Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Pranytės-Zalieckienės, Lino Žukausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. (M. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 7 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir BK 253 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu bei nuteistas D. D., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu M. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį už tai, kad veikdamas kartu su D. D. disponavo labai dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu, o būtent, D. D., turėdamas tikslą parduoti, 2017 m. balandžio 28 d. su savimi laikė 4 459,25 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 1 895,78 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino ir tą pačią dieną, t. y. 2017 m. balandžio 28 d. apie 15.00 val. minėtą kiekį psichotropinės medžiagos – metamfetamino automobiliu „Ford Ka“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atgabeno prie prekybos centro „M.“, esančio Trakų rajone, Aukštadvario seniūnijoje, Aukštadvario miestelyje, (duomenys neskelbtini), ir tą pačią dieną, t. y. 2017 m. balandžio 28 d. apie 15.10 val. prie minėto prekybos centro „M.“, perdavė M. V., kuris, įgijęs minėtus 4 459,25 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 1 895,78 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, tą pačią dieną apie 15.50 val. automobiliu „VW Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai atgabeno į vietą, esančią Moluvėnuose, Lentvario seniūnijoje, Trakų rajone, kur tarp Transporto gatvės ir automagistralės Kaunas – Vilnius, po medžio šaka (koordinatės (duomenys neskelbtini)) paslėpė 1 895,78 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurį 2017 m. balandžio 28 d. 16.00 val. įvykio vietos apžiūros metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.Tęsdamas nusikalstamą veiką, D. D. ne vėliau kaip 2017 m. birželio 5 d., neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti, su savimi laikė 2 563,66 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 927,22 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurią tyrimo nenustatytu automobiliu atgabeno į Kubilo gatvę, Bačkininkų kaime, Ašmintos seniūnijoje, Prienų rajone, prie medinio rastinio namelio ir, paslėpęs po šio namelio medžio kamieno šaknimis (apie 30 metrų nuo pastato Nr. 11), 2017 m. birželio 5 d. apie 8.43 val. mobilaus ryšio telefonu susisiekęs su M. V., pastarajam nurodė minėtą vietą, kurioje paslėptas labai didelis kiekis psichotropinės medžiagos – metamfetamino, tokiu būdu D. D. pasikėsino M. V. perduoti, o M. V. pasikėsino iš D. D. neteisėtai įgyti labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – metamfetamino, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi tą pačią dieną – 2017 m. birželio 5 d. apie 11.37 val. atliktos įvykio vietos apžiūros metu Prienų rajone, Ašmintos seniūnijoje, Bačkininkų kaime, Kubilo gatvėje, prie medinio rastinio namelio po medžio kamieno šaknimis policijos pareigūnai rado ir paėmė 927,22 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino.Apeliaciniame skunde nuteistasis M. V. prašo sumažinti jam Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę.Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, be to, davė išsamius parodymus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Nuteistojo teigimu, D. D. jam perduotą krovinį jis sutiko gabenti, nes buvo pastarajam skolingas, tačiau nežinojo, kad gabena draudžiamas medžiagas. Apeliantas taip pat nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jis nedavė parodymų dėl patirto streso, dėl to, kad neturėjo nešališko, o tik Valstybės garantuojamos pagalbos tarnybos paskirtą gynėją. Vėliau, su tėvų pasamdytu gynėju sutarė, jog duos parodymus, tačiau to nepadarė, nes dėl persirgto erkinio encefalito, būnant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir negaunant reikiamo gydymo, pablogėjo jo sveikata, o byla tuo metu jau buvo perduota į teismą. Nuteistojo teigimu, jam nežinoma, dėl kokių priežasčių jo gynėjas teismui nepateikė duomenų apie jo ligą, kuriuose nurodyta, jog kas pusę metų jam reikalinga reabilitacija. Paskutinį kartą reabilitacijai į Lazdynų universitetinę ligoninę jis buvo paguldytas 2017 metų gegužės mėnesį. Apeliantas pažymi, kad jis anksčiau neteistas, o jo padarytas nusikaltimas buvo gyvenimo klaida, dėl kurios jis labai gailisi. Apelianto teigimu, jis buvo registruotas darbo biržoje, baigė šios institucijos organizuotus kursus. Be to, jis turi nebaigtą aukštąjį išsilavinimą, studijuoja ir nori baigti mokslus. Nuteistasis nurodo, kad gyvena su tėvais, jiems reikalinga priežiūra ir finansinė parama. Apeliantas nuogąstauja, kad būdamas pataisos namuose jis negaus reikiamo gydymo ir jo sveikata bus galutinai sugadinta. Be to, nelogiška, kad jam ir nusikaltimo sumanytojui D. D. buvo paskirtos vienodos bausmės.Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteisto M. V. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su jam paskirtos bausmės dydžiu teigdamas, kad kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, tačiau taip pat nurodo, kad nežinojo, jog gabeno psichotropines medžiagas, atkreipia teismo dėmesį į aplinkybes dėl kurių ikiteisminio tyrimo metu jis nedavė parodymų. Apeliantas taip pat nurodo aplinkybes, dėl kurių jam paskirtoji bausmė turėtų būti mažinama – byloje esantys jo asmenybę teigiamai charakterizuojantys duomenys, bloga jo paties ir jo tėvų sveikata, bloga tėvų finansinė būklė, vienoda, todėl neteisinga jam ir nusikaltimo sumanytojui paskirta bausmė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus byloje surinktų įrodymų visumos kontekste, sprendžia, kad jie yra nepagrįsti.Apeliaciniame skunde nuteistasis daug dėmesio skiria jo naudotos gynybinės pozicijos paaiškinimui ir pateisinimui, iš dalies nurodydamas, kad tyrimo pradžioje parodymų nedavė dėl patirto didelio streso bei netinkamo gynėjo. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo gynybos organizavimo ikiteisminiame tyrime, teisėjų kolegija visų pirma atkreipia apelianto dėmesį, kad įstatymų garantuota teisė į gynybą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 21 ir 22 straipsniuose gali būti naudojama bet kokioje formoje, patogiausioje įtariamajam ar kaltinamajam, taip pat ir ta forma, kuria M. V. naudojosi šioje byloje. Todėl apelianto procesinis elgesys keičiant gynybinę poziciją ikiteisminiame tyrime ir teisme negali būti pripažintas kaip nors bloginančiu jo teisinę padėtį. Kita vertus iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog M. V. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip įtariamasis 2017 m. rugpjūčio 30 d. parodymus davė, nors kaltės pagal pateiktą įtarimą nepripažino (t. 4, b. l. 13). Šioje apklausoje dalyvavo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos M. V. paskirtas gynėjas. Jokių nusiskundimų dėl netinkamų gynėjo paslaugų nei apklausos ikiteisminio tyrimo metu, nei apklausiamas teisme M. V. neišsakė, jis taip pat nereiškė gynėjui nušalinimo. Duomenų apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistąjį gynęs gynėjas buvo šališkas bylos medžiagoje taip pat nėra. Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apklausiamas teisme M. V. pakeitė gynybinę poziciją ir kaltę pripažino, nuoširdžiai gailėjosi dėl neteisėto poelgio. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo parodymus vertino kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę pagal BK 59 straipsnio 1dalies 2 punktą, į kurią buvo atsižvelgta skiriant bausmę M. V.. Dar kartą atsižvelgti į šią aplinkybę ir šiuo pagrindu švelninti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam paskirtąją bausmę nėra teisinio pagrindo. Apeliaciniame skunde nuteistasis neigia savo kaltę teigdamas, jog nežinojo, kad D. D. prašymu gabena psichotropines medžiagas. Tačiau šie apelianto teiginiai paneigiami ne tik kito nuteistojo D. D. parodymais, jog M. V. buvo žinoma, kad jis gabena psichotropines medžiagas ir, kad likusią dalį psichotropinių medžiagų jis turi paimti iš po medinio namelio, Prienų rajone, bet ir kita baudžiamosios bylos medžiaga – kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolais Nr. 10-3-Į01-8 (RN), Nr. 10-3-Į01-9 (RN), vaizdo įrašų apžiūros protokolais, specialistų išvadomis, įvykio vietos apžiūros protokolais bei elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolais. Kriminalinės žvalgybos protokolas Nr. 10-3-Į01-8 (RN) patvirtina, kad psichotropines medžiagas 2017 m. balandžio 28 d. M. V. perdavė D. D.. M. V. šį krepšį nuvežė ir paslėpė Tarkų rajone esančiame miškelyje. Iš pirmiau nurodytų elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolų turinio taip pat matyti, jog D. D. ir M. V. bendravimas nebuvo vienkartinis ar atsitiktinis, o priešingai, kalbėdami apie nusikalstamų veikų aplinkybes pastarieji laikėsi konspiracijos, M. V. nerandant D. D. Prienų rajone paslėptų psichotropinių medžiagų, abu buvo susierzinę telefoninių pokalbių metu laikydamiesi konspiracijos aptarinėjo susiklosčiusią situaciją. Iš šių pokalbių turinio akivaizdžiai matyti, kad tiek psichotropines medžiagas paslėpusiam D. D., tiek jas paimti turėjusiam M. V. buvo žinoma, jog sutartoje vietoje buvo paslėptos psichotropinės medžiagos. Taigi, esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai nėra jokio pagrindo spręsti apie M. V. nežinojimą, kad jis disponuoja psichotropinėmis medžiagomis ir tyčios jo veiksmuose daryti BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą nusikaltimą nebuvimą.Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai dėl per griežtos nuteistajam M. V. paskirtos bausmės taip pat nepagrįsti. Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai nurodyti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas bausmę M. V. pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas. Už nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 260 straipsnio 3 dalyje padarymą įstatymas nustato tik laisvės atėmimo bausmę nuo dešimties iki penkiolikos metų. Nustatydamas konkretų laisvės atėmimo bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas, be kitų BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pobūdį, nusikalstamos veikos stadiją, kaltės formą, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, aplinkybę, kad padaryta veika nesukėlė reikšmingų padarinių ar žalos, psichotropinės medžiagos nebuvo išplatintos. Šios instancijos teismas taip pat vertino ir M. V. asmenybę apibūdinančius duomenis, t. y. kad jis neteistas, baustas administracine tvarka ir skyrė jam minimalią BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytą bausmę – laisvės atėmimą dešimčiai metų.Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino ir BK 62 straipsnio bei BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir pagrįstai konstatavo, jog skiriant bausmę nuteistajam M. V. nėra įstatyminio pagrindo taikyti BK 62 straipsnyje įtvirtintų nuostatų švelnesnės bausmės skyrimui. Sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo (ar netaikymo) klausimą, visų pirma, turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės (Lietuvos A. T. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-650/2012), o nagrinėjamu atveju nustatyta tik viena apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Apygardos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo nuteistajam skirti švelnesnę bausmę pagal BK 54 straipsnio 3 dalį. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką (Lietuvos A. T. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-2010, Nr. 2K-115-648/2016) teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo padarytą nusikalstamą veiką aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Dėl tokio atvejo visada spendžia teismas, vertindamas kiekvieną situaciją atskirai. Tačiau nagrinėjamoje byloje išimtinių aplinkybių, rodančių, kad nuteistajam M. V. paskirta BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyta bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nenustatyta. Šių aplinkybių apeliaciniame skunde nenurodė ir nuteistasis. Byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bausmės dydį M. V., būtų neįsigilinęs į faktines bylos aplinkybes ar neteisingai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Nuteistasis, apklausiamas teisme, nurodė aplinkybes apie savo ligą, tačiau bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, leidžiančių manyti, jog dėl ligos jis negali atlikti bausmės ar kad jam nėra galimybės teikti reikalingą gydymą Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ar kitose gydymo įstaigose. Priešingai apelianto teiginiams, įstatymai nustato nuteistųjų teisę gauti tokios pat kokybės ir lygio gydymą, koks užtikrinamas nenuteistiems asmenims, o esant būtinumui, gydymą kitose sveikatos priežiūros įstaigose (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnis). Aplinkybės, jog nuteistojo tėvų sveikatos ir finansinė būklė yra bloga, nelaikytinos išimtinėmis, dėl kurių nuteistajam turėtų būti skiriama mažesnė nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje nustatyta minimali bausmė. Išimtinėmis nelaikytinos ir apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog iki nusikaltimo padarymo M. V. buvo registruotas darbo biržoje, baigė šios institucijos organizuotus kursus, turi nebaigtą aukštąjį išsilavinimą, nes vis dar studijuoja ir nori baigti mokslus, prekiauja Gariūnų turguje. Teigiamai asmenį apibūdinanti medžiaga, ar galimi sveikatos sutrikimai nesudaro pagrindo laikyti šias aplinkybes tokiomis išimtinėmis, kad jos būtų nesuderinamos su bausmės atlikimu ir teisingumo principo įgyvendinimu. Taigi, taikyti nuteistajam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl apeliaciniame skunde nurodytų priežasčių nėra pagrindo. Pažymėtina, kad apygardos teismas paskyrė M. V. dešimties metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra daug mažesnė negu bausmės vidurkis pagal BK 260 straipsnio 3 dalies sankciją. Tai rodo, kad, paskiriant M. V. bausmę, buvo įvertintos palankios nuteistajam aplinkybės. Be to, apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam ir nusikaltimo sumanytojui D. D. buvo paskirtos vienodos bausmės. Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, jog D. D. už BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatyto nusikaltimo padarymą buvo skirta dešimties metų ir trijų mėnesių bausmė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam M. V. už nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarymą, paskyrė minimalią laisvės atėmimo bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, BK 54 straipsnio 1, 2 dalių, BK 61 straipsnio reikalavimus ir tinkamai individualizuota. Apelianto skunde nurodomi argumentai, atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, nesudaro pagrindo švelninti M. V. pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas M. V. bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti M. V. apeliacinį skundą.