- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-26
- Bylos Nr.
- e2A-416-883/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-06121-2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Irena Stasiūnienė, Rasa Bartašienė
- Atsakovas
- S. P., Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie LR žemės ūkio ministerijos, Z. Z.
- Ieškovas
- Šiaulių apygardos prokuratūros
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Šiaulių apygardos prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie LR žemės ūkio ministerijos, Z. Z. ir S. P. dėl administracinių aktų dalių panaikinimo, sandorio dalies pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje VĮ ,,Šiaulių regiono keliai“, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje Šiaulių rajono 2 - ojo notarų biuro notarė B. Š..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė, gindama viešąjį interesą, ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama: panaikinti Šiaulių apskrities viršininko (toliau - ŠAV) 2000 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. 1574 „Dėl Šiaulių rajono Pakumulšių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ dalį, kuria suprojektuotas valstybinės reikšmės kelias - rajoninis kelias Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga 8 metrų pločio per Pakumulšių kaimą (atkarpa nuo 0,014 iki 0,938 km); panaikinti Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1998 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. 462 „Dėl namų valdų žemės sklypų pardavimo“ priedo ,,Šiaulių rajono privačių namų valdų savininkų, turinčių teisę pirkti žemės sklypus sąrašas“ VI dalies ,,Kuršėnų kaimiškoji seniūnija“ eilutės Nr. 1 dalį, kuria į valstybinės reikšmės kelią - rajoninį kelią Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai – Palanga pateko 0,0053 ha suformuoto 0,3500 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia 1998 m. gegužės 20 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties dalį, kuria Z. Z. nuosavybės teise įgijo į 0,0053 ha valstybinės reikšmės kelio - rajoninio kelio Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai – Palanga dalį, patenkančią į 0,3500 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia 1998 m. gegužės 22 d. sutarties, notarinio registro (duomenys neskelbtini), patvirtintą Šiaulių raj. 2 - ojo notaro biuro notarės B. Š., dalį, kuria S. P. įgijo nuosavybės teisę į 0,0053 ha valstybinės reikšmės kelio - rajoninio kelio Nr. 4026 privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai – Palanga dalį, patenkančią į 0,3500 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); taikyti restituciją: įpareigoti S. P. grąžinti natūra Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybei 0,0053 ha valstybinės reikšmės kelio - rajoninio kelio Nr. 4026 privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai – Palanga dalį, patenkančią į 0,3500 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovui S. P. 25,74 Eur permoką.
Ieškinyje nurodoma, kad Šiaulių apskrities viršininkas, priimdamas 1998 m. gegužės 18 d. įsakymą Nr. 462 „Dėl namų valdų žemės sklypų pardavimo“, kuriuo buvo leista įsigyti privatinės nuosavybės teise namų valdų žemės sklypus, nesiaiškino valstybinės reikšmės kelio - rajoninio kelio Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga reikšmės, nesivadovavo teisės aktų, reglamentuojančių kelių kategorijas bei suskirstymą, nuostatomis, todėl neteisingai įvertino kelio juostos, kuri yra valstybės žemė, plotį bei matmenis (atkarpoje 0,014 iki 0,938 km suprojektuotas 8 metrų pločio kelias), ir formuojant 0,3500 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), šio žemės sklypo dalis (0,0053 ha) pateko į valstybinės reikšmės kelią Nr. 4026, į kurį nuosavybės teisės negalėjo būti perleistos.
Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nesutiko su ieškinio reikalavimais ir prašė taikyti ieškinio senaties institutą. Nurodė, kad tiek žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo metu, tiek ir šiuo metu ginčo vietoje - kelio atkarpoje, kurioje yra ginčo žemės sklypas, nebuvo ir nėra kelio elementų, kurie sudarytų galimybę kelią (žemės sklypą) suformuoti (išplatinti) iki 18 metrų pločio. Atsakovės manymu, 2000 metais parengto ir Šiaulių apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. 1574 ,,Dėl Šiaulių rajono Pakumulšių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ Pakumulšių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto dalis, kuria suprojektuotas valstybinės reikšmės kelias - rajoninis kelias Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga 8 metrų pločio per Pakumulšių kaimą (atkarpa nuo 0,014 iki 0,938 km) parengtas tinkamai, todėl nesutiko su ieškinyje keliamais išvestiniais reikalavimais, kuriais siekiama, kad būtų panaikinti administraciniai aktai, pripažintos negaliojančiomis sandorių dalys ir taikyta restitucija.
Atsakovė Z. Z. nurodė, kad ieškinio reikalavimai nesukelia jai jokių teisinių pasekmių, palaikė atsakovų reikalavimus taikyti ieškinio senatį.
Atsakovas S. P. su ieškinio reikalavimais nesutiko, nurodydamas, kad ieškovė akivaizdžiai praleido ieškinio ir administracinių bylų teisenos senatį ir neprašo jo atnaujinti; ieškovė be pagrindo gina viešą interesą, kai pats trečiasis asmuo VĮ ,,Šiaulių regiono keliai“ galėjo ginti savo pažeistas teises vėliausiai nuo žemėtvarkos projekto 2000 m. rugpjūčio 29 d. kreipdamasis į teismą; atsakovui S. P., kaip sąžiningo nekilnojamojo turto įgijėjui, negalima taikyti restitucijos.
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų ieškovės pusėje, VĮ „Šiaulių regiono keliai“ atsiliepimu į ieškinį sutiko su pareiškėjo - Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą ieškiniu bei prašė teismo jį tenkinti. Nurodė, kad turi būti panaikinti ieškinyje nurodyti administraciniai aktai, priimti pažeidžiant tuo metu galiojusius ieškinyje nurodytus įstatymus bei taikyta restitucija teisinei padėčiai iki pažeidimų atkurti.
Trečiasis asmuo atsakovų pusėje Šiaulių rajono 2 - ojo biuro notarė B. Š. nurodė, kad notarės patvirtintos sutarties dalis galėtų būti panaikinta, panaikinus pardavėjai Z. Z. 0,0053 ha ploto parduodamo žemės sklypo dalies įgijimo pagrindą; kadangi notarė neturėjo pareigos tikrinti Valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties teisėtumo, ieškinyje pareikšti reikalavimai neturi reikšmės notaro interesams.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. vasario 6 d. sprendimu ieškovės Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės ieškinį tenkino visiškai: panaikino Šiaulių apskrities viršininko 2000 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. 1574 „Dėl Šiaulių rajono Pakumulšių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ dalyje, kurioje suprojektuotas valstybinės reikšmės kelias - rajoninis kelias Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga 8 metrų pločio per Pakumulšių kaimą (atkarpa ties žemės sklypu (duomenys neskelbtini), priklausančiu asmeninės nuosavybės teise S. P.); panaikino Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1998 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. 462 „Dėl namų valdų žemės sklypų pardavimo“ priedo „Šiaulių rajono privačių namų valdų savininkų, turinčių teisę pirkti žemės sklypus sąrašas“ VI dalies „Kuršėnų kaimiškoji seniūnija“ eilutę Nr. 1 dalyje, kuria į valstybinės reikšmės kelią - rajoninį kelią Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga pateko ir 0,0053 ha į suformuotą 0,3500 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); pripažino negaliojančia 1998 m. gegužės 20 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini) dalyje, kuria Z. Z. įgijo nuosavybės teise į 0,0053 ha valstybinės reikšmės kelio - rajoninio kelio Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga dalį, esančią 0,3500 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini); pripažino negaliojančia 1998 m. gegužės 22 d. sutartį, notarinio registro (duomenys neskelbtini), patvirtintą Šiaulių rajono 2 - ojo notaro biuro notarės B. Š., dalyje, kuria S. P. nuosavybės teise įgijo 0,0053 ha valstybinės reikšmės kelio - rajoninio kelio Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga dalį, esančią 0,3500 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini); taikė restituciją: įpareigojo S. P. grąžinti natūra Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,0053 ha valstybinės reikšmės kelio - rajoninio kelio Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga dalį, esančią 0,3500 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), kuri patenka į valstybinės reikšmės kelią - rajoninio kelio Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga; priteisė atsakovui S. P. iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie LR žemės ūkio ministerijos 25,74 Eur žemės kainos permokos ir 200,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimui.
Spręsdamas, ar Šiaulių apygardos prokurorė, ginanti viešąjį interesą, kreipdamasi į teismą, tinkamai realizavo teisminės gynybos prielaidas ir sąlygas, t. y. ar ieškovė, kreipdamasi į teismą dėl administracinių teisės aktų ir išvestinių reikalavimų - sandorių panaikinimo, nepraleido kreipimosi į teismą termino, teismas nurodė, kad nors yra ginčijami administraciniai aktai, netaikytinas administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatytas kreipimosi i teismą terminas. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog tam, kad prokuroras galėtų nuspręsti, ar konkrečiu atveju pažeistas viešasis interesas, ar yra pagrindas kreiptis dėl jo gynimo su ieškiniu į teismą, jam reikia surinkti duomenų; dėl to, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino, kiekvienu atveju būtina įvertinti tai, kada tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, ar tai padaryta nepažeidžiant protingo termino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K.-7-38/2008). Teismas nustatė, kad informacija prokurorei apie galimą teisės pažeidimą buvo pateikta 2016 m. birželio 6 d., o medžiaga, reikalinga padaryti išvadai dėl viešojo intereso pažeidimo ir kreiptis dėl to į teismą, buvo surinkta per vieną mėnesį ir ieškinys teismui pateiktas 2016 m. liepos 5 d., todėl teismui nebuvo pagrindo pripažinti, kad prokurorė, pareikšdama nurodytą ieškinį dėl viešojo intereso gynimo, praleido skundo dėl administracinio akto padavimo terminą.
Sprendė, kad teismas turi suderinti ieškinio senaties termino nustatymu siekiamą tikslą -įtvirtinti stabilumą nuosavybės teisiniuose santykiuose tam, kad be pakankamo pagrindo negalėtų būti užginčytos nuosavybės teisės, - ir siekti teisingumo bei teisėtumo nuosavybės teisiniuose santykiuose.
Dėl teisės aktų reikalavimų pažeidimo nurodė, kad pagal bylos duomenis, nuosavybės teisė į kelius ir kai kurie valstybinės reikšmės kelių reglamentavimo klausimai nustatyti Kelių įstatymo straipsniuose, galiojančiuose ginčo įsakymų ir sandorių sudarymo metu. Remdamasis bylos duomenimis teismas nustatė, kad kelias Nr. 4026, Šiaulių Valstybinės kelių valdybos (vėliau pakeistas pavadinimas į VI „Šiaulių regiono keliai") balanse yra nuo 1983 metų, nors keitėsi kelio numeris ir pavadinimas, tačiau kelio priklausomybė ir kategorija nesikeitė. Nurodė, kad nėra pagrindo išvadai, jog ginčo kelias nelaikytinas valstybinės reikšmės rajoniniu keliu, kuris negali nuosavybės teise priklausyti kitiems asmenims, išskyrus valstybę. Todėl šio kelio dalies 0,0053 ha perleidimas atsakovų privačiai nuosavybei laikytinas neteisėtu ir prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo nuostatoms.
Teismo nuomone, panaikinus imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančius administracinius aktus, tenkintini ieškinio reikalavimai panaikinti šių aktų pagrindu atsiradusias teisines pasekmes - 1998-05-20 sudarytą ginčo žemės sklypo Valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį iš dalies, kuomet Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities viršininko paskirto asmens, pardavė atsakovei Z. Z. 0,0053 ha dalimi didesnį žemės sklypą, bei 1998-05-22 atsakovų Z. Z. ir S. P. žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties dalį, kurios sudarytos pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas.
Papildomai pažymėjo, kad Šiaulių apskrities viršininko administracija, rengdama 1998 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. 462 projektą, privalėjo vadovautis 1998 m. balandžio 23 d. Žemės ir miškų ūkio ministerijos įsakymu Nr. 207 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos patvirtinimo". Šis teisės aktas yra įstatymą įgyvendinantis teisės aktas, kuriuo įgyvendinamas Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymas, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimas Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje". Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 5 str. nurodoma, kad žemės reformos žemėtvarkos projektuose suprojektuojami grąžinamos, perduodamos arba suteikiamos nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypai, tarp jų ir fizinių ar juridinių asmenų naudojami nuosavybės teise ir reikalingi turimiems pastatams bei statiniams eksploatuoti, taip pat leistos pirkti ir nuomoti iš valstybės žemės sklypai, nustatomi jų plotai ir ribos, suprojektuojamas bendrojo naudojimo kelių tinklas, žemės sklypams nustatoma pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, žemės servitutai ir žemės naudojimo sąlygos. Teismas sprendė, kad šie teisės aktai tiesiogiai nurodo, jog tuo metu projektuojant Šiaulių rajono privačių namų valdų žemės sklypus dėl jų pardavimo naudotojams ar rengiant kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, šiuos projektus rengiantis asmuo privalėjo numatyti, suprojektuoti žemės sklypus, kurie yra būtini V. Z. ir Z. Z. turimiems pastatams eksploatuoti, atsižvelgiant į tai, kad tuo metu jau irgi galiojo teisės aktai, susiję su valstybei priskirtinos žemės sklypais skirtais valstybinės reikšmės keliams, tai yra projekto rengėjas privalėjo išskirti išimtinei valstybės nuosavybei priklausančius žemės plotus.
Spręsdamas dėl ginčo žemės įgijėjų sąžiningumo ir restitucijos, teismas nurodė, kad turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus (CK1.80 str. 4 d.). Teismas sprendė, kad asmenys, pirkimo - pardavimo sutartimi įgiję nuosavybės teisę į valstybinės žemės sklypą, teismui pripažinus sandorio prieštaravimą imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, laikomi nesąžiningais įgijėjais, jeigu neįrodo priešingai. Atkreipė dėmesį, kad atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba, sudarydama ginčo sandorį, galėjo ir turėjo žinoti bei vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kitų įstatymų normomis bei 1983 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 173, kuriuo nurodyta, kad kelias Nr. 8H1002 Pakumulšiai, priklauso valstybinės reikšmės automobilių keliui nuo Daugpilio - Palanga per Subatę, Šiaulius. Dėl restitucijos taikymo nurodė, kad visi atsakovai nepripažintini sąžiningais įgįjėjais, todėl, panaikinus ginčo sandorius, turi būti taikoma restitucija (CK 1.80 str. 4 d., 4.96 str. 1-3 p.). Pastebėjo, kad teismui sandorio šalių atžvilgiu taikant restituciją, byloje išspręstinas tik klausimas dėl iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos atsakovui S. P. priteistinos 25,74 Eur sumos, susijusios su restitucijos taikymo apimtimi. Dėl kitų galimų atsakovo S. P. nuostolių egzistavimo teismui pritaikius restitucija, paminėjo, kad pastarasis irgi įgyja teisę ateityje reikalauti jų atlyginimo iš valstybės ar jos įgaliotos institucijos.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas S. P. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Teismas sprendime neteisingai nurodė, kad, nors yra ginčijami administraciniai aktai, netaikytinas administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatytas kreipimosi į teismą terminas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399), nebuvo atskleista ir nebuvo patikrinta, ar ieškovas, kreipdamasis į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo, nepraleido kreipimosi termino, o esant naikinamajam terminui, ar toks terminas nuo ginčijamų administracinių aktų iki kreipimosi į teismą buvo suėjęs ir jį reikia taikyti. Reikalavimams dėl administracinių aktų apskundimo turėjo būti taikomas ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas apskundimo terminas. Teismas visiškai nepasisakė dėl naikinamojo termino taikymo, ginčijant administracinius aktus, priimtus praėjus daugiau kaip dešimt metų.
15.2 Teismas, esant naikinamajam terminui, turėjo atsisakyti ginti trečiojo asmens VĮ „Šiaulių regiono keliai“ interesą ir ieškinį atmesti, nes VĮ Šiaulių regiono keliai turėjo būti žinoma apie tariamą teisės pažeidimą gerokai anksčiau, nei jis kreipėsi į prokurorą dėl viešojo intereso gynimo. Trečiasis asmuo, privalėdamas atlikti kelio tvarkymo darbus visame kelyje, dar 1998 m. balandžio mėn. pradedant formuoti ginčo sklype 8 metrų pločio kelio atkarpą vietoj tariamai būtinų 18 metrų, būdamas atidus ir rūpestingas bei atsakingas, privalėjo žinoti teisės aktų reikalavimus ir negalėjo nepastebėti ir nesuprasti apie valstybės įmonės, o kartu ir viešojo intereso pažeidimą. Tačiau delsdamas kreiptis į prokuratūrą ir kreipdamasis po beveik 16 metų, reikalaujant, kad žemės sklypo dalis iš sąžiningo įgijėjo būtų atimta, neturėtų tikėtis teisinio rezultato, kuriuo būtų pažeisti ne vieno sąžiningo turto įgijėjo teisėti lūkesčiai į nuosavybės teisių neliečiamumą
Žemesnės instancijos teismas
15.3.Teismas neįvertino Šiaulių apskrities viršininko administracijos 1998 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr, 462 „Dėl namų valdų žemės sklypų pardavimo", 1998 m. balandžio mėn. projekto parengimo ir šio projekto tvirtinimo atsakovo administraciniu aktu - 2000 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 1574 laikotarpiu galiojusių teisės aktų reikalavimų, nenustatė konkrečių teisės aktų pažeidimų, kurių pagrindu būtų galima preziumuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.
15.4.Teismas neatliko išsamesnės analizės dėl valstybinės reikšmės kelio juostos patekimo į ginčo žemės sklypą, nenustatė, ar toks kelias buvo suprojektuotas ir pažymėtas teritorijų planavimo dokumente - detaliajame ar specialiajame plane, nepatikrino, kokiu pagrindu žemėtvarkos projekte buvo suformuotas ginčo žemės sklypas su jame esančiomis ribomis. Šiaulių rajono Pakumulšių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo suderintas su visomis institucijomis, ginčo žemės sklypas (jo dalis) nebuvo įtrauktas į valstybės išperkamos ir neprivatizuotinos žemės sąrašus.
15.5. Administracinių aktų priėmimo metu valstybinės reikšmės kelias, kaip toks, nebuvo perduotas priėmimo - perdavimo aktu trečiajam asmeniui, o šis neįtraukė jo į balansą, todėl atsakovė, tuometinė Šiaulių apskrities viršininko administracija neturėjo įstatyminio pagrindo imtis priemonių tokį kelią pažymėti teritorijų planavimo dokumentuose - ginčo žemės sklypo plane, o po to ir žemėtvarkos projekte.
15.6.UAB „Šiaulių hidroprojektas" atlikti kelio Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga 0,014 -0,938 km kadastriniai matavimai, kurių pagrindu tvirtinama, kad į kelio Nr. 4026 atkarpą, nuo 0,014 km iki 0,938 km patenka 3 (trijų) privačių žemės sklypų dalys, tame tarpe ir ginčo žemės sklypo dalis -0,0053 ha, taip susiaurinant minimalų - 18 m kelio juostos plotį, turėjo būti suderinti su besiribojančių sklypų savininkais.
15.7.Teismui buvo būtina atkreipti dėmesį, kaip keitėsi ir keičiasi Vyriausybės nutarimais tvirtinami valstybinės reikšmės kelių sąrašai. 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo" patvirtintame sąraše kelio Nr. 4026 „Privažiuojamas kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga ilgis yra 2,60 km. 2005 m. kovo 16 d, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 284 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimo Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo pakeitimo" patvirtintas kelio pavadinimas „Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga" ir nurodytas kelio ilgis yra jau tik 0,97 km. Akivaizdu, kad didesnė kelio dalis nebelaikoma valstybinės reikšmės keliu, todėl ši aplinkybė ginčui ypač svarbi, sprendžiant, ar ginčo žemės sklype esančio kelio dalies statusas nepasikeitė ir jis jau nebėra laikomas valstybinės reikšmės keliu, dėl ko vien tik formalus administracinių aktų ir sandorių panaikinimas reiškia visų stabilių visuomeninių santykių sugriovimą.
15.8.Ieškovė teismui nepateikė duomenų, kad ginčo žemė teisės aktų nustatyta tvarka (atliekant kadastrinės vietovės kaimo vietovėje žemės reformos žemėtvarkos projektą ar detalųjį planą) būtų priskirta valstybinės reikšmės keliui, išskyrus tik tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarime Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo" yra paminėtas tokio kelio pavadinimas - valstybinės reikšmės kelias - rajoninis kelias Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai-Palanga.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė Šiaulių apygardos prokurorė, ginanti viešąjį interesą, prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Kelias Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai-Palanga priskirtas valstybinės reikšmės keliams, turėjo būti 18 metrų pločio ir negalėjo būti perleistas privačion nuosavybėn; apeliantas bylos nagrinėjimo metu nekėlė klausimo dėl ginčo žemės sklype esančio kelio statuso pasikeitimo; kartu su atsiliepimu pateikiama schema patvirtina, kad šiuo metu kelio atkarpa ties ginčo sklypu yra valstybinės reikšmės kelias.
16.2.Ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojo aiškios įstatymų nuostatos, draudžiančios perleisti privačion nuosavybės žemę, kuri priskirta valstybinės reikšmės keliams.
16.3.1998 metais parengtas ginčo žemės sklypo planas negali būti laikomas teritorijų planavimo dokumentu ir pagrindo jį ginčyti nėra.
Žemesnės instancijos teismas
16.4.Teismas pagrįstai netaikė ieškinio senaties, nes būtini ieškiniui pateikti dokumentai buvo gauti tik 2016-06-23, o ieškinys pateiktas 2016-07-01; atsižvelgtina taip pat į tai, kad nagrinėjamu atveju kelias yra ypatingas nuosavybės teisės objektas, strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turintis įrenginys, iš civilinės apyvartos išimtas objektas.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, VĮ „Šiaulių regiono keliai“ prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, prašo priimti ir prijungti prie bylos naują įrodymą – Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos atsakymą dėl ginčo kelio statuso. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
17.1. VĮ „Šiaulių regiono keliai“ apie neteisėtą situaciją sužinojo tik 2016-05-17 ir apie tai 2016-06-03 informavo Šiaulių apygardos prokuratūrą, kuri nepraleisdama vieno mėnesio termino kreipėsi į teismą, gindama ne VĮ „Šiaulių regiono keliai“, o viešąjį interesą.
17.2. Teismas sprendime konstatavo eilės imperatyvių teisės normų pažeidimus, priimant administracinius aktus ir sudarant civilinius sandorius. Ginčo sklypas įsiterpė į išimtinę valstybės nuosavybę, tuometinis kelių valdytojas nebuvo informuotas apie privačion nuosavybėn perleidžiamą valstybės išimtinę nuosavybę.
17.3.Apeliaciniame skunde keliamą abejonę, ar ginčo žemės sklype esančio kelio dalies statusas nepasikeitė ir jis jau nebėra laikomas valstybinės reikšmės keliu, paneigia Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos atsakymas, kad šis kelias yra valstybinės reikšmės, jo kategorija penkta, ilgis 0,97 km ir kad šis kelias įrašytas į 1999-06-09 Vyriausybės nutarimą Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo".
Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad su apeliaciniu skundu sutinka, prašė jį tenkinti ir skundžiamą pirmosios instancijos sprendimą panaikinti. Nurodė, kad teismas visiškai neteisingai įvertino ir taikė procesines teisės normas, ginčijami aktai buvo priimti 1998 ir 2000 metais, nesivadovaudamas galiojančia ABTĮ 33 straipsnio redakcija, teismas priėmė neteisėtą ir neteisingą sprendimą; teismas neatliko išsamesnės analizės dėl valstybinės reikšmės kelio juostos patekimo į ginčo žemės sklypą; turėjo būti nustatyta, ar toks kelias buvo suprojektuotas ir pažymėtas teritorijų planavimo dokumentuose – detaliajame ir specialiajame plane.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmestinas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje kilo ginčas dėl administracinių aktų ir sandorių, prieštaraujančių imperatyvioms įstatymo normoms, kuriais buvo suformuotas žemės sklypas privačiai nuosavybei perleidžiant valstybinės reikšmės kelio dalį, pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
Atsiliepimais į apeliacinį skundą trečiasis asmuo VĮ „Šiaulių regiono keliai“ ir ieškovė Šiaulių apygardos prokuratūra prašo prijungti prie bylos Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos raštą dėl ginčo kelio statuso ir kelio Nr. 4026 schemą (schema yra patalpinta interneto svetainėje www.geoportal.lt.). Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A Nr. 3K-3-58/2008; 2015 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-611/2015; kt.). Tiek apeliaciniame skunde, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą šalys savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu nurodo aplinkybes dėl valstybinės reikšmės kelio juostos patekimo į ginčo žemės sklypą, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas taikyti CPK 314 straipsnyje numatytą išimtį ir pateiktus įrodymus priima.
Apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimu, iš esmės nurodo argumentus, susijusius su senaties termino taikymu, bei kelia abejones, susijusias su Šiaulių apskrities viršininko administracijos veiksmų neteisėtumo nustatymo pagrįstumu. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl administracinių bylų teisenos įstatymo senaties ginčo santykiams taikymo
Įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę prokurorui ar valstybės, savivaldybės institucijoms kreiptis į teismą, iš anksto nustato, kad konkretūs santykiai, iš jų kylantys ginčai gali būti susiję su viešuoju interesu. Nagrinėjamoje byloje prokuroras prašo apginti specifinio nuosavybės teisės subjekto – valstybės pažeistas nuosavybės teises bei teisėtus interesus, t. y. susidaro tokia situacija, kurioje prokuroras pradeda ginti viešąjį interesą, kurį netinkamai įgyvendino valstybės institucijos.
Prokuroras, nustatęs reikšmingą asmens, visuomenės, valstybės teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimui pašalinti. Kiekvienu konkrečiu atveju prokurorui reikia surinkti duomenis, kad galėtų padaryti išvadą, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti. Termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Prokuroro kaip ieškovo veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus. Tai reiškia, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka. Teismas, esant atsakovo reikalavimui taikyti senatį, patikrina, ar prokuroras nedelsė ir minėtus duomenis rinko per protingą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016).
Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Pažymėtina, nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties termino skaičiavimo taisyklės turėtų būti taikomos būtent ieškovės Šiaulių apygardos prokuratūros, reiškiančios ieškinį, nes ji yra dalyvaujančiu byloje asmeniu, o ne kitų institucijų (nagrinėjamu atveju - VĮ „Šiaulių regiono keliai“) veiksmų/neveikimo atžvilgiu.
Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino tokiam ieškiniui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010). Taigi, termino pradžia viešąjį interesą ginančiam subjektui kreiptis į teismą skaičiuojama nuo tada, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ar nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti, priklausomai nuo to, kuris momentas atsiranda anksčiau.
Prokuroro, kaip ieškovo, veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, jog termino prokurorui kreiptis į teismą, ginant viešąjį interesą, eigos pradžios ypatumas, palyginus su savo subjektinę teisę ginančiais asmenimis, t.y. nuo duomenų apie viešojo intereso pažeidimą surinkimo ar turėjimo juos surinkti, yra ne privilegija viešąjį interesą ginančiam subjektui, o grindžiamas nuoseklia proceso įstatymų aiškinimo logika. Prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Skirtingai nei privatūs subjektai, prokuroras, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Todėl ieškinio senaties termino eigos pradžia besikreipiančiam dėl viešojo intereso gynimo prokurorui šiuo atveju turi būti siejama su momentu, kada prokuroras gavo pakankamai informacijos (duomenų), leidžiančių spręsti, kad galimai yra pažeistas viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2010).
Bylos duomenimis, apie galimai pažeistą viešąjį interesą prokuroras buvo informuotas 2016-06-06 VĮ „Šiaulių reginio keliai“ raštu. Iš šio rašto turinio matyti, kad vien šiuo raštu pateiktos informacijos nepakako įvertinti, ar tikrai viešas interesas yra pažeistas ir parengti ieškinį teismui. Prokuratūrai nebuvo pateikti faktiniai duomenys apie ginčo sklypo suformavimo aplinkybes, savininkus, nuosavybės teisių perleidimo metu buvusį kelio statusą. Siekiant įvertinti, ar tikrai šiuo atveju pažeistas viešasis interesas, buvo reikalinga surinkti papildomą medžiagą dėl žemės sklypo pardavimo apeliantui, be to, reikėjo parengti ir įstatymo reikalavimus atitinkantį ieškinį.
Kaip minėta, šiuo atveju ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo dienos, kuomet buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą apie galimai pažeistą viešą interesą ir pakankamai dokumentų, kad galima būtų pareikšti ieškinį teismui. Pradinius duomenis ieškovas gavo 2016-06-06, prokuratūros reikalauti duomenys buvo gauti 2016-06-23, todėl laikytina, kad būtent nuo šios datos (2016-06-23) prokuroras gavo pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pažeistas viešasis interesas, todėl šis momentas laikytinas ieškinio senaties pradžia. Kadangi ieškinį pateikė 2016-07-01, o per tą laiką bendravo su kompetentingomis institucijomis, siekdamas gauti informacijos, konstatuotina, kad ieškovas veikė aktyviai, rūpestingai ir nedelsdamas.
Civilinio proceso kodekso 26 straipsnio 2 dalis numato, jog tuo atveju, kai civilinėje byloje vienas iš pareikštų reikalavimų yra susijęs su individualaus pobūdžio administraciniu teisės aktu, kurio teisėtumas ginčijamas byloje, bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas bylą, išsprendžia ir tokio akto teisėtumo klausimą. Tiek Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas administraciniam aktui ginčyti, tiek Civilinio kodekso 1.125 straipsnyje nustatyti ieškinio senaties terminai laikytini tam tikrais apribojimais asmeniui ginti pažeistas teises teismine tvarka. Tais atvejais, kai pagal Civilinio proceso kodekso 26 straipsnio 2 dalį byla nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme, termino taikymo klausimas sprendžiamas, įvertinant ginčo teisinį pobūdį. Aplinkybė, jog ginčas nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, savaime nereiškia, jog turi būti taikomi Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatytas terminas administraciniam aktui ginčyti, kai byla nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme, netaikomas tuo atveju, kai ginčas kyla iš civilinių teisinių santykių, o byloje ginčijamas individualus administracinis aktas yra šių teisinių santykių pasekmė. Tačiau tuo atveju, jei individualus administracinis aktas gali būti laikomas priežastimi tolesnių civilinių teisinių santykių, kurie ginčijami civilinėje byloje, tokiam administraciniam aktui ginčyti teismas privalėtų taikyti Administracinių bylų teisenos 33 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju prokuroras ėmėsi veiksmų ginti specifinio nuosavybės teisės subjekto – valstybės pažeistas nuosavybės teises bei teisėtus interesus, jo atliktas tyrimas ir ieškinys pateiktas per vieną mėnesį, tai yra nepraleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio termino. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad teismas turėjo atsisakyti ginti trečiojo asmens interesą ir ieškinį atmesti.
Dėl skundžiamų administracinių aktų teisėtumo
Bylos duomenimis nustatyta, kad rajoninis kelias Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai – Palanga yra valstybinės reikšmės kelias, priklausantis V kelio kategorijai, kelio juostos minimalus plotis yra 18 m, toks kelio statusas yra nuo 1992 m. (Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1992 m. gruodžio 31 d. įsakymas Nr. 550 „Dėl Lietuvos Respublikos rajoninių (apskričių) kelių sąrašo pagal priedą Nr. 1 patvirtinimo“). Teisėjų kolegija pastebi, kad atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM jau nuo 1997 m. buvo žinomas kelio Nr. 4026 statusas, nes dar 1997 m. lapkričio 6 d. tuometinio Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja suderino valstybės išperkamų žemių, kuriuose yra keliai, Šiaulių rajone sąrašą. UAB „Šiaulių hidroprojektas“ atliko Kelio Nr. 4026 Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga 0,014 - 0,938 km kadastrinius matavimus, kurių metu paaiškėjo, kad į kelio Nr. 4026 atkarpą nuo 0,014 km iki 0,938 km patenka 3 (trijų) privačių žemės sklypų dalys, tame tarpe ir ginčo žemės sklypo dalis - 0,0053 ha, taip susiaurinant minimalų - 18 m kelio juostos plotį.
Bylos duomenys patvirtina, kad minėtas kelias Nr. 4026 tiek 1992-12-31 LR susisiekimo ministerijos įsakymu Nr. 350, tiek 1999-06-09 nutarimu Nr. 757 priskirtas valstybinės reikšmės keliams, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalimi, LR žemės įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 dalimi, LR žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu, LR transporto veiklos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, LR kelių įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5 punktu, turėjo būti 18 metrų pločio ir negalėjo būti perleistas privačion nuosavybėn. Ginčo žemės sklypas įsiterpia į išimtinę valstybės nuosavybę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog sklypas buvo suformuotas nesilaikant imperatyvių teisės aktų reikalavimų.
Apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo, ar valstybinės reikšmės kelio juosta patenka į ginčo žemės sklypą, atkreipia dėmesį, kad 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo" patvirtintame sąraše kelio Nr. 4026 ilgis yra 2,60 km, o 2005 m. kovo 16 d, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 284 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimo Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo pakeitimo" patvirtintas kelio pavadinimas „Privažiuojamasis kelias prie Pakumulšių nuo kelio Šiauliai - Palanga" ir nurodytas kelio ilgis yra jau tik 0,97 km, ir nurodo, kad ši aplinkybė ginčui ypač svarbi, sprendžiant, ar ginčo žemės sklype esančio kelio dalies statusas nepasikeitė ir jis jau nebėra laikomas valstybinės reikšmės keliu. Ieškovė ir trečiasis asmuo kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė Susisiekimo ministerijos raštą, kad šis kelias yra valstybinės reikšmės, jo kategorija penkta, ilgis 0,97 km, įrašytas į 1999-06-09 nutarimą Nr. 757, bei parengtą kelio Nr. 4026 schemą, patvirtinančią, kad ir šiuo metu kelio atkarpa ties ginčo žemės sklypu yra valstybinės reikšmės kelias.
Apeliantas teigia, kad kaimo teritorijų planavimui specialioji teisės norma yra Žemės reformos įstatymas, Teritorijų planavimo įstatymas ir LR žemės ir miškų ministerijos 1998-04-23 įsakymas, o su valstybinės reikšmės keliais susijusiems teisiniams santykiams reguliuoti specialioji teisės norma yra LRV 1999-06-09 nutarimas Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo pakeitimo", todėl turėjo būti nustatyta, ar toks kelias buvo suprojektuotas ir pažymėtas teritorijų planavimo dokumente – specialiajame ar detaliajame plane. Nacionalinė žemės tarnyba 2016-06-23 rašte Šiaulių apygardos prokuratūrai nurodė, kad, rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą, projekto rengėjas VĮ Valstybinis žemėtvarkos institutas turėjo numatyti ir suprojektuoti tokio pločio kelią, koks tokios kategorijos keliui pagal 1999 m. birželio 9 d. nutarimą Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo pakeitimo" buvo būtinas. Taip pat nurodė, kad tarnyba neturi duomenų, dėl kokių priežasčių žemės reformos žemėtvarkos projekto rengėjai neprojektavo platesnių kelių, nei buvo faktiškai įrengti keliai, kadangi aiškinamajame rašte, sąrašuose, viešo svarstymo protokoluose jokių išsamesnių aprašymų apie kelius nėra.
1998 metais galiojusiame LR teritorijų planavimo įstatyme nebuvo numatyta, jog žemės sklypų planai prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams. Teritorijų planavimo įstatyme teritorijų planavimo dokumentais buvo pripažįstami specialieji ir detalieji planai. Nacionalinė žemės tarnyba 2016-06-23 rašte Šiaulių apygardos prokuratūrai nurodė, kad ginčo žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo parengtas vadovaujantis namų valdos techninės apskaitos byloje esančiu planu. 1998-05-18 Šiaulių apskrities viršininko įsakymo Nr. 462 pagrindu parengtas žemės sklypo planas negali būti prilyginamas teritorijų planavimo dokumentui ir pagrindas ginčo projekto rengėjui įtraukti tokio pločio ir koordinačių sklypą į 2000-08-29 įsakymu Nr. 1574 patvirtintą žemės reformos žemėtvarkos projekto planą. Pagal LR teritorijų planavimo įstatymą ( akto redakcija galiojusi nuo 1997-10-07 iki 2000-04-10) byloje esantis planas neatitinka planavimo dokumentui keliamų reikalavimų, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad ginčo žemės sklypas suformuotas 1998 m. balandžio mėnesį parengtu planu, kuris prilyginamas teritorijų planavimo dokumentui, nepagrįstas.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialines ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.