Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V.O. skundą ir skundo patikslinimą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – neturtinės žalos padarymo pareiškėjui V.O. atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, veiksmais Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio pagrindu ir atlyginimo pagrįstumo nustatymas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą taip pat yra konstatavęs, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi, todėl įrodinėjimo našta tenka abiem bylos proceso dalyviams.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018, 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje Nr. A-979-556/2017 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos padarymo ir atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina ir dėl gyvenamojo ploto normos trūkumo.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktas reglamentuoja minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamųjų patalpų plotą, kuris negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Iš atsakovės atsiliepime nurodytų duomenų, 2019 m. kovo 21 d. pažymos „Apie nuteistojo V.O.“, Pataisos namų Turto valdymo skyriaus 2019 m. balandžio 5 d. pažymos „Apie nuteistojo V.O. laikymo sąlygas“ pažymos matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 18 d. iki 2019 m. kovo 12 d. bausmę atliko šiuose būriuose ir gyvenamosiose patalpose (bendrabučio tipo): nuo 2018 m. vasario 8 d. iki 2018 m. balandžio 19 d. 5 būrio 4 gyvenamojoje patalpoje, kurioje įrengtos 16 miegamosios vietos (patalpos plotas – 60,29 kv. m., todėl vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,77 kv. m.); nuo 2018 m. balandžio 19 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. 3 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurioje įrengtos 6 miegamosios vietos (patalpos plotas – 20,66 kv. m., todėl vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,45 kv. m.); nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2019 m. kovo 12 d. 3 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurioje įrengtos 11 miegamosios vietos (patalpos plotas – 35,34 kv. m., todėl vienam asmeniui tenkantis plotas – 3,21 kv. m.) (b. l. 30-32). Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, jog kiekvienam nuteistajam yra skiriama viena miegamoji vieta, esanti tam tikro konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje, ne visada visos miegamos vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau nei, kad numatyta. Įvertinus šiuos duomenis, spręstina, jog net esant visoms užimtoms vietoms, vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas yra nuo 3,21 kv. m. iki 3,77 kv. m. Pareiškėjui argumentuojant, kad kameros gyvenamąjį plotą užima baldai, nurodytina, jog Vidaus tvarkos taisyklėse nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1033-624/2019). Nenustatyta, jog buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto patalpoje.

Pareiškėjas neturtinės žalos padarymą ir atlyginimą taip pat kildina iš to, jog gyvenamosiose patalpose nebuvo tinkamos ventiliacijos, buvo šalta, drėgna, buvo prastas apšvietimas, veisėsi pelėsis, patalpų sienos aptrupėjusios, grindys sulūžusios, linoleumas išplyšęs.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 12 punkte laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų; laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomi asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose (13 punktas); gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas); gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (16 punktas); turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).

Pataisos namų Turto valdymo skyriaus 2019 m. balandžio 5 d. pažymojenurodyta, kad 1-iame sektoriuje yra centralizuotas šildymas, esant būtinybei, pagal nuteistųjų prašymus nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai, gyvenamos patalpose, kuriose gyvena nuteistasis, vėdinamos per langus ir ventiliacines angas (b. l. 31-32). Įstaigoje įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Gavus informaciją apie kokius nors trūkumus, jie šalinami, įstaigoje atliekamas remontas pagal poreikį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Pataisos namų administraciją, atitinkamas tarnybas. Pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodė pažeidimus dėl Pataisos namų patalpų neatitikimo Higienos normai HN 134:2015. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl sienų, grindų, lubų būklės, pelėsio, gyvenamųjų patalpų temperatūros, prasto apšvietimo, drėgmės ir kt. yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Pareiškėjas neturtinės žalos padarymą taip pat kildina iš to, kad Pataisos namuose nebuvo pakankamai įrengta prausyklų ir tualetų.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (įsigaliojo nuo 2017 m. birželio 8 d.) numatyta, kad bendrabučio gyvenamosios patalpos prausykloje, tualete turi būti įrengtas klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras (tik vyrams) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų, praustuvė 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo ir iš Pataisos namų Turto valdymo skyriaus 2019 m. balandžio 5 d. pažymos matyti, jog 3 būryje buvo 2 pisuarai, 2 pisuarai, o prausykloje 6 praustuvės ir 1 dušo galvutė. Penktajame būryje buvo 3 unitazai, 2 klozetai, o prausykloje 2 dušo sieteliai. Atsakovė į bylą nepateikė duomenų, kiek nuteistųjų ginčo laikotarpiu gyveno 3 ir 5 būriuose, todėl nėra galimybės nustatyti, ar pakako tualetų ir prausyklų nuteistiesiems. Įvertinus tai, kad atsakovės pareiga paneigti pareiškėjo nurodomus pažeidimus ir jai šių nepaneigus, spręstina, jog šiuo aspektu buvo pažeista pareiškėjo teisė į aprūpinimą kietuoju inventoriumi ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018, 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje Nr. A-979-556/2017 ir kt.).

Pareiškėjo teigimu, jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeistos ir dėl to, jog Pataisos namuose nebuvo džiovyklos patalpų.

Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 5 punkte numatyta, jog pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos šios patalpos: 5.9) drabužių ir avalynės džiovykla (kiekvienam būriui). Taisyklių 6 punkte numatyta išimtis, kad kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams. Iš Pataisos namų ūkio 2019 m. balandžio 5 d. pažymos matyti, jog 1 – ame sektoriuje yra įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Džiovimo vietos įrengtos ir būrio kieme (b. l. 32). Vertinant šias aplinkybes, spręstina, jog pareiškėjo argumentai dėl Pataisos namuose nesančių džiovyklos patalpų yra nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su asbesto buvimu pastato konstrukcijoje, nurodytina, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Atsakovės atstovė neginčija fakto, kad Pataisos namų pastato konstrukcijoje buvo asbesto. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pripažįstama, kad asbesto gaminiai pavojų sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami, nenustatoma, kad asbesto plaušeliai, kurie konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, kenkia sveikatai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017). Pareiškėjas nepaneigė atsakovės atstovo argumentų, kad tokie darbai nebuvo daromi. Iš byloje esančių duomenų nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatai buvo padaryta žala dėl asbesto, nes pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad asbesto gaminių buvimas gyvenamojoje aplinkoje kėlė grėsmę jo sveikatai ir gyvybei.

Pareiškėjas skundo reikalavimą taip pat grindžia tuo, jog gyvenamosiose patalpose buvo buitinių parazitų, dėl to aplinka buvo nesaugi sveikatai, higienai ir kt.

Pagal byloje esančius duomenis Pataisos namai 2016 m. lapkričio 23 d. yra sudarę kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo – pardavimo sutartį, kuria UAB „Utenos deratizacija“ įsipareigojo atlikti kenkėjų (tarakonų, skruzdėlių, blakių, musių ir pan.) monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus (b. l. 53-56). Atliktų darbų aktai patvirtina, jog Pataisos namuose reguliariai buvo atliekami kenkėjų dezinfekcijos darbai (b. l. 57-59). Teismo vertinimu, Pataisos namuose yra užtikrinamas kenkėjų kontrolė ir dezinfekavimas, todėl pareiškėjo argumentai dėl buitinių parazitų buvimo gyvenamosiose patalpose yra nepagrįsti.

Teismas, išanalizavęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, konstatuoja, jog dalis pareiškėjo nurodomų pažeidimų, susijusių su kietojo inventoriaus (tualeto ir prausyklų) trūkumu, pasitvirtino.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlyginai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia (be kita ko) jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Tačiau tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, reikalavimo užtikrinti sveikatai saugią gyvenamąją aplinką pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjo atžvilgiu įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4354-520/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4217-520/2018, 2018 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4174-602/2018 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teismui nebuvo pateikti duomenys, iš kurių būtų galima matyti, kad pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams jam sukėlė sveikatos sutrikimus, kančias ar didelį diskomfortą. Pažeidimas dėl tualetų ir prausyklų nepakankamo skaičiaus vertintinas kaip nedidelis, be to, pareiškėjas skunde neįvardijo kokius išgyvenimus galimai patyrė, kaip jie pasireiškė, o tik abstrakčiai nurodė, kad buvo padaryta psichologinė ir moralinė žala. Tai vertintina , kad pareiškėjui nebuvo padaryta itin didelė moralinė žala, kurią reikėtų atlyginti pinigais.

Įvertinus visumą nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių spręstina, jog pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos reikėtų vertinti pareiškėjo prašoma 20 000 Eur. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teismas sprendžia, kad, įvertinus padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį, į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., 2019 m. birželio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2267-525/2019) ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas gali būti laikomas pakankama satisfakcija pareiškėjui. Teismas sprendžia, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą pinigais yra nepagrįstas ir atmestinas.

Skundas tenkintinas iš dalies, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1ir 4 punktais.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 -88 straipsniais,

nusprendžia:

Patenkinti iš dalies pareiškėjo V.O. skundą ir skundo patikslinimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo V.O. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas laikymo sąlygas aprūpinant kietuoju inventoriumi Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 18 d. iki 2019 m. kovo 12 d.,

atmesti pareiškėjo skundą dėl 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmams.