- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-08-17
- Bylos Nr.
- I-6353-208/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Donatas Vansevičius
- Pareiškėjas
- D. O.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. O. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas D. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5) prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K) 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas paaiškina, kad nuo 2015 m. sausio 27 d. iki 2016 m. kovo 7 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Kameros būdavo nuolat perpildytos, nebuvo dezinfekuojamos, jose buvo drėgna, nebuvo tiekiamas šiltas vanduo, tualetas neturėjo atskiros ventiliacijos, tualete vanduo nenusileido arba nusileido blogai, kamerų sienos, lubos ir grindys buvo avarinės būklės, natūralus apšvietimas buvo nepakankamas, naktį degdavo lempa, veisėsi įvairūs parazitai. Kamerose esančio stalo nepakakdavo visiems kameroje esantiems asmenims, todėl tekdavo valgyti sėdint ant lovų, nebuvo įrengtos spintos rūbams susidėti. Į dušą jis buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę, patalynė bei čiužiniai išduodami nedezinfekuoti. Pastato konstrukcijose yra asbesto, kurio naudojimas yra uždraustas, tiekiamo maisto energetinė vertė yra nepakankama, pareigūnai nėra tikrinami dėl agresyvumo. Lukiškių TI-K neišduoda indų ploviklio, 1 tualetinio popieriaus rulonas ir skutimosi peiliukas išduodamas tik vieną kartą per mėnesį. Pasivaikščioti jis buvo vedamas tik vieną kartą per dieną. Dėl tokių kalinimo sąlygų jis tapo irzlus ir agresyvus, kilo depresija, patyrė dvasinius skausmus ir orumo pažeminimą. Skundą grindžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu.
Lukiškių TI-K, kuris atstovauja Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 10–20).
Lukiškių TI-K vadovaujasi 2010 m. balandžio 11 d. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, kuriame nustatytas 3,6 kv. m minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui. Pažymi, jog Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymo 70 straipsnio įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Taip pat, kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji ir suimtieji, jiems išduodamas visas švaros palaikymui reikalingas inventorius. Lukiškių TI-K nuolat organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija) bei atliekama visuomenės sveikatos priežiūra, iki 2013 m. gruodžio 30 d. buvo sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, o nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudaryta sutartis su UAB „Dezinfa“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.
Lukiškių TI-K vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ III skirsniu ir nurodo, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Pažymi, kad kamerų plotas yra mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų. Sutinka, kad stalo visiems kameroje esantiems asmenims gali neužtekti, tačiau daugelis asmenų vietoje stalo naudoja medinę spintelę. Sutinka, kad langų angose yra grotos, tačiau tai neprieštarauja jokiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių. Tualetas nuo gyvenamosios patalpos atitvertas 1,5 m aukščio sienele, o toks jo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Visose Lukiškių TI-K kamerose tiekiamas šaltas vanduo, langai pritaikyti vėdinimui ir atsidaro, kameros aprūpintos tvarkymo inventoriumi, o suimtieji privalo tvarkyti kameras, kuriose gyvena. Į dušą asmenys vedami vieną kartą per savaitę 15 min. ir tai atitinka Higienos normos reikalavimus. Higienos reikmenys kaliniams išduodami vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų atliekančių bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, t. y. muilas ir tualetinis popierius išduodamas du kartus per mėnesį, dantų pasta, šepetėlis ir vienkartinis skustuvas vieną kartą per mėnesį. Lukiškių TI-K yra sudarytos galimybės skalbti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami vieną kartą per savaitę nemokamai. Norintys skalbti viršutinius drabužius gali pasinaudoti mokama paslauga arba pateikti prašymą būrio viršininkui dėl galimybės išsiskalbti drabužius nemokamai. Asmenys Lukiškių TI-K maitinami vadovaujantis SVĮ 44 straipsnio 5 dalimi bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pasivaikščioti asmenys išvedami vienai valandai per parą, o pasivaikščiojimo laikas gali būti trumpinamas tik esant blogoms oro sąlygoms ir su suimtojo sutikimo arba jam pažeidus tvarką, kiemeliai nuolat valomi ir barstomi. Pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.
Prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas grindžia Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, kuriais vadovaujantis, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimui nustatyta 0,06 Eur suma. Teismui pateikti 135 A4 formato lapai įrodomosios medžiagos. Atsižvelgiant į tai Lukiškių TI-K turėtų būti priteista 8,10 Eur (135 x 0,06) bylinėjimosi išlaidų.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodo patyręs Lukiškių TI-K.
Teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte.
Iš Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktų duomenų, t. y. detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičių (b. l. 11), matyti, kad, bendrai apskaičiavus nagrinėjamą laikotarpį (t. y. periodiškai nuo 2015 m. sausio 29 d. iki 2016 m. kovo 7 d.) – iš viso 307 dienas, 212 dienų ir vieną dieną pusę dienos vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o likusią laikotarpio dalį – 94 dienas ir vieną dieną pusę dienos vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Teismas, vertindamas esančių byloje įrodymų visumą, daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra pagrįstos.
Pareiškėjas skunde taip pat teigia, jog kamerose buvo drėgna, nebuvo tiekiamas šiltas vanduo, tualetas neturėjo atskiros ventiliacijos, tualete vanduo nenusileido arba nusileido blogai, kamerų sienos, lubos ir grindys buvo avarinės būklės, natūralus apšvietimas buvo nepakankamas, naktį degdavo lempa.
Higienos normos 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema (šilto vandens tiekimas kamerose nėra numatytas jokiuose teisės aktuose, todėl šiuo aspektu pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas). Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktą kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skunde neneigė, jog sanitarinio mazgo patalpa atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara, o Lukiškių TI-K nurodė, jog tokia pertvarka yra 1,5 m aukščio bei tai, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras patikrinimų metu nėra nustatęs, kad pertvarkos yra žemesnės (b. l. 35–151) teismas vadovaudamasis minėtomis teisės aktų nuostatomis pripažįsta, kad toks įrengimas atitinka sanitarinio mazgo įrengimui taikomus reikalavimus. Lukiškių TI-K yra eksploatuojamas, o neatlikus kapitalinio remonto, atskiros patalpos įrengti nėra galimybių, todėl šis pareiškėjo nurodytas pažeidimas laikytinas nepagrįstu.
Teismas su pareiškėjo teiginiais, kad kamerose sienos, lubos ir grindys buvo avarinės būklės, natūralus apšvietimas buvo nepakankamas iš dalies sutinka. Lukiškių TI-K nurodė, jog kameros yra vėdinamos per langus, o tai atitinka Higienos normos 24 punkto reikalavimus. Tinkamai kameras vėdinant per langus, išvengiama ir didelio drėgmės susidarymo, pelėsio veisimosi. Įvertinus patikrinimo aktus, matyti, kad ginčo laikotarpiu tam tikrais atvejais apšvietos, šilumos ir drėgmės pažeidimai buvo užfiksuoti, tačiau jie buvo nežymūs (b. l. 35–151) ir esant galimybei pašalinami. Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog dėl minėtų pažeidimų kreipėsi į administraciją.
Pabrėžtina, kad Lukiškių TI-K pagal turimus finansinius resursus, gavęs skirtas lėšas iš valstybės biudžeto atlieka kamerų remontą, kamerų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2015 m. sausio 2 d. buvo sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atliko kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus (b. l. 152–155), o nuo 2015 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Dezinfa“ (b. l. 27–30), kuri taip pat nuolat atlieka kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus, todėl nesutiktina su pareiškėjo teiginiais, kad Lukiškių TI-K veisėsi parazitai.
Pareiškėjas taip pat teigia, jog kamerose esančio stalo nepakakdavo visiems kameroje esantiems asmenims, todėl tekdavo valgyti sėdint ant lovų, nebuvo įrengtos spintos rūbams susidėti.
Šiuo aspektu, sutiktina su pareiškėju, jog dėl kamerų perpildymo kameroje esančio staliuko su dviem kėdėmis kalinamiems asmenims galėjo neužtekti, todėl ši aplinkybė taip pat vertintina pareiškėjo naudai, tačiau pažymėtina, jog kalinamiesiems yra galimybė valgyti atsisėdus ant lovų. Iš teismui pateiktos Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2016 m. kovo 16 d. pažymos Nr. 24-2870 matyti, jog kamerose yra 4 viršutinių drabužių pakabos, todėl darytina išvada, kad tokio kiekio pakabų rūbams ne visada gali užtekti, todėl šis aspektas taip pat vertintinas pareiškėjo naudai.
Dėl pareiškėjo teiginio, jog į dušą jis buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę, o pasivaikščioti – tik vieną kartą per dieną pažymėtina, kad tokios sąlygos atitinka Higienos normos 68 punkto bei SVĮ 10 straipsnio reikalavimus, todėl pažeidimas šiuo aspektu nėra nustatytas.
Pareiškėjas taip pat nurodo, jog Lukiškių TI-K neišduoda indų ploviklio, tik vieną kartą per mėnesį išduodamas 1 tualetinio popieriaus rulonas ir skutimosi peiliukas.
Teismas pažymi, jog higienos priemonių išdavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų atliekančių bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos. Iš teismui pateiktų Armatūrinių kortelių asmeniniam naudojimui išduotiems daiktas (b. l. 31–34) matyti, kokios priemonės buvo išduodamos pareiškėjui. Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjui kas mėnesį buvo išduodami du rulonai tualetinio popieriaus, dantų šepetėlis, pasta ir vienkartiniai skustuvai ir tai atitinka minėtų normų reikalavimus, todėl pažeidimas nenustatytas. Iš teismui minėtos Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pažymos taip pat matyti, kad pareiškėjui pagal nustatytas normas yra išduodama patalynė bei kartą per savaitę nemokamai teikiamos apatinių drabužių ir patalynės skalbimo paslaugos. Pareiškėjui pageidaujant – viršutiniai drabužiai skalbiami mokamai, o neturint pinigų juos išsiskalbti – gali būti teikiamas prašymas dėl šių paslaugų teikimo nemokamai. Tokios sąlygos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 reikalavimus.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad pastato konstrukcijose yra asbesto, tačiau Lukiškių TI-K nurodė, kad asbesto gyvenamosiose patalpose nėra. Abejoti valstybės institucijos teiginiais nėra jokio pagrindo.
Dėl pareiškėjo teiginių apie netinkamą mitybą pažymėtina, jog įkalinimo įstaigose maitinimas vykdomas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas fiziologines mitybos normas, jokių duomenų, kad pareiškėjas yra teikęs skundus dėl netinkamos mitybos byloje nėra. Taip pat, nenustatyta, kad maitinimas buvo vykdomas pažeidžiant minėtas normas, todėl pažeidimas šiuo aspektu taip pat nenustatytas.
Apibendrinant tai kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju konstatuotas ploto, tenkančio vienam asmeniui pažeidimas bei tam tikri kameroms keliamų higienos reikalavimų pažeidimai, tai, kad pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, kalinimas netinkamomis sąlygomis truko gana ilgą laiką, be to, Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, rodo, kad įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Taigi teismas, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina neturtinės žalos atlyginimo suma yra 1 000 Eur.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K visus dokumentus pateikė per elektroninių paslaugų sistemą, konstatuotina, jog Lukiškių TI-K išlaidų už kopijų parengimą nepatyrė, todėl Lukiškių TI-K prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas atmetamas. Be kita ko, pažymėtina, jog LVAT laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą (2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjas
nusprendžia:
pareiškėjo D. O. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui D. O. 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.
Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas netenkinti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.