- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-11
- Bylos Nr.
- A-822-1345-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00810-2012-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Veslava Ruskan, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- E. O.
- Atsakovas
- Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės administracijos
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių plentas“
- Kategorijos
- 15.2.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. O. ir atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. O. skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybei, atstovaujamai Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Šiaulių plentas“, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas E. O. su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, priteisti 4 950,44 Lt turtinei žalai ir 200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2011 m. rugpjūčio 6 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (I t., b. l. 2–6, 192–196).
Pareiškėjas nurodė, kad jis 2010 m. birželio 17 d., apie 23 val. 40 min., grįždamas po tinklinio treniruotės į savo namus, esančius Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), dviračio ratu pataikė į Šiauliuose, Pramonės gatvėje dviračių take buvusią duobę (toliau – ir išdauža). Ši išdauža nebuvo pažymėta jokiais apie gresiantį pavojų įspėjančiais ženklais, neaptverta. Po smūgio pareiškėjas nukrito nuo dviračio, veidu atsitrenkė į dviračio tako asfaltuotą dangą ir patyrė įvairių veido bei galvos sužalojimų. Dėl patirtų sužalojimų nuo 2010 m. birželio 17 d. iki 2011 m. liepos 17 d. jis buvo gydytas įvairiose gydymo įstaigose, jam buvo atliktos kelios sudėtingos veido ir galvos operacijos. Pareiškėjui buvo diagnozuoti kaktikaulio kairės pusės įspaustinis lūžis, kaukolės pamato priekinės kairės duobės lūžis, abiejų skruostikaulių ir viršutinio žandikaulio lūžiai, abiejų žandinių ir kaktinių sinusų sienelių lūžiai, muštinės žaizdos kaktoje, kairiame antakyje ir lūpose, poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, odos nubrozdinimai kairėje rankoje ir kairio kelio srityje. Teismo medicinos ekspertas dėl kaktikaulio kairės pusės įspaustinio lūžio, kaukolės pamato priekinės kairės duobės lūžio, galvos smegenų kairės kaktinės skilties sumušimo pareiškėjo patirtus sužalojimus įvertino kaip sunkius. Dėl sužalojimų pareiškėjas patyrė stiprų fizinį skausmą, kuris truko ne vieną mėnesį, patirtų sužalojimų pasekmės jaučiamos iki šiol. Po įvykio atgavęs sąmonę, patyrė stiprų dvasinį sukrėtimą, nes suprato, jog yra sunkiai sužalotas, kad jo sveikatai padaryta nepataisoma žala, kad gali kilti pavojus sveikatai ir gyvybei. Be to, ilgą laiką nežinodamas savo sveikatos sužalojimo masto, jautė stiprius dvasinius išgyvenimus. Taip pat stiprius dvasinius išgyvenimus, didelį diskomfortą bei nerimą dėl sveikatos būklės ateityje pareiškėjui sukėlė ir tai, kad jam buvo atliktos sudėtingos operacijos, po kiekvienos iš jų buvo nustatytas gulimas režimas, jis kentė skausmus, buvo apribotos judėjimo ir bendravimo galimybės. Po to, kai 2011 m. liepos 17 d. buvo išrašytas iš ligoninės ambulatoriniam gydymui ir reabilitacijai, jis ir toliau jautė ir tebejaučia operacijų pasekmes – galvos skausmą, nuolatinį didelį spaudimą veido srityje. Nors pareiškėjas nuo 2010 m. liepos 28 d. iki 2010 m. rugpjūčio 11 d. VšĮ Šiaulių reabilitacijos centre praėjo reabilitacijos kursą, tačiau tai pagerino tik bendrą savijautą, o veido spaudimas neišnyko, dėl ko nuolat išgyveno ir išgyvena iki šiol, jaučia didelius nepatogumus. Ženkliai sumažėjo gyvenimo kokybė: jis tapo neįgalus – buvo nustatytas tik 40 proc. darbingumas; žymiai pablogėjo regėjimas – viena akimi mato per miglą; visiškai dingo uoslė; ant veido liko randai. Dėl to pareiškėjas, bendraudamas su žmonėmis, jaučia didelius nepatogumus, nuolat patiria dvasinius išgyvenimus, nusivylimą, iki šiol jaučia didelę moralinę nuoskaudą, atsirado nerimas dėl ateities. Pareiškėjo teigimu, atlyginti jam atsiradusią turtinę ir neturtinę žalą privalo Šiaulių miesto savivaldybė. Tokią savo poziciją pareiškėjas grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250, 6.263, 6.266 straipsniais, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – Kelių įstatymas) 4 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 32 punktu, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas) 10 straipsnio 8 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl kelių priežiūros tvarkos“ Nr. 155 6, 12 punktais. Vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūros, taisymo, tiesimo ir saugaus eismo organizavimo funkcijos užtikrinimas yra viešojo administravimo veikla, kurios vykdymas priskirtas vietos savivaldybės administracijai. Atsakovo kaltė pasireiškia tuo, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija neužtikrino tinkamos dviračių tako priežiūros ir remonto, nesiėmė saugų dviračių eismą užtikrinančių priemonių. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos su UAB „Šiaulių kelias“ , kurios teisių perėmėjas yra trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Šiaulių plentas“, 2009 m. lapkričio 10 d. sudaryta Šiaulių miesto gatvių su asfaltbetonio danga, šaligatvių, pėsčiųjų ir dviračių takų taisymo darbų su priežiūra pirkimo sutartis Nr. SŽ-1179 (toliau – Gatvių priežiūros sutartis), nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovas yra atleistas nuo pareigos užtikrinti gatvių, dviračių takų priežiūrą, organizuoti saugų eismą ir prievolės atlyginti žalą, patirtą dėl dviračių take buvusios nepažymėtos ir neaptvertos išdaužo.
Atsiliepimas
Atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės atstovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus (I t., b. l. 34–37).
Šiaulių miesto savivaldybės administracija rėmėsi CK 6.247 straipsniu, 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 6.271 straipsnio 1-3 dalimis bei suformuota Lietuvos Aukščiausiojo teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Be to, pažymėjo, kad pareiškėjas prie skundo nėra pridėjęs jokios medžiagos, iš kurios būtų galima spręsti apie dviračių take buvusios duobės parametrus, įvykio aplinkybes ir kt. Nurodė, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija ir UAB „Šiaulių kelias“ 2009 m. lapkričio 10 d. sudarė Gatvių priežiūros sutartį, pagal kurią UAB „Šiaulių plentas“ atliko Šiaulių miesto gatvių su asfalto danga, šaligatvių, pėsčiųjų ir dviračių takų taisymo darbus su priežiūra. Iš UAB „Šiaulių plentas“ 2011 m. gegužės 20 d. aiškinamojo rašto Nr. 01-06-879 matyti, jog Pramonės gatvės Šiaulių mieste atkarpoje tarp Bačiūnų ir Serbentų gatvių dviračių take 2010 metais nuo sausio mėnesio iki liepos mėnesio pažeidimų nebuvo pastebėta. Pareiškėjas neįrodė, kad jam žala atsirado dėl atsakovo, kaip valdžios institucijos, neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo paaiškinimai apie jo patirtą neturtinę žalą nėra pagrįsti įrodymais, jie neleidžia konstatuoti, jog dėl neteisėto atsakovo neveikimo jam sukeltos tokios apimties neigiamos pasekmės ar toks jo subjektyvinių teisių pažeidimas, kurį būtų galima vertinti 200 000,00 Lt suma. Pareiškėjo pareiga yra nurodyti, kuo pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas, pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Vien jo paaiškinimai apie patirtą neturtinę žalą nėra pakankami įrodymai.
Papildomai pateiktuose paaiškinimuose Šiaulių miesto savivaldybės administracija nurodė, kad E. O. elgesys 2010 m. birželio 17 d. įvykio metu vertintinas kaip nukentėjusiojo neatsargumas. Įvertinus E. O. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, matyti, jog pareiškėjui seniai buvo žinoma apie dviračių take esančią išdaužą. Tačiau pareiškėjas apie tai niekam nepranešė, taip pažeisdamas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 12 straipsnio 5 dalį, įpareigojančią eismo dalyvius laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat, siekiant išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti, imtis visų būtinų priemonių, bei to paties straipsnio 7 dalį, reikalaujančią, kad eismo dalyviai, sudarę ar pastebėję kliūtį kelyje, sukėlę ar pastebėję jame pavojų, privalo šią kliūtį ar pavojų pašalinti, o negalėdami to padaryti, – pranešti policijai, kelio savininkui ar kelią prižiūrinčiai įmonei, pažymėti kliūtį ar pavojingą vietą ir visais įmanomais būdais įspėti apie kliūtį ar pavojų kitus eismo dalyvius. Be to, Administracija, atsižvelgusi į apklaustų liudytojų E. T. ir V. G. parodymus, teigė, jog pareiškėjo pasirinktas greitis buvo nesaugus, o jo dviratis – be priekinio žibinto. Administracijos teigimu, E. O. turėjo galimybę išvengti įvažiavimo į išdaužą, jeigu būtų elgęsis apdairiai, atidžiai ir atsargiai. Tvirtino, jog žalą, atsiradusią dėl pareiškėjo įvažiavimo į dviračių take buvusią išdaužą, privalo atlyginti Pramonės gatvės dviračių taką valdantis subjektas – UAB „Šiaulių plentas“, kuris sudaryta Gatvių priežiūros sutartimi įsipareigojo atlikti Šiaulių gatvių, šaligatvių, pėsčiųjų ir dviračių takų priežiūrą ir taisymo darbus (I t., b. l. 130–132).
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Šiaulių plentas“ atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 105–108).
UAB „Šiaulių plentas“ teigė, kad nagrinėjamo ginčo atveju būtina įvertinti, ar E. O. kelyje elgėsi atidžiai ir rūpestingai; ar, siekdamas išvengti kliūties, stabdė dviratį; ar įvertinęs meteorologines sąlygas, paros laiką, pasirinko saugų važiavimo greitį; ar važiuojant keliu tamsiuoju paros metu pareiškėjo vairuojamo dviračio priekyje degė baltos spalvos žibintas ir ar laikėsi rekomendacijų važiuoti dviračiu užsidėjus ir užsisegus dviratininko šalmą; ar dviračių taku važiavo kuo arčiau dešiniojo krašto, ir kitas aplinkybes, susijusias su saugumo taisyklių laikymusi. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, žalos kilimą tiesiogiai įtakojo pareiškėjo neatsargus elgesys kelyje. Taip pat tvirtino, jog dviračio tako pažaida atsirado dėl upelio pralaidos netinkamos priežiūros. Pasisakydamas dėl reikalaujamos priteisti žalos dydžio, nurodė, jog E. O. dėl sužalojimų patirti dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, emocinė būsena, fizinis skausmas nebuvo tokio intensyvumo bei trukmės, kad galėtų būti įvertinti pareiškėjo prašoma priteisti 200 000 Lt suma. Atsiliepime nurodytus teiginius grindė E. T. rekomendacijos Nr. R (84)15 1-ojo principo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, CK 6.250 straipsnio 1 dalies, 6.253 straipsnio 1 ir 2 dalių, 6.263 straipsnio 1 dalies, 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalių, Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkto, 11 straipsnio 7 dalies 1–3 punktų, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkto, Kelių eismo taisyklių 19, 64,69, 133, 134 punktų aiškinimu.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas nusprendė priteisti E. O. iš Šiaulių miesto savivaldybės 4 950,44 Lt turtinei žalai ir 60 000,00 Lt neturtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas už sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2012 m. rugpjūčio 6 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą skundo dalį atmesti. Pareiškėjui iš Šiaulių miesto savivaldybės taip pat priteista 480,00 Lt jo turėtų atstovavimo išlaidų.
Remdamasis Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinta Kelių priežiūros tvarka (toliau – Kelių priežiūros tvarka) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, teismas konstatavo, kad vietos savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūros, taisymo, tiesimo ir saugaus eismo organizavimo funkcijos įgyvendinimas yra viešojo administravimo veikla, kurios vykdymas priskirtas vietos savivaldybės administracijai, konkrečiu atveju – Šiaulių miesto savivaldybei ir jos administracijai.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija su tuometine UAB „Šiaulių kelias“, kurios teisių ir pareigų perėmėja yra UAB „Šiaulių plentas“, buvo sudariusi Gatvių priežiūros sutartį. Sutarties dalykas apėmė ir Šiauliuose įrengtuose pėsčiųjų ir dviračių takuose atsiradusių defektų ir pažaidų taisymo darbus. Ši sutartis įpareigojo Pramonės gatvės dviračių taką prižiūrintį ūkio subjektą, konkrečiu atveju – UAB „Šiaulių plentas“, organizuoti šiuos darbus taip, kad būtų nustatytos šiame dviračių take buvusios pažaidos – išdaužos, plyšiai, vandens sankaupos ir kt., keliančios grėsmę dviračių eismui, o iki šios kliūtys bus pašalintos – užtikrinti, kad pažaidų vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo reguliavimo priemonės. Kelių priežiūros tvarkos 6 punktas įpareigoja savivaldybes atlikti vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdyti vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoti techninę jų priežiūrą. Pagal Kelių priežiūros tvarkos 4 punkte įtvirtintas nuostatas, viešojo administravimo subjektui yra priskirta vykdyti kelio (gatvės) naudojimo priežiūrą, kuri suprantama kaip kontrolė, kurios tikslas yra nustatyti, ar kelio techninė priežiūra atitinka įstatymų bei kitų teisės aktų, taip pat normatyvinių statybos techninių dokumentų reikalavimus, bei gatvės techninę priežiūrą, kuri suprantama kaip kelio savininko (valdytojo) organizuojama kontrolė, užtikrinanti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatytų svarbiausių kelio, kaip statinio, reikalavimų laikymąsi per visą kelio naudojimo trukmę. Konkrečias kelius (gatves) prižiūrinčių asmenų pareigas nustato Kelių priežiūros tvarkos 12 ir 13 punktai. Teismas, remdamasis aukščiau išvardintomis teisės normų nuostatomis, padarė išvadą, kad vien minėtos sutarties sudarymas ir susitarimas dėl Pramonės gatvės dviračių tako priežiūros ir taisymo darbų, neatleidžia Šiaulių miesto savivaldybės nuo Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nurodytos savivaldybės funkcijos ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nurodytos pareigos rūpintis vietinės reikšmės kelių bei gatvių priežiūra ir jų taisymu įgyvendinimo, taip pat ir prievolės atlyginti žalą, kuri atsirado dėl Pramonės gatvės dviračių take buvusios nepažymėtos ir neaptvertos pažaidos. Teismas rėmėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2381/2011). Teismas, įvertinęs sutarties turinį, sprendė, jog Sutartis suteikė Šiaulių miesto savivaldybės administracijai galimybes ir priemones kontroliuoti, kaip gatvių techninę priežiūrą atliekanti UAB „Šiaulių kelias“, o vėliau – ir UAB „Šiaulių plentas“ vykdo prisiimtus įsipareigojimus. Teismo vertinimu, atsakovo pareiga buvo pateikti Sutarties 14 ir 15.1 punktuose nurodytus dokumentus, kurie galėtų būti vertinami kaip šios ginčo šalies įrodymai, patvirtinantys jos nurodytas aplinkybes apie atsakovo neteisėtos veikos nebuvimą. Bylos nagrinėjimo metu Šiaulių miesto savivaldybės administracija tokių įrodymų nepateikė. Teismo posėdyje Šiaulių miesto savivaldybės atstovė N. R. nurodė, kad savivaldybės įgaliota institucija kontroliuoja tik kaip yra atliekami gatvių, šaligatvių, pėsčiųjų ir dviračių takų remonto darbai. Tokius atstovės paaiškinimus patvirtina ir patrulinių apžiūrų aktuose esantys Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Miesto infrastruktūros skyriaus vyr. specialistės D. M. (po santuokos – Mačernės), padaryti įrašai (baudžiamoji byla Nr. 40-2-158-10). Be to, ši specialistė, apklausta kaip liudytoja baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-158-10, nurodė, kad jos pareigybei vykdyti Šiaulių miesto gatvių dangos būklės apžiūras nebuvo priskirta, o teikti informaciją apie nustatytas pažaidas buvo įpareigota UAB „Šiaulių plentas“, vykdanti gatvių, dviračių takų, šaligatvių priežiūrą ir jų taisymą. Teismo posėdyje liudytoja D. M. taip pat nurodė, kad ji apžiūrėti Pramonės gatvės dviračių take buvusios pažaidos nuvyko tik gavusi policijos įstaigos pranešimą, tačiau dviračių tako dangos ties Kulpės upeliu pažaida jau buvo užlieta asfaltu. Išvardintos aplinkybės bei Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Miesto infrastruktūros skyriaus 2013 m. gegužės 8 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) pateikta informacija leidžia teigti, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Miesto infrastruktūros skyrius, pagal sutarties sąlygas kontroliuojantis Sutarties vykdymą, visiškai nesidomėjo ir netikrino, kaip vykdoma Pramonės gatvės dviračių tako priežiūra. Teismas, remdamasis tuo, nusprendė, kad Šiaulių miesto savivaldybė, būdama atsakinga už savivaldybei priklausančių gatvių būklę, jų taisymą, tiesimą ir priežiūrą, nesiėmė jokių priemonių, skirtų užtikrinti Pramonės gatvės dviračių tako tinkamą priežiūrą ir remontą bei jame vykstančio eismo saugumą, ir taip netinkamai vykdė Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu priskirtą funkciją. Dėl šios priežasties Šiaulių miesto savivaldybė yra atsakinga už žalą, atsiradusią dėl to, kad 2010 m. birželio 17 d., apie 23 val.40 min. E. O. dviračiu įvažiavo į Pramonės gatvės dviračių take buvusią pažaidą, nukrito nuo dviračio ir susižalojo.
Taip pat byloje buvo keliamas ginčas dėl priežasčių, įtakojusių Pramonės gatvės dviračių tako pažaidos, į kurią dviračiu įvažiavo E. O., atsiradimą. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad išdauža buvo atsiradusi Šiauliuose, Pramonės gatvės dviračių take, ir į tai, kad teisės aktai pareigą rūpintis Pramonės gatvės dviračių tako būkle, jo priežiūra ir taisymu, saugaus eismo sąlygų užtikrinimu yra priskyrusi Šiaulių miesto savivaldybei ir šios savivaldybės administracijai, daro išvadą, jog atsakovas privalėjo šią pareigą vykdyti, nepriklausomai nuo priežasčių, dėl kurių atsirado Pramonės gatvės dviračių tako pažaida. Aplinkybė, kad dviračių take buvusios pažaidos remonto darbai buvo atlikti UAB „Šiaulių vandenys“ iniciatyva, teismo vertinimu, Šiaulių miesto savivaldybės nuo atsakomybės atlyginti asmeniui padarytą žalą neatleidžia.
Pareiškėjas kaip jam padarytą 4 950,44 Lt dydžio turtinę žalą įvardijo turėtas patirtos traumos gydymosi išlaidas ir 2010 m. birželio 1 d. – 2010 m. spalio 31 d. laikotarpiu negauto darbo užmokesčio dalį. Bylos nagrinėjimo metu aplinkybių, leidžiančių abejoti E. O. pateiktais duomenimis apie jo patirtą turtinę žalą, jos dydį, nebuvo nustatyta. Teismas, vertindamas šiuos duomenis, pažymėjo, kad atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė bylos nagrinėjimo metu dėl pareiškėjo nurodyto turtinės žalos dydžio pagrįstumo argumentų ir motyvų neteikė. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, padarė išvadą, kad E. O., įvažiavusiam į Pramonės gatvės dviračių take buvusią pažaidą ir patyrusiam įvairius sužalojimus, tarp jų – ir vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, buvo padaryta neturtinė žala. Įvertinus pareiškėjo paaiškinimus apie tai, kuo pasireiškė jam atsiradusi neturtinė žala, daroma išvada, kad E. O. nurodytos aplinkybės atitinka neturtinės žalos sąvoką, pateiktą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Teismas, spręsdamas dėl E. O. padarytos neturtinės žalos dydžio, vertino, kad sveikatos sužalojimų atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus yra patirto sužalojimo padarinių sunkumas, taip pat jų įtaka tolesniam asmens gyvenimui ir darbinei veiklai. Valstybinės teismo medicinos ekspertas įvertino, kad dėl kaktikaulio kairės pusės įspaustinio lūžio, kaukolės pamato priekinės kairės duobės lūžio, galvos smegenų kairės kaktinės skilties sumušimo, pareiškėjui padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Be to, dėl patirtų sužalojimų pareiškėjas neteko dalies darbingumo: nuo 2010 m. rugsėjo 30 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d. buvo nustatyta, kad jis neteko 60 proc. darbingumo, o iki 2014 m. rugsėjo 26 d. jam nustatytas 50 proc. darbingumas. Taip pat teismas pagrįstais pripažino pareiškėjo teiginius, kad patirtas sveikatos sutrikdymas itin pablogino jo gyvenimo kokybę. Teismas pareiškėjo patirtus fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, bendravimo galimybių sumažėjimą vertino kaip intensyvius, gilius ir netrumpalaikius.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta objektyvių duomenų, kurie leistų teigti, jog dviratis, kuriuo įvykio metu važiavo pareiškėjas, neatitiko Kelių eismo taisyklių 64 punkte nustatytų reikalavimų. Kaip patvirtina ikiteisminio tyrimo medžiaga, įvykio vieta buvo apžiūrėta ne iš karto, tik 2010 m. rugpjūčio 4 d., t. y. praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui (baudžiamoji byla Nr. 40-2-158-10). Taigi ta aplinkybė, jog įvykio vietoje nebuvo surasta E. O. dviračio priekinio žibinto ar jo duženų, nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis, jog pareiškėjas nesilaikė Kelių eismo taisyklių 64 punkto reikalavimo. Be to, teismo nuomone, minėtame punkte nustatyti reikalavimai, jog važiuojant keliu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o dviračio gale – raudonos šviesos žibintas, yra skirti tam, kad kiti eismo dalyviai galėtų pastebėti kelyje važiuojantį dviratininką. Įvertinus byloje esančias fotonuotraukas, kuriose užfiksuota Pramonės gatvės dviračio take buvusios pažaidos vieta, E. O. paaiškinimus, padaryta išvada, kad dviračių tako pažaida buvo toje dviračio tako dalyje, kuria pareiškėjas ir važiavo, laikydamasis Kelių eismo taisyklių 69 punkto. Byloje nebuvo ginčo dėl aplinkybės, kad Pramonės gatvės dviračio take nėra įrengtos savarankiškos apšvietimo sistemos ir kad jį apšviečia tik Pramonės gatvėje įrengta apšvietimo sistema. Baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-158-10 liudytoju apklaustas A. D., Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės patrulis patvirtino, jog įvykio vietoje buvo tamsu, ji buvo neapšviesta. Teismo posėdyje E. O. pateikti paaiškinimai leidžia teigti, kad nors pareiškėjas Pramonės gatvės dviračių taku važinėjo ne itin dažnai, tačiau dar iki įvykio apie šiame dviračių take besiformuojančią pažaidą jam buvo žinoma. Tai pareiškėjas yra nurodęs ir ikiteisminio tyrimo metu (baudžiamoji byla Nr. 40-2-158-10). Vertindamas E. O. galimybę tamsiu paros metu pastebėti neapšviestame Pramonės gatvės dviračių take buvusią pažaidą kaip kliūtį, keliančią grėsmę eismo saugumui, teismas atsižvelgė į tai, kad dviračio tako pažaida nebuvo antžeminė kliūtis, be to, byloje buvo nustatyta, kad dviračių tako pažaida buvo apaugusi žole. Teismo nuomone, tai neleido eismo dalyviams dviračių take buvusios pažaidos vertinti kaip keliančios grėsmę eismui. Tokia išvada daroma, atsižvelgus ir į liudytojos R. Š. parodymus, kad, jos vertinimu, dviračių tako pažaida nebuvo didelė, nes išasfaltuotas tako plotas sudarė tik 2 kv. m. Kaip nurodė liudytoja, ta aplinkybė, kad iki to momento, kai liudytoja atsitiktinai pastebėjo pažaidą (2010 m. rugsėjo 20 d.), nei iš miesto gyventojų, nei iš Šiaulių miesto savivaldybės nebuvo gauta jokių pranešimų apie šią pažaidą, rodė, kad dviračių taku naudojęsi asmenys jame buvusios pažaidos nevertino kaip pavojingos. Teismo vertinimu, aukščiau išvardinti faktoriai objektyviai neleido pareiškėjui tamsiu paros metu laiku pastebėti dviračių take buvusios išdaužos ir imtis Kelių eismo taisyklių 134 punkte išvardintų veiksmų. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendė, kad byloje esančių duomenų visetas nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo elgesys, kai jis 2010 m. birželio 17 d. tamsiu paros metu pasirinko važiavimo maršrutą Pramonės gatvės dviračiu taku, vertintinas kaip didelis neatsargumas. Be to, nei baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-158-10, nei nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta duomenų, leidžiančių teigti, kad pareiškėjas 2010 m. birželio 17 d., apie 23 val. 40 min. būtų pažeidęs Kelių eismo taisyklių reikalavimus, nulėmusius įvažiavimą į dviračių take buvusią išdaužą. Taip pat byloje nėra surinkta objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas įvykio metu važiavo neblaivus. Iš Specialisto išvadoje nurodytų Respublikinės Šiaulių ligoninės gydymo stacionare ligos istorijos Nr. X-12311 duomenų matyti, jog pareiškėjas į šią gydymo įstaigą buvo pristatytas be juntamų alkoholio vartojimo požymių, jam tą pačią naktį, nuo įvykio praėjus kelioms valandoms, atlikta chirurginė operacija. Todėl, teismas kaip nepagrįstus vertino UAB „Šiaulių plentas“ atstovo teiginius, kad pareiškėjo prieš įvykį išgertas alaus kiekis rodo pareiškėjo, kaip eismo dalyvio, neatsargumą įvykio metu. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes teismas sprendė, kad bylos nagrinėjimo metu aplinkybių, leidžiančių konstatuoti E. O. didelį neatsargumą, padėjusį žalai atsirasti arba jai padidėti, kuris sudarytų pagrindą mažinti žalos atlyginimą ar atmesti reikalavimą atlyginti žalą, nebuvo nustatyta.
Teismas, spręsdamas dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo sveikatos sužalojimo atvejais. Pažymėjo, kad apibendrinus teisminę praktiką, matyti, kad kriterijais priteisti 200 000 Lt – 300 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą buvo pripažįstamos tik ypatingos aplinkybės: itin sunkios sužalojimo pasekmės (didelis arba visiškas darbingumo netekimas, nuolatinės kito žmogaus pagalbos reikalingumas), nukentėjusiojo asmens jaunas amžius, sunkus ir visą gyvenimą truksiantis sužalojimo pobūdis ir kitos išimtinį pobūdį turinčios aplinkybės. Įvertinęs nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo sveikatos sužalojimų sunkumo laipsniu, jų, pobūdžiu, taip pat sveikatos sužalojimo padarinius, jų sukeltus fizinius skausmus, dvasinius pergyvenimus, nepatogumus, neigiamą poveikį asmens gyvenimo kokybei ir darbinei veiklai, teismas konstatavo, kad aplinkybių, vertintinų kaip ypatingų ir išimtinių, nenustatyta. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat suformuotą teisminę praktiką bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teismas pareiškėjui už patirtą neturtinę žalą priteisė 60 000 Lt suma.
Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, teismas, vadovaudamasis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2012 m. rugpjūčio 6 d. (skundo pateikimo pašto įstaigai datos), iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo yra pagrįstas ir tenkintinas.
Įvertinęs E. O. turėtų atstovavimo išlaidų dydį, teismas padarė išvadą, kad jos neviršija Rekomendacijų 8.2, 8.18 punktuose nustatytų užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalių dydžių. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo patenkintas iš dalies, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos atlygintinos proporcingai patenkintų piniginių reikalavimų daliai, kuri sudaro 32 proc. Todėl E. O. iš Šiaulių miesto savivaldybės priteista 480,00 Lt turėtų bylinėjimosi išlaidų (ABTĮ 44 str. 6 p.).
III.
Pareiškėjas E. O. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–7) prašydamas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir 1 500 Lt atstovavimo išlaidas, o kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti jam iš atsakovo 500 Lt atstovavimo išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Pažymi, kad teismas, nustatydamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį ir vertindamas teismų praktiką neatsižvelgė į tai, kad tokia praktika formuojama tik baudžiamosiose bylose, kai nukentėjusiems asmenims žala padaroma nusikaltimu. Nukentėjusiais baudžiamosiose bylose pripažinti asmenys turi teisę reikšti ieškinius dėl žalos atlyginimo dar ir civilinio proceso tvarka. Be to, teismo nurodytose kasacine tvarka išnagrinėtose baudžiamosiose bylose nustatyta skirtinga, nei pareiškėjo byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visuma, kuria remiantis buvo priteistos nurodytos piniginės sumos. Teismas visiškai neargumentavo, kodėl nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės – pareiškėjo patirtas sunkus sveikatos sutrikdymas ir kitos fizinės ir psichologinės įvykio pasekmės, nevertintos kaip ypatingos ir išimtinės. Mano, kad jo prašoma priteisti 200 000 Lt suma nėra per didelė ir atitinka byloje nustatytas aplinkybes ir suformuotą praktiką.
Pareiškėjo nuomone, teismas turėjo priteisti visą jo prašomą bylinėjimosi išlaidų sumą. Remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 4 dalimi ir pažymi, kad sprendimas priimtas jo naudai, prašoma priteisti suma teismo pripažinta pagrįsta ir neviršijančia nustatytų kriterijų, pareiškėjo ir jo atstovės advokatės elgesys nebuvo pripažintas netinkamu.
Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė, atstovaujama Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (II t., b. l. 24–27).
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka su teismo sprendimu, jog Sutartis suteikė Šiaulių miesto savivaldybės administracijai galimybes ir priemones kontroliuoti, kaip gatvių techninę priežiūrą atliekanti UAB „Šiaulių kelias“, o vėliau – ir UAB „Šiaulių plentas“ vykdo prisiimtus įsipareigojimus. Teismas nevertino to fakto, kad nesant užfiksuotų pažeidimų, kontrolė negalima. Dviračio taką Pramonės gatvėje Šiauliuose, kuriame įvyko ieškovo nurodytas įvykis, CK 6.266 straipsnio 2 dalies prasme valdo UAB „Šiaulių plentas“, todėl jis yra atsakingas už galimai padarytą žalą dėl kelio trūkumų.
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgiant į faktines nagrinėjamo įvykio aplinkybes, byloje esančių duomenų neužtenka patvirtinti, kad nurodyto ieškinyje dydžio turtinė ir neturtinė žala pareiškėjui atsirado tik dėl dviračių tako trūkumų, atsakovo nuomone, kad visuma nurodytų aplinkybių įrodo, kad žala pareiškėjui atsirado ir dėl jo kaltės. Teismas nevertino ikiteisminio tyrimo metu surinktų pareiškėjo parodymų, kad jis dėl įvykio nieko nekaltina, nes pats elgėsi neapdairiai, taip pat nevertino ikiteisminio tyrimo tyrėjos konstatuoto fakto, kad iš dalies ir pats pareiškėjas buvo neatsargus. Teismas nevertino ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų, kad E. O. dviračių take esančią pažaidą dar iki įvykio kartu su kitais eismo dalyviais užmesdami šakomis, kad ji nebūtų tokia gili, tokiais savo veiksmais jau vertino kaip keliančią grėsmę. Nevertindamas, kad pareiškėjas iš dalies ir pats elgėsi nerūpestingai, teismas nesivadovavo CK 6.259 straipsnyje įtvirtinta bendra taisykle, jog jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės.
Atsiliepimas
Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 24–27) atsakovas palaiko savo poziciją, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą tenkinant atsakovo apeliacinį skundą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Šiaulių plentas“ atsiliepimuose į apeliacinius skundus nurodo, kad iš dalies sutinka su atsakovo apeliaciniu skundu, o pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 30–37, 38–41).
Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad už galimai dėl kelio trūkumų padarytą žalą yra atsakingas UAB „Šiaulių plentas“, kaip faktinis kelio valdytojas CK 6.266 straipsnio 2 dalies prasme. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas darė teisingą išvadą, kad vien sutarties dėl gatvių priežiūros ir taisymo darbų sudarymas su UAB „Šiaulių plentas“, neatleidžia Šiaulių miesto savivaldybės nuo Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nurodytos savivaldybės funkcijos ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nurodytos pareigos rūpintis vietinės reikšmės kelių bei gatvių priežiūra ir jų taisymu įgyvendinimo, taip pat ir prievolės atlyginti žalą, kuri atsirado dėl Pramonės gatvės dviračių take buvusios nepažymėtos ir neaptvertos pažaidos. Tačiau trečiojo asmens nuomone, pirmosios instancijos skundžiamu sprendimu darė neteisingą išvadą, jog Sutarties dalykas apėmė ir Šiauliuose įrengtuose pėsčiųjų ir dviračių takuose atsiradusių defektų ir pažaidų taisymo darbus. Būtina atkreipti dėmesį, kad inžinerinio statinio techninė priežiūra ir konkretūs atliktini dabai (užduotys) yra visiškai skirtingi dalykai. UAB „Šiaulių plentas“ įpareigotas nuolat atlikti tik gatvių (važiuojamosios dalies) su asfalto danga techninę priežiūrą (Sutarties 11.10 p.), taip pat atlikti apžiūras po stichinių reiškinių. Jokių įpareigojimų vykdyti nuolatinę pėsčiųjų ir dviračių takų priežiūrą Sutartyje nėra. Trečiojo asmens kaltės nebuvimo faktą patvirtina bylos nagrinėjimo metu nustatyta aplinkybė, jog pėsčiųjų ir dviračių take buvusią pažaidą (įgriuvą) likvidavo kitas (už inžinerinių tinklų priežiūrą atsakingas) ūkio subjektas – UAB „Šiaulių vandenys“. Trečiojo asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatinėjo priežasčių, įtakojusių Pramonės gatvės dviračių tako pažaidos, į kurią dviračiu įvažiavo pareiškėjas, atsiradimą ir nesprendė dėl atsakingo subjekto įtraukimo trečiuoju asmeniu. Sutinka su apelianto skundo argumentais, kad važiuodamas dviračiu tamsiu paros metu pareiškėjas pats buvo nepakankamai atsargus, atidus, rūpestingas, atsakingas, bei, kad pareiškėjo, netinkamas elgesys (neatsargus vairavimas) turėjo tiesioginės įtakos žalos kilimui. Todėl mano, kad vadovaujantis CK 6.253 straipsnio 1 dalimi, atsakovas nuo civilinės atsakomybės turėjo būti atleistas dėl paties pareiškėjo neatsargumo vairuojant dviratį. Įvertinus tai, jog pareiškėjo skundas nagrinėjamu atveju baigiamuoju procesiniu sprendimu buvo patenkintas iš dalies, nėra pagrindo sutikti su apelianto reikalavimu priteisti jam visą prašomą bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidų sumą.
Pareiškėjas E. O. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 43–45). Mano, kad teismas teisingai nustatė už patirtą žalą atsakingą subjektą, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių įvertino pareiškėjo elgesį ir ikiteisminio tyrimo duomenis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, kad ginčas yra kilęs dėl žalos, kuri atsirado, kai pareiškėjas važiuodamas dviračiu Šiauliuose, Pramonės gatvės dviračių taku, įvažiavo į jame buvusią išdaužą, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl dviračių tako, kaip inžinerinio statinio (Statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.), trūkumų, klausimas.
Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo T. 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).
Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti. Pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 2 dalį pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra nurodytas viešajame registre. Ši prezumpcija gali būti paneigta. Dėl to esant registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre. Įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013).
Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Pagal to paties įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1-3 punktus, kelio savininkas (valdytojas) privalo: 1) užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; 2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; 3) užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta, jog savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Vadovaujantis Kelių įstatymo 15 straipsniu, kelių priežiūros tvarką nustato Vyriausybė. Tokia tvarka nustatyta Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, kuriuo patvirtintas Kelių priežiūros tvarkos aprašas. Vadovaujantis Aprašo 6 punktu, savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Aprašo 12.1 punkte reglamentuota, kad kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją kelio dalį, kelkraščius, skiriamąją kelio juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas.
Teisėjų kolegijos vertinimu, Kelių įstatymo, Vietos savivaldos įstatymo, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Aprašo nuostatų pagrindu, Šiaulių miesto savivaldybė privalėjo užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių, įskaitant dviračių takus, priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus, t. y. veikti taip kaip numatyta pagal teisės aktus. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju Šiaulių miesto savivaldybė šių pareigų tinkamai neįvykdė.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo konstatuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad vien ta aplinkybė, jog Šiaulių miesto savivaldybės administracija su ūkio subjektu Gatvių priežiūros sutartimi susitarė dėl Pramonės gatvės dviračių tako priežiūros ir taisymo darbų, neatleidžia Šiaulių miesto savivaldybės nuo Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nurodytos savivaldybės funkcijos ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nurodytos pareigos rūpintis vietinės reikšmės kelių bei gatvių priežiūra ir jų taisymu įgyvendinimo, taip pat ir prievolės atlyginti žalą, kuri atsirado dėl Pramonės gatvės dviračių take buvusios nepažymėtos ir neaptvertos pažaidos.
Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu aplinkybių, leidžiančių abejoti E. O. pateiktais duomenimis apie jo patirtą turtinę žalą, jos dydį, nebuvo nustatyta, todėl pareiškėjui pagrįstai priteista 4 950,44 Lt suma turtinei žalai atlyginti.
Nustatant neturtinės žalos dydį įstatymas įpareigoja teismą atsižvelgti į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr., pvz. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atveju svarbu tai, kad neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai.
Teismų praktikoje (žr., pvz. 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydžio, konstatavo, kad sveikatos sužalojimų atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus yra patirto sužalojimo padarinių sunkumas, taip pat jų įtaka tolesniam asmens gyvenimui ir darbinei veiklai.
Pažymėtina, kad dėl kaktikaulio kairės pusės įspaustinio lūžio, kaukolės pamato priekinės kairės duobės lūžio, galvos smegenų kairės kaktinės skilties sumušimo, pareiškėjui buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Be to, dėl patirtų sužalojimų pareiškėjas neteko dalies darbingumo: nuo 2010 m. rugsėjo 30 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d. buvo nustatyta, kad jis neteko 60 proc. darbingumo, o iki 2014 m. rugsėjo 26 d. jam nustatytas 50 proc. darbingumas. Dėl netekto darbingumo pareiškėjas buvo priverstas pakeisti darbo pobūdį, atsisakyti aktyvios gyvensenos ir sporto užsiėmimų, o dėl veide likusių randų – jausti diskomfortą bendraujant. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad pareiškėjo patirtas fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas, bendravimo galimybių sumažėjimas gali būti vertinamas kaip intensyvus ir ilgalaikis.
Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo nustatytų aplinkybių visetas nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo elgesys, kai jis 2010 m. birželio 17 d. tamsiu paros metu pasirinko važiavimo maršrutą Pramonės gatvės dviračiu taku, turėtų būti vertinamas kaip didelis neatsargumas. Be to, nei baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-158-10, nei nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta duomenų, leidžiančių teigti, kad pareiškėjas 2010 m. birželio 17 d., apie 23 val. 40 min. būtų pažeidęs Kelių eismo taisyklių reikalavimus, ir tai nulėmė įvažiavimą į dviračių take buvusią išdaužą.
Teismas, spręsdamas dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo sveikatos sužalojimo atvejais, ir įvertinęs nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo sveikatos sužalojimų sunkumo laipsniu, pobūdžiu, taip pat sveikatos sužalojimo padarinius, jų sukeltus fizinius skausmus, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, neigiamą poveikį asmens gyvenimo kokybei ir darbinei veiklai, priteisė 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (žr., pvz. 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012). Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, pagrįstai priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. rugpjūčio 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.
Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas, kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinis skundas nėra tenkinamas, todėl nėra pagrindo spręsti ir atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo E. O. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.