Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės ADB „Gjensidige“ ieškinį atsakovei UAB „Paslaugos būstui“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų administratoriaus civilinės atsakomybės regreso tvarka atlyginti žalą.

Bylos duomenimis nustatyta, jog tarp ieškovės ir (duomenys neskelbtini) buto savininkės G. L. – G. buvo sudaryta būsto draudimo sutartis, kurios pagrindu ieškovė išmokėjo pastarajai draudimo išmoką draudžiamuoju pripažinto įvykio sukeltai žalai atlyginti. Ieškovė nurodo, jog žala kilo dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, reikalavimą atsakovei grindžia Civilinio kodekso 6.1015 straipsnio 1 dalimi.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.1015 straipsnio 1 dalį draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. Kasacinio teismo praktikoje subrogacija apibūdinama kaip įstatymo pagrindu pereinanti draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisė asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi. Būtent subrogacija užtikrina tai, kad tiek draudėjas, tiek draudikas žalos atlyginimo santykiuose nepatirtų nei praradimų, nei nepagrįstai praturtėtų, o atsakingam už žalos padarymą asmeniui išliktų teisinė prievolė atlyginti nuostolius nukentėjusiam asmeniui (draudėjui), o po subrogacijos įvykimo – draudikui pagal jo išmokėtos draudimo išmokos ribas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-690-415/2015; kt.; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188-687/2016 ir kt.).

Civilinio kodekso 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius. Nagrinėjamu atveju aktualūs yra civilinės atsakomybės teisiniai santykiai. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 1 dalis). Bendrosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis), žala ir nuostoliai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Civilinei atsakomybei kilti būtinas visų šių sąlygų buvimas. Nesant šių sąlygų negali būti taikoma nei sutartinė, nei deliktinė civilinė atsakomybė.

Ieškovė reikalavimą UAB ,,Paslaugos būstui“ grindžia aplinkybėmis, jog atsakovė neprižiūrėjo pastato bendrosios inžinerinės įrangos ir iki avarijos neorganizavusi jo remonto ar kitokio jo tvarkymo elgėsi nerūpestingai (neteisėtai), per nesandarų vamzdį pratekėjęs vanduo ieškovės apdraustam turtui sukėlė žalos, žala yra tiesioginis atsakovės pareigos nevykdymo (netinkamo vykdymo) rezultatas.

Atsikirsdama į ieškinį, atsakovė nurodo, jog ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų.

Byloje nėra ginčo, jog UAB ,,Paslaugos būstui“ yra gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės (bendrojo naudojimo objekto) administratorius.

Bendrojo naudojimo objektų administratorius turtą administruoja Civilinio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu (Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 5 dalis). Civilinio kodekso 4.240 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog turto paprastojo administravimo atveju administratorius privalo priimti turto duodamus vaisius ir pajamas, registruoti skolas ir jas apmokėti iš administruojamo turto, taip pat įgyvendinti kitas teises, susijusias su turto valdymu ir naudojimu. Iš administruojamo turto gaunamas lėšas administratorius turi teisę saugiai investuoti pagal šio skyriaus normas. Bendrojo naudojimo objektų administratorius administruoja bendrojo naudojimo objektus pagal Vyriausybės patvirtintus nuostatus (Civilinio kodekso 4.84 straipsnio 8 dalis).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti ir 2015-08-05 pakeisti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatai (toliau – Nuostatai) reglamentuoja bendrojo naudojimo objektų administratoriaus, paskirto Civilinio kodekso 4.84 straipsnyje nustatyta tvarka, veiklą administruojant bendrojo naudojimo objektus, nustato informacijos apie savo veiklą skelbimo tvarką ir apimtį (Nuostatų 1 p.). Pagrindinis administratoriaus uždavinys – administruoti namo bendrojo naudojimo objektus – užtikrinti jų priežiūrą pagal teisės aktų nustatytus privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus, įgyvendinti namo butų ir kitų patalpų savininkų (su bendrąja nuosavybe susijusius sprendimus ir pavedimus, priimtus Civilinio kodekso 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka, jiems atstovaujant (Nuostatų 3 punktas). Nuostatų 4 punktas reglamentuoja bendrojo naudojimo administratoriaus funkcijas, tarp kurių – vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais pastatų, jų inžinerinių sistemų naudojimą ir priežiūrą, žemės sklypų priežiūrą, organizuoti namo techninę priežiūrą (Nuostatų 4.3 punktas).

Nagrinėjamu atveju byloje pateikti duomenys patvirtina, jog atsakovė 2018 m. gegužės 21 d. atliko gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų apžiūrą, tikrino šių objektų būklę, fiksavo siūlymus nustatytų defektų šalinimui. Iš byloje pateikto statinio techninės apžiūros akto matyti, jog tikrinant gyvenamojo namo vamzdynus (vandentiekio tinklus) jokie defektai nustatyti nebuvo, nurodant, kad jie sumontuoti sienose, todėl jų vizualiai apžiūrėti nėra galimybės.

Be to byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė žinojo, ar jai iki 2018-11-02 įvykusio įvykio buvo pranešta apie galimus bendrojo naudojimo objektų defektus bendro naudojimo vamzdyne (duomenys neskelbtini). Trūkęs vamzdis yra kito asmens valdomame bute, todėl tokios inžinerinės įrangos tikrinimas yra apsunkintas, atsakovei, norinčiai patekti į patalpas būtinas šių gyvenamųjų patalpų valdytojo sutikimas. Byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog atsakovė dėl objektyvių priežasčių neturėjo galimybės iki įvykio nustatyti vandentiekio vamzdžio pažeidimų bei juos pašalinti. Atsakovės elgesys negali būti vertinamas kaip teisės aktuose nustatytų funkcijų netinkamas vykdymas arba bendrojo pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai pažeidimas. Tokiu būdu pripažinti, jog atsakovė nevykdė gyvenamojo namo techninės priežiūros, nėra pagrindo.

Byloje esantys duomenys patvirtina aplinkybę, jog tam, kad būtų pašalintas bendrojo naudojimo objekto gedimas, t.y. pakeistas (sutvarkytas) trūkęs vamzdis, buvo būtina prieiti prie bendrosios inžinerinės įrangos, kuri bute buvo paslėpta plytelėmis apklijuotoje sienelėje.

Civilinio kodekso 4.82 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė–techninė ir kitokia įranga. Šiuos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus detaliau reglamentuoja Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas, kurio 2 straipsnio 15 dalies 2 punkte nustatyta, kad pastato bendrojo naudojimo objektais, be kita ko, yra bendrosios pastato inžinerinės sistemos – pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, šilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus). Trūkęs šalto vandens vamzdis yra bendrojo naudojimo inžinerinė įranga, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausanti visiems gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams.

Buto ir kitų patalpų savininkas (naudotojas) turi teisę naudotis gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektais pagal jų funkcinę paskirtį, nepažeisdamas kitų patalpų savininkų (naudotojų) teisių ir teisėtų interesų (Civilinio kodekso 4.83 straipsnio 1 dalis). Be to butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti (Civilinio kodekso 4.83 straipsnio 3 dalis), taip pat privalo leisti įgaliotiems asmenims remontuoti ar kitaip tvarkyti jo bute ir kitose patalpose esančią bendrojo naudojimo mechaninę, elektros, techninę ir kitokią įrangą (Civilinio kodekso 4.83 straipsnio 5 dalis).

Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu T-423 patvirtintos Gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų ir inžinerinių įrenginių naudojimo taisyklės (aktuali redakcija nuo 2008-03-07) (toliau – Taisyklės) nustato butų ir kitų patalpų, esančių daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose, taip pat bendrojo naudojimo objektų, įskaitant inžinerinius įrenginius, naudojimo ir priežiūros taisykles (Taisyklių 1 punktas). Taisyklių 6 punktas numato, jog patalpų savininkai ir nuomininkai, kurie naudojasi gyvenamosiomis, bendrojo naudojimo patalpomis, turi nepažeisti kitų patalpų savininkų ir nuomininkų teisių ir teisėtų interesų, įgyvendinant šią nuostatą patalpų savininkams ir nuomininkams draudžiama, be kita ko, gadinti, pertvarkyti ar daryti kitą neigiamą įtaką inžineriniams įrenginiams, naudoti juos ne pagal paskirtį (Taisyklių 6.2 punktas). Be to Taisyklių 8.3 punktas draudžia užgriozdinti patalpas, taip pat prieigas prie patalpose esančių bendrosios inžinerinės įrangos valdymo vietų, savavališkai pertvarkyti patalpas ir inžinerinę įrangą. Bylos duomenimis nustatyta, jog priėjimas prie bendrojo naudojimo vandens vamzdyno buvo apsunkintas, t. y. vamzdis buvo paslėptas sienoje, dėl ko šalinant avarijos padarinius teko šią sieną nuardyti. Savo ruožtu vandentiekis turi būti suprojektuotas taip, kad įranga būtų prieinama ir galima būtų atlikti eksploatacinius veiksmus (Aplinkos ministro 2003 m. liepos 21 d. įsakymas Nr. 390 ,,Dėl statybos techninio reglamento STR 2.07.01:2003 „Vandentiekis ir nuotekų šalintuvas. Pastato inžinerinės sistemos. Lauko inžineriniai tinklai“ patvirtinimo 47 punktas).

Be to atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, jog žala turtui atsirado dėl trečiojo asmens veiksmų (buto savininko, kuris buvo apsunkinęs priėjimą prie bendro naudojimo vamzdynų). Bylos duomenys patvirtina, jog atsakovė pašalino avarijos padarinius, pakeitė trūkusį bendrojo naudojimo vamzdį, tačiau UAB ,,Paslaugos būstui“ patekimas prie bendrojo naudojimo vamzdžio buvo apsunkintas, inžineriniai tinklai buvo paslėpti sienoje, kurią buvo būtina nuardyti. Duomenų, jog prie inžinerinių tinklų buvo galima prieiti neardant tualeto patalpoje įrengtos sienelės, byloje nėra.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (Civilinio proceso kodekso 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (Civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal Civilinio proceso kodekso 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Pastebėtina, jog teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002; kt.).

Nagrinėjamu atveju įvertinus byloje esančius duomenis nustatyta, jog įvykus įvykiui – trūkus bendrojo naudojimo šalto vandens vamzdžiui, šalinant avarijos padarinius buvo išardyta vonios/tualeto patalpose, bute, esančiame virš (duomenys neskelbtini) buto įrengta sienelė tam, kad būtų galima pasiekti vandentiekio vamzdyną. Atsakovė pašalino kilusios avarijos padarinius, tačiau tam reikėjo nuardyti kito savininko bute vonios/tualeto patalpoje įrengtą sienelę.

Ieškovė reikalavimą priteisti žalos atlyginimą grindžia aplinkybe, jog atsakovė neužtikrino bendro naudojimo vamzdynų tinkamo funkcionavimo, tačiau byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti atsakovę netinkamai vykdžius bendrojo naudojimo objektų techninę priežiūrą, ar pažeidus bendrojo pobūdžio pareigą elgtis rūpestingai bei apdairiai.

Pažymėtina, jog vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-690-415/2015; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188-687/2016). Ieškovė, reiškianti tokio pobūdžio reikalavimą, kildinamą iš deliktinių civilinės atsakomybės teisinių santykių privalo įrodyti visas civilinės atsakomybės taikymui būtinas sąlygas (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovė šios pareigos neįvykdė, byloje nėra nustatytos ir įrodytos visos būtinosios civilinės atsakomybės taikymo atsakovei sąlygos, kas sudaro pagrindą ieškovės ieškinį atmesti.

Esant išdėstytoms aplinkybėms ir byloje pateiktiems rašytiniams įrodymams, remiantis teisiniu reglamentavimu bei susiklosčiusia teismų praktika, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 183, 185 straipsniais, ieškovės ieškinys atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė pateikė įrodymus apie tai, kad turėjo 145,20 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų. Teismo nuomone šios išlaidos pagrįstos, todėl priteistinos iš ieškovės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 259, 263-265, 268, 270, 279, straipsniais, teismas,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės ADB „Gjensidige“ 145,20 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei UAB „Paslaugos būstui“.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.