- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-12
- Bylos Nr.
- 1A-432-116-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-62-1-00316-2007-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vaclovas Iždonas (pirm.), Boleslovas Kalainis, Bronius Zalaga
- Nuteistasis
- A. S.
- Nukentėjusysis
- R. R.
- Advokatai
- Daiva Balčiūnienė, Jonas Nekrašius
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,
neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 149 straipsnio 3 dalį už nepilnametės nukentėjusiosios R. R. išžaginimą laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams,
- pagal BK 135 straipsnio 1 dalį už sunkų nukentėjusiosios R. R. sveikatos sutrikdymą – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 5 dalies 1 punkto taisyklėmis, bausmės, paskirtos už atskirus nusikaltimus, subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir A. S. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams ir 9 (devyniems) mėnesiams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. S. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, 2007 m. rugsėjo 15 d., laikotarpiu nuo 3 valandos iki 6 valandos, tiksliau nenustatytu laiku, buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, išžagino nepilnametę nukentėjusiąją R. R., gimusią (duomenys neskelbtini), tai yra, panaudojęs fizinį smurtą – sudavęs vieną smūgį ranka nukentėjusiajai į veidą, jėga pervertęs nukentėjusiąją šonu ant lovos ir užlaužęs jos ranką, tuo sukeliant nukentėjusiajai fizinį skausmą, nusmaukęs žemyn nukentėjusiosios kelnes ir kelnaites bei pats apsinuoginęs, prieš nukentėjusiosios R. R. valią lytiškai su ja santykiavo natūraliu būdu, įvesdamas savo varpą į jos makštį, be to, šiais savo veiksmais tyčia sukėlė nukentėjusiajai R. R. lėtinį potrauminio streso sutrikimą – sunkų psichikos sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 12 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį jo veiksmuose nesant nusikaltimų, numatytų BK 149 straipsnio 3 dalyje ir 135 straipsnio 1 dalyje, požymių.
Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių.
Skunde pažymima, kad kaltinimas turi būti grindžiamas įrodymais, o ne prielaidomis ir spėjimais. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais. BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtent išsamaus visų įvykio aplinkybių analizės ir vertinimo nėra skundžiamame teismo nuosprendyje.
Žemesnės instancijos teismas
Pasak apelianto, apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė iš esmės tik nukentėjusiosios parodymais, teigdamas, kad jie nuoseklūs ir vienodi, nors nukentėjusiosios parodymai nebuvo vienodi iš karto po įvykio (skirtingai tariamo išžaginimo aplinkybes aiškino tyrėjams ir teismo medicinos specialistui), o bylos eigoje vis keitėsi, nukentėjusioji prigalvodavo vis naujų aplinkybių, po to pati jas neigdavo. Teigia, jog tai, kad teismas neįžvelgė akivaizdžių prieštaravimų nukentėjusiosios parodymuose, rodo, kad įrodymų vertinimas neatitiko BPK 20 straipsnio nuostatų.
Nuteistasis pažymi, kad jis niekada neneigė, jog lytiškai santykiavo su R. R., tačiau nurodo, kad jis visą laiką tvirtino ir tvirtins, kad tai vyko su R. R. sutikimu, netgi jos iniciatyva. Mano, kad visa 2007 m. rugsėjo 14-15 d.d. įvykių eiga ir R. R. elgesys tai patvirtina. R. R. savo valia buvo jų bute, vartojo alkoholį, rūkė, buvo išėjusi kelis kartus iš buto į miestą ir vėl grįžo į jį laisva valia, niekieno nekviečiama, nuolat rodė jam dėmesį, meilinosi, sėdėjo ant kelių, taigi, jos elgesys nebuvo panašus į padorios nepilnametės.
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, išsamiai įvertinus, sugretinus visus nukentėjusiosios R. R. parodymus matyti jų nenuoseklumas, net akivaizdus melavimas (cituoja R. R. parodymus, duotus 2007 m. rugsėjo 15 d. ir 2007 m. gruodžio 14 d.). Be to, teismo medicinos specialisto išvadoje iš R. R. žodžių užfiksuota, kad jai buvo grasinama peiliu, nors ji nė vienos apklausos metu to nenurodė.
Pasak apelianto, kyla klausimai, kodėl R. R. nėjo į namus, jei jai po pirmo butelio susidarė įspūdis, kad jis apie ją galvoja kaip apie laisvo elgesio merginą (įvykio vakarą išgėrus turėtą degtinę, jie ėjo į parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“ nusipirkti dar degtinės, R. R. išėjo ir grįžo jam įsikibusi į parankę), kodėl išėjusi į pramogų centrą „(duomenys neskelbtini)“, po to nėjo į namus, o mieste susitikus, vėl kibo jam į parankę ir savo draugei M. A., kvietusiai ją eiti namo, pasakė, kad eisianti su juo, kodėl tuomet, kai visi bute po išgertuvių ruošėsi miegoti ir klojosi lovas, ji neišėjo į namus, nors turėjo galimybę, tačiau vietoje to, kaip pati pripažįsta, sėdosi su juo ant lovos (nors matė, kad jis sofą-lovą pasiklojo gulimuisi), kodėl nebėgo iš buto, kai jis tariamai jai atsegė kelnių sagą, sudavė per veidą, o po to aprimo. Nuteistojo teigimu, nukentėjusiosios parodymai apie šaukimą neatitinka tikrovės, be to, nukentėjusioji nenurodė, kad ji bent kokiu aktyviu veiksmu būtų priešinusis tariamai jo prievartai. Atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji atsisakė dalyvauti akistatoje, todėl jam nebuvo galimybės užduoti jai tokių klausimų.
Apeliantas taip pat nurodo, kad baigus ikiteisminį tyrimą nukentėjusioji susipažino su jo parodymais, skundų motyvais ir bylą nagrinėjant teisme ji pradėjo pildyti savo parodymus naujomis aplinkybėmis: bylą nagrinėjant (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teisme 2011 m. liepos 14 d. apklausiama teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji R. R. nurodė, kad ji iš balkono grįžusi į kambarį norėjo išeiti pro duris lauk, tačiau jis (A. S.) jai neleido, ištraukė durų raktą, kai ji šaukė, E. S. buvo pradariusi kambario duris, ji (R. R.) sakė pastarajai „padėk“, bet E. S. uždarė duris, jai buvo sakoma, kad ji nebematys savo šeimos, kad ją išveš. Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad jis (A. S.) grasino jai peiliu, kai parvertė ją į lovą, nors, ar jis turėjo peilį, ji nežino, taipogi nurodė, kad pirmosios apklausos metu ji apie peilį galėjo nepasakyti dėl šoko, dėl to taip pat galėjo nenurodyti, jog iš durų A. S. ištraukė raktą, kad jos neišleido. Bylą nagrinėjant (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teisme, 2011 m. rugpjūčio 10 d. teisiamojo posėdžio metu apklausiama kaip liudytoja, nukentėjusiosios sesuo R. R., turbūt siekdama paaiškinti, kodėl nukentėjusiosios kelnaitėse nėra kraujo pėdsakų, jei kelnaitės nebuvo numautos, į nukentėjusiosios atstovo klausimą, galimai aptartą iš anksto, parodė, kad R. buvo įsidėjusi įklotą, nes sirgo mėnesinėmis, „S. išplėšė tą įklotą ir numetė“; tada ir nukentėjusioji R. R. į savo atstovo klausimą pasakė, kad sirgo mėnesinėmis, buvo įsidėjusi įklotą, „kaltinamasis tai matė, nežiūrint į tai jis mane prievartavo“. Bylą nagrinėjant (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teisme 2011 m. rugpjūčio 19 d. atsakinėdama į jai užduodamus klausimus nukentėjusioji R. R. parodė „Kodėl nenurodžiau anksčiau visų aplinkybių apie rankos laužimą, durų užrakinimą, peilį, mėnesines, telefoną – gal neprisiminiau. Dabar labai daug apie tai galvoju ir stengiuosi prisiminti“, nukentėjusioji tikino, kad įvykio metu sirgo mėnesinėmis, o teisėjai klausiant, kodėl teismo medicinos specialistui nurodė, kad paskutinės mėnesinės buvo rugsėjo mėnesio pradžioje, atsakė, kad rugsėjo pradžioje buvo mėnesinės, o įvykio metu gal uždegimas, sakė, kad nepamena, ar sirgo mėnesinėmis.
Apeliantas prašo atkreipti dėmesį, kad teisiamojo posėdžio, vykusio 2011 m. rugpjūčio 19 d., metu, nukentėjusioji vėl nurodė naujas aplinkybes: „Lytinis aktas vyko man gulint ant kairiojo šono. S. man už nugaros. Po to aš gulėjau ant nugaros, o jis ant manęs; aktas vyko už nugaros, ant manęs S. nebuvo. Iš pradžių viskas buvo ant šono, paskui buvo dar kitaip; grįžusi namo pamačiau, kad mano kelnaitės kruvinos“.
Duodama parodymus 2013 m. vasario 6 d. teisiamajame posėdyje bylą nagrinėjant Pakruojo rajono apylinkės teisme nukentėjusioji R. R. bandė komentuoti ankstesnių savo parodymų prieštaravimus: „...Dėl peilio galiu paaiškinti, jog tuo metu peilis buvo ant stalo ir kažkaip išėjo kalba: „tu nesiplėšyk, nes gali būti blogai“. Žodžio „peilis“ jis neminėjo, bet jo įtartinas žvilgsnis į tą peilį gulintį ant staliuko, man buvo bauginantis...“. „... Lytinis aktas vyko tik vienu būdu, man būnant ant šono ir kitaip nebuvo. S. buvo man už nugaros. O tie parodymai, kad paskui buvo kitaip, aš paprasčiausia buvau susimaišiusi...“.
Pasak apelianto, nukentėjusiosios parodymai apie peilį ir grasinimą juo yra akivaizdžios nukentėjusiosios fantazijos, nes stalas buvo kitame kambario gale, neaišku, ar peilis ten apskritai buvo, o kaip tamsoje matyti žvilgsnį, įžiūrėti, kad jis bauginantis, visiškai neaišku, juo labiau, jei, kaip pati nukentėjusioji aiškina, žaginama buvo jam būnat pastarajai už nugaros. Nuteistojo teigimu, nukentėjusiosios susimaišymą parodymuose apie lytinio akto pozą galima paaiškinti tik tuo, kad iš tikrųjų lytinis aktas tarp jų vyko viena poza, o pasakodama apie tariamą prievartą, nukentėjusioji nurodė kitokią pozą, kurios realiai nebuvo, todėl ji ir susimaišė.
Be to, A. S. manymu, teismui darant išvadą, kad nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo netikėti, turėjo būti aiškiai atsakyta, ar apskritai fiziškai įmanoma atlikti lytinį aktą tokiu būdu, kaip nurodė nukentėjusioji – jai gulint ant šono, jos džinsinėms kelnėms ir kelnaitėms esant nusmauktoms aukščiau kelių, esant suglaustoms kojoms, jai muistantis, o jam užlaužus jos vieną ranką ir kita ranka stipriai apkabinus.
Nuteistasis taip pat atkreipia dėmesį, kad specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog ant R. R. kelnaičių spermos dėmių yra, tačiau kraujo dėmių nėra. A. S. įsitikinimu, ant antklodės užvalkalo rasta kraujo dėmė įrodo, kad lytinis aktas vyko taip, kaip nurodė jis, kaip matė tame pačiame kambaryje buvęs Ž. G. – po antklode, nukentėjusiajai esant be rūbų, tarp jų – ir be kelnaičių. Jei lytinio akto metu plyšo nukentėjusiosios mergystės plėvė (ko jis nejautė, o nukentėjusioji pati pripažino, kad jam nesakė, jog nėra turėjusi lytinių santykių), krauju po lytinio akto ir išsitepė antklodė. Nukentėjusioji kelnaites apsimovė vėliau, todėl jos nebebuvo suteptos krauju.
Skunde taipogi pažymima, kad nukentėjusioji visą laiką turėjo mobiliojo ryšio telefoną, taigi, jei jautė grėsmę, bet kuriuo momentu galėjo kam nors paskambinti, paprašyti ateiti ją parsivesti ar pan., arba skambinti pagalbos telefonu. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusiosios sesuo R. R. ir motina V. D. parodė, kad nuo 22-23 val. nukentėjusioji tiesiog neatsakinėjo į jų skambučius. Nuteistojo manymu, tokioje situacijoje bet kurioje normalioje šeimoje keturiolikmetei negrįžus namo, nežinant, kur ji yra, jos būtų ieškoma visais įmanomais būdais.
Be to, nuteistojo teigimu, teismas nepagrįstą išvadą, kad jis turėjo suprasti, jog nukentėjusioji R. R. yra nepilnametė, padarė remdamasis tik nukentėjusiosios parodymais. Nurodo, kad nukentėjusiosios elgesys nebuvo panašus į nepilnametės: ji pati garsiai pareiškė, kad jai jau aštuoniolika, kai vakare jo sesers nepilnamečiai draugai buvo paprašyti eiti namo, nukentėjusioji pasiliko bute per naktį, kartu vartojo alkoholį, rūkė, jį kvietė eiti kartu su ja į pramogų centrą „(duomenys neskelbtini)“, sakė, kad ten gera vieta, ėjo ten viena, o jis žino, kad ten nepilnamečių neįleidžia. Duodama parodymus Pakruojo rajono apylinkės teisme, nukentėjusioji R. R. pati patvirtino, kad į pramogų centrą „(duomenys neskelbtini)“ yra įleidžiami tik pilnamečiai. Apeliantas nurodo neneigiantis, kad R. R. ir įvykio metu, ir bylą nagrinėjant teisme atrodė jaunai, tačiau kartu atkreipia dėmesį, kad ir jam pačiam įvykio metu buvo 21 metai, tarp jos ir savo amžiaus jis nematė esminio skirtumo, juo labiau, kad R. R. visą vakarą jam meilinosi, su juo flirtavo ir pan. Teigia, kad įvykio vakarą R. R. atrodė visiškai kitaip nei teisme: ji buvo šviesiai dažytais plaukais, ryškiai padažytu veidu, elgėsi pasitikinčiai. Mano, kad R. R. siekė sudaryti vyresnės įvaizdį. Tai, pasak nuteistojo, parodo, kad nukentėjusioji elgėsi lengvabūdiškai, jos elgesys buvo provokuojantis, jokie byloje surinkti įrodymai nepaneigia, kad nukentėjusioji pati siekė lytinių santykių. A. S. įsitikinimu, teismo pasvarstymai, kad nukentėjusioji negalėjo norėti pirmų lytinių santykių su juo, yra niekuo nepagrįsta prielaida, vertinant visą nukentėjusiosios elgesį nuo pat jų susitikimo įvykio dieną.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, A. S. teigimu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų, nepagrįstai besąlygiškai rėmėsi nukentėjusios parodymais, nors akivaizdžiai matyti, jog ji meluoja. Mano, kad R. R. iššokimas per balkoną neturėtų būti sureikšminamas, nes nėra nenuginčijamų duomenų, kad pastaroji iššoko per balkoną, o ne išėjo per duris.
Skunde taipogi nurodoma, kad esminis išžaginimo požymis, skiriantis jį nuo nenusikalstamų veikų, yra tas, kad lytiškai santykiaujama prieš nukentėjusio asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti aiškiai išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti arba kitais būdais. Teisminėje praktikoje yra pakankamai pavyzdžių, kai iš tikrųjų žaginamos merginos priešinasi visais įmanomais būdais – braižosi, spardosi, kandžiojasi, muistosi ir vienam užpuolikui praktiškai neįmanoma palaužti aktyviai besipriešinančios merginos, grumtynių pėdsakų lieka ne tik ant nukentėjusiosios, bet ir ant užpuoliko kūno.
Apeliantas pažymi, kad ant nukentėjusiosios riešo rastą kraujosruvą teismas vertino kaip prievartinio lytinio akto įrodymą neturėdamas tam specialių žinių, remdamasis nukentėjusiosios parodymais, ir padarė išvadą, kad kraujosruva atsirado dėl rankos suspaudimo, taip paneigdamas teismo medicinos specialisto išvadą, kad kraujosruva galėjo atsirasti smūgio pasekoje. Mano, kad šiuo atveju pats darydamas išvadas apie sužalojimų atsiradimo mechanizmą, nesikreipdamas dėl to į teismo medicinos specialistą, teismas viršijo savo kompetenciją. Taip pat pažymi, kad nukentėjusioji aiškino, jog jai buvo suduotas smūgis į veidą, kad buvo laikoma ne tik už kairės rankos riešo, bet ir už dešinės rankos žasto, tačiau tose vietose nei smūgio, nei suspaudimo pėdsakų nerasta, todėl tai turėjo sukelti abejonių nukentėjusiosios parodymais apie prieš ją panaudotą smurtą. Be to, teismas nevertino to, kad nebuvo jokių pažeidimų nukentėjusiosios rūbuose – nesugadintas nei kelnių užtrauktukas, nei sagos, nėra jokių įplyšimų kelnaitėse.
Nuteistojo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojų E. S., Ž. G. ir Ž. G. parodymais, laikė juos nepatikimais dėl to, kad E. S. yra jo sesuo, o G. – draugai, be to, jie anksčiau teisti, taip pat nesirėmė liudytojos M. A. parodymais, nes ji nukentėjusiosios elgesį įvykio vakarą apibūdino kitaip nei nukentėjusioji. Pažymi, kad liudytojų parodymai gali būti pripažinti nepatikimais tik juos išsamiai patikrinus BPK numatytais proceso veiksmais ir įvertinus kitų bylos duomenų kontekste. Pasak apelianto, teismo sprendimas nesiremti minėtų asmenų parodymais vien dėl to, kad jie neigė nukentėjusiosios parodymus, kurie akivaizdžiai prieštaringi, o vietomis ir melagingi, laikytinas BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimu. Nurodo, kad nukentėjusiosios parodymai negali būti laikomi savaime patikimesniais nei gynybos liudytojų parodymai, tai, kad apie įvykį liudijo jo sesuo, pas kurią nukentėjusioji svečiavosi, ir jo draugai, nėra pagrindas jų parodymus vertinti kaip nepatikimus ir atmesti.
Nuteistasis prašo atkreipti dėmesį ir į tai, kad byloje yra dokumentų, kurie nukentėjusiąją apibūdina kaip sudėtingą asmenybę: mėgstanti meluoti, girtis, nepripažinti savo kaltės, įsivelti į konfliktus – taip nurodyta „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinės mokyklos charakteristikoje. Nukentėjusioji taip pat yra nepakelianti jokios frustruojančios situacijos (t. y. nemalonios, įtemptos emocinės būsenos, atsirandančios dėl negalėjimo patenkinti kokį nors poreikį, realizuoti tikslą) – taip nurodyta Palangos vaikų reabilitacijos sanatorijos „(duomenys neskelbtini)“ ligos istorijoje, kur nukentėjusioji buvo gydoma pusę metų iki įvykio. Mano, kad vertinant nukentėjusiosios parodymus reikšminga ir tai, kad ji turi vaidybinių sugebėjimų ((duomenys neskelbtini) charakteristikoje nurodyta, kad ji yra aktyvi mokyklos teatro narė). Byloje taip pat nustatyta, kad R. R. iki įvykio ne kartą buvo gydyta dėl psichinių, psichologinių sutrikimų. Tai, kad R. R. linkusi meluoti, kai jai tai atrodo reikalinga, buvo atskleista ir teisme – ji pati prisipažino melavusi, kad yra (duomenys neskelbtini) gyventoja, kad gautų siuntimą mokytis (duomenys neskelbtini), nors tuo metu gyveno ir mokėsi (duomenys neskelbtini); pirmosios teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės metu nurodė, kad turi seserį ir brolį, nors iš tikrųjų turi du brolius, vienas iš jų nuteistas už nužudymą ir atlieka laisvės atėmimo bausmę. Nukentėjusiosios motina V. D. teisme taip pat pripažino, kad R. R. yra sudėtinga asmenybė, yra į namus grįžusi neblaivi, motina dėl jos elgesio yra kvietusi policiją.
A. S. manymu, teismas nepagrįstai besąlygiškai rėmėsi ekspertų išvadomis, kad R. R. nėra linkusi patologiškai fantazuoti, dėl jos atžvilgiu galimai įvykdytos nusikalstamos veikos ji patyrė ūmią reakciją į stresą, iki šiol stebima lėtinio potrauminio streso sutrikimo simptomatika. Pažymi, kad šios ekspertizės buvo tik ambulatorinės, nukentėjusiosios tyrimas apsiribojo vienu pabendravimu su ja, nebuvo ilgesnio, nuolatinio jos stebėjimo. Anot apelianto, akivaizdu, kad nukentėjusioji buvo pasiruošusi ekspertizei ir kiek įmanoma spalvingiau apibūdino savo būseną, o tai iš esmės ir buvo pagrindas išvadai apie jos psichikos sveikatos sutrikdymą. R. R. ir ekspertams, ir teisme akcentavo, kad po įvykio pasikeitė jos požiūris į vyrus, kad dėl to ji neturi vaikino, tačiau šios aplinkybės tikrinamos nebuvo. Be to, ekspertizė buvo paskirta ir atliekama praėjus šešeriems metams po įvykio, taigi, negalima paneigti, kad nukentėjusioji, būdama jau subrendusi, konsultuota teisininkų, turėdama gydymosi psichiatriniuose skyriuose patirties, žinojo, kaip reikia elgtis ekspertų akivaizdoje, kad būtų patvirtintas jos, kaip prievartos aukos, statusas.
Nuteistojo teigimu, nukentėjusiosios R. R. asmenybės bruožai liudija, kad ji dėl jai vienai žinomų aplinkybių (galimai stengdamasi pasiteisinti prieš motiną dėl nebuvimo namuose visą naktį) galėjo sukurti istoriją apie išžaginimą, po to įsijautė į aukos vaidmenį, susiviliojo galimybe pasitaisyti turtinę padėtį (žalos atlyginimo prašė ne tik nukentėjusioji, bet ir jos motina), o stresą gali jausti todėl, kad jaučia kaltę ir aplinkinių pasmerkimą, jog dėl pačios laisvo elgesio jis (A. S.) ne vienerius metus yra persekiojamas dėl to, ko nepadarė. A. S. įsitikinimu, teismo išvada dėl motinos baimės ar kitokio poveikio atmestini, nes nukentėjusiosios motinos, kuriai galbūt būtų reikėję aiškintis dėl to, kad per vėlai grįžo namo, namuose nebuvo. Be to, nukentėjusiosios sesuo R. R. teisme ((duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo teisiamajame posėdyje 2011 m. rugpjūčio 10 d.) parodė, kad nukentėjusiajai vakare negrįžus namo, jos ieškojo, skambino po 22 val. į nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefoną, bet ši neatsiliepė, apie tai telefonu pasakė motinai V. D., kuri tuo metu gulėjo ligoninėje (duomenys neskelbtini). Nukentėjusiosios motina V. D. ((duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo teisiamajame posėdyje 2011 m. rugpjūčio 19 d.) parodė, kad su nukentėjusiąja bendravo SMS žinutėmis, ši sakė esanti „(duomenys neskelbtini)“, o po 24 val. susisiekti nebepavyko, ji skambino dukrai R., kuri pasakė, kad R. yra su klasės draugėmis. Taigi, nei nukentėjusioji, nei jos sesuo, kuri žinojo, kad R. yra pas E., motinai nesakė, kur R. leido naktį.
Be to, A. S. įsitikinimu, siekiant atskleisti jam inkriminuojamos veikos tyčią, turėjo būti vertinamos ir jo asmeninės savybės. Nurodo pripažįstantis, kad jo biografija nėra be „dėmių“, jis yra teistas, tačiau kartu pažymi, jog tam įtakos turėjo tai, kad jo motinai pakriko psichika, tėvas vienas turėjo išlaikyti vaikus, dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, jie iš esmės augo vieni, ir tada, dar būdamas nepilnamečiu, jis vyresnių buvo įtrauktas į nusikaltimus. Teigia, kad jis neturėjo jokių seksualinių ketinimų R. R. atžvilgiu, jo seksualinis gyvenimas buvo visiškai sėkmingas ir pakankamas su žmona, bet kai R. R. pati įsitaisė pas jį po antklode ir seksualiai jį jaudino, o kartu dar ir paveiktas alkoholio jis pasidavė pagundai.
Skunde nuteistasis taip pat teigia, kad jo išvažiavimas į užsienį visiškai nebuvo susijęs su bėgimu nuo atsakomybės. Mano, kad tas faktas, jog jis po su nukentėjusiąją praleistos nakties nevengė susitikti su jos seserimi, rodo, kad jam nebuvo dėl ko vengti atsakomybės. Paleistas iš laisvės atėmimo vietos, jis apsigyveno (duomenys neskelbtini), tačiau čia nebuvo darbo. Pataisos inspekcijoje jam buvo išaiškinta, kad, susiradęs darbą kitur, jis gali pakeisti gyvenamąją vietą, tik apie tai reikia informuoti pataisos inspekciją pateikiant dokumentus apie darbo ir naują gyvenamąją vietas. Tuomet jis susirado darbą (duomenys neskelbtini) ir persikėlė ten gyventi. Kadangi norėjosi didesnių pajamų, jis, draugams pasiūlius darbą užsienyje, neabejodamas išvažiavo į (duomenys neskelbtini). Manė, kad gali tai daryti, tik turės pataisos inspekcijai atsiųsti dokumentus apie naują darbo ir gyvenamąją vietas, jam nebuvo išaiškinta, kad jis turi gyventi ir dirbti tik Lietuvoje.
Apeliantas taipogi pabrėžia, kad kaltinimas turi būti grindžiamas įrodymais, o ne prielaidomis ir spėjimais. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teigia, kad jo veiksmuose jam inkriminuotų nusikaltimų sudėties nėra, todėl apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir turi būti priimtas naujas – išteisinamasis nuosprendis.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė ir nukentėjusiosios atstovai prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai A. S. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Dėl A. S. kaltės padarius BK 149 straipsnio 3 dalyje ir BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus
BK 149 straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nepilnamečio asmens išžaginimą. Jei nukentėjusiajam šio nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 18 metų, jis laikomas nepilnamečiu asmeniu ir veika kvalifikuojama pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra nepilnametis. Išžaginimas kvalifikuojamas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ir tuo atveju, jei kaltininkas aiškina, kad nesuvokė, jog nukentėjusysis yra nepilnametis, tačiau teismas pripažįsta, kad kaltininkas pagal bylos aplinkybes turėjo ir galėjo suvokti, kad nukentėjusysis yra nepilnametis. Išžaginimo nusikaltimo sudėtis yra formali. Įstatymų leidėjas nesieja padarytos veikos kvalifikavimo nei su išžaginimo veiksmų pabaiga, nei su dėl to kilusiais padariniais. Išžaginimas yra baigtas nusikaltimas nuo lytinio santykiavimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas pabaigė lytinį aktą, ar ne. Lytinis santykiavimas panaudojant fizinį smurtą yra tada, kai nukentėjusiojo asmens esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja veiksmus, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos. Tai gali būti nukentėjusiojo mušimas, rankų užlaužimas, nukentėjusiojo užgulimas, prispaudimas ir pan. Lytinis santykiavimas grasinant panaudoti fizinį smurtą (psichinis) smurtas yra tada, kai nukentėjusio asmens esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja veiksmus, kurie yra grasinamojo pobūdžio nukentėjusio asmens atžvilgiu.
BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusiojo asmens kūnas.
Iš nukentėjusiosios R. R. parodymų matyti, kad ji nuosekliai nurodė esmines jos išžaginimo aplinkybes. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu tą pačią dieną po įvykio (šie parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme), R. R. parodė, kad 2007 m. rugsėjo 14 d., apie 19 val., ji susitiko su savo drauge E. S., kuri pasiūlė eiti pas ją į namus, esančius adresu: (duomenys neskelbtini). Apie 21.30 val. į namus grįžo E. brolis A. S. su draugu vardu Ž. A. ir Ž. po 22 val. ėmė gerti degtinę, vėliau prie jų prisijungė ir jos draugė E. Kai visi išgėrė pirmą butelį degtinės, ji su A. išėjo į balkoną. Kalbantis su A. jai susidarė įspūdis, kad A. apie ją galvoja kaip apie laisvo elgesio merginą. Kad nekiltų nesusipratimų, ji A. pasakė, jog yra padori mergina ir kad jis iš jos nieko nesitikėtų. Įpusėjus gerti antrąjį butelį degtinės, E. nuėjo miegoti į kitą kambarį, nes buvo gerokai apsvaigusi nuo alkoholio. Netrukus nuėjo miegoti ir A. draugas Ž. – jis atsigulė į lovą, stovėjusią arčiau sekcijos, tame pačiame kambaryje, kur vyko išgertuvės, ir užmigo. Ji su A. sėdėjo tame pačiame kambaryje ant kitos lovos, esančios priešais sekciją. A. pradėjo prie jos lįsti: atsegė jos kelnių sagą, ėmė ją bučiuoti į lūpas. Kai ji išsigandusi pradėjo šaukti, A. sudavė jai delnu į kairį skruostą ir pasakė, kad ji būtų gera, tuomet ir jis bus geras. A. trumpam aprimo, tačiau netrukus parvertė ją ant lovos, atsegė kelnių sagą, numovė jos kelnes kartu su apatinėmis kelnaitėmis jai iki kelių ir pradėjo pats mautis kelnes. Tai pamačiusi ji labai išsigando ir paprašė liautis. Ji pradėjo verkti, garsiai šaukė, tačiau jos pagalbos šauksmo niekas neišgirdo, išskyrus tame pačiame kambaryje kitoje lovoje gulėjusį Ž. Ž., išgirdęs jos šauksmą ir verksmą, liepė jai nutilti, gąsdino, kad atvažiuos jo draugai ir ją išsiveš. Parvertęs ant lovos A. stipriai suėmė jos rankas, stipriai viena ranka ją apkabindamas. Tuomet paguldė ją ant kairiojo šono ir prieš jos valią, atimdamas galimybę jai pasipriešinti, įvedė savo lytinį organą į jos lytinius organus. Ji iki tol niekada nebuvo turėjusi lytinių santykių, todėl A. ilgai muistėsi, kol jam pavyko savo lytiniu organu įsiskverbti į jos lytinius organus. Nors ji ne kartą A. sakė, kad jai skauda, pastarasis vis tik ją prievartavo. Ž. tuo metu replikavo, sakė, kad jis nori grupinio sekso. A. nustojus ją prievartauti, ji pajuto, kad jai iš lytinių organų bėga skystis. Vėliau, jau grįžusi į namus, pamatė, kad jos kelnaitės kruvinos. Kai A. nuėjo į virtuvę atsigerti, ji pabėgo iš buto iššokdama iš balkono, esančio pirmajame namo aukšte. Grįžusi į namus, apie išprievartavimą papasakojo savo seseriai R., o vėliau – ir mamai (1 t. 53-54 b. l.). Iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes nukentėjusioji R. R. nurodė ir teisiamųjų posėdžių metu. Apklausiama pirmosios instancijos teisme 2011 m. liepos 14 d., R. R. taip pat nurodė, kad A. S. parvertė ją ant lovos atsegė jos kelnių sagą, atitraukė užtrauktuką, tačiau ji išsisuko ir kelnes užsisegė. Tuomet A. S. trenkė jai per veidą, užlaužė ranką, parvertė ant šono, numovė kelnes bei kelnaites aukščiau kelių ir „įėjo“ į ją. A. draugas liepė jai tylėti, sakė: „A., kai baigsi, duosi man“. Kadangi ji šaukė, kambario duris pradarė E. S., tačiau, nors ji prašė E. padėti, pastaroji uždarė kambario duris. Daugiau ji nebešaukė, nes bijojo. A. S. nuėjus vandens, ji nuėjo į balkoną ir iš jo iššoko. Tai buvo jos pirmi lytiniai santykiai. Jai skaudėjo, ji muistėsi, šaukė, prašydama padėti, tačiau A. S. jai sudavė, užlaužė ranką ir ji nieko nebegalėjo padaryti. Po įvykio ji mėnesį gydėsi ligoninėje, bandė žudytis, jai iki šiol reikalingos psichologų konsultacijos. Atsakydama į jai pateiktus klausimus, R. R. tvirtino rodžiusi A. S., jog lytinių santykių nenori, sakė jam tai ne kartą, bandė bėgti. Tuomet ji buvo mažesnė, smulkesnė ir nepajėgė pasipriešinti A. S.. Pastarojo išvaizdos ir grasinimų pakako grėsmei sukelti. Nors ji aktyviai priešinosi, muistėsi, tačiau A. S. vis tiek parvertė ją ant lovos, ant kairiojo šono ir užlaužė jai ranką. Į jos prašymus paleisti A. S. nereagavo. Ji bandė atsisukti ir stumti A. S. dešine ranka, tačiau išgirdusi grasinimus išsigando. Jai buvo sakoma, kad ji nebematys savo šeimos, kad ją išsiveš, taip pat buvo sakoma, kad bus grupinis seksas. Iki tol, kol A. S. neužlaužė jai rankos, ji galvojo, kad pastarasis nieko jai nepadarys, be to, pasitikėjo E., galvojo, kad E. ją apgins. Atsakydama į jai pateiktus klausimus, R. R. taip pat nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu duodama parodymus ji viską prisiminė geriau, taipogi nurodė, kad ji manė, jog pakanka to, kad ji sakė „ne“, jai atrodė, kad vaikinas neturi „tai“ daryti, jei mergina sako „ne“ (2 t. 96-100 b. l.). Teisiamojo posėdžio, vykusio 2013 m. vasario 6 d., metu nukentėjusioji patvirtino savo anksčiau teisme duotus parodymus ir paaiškino, kad teisme visas aplinkybes galėjo nurodyti ne visai tiksliai, nes buvo apklausiama praėjus ketveriems metams po įvykio. Pabrėžė, kad jos anksčiau nurodytos pagrindinės aplinkybės yra tikslios – ji nesutiko lytiškai santykiauti. Nukentėjusioji dar kartą nurodė, kad ji A. S. dar būnant balkone pasakė, kad iš jos nieko nesitikėtų, be to, ji tuomet neatrodė kaip pilnametė, kad jai aštuoniolika metų, nesakė. Dėl įvykio ji gydėsi vaikų psichiatrijos skyriuje, po to lankėsi pas psichologą (3 t. 79-82 b. l.). Parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusioji R. R. parodė buto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), balkoną ir paaiškino, kad pro šį balkoną iššoko taip pabėgdama iš buto, kuriame buvo išžaginta A. S. (3 t. 130-132 b. l.).
Minėtus nukentėjusiosios parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl netikėti šių parodymų teisingumu kolegija neturi pagrindo. Kaip liudytoja apklausta nukentėjusiosios R. R. sesuo R. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2007 m. rugsėjo 15 d., apie 6 val. ryto, R. grįžo į namus raudonu patinusiu veidu ir verkdama pasakė, kad ją išprievartavo E. brolis. Ji pamatė ant R. rankos mėlynę, o kai ji perbraukė sesei per veidą ir pastaroji sureagavo pasakydama „oi“, jai paklausus, kas yra, R. atsakė, kad jai trenkė per veidą. R. jai sakė, kad A. S. parvertė ją ant šono ir atliko lytinį aktą, sakė, kad ji šaukė, dėl to pabudo A. draugas, kuris pasakė A.: „kai tu baigsi, pasikeisim“, kalbėjo apie grupinį seksą. Jai (R. R.) sesers paklausus, kodėl ji nepabėgo, pastaroji atsakė, kad pasitikėjo E. R. jai taip pat sakė, kad ji stūmė A. S., priešinosi jam, norėjo apsirengti, tačiau A. S., būdamas už ją stipresnis, per prievartą paguldė ją į lovą. Nurodė, kad R. tuomet buvo mažutė, smulki, vaikiško veido, todėl vaikinai turėjo numanyti, kad ji yra nepilnametė (2 t. 115-117 b. l.). Kaip liudytoja apklausta nukentėjusiosios motina V. D. taip pat nurodė, kad R. jai pasakė, jog ją išprievartavo, ji pastebėjo ant dukters rankos mėlynę. Po įvykio R. buvo gydoma vaikų ligoninės psichiatrijos skyriuje. R. jai sakė, kad tąkart į namus neskubėjo, nes buvo su E. (2 t. 127-129 b. l.).
Nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir liudytojo Ž. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (šie parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme), kad jis matė, kaip tąkart A. S. santykiavo su mergina, kuri atrodė kaip nepilnametė. Jis pasakė A. S. „stabdyk nusikalstamumą“, tačiau pastarajam pasakius eiti jam šalin, jis išėjo į balkoną parūkyti, suprasdamas, kad A. S. lytiškai santykiauja su nepilnamete. Po to A. S. jam pasakė, kad R. rašys pareiškimą dėl išžaginimo. Jis patarė A. S. nesislapstyti, nueiti į policiją, tačiau pastarasis pasakė, kad geriau važiuos į (duomenys neskelbtini), o gal visai dings iš Lietuvos (1 t. 86-87 b. l.). Teisiamajame posėdyje Ž. G. patvirtino A. S. sakęs „stabdykit nusikalstamumą“ (2 t. 101-102 b. l.). Tai, kad nukentėjusioji atrodė kaip nepilnametė, ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir liudytojas Ž. G. (parodymai ištirti apylinkės teisme). Jis taip pat nurodė, kad jam A. S. paklausus, ar jis tikrai išžagino nepilnametę, pastarasis atsakė, kad nepilnametė E. draugė lytiškai santykiavo su juo savo noru (1 t. 89-91 b. l.). Teisiamajame posėdyje liudytojas Ž. G. patvirtino, kad nukentėjusioji atrodė kaip nepilnametė (2 t. 102-103 b. l.).
Iš byloje esančios gimimo liudijimo kopijos matyti, kad R. R. gimė (duomenys neskelbtini) (1 t. 62 b. l.), t. y. nusikalstamos veikos padarymo metu (2007 m. rugsėjo 15 d.) ji buvo 14 metų amžiaus.
Iš įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad įvykio vieta yra adresu: (duomenys neskelbtini); atlikus apžiūrą, paimta: sofos-lovos užtiesalas, vienas pagalvės užvalkalas, du antklodės užvalkalai (1 t. 7-13 b. l.). Daiktų pateikimo protokole užfiksuota, kad V. D. pateikė juodos spalvos moteriškas kelnes, apatines kelnaites, tamsiai mėlyną džinsinį švarkelį, žalsvos spalvos megztuką ( 1 t. 22 b. l.).
Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad R. R. padarytas sužalojimas – kraujosruva kairiame rieše, R. R. mergystės plėvė pažeista šviežiai, galimai užduotyje nurodytomis aplinkybėmis, tampone su R. makšties turiniu rasti spermos pėdsakai (1 t. 20-21 b. l.).
A. S. kaltę padarius BK 149 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad ant R. R. kelnių rasta sperma, atlikus DNR tyrimą gautas dviejų asmenų DNR profilis, iš kurių vienas priklauso A. S. su 99,9999999999% tikimybe, o antras – R. R. su 99,9999999999% tikimybe; ant antklodės užvalkalo rasta sperma, atlikus DNR tyrimą gautas A. S. DNR profilis su 99,9999999999% tikimybe; ant antklodės užvalkalo rasta spermos ir kraujo mišri dėmė, atlikus DNR tyrimą gautas haplotipas priklauso A. S. su nemažesne nei 99,9% tikimybe tarp nesusijusių pagal vyrišką liniją su A. S. asmenų; tampone su R. R. makšties turiniu rasti sperminio skysčio pėdsakai, atlikus DNR tyrimą gautas haplotipas priklauso A. S. su nemažesne nei 99,9% tikimybe tarp nesusijusių pagal vyrišką liniją su A. S. asmenų; ant užtiesalo rasta sperma, atlikus DNR tyrimą gautas haplotipas priklauso A. S. su nemažesne nei nemažesne nei 99,9% tikimybe tarp nesusijusių pagal vyrišką liniją su A. S. asmenų (1 t. 36-37 b. l.).
2013 m. birželio 17 d. Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad nukentėjusiosios R. R. pažintinė veikla (suvokimas, atmintis, mąstymas, atkūrimas) nėra sutrikusi, ji suprato su ja atliekamų nusikalstamų veikų pobūdį ir reikšmę, tačiau dėl patiriamo distreso negalėjo aktyviai priešintis nusikalstamiems veiksmams, nukentėjusioji R. R. nėra linkusi patologiškai fantazuoti, šiuo metu ji nėra padidintai įtaigi, iki galimai atliktos nukentėjusiosios R. R. atžvilgiu nusikalstamos veikos jai buvo diagnozuota somatoforminė autonominė disfunkcija, kuri negalėjo jai sutrukdyti teisingai suprasti įvykio aplinkybes ir duoti apie jas teisingus parodymus, nukentėjusiajai R. R. konstatuojamas lėtinis potrauminio streso sutrikimas, kuris jai netrukdo teisingai suprasti įvykio aplinkybes ir duoti apie jas teisingus parodymus, dėl nukentėjusiosios R. R. atžvilgiu galimai įvykdytos nusikalstamos veikos buvo sutrikdyta jos psichikos sveikata. Atsižvelgiant į tai, kad dėl po įvykio ji patyrė ūmią reakciją į stresą, iki šiol stebima lėtinio potrauminio streso sutrikimo simptomatika, nukentėjusiajai nustatomas sunkus psichikos sveikatos sutrikdymo mastas (3 t. 134-144 b. l.).
2013 m. gruodžio 30 d. – 2014 m. sausio 10 d. Teismo psichiatrijos ekspertizės akte konstatuota, kad R. R. laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 13 d. iki galimai jos atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu bei neturėjo laikino pablogėjusio psichikos sutrikimo ir galėjo teisingai suprasti įvykio aplinkybes, galėjo duoti teisingus parodymus. Šiuo metu R. R. serga užsitęsusios eigos lėtiniu potrauminio streso sutrikimu, dėl kurio ji gali teisingai suprasti įvykio aplinkybes ir gali duoti teisingus parodymus. Dėl R. R. atžvilgiu galimai įvykdytos nusikalstamos veikos (2007 rugsėjo 14 – 15 d.) buvo sutrikdyta jos psichikos sveikata. Dėl užsitęsusio ryškaus ir stabilaus psichikos sutrikimo – lėtinio potrauminio streso sutrikimo – R. R. yra nustatomas sunkus psichikos sveikatos sutrikdymo mastas (4 t. 4-9 b. l.).
Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl A. S. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus. Iš byloje surinktų įrodymų visumos akivaizdu, kad nukentėjusioji, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nesutiko lytiškai santykiauti su A. S., A. S. su nukentėjusiąja R. R. lytiškai santykiavo prieš pastarosios valią, panaudojęs prieš ją fizinį smurtą – sudavęs ranka smūgį į veidą, jėga parvertęs ją ant lovos, užlaužęs jos ranką, taip sukeldamas jai fizinį skausmą. Šiais nusikalstamais veiksmais A. S. taip pat padarė nukentėjusiajai sunkų psichikos sveikatos sutrikdymą.
Tai, kad nukentėjusiosios parodymai, susiję su galimu peilio panaudojimu, buto užrakinimu, menstruacijomis nėra visiškai nuoseklūs, nėra pagrindas netikėti jos parodymais, juolab, kad nukentėjusiosios parodymus patvirtina kiti byloje surinkti, ištirti ir įvertinti įrodymai. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad teismas minėtų aplinkybių byloje nekonstatavo, jos nebuvo nurodytos ir kaltinime. Kaip jau minėta, nukentėjusioji apylinkės teisme paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu duodama parodymus ji viską prisiminė geriau, teisme visas aplinkybes galėjo nurodyti ne visai tiksliai, nes buvo apklausiama praėjus ketveriems metams po įvykio, jos anksčiau nurodytos pagrindinės aplinkybės yra tikslios – ji nesutiko lytiškai santykiauti su A. S.. Be to, ekspertizės akte konstatuota, kad R. R. pažintinė veikla (suvokimas, atmintis, mąstymas, atkūrimas) nėra sutrikusi, ji nėra linkusi patologiškai fantazuoti. R. R. teisme paaiškino, kad ji nebėgo iš buto todėl, kad nesitikėjo, jog jai gresia pavojus, pasitikėjo savo drauge, A. S. seserimi E., ir tikėjosi, kad pastaroji ją apgins. Į kaltinamojo gynėjos klausimą dėl lytinio akto pozos nukentėjusioji R. R. atsakė, kad lytinis aktas vyko vienu būdu – jai gulint ant šono, o dėl parodymų, kad paskui buvo kitaip – ji paprasčiausiai buvo „susimaišiusi“ (3 t. 79-82 b. l.). Į klausimą dėl akistatos R. R. atsakė, jog ji nenorėjo, kad būtų atliekama akistata dėl to, jog jai buvo labai sunku psichologiškai (2 t. 96-100 b. l.). Kolegija atkreipia dėmesį, kad, nors minėtas procesinis veiksmas byloje nebuvo atliktas, tačiau A. S. klausimus nukentėjusiajai galėjo užduoti teisiamųjų posėdžių metu. Iš teisiamojo posėdžio protokoluose užfiksuotų duomenų matyti, kad nukentėjusioji išsamiai atsakė į jai pateiktus klausimus, įskaitant ir A. S. gynėjos klausimus.
Neteisus apeliantas teigdamas, kad nukentėjusioji jam nesipriešino – pastaroji, duodama parodymus, aiškiai nurodė, kad ji aktyviai priešinosi A. S. veiksmams: šaukė, ir jos šauksmą išgirdo Ž. G. bei E. S., muistėsi, bandė atsisukti ir A. S. nuo savęs nustumti ranka. Tai, kad nukentėjusioji nepasinaudojo mobiliojo ryšio telefonu, jos rūbai nebuvo suplėšyti, nereiškia, kad ji su A. S. veiksmais sutiko ir pastarojo kaltės nepaneigia. Taip pat pažymima, kad buvimas kompanijoje ir bendravimas su nuteistuoju, alkoholio vartojimas ar kiti veiksmai savaime nereiškia, kad nukentėjusioji sutiko lytiškai santykiauti. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad R. R. lytinių santykių su nuteistuoju nenorėjo, priešinosi, jos valia buvo palaužta A. S. veiksmais ir tai pastarasis suvokė. Nukentėjusiosios elgesys prieš įvykį bei A. S. skunde nurodytos jo asmeninės savybės pastarojo kaltės taip pat nepaneigia. Nuosprendžiu nustatyta ir tai, kad nuteistasis žinojo, jog nukentėjusioji yra nepilnametė. Kaip jau minėta, įvykio metu R. R. buvo tik 14 metų. Kadangi byloje neginčijamai nustatyta, kad A. S. lytiškai santykiavo su R. R. prieš jos valią, todėl apelianto skundo argumentas, kad jokie byloje surinkti įrodymai nepaneigia, jog pati nukentėjusioji siekė lytinių santykių, atmetamas kaip nepagrįstas. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji nuosekliai nurodė, jog A. S. buvo stipriai suėmęs jai ranką, mėlynę ant rankos R. R. grįžus į namus iš karto pastebėjo jos sesuo, o po to – ir motina. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas ant nukentėjusiosios rankos rastą kraujosruvą pagrįstai vertino kaip vieną iš prievartinio lytinio akto įrodymų. Teigti, kad tokiu būdu teismas viršijo savo kompetenciją, nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, kad ji iš buto, kuriame buvo išžaginta, išėjo ne pro duris, o iššoko per balkoną – šiuos parodymus nukentėjusioji patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, be to, aplinkybę, kad R. matė balkone, patvirtino ir liudytojas Ž. G.. Taip pat dar kartą pažymima, kad jau minėtoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, jog R. R. padarytas sužalojimas – kraujosruva kairiame rieše, R. R. mergystės plėvė pažeista šviežiai, galimai užduotyje nurodytomis aplinkybėmis.
Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad teismas įvertino visus byloje surinktus įrodymus, įskaitant ir apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų E. S., Ž. G., Ž. G., M. A. parodymus ir jais rėmėsi tiek, kiek šiuos parodymus patvirtino kiti bylos duomenys. Teismas motyvuotai nurodė, kodėl vienais parodymais remiasi, o kitais – ne, ir šiuos motyvus apeliacinės instancijos teismas laiko teisingais.
Atsakant į apelianto skundo argumentą, kad nukentėjusioji R. R. yra „sudėtinga asmenybė“ – mėgsta meluoti, turi vaidybinių sugebėjimų, nepakelia frustruojančios situacijos ir pan., dar kartą pažymima, jog 2013 m. birželio 17 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad nukentėjusiosios R. R. pažintinė veikla (suvokimas, atmintis, mąstymas, atkūrimas) nėra sutrikusi, ji suprato su ja atliekamų nusikalstamų veikų pobūdį ir reikšmę, R. R. nėra linkusi patologiškai fantazuoti, ji nėra padidintai įtaigi, iki galimai atliktos nukentėjusiosios R. R. atžvilgiu nusikalstamos veikos jai buvo diagnozuota somatoforminė autonominė disfunkcija, kuri negalėjo jai sutrukdyti teisingai suprasti įvykio aplinkybes ir duoti apie jas teisingus parodymus. 2013 m. gruodžio 30 d. – 2014 m. sausio 10 d. ekspertizės akte konstatuota, kad R. R. laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 13 d. iki galimai jos atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu bei neturėjo laikino pablogėjusio psichikos sutrikimo ir galėjo teisingai suprasti įvykio aplinkybes, galėjo duoti teisingus parodymus. Netikėti minėtomis išvadomis nėra pagrindo – jas davė kompetentingi ekspertai, būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingos išvados pateikimą, duomenų, kad jie būtų suinteresuosi bylos baigtimi, nėra. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių apeliacinio skundo argumentus, kad R. R. buvo pasiruošusi ekspertizei, žinojo, kaip reikia elgtis ekspertų akivaizdoje, todėl šie skundo argumentai vertinami kaip deklaratyvūs ir atmetami. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas dėl A. S. išvykimo į užsienį pateikė motyvuotas išvadas, su jomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka ir dar kartą dėl to paties nebepasisako.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad nuteistojo A. S. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta byloje surinktų ir nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų įvertintų įrodymų visuma, o ne paremta prielaidomis ir spėjimais, kaip skunde nepagrįstai teigia apeliantas.
Dėl proceso išlaidų
Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.
Kadangi pinigų priėmimo kvitas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą V. D. už savo dukrą R. R. advokatui J. Nekrašiui už jo suteiktas teisines paslaugas (atstovavimą, dokumento surašymą) sumokėjo 1000 Lt, iš nuteistojo A. S. nukentėjusiajai R. R. priteistina 1000 Lt pastarosios turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Kadangi advokatas Jonas Nekrašius atstovavo būtent ją, o ne nukentėjusiosios atstovę pagal įstatymą, o be to, atstovė pagal įstatymą veikė nukentėjusiosios interesais.
Taip pat pažymima, kad kolegija, atsižvelgusi į tai, jog nuteistasis jam paskirtos bausmės ir iš jo priteistų civilinių ieškinių neginčijo, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti nukentėjusiajai R. R., a. k. (duomenys neskelbtini) iš A. S. 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.