- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-12
- Bylos Nr.
- e2-4084-965/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-01957-2020-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Ieškinys patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Erika Tamošaitienė (pirm.)
- Ieškovas
- V. G.
- Atsakovas
- T. A., Klaipėdos miesto savivaldybės administracija
- Trečiasis asmuo
- J. M.
- Advokatai
- Rimvydas Kairys
- Kategorijos
- 2.1.6.3Civilinių teisių gynimas
- 2.5.1Paveldėjimo samprata, pagrindai ir palikimo atsiradimas
- 3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
- 3.2.3.1Žodinis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.4.5.15pavadinimo nepavyko patikrinti
atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos įgaliotam atstovui Linui Ališauskui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą ieškovo V. G. (V. G.) ieškinį atsakovėms T. A., Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl nuosavybės teisės pripažinimo ir palikimo priėmimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. M..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašo pripažinti iš dalies negaliojančiu 1992 m. lapkričio 18 d. susitarimą privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini); pripažinti iš dalies negaliojančia 1993 m. sausio 19 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį bei pripažinti ieškovo nuosavybės teisę į 2/3 dalis šio buto. Taip pat prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovas V. G. priėmė mirusios sutuoktinės L. G. palikimą, pradėjęs faktiškai jį valdyti. Prašo priteisti iš atsakovės T. A. ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovo šeima gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), su uošviais. 1992 m. pabaigoje – 1993 m. pradžioje ginčo buto privatizavimo metu ieškovas kartu su sutuoktine, uošviais ir kitais pilnamečiais šeimos nariais kreipėsi į namų valdybą ketindamas privatizuoti butą ir pasirašė susitarimą pirkti privatizuojamą ginčo butą. Ieškovas teigia, kad šio dokumento neperskaitė ir nežinojo, kas jame parašyta, jam dokumentas nebuvo išverstas į rusų kalbą, jo esmė nebuvo išaiškinta. Teigia, kad tarp visų suaugusių šeimos narių buvo susitarimas, kad ieškovas ir jo sutuoktinė butą išsipirks, o uošviai, nors už butą nieko nemokėjo, išreiškė norą, kad butas būtų privatizuotas ir jo sutuoktinės L. G. dukters T. A. vardu. Ieškovas ir jo sutuoktinė tam neprieštaravo. Po buto privatizavimo ieškovas buvo įsitikinęs, kad yra buto bendrasavininkas ir kartu su sutuoktine jam priklausė 2/3 buto dalys, o atsakovei T. A. – 1/3 buto dalis. Ieškovas su sutuoktine butą naudojo ir valdė kaip savo. Apie savo pažeistas teises ieškovas sužinojo po to, kai 2019 m. lapkričio mėn. kilo konfliktas su atsakove T. A. ir jos sutuoktiniu dėl ginčo buto pardavimo. Taip pat iš archyvo duomenų ieškovui tapo žinoma, kad pagal 1993 m. sausio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį ginčo buto pirkėjas yra T. I.. Susiklostė tokia situacija, kad butas, pasirašius notarinę sutartį, tapo tik atsakovės T. A. (buvusi pavardė I.) nuosavybe, todėl ieškovas ginčija šį sandorį, kaip sudarytą dėl esminio suklydimo, pirkimo–pardavimo sutartis taip pat turėtų būti pripažinta iš dalies negaliojančia. Ieškovas taip pat paaiškino, kad po sutuoktinės mirties ginčo bute gyveno vienas, nes uošviai tuo metu jau buvo mirę, o dukterys gyveno atskirai. Po sutuoktinės mirties nei vienas iš paveldėtojų į notarą dėl palikimo priėmimo nesikreipė. Ieškovas mano, kad palikimą priėmė pradėjęs turtą faktiškai valdyti. Ieškovas teigia, kad senaties terminas pareikšti ieškinį nėra praleistas.
Atsiliepimas
Atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodo, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti ir taikyti ieškinio senatį. Atsakovės nuomone, ieškinio senatis dėl ieškovo pažeistų teisių, kylančių iš privatizavimo sandorio, turėtų būti skaičiuojama nuo tos dienos, kai ieškovas 1992 lapkričio 18 d. davė sutikimą ginčo butą privatizuoti T. A. (buvusi T. I.) vardu. Taip pat nurodo, kad byloje kilo ginčas ne dėl privatizavimo sandorio, o dėl šeimos narių teisių apimties į privatizuotą ginčo butą ir atitinkamai nekilnojamojo turto registro įrašų teisingumo / tikslinimo. Pažymėjo, jog ieškovui tenka pareiga įrodyti, jog jis yra tinkamas privatizavimo subjektas. Nesutinka su ieškovo teiginiais, jog mokant ginčo buto mokesčius, jis nežinojo ar nematė įrašų dėl nurodyto ginčo buto savininko, naudotojo. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog per įstatyme nustatytą terminą išreiškė savo valią privatizuoti būstą, nepateikė įrodymų, jog yra tinkamas tokio privatizavimo proceso subjektas, taip pat nėra įrodymų, jog negalėjo atlikti buto privatizavimo procedūrų dėl savivaldybės ar kitų institucijų veiksmų.
Atsakovė T. A. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodo, kad su pareikštu ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti ir taikyti ieškinio senatį. Paaiškino, kad nuo pat ginčijamo sandorio ir ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momento ieškovas žinojo ir suprato, kas taps privatizuojamo buto savininku. Teigia, kad visų šeimos narių sutarimu buvo sutarta, kad butas bus privatizuotas atsakovės T. A. vardu, panaudojant atsakovės, jos mamos ir senelio lėšas. O ieškovas prie buto privatizavimo nei pinigais, nei investiciniais čekiais neprisidėjo. Ieškovui taip pat buvo žinoma, kad mokesčius už butą moka ne savo, o atsakovės T. A. vardu, kuri ir nurodyta buto savininke. Taip pat paaiškino, kad po sutuoktinės mirties butu ieškovas nesirūpino, butas buvo apleistas, dėl to tarp ieškovo ir atsakovės kildavo konfliktų, bute buvo pradėtas daryti remontas ir pakeista spyna, todėl mano, kad yra teisinis pagrindas netenkinti reikalavimo ir dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. M. (O.) pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodo, kad su pareikštu ieškiniu sutinka ir prašo jį tenkinti. Paaiškino, kad ji nežino, kieno vardu buvo privatizuotas ginčo butas ir kas už jį sumokėjo privatizavimo metu, tačiau atsimena, kad tarp šeimos narių buvo susitarimas, jog ginčo butas bus privatizuotas ieškovo, jo sutuoktinės ir atsakovės T. A. vardu. Šiuo butu visą laiką rūpinosi jos tėvai, tai yra jos mama (ieškovo sutuoktinė) ir ieškovas. Mirus mamai, tėvas ir toliau liko gyventi bute, juo rūpinosi, niekas niekada jam pretenzijų nereiškė. Taip pat nurodė, kad tik 2019 m. pabaigoje ieškovas sužinojo, kad nei jam, nei jo sutuoktinei butas nepriklauso.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu ieškovas ir jo atstovė palaikė ieškinio reikalavimus, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad 1970 m. atvyko gyventi į Lietuvą iš Ukrainos, vėliau susituokė su L. G. ir gyveno kartu su sutuoktinės tėvais. Kadangi nemoka lietuvių kalbos, nesuprato susitarimo teksto, niekas pasirašomų dokumentų jam neišvertė. Visada manė, kad butas privatizuojamas jo, jo sutuoktinės L. G. ir jos pilnametės dukters T. vardu lygiomis dalimis. Nurodo, kad butas buvo privatizuotas už investicinius čekius. Savo investicinius čekius jis buvo perdavęs žmonai, todėl šiuo metu negali nurodyti konkrečios sumos. Be to, tikėtina, kad privatizavimo metu L. G. panaudojo ir jų nepilnametės dukters J. investicinius čekius. 2002 m. ir 2005 m. mirė uošviai ir jis toliau su žmona gyveno ginčo bute, jį prižiūrėjo ir išlaikė, vėliau, mirus žmonai 2016 m., jis liko gyventi bute, mokėjo mokesčius. Kad butas priklauso tik atsakovei, sužinojo 2019 m., tarp šalių kilus konfliktui. Prašo pripažinti susitarimą negaliojančiu dėl suklydimo, nes ieškovas nesuprato, ką pasirašo, ir pripažinti jam nuosavybės teises į 2/3 dalis ginčo buto.
Šalies argumentai
Atsakovė ir jos atstovas teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad butą, esantį (duomenys neskelbtini), gavo atsakovės senelis – jos mamos L. G. tėvas A. Š.. Visų šeimos narių buvo nutarta, kad butas bus privatizuotas atsakovės vardu, ieškovas susitarimus suprato, nes šeimoje visada bendraudavo rusiškai. Buto privatizavimui buvo panaudoti atsakovės, jos mamos L. G. ir senelio A. Š. investiciniai čekiai. Atsakovės nuomone, ieškovas savo investicinius čekius panaudojo įsigydamas UAB „Sigal“ akcijas. Ieškovas visą laiką suprato, kad butas priklauso atsakovei, nes visus su butu susijusius dokumentus, renovacijos klausimus perduodavo atsakovei. Atsakovė neneigia, kad ieškovas, gyvendamas bute, mokėjo mokesčius.
Atsiliepimas
Atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės atstovas teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes, ieškinį prašė atmesti ir taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad ieškinyje pareikštas reikalavimas negali būti tenkinamas dar ir dėl to, kad nesukeltų ieškovui jokių teisinių pasekmių. Pripažinus ieškovo prašomą sandorį negaliojančiu ir pritaikius restituciją, butas nuosavybės teise turėtų būti sugrąžintas savivaldybei.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. M., teismo posėdžio metu palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad buto privatizavimo metu buvo nepilnametė, tačiau girdėjo kitus šeimos narius kalbantis dėl buto privatizavimo. Jos žiniomis, šeimoje buvo tariamasi, kad butas bus privatizuotas visos jos šeimos narių, t. y. mamos L. G., tėvo V. G. ir sesers T. A., vardu, o ne tik atsakovės.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
ieškinys atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenimis nustatyta, kad santuoka tarp ieškovo ir L. G. (mirties data (duomenys neskelbtini)) buvo sudaryta 1977 m. sausio 15 d. Butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovei T. A. 1993 m. sausio 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu pagal LR 1991 m. gegužės 28 d. Įstatymą Nr. I-1374 Nr. 1-549.
Dėl suklydimo susitariant privatizuoti butą, sudarant buto pirkimo–pardavimo sutartį pagal Butų privatizavimo įstatymą
Ieškovas prašo pripažinti 1992 m. lapkričio 18 d. susitarimą privatizuoti butą negaliojančiu dėl suklydimo bei 1993 m. sausio 19 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties dalį negaliojančia, nes ieškovas nesuprato, ką pasirašo, ir pripažinti jam nuosavybės teises į 2/3 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini).
1991 m. gegužės 21 d. priimtame Butų privatizavimo įstatyme (toliau – BPĮ) buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privatinėn nuosavybėn savo nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatytos gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka. BPĮ 4 straipsnyje, reglamentavusiame privatizavimo subjektus, nustatyta, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad gyvenamojo namo, buto nuomininkas ir jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo–pardavimo sutartis nesudaroma. Tai reiškia, jog įvykdžius pirmąją sąlygą – minėtiesiems asmenims iš principo susitarus dėl gyvenamosios patalpos pirkimo, susitariama dėl pirkėjo pusėje esančių teisės subjektų konkrečios teisinės padėties sudarant pirkimo–pardavimo sutartį. Beje, nuomininko ir jo šeimos narių, neįgijusių nuosavybės teisių į privatizuotą gyvenamąją patalpą, teisės buvo apibrėžtos Įstatymo 12 straipsnyje, kuriame nustatyta, jog nuomininkas ar jo šeimos nariai, neįgiję nuosavybės teisės į privatizuotąjį butą, juo naudojasi kaip savininko (bendrasavininkio) šeimos nariai. Pažymėtina, kad 1991 m. liepos 29 d. priimtas įstatymas Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio notariato įstatymo papildymo, kuriuo Valstybinio notariato įstatymas papildytas 161 straipsniu. Šiame straipsnyje buvo numatytas šeimos narių susitarimų dėl gyvenamojo būsto pirkimo supaprastintas tvirtinimas, t. y. valstybinei įmonei, įstaigai buvo leista patvirtinti buto nuomininko ir jo šeimos narių susitarimus dėl gyvenamojo buto pirkimo.
Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad T. I. 1992 m. lapkričio 18 d. pareiškimu kreipėsi su prašymu į Klaipėdos miesto merą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo. 1992 m. lapkričio 18 d. pareiškimas (registro Nr. 3149) apie susitarimą pirkti privatizuojamą butą patvirtina, kad Tatjana I. M., A. N. Š., V. A. Š., L. A. G. ir G. V. N. susitarė, jog butas, esantis (duomenys neskelbtini), bus perkamas A. Š. N. vardu. Pareiškime taip pat nurodyta, kad nurodyti asmenys sutinka, kad perkamo buto savininke, įforminus pirkimo–pardavimo sutartį valstybinėje notarinėje kontoroje, bus T. I.. Šis susitarimas yra patvirtintas butų privatizavimo dokumentus tvarkiusios įstaigos darbuotojo parašu.
Klaipėdos miesto mero 1993 m. sausio 11 d. potvarkiu Nr. 26 Dėl komunalinių butų pardavimo privačion nuosavybėn nutarta T. I. privačiai nuosavybei perduoti butą su rūsiu, adresu (duomenys neskelbtini), už 16 083 talonų, apmokėjimas už butą: 20 proc. kainos grynaisiais pinigais – 1 910 ir 80 proc. kainos investiciniais čekiais – 14 122. 1993 m. sausio 19 d. privatizavimo sutartimi Registro Nr. 1-549 ginčo butas buvo parduotas už 16 083 rublius, iš kurių 1 961 rublis sumokėtas grynais ir 14 122 rubliai sumokėti valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis. Pagal byloje pateiktus kvitus, ginčo buto pirkėja T. I. M. 1992 m. gruodžio 24 d. Butų ūkio privatizavimo tarnybai už privatizuojamą butą sumokėjo 1 967 sumą (valiuta nenurodyta), tai yra 20 procentų turto vertės ir pagal 1992 m. gruodžio 24 d. pranešimą taip pat sumokėjo 1 369 rublius. 1992 m. gruodžio 24 d. pranešimu nustatyta, kad L. A. G. Butų ūkio privatizavimo tarnybai už privatizuojamą butą sumokėjo 12 753 rublius. 1993 m. sausio 19 d. privatizavimo sutartis sudaryta tarp Klaipėdos miesto valdybos (pardavėjos) ir T. I. M. (pirkėjos). Sutarties 3 punkte nurodyta, kad sutarties sudarymo išlaidas moka pirkėjas. 1992 m. lapkričio 18 d. mokesčio mokėjimo kvitas patvirtina, kad dokumentų parengimo išlaidas 1 158 sumą (valiuta nenurodyta) sumokėjo T. I. ir A. Š. N., kvite taip pat nurodytas adresas (duomenys neskelbtini).
Ieškovas prašo įvertinti tai, kad jis yra rusakalbis, pagal savo teisinį statusą jis turėjo būti buto privatizavimo sandorio šalimi ir, priklausomai nuo jų su sutuoktine ir kitais šeimos nariais susitarimo privatizuoti butą turinio, būti bendrasavininku.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sudaryto sandorio neteisėtumui suklydimo pagrindu konstatuoti reikia nustatyti patį suklydimo faktą, o po to vertinti, ar suklydimas buvo esminis. Tam, kad konstatuotų suklydimą buvus esminį, reikia nustatyti, kokia buvo sandorį sudariusios, o dabar jį ginčijančios, šalies valia sandorio sudarymo metu. Tik esminis suklydimas ir dėl šio suklydimo atsiradusi sandorį sudariusios šalies valios yda gali būti pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Vertinant, ar suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis), t. y. šalies, teigiančios, jog ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus, protingo žmogaus elgesį tokiomis pat aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Vertinant, ar asmuo sąžiningai klydo sudarydamas sandorį, svarbu išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis formavosi asmens valia sudaryti tokį sandorį, taip pat, ar paties galimai klydusio asmens veiksmai lėmė jo tikrosios vidinės valios neatitikimą sandoryje išreikštai valiai, ar tokiam asmens valios neatitikimui padarė poveikį kita sandorio šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2004; 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009 ir kt.). Pareiga įrodyti, kad suklysta ir kad suklydimas buvo esminis, tenka šaliai, kuri prašo dėl suklydimo sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu (CPK 12, 178 straipsniai).
Nagrinėjamos bylos aplinkybės, teismo vertinimu, neleidžia spręsti, kad pasirašydamas ginčijamą susitarimą ieškovas esmingai suklydo. Nors ieškovas yra rusakalbis, tačiau jis neįrodė aplinkybės, kad jam nebuvo išaiškintos susitarimo sudarymo pasekmės. Ieškovo teiginys, jog jis nemokėjo lietuvių kalbos ir niekas jam nevertė ir neaiškino sudaromo sandorio teisinių pasekmių, turėtų reikšti, kad jo šeimos nariai jį tyčia apgavo, tačiau tokių aplinkybių ieškovas neįrodė. Tai, kad ieškovas nesuprato susitarimo turinio, verčia abejoti ir faktas, jog šeimoje visi kalbėjo rusiškai, privatizavimo klausimai tarp šeimos narių buvo aptarinėjami taip pat rusiškai. Šias aplinkybes patvirtino atsakovė T. A., trečiasis asmuo J. M., jų neginčijo ir pats ieškovas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas teismo posėdžio metu patvirtino, jog dar iki buto privatizavimo įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę. Nors nurodė, kad gaunant pilietybę, nebuvo reikalavimo mokėti lietuvių kalbą, tačiau nepateikė įrodymų, kad jam buvo taikytos kitokios, t. y. išskirtinės sąlygos, nei kitiems Lietuvos Respublikos pilietybės siekiantiems asmenims.
Buvus tokį šeimos narių susitarimą, kad butas bus privatizuotas T. A. vardu, patvirtina liudytojos A. S. parodymai. A. S., ieškovo sutuoktinės L. G. sesuo, teismo posėdžio metu nurodė, kad ginčo butą nuomai gavo jos tėvas A. Š., šeimoje buvo susitarta, kad butą privatizuos T. A., nes jos tėvai nenorėjo. Apie tokį susitarimą žinojo visi, taip pat ir ieškovas. Butui privatizuoti buvo panaudotos T. A., L. G. ir jų tėvo A. Š. lėšos. Trečiojo asmens J. M. paaiškinimai dėl šeimos narių susitarimo vertintini kritiškai, nes tuo metu ji buvo nepilnametė ir pati nedalyvavo suaugusių šeimos narių susitarimuose. Be to, jos paaiškinimai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra pateikta rašytinių įrodymų, jog buto įsigijimui buvo panaudotos ieškovo lėšos. Viena ta aplinkybė, kad prie buto privatizavimo prisidėjo ieškovo sutuoktinė L. G. savo lėšomis, nereiškia, kad taip ji išreiškė valią įgyti turtą savo vardu. L. G. lėšos galėjo būti panaudotos ir kitų sutarčių pagrindu, pavyzdžiui, dovanojimo, paskolos ir kt. Ieškovas taip pat neįrodė ir net neįrodinėjo savo sutuoktinės L. G. valios trūkumų, kad ji taip pat nesuprato susitarimo turinio bei esmės.
Iš visų aptartų aplinkybių, įvertinus ir ieškovo amžių (sandorio sudarymo metu buvo 39 metų amžiaus), išsilavinimą (jo teigimu, baigęs Jūreivystės mokyklą), jokių sveikatos problemų neturėjo, dirbo (jo teigimu, jūreiviu, bocmanu), dalyvavo ir kitų sandorių sudaryme (įsigyjant juridinio asmens akcijas), darytina išvada, kad jis pats turėjo būti apdairus ir rūpestingas, išsiaiškinti visas su sandoriu susijusias aplinkybes, galimas atliekamo veiksmo pasekmes. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Teismo nuomone, ieškovo sutuoktinės L. G. investicinių čekių panaudojimas privatizuojant butą negalėjo paveikti šio susitarimo turinio ar jo sudarymo metu (1992 m. lapkričio 18 d.) nulemti ieškovo klaidingą įsitikinimą, kad ir jis taps 1/3 dalies buto savininku kartu su atsakove ir L. G..
Tai, kad ieškovas, gyvendamas ginčo bute, mokėjo už komunalinius patarnavimus ir kitus buto išlaikymo mokesčius, patvirtina naudojimosi ginčo butu faktą, bet ne jo nuosavybę. Pažymėtina, kad asmenys, BPĮ nustatyta tvarka neįgiję nuosavybės teisės į privatizuojamą butą (nes tokią teisę perleido kitiems BPĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodytiems asmenims), pripažintini atsisakiusiais nuo nuosavybės teisės į butą įgijimo ir atitinkamai nesiekiančiais teisių ir pareigų, kurias sukuria nuosavybės turėjimas, bet jie negali būti pripažinti atsisakiusiais teisės naudotis privatizuotu butu – tokia teisė jiems išlieka ir ši teisė negali būti paneigiama nuosavybės teisės į privatizuotą butą perėjimo kitam asmeniui faktu.
Iš nurodytų aplinkybių negalima spręsti, jog ginčo sandoris neatitiko protingumo kriterijų, ar, kad ieškovas, turėdamas galimybę tapti buto bendrasavininku, atsisakęs tokios galimybės sudarė sau nenaudingą sutartį, nes neįrodė nei savo, nei savo sutuoktinės valios trūkumų susitarimo sudarymo metu. Dėl to, įvertinus byloje pateiktų įrodymų visumą, nėra pagrindo susitarimo ir privatizavimo sandorio, kaip sudarytų iš esmės suklydus, dalis pripažinti negaliojančiomis, o ieškovo – buto bendraturčiu.
Dėl ieškinio senaties
Ieškovas ieškinyje bei teismo posėdžio metu nurodė, kad apie savo pažeistas teises sužinojo tik 2019 m., tarp šalių kilus konfliktui dėl buto pardavimo, todėl mano, kad ieškinio senaties termino nepraleido. Atsakovų nuomone, ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, nes apie pažeistas teises galėjo ir turėjo sužinoti nuo susitarimo pasirašymo ir buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dienos.
Ginčijami sandoriai sudaryti galiojant 1964 metų redakcijos CK, kurio 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Tiek minėto kodekso 86 straipsnio 1 dalyje, tiek 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas tiek taikant subjektyvųjį momentą, tiek kitą kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista.
Iš bylos duomenų nustatyta, kad susitarimas pirkti privatizuotą butą sudarytas 1992 m. lapkričio 18 d., susitarime yra aiškiai nurodyta, kad T. I., A. Š., V. Š., L. G. ir V. G. sutarė, jog privatizuojamas butas bus perkamas T. I. (dabar – A.) vardu ir ji bus nurodyta buto savininke. Taigi susitarimo turinys aiškus, todėl įvertinus ieškovo amžių sandorio sudarymo metu, išsilavinimą, aplinkybę, kad jis nepasirašė pirkimo–pardavimo sutarties ir tai suprato, taip pat nustačius, kad sandorio sudarymo (susitarimo pasirašymo) metu ieškovas esmingai nesuklydo, kad sutartis buvo įregistruota viešame registre, t. y. tinkamai išviešinta, laikytina, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo arba turėjo sužinoti po buto pirkimo–pardavimo sutarties privatizavimo būdu sudarymo momento, t. y. 1993 m. sausio 19 d., o ne 2019 metais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas patvirtino, jog namuose visą laiką buvo buto nuosavybę T. A. vardu patvirtinantys dokumentai, jie buvo laisvai prieinami ir pasiekiami. Taigi ieškovas, būdamas bent vidutiniškai atidus, atsargus ir rūpestingas, turėjo realias galimybes domėtis ginčo buto privatizavimo eiga, susipažinti su visais dokumentais, t. y. sužinoti apie tariamą savo teisės pažeidimą ir savo teises ginti teismine tvarka, nepažeidžiant įstatyme įtvirtinto ieškinio senaties termino. Nagrinėjamu atveju ieškovas į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip 28 metams nuo savo tariamų teisių pažeidimo momento, todėl, pasibaigus įstatymo nustatytam trejų metų ieškinio senaties terminui, išnyko ieškovo teisė į gynybą, ir tai yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį.
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo
Ieškovas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po sutuoktinės L. G. mirties (duomenys neskelbtini), jis priėmė visą jos palikimą, pradėjęs jį faktiškai valdyti. Nurodo, kad po sutuoktinės mirties liko butas, esantis (duomenys neskelbtini), garažas, esantis (duomenys neskelbtini), bei piniginės lėšos.
Iš notarės Raimondos Kundrotienės pranešimo matyti, kad (duomenys neskelbtini) mirus L. G., Klaipėdos m. 5-ajame notaro biure paveldėjimo byla neužvesta, paveldėtojai nesikreipė.
Pagal CPK XXVI skyriaus nuostatas teismas juridinę reikšmę turinčius faktus gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Be to, pagal CPK 444 ir 445 straipsnius teismas gali nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tik tada, kai nuo prašomo nustatyti fakto priklauso asmens asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2008).
Teismas, nustatydamas juridinę reikšmę turinčius faktus, kad pareiškėjas priėmė savo artimųjų palikimą po jų mirties faktiniu turto valdymu, vadovaujasi įrodymais, taip pat CK 1.5 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad, sprendžiant tokio pobūdžio bylas, būtina vadovautis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais. Teismas pažymi, kad civiliniai santykiai pasižymi dispozityviškumu ir kiekvienas savininkas teises į savo turtą įgyvendina laisvai ir nepakankamas rūpinimasis turtu negali paneigti pačios teisės į turtą. Sprendžiant klausimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo dėl palikimo priėmimo, pirmiausia būtina nustatyti palikimą sudarantį turtą. Teismui atmetus ieškinio dalį dėl sandorio negaliojimo ir nuosavybės teisės pripažinimo į dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), nėra pagrindo teigti, kad L. G. palikimo dalį sudaro 1/3 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini).
Iš Registrų centro išrašo matyti, jog nuosavybės teisę į garažą, esantį (duomenys neskelbtini), V. G. įgijo 2016-06-27 Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimo pagrindu santuokos metu, nors nuosavybė jo vardu registruota 2017-04-27, t. y. jau po žmonos L. G. mirties. Kadangi turto įregistravimas viešajame registre atlieka tik teisės išviešinimo, bet ne nuosavybės teisės nustatymo funkciją, darytina išvada, kad garažas įgytas santuokos metu ir buvo bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Bendroji jungtinė nuosavybė baigiasi vienam iš sutuoktinių mirus (CK 3.100 straipsnio 1 punktas).
Teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad visas sutuoktinės banko sąskaitoje buvusias pinigines lėšas nuėmė po sutuoktinės mirties ir jas panaudojo laidotuvėms. Iš į bylą pateikto AB „Swedbank“ L. G. sąskaitos išrašo (sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini)) nustatyta, kad sąskaitos likutis yra 8,36 Eur.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.51 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, juo rūpintis kaip savo turtu, t. y. valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius ir pan. Kasacinis teismas yra pasisakęs dėl palikimo priėmimo faktiškai pradėjus turtą valdyti, kaip vieno iš CK 5.50 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų palikimo priėmimo būdų, skirtumo nuo kitų palikimo priėmimo atvejų. Tokiu būdu priimant palikimą nereikalaujama, kad įpėdinio atliekami veiksmai būtų teisiškai įforminti; tuo palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus turtą valdyti, iš esmės skiriasi nuo kitų palikimo priėmimo būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2013). Kaip paaiškino ieškovas, jis tiek iki sutuoktinės mirties, tiek po jos mirties vienas rūpinosi garažu, juo naudojosi, disponavo sutuoktinės lėšomis po jos mirties, L. G. dukros į palikimą nepretendavo ir jo nepriėmė. Ieškovas elgėsi kaip turto savininkas, ir tokiu būdu išreiškė valią priimti palikimą (1/2 dalį garažo ir banko sąskaitoje esančias lėšas) po sutuoktinės L. G. mirties, pradėdamas faktiškai jį valdyti, atliko aktyvius veiksmus, siekdamas įgyti nuosavybę į paveldimą turtą (CPK 178, 185 straipsniai).
Prašomas nustatyti juridinę reikšmę turtintis faktas ieškovui sukels teisines pasekmes (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškovas negali kitokia tvarka gauti šį faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų, prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas neprieštarauja įstatymui, formuojamai teismų praktikai, be to, suinteresuoti asmenys neprieštarauja juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui, ieškovo prašymas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tenkintinas. Šio fakto nustatymas reikalingas, kad ieškovas įstatymų nustatyta tvarka paveldėtų po sutuoktinės mirties likusį turtą.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių
2020 m. gegužės 18 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovės T. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) vardu registruoto buto, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), areštas, uždraudžiant atsakovei bet kokį areštuoto turto perleidimą, įkeitimą kitiems asmenims ar kitokį nuosavybės teisės pakeitimą ar apribojimą bei turto vertės sumažinimą. Laikinosios apsaugos priemonės, atmetus ieškinį, panaikintinos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškinio dalį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir nuosavybės teisės pripažinimo, ieškovo bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teismas nagrinėja ypatingosios teisenos tvarka (CPK 442 straipsnis). Tokiu atveju dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 443 straipsnio 6 dalis). Patenkinus ieškovo prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bet nenustačius, kad dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai nagrinėtu klausimu yra priešingi, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų už pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmestinas (CPK 443 straipsnio 6 dalis).
Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Atmetus ½ dalį ieškovo reikalavimų, atsakovė turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, proporcingai atmestų reikalavimų daliai. Atsakovė pateikė duomenis, kad patyrė iš viso 2 200 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias prašo priteisti. Pagal atsakovės atstovo pateiktą atstovavimo išlaidų detalizaciją nustatyta, kad teisinė konsultacija sudaro 50 Eur, susipažinimas su procesiniais dokumentais (2 val.) – 100 Eur, atsiliepimo į ieškinį parengimas – 600 Eur, atskirojo skundo dėl laikinųjų apsaugos priemonių parengimas – 350 Eur, atstovavimas pirmosios instancijos teisme – 800 Eur, mokesčiai valstybei – 299,91 Eur. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra duomenų, kad dėl nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, atsakovė būtų pateikusi atskirąjį skundą, todėl už atskirojo skundo parengimą patirtos išlaidos yra nepagrįstos. Atstovavimo teisme išlaidos (800 Eur) neatitinka Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytų maksimalių užmokesčio dydžių. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2020-07-13 parengiamasis teismo posėdis truko nuo 9.31 val. iki 10.23 val.; 2020-09-21 teismo posėdis truko nuo 9.02 val. iki 11.37 val. Taigi atsakovei už 4 atstovavimo teismo posėdžių metu valandas priklauso maksimaliai 552,40 Eur, todėl prašomas priteisti išlaidų dydis mažintinas iki maksimalaus rekomenduotino dydžio. Atsakovės atstovas nurodo, kad patyrė 299,91 Eur mokesčių valstybei, tačiau nenurodo, kokiais mokesčiais ar mokesčiu ši išlaidų suma buvo apmokestina. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodytas mokesčio dydis yra 15,78 proc. visos išlaidų sumos, tačiau nepateikti duomenys ir nenurodyta, kas sudaro šiuos mokesčius valstybei, todėl šis reikalavimas atmestinas, kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad kitos išlaidos neviršija Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytų maksimalių užmokesčio dydžių, atmestus ½ dalį ieškinio, atsakovei iš ieškovo priteistinos 651,20 Eur ((50 + 100 +600 +552,40) / 2) jos patirtos atstovavimo išlaidos (98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268–270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį tenkinti iš dalies.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. G. (V. G.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) priėmė palikimą, atsiradusį po L. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirties (duomenys neskelbtini), faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti.
Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas reikalingas paveldėjimo teisės liudijimui gauti.
Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš ieškovo V. G. 651,20 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt vieną eurą 20 ct) atstovavimo išlaidų atsakovei T. A..
Panaikinti 2020 m. gegužės 18 d. Klaipėdos apylinkės teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Įsiteisėjus teismo sprendimui, apie laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą informuoti VĮ Registrų centrą, išsiunčiant sprendimo kopiją.
Sprendimas per 30 dienų nuo šio sprendimo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.