Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš posėdžio pirmininkės ir pranešėjos teisėjos Jarūnės Sedalienės, teisėjų Žano Kubecko ir Virginijaus Stankevičiaus,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjo R. V. skundą ir patikslintą skundą dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Skunduose ir teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Licencijavimo skyrius 2015 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. 14-IL-40-00299-e panaikino jam 2014-11-25 išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0001241 bei pareiškėjui priklausančius ginklus CZ 83, 7,65 Browning Nr. 042199; (duomenys neskelbtini) CLASIC, 3006, Nr. 157568DE; MERKEL SUHL, 12x70/12x70/7,65R, Nr. 35708 perdavė Šiaulių apskrities VPK ginklų tinkamumo naudoti nustatymo komisijai. Šis sprendimas grindžiamas tuo, kad Šiaulių apskrities VPK buvo gautas Raseinių rajono apylinkės teismo 2015-03-05 nuosprendis, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 140 straispnio 2 dalį, 245 straipsnį ir buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusioms susitaikius, o baudžiamoji byla buvo nutraukta. Priimant skundžiamą sprendimą taip pat buvo remtasi Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punktu, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003-06-23 įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 92 dalimi, 92.3 punktu bei Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsniu. Pareiškėjas mano, jog sprendimas ir jo priėmimo motyvai yra nepagrįsti. Priimant sprendimą nebuvo atsižvelgta į tai, kad pagal LR BK 97 straipsnį turinčiais teistumą laikomi tie asmenys, kurie už nusikaltimo padarymą yra nuteisti ir kuriems įsiteisėjo apkaltinamasis teismo nuosprendis. Nurodo, kad pagal šį BK straipsnį jis nelaikomas teistu. Taip pat nebuvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas buvo pripažintas padaręs ne sunkius ar labai sunkius tyčinius nusikaltimus, siekdamas savanaudiškų ar kitokių nusikalstamų tikslų, kad šiais nusikaltimais jis nesukėlė itin sunkių ar negrįžtamų pavojingų pasekmių. Prašo atkreipti dėmesį į tai, kad jam inkriminuotas nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, buvo tik buitinis, šeiminis barnis, kivirčas, peraugęs į susistumdymą, kurio pasekmių jis nesiekė ir nenorėjo, tačiau visiškai pripažino savo kaltę, visiškai atlygino padarytą žalą bei dėl tokio savo poelgio labai nuoširdžiai gailisi. Tai buvo tik bandymas ateiti į namus pasiimti savo asmens dokumentų, kurių reikėjo dėl labai svarbių priežasčių. Taip pat prašo atsižvelgti į tai, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas remiantis aukščiau paminėtų teisės aktų nuostatomis dėl galimybės atimti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, kurios nėra imperatyvios, t. y. neprivalomos vykdyti ir yra tik prevencinio, rekomendacinio pobūdžio, turint omenyje kad kiekvienu atveju turi būti sprendžiama atskirai, individualizuojant nusižengusio asmens padarytus nusižengimus, jo kaltės formą, pasekmių sunkumą ir atsižvelgiant į su šiais nusižengimais susijusių objektyvių bei subjektyvių aplinkybių visetą. Pareiškėjas nurodo, kad jis niekada nebuvo teistas, nebuvo baustas administracine tvarka, turi aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą, dirba Ariogalos gimnazijoje, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, nuoširdžiai prisipažino ir gailisi dėl įvykio, atlygino visą padarytą žalą, nuoširdžiai atsiprašė nuketėjusiųjų ir su jomis susitaikė, nusikalto nebūdamas apsvaigęs nuo alkoholio ar kitokių svaiginančių medžiagų, nusikalstama veika sukeltų pasekmių specialiai tikrai nesiekė ir dėl šių pasekmių save labai smerkia. Turimų ginklų niekada nenaudojo ir tikrai nenaudos ne pagal paskirtį ir neteisėtai, šie ginklai yra vienintelis jo pomėgis.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo R. V. skundas ir patikslintas skundas atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas ginčija Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 15-IL-40-00299-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ teisėtumą ir pagrįstumą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas).

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.51 straipsnyje nurodyta, jog daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus. Tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1 straipsnio 1 dalies nuostatų, šio įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų ir šaudmenų apyvartą ir taip užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Įstatymo paskirtis – nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas (Įstatymo 1 str. 2 d.). Įstatymo turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Įstatymo nuostatos (pvz., 17, 18, 30 straipsniai) rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 5 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 140 straipsnio 2 dalį, 245 straipsnį ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusioms susitaikius, baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta. Nuosprendyje nurodyta, kad R. V. „buitinio konflikto metu su artimu šeimos nariu – žmona, tyčia ją stumdė, pargriovęs lovoje ant nugaros spaudė keliais užlipęs ant krūtinės, galvą trankė į galinį lovos atlošą, pirštais dūrė į akis bei pastūmęs ją, dėl ko jai pargriuvus ir atsitrenkus į pakabinamos spintelės kampą, padarė sumušimą ir poodinę kraujosruvą dešiniame antakyje – akies vokuose, muštinę žaizdą dešiniame antakyje, tuo padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, o dukrai sučiupęs už riešų suko rankas ir suėmęs už kaklo pastūmė į sieną, tuo nukentėjusiajai sukeldamas fizinį skausmą.“ Taip pat nuosprendyje nurodyta, kad pareiškėjas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, t. y. esant 2014 m. gruodžio 19 d. Raseinių rajono apylinkės teismo paskirtiems įpareigojimams išsikelti iš gyvenamosios vietos bei nesiartinti ir neieškoti ryšių su žmona ir dukra, lankėsi nutartyje nurodytu adresu.

Išvardintos pareiškėjo smurto panaudojimo artimoje aplinkoje aplinkybės yra patvirtintos paminėtais įrodymais (Raseinių rajono apylinkės teismo 2015-03-05 nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-48-674/2015), jos nėra kvestionuojamos ginčo šalių, todėl laikytinos nustatytomis šioje administracinėje byloje (ABTĮ 86 str. 2 d.).

Atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punktu, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003-06-23 įsakymu Nr. V-362 (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011-03-01 įsakymo Nr. 5-V-172 redakcija) patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 92.3 p.

Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatos smurtą artimoje aplinkoje vertina kaip aplinkybę, pagrindžiančią smurtautojo pavojingumą aplinkiniams, smurtą artimoje aplinkoje dėl jo žalos visuomenei priskiria prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalis valstybės ir savivaldybių institucijas, įstaigas ir nevyriausybines organizacijas įpareigoja pagal kompetenciją imtis prevencijos priemonių, skirtų užkirsti kelią smurtui artimoje aplinkoje, tarp jų – ir neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklą arba panaikinti turimus leidimus (6 p.). Taigi policijos įstaiga, gavusi duomenų apie smurtinio pobūdžio asmens veiksmus artimoje aplinkoje, pagal Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punktą, yra įpareigota imtis jai priskirtų prevencijos priemonių tokiam smurtui ateityje užkirsti (LVAT 2014 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1347/2014).

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas numato, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Teismas pažymi, jog byloje nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl leidimo panaikinimo, esminę reikšmę įgyja aplinkybės – ar policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, nustatymas. Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 93 punktą, institucija tokiais atvejais yra įpareigota ištirti bei įvertinti aplinkybes patvirtinančią medžiagą, dėl kurių gali būti panaikintas leidimas Taisyklių 92.3 punkte nurodytu pagrindu. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog atsakovas turėjo duomenų, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Teismo nuomone, byloje esančios Kauno medžiotojų klubo „Gynėvė“, Raseinių rajono savivaldybės administracijos Ariogalos seniūnijos, Raseinių rajono Ariogalos gimnazijos charakteristikos, pareiškėjo sutuoktinės parodymai, jog ji neprieštarauja, kad pareiškėjas laikytų ginklus, nelaikytina svarbiais argumentais bei nepaneigia policijos išvados, jog pareiškėjo elgesys kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Teismas, remdamasis tuo, kas nurodyta, sprendžia, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato išvada apie pareiškėjo realiai keliamą grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui yra pagrįsta faktiniais baudžiamosios bylos duomenimis, įsiteisėjusiu Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu apie pareiškėjo įvykdytą nusikalstamą veiką. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame nuosprendyje nurodyta, kad pareiškėjas namuose smurtavo ne vieną kartą. Policijos įstaiga tinkamai šiuos duomenis kvalifikavo kaip Ginklų ir šaudmenų įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytą pagrindą panaikinti leidimą (nešiotis) ginklus. Pažymėtina, kad minėtais duomenimis nustatytas faktas (smurto panaudojimo faktas) charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, linkusį kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, todėl jis (informacija apie šį faktą) atitinka aptariamoje teisės normoje nurodytus duomenis, su kuriais yra siejamas leidimo įsigyti ir turėti ginklus neišdavimas. Šis faktas yra reikšmingas bylai ir Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punkto taikymo požiūriu, nes pagal šią teisės normą, tai yra pakankamas ir savarankiškas pagrindas taikyti pareiškėjui smurto artimoje aplinkoje prevencinę priemonę – leidimo laikyti ginklą neišdavimą. Duomenų, kad ginklų bei šaudmenų laikymas pareiškėjui būtų susijęs su jo sveikatos ir (ar) gyvybės saugumu, nėra, t. y. tokios teisės pareiškėjui nesuteikimas nekels pavojaus jo gyvybei ar sveikatai. Byloje nagrinėjamų teisinių santykių kontekste taip pat nenustatyta išimtinai svarbių kitų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos neproporcingumo, o tuo pačiu akivaizdaus jos neteisingumo. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina pareiškėją charakterizuojančias jo neigiamas savybes, kurios yra reikšmingos Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo prasme.

Atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visumą, konstatuotina, jog Šiaulių apskrities VPK, vadovaudamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punktu pagrįstai panaikino leidimą pareiškėjui laikyti (nešiotis) ginklus, t. y. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Licencijavimo skyriaus 2015 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. 14-IL-40-00299-e „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo nėra teisino pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo R. V. skundą ir patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.