naudojimosi televizoriais, kompiuteriais, vaizdo magnetofonais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais daiktais tvarką nustato Taisyklės.

Kodekso 145 str. 1 d. įtvirtinta, kad kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems nustatomas režimas, atitinkantis šio Kodekso 86 str. nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas.

Pagal Kodekso 86 str., drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę: 1) įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų; 2) gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda; 3) gauti kasdien pasivaikščioti vieną valandą. 4) vieną kartą per mėnesį paskambinti telefonu. Drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi rakinamose kamerose.

Pagal Taisyklių 173 p., nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais nešiojamaisiais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo magnetofonais, nešiojamaisiais radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, kompaktinių diskų grotuvais, muzikos instrumentais, kasetėmis, kompaktiniais diskais, informacijos ir duomenų laikmenomis, buitiniais šaldytuvais ir patalyne, jeigu nuteistasis raštu atsisako Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 str. 2 d. numatytos patalynės. Taisyklių 176 p. numatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių gyvenamosiose patalpose, klubuose, bibliotekose, ilgalaikių pasimatymų ir poilsio kambariuose, kalėjimų, karcerių, kamerų tipo patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių bei laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerose ir palatose, bendrojo lavinimo ir specialiosiose profesinėse mokyklose, taip pat pataisos įstaigų asmens sveikatos priežiūros uždarosiose įstaigose, taip pat, kai reikia, kitose patalpose įrengiami radijo taškai, kurie įjungiami ir išjungiami centralizuotai. Radijo klausymosi tvarką nustato pataisos įstaigos direktorius įsakymu.

Teismas išsamiai ištyręs aptartų bylos rašytinių įrodymų visumą ir vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, sprendžia, kad pareiškėjo skundo argumentai, kad jam neteisėtai neleidžiama naudotis televizoriumi ir radijo imtuvu yra nepagrįsti. Nuteistąjį perkėlus į kamerų tipo patalpas, jam yra taikomos drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygos ir taikomi tam tikri jo teisių apribojimai. Atsakovas, atsisakydamas leisti pareiškėjui naudotis televizoriumi ir radijo imtuvu veikė teisėtai ir pagrįstai, t. y. veikė taip, kaip jį įpareigoja Kodekse ir Taisyklėse įtvirtintos teisės normos, kurios yra imperatyvios.

Teismas kaip nepagrįstą laiko ir pareiškėjo skundo motyvą, kad atsakovas netinkamai registruoja pareiškėjo prašymus, pareiškimus, t. y. neduoda pasirašyti registracijos žurnale arba apskritai atsisako registruoti jo prašymus, pareiškimus, skundus.

Kodekso 100 str. reglamentuojama, kad nuteistieji turi teisę kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, visuomenines organizacijas bei tarptautines institucijas. Prie nuteistųjų pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų, jei reikia, pridedami pataisos įstaigos administracijos aiškinamieji raštai. Valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnams ir tarnautojams bei tarptautinėms institucijoms, kurių jurisdikciją ar kompetenciją priimti Lietuvoje bausmes atliekančių nuteistųjų pareiškimus yra pripažinusi Lietuvos Respublika, adresuoti pasiūlymai, prašymai (pareiškimai) ir skundai necenzūruojami ir išsiunčiami per vieną darbo dieną nuo jų gavimo momento. Atsakymai į nuteistųjų pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus per tris darbo dienas nuo jų gavimo momento įteikiami nuteistiesiems pasirašytinai. Šio straipsnio 2 dalyje numatytų tarptautinių institucijų atsakymai nuteistiesiems įteikiami ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo jų gavimo momento. Nuteistieji turi teisę tiesiogiai kreiptis į Respublikos Prezidentą, Lietuvos Respublikos Seimo ar Vyriausybės narį, prokurorą, Seimo skiriamą kontrolierių arba Teisingumo ministerijos atstovą šių asmenų lankymosi pataisos įstaigose metu. Nuteistiesiems draudžiama siųsti anoniminius ar kolektyvinius skundus valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams. Nuteistiesiems draudžiama kreiptis į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus bei visuomenines organizacijas su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais kitų nuteistųjų vardu arba ne per pataisos įstaigos administraciją. Siunčiamų pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų pašto išlaidas apmoka patys nuteistieji.

Taisyklių 192 p. įtvirtinta, kad nuteistieji pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus pateikia raštu. Pasiūlymai, prašymai (pareiškimai), peticijos ir skundai, kuriuos reikia išsiųsti, pataisos įstaigos personalui įteikiami pašto vokuose, o skirti pataisos įstaigos direktoriui – nuteistojo nuožiūra. Pagal Taisyklių 194 p., nuteistieji rašytinius pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus įteikia pataisos įstaigos direktoriaus paskirtam administracijos atstovui. Administracijos atstovas juos registruoja Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų registracijos žurnale ir duoda nuteistajam pasirašyti. Pasiūlymai, prašymai (pareiškimai), peticijos ir skundai, kuriuos reikia išsiųsti, išsiunčiami, o skirti pataisos įstaigos direktoriui perduodami per vieną darbo dieną nuo jų įteikimo (gavimo) momento. Nuteistųjų rašytiniai pasiūlymai, prašymai (pareiškimai), peticijos ir skundai, skirti pataisos įstaigos direktoriui, registruojami atskirame Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų registracijos žurnale. Gauti pašto vokuose nuteistųjų rašytiniai pasiūlymai, prašymai (pareiškimai), peticijos ir skundai, kuriuos reikia išsiųsti, nedelsiant perduodami pataisos įstaigos raštinei. Raštinės darbuotojai nuteistųjų rašytinius pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus registruoja teisės aktų nustatyta tvarka. Nuteistųjų rašytiniai pasiūlymai, prašymai (pareiškimai), peticijos ir skundai, skirti pataisos įstaigos direktoriui, pataisos įstaigos raštinei neperduodami ir joje neregistruojami. Jie registruojami ir perduodami šių taisyklių 194 punkte nustatyta tvarka (Taisyklių 195 p.).

Iš byloje esančio Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų, skirtų pataisos namų direktoriui registro matyti, kad pareiškėjo prašymai, pareiškimai buvo užregistruoti laikantis anksčiau nurodytų teisės aktų nustatytos tvarkos, prie kiekvieno pareiškėjo pateikto užregistruoti prašymo, pareiškimo, skundo yra pareiškėjo parašas (I t., b. l. 46-50, 178-183). Teismas pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad kurį nors pareiškėjo prašymą, pareiškimą ar skundą buvo atsisakyta užregistruoti.

Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2009-02-26 su pareiškimu kreipėsi į Vilniaus 2- ųjų pataisos namų direktorių prašydamas izoliuoti jį nuo kitų nuteistųjų, skirti jam kameros tipo patalpas, nes į 401- ąją sekciją, kurioje jis gyvena, yra įkelti du nuteistieji „nuskriaustieji“, su kuriais neįmanoma gyventi, dėl jų su kitais nuteistaisiais kyla konfliktai, pareiškėjas nori išvengti vėlesnio kitų nuteistųjų žeminimo (II t., b. l. 70). Vilniaus 2- ųjų pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnas 2009-02-26 tarnybiniame pranešime nurodė, kad 2009-02-26 apie 23 val. į įstaigos budėtojų dalį atėjo nuteistasis V. G. ir pareiškė, kad atsisako gyventi 7- jame nuteistųjų būryje (II t., b. l. 71). Vilniaus 2- ųjų pataisos namų direktoriaus budintysis padėjėjas 2009-02-26 Nutarimu kol nėra direktoriaus pareiškėją uždarė į baudos izoliatorių (II t., b. l. 68-69). Vilniaus 2- ųjų pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnas 2009-02-27 tarnybiniame pranešime nurodė, kad 2009-02-27 apie 12.00 val. nuteistasis V. G. atsisakė eiti į jam paskirtą 3- iąjį būrį (II t. b. l. 72). Pareiškėjas pareiškime nurodė, kad į jo gyvenamąją patalpą 401- ąją sekciją yra patalpinti du nuteistieji „nuskriaustieji“, su kuriais nuteistasis atsisako gyventi kartu, siekdamas išvengti konfliktų su kitais nuteistaisiais ir kad jam ramiau būtų kovoti dėl jo neteisėto nuteisimo (II t., b. l. 78). Dėl atsisakymo atlikinėti bausmę 3- ajame nuteistųjų būryje, pareiškėjas atsisakė pasiaiškinti raštu ir žodžiu (II t., b. l. 73). Vilniaus 2- ųjų pataisos namų direktorius 2009-02-27 Nutarimu V. G. paskyrė drausminę nuobaudą: uždarė į baudos izoliatorių 15 parų (II t., b. l. 74-75). 2009-02-27 apie 17.05 val. pareiškėjas sąmoningai atsisakė valgyti, motyvavo tuo, kad į jo gyvenamąją sekciją apgyvendintas „nuskriaustasis“ nuteistasis (II t., b. l. 78). Su nuteistuoju (pareiškėju) 2009-03-02 kalbėjosi direktoriaus pavaduotojas, pokalbio metu atsakyta į nuteistojo klausimus, perspėtas dėl neteisėto badavimo pasekmių (77, 80, 81). 2009-03-16 buvo gautas Vilniaus 2- ųjų pataisos namų apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojo tarnybinis pranešimas dėl drausmės pažeidimo, kuriame nurodyta, kad nuteistasis V. G. atsisakė eiti į paskirtą būrį, konkrečių priežasčių nenurodė (II t., b. l. 64). Taip pat 2009-03-16 buvo gautas kito Vilniaus 2- ųjų pataisos namų pareigūno tarnybinis pranešimas, kad 2009-03-16 apie 15.30 val. nuteistasis V. G. atsisakė eiti į paskirtą būrį (II t., b. l. 65). Pareiškėjas 2009-03-16 pareiškime nurodė, kad jis nori ramybės ir atsisako eiti į kitą būrį ir kitą gyvenamąją zona (II t., b. l. 63). 2009-03-17 Nutarimu nuteistajam V. G. (pareiškėjui) buvo skirta drausminė nuobauda, patalpinant jį į baudos izoliatorių 15 parų (II t., b. l. 66-67).

Vadovaujantis Kodekso 12 str. 1 ir 2 d., nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių. Nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Pagal Kodekso 110 str. 1 d. 1 ir 2 p., laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo: 1) laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos ir 2) vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus.

Teismas, apibendrinęs tai, kas anksčiau pasakyta, daro pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui drausminės nuobaudos buvo paskirtos teisėtai ir pagrįstai. Bausmės vykdymo institucijos teisėti nurodymai nuteistiesiems yra privalomi. Jų nevykdymas užtraukia drausminę atsakomybę. Pareiškėjas nepagrįstai atsisakė eiti į paskirtą būrį ir gyvenamąsias patalpas. Tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė minėtas Kodekso 12 str. 1 ir 2 d. bei 110 str. 1 d. 1 ir 2 p. įtvirtintas teisės normas. Teismas pabrėžia, kad minėto Kodekso 70 str. 6 d. analizė, teismui, be kita ko, suponuoja išvadą, kad už atsisakymą gyventi paskirtame būryje nėra baudžiama tik tuo atveju, kai pataisos įstaigos pareigūnams nurodomos svarbios priežastys, kurių pagrįstumą jie gali patikrinti atlikę tyrimą. Tuo atveju, jeigu atlikti bausmę paskirtame būryje atsisakoma nenurodant to priežasčių arba tiesiog abstrakčiai jas paminint, bet konkrečiai neįvardijant, tai traktuotina kaip drausmės pažeidimas, už kurį gali būti skiriama nuobauda, sukelianti tam tikras teisines pasekmes.

Byloje esanti 2009-03-16 Tarnybinio tyrimo „Dėl nuteistojo V. G. atsisakymo bausmę atlikti apskirtame būryje“ išvada tvirtina, kad nuteistasis V. G. pareiškė, kad į jo gyvenamą patalpą yra patalpinti du nuteistieji, su kuriais jis atsisako gyventi kartu, nes jie, jo manymu, prikluso žemesnei nuteistųjų kastai, t. y. „nuskriaustieji“, todėl jis atsisakė bausmę atlikti 7- ajame būryje. Dėl atsisakymo atlikti bausmę 3- jame būryje pareiškėjas atsisakė paaiškinti tiek raštu, tiek žodžiu. Tarnybinio tyrimo metu 3- iojo būrio nuteistieji teigė nežinantys, kodėl V. G. atsisako bausmę atlikti jų būryje, nes jie jo nepažįsta. 7- ojo būrio nuteistieji teigė, kad taip pat nežino, kodėl V. G. atsisako bausmę atlikti 7- ajame būryje. Tvirtino, kad niekas iš jų nėra priešiškai nusiteikę V. G. atžvilgiu ir niekas su juo nekonfliktuoja. Todėl padarė išvadą, kad pareiškėją izoliuoti, vadovaujantis Kodekso 70 str. 6 d., nuo įstaigoje esančių nuteistųjų netikslinga (II t., b. l. 51).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Vilniaus 2- ieji pataisos namai neatliko jokių neteisėtų veiksmų, veikė pagal galiojančių teisės aktų nuostatas.

Kaip minėta, pareiškėjas teismo prašo priteisti jam 200 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą, nes, pareiškėjo nuomone, dėl neteisėtų atsakovo veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą – neteko ryšio su išoriniu pasauliu, buvo priverstas badauti, dėl to pablogėjo sveikatos būklė, reikėjo psichologinės pagalbos, jautėsi labai pažemintas. LR Konstitucijos 30 str. 2 d. nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, LR Konstitucinis Teismas 1997-01-20 ir 2004-12-13 nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą būtina vadovautis ne tik LR ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Civilinio kodekso 6.271 str. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (6.271 str. 1 d.). Valdžios institucija – bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos.

Civilinio kodekso 6.263 str. 1 d. nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. Kad būtų pripažintas reikalavimas dėl žalos atlyginimo pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d. įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Civilinio kodekso 6.271 str. 3 d. aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).

Kaip minėta, LR ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. įtvirtinta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Ši teisės norma reiškia, kad administraciniai teismai sprendžia bylas ir dėl neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo.

Teismas pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas nebūtinai sietinas su turtinės žalos padarymu.

Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (Civilinio kodekso 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Žalos, tiek turtinės, tiek neturtinės, atsiradimas gali būti įrodytas, vadovaujantis faktiniais duomenimis, numatytais LR ABTĮ 57 str.

Įvertinęs byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, teismas konstatuoja, kad ginčo atveju anksčiau paminėtų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Teismas akcentuoja, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Ginčo atveju neturtinės žalos atsiradimas nepagrįstas jokiais prejudicinę galią turinčiais įrodymais. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pasimatymus pakeisdavo į telefoninius pokalbius (I t., b. l. 55). Pareiškėjo badavimo laikotarpiu nuo 2008-03-14 (I t., b. l. 12) iki 2008-04-17 (I t., b. l. 24), t. y. 34 dienas (I t., b. l. 14), pareiškėjo sveikatos būklė buvo pastoviai stebima, ypatingų sveikatos pokyčių, nulemtų badavimo, medicininiuose dokumentuose nenurodyta (I t., b. l. 23, 72-90). Pareiškėjas buvo ir yra nuolatos konsultuojamas psichiatro (I t., b. l. 23), nes jis turi neįgalumą dėl galvos traumos (I t., b. l. 28). Pareiškėjo paskelbtas bado streikas teismo laikytinas sąmoningu pareiškėjo veiksmu, t. y. sąmoningai jo pasirinktu elgesio variantu, kurį nulėmė subjektyvios aplinkybės.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro pagrįstą išvadą, kad byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos. Nenustačius neteisėtos veikos ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė nepataisomus nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, kankinimą ir baimę. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir dėl jo patirtos neturtinės žalos bei paaiškinimo, kodėl būtent 200 000 Lt suma kompensuotų teigiamą žalą. Teismas konstatuoja, kad nėra jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus 2- ųjų pataisos namų. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (LR ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str., teismas

nusprendė:

pareiškėjo V. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.