Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų G. Š. ir V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų G. Š. ir V. Š. pareiškimą suinteresuotiems asmenims R. M., J. M., Z. M., valstybės įmonei „Turto bankas“, Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijai, valstybės įmonei Registrų centras dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėjai G. Š. ir V. Š. pateikė teismui pareiškimą, kuriuo prašė teismo nustatyti faktą, kad vandens gręžinys bei vandentiekio įvadas, esantys (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso G. Š. ir V. Š. įgyjamosios senaties pagrindu. Nurodė, kad 2002 m. balandžio 5 d. iš savivaldybės įsigijo pastatą-mokyklą, kiemo statinius, pastatą-dirbtuves ir pastatą-katilinę, esančius (duomenys neskelbtini). Be to, 2002 m. gegužės 28 d. iš Lietuvos Respublikos pagal valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo 1,1609 ha ploto valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame yra minėti pastatai bei statiniai. Nuo pat turto įsigijimo momento iki šiol naudojasi ir vandentiekio įvadu bei vandens gręžiniu, esančiais (duomenys neskelbtini). Vandens gręžinys bei vandentiekio įvadas buvo įrengti 1990 metais, kad aprūpinti geriamu vandeniu mokyklą. Iš minėto vandens gręžinio nuo 1990 metų įrengtas ir iki šiol naudojamas tik vienas vandentiekio įvadas, kuris nuvestas iki buvusių mokyklos pastatų, priklausančių pareiškėjams. Gręžinio vandeniu galimai naudojasi ir jų kaimynai Z. M., J. M. ir R. M.. Nuo 2002 metų, kai pareiškėjai įsigijo minėtus pastatus, visą laiką nepertraukiamai, atvirai valdo, prižiūri, esant būtinybei remontuoja, naudojasi vandens gręžiniu bei vandentiekio įvadu. Pagal VĮ Registrų centras duomenis informacijos, kokiu pagrindu ir kas valdė ar naudojosi vandentiekio įvadu bei vandens gręžiniu, nėra, daiktai ir daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus, t. y. vandens įvadą, vandens gręžinį, esančius (duomenys neskelbtini), neįregistruotos, o žemės sklypo, kuriame yra vandens gręžinys, nuosavybės teisės įregistruotos Z. M. ir J. M. vardu. Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos duomenimis vandens gręžinio, vandentiekio įvado daiktinės teisės Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos, duomenų, kieno sprendimu ir kokiam tikslui buvo įrengtas vandens gręžinys, vandentiekio įvadas iki mokyklos pastato, nėra. Pagal Vištyčio seniūno žodžiu pateiktą informaciją vandens gręžiniu naudojasi du vartotojai – G. Š. ir R. M.. Pareiškėjai 2007 m. pasidarė vandens gręžinio kadastrinių matavimų bylą. Suinteresuoti asmenys R. M., J. M. ir Z. M. atsiliepimuose į pareiškėjų G. Š. ir V. Š. pareiškimą nurodė, kad pareiškėjai nei vandentiekio įvado, nei vandens gręžinio niekada nebuvo įgiję. 2002 m. balandžio 5 d. notaro patvirtinta sutartimi dėl privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo pareiškėjai nusipirko tik tą turtą, kuris buvo parduodamas viešame aukcione pagal privatizavimo komisijos 2001 m. gruodžio 18 d. sprendimu aprobuotą objekto privatizavimo programą. Į šią programą nei vandentiekio įvadas, nei vandens gręžinys, kaip viešame aukcione parduodami objektai, įtraukti nebuvo, todėl pareiškėjai jų įsigyti ir negalėjo. Tai, jog jie naudojasi vandentiekio įvadu bei vandens gręžiniu, negali būti teisiniu pagrindu tenkinti jų pareiškimą ir nustatyti faktą, kad vandentiekio įvadas bei vandentiekio gręžinys priklauso jiems nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu. Pareiškėjams yra ir buvo žinoma, kad vandentiekio įvadu bei vandens gręžiniu, į kurį jie prašo nustatyti nuosavybės teises įgyjamosios senaties pagrindu, naudojasi ir suinteresuotas asmuo R. M.. Žemės sklypą su gyvenamuoju namu bei ūkio pastatais, kuriuose yra naudojamas minėto gręžinio vanduo, suinteresuotas asmuo R. M. kartu su žmona V. M. įsigijo 2006 m. liepos 26 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, todėl jis su žmona taip pat jau daugiau nei dešimt metų naudojasi vandentiekio įvadu bei vandens gręžiniu, jį prižiūri, tvarko prie jo esančią aplinką (šienauja) ir, kaip ir pareiškėjai, turi tokią pačią teisę į nuosavybės teisių pripažinimą įgyjamosios senaties pagrindu. Be to, vandens gręžinys buvo „Aušros“ kolūkio nuosavybė, o kolūkio privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė, todėl gręžinys yra valstybės (savivaldybės) nuosavybė. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime į pareiškėjų G. Š. ir V. Š. pareiškimą nurodė, kad vandens gręžiniu naudojasi ne tik pareiškėjai, todėl kyla pagrįstų abejonių, ar pareiškėjai gali būti pripažinti sąžiningais daikto įgijėjais.Suinteresuotas asmuo Vilkaviškio rajono savivaldybė atsiliepime į pareiškėjų G. Š. ir V. Š. pareiškimą nurodė, kad ginčo objektas savivaldybei nepriklauso, o pagal pateiktus rašytinius įrodymus byloje darytina išvada, kad pareiškėjų pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atitinka CK 4.68-4.71 straipsniuose apibrėžtas sąlygas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2017 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškimą atmetė, priteisė iš pareiškėjų G. Š. ir V. Š. suinteresuotam asmeniui J. M. 200 Eur išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą, o suinteresuotam asmeniui R. M. 100 Eur išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą.Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendė, kad pareiškėjai praeityje ir šiuo metu nebuvo ir nėra įgiję nuosavybės teisės į ginčo statinius jokiu kitu CK 4.47 straipsnyje numatytu būdu, pareiškėjai daiktus pradėjo valdyti ir jais naudotis sąžiningai (teisėtai ir atvirai), viešame registre nuosavybės teisė į ginčo objektą nėra įregistruota nei pareiškėjų, nei jokių kitų asmenų, statiniai iki pat bylos teisme iškėlimo pareiškėjų valdomi ir naudojami teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai, daiktus pareiškėjai teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai valdo daugiau nei 10 metų. Tačiau teismas nustatė, kad kartu su pareiškėjais vandeniu iš gręžinio jau daugiau kaip 10 metų taip pat naudojasi ir suinteresuotas asmuo R. M., todėl nėra pagrindo spręsti, kad niekas neturi daugiau teisių už pareiškėjus į šį valdomą daiktą.Be to, teismas sutiko su suinteresuotų asmenų argumentu, kad tiek vandentiekio įvadas, tiek vandens gręžinys įrengti šiuo metu likviduoto „Aušros“ kolūkio, kaip kolūkio turtas, tačiau kadangi jie nebuvo privatizuoti, negalėjo likti kolūkio nuosavybė ir turėjo pereiti valstybei, t. y. Vilkaviškio rajono savivaldybei. Šiuo atveju neturi reikšmės tas faktas, kad teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu. Šių sąlygų visuma teismui nedavė teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjai yra įgiję nuosavybės teisę į konkrečius nekilnojamuosius daiktus įgyjamosios senaties pagrindu.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu pareiškėjai G. Š. ir V. Š. prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad G. Š. ir V. Š. pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teise įgijo vandens gręžinį ir vandentiekio įvadą, esančius (duomenys neskelbtini). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Vilkaviškio rajono savivaldybė, parduodama pareiškėjams mokyklą su jai priklausančiais statiniais, įvardino ir vandenį tiekiančią liniją, kuri aprūpina objektą vandeniu. Pagrindinio pastato (mokyklos) kadastrų duomenyse tai įvardyta kaip miesto vandentiekis. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartyje žemės sklypo plane aiškiai matosi vandentiekio linija, ateinanti iš sklypo, kuriame yra gręžinys, besiribojančio su mokyklos sklypu. Įvadas pirmiausia pajungtas į katilinę, toliau pajungtas į mokyklos pastatą. Apie kaimynų pasijungimą iš katilinės duomenų nėra.Teismas nustatęs, kad kartu su pareiškėjais vandeniu iš gręžinio jau daugiau kaip dešimt metų naudojasi ir suinteresuotas asmuo R. M., dėl ko nėra pagrindo spręsti, kad niekas neturi daugiau teisių už pareiškėjus į šį valdomą daiktą, nesiaiškino, ar suinteresuotas asmuo tai darė sąžiningai, atvirai, teisėtai. Suinteresuotas asmuo R. M. galbūt ir naudojasi vandeniu iš gręžinio daugiau kaip dešimt metų, tačiau tai iki šiol darė slapčia, neteisėtai, neatvirai. Nuo vandens gręžinio įrengimo buvo ir yra tik vienas vandentiekio įvadas, kuris eina į pareiškėjų katilinę. Niekas niekada pareiškėjų neprašė leidimo, sutikimo per jiems nuosavybės teise priklausančią teritoriją nutiesti vandentiekio liniją, ją pajungiant nuo vandentiekio įvado, einančio iš vandens gręžinio. Tai buvo padaryta pareiškėjams nežinant.Nei suinteresuotas asmuo R. M., nei kiti suinteresuoti asmenys nenori, kad vandens gręžinys būtų naudojamas pagal paskirtį, jiems jis nereikalingas, nes jie turi vandens šulinį, o pareiškėjams vandens gręžinys yra gyvybiškai svarbus, nes tai vienintelė galimybė jiems apsirūpinti vandeniu. Pareiškėjai neturi finansinių galimybių savo teritorijoje išsikasti vandens šulinį ar įsirengti vandens gręžinį. Kadangi pareiškėjai ūkininkauja, laiko gyvulius, vanduo kiekvieną dieną reikalingas gyvuliams, patalpų šildymui, kitoms reikmėms. Niekas, išskyrus pareiškėjus, niekada nei gręžinio, nei vandentiekio įvado neremontavo, neprižiūrėjo, neskyrė tam lėšų.Nei VĮ Registrų centras, nei Vilkaviškio rajono savivaldybės administracija neturi jokios informacijos apie vandens gręžinio, vandentiekio įvado įrengimą, valdymą, daiktinių teisių įregistravimą ir panašiai, taigi turtas (vandens gręžinys ir vandentiekio įvadas) yra bešeimininkis, niekam nepriklauso.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad tiek vandentiekio įvadas, tiek vandens gręžinys įrengti likviduoto „Aušros“ kolūkio, kaip kolūkio turtas, ir kadangi jie nebuvo privatizuoti, negalėjo likti kolūkio nuosavybė bei turėjo pereiti valstybei, t. y. Vilkaviškio rajono savivaldybei. Informaciją apie tai, ar ginčo turtas priklausė „Aušros“ kolūkiui, o po to galėjo pereiti savivaldybės žinion, privalo turėti ir pateikti suinteresuotas asmuo Vilkaviškio rajono savivaldybė, tačiau savivaldybė, o taip pat VĮ Registrų centras tokių duomenų nepateikė.Suinteresuoti asmenys J. M. ir Z. M. atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas ir nurodo, kad pareiškėjų teiginys, jog, Vilkaviškio rajono savivaldybė parduodama mokyklą su jai priklausančiais statiniais, įvardino ir vandenį tiekiančią liniją, kuri aprūpina objektą vandeniu, nepagrįstas, kadangi 2002 m. balandžio 5 d. notaro patvirtintoje sutartyje dėl privatizavimo objekto pirkimo–pardavimo nėra įvardinta jokių vandenį tiekiančių linijų pardavimo, o pareiškėjų apeliaciniame skunde minimi pagrindinio pastato (mokyklos) kadastrų duomenys nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo pateikti ir tiriami. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo ir tai, kad Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartyje, žemės sklypo plane aiškiai matosi vandentiekio linija, ateinanti iš sklypo, kuriame yra gręžinys, besiribojančio su mokyklos sklypu. Kaip matyti iš byloje pateikto pareiškėjams nuosavybės teise priklausančios žemės sklypo plano, jame jokių vandentiekio linijų nėra pažymėta. Pareiškėjai G. Š. ir V. Š. negali būti pripažinti ginčo statinių savininkais įgyjamosios senaties pagrindu, nes tokiam pripažinimui nėra ir nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų. Pareiškėjai niekada jokiu pagrindu nebuvo įgiję nei vandentiekio įvado, nei vandens gręžinio, šiais objektais jau daugiau nei dešimt metų (nuo 2006 m.) naudojasi ir jį valdo R. M. šeima. Be to, ginčo statiniai laikytini Vilkaviškio rajono savivaldybės nuosavybe, nepaisant to, kad daiktinės teisės į šiuos statinius jos vardu nėra įregistruotos.Suinteresuotas asmuo R. M. atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas ir nurodo, kad pareiškėjai savo apeliaciniame skunde kelia naujus reikalavimus, kas pagal CPK 312 straipsnį yra negalima. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjai negalėjo būti pripažinti ginčo statinių savininkais įgyjamosios senaties pagrindu, nes tokiam pripažinimui nėra ir nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, o pareiškėjų apeliacinio skundo motyvai nepaneigia teismo sprendime nustatytų faktų, kad jie praeityje ir šiuo metu nebuvo ir nėra įgiję nuosavybės teisės į ginčo statinius jokiu kitu CK 4.47 straipsnyje numatytu būdu, bei tai, jog vandeniu iš gręžinio jau daugiau kaip 10 metų taip pat naudojasi ir suinteresuotas asmuo R. M.. Suinteresuotas asmuo statinius, kuriuose yra naudojamas gręžinio vanduo, įsigijo 2006 m. liepos mėnesį ir nuo to laiko naudojasi vandeniu iš minėto gręžinio. Jam įsigyjant statinius vanduo iš gręžinio nuo vandentiekio įvado juose jau buvo pajungtas ir tai buvo padaryta gerokai anksčiau, nei pareiškėjai iš Vilkaviškio rajono savivaldybės įsigijo šiuo metu jiems priklausančius statinius.Suinteresuotas asmuo Vilkaviškio rajono savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą dėl apeliacinio skundo pagrįstumo prašo spręsti teismo nuožiūra.Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą dėl apeliacinio skundo pagrįstumo prašo spręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis), kurios nagrinėjamu atveju nenustatytos. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė (CPK 329 straipsnis).Pareiškėjai prašė teismo nustatyti faktą, kad vandens gręžinys bei vandentiekio įvadas, esantys (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso G. Š. ir V. Š. įgyjamosios senaties pagrindu. Pirmosios instancijos teismas pareiškimo netenkino, kadangi nustatė, kad vandeniu iš gręžinio kartu su pareiškėjais jau daugiau kaip 10 metų naudojasi ir suinteresuotas asmuo R. M., todėl nėra pagrindo spręsti, kad niekas neturi daugiau teisių už pareiškėjus į šį valdomą daiktą. Be to, teismas sprendė, kad tiek vandentiekio įvadas, tiek vandens gręžinys buvo likviduoto „Aušros“ kolūkio turtas ir, šio turto įstatymų nustatyta tvarka neprivatizavus, jis turėjo pereiti valstybei, t. y. Vilkaviškio rajono savivaldybei, dėl ko pareiškėjai negali įgyti nuosavybės teisių įgyjamosios senaties pagrindu. Pareiškėjai nesutinka su teismo sprendimu ir teigia, kad vandenį tiekiančią liniją jie įgijo kartu su mokykla ir jai priklausančiais priklausiniais, o suinteresuotas asmuo R. M. galbūt naudojosi vandeniu iš gręžinio, tačiau tai darė slapčia, neteisėtai ir neatvirai. Taip pat mano, kad teismas nepagrįstai sprendė, kad vandens gręžinys ir vandentiekio įvadas turėjo pereiti valstybei, t. y. Vilkaviškio rajono savivaldybei, kadangi pati savivaldybė neturi duomenų apie nuosavybės teises į šiuos objektus.

Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį

Pareiškėjų prašymas nustatyti pareiškėjų nuosavybės teises į vandens gręžinį ir vandentiekio įvadą grindžiamas įgyjamąja senatimi, kurią apibrėžia CK 4.68 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).Pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad Vilkaviškio rajono savivaldybė, parduodama pareiškėjams mokyklą su jai priklausančiais statiniais, įvardino ir vandenį tiekiančią liniją, o valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartyje žemės sklypo plane aiškiai matosi vandentiekio linija, nagrinėjamu atveju nepatvirtina pareiškėjų nuosavybės teisių į vandens gręžinį ir vandentiekio įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu, nes tam patvirtinti būtina virš nurodytų sąlygų visuma. Jei pareiškėjai mano, kad jie nuosavybės teises į vandens gręžinį ir vandentiekį įgijo, įgydami nuosavybės teises į mokyklą su jai priklausančiais statiniais ir žemės sklypą, tai faktiškai reikštų, kad jie jau yra įgiję nuosavybės teises ir nustatytinas kitas juridinę reikšmę turintis faktas, t. y. valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tačiau pareiškėjai nagrinėjamoje byloje prašė nustatyti faktą, kad nuosavybės teises į nurodytus objektus (vandens gręžinį ir vandentiekį) jie įgijo įgyjamosios senaties pagrindu. Kaip jau nurodyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjų prašymo netenkino, kadangi nustatė, kad kartu su pareiškėjais vandeniu iš gręžinio daugiau kaip 10 metų naudojasi ir suinteresuotas asmuo R. M., dėl ko negalima spręsti, jog niekas neturi daugiau teisių už pareiškėjus į šį turtą. Sąžiningo valdymo sąvoka apibrėžta CK 4.26 straipsnio 3 dalyje ir CK 4.70 straipsnio 1 dalyje – sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti. Tai reiškia, kad valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Pareiškėjai neneigia, kad jiems buvo žinoma, jog šiais įrenginiais naudojasi ir kiti asmenys. Pareiškėjai ginčydami nurodytą teismo išvadą teigia, kad teismas neišsiaiškino, ar R. M. įrenginiais naudojosi teisėtai, sąžiningai ir atvirai, pareiškėjų teigimu, R. M. vandentiekį pasijungė jiems nežinant ir be jų sutikimo. Pažymėtina, kad būtent pareiškėjai siekdami, kad būtų nustatytos jų nuosavybės teisės į vandens gręžinį ir vandentiekį įgyjamosios senaties pagrindu, privalėjo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, t. y. įrodyti, kad yra visos sąlygos konstatuoti nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktą (CPK 178 straipsnis). Teismas tokio pobūdžio bylose nėra aktyvus ir savo iniciatyva įrodymų nerenka (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Be to, pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo R. M. teigia, kad jam įgyjant nuosavybę 2006 m. liepos 20 d. pirkimo–pardavimo sutartimi vandentiekis jau buvo, o kadastrinių matavimų bylos (b. l. 40–48) duomenys patvirtina, kad tiek pirmasis, tiek antrasis vandentiekio įvadas įrengtas 1990 m. Apie tai, kad vandentiekiu naudojasi ir suinteresuotas asmuo, visą laiką buvo žinoma ir Vilkaviškio rajono savivaldybei (b. l. 14). Be to, CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Pasisakydamas dėl pirmojo atvejo, kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Iš byloje pateikto VĮ Registrų centras 2017-02-01 sprendimo (b. l. 49) matyti, kad vandens gręžinys buvo išgręžtas Vilkaviškio rajono „Aušros“ kolūkio Kaupiškių devynmetės mokyklos užsakymu. Duomenų, kad gręžinys būtų perduotas pareiškėjams, nėra. Nors byloje nėra pateikta tiesiogiai patvirtinančių duomenų, kad šis turtas buvo apskaitytas kaip kolūkio turtas, tačiau nustatytas faktas, kad gręžinys atliktas kolūkio užsakymu, leidžia spręsti, kad jis buvo sukurtas kolūkio lėšomis, todėl šis turtas turėjo būti privatizuotas 1991 m. liepos 30 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo Nr. I-1624 nustatyta tvarka, o pagal šio įstatymo 14 straipsnį privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Todėl, nors šio turto nuosavybė nėra įregistruota Vilkaviškio rajono savivaldybės vardu, tačiau šis turtas nagrinėjamu atveju turėtų priklausyti Vilkaviškio rajono savivaldybei ir todėl pareiškėjai negali jo įgyti įgyjamosios senaties pagrindu. Šiuo atveju reikšminga ir tai, kad pareiškėjų pageidaujamas įgyjamąja senatimi įgyti vandens gręžinys yra ne jų teisėtai įgytame ir naudojamame žemės sklype, o valstybinės žemės sklype, ką patvirtina Gręžinio paso (b. l. 31-39) duomenys ir byloje esantys žemės sklypų planai (b. l. 48, 71). Ši aplinkybė patvirtina, kad būtent žemės sklypo savininkui priklauso ant žemės sklypo esantys statiniai (CK 4.40 straipsnio 1 dalis). Apeliantų nuoroda į tai, kad ginčo turtą būtų galima pripažinti bešeimininkiu turtu, neturi jokios reikšmės sprendimo teisėtumui, kadangi ir šiuo atveju bešeimininkis daiktas nuosavybėn gali būti perduotas tik valstybei arba savivaldybėms teismo sprendimu, priimtu pagal valstybės arba savivaldybės institucijos pareiškimą (CK 4.58 straipsnio 1 dalis). Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų (kaip pvz. pareiškėjų poreikio naudotis gręžiniu ir vandentiekiu), kaip neturinčių įtakos priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nepasisakytina. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinio skundo netenkinus, iš pareiškėjų lygiomis dalimis priteistinos atstovavimo išlaidos suinteresuotiems asmenims J. M. – 150 Eur ir R. M. – 100 Eur (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalis, 98 straipsnio 1-3 dalys), o valstybei atlygintinos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos –18,08 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 2 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjų G. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 75 Eur iš kiekvieno pareiškėjo suinteresuotam asmeniui J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir po 50 Eur iš kiekvieno pareiškėjo suinteresuotam asmeniui R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme, o valstybei – po 9,04 Eur iš kiekvieno pareiškėjo procesinių dokumentų siuntimo išlaidas, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią AB banke Swedbank, įmokos kodas 5660.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.