- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-20
- Bylos Nr.
- 2A-414-823/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-43099-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Goda Ambrasaitė-Balynienė
- Atsakovas
- UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“
- Ieškovas
- „Laisvės 39-oji“
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo „Laisvės 39-oji“ Daugiabučių namų savininkų bendrijos ieškinį atsakovui dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas „Laisvės 39-oji“ Daugiabučių namų savininkų bendrija (toliau - „Laisvės 39-oji“ DNSB) kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo 1 329,15 Lt skolos už daugiabučio namo administravimo paslaugas, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad ieškovas yra daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), administratorius. 2011 m. rugpjūčio 30 d. negyvenamosios patalpos – parduotuvė (plotas 153,75 kv.m.), esančios (duomenys neskelbtini), buvo perleistos atsakovo nuosavybėn. Ieškovas 2013 m. lapkričio 20 d. per Vilniaus 3-ąjį notarų biurą išsiuntė atsakovui pareiškimą „dėl atsiskaitymo su „Laisvės 39-oji“ DNSB ir leidimo atlikti vamzdžių keitimo darbus“, kuriame motyvuotai ir detaliai nurodė, kokiu pagrindu ir kokius mokesčius atsakovas, kaip patalpų savininkas, turi mokėti, taip pat nurodė skolos dydį ir mokėjimui atlikti būtinus rekvizitus. 2013 m. gruodžio 4 d. raštu atsakovas atsisakė apmokėti ieškovo pateiktas PVM sąskaitas – faktūras už 2013 m. liepos mėnesį bei likusią skolą. Ieškovas 2013 m. liepos 10 d. išsiuntė pranešimą atsakovui „Dėl naujų mokesčių daugiabučio bendraturčiams“, kuriuo informavo apie du naujai skaičiuojamus mokesčius „skolų administravimo išlaidų“ ir „kaupimo stogo remontui“, taip pat pakartotinai paragino sumokėti skolą už patalpoms priskaičiuotus mokesčius, tačiau atsakovas iki kreipimosi į teismą dienos skolos nesumokėjo. Atsakovas taip pat pakartotinai buvo informuotas, kad ieškovas yra daugiabučio namo administratorius, todėl visi daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų remonto ir priežiūros darbai gali būti atliekami tik ieškovo parinkto rangovo teisės aktų nustatyta tvarka. 2013 m. rugsėjo 9 d. ieškovo atstovai pastebėjo ne ieškovo samdytus statybos darbų rangovus, gręžiant didelio skersmens skyles ant patalpų stogo. Ieškovas 2013 m. rugsėjo 9 d. prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas nedelsiant sustabdyti visus darbus patalpose, kuriems būtinas daugiabučio bendraturčių sutikimas bei sudaryti sąlygas ieškovo atstovams ir ieškovo samdytiems ekspertams patekti į patalpas, siekiant įvertinti atsakovo pasamdytų rangovų atliktų darbų žalą daugiabučio bendrojo naudojimo objektams, tačiau atsakymas iš atsakovo nebuvo gautas. Ieškovo prašymu Statybos inspekcija nustatė, kad atsakovo vykdyti statybos darbai atlikti neturint statybą leidžiančio dokumento.
Atsakovas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jis nėra daugiabučiame name, esančiame (duomenys neskelbtini), įsteigtos bendrijos nariu, todėl su kitais daugiabučio namo gyventojais jis yra saistomas bendraturčių teisiniais santykiais. Pažymėjo, kad ieškovas netinkamai vykdo savo pareigas, t.y. netinkamai atlieka ir organizuoja darbus bendrojo naudojimo patalpoms prižiūrėti, todėl atsakovas nesutinka apmokėti ieškovo reikalaujamų mokesčių. Dėl ieškovo neveikimo, atsakovas patyrė tiesioginių nuostolių. Bendro naudojimo stogą, esantį virš atsakovui priklausančių patalpų, atsakovas yra priverstas remontuoti savo lėšomis. Iki šios dienos su ieškovu nepavyko suderinti kompensacijos už atsakovo lėšomis atliktus darbus.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškovui „Laisvės 39-oji“ DNSB 1 329,15 Lt skolos, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą 1 329,15 Lt sumą nuo 2014 m. sausio 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 816,75 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ valstybės naudai 72 Lt žyminio mokesčio.
Teismas nurodė, kad ieškvovo reikalaujamų mokesčių skaičiavimo teisėtumas nustatytas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. spalio 5 d. sprendimu civilinėje bylos Nr. 2-5326-871/2012 ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1412-553/2013, todėl šioje byloje taikytina prejudicija. Atsakovas, būdamas pastate esančių patalpų savininku, kartu yra ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektu, todėl pagal daiktinės teisės normas privalo proporcingai savo daliai mokėti butų ir patalpų savininkų sprendimais nustatytus mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos pastatui atnaujinti. Ieškovo sprendimai dėl lėšų, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu, administravimo mokesčių, kaupimo lėšų remonto nustatymo yra galiojantys, priimti bendrijos narių, kurie taip pat yra pastato patalpų ir butų savininkai, dauguma. Minėtos paskirties lėšų rinkimą numato daiktinės teisės normos, reglamentuojančios butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisę, bendrijos įstatai, sprendimais nutartų rinkti įmokų paskirtis – pastato bendrojo naudojimo objektų remontas ir atnaujinimas bei pastato priežiūros administravimas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.83 straipsnio 3 ir 4 dalis, atsakovai kartu su kitais bendraturčiais privalėjo bendro naudojimo objektus tinkamai prižiūrėti, remontuoti. Atsakovo skolos dydį ir jos susidarymo laikotarpį patvirtina ieškovo pateiktos PVM sąskaitos-faktūros bei pažyma dėl priskaičiuotų mokesčių.
Atsiliepimas
Teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas remontavo daugiabučio stogą virš jam priklausančių patalpų. Dėl atsakovo atsiliepime minimų stogo remonto darbų, kurios atsakovas atliko savo iniciatyva ir rizika, nebuvo gautas kitų savininkų sutikimas, todėl išlaidų, jei jos ir buvo patirtos, už šiuos atsakovo be bendrijos narių sutikimo atliktus bendrojo naudojimo objektų remonto darbus, negalima paskirstyti tarp visų bendraturčių.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – DNSB „Laisvės 39- oji“ ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) CK 4.84 straipsnyje yra reglamentuojami butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo klausimai tais atvejais, kai savininkai nėra įsteigę bendrijos arba nėra sudarę jungtinės veiklos sutarties. Kadangi gyvenamajame name, kuriame yra apeliantui priklausančios patalpos, yra įsteigta bendrija, ieškovas neturėjo jokio pagrindo vadovautis CK 4.84 straipsnio 4 dalimi bei reikalauti, kad apeliantas apmokėtų bendrijos priskaičiuotas administravimo išlaidas. Teismas neturėjo jokio pagrindo vadovautis Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais, kurie patvirtinti 2011 m. gegužės 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr.603, nes šie nuostatai taip pat yra taikomi butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimui, kai šią funkciją atlieka pagal CK 4.84 straipsnį savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendimu paskirtas administratorius.
Atsiliepimas
2) Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino to, kad ieškovas nebendradarbiauja su apeliantu, netinkamai vykdo savo pareigas, t.y. netinkamai atlieka ir organizuoja darbus bendro naudojimo patalpoms prižiūrėti. Teismas ignoravo apelianto atsiliepime nurodytas aplinkybes, kad 2013 m. birželio 18 d. raštu apeliantas kreipėsi į ieškovą, nurodydamas, kad namo gyventojams tendencingai niokojant bendrą turtą, o ieškovui į tai nereaguojant, stogas visiškai prakiuro ir vanduo ėmė lietis į vidų, tokiu būdu apgadindamas patalpų vidinę apdailą. Apeliantas neturėjo kitos išeities kaip tik imtis skubių stogo remonto darbų, kadangi priešingu atveju patirta žala būtų buvusi daug didesnė. Apeliantas savo lėšomis susiremontavo virš jo patalpų esantį bendro naudojimo stogą ir taip įgijo teisę šių išlaidų atlyginimo reikalauti iš kitų butų ir kitų gyvenamųjų patalpų savininkų, proporcingai jų turimai bendrosios nuosavybės daliai.
3) Prejudicija nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikoma, kadangi šioje byloje apeliantas dėstė kitą poziciją ir rėmėsi papildomais motyvais bei faktais, kurie buvo susiję su išlaidų pačiam apeliantui atlyginimu, todėl konkrečių ieškinyje nurodomų mokesčių privalomumas šiuo konkrečiu atveju privalėjo būti nagrinėjamas iš naujo, kadangi ieškovas netinkamai vykdo savo pareigas atsakovo atžvilgiu, kas keičia nagrinėjamą situaciją ir ji nebėra tapati. Dėl ieškovo netinkamo pareigų vykdymo atsakovui negali būti automatiškai pripažinta pareiga mokėti už paslaugą, kuri teikiama netinkamai ir net atneša apeliantui žalos. Teismas nepagrįstai atleido ieškovą nuo pareigos įrodinėti tam tikras aplinkybes, o apelianto įrodinėjimu nesirėmė visiškai, todėl priimtas sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas.
4) Atsakovas teikė motyvuotą priešieškinį, kuriame nurodė ir pagrindė visas jo patirtas išlaidas bendrojo naudojimo objektų remontui, tačiau, teismui formaliais pagrindais atmetus priešieškinį, visi atsakovo įrodymai bei argumentai liko neįvertinti ir neištirti. Atsakovui nebuvo suteikta teisė tinkamai suformuoti ir pagrįsti savo poziciją, atitinkančią realią situaciją.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas „Laisvės 39-oji“ DNSB prašo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai konstatavo, kad apeliantas, būdamas daugiabutyje esančių patalpų savininkas, kartu yra ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, todėl pagal daiktinės teisės normas privalo proporcingai savo daliai mokėti butų ir patalpų savininkų sprendimais nustatytus mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas, reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos daugiabučio pastatui atnaujinti.
2) Apeliantas, būdamas daugiabučiame name esančių patalpų savininkas, turėjo žinoti įstatymais nustatytas pareigas prižiūrėti ne tik jam asmeninės nuosavybės teise priklausančias patalpas, tačiau prisidėti ir prie jam dalinės nuosavybės teise priklausančių bendrojo naudojimo patalpų priežiūros, mokėti su tuo susijusius mokesčius. Savininkas privalo pats domėtis jam tenkančiomis pareigomis, privalo būti atidus ir rūpestingas, o šiuo atveju – bendradarbiauti su ieškovu, todėl visiškai nepagrįsti apelianto argumentai, jog neva ieškovas visiškai nebendrauja su apeliantu. Apeliantas nepateikė jokių tinkamų įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas būtų vengęs bendrauti ar bendradarbiauti, sprendžiant kilusį su juo ginčą.
3) Atsakovas teismui nepateikė tinkamų įrodymų, paneigiančių ieškovo pateiktus įrodymus, kad apelianto išlaidos dėl stogo remonto susidarė dėl savo iniciatyva ir rizika atliktų darbų, kuriems nebuvo gautas bendrijos narių sutikimas. Ieškovas teismui pateikė įrodymus, kurie patvirtina aplinkybę, kad apeliantas vykdė neteisėtus, jam priklausančios patalpos stogo statybos darbus, įrenginėjant patalpos vėdinimo sistemą. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad apelianto išlaidų, jei ir patirtų už apelianto be bendrijos narių sutikimo atliktus bendro naudojimo objektų remonto darbus, negalima paskirstyti tarp visų bendraturčių.
4) Ieškovo pareikštas ieškinys turi tapatų ieškinio dalyką, kaip ir 2012 m. balandžio 6 d. pareikštas ieškinys, t.y., reikalauta, kad UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ sumokėtų susidariusią patalpoms priskaičiuotų mokesčių skolą. Skiriasi tik skolos atsiradimo laikotarpis – skola yra susidariusi vėlesniu laikotarpiu t. y. nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. Pagal 2012 m. balandžio 6 d. ieškinį teismas priteisė ieškovo naudai skolą už laikotarpį iki 2013 m. gegužės 31 d., todėl teismui buvo pagrindas vadovautis įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
5) Apeliantas byloje nepateikė pagrįstų įrodymų, kad priešieškinio teikimo būtinybė kilo vėliau, bei nebuvo ieškovo sutikimo dėl teikiamo priešieškinio, todėl teismas pagrįstai atsisakė priimti apelianto priešieškinį, kadangi jo priėmimas būtų užvilkinęs bylos nagrinėjimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas reikalauja iš atsakovo 1 329,15 Lt skolos, kurią sudaro įsiskolinimas už administravimo išlaidas, šilumos ūkio priežiūrą ir remontą, nuolatinę techninę priežiūrą, namo priežiūrą ir remontą, kaupimą stogo remontui ir šiukšlių išvežimą (b.l. 82). Atsakovas ieškovo reikalavimą ginčija dviem pagrindais – kad neturi pareigos mokėti ieškovo reikalaujamus mokesčius, ir kad jis pats turi reikalavimo teisę ieškovui, atsižvelgiant į tai, jog savo sąskaita yra atlikęs namo bendrojo naudojimo objekto – stogo, remontą.
Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo ieškinį, pažymėjo, kad ieškovo reikalaujamų mokesčių skaičiavimo teisėtumas nustatytas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, todėl iš naujo šioje byloje neįrodinėtinas. Apeliantas su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.
Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1412-553/2013, kurioje ieškovas iš atsakovo ir UAB „Finiens“ reikalavo priteisti analogiškus mokesčius už kitą laikotarpį, pažymėta, kad atsakovo pareiga mokėti nurodytus mokėjimus kildintina iš CK 4.82 straipsnio 3 dalies, įtvirtinančios bendraturčio pareigą proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Teismas nurodytoje byloje taip pat pažymėjo, kad CK 4.84 straipsnyje įtvirtinta taisyklė negali būti aiškinama taip, kad pareiga mokėti administravimo išlaidas atsiranda tik tuomet, kai bendrija nėra įsteigta, ir tokia pareiga neatsiranda, kai bendrija yra įsteigta - aptariama CK nuostata yra skirta sureguliuoti išlaidų klausimą tais atvejais, kai nėra įsteigta bendrija, tačiau ši nuostata nėra išimtis iš bendrosios taisyklės, kad butų ir kitų patalpų savininkai visais atvejais privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas turtui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (CK 4.82 straipsnio 3 dalis). Nors iš esmės sutiktina su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, primdamas ginčijamą sprendimą, nepagrįstai tai įvardijo kaip prejudiciją, nes prejudiciniais faktais pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį pripažįstamos kitoje civilinėje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos faktinės aplinkybės, o ne teisės normų aiškinimas, tai nepakeičia pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovo pareigos mokėti nurodytus mokesčius teisinio pagrindo teisėtumo ir pagrįstumo. Ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo priimti bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes nagrinėjamoje byloje, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, turi precedento galią, ir teismas privalo jais vadovautis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas turi teisinę pareigą mokėti ieškovo reikalaujamus mokesčius, atsižvelgdamas į įsiteisėjusį teismo sprendimą, kuriuo ši pareiga konstatuota. Kitoks atsakovo teisinių pareigų vertinimas pažeistų įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo savybę ir reikštų nukrypimą nuo teismo precedento be pakankamo teisinio pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad argumentas, analogiškas apelianto keliamam šioje byloje (kad spręsdamas dėl atsakovo pareigos mokėti ieškovo reikalaujamus mokesčius teismas neturėjo pagrindo tenkinti ieškinio CK 4.84 straipsnio 4 dalies pagrindu ir vadovautis Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais), išanalizuotas ir į jį atsakyta jau paminėtoje Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1412-553/2013. Teisinei situacijai nagrinėjamoje byloje esant identiškai, apeliacinės instancijos teismas iš naujo šio argumento neanalizuoja, konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas turi teisinę pareigą mokėti ieškovo reikalaujamus mokesčius, yra pagrįsta, ir kad ši atsakovo pareiga kildintina iš CK 4.82 straipsnio 3 dalies.
Pagal CK 4.83 straipsnio 4 dalį, butų ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) neprivalo apmokėti išlaidų, dėl kurių jis nėra davęs sutikimo ir kurios nesusijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais arba dėl kurių nėra priimta administratoriaus ar butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo sprendimo CK 4.84 ir 4.85 straipsniuose nustatyta tvarka. Apeliantas šioje byloje neįrodinėjo nurodytų išimčių taikymo prielaidų (CPK 178 straipsnis).
Apelianto teigimu, savo pareigas ieškovas vykdo netinkamai, ir todėl jam nekyla pareiga mokėti ieškovo reikalaujamų sumų. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad netinkamą ieškovo pareigų vykdymą apeliantas sieja išimtinai su bloga bendrojo naudojimo objekto – stogo, priežiūra (b.l. 112-114). Taigi, net ir pripažinus apelianto argumentus pagrįstais, tai nepagrindžia atsakovo atsisakymo mokėti kitus ieškovo reikalaujamus mokesčius (šiukšlių išvežimo išlaidas, šilumos ūkio priežiūros ir remonto išlaidas, ir kt.). Kita vertus, iš į bylą pateikto ieškovo 2013 m. liepos 10 d. rašto matyti, kad ieškovo įsipareigojimų vykdymas iš dalies komplikuojamas paties atsakovo nepadengto įsiskolinimo (b.l. 38). Įrodymų, patvirtinančių teiginius, kad kiti pastato bendraturčiai gadina stogą virš atsakovui priklausančių patalpų, o atsakovas nesiima veiksmų tam sustabdyti, ir kad būtent dėl šios priežasties virš atsakovo patalpų esanti stogo danga prakiuro, atsakovas į bylą nepateikė.
Kitas apelianto argumentas susijęs su tuo, kad jis pats turi galiojančią reikalavimo teisę ieškovui, kadangi savo lėšomis suremontavo bendrojo naudojimo objektą – stogą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad galiojančios priešpriešinės reikalavimo teisės turėjimas savaime nepašalina atsakovo prievolės ieškovui, tačiau galėtų būti pagrindu atsakovui remtis įskaitymu kaip vienu iš prievolės pasibaigimo pagrindų. Duomenų apie atsakovo atliktą įskaitymą į bylą nepateikta. Be to, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, tarp šalių yra kilęs ginčas dėl atsakovo atliktų stogo remonto darbų teisėtumo. Atsakovo priešieškinys ieškovui nagrinėjamoje byloje teismo nebuvo primtas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto argumentų, susijusių su jo teise į stogo remonto išlaidų atlyginimą, nepasisako, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismo sprendimas šioje byloje neriboja ieškovo galimybių reikšti atitinkamus reikalavimus ieškovui ar kitiems patalpų savininkams savarankiškoje byloje, jei atsakovas mano tam esant teisinį pagrindą.
Teismas nesutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti atsakovo priešieškinį, pažeidė proceso teisės normas. Vadovaujantis CPK 143 straipsnio 1 dalimi, priešieškinį atsakovas turi teisę pareikšti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo, o vėlesnis priešieškinio priėmimas galimas tik tuo atveju, jei tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau, arba jei gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Atsakovas jau atsiliepime į ieškinį, t.y. 2014 m. vasario 5 d., nurodė, kad turi surinkęs visus dokumentus, reikalingus priešieškiniui parengti (b.l. 114), tačiau priešieškinį pateikė tik teismo posėdžio metu, t.y. 2014 m. kovo 31 d. Nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priimta 2014 m. vasario 13 d., atsakovui įteikta 2014 m. vasario 18 d., likus daugiau nei mėnesiui iki paskirto teismo posėdžio. Atsakovas turėjo visas galimybes pateikti teismui priešieškinį likus protingam terminui iki byloje paskirto teismo posėdžio, tačiau to nepadarė. Ieškovas nesutiko, kad priešieškinis būtų priimtas, o jį priėmus būtų buvę būtina atidėti bylos nagrinėjimą, sudarant galimybę ieškovui atsikirsti į priešieškinio reikalavimus. Taigi, CPK 143 straipsnio 1 dalyje numatytų prielaidų priešieškinio priėmimui toje bylos stadijoje, kurioje jis buvo pateiktas, nebuvo, ir pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priešieškinį primti, laikėsi atitinkamų CPK reikalavimų.
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl ginčijamas sprendimas paliekamas nepakeistas, o apelianto apeliacinis skundas atmetamas.
Atmetus apeliacinį skundą, ieškovui iš atsakovo priteisiama 786,50 Lt (227,79 EUR) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų (b.l. 149-150).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 227,79 EUR bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų ieškovo „Laisvės 39-oji“ Daugiabučių namų savininkų bendrijos naudai.