Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios R. R. ir jos atstovo advokato Jono Nekrašiaus apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2011-11-29 nutarties, kuria baudžiamoji byla, kurioje A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 str. 3 d., padarymu, nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. kaltinamas tuo, kad 2007 m. rugsėjo mėn. iš 14 d. į 15 d. naktį, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, panaudojo fizinį smurtą, t. y. sudavė smūgius į veidą, tuo sukeldamas fizinį skausmą nepilnametei R. R., g. (duomenys neskelbtini), bei jėga pervertė šonu ant lovos, apsinuogino savo lytinius organus, iš nugaros užlaužė nukentėjusiosios ranką, taip atimdamas galimybę priešintis, nusmaukė jos kelnes apnuogindamas lytinius organus ir, įvedęs savo varpą į nukentėjusiosios R. R. lytinius organus, tenkino savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios valią, t. y. ją išžagino. Tokiu būdu A. S. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 149 str. 3 d.

Teismo posėdžio metu prokuroras prašė nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą - bylą perduoti prokurorui. Nurodė, jog LR BPK 3² str. 1 d. siekiant aiškesnio LR BPK reglamentavimo dėl asmenų, kurie turi imunitetą nuo baudžiamosios atsakomybės (ankstesnė LR BPK nuostata 3 str. 1 d. 3 p. buvo, jog baudžiamasis procesas iš viso yra negalimas) įtvirtino, kad baudžiamasis procesas tokiam asmeniui gali būti pradedamas. Iš šio įstatymo nuostatų seka, kad toks procesas turi vykti, tokiam asmeniui net gali būti taikomos procesinės prievartos priemonės, išskyrus susijusios su šio asmens įtariamojo statusu ir laisvės suvaržymu. Nurodė, kad byloje procesą reikia tęsti nuo pranešimo apie įtarimą įteikimo. Todėl apylinkės teismas bylą turėjo perduoti prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti, ko ir prašė prokuroras, prokuroras vykstančiame procese turėjo kreiptis į kompetentingas institucijas dėl leidimo gavimo, gavęs leidimą atlikti su įtariamuoju būtinus proceso veiksmus ir po to spręsti dėl bylos perdavimo teismui. Mano, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdė nagrinėti bylą, todėl šiuo metu galiojančios įstatymo nuostatos leidžia bylą perduoti prokurorui ir teismo iniciatyva, o apylinkės teismo nutarties priėmimo metu prašant prokurorui ji ir turėjo būti prokurorui perduota ikiteisminiam tyrimui papildyti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmos instancijos teismas 2011-11-29 priėmė nutartį, kuria baudžiamąją bylą nutraukė. Nutartyje konstatavo, kad Europos arešto orderyje (toliau – ir EAO), pagal kurį buvo perduotas A. S., buvo nurodytos 8 nusikalstamos veikos, su kuriomis susijęs Europos arešto orderis, tačiau tarp jų nėra LR BK 149 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad gautas Jungtinės Karalystės sutikimas patraukti A. S. baudžiamojon atsakomybėn už nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 149 str. 3 d., arba prieš perdavimą pagal Europos arešto orderį būtų gautas A. S. sutikimas jį persekioti ir dėl kitų nusikalstamų veikų, padarytų iki jo perdavimo. Byloje taip pat nėra A. S. rašytinio sutikimo, kad jis būtų persekiojamas ir dėl kitų nusikalstamų veikų, padarytų iki jo perdavimo. Teismas padarė išvadą, kad nenustačius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 70 str. 1 d. numatytų išimčių, baudžiamasis persekiojimas byloje A. S. atžvilgiu buvo vykdomas neteisėtai ir turi būti nutrauktas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir LR BPK) 70 str. 1 d. numato, kad užsienio valstybės išduotas ar perduotas asmuo negali būti Lietuvos Respublikoje sulaikytas, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas už iki jo išdavimo ar perdavimo padarytą nusikalstamą veiką, už kurią nebuvo išduotas ar perduotas, išskyrus atvejus, t.y. 1) kai gautas asmenį išdavusios ar perdavusios užsienio valstybės sutikimas, arba 2) asmuo, turėdamas galimybę išvykti iš Lietuvos, ja nepasinaudojo per 45 dienas ar per kitą tarptautinėje sutartyje numatytą terminą arba palikęs LR teritoriją vėl į ją sugrįžo, arba 3) asmuo prieš EAO sutiko, kad jis gali būti persekiojimas ir dėl kitų nusikalstamų veikų, padarytų iki jo perdavimo, arba 4) asmuo perduotas pagal EAO raštu sutinka, kad jis gali būti persekiojamas ir dėl kitų nusikalstamų veikų, padarytų iki jo perdavimo, arba 5) asmuo buvo perduotas pagal EAO, bet už nusikalstamą veiką, padarytą iki asmens perdavimo, LR įstatymai nenumato laisvės atėmimo ar arešto bausmės arba negali būti taikoma kardomoji priemonė – suėmimas, arba 6) kitais LR tarptautinėse sutartyse numatytais atvejais.

Esminiai šio straipsniai pakeitimai buvo padaryti 2004 m. įgyvendinant 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimą 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir valstybių narių tarpusavio perdavimo procedūrų (toliau – ir Pagrindų sprendimas) (2004 m. balandžio 27 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1, 51, 70, 72, 73, 74, 75, 76, 122, 437 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 17-1, 69-1, 71-1, 77-1 straipsniais ir priedu įstatymas, Nr. IX-2170 Žin., 2002, Nr. 37-1341). Į LR BPK 70 straipsnį 1 dalį buvo iš esmės perkeltos Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatos. Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog perduotam asmeniui negali būti iškelta baudžiamoji atsakomybė, jis negali būti nuteistas ir jam negali būti atimta laisvė už kitą nusikalstamą veiką, t. y. ne tą nusikalstamą veiką, dėl kurios jis yra perduotas, padarytą prieš jo perdavimą, išskyrus 3 dalyje nurodytus atvejus, kai: a) asmuo, turėjęs galimybę išvykti iš valstybės narės, į kurią jis buvo perduotas, teritorijos, neišvyko iš jos per 45 dienas nuo jo galutinio paleidimo dienos arba išvažiavęs grįžo į ją; b) nusikalstama veika nebaudžiama laisvės atėmimo bausme arba įkalinimu; c) baudžiamasis procesas nenustato, kad reikia taikyti asmens laisvės apribojimo priemonę; d) kai asmeniui galėtų būti skiriama bauda arba bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, ypač piniginė bauda arba ją pakeičianti priemonė net tais atvejais, kai bausmė arba priemonė gali apriboti jo asmeninę laisvę; e) kai asmuo sutiko būti perduotas ir tuo pat metu atitinkamais atvejais atsisakė specialiosios taisyklės pagal 13 straipsnį; f) kai asmuo po jo perdavimo aiškiai atsisakė teisės į specialiąją taisyklę, susijusią su konkrečiomis nusikalstamomis veikomis prieš perdavimą. Atsisakymas pareiškiamas išduodančiosios valstybės narės kompetentingoms teisminėms institucijoms ir registruojamas pagal tos valstybės vidaus teisę. Atsisakymas formuluojamas taip, kad būtų aišku, jog asmuo jį davė savo noru visiškai suvokdamas jo pasekmes. Šiuo tikslu asmuo turi teisę turėti advokatą; g) kai asmenį perdavusi vykdančioji teisminė institucija duoda savo sutikimą pagal šio straipsnio 4 dalį. Remiantis sistemine Pagrindų sprendimo ir LR BPK nuostatų analize, matyti, jog Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 3 dalies b ir c punktai atitinka LR BPK 70 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 2 dalies g punktas perkeltas į LR BPK 70 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Atkreiptinas dėmesys, jog tiek Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 3 dalyje, tiek LR BPK 70 straipsnio 1 dalyje numatytos išimtys taikomos alternatyviai, nesuteikiant nei vienai iš jų išskirtinės reikšmės. Teismas, spręsdamas klausimą dėl užsienio valstybės išduoto ar perduoto asmens baudžiamosios atsakomybės ribų, t. y. ar asmeniui teisėtai taikytas suėmimas, teisėtai pareikšti įtarimai ar jis teisėtai nuteistas, privalo patikrinti ar yra bent viena iš LR BPK 70 straipsnio 1 dalyje 1 – 6 punktuose numatytų išimčių.

LR BPK 70 straipsnio 1 dalie 5 punkte nurodyta, jog užsienio valstybės išduotas ar perduotas asmuo gali būti Lietuvos Respublikoje sulaikytas, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas už iki jo išdavimo ar perdavimo padarytą nusikalstamą veiką, už kurią nebuvo išduotas ar perduotas pagal EAO, kai už nusikalstamą veiką, padarytą iki asmens perdavimo, LR įstatymai nenumato laisvės atėmimo ar arešto bausmės arba negali būti taikoma kardomoji priemonė. Vadinasi, minėtame 5 punkte nurodyta išimtis gali būti taikoma tuo atveju, kai baudžiamajame procese asmeniui nėra taikoma jokia laisvės apribojimo priemonė.

2008 m. kovo 14 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje paskelbtame panešime (OL C 69, p. 1) matyti, jog Lietuvos Respublika padarė pareiškimą, jog ji pripažįsta Europos Bendrijų Teisingumo Teismo (šiuo metu Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT)) jurisdikciją priimti prejudicinius sprendimus pagal Europos Sąjungos sutarties 35 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies b punkto nuostatas. Pažymėtina, jog ESTT byloje Artur Leymann ir Aleksei Pustovarov (C-388/08 PPU) išaiškino Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 3 dalies c punkto nuostatą. Sprendime pažymėta, jog šiame punkte nurodyta išimtis taikoma tais atvejais, kai, remiantis įstatymu ar teisminės institucijos vertinimu, baudžiamajame procese netaikoma suinteresuotojo asmens laisvės apribojimo priemonė ar nustatoma, kad jos nereikia taikyti. ESTT šiame sprendime nurodė, jog pagal šią išimtį asmuo gali būti persekiojamas ir nuteisiamas už „kitą nusikalstamą veiką“ nei ta, dėl kurios jis buvo perduotas, paskiriant laisvės atėmimo bausmę arba įkalinimą, nesant reikalo imtis sutikimo procedūros, jeigu vykstant baudžiamajam procesui neskiriama jokia asmens laisvę ribojanti priemonė. Pagrindų sprendimo 27 straipsnio 3 dalies c punkto prasme nedraudžiama, kad perduotam asmeniui būtų taikoma laisvės apribojimo priemonė, kol bus gautas sutikimas, jei tokį apribojimą teisėtai pagrindžia kiti Europos arešto orderyje nurodyti kaltinimai.

Kaip matyti iš bylos duomenų, per visą bylos baudžiamąjį procesą pagal LR BK 149 str. 3 d. A. S. atžvilgiu nebuvo taikyta jokia laisvės apribojimo priemonė. 2011-03-22 Joniškio rajono apylinkės prokuratūroje buvo priimtas nutarimas neskirti įtariamajam A. S. kardomosios priemonės (1 t., 112 b. l.). Toks sprendimas priimtas dėl to, kad įtariamajam jau buvo taikoma laisvės apribojimo priemonė – A. S. nuo 2010-09-09 atlieka 2004-06-15 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirtą ir neatliktą laisvės atėmimo bausmę, paskirtą už LR BK 178 str. 2 d., 180 str. 1 d., 180 str. 2 d., 135 str. 2 d. 9 p., 284 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas. Atkreiptinas dėmesys, jog asmeniui, kuriam pareikšti įtarimai ne pagal Europos arešto orderyje nurodytas veikas, gali būti taikoma laisvės apribojimo priemonė, jei ji pagrįsta pagal Europos arešto orderyje nurodytus nusikaltimus. Bylos duomenys patvirtina, jog A. S. laisvės atėmimas taikomas būtent pagal Europos arešto orderyje nurodytas konkrečias nusikalstamas veikas (2 t., 177–183 b. l.).

Įvertinus Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktus bei ESTT praktiką, galima daryti išvadą, jog, norint A. S. pareikšti įtarimus ar jį nuteisti pagal LR BK 149 str. 3 d., neprivalėjo būti gautas kompetentingos institucijos sutikimas, kadangi A. S. nebuvo taikoma jokia laisvės apribojimo priemonė baudžiamajame procese pagal LR BK 149 str. 3 d. Šiuo atveju kardomoji priemonė negalėjo būti taikoma, kadangi A. S. atliko bausmę pataisos namuose už tas veikas, pagal kurias buvo išduotas Europos arešto orderis. Dėl to, pirmos instancijos teismas, kaip vieną iš alternatyvių išimčių, nurodytų LR BPK 70 str. 1 d. 1 – 6 p., galėjo taikyti išimtį, kuri numato, jog asmuo gali būti Lietuvos Respublikoje traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas už iki jo išdavimo ar perdavimo padarytą nusikalstamą veiką, už kurią nebuvo išduotas ar perduotas, jei negali būti taikoma kardomoji priemonė – suėmimas. Sutikimas būtų būtinas tuo atveju, jei A. S. būtų nuteistas pagal LR BK 149 str. 3 d. laisvės atėmimo bausme ir reikėtų vykdyti nuosprendį. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, kompetentingos institucijos sutikimas šiuo metu jau yra gautas (2 t., 231–232 b. l.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė baudžiamąją bylą, konstatavęs, jog nėra gautas kompetentingos institucijos sutikimas patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn ir neįvertinęs, jog galima taikyti LR BPK 70 str. 1 d. 5 p. numatytą išimtį. Dėl to, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo 2011-11-29 nutartis turi būti panaikinta ir byla perduota nagrinėti apylinkės teisme.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 5 d. 2 p., 332 str.,

nutaria:

Joniškio rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 29 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą perduoti nagrinėti Joniškio rajono apylinkės teismui.