Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo atsakovo L. V. ir ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Reina“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1891-510/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Reina“ ieškinį atsakovams L. V. ir R. V. dėl įmonei padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atlyginimo žalos, kildinamos iš juridinio asmens organų pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Teismas, vertindamas UAB „Reina“ nemokumą 2008 m., netinkamai taikė šią sąvoką apibrėžiančias ĮBĮ normas, todėl padarė klaidingą ir nepagrįstą išvadą, kad bendrovė jau 2008 m. pabaigoje buvo nemoki.Teismas, spręsdamas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų buvimo, neištyrė visų reikšmingų bylai faktinių aplinkybių; nenustatė 2009 m. pradžioje UAB „Reina“ pradelstų įsipareigojimų dydžio; nenustatinėjo, ar nurodytu laikotarpiu įmonė buvo nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 punkto prasme, ir padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė 2009 m. sausio 5 d.Teismas nepagrįstai iš dalies tenkino ieškinį, nes byloje nenustatyta nei neteisėtų atsakovo veiksmų, nei priežastinio ryšio tarp jų ir žalos.

Kolegija taip pat nustatė priežastinį ryšį tarp atsakovo L. V. neteisėto neveikimo ir UAB „Reina“ padarytos žalos, motyvuodama tuo, kad įmonės skolos iki bankroto bylos iškėlimo vis didėjo. Iš administratoriaus pateikto išsamaus pradelstų skolų sąrašo kolegija nustatė, kad įmonės vadovui laiku nevykdant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos, 2009 metų pradžioje naujos skolos padidėjo 871 809,59 Lt, todėl jis privalo atlyginti savo neveikimu įmonei ir kreditoriams padarytą minėto dydžio žalą, kurią sudaro skirtumas tarp 2009-01-01 pradelstų 1 940 603,57 Lt įmonės įsipareigojimų ir bankroto byloje patvirtintų 2 812 413,16 Lt reikalavimų (CK 2.87 str. 7 d., 6.245 str., ĮBĮ 8 str. 4 d.).

Nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl iš atsakovo priteistino žalos dydžio, sprendė, kad teismas neteisingai nustatė civilinės atsakomybės sąlygas. Nurodė, kad sprendžiant kilusį ginčą, būtina nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai konstatuoti iškart po lizingo sutarčių nutraukimo – 2009 m. sausio 5 d., bei kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo Kauno apygardos teismui 2010 m. birželio 2 d. priėmus nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Reina“, kiek šiuo laikotarpiu padidėjo įmonės įsipareigojimai kreditoriams, ar atsirado naujų kreditorių.

Kasacinis teismas nurodė, kad tik nustačius šiuos įmonės pradelstų finansinių įsipareigojimų dydžius bei jų skirtumą spręstina, kokio dydžio nuostolius su atsakovo neteisėtu neveikimu sieja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys. Pažymėjo, kad vadovas atsako tik už tokį žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo, o ne už visus bankroto byloje patvirtintus / nepatenkintus kreditorių finansinius reikalavimus. Nurodė, kad visa žala, kylanti iš lizingo sutarčių, nepriskirtina vadovo veiksmais padarytai žalai, nes nėra susijusi priežastiniu ryšiu su jo neteisėtu neveikimu delsiant inicijuoti bankroto bylą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip žinoma, pagal CPK 263 straipsnio nuostatas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinių skundų faktinį bei teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Tokių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

Teisėjų kolegija sprendžia, jog prieš pradedant nagrinėti ieškovo BUAB „Reina“ ir atsakovo L. V. apeliacinių skundų argumentus, yra būtina tiksliai nustatyti šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribas.

Minėta, ieškovas BUAB „Reina“ apeliaciniame skunde prašydamas pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo tik iš dalies patenkintas jo ieškininis reikalavimas solidariai iš atsakovų L. V. ir R. V. priteisti 2 812 413,16 Lt nuostolių atlyginimą, nurodo, kad teismas neteisingai nustatė momentą, nuo kurio atsakovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, kad nepagrįstai atmetė ieškininius reikalavimus akcininkės R. V. atžvilgiu.

Atsakovas L. V. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įmonė buvo nemoki dar 2008 m. pabaigoje, jog jis jau 2009 m. pradžioje turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos jai iškėlimo, taip pat nurodo, kad teismas neteisingai nustatė civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp jų ir teismo priteistos 100 000 Lt dydžio žalos atsiradimo.

Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, perduodamas bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, 2015 m. sausio 16 d. nutartyje konstatavo, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai sprendė, kad pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo BUAB „Reina“ atsakovui kilo 2009 metų pradžioje, t. y. po to, kai UAB „Swedbank lizingas“ 2009 m. sausio 5 d. vienašališkai nutraukė lizingo sutartis ir atsiėmė transporto priemones, nes būtent nuo to momento įmonės vadovas suprato / turėjo suprasti, kad neturėdama šių transporto priemonių įmonė negalės tęsti įprastinės ūkinės komercinės veiklos – krovinių pervežimo, ir teikti su tuo susijusių paslaugų, o įmonės mokumo nebepavyks atkurti. Nurodė, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas žalos dydį nustatė netinkamai taikydamas proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo ir materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės sąlygas, žalą ir priežastinį ryšį. Nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl iš atsakovo priteistino žalos dydžio – 871 809,59 Lt, kasacinis teismas nurodė, kad sprendžiant kilusį ginčą, būtina nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai konstatuoti iškart po lizingo sutarčių nutraukimo – 2009 m. sausio 5 d., bei kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo nustatyti Kauno apygardos teismui 2010 m. birželio 2 d. priėmus nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Reina“, kiek šiuo laikotarpiu padidėjo įmonės įsipareigojimai kreditoriams, ar atsirado naujų kreditorių ir kokio dydžio nuostolius su atsakovo neteisėtu neveikimu sieja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokiu būdu atsakovo L. V. neteisėti veiksmai byloje iš esmės jau yra konstatuoti – neteisėtas delsimas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, taip pat nustatytas momentas, kada atsakovas pažeidė šią pareigą – 2009-01-05.

Kaip žinoma, kasacinio teismo nutartyse išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 362 str. 2 d.). Todėl teisėjų kolegija, vykdydama kasacinio teismo privalomus nurodymus, konstatuoja, kad šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribas sudaro apeliantų ieškovo BUAB „Reina“ ir atsakovo L. V. skundų ir atsiliepimų į juos argumentai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovui iš atsakovo L. V. priteisto 100 000 Lt žalos atlyginimo.

Dėl to teisėjų kolegija nenagrinėja apeliacinių skundų bei atsiliepimų į juos argumentų, susijusių su ieškovo UAB „Reina“ faktinio nemokumo nustatymu, momentu, kada atsakovas privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, akcininkės R. V. atsakomybės ir iš esmės sprendžia klausimą tik dėl L. V. civilinės atsakomybės ir jos apimties (CPK 320 str., 362 str. 2 d.).

Kaip teisingai nurodė teismas bei savo procesiniuose dokumentuose pažymi šalys, civilinei bendrovės valdymo organo (vadovo) atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Nagrinėjamu atveju ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį, todėl teismui nustačius, kad vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 str.). Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 str.) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo pareigas valdant įmonę.

Minėta, kad šioje apeliacine tvarka iš naujo nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti įmonės patirtos žalos dydį ir priežastinį ryšį tarp šios žalos bei atsakovo neteisėto neveikimo, nes neteisėti jo veiksmai – delsimasis kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo – byloje jau yra konstatuoti.

Pažymėtina, kad šalys apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus paaiškinimus ir įrodymus, susijusius su priteistinos žalos dydžiu, kuriuos teisėjų kolegija priima ir vertina (CPK 314 str.). Ieškovas BUAB ,,Reina“ nurodo, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai po 2009-01-05 padidėjo 2 281 842,97 Lt, kuriuos sudaro 42 618,50 Lt pradelsti įsipareigojimai pirmos eilės kreditoriams; 583 687,09 Lt pradelsti įsipareigojimai antros eilės kreditoriams ir 1 655 537,38 Lt pradelsti įsipareigojimai trečios eilės kreditoriams. Ieškovas teigia, kad visa paminėta suma yra laikytina žala, kuri atsirado dėl neteisėto atsakovo L. V. neveikimo, todėl privalo būti atlyginta. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais ieškovo BUAB ,,Reina“ teiginiais (CPK 185 str.).

Visų pirma, kaip teisingai paaiškinimuose nurodo atsakovas, visa kreditorinių įsipareigojimų suma negali būti laikoma kaip žala, kuri kilo būtent dėl to, kad atsakovas laiku nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Kaip nurodė kasacinis teismas šioje byloje, vadovas atsako tik už tokį žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo, o ne už visus bankroto byloje patvirtintus / nepatenkintus kreditorių finansinius reikalavimus (CPK 362 str.).

Antra, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovo BUAB ,,Reina“ teiginius, kad prie žalos, atsiradusios dėl neteisėto vadovo neveikimo, taip pat priskirtina tiek su ,,Swedbank lizingas“, UAB sudarytų lizingo sutarčių kaina, tiek su šių sutarčių neįvykdymu atsiradę kiti nuostoliai, iš viso – 968 900,42 Lt. Kaip minėta, kasacinis teismas šioje byloje nurodė, kad jau iškėlus bankroto bylą kreditorių reikalavimų padidėjimas, atsiradęs dėl šių sutarčių, nepriskirtinas atsakovo veiksmais padarytai žalai, nes nėra susijęs priežastiniu ryšiu su jo neteisėtu neveikimu delsiant inicijuoti bankroto bylą. Be to, byloje jau konstatuota, kad būtent po šių sutarčių nutraukimo atsakovui kilo minėta pareiga.

Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, kad lizingo sutarčių nevykdymas būtų vėlavimo iškelti bankroto bylą padarinys, nes kaip remdamasis bylos duomenimis teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovas siekė atkurti įmonės mokumą ir toliau tęsti ūkinę–komercinę veiklą, pagal galimybes atsiskaityti su kreditoriais, atgauti debitorinius įsiskolinimus, įmonėje buvo paskirtas atsakingas asmuo už kreditorinių įsipareigojimų valdymą, atsakovas derėjosi su finansinėmis institucijomis, įmonė 2007 m., 2008 m. siekė didinti turtą, dėjo pastangas išsiieškoti debitorinius įsiskolinimus tiek teisminiu, tiek neteisminiu būdu, o įmonės pajamos smarkiai sumažėjo dėl pasaulinės ekonominės krizės. Teisėjų kolegija, papildydama šiuos argumentus, pažymi, kad kasacinis teismas šiuo klausimu yra ne kartą savo procesiniuose dokumentuose nurodęs, jog nuo 2008 m. pasaulio, kartu ir Lietuvos, ekonominė situacija pasikeitė tokiu mastu, kad įvykę drastiški pokyčiai sukėlė finansinių sunkumų visų rūšių privatiems ir viešiems asmenims, turėjo itin didelę įtaką tiek krovinių pervežimo, nekilnojamojo turto, darbo ir kitoms rinkoms, tiek pačių įmonių veiklai, vartojimui apskritai; ši pasauliniu ir nacionaliniu mastu vykusi krizė yra visiems žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011, 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012 ir kt.).

Tačiau teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto L. V. teiginiais, kad lizingo bendrovei perėmus transporto priemones, įmonės turto apimtis ir vertė ženkliai sumažėjo, todėl net ir anksčiau kreipusis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, žalos dydis ir esama įmonės turto vertė būtų išlikusi tokia pat. Iš tiesų, apeliantas teisingai nurodo, kad lizingo bendrovėms nutraukus sutartis ir perėmus lizinguojamą turtą, tai yra transporto priemones, įmonė realiai nebeturėjo galimybių vykdyti savo veiklos, o dėl šių lizingo sutarčių kilę nuostoliai, kaip minėta, nėra laikytina žala, kilusia būtent dėl jo neteisėto neveikimo. Tačiau kaip matyti iš bylos duomenų, priešingai nei teigia atsakovas L. V., įmonės pradelsti įsipareigojimai padidėjo ne tik dėl nuostolių, susijusių su lizingo sutartimis, jų nutraukimu, bet taip pat ir dėl kitiems kreditoriams atsiradusių naujų ar padidėjusių jau turimų įsipareigojimų, (CPK 178 str.).

Kaip matyti iš bylos duomenų, tai yra pateiktų įmonės įsipareigojimų suvestinių, priminių buhalterinių dokumentų, sutarčių, kurių pagrindu atsirado šie įsipareigojimai, o taip pat kaip teisingai nustatė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai šioje byloje, po lizingo sutarčių nutraukimo, tai yra tuo momentu, kai įmonės vadovas turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės pradelsti įsipareigojimai sudarė 1 940 603,57 Lt. Kaip matyti iš bylos duomenų, o taip pat įsiteisėjusios Kauno apygardos teismo 2010 m. birželio 2 d. nutarties, kuria UAB ,,Reina“ iškelta bankroto byla, įmonės pradelsti įsipareigojimai tuo metu sudarė 2 508 753 Lt. Taigi nagrinėjamu atveju pradelstų įsipareigojimų santykis laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2010 m. birželio 2 d. sudaro 568 149,43 Lt ir šie įsipareigojimai kitiems kreditoriams, priešingai nei teigia apeliantas L. V., nėra traktuotini kaip žala, kilusi vien dėl lizingo sutarčių nutraukimo. Tačiau sutiktina su jo teiginiais, kad nagrinėjamu atveju taip pat būtina nustatyti, ar visi šie įsipareigojimai kilo minimu laikotarpiu ir ar jie susidarė būtent dėl jo neteisėto neveikimo (CK 6.249 str., 6.247 str.).

Teisėjų kolegija, pasisakydama šiuo klausimu, visų pirma sprendžia, kad BUAB ,,Reina“ pagrįstai nurodo, kad 42 618,50 Lt darbo užmokestis nuo 2009 m. sausio iki kovo mėn. yra UAB „Reina“ darbo užmokesčio padidėję pradelsti įsipareigojimai, nes šių išmokų nebūtų buvę pagrindo skaičiuoti, jei atsakovas būtų laiku kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo (CK 6.247 str., CPK 185 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, šios išvados nepaneigia tie atsakovo nurodomi argumentai, kad beveik visų įmonės darbuotojų sutartys buvo nutrauktos 2009 m. kovo mėn., o įstatyme nustatytas 2 mėnesių darbuotojų atleidimo įspėjimo terminas. Byloje nustatyta, kad atsakovas ne tik kad laiku nevykdė jam nustatytos pareigos, tačiau apskritai jos nevykdė – bankroto procesą inicijavo bendrovės kreditorius, be to, šie įsipareigojimai kilo būtent po to, kai jis tokią pareigą jau turėjo. Taigi ši paminėta suma yra laikytina kaip žala, kuri kilo būtent dėl atsakovo L. V. neteisėtų veiksmų ir kuri turi būti atlyginta (CK 6.249 str., 6.247 str., CPK 185 str.).

Antra, teisėjų kolegija taip pat sutinka su BUAB ,,Reina“ teiginiais, kad atsakovas privalo atlyginti 11 819,15 Lt žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2009-01-05 iki bankroto bylos įmonei 2010-06-02 iškėlimo, kurią sudaro: 59,21 Lt pagal UAB ,,Agesina“ neapmokėtą 2009-02-27 sąskaitą–faktūrą už gesintuvo patikrą (mokėjimo terminas – 2009-03-09); 629,51 Lt pagal UAB ,,Creditinfo Lietuva“ 2009-01-31 sąskaitą–faktūrą (mokėjimo terminas – 2009-02-10), 684,25 Lt pagal UAB ,,Creditinfo Lietuva“ 2009-02-28 sąskaitą–faktūrą (mokėjimo terminas – 2009-03-10) už duomenų teikimą iš Centrinės hipotekos įstaigos, Turto areštų registro pagal 2008-08-25 šalių sudarytą sutartį; 1 770,81 Lt už transporto priemonių draudimą pagal AB ,,Lietuvos draudimas“ ir įmonės 2009-02-03 sudarytą sutartį; 5 783,82 Lt pagal UAB „Omnitel“ nuo 2009-02-16 iki 2009-04-30 išrašytas sąskaitas už suteiktas keturiasdešimt septynių abonentų ryšio paslaugas; 273,55 Lt pagal AB „Lietuvos paštas“ 2009-01-31, 2009-02-28, 2009-03-31 ir 2009-04-30 sąskaitas–faktūras; 2 618,00 Lt pagal UAB „Teltonika“ 2009-03-03 sąskaitą–faktūrą (mokėjimo terminas – 2009-03-10) už atliktus montavimo darbus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tarp šios žalos ir atsakovo neteisėto neveikimo yra akivaizdus tiesioginis priežastinis ryšys, nes įmonei, kuri, kaip pripažino ir pats atsakovas L. V. tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek ir teismo posėdžio metu, – jau nebevykdė jokios veiklos, buvo teikiamos paslaugos, nors jis, kaip įmonės vadovas žinojo / turėjo žinoti, kad už jas nėra galimybės atsiskaityti ir nebus atsiskaityta dėl nepakankamos turimo turto vertės. Tuo tarpu jei atsakovas laiku būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo, šios iš esmės papildomos išlaidos ir įsipareigojimai nebūtų susidarę (CK 6.247 str., CPK 185 str.).

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kitų ieškovo BUAB ,,Reina“ nurodomų įmonės įsipareigojimų kreditoriams laikyti žala, kurią privalo atlyginti atsakovas: 969,50 Lt pagal 2009-01-12 Laimos Pasaravičienės IĮ „Lauriga“ sąskaitą–faktūrą už kanceliarines prekes, nes byloje nėra duomenų, nei kada šios prekės buvo užsakytos, nei kada jos buvo pristatytos; 944 Lt pagal 2008-12-30 A. Lingės ir įmonės sudarytą užsakymą–sutartį, nes šios skolos mokėjimo terminas – 2009-02-02, taigi šis įsipareigojimas nebuvo pradelstas tuo metu, kai atsakovui kilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo 2009-01-05; 1 863,22 Lt pagal 2009-01-29 UAB „Romasta“ išrašytą sąskaitą–faktūrą už transporto priemonių remontą, nes byloje nėra duomenų, nei kada šios paslaugos buvo užsakytos, nei kada jos buvo atliktos; 4 082,23 Lt pagal įmonės neprotestuotiną paprastąjį vekselį, nes šis įsiskolinimas susidarė 2008-11-13; 3 540 Lt pagal UAB „Vėjukas ir Ko“ 2008-12-31 sąskaitą–faktūrą (mokėjimo terminas – 2009-01-15), 3 570 Lt pagal 2009-02-09 sąskaitą–faktūrą (mokėjimo terminas – 2009-02-15) už pastato – degalinės ir pastato – mechaninių dirbtuvių su įrenginiais nuomą pagal 2008-01-02 Patalpų nuomos sutartį, 86,53 Lt pagal UAB „Vėjukas ir Ko“ sąskaitą–faktūrą (mokėjimo terminas – 2009-02-15), 151,30 Lt pagal 2009-01-14 sąskaitą–faktūrą už šiose patalpose sunaudotą elektros energiją, 14 160 Lt pagal UAB „Vėjukas ir Ko“ 2008-12-31 sąskaitą–faktūrą (mokėjimo terminas – 2009-01-15), 14 280 Lt pagal 2009-02-09 sąskaitą–faktūrą (mokėjimo terminas – 2009-02-15) už transporto priemonių nuomą pagal 2008-01-02 sutartį, nes šios sąskaitos buvo išrašytos už praėjusį mėnesį suteiktas paslaugas, taigi įsipareigojimai nebuvo pradelsti tuo metu, kai atsakovui kilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo 2009-01-05; 66 228,77 Lt pagal „Swedbank”, AB ir UAB „Reina“ Verslo mokėjimo kortelių sąskaitų sutartis, nes byloje nėra duomenų, kada tiksliai susiformavo šis įsiskolinimas, kas konkrečiai ir kokiu laikotarpiu jį sudarė, be to, kaip nurodė ieškovas, o taip pat pats „Swedbank”, AB, šios skolos grąžinimo terminas – 2009-04-23, kai bankas nutraukė šias sutartis – taigi nėra pagrindo išvadai, kad šis įsiskolinimas taip pat susidarė būtent minimu laikotarpiu – nuo 2009-01-05.

Trečia, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas BUAB ,,Reina“ pagrįstai reikalauja priteisti 29 014,01 Lt žalos atlyginimą, susijusį su įmonės įsipareigojimais, kurie iš esmės buvo patenkinti teismine tvarka: 285,98 Lt pagal 2009 m. liepos 27 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo vykdomąjį raštą UAB ,,Kelias“ civilinėje byloje Nr. 2-335-327/2009 (118,50 Lt delspinigių ir 67 Lt bylinėjimosi išlaidų) ir 2009-08-12 antstolio sąskaitą–faktūrą už vykdymo išlaidas (100,48 Lt); 8 142,05 Lt pagal 2009 m. liepos 16 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo įsakymą dėl skolos UAB „Linavos servisas“ priteisimo civilinėje byloje Nr. L2-531-327/2009 (7 490,85 Lt delspinigių ir 651,20 Lt bylinėjimosi išlaidų); 247,17 Lt pagal 2010 m. balandžio 7 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo įsakymą dėl skolos A. Lingės įmonei priteisimo civilinėje byloje Nr. L2-352-780/2010 (34,17 Lt delspinigių ir 213,00 Lt bylinėjimosi išlaidų); 101,12 Lt pagal 2009 m. gruodžio 14 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo vykdomąjį raštą UAB „Ordo“ civilinėje byloje Nr. 2-720-327/2009 (26,00 Lt bylinėjimosi išlaidų) ir 2009-12-30 antstolio sąskaitą–faktūrą už vykdymo išlaidas (75,12 Lt); 82 Lt pagal 2009-04-03 Kauno rajono notarės R. Siliunienės vykdomąjį įrašą dėl įmonės išduoto vekselio apmokėjimo UAB „Romasta“ ir 2009-04-08 antstolio 60 Lt sąskaitą–faktūrą už vykdymo išlaidas pagal minėtą notarės vykdomąjį dokumentą; 696,61 Lt pagal 2009 m. liepos 16 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo vykdomąjį raštą UAB „Soliris“ civilinėje byloje Nr. 2-291-327/2009 (34,62 Lt palūkanų, 421,24 Lt delspinigių, 67 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 173,75 Lt procesinių palūkanų; 19 399,08 Lt pagal 2009 m. rugpjūčio 19 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo sprendimą už akių dėl skolos „Swedbank”, AB priteisimo (11 242,45 Lt delspinigių, 5 832,63 Lt procesinių palūkanų, 2 324 Lt žyminio mokesčio).

Nagrinėjamu atveju šiame kontekste būtina atkreipti dėmesį į tai, kad bankroto bylos skolininkui iškėlimas sukelia materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių. Materialieji teisiniai padariniai reiškia, kad modifikuojamos skolininko prievolės kreditoriams – ĮBĮ 16 straipsnyje nustatyta, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai laikomi pasibaigusiais nuo bankroto bylos iškėlimo dienos.

Kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia, jog yra fiksuojama įmonės skolų sudėtis ir apimtis, susidaranti dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011 ir kt.). Vienas materialiųjų teisinių bankroto bylos iškėlimo padarinių, aktualus nagrinėjamos bylos ginčo atveju, yra netesybų ir palūkanų skaičiavimo nutraukimas skolininkui iškėlus bankroto bylą. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto pagrindu draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Pažymėtina, kad nutraukiamas tiek palūkanų, atliekančių atlyginimo už naudojimąsi pinigais funkciją (pavyzdžiui, paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu (CK 6.872 str.), tiek palūkanų, atliekančių nuostolių kompensavimo funkciją, t. y. skirtų turtiniams kreditoriaus interesams apsaugoti (pavyzdžiui, skolininkui negrąžinant paskolos (CK 6.210, 6.261, 6.874 str.), skaičiavimas. Taip pat skolininkui, kuriam iškelta bankroto byla, nutraukiamas CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu skaičiuojamų ir procesinėmis vadinamų palūkanų skaičiavimas, nes tokiu būdu įgyvendinamas ir par conditio creditorum (kreditorių lygiateisiškumo) principas bankroto procese.

Taigi bankroto bylos nagrinėjimo laikotarpiu skolininkui neatsiranda pareigos mokėti kreditoriui netesybas (palūkanas) už prievoles, kilusias iki bankroto proceso, tuo tarpu laiku nesikreipus dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, minimos sumos yra skaičiuojamos bendrovei, kuri faktiškai nors ir yra nemoki, bankroto byla jai dar nėra iškelta.

Todėl teisėjų kolegija, remdamasi paminėtomis faktinėmis aplinkybėmis bei vadovaudamasi nurodytomis nuostatomis, sprendžia, kad atsakovas L. V. privalo atlyginti pirmiau nurodytą 29 014,01 Lt žalą, kuri iš esmės susidarė dėl to, jog jis laiku nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o tai lėmė šios žalos atsiradimą, nes priešingu atveju kreditoriai nebūtų patyrę nei bylinėjimosi išlaidų, kurios susidarė išieškant skolas, nei įmonei būtų skaičiuojami delspinigiai, palūkanos už praleistus įsipareigojimų vykdymo terminus (CK 6.247 str., CPK 185 str.).

Ketvirta, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovo BUAB ,,Reina“ teiginiais, kad įmonės ilgalaikiai įsipareigojimai, kildinami iš įmonės ir AB „Citadele“ banko, UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ sudarytų sutarčių, taip pat yra laikytina žala, kuri yra susijusi su nagrinėjamoje byloje nustatytais neteisėtais atsakovo veiksmais. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas pagrįstai teigia, kad įmonės pareiga grąžinti bankams suteiktas paskolas, kreditus būtų vis tiek išlikusi net ir tuo atveju, jei jis būtų laiku kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi negrąžinto kredito suma negali būti laikoma žala nagrinėjamu aspektu (CK 6.249 str., CPK 185 str.).

Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl neteisėto delsimo kreiptis į teismą įmonė patyrė žalą, susidedančią iš priskaičiuotų palūkanų už suteiktą kreditą bei delspinigių, kurią iš esmės pripažįsta pats atsakovas. Atsižvelgdama į tai, taip pat remdamasi pirmiau paminėtomis nuostatomis, kad iškėlus bankroto bylą įmonei šios netesybos neskaičiuojamos (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.), teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas privalo atlyginti dėl priskaičiuotų netesybų kilusią 244 275,22 Lt žalą, nes tarp jos ir neteisėto delsimo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo yra akivaizdus tiesioginis priežastinis ryšys (CK 6.247 str., CPK 185 str.). Pažymėtina, kad ši žala susideda iš: 8 296,9 Lt palūkanų ir delspinigių, apskaičiuotų pagal įmonės ir AB „Citadele“ banko 2007-12-28 Kreditavimo sutartį Nr. KS/006/142; 235 978,32 Lt palūkanų ir delspinigių, apskaičiuotų pagal įmonės ir UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ 2007-10-01 Lizingo sutartį Nr. 1071006 (1 522,98 Lt palūkanų ir 11 406,25 Lt delspinigių), 2007-10-10 Lizingo sutartį Nr. 1071033 (1 522,91 Lt palūkanų ir 10 693,43 Lt delspinigių), 2008-01-15 Lizingo sutartį Nr. 1080155 (1 224,30 Lt palūkanų ir 22 548,25 Lt delspinigių), pagal 2008-01-15 Lizingo sutartį Nr. 1080156 (1 558,15 Lt palūkanų ir 30 678,82 Lt delspinigių), pagal 2008-01-15 Lizingo sutartį Nr. 1080157 (5 250,20 Lt palūkanų ir 47 845,65 Lt delspinigių), pagal 2008-01-15 Lizingo sutartį Nr. 1080158 (1 646,34 Lt palūkanų ir 11 990,70 Lt delspinigių), pagal 2007-10-01 Lizingo sutartį Nr. 1070962 (4 882,72 Lt palūkanų ir 43 309,48 Lt delspinigių), pagal 2007-09-21 Lizingo sutartį Nr. 1070960 (4 840,64 Lt palūkanų ir 35 057,50 Lt delspinigių).

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą ieškovo reikalavimą dėl 581 768,19 Lt žalos, kilusios iš mokestinės nepriemokos. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas, remdamasis byloje pateiktomis Valstybinės mokesčių inspekcijos 2009-06-02 ir 2009-08-20 operatyvaus patikrinimo pažymomis, teisingai nurodo, kad šis įsipareigojimas susidarė po to, kai nutraukus lizingo sutartis įmonei kilo pareiga sumokėti valstybei pridėtinės vertės mokestį, todėl jis negali būti laikomas kaip žala, atsiradusi dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str., 6.247 str.). Kitokių įrodymų nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nėra pateikta (CPK 178 str., 185 str.).

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstą ieškovo reikalavimą dėl 1 918,94 Lt žalos, kildinamos iš skolos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai susidarymo, nes kaip matyti iš byloje pateikto 2015-03-09 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus rašto, šis įsiskolinimas susidarė 2011-01-25, patikslinus ir perskaičiavus įsiskolinimą, buvusį nuo 2010-11-01 iki 2010-11-15 – taigi šis įsiskolinimas susidarė po bankroto bylos iškėlimo (CPK 178 str., 185 str.).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas BUAB ,,Reina“ įrodė visas atsakovo L. V. kaip buvusio ieškovo vadovo civilinės atsakomybės sąlygas, tai yra neteisėtą neveikimą, kuris pasireiškė tuo, kad įmonės vadovas laiku nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, patirtą žalą (padidėjo įmonės įsipareigojimai kreditoriams ir atitinkamai sumažėjo kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus) ir priežastinį ryšį (būtent dėl atsakovo neteisėto delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei buvo skaičiuojami delspinigiai, palūkanos, taip pat atsirado naujų kreditorių). Tuo tarpu atsakovas neįrodė, jog tokie veiksmai traktuotini kaip sąžiningi, atitinkantys maksimalaus atidumo reikalavimus, t. y. nepaneigė kaltės prezumpcijos (CK 6.248 str. 1 d.).

Tačiau atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovui priteistinos žalos atlyginimo dydį – 100 00 Lt, neteisingai aiškino ir taikė tiek materialinės teisės normas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės

sąlygas, tiek proceso teisės normas, nustatančias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl atsakovo L. V. apeliacinis skundas atmetamas, ieškovo BUAB ,,Reina“ apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir skundžiamas teismo sprendimas pakeičiamas, 100 000 Lt (28 962 Eur) žalos atlyginimą padidinant iki 327 726,88 Lt (94 916,27 Eur: 42 618,50 Lt + 11 819,15 Lt + 29 014,01 Lt + 244 275,22 Lt, , ABĮ 19 str. 6, 8 d., 37 str., ĮBĮ 8 str. 4 d., CK 2.81 str. 1 d., 2.82 str. 1 d., 2.87 str., 6.245-6.249 str., CPK 185 str., 329 str. 1 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kaip žinoma, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Patenkinus ieškovo BUAB ,,Reina“ apeliacinį skundą iš dalies, remiantis CPK 93 straipsnio 1-5 dalimis, proporcingai perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose.

Ieškovas kaip bankrutuojanti įmonė buvo atleista nuo žyminio mokesčio už ieškinio pateikimą mokėjimo, todėl atsakovas proporcingai ieškovo patenkintų reikalavimų daliai privalo į valstybės biudžetą sumokėti 9 277,27 Lt žyminį mokestį, mokėtiną nuo priteistos 327 726,88 Lt sumos (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 96 str. 1 d.).

Kaip žinoma, CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 10 litų. Nagrinėjamoje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidų dydis, atlygintinas iš atsakovo, nesiekia nurodytos minimalios sumos, todėl jų atlyginimas nepriteistinas (CPK 185 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą pakeisti.

Ieškovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Reina“ (kodas 121555216) iš atsakovo L. V. (kodas (duomenys neskelbtini) priteistą 28 962 Eur žalos atlyginimą padidinti iki 94 916,27 Eur (devyniasdešimt keturi tūkstančiai devyni šimtai šešiolika Eur dvidešimt septyni ct).

Į valstybės biudžetą iš atsakovo L. V. (kodas (duomenys neskelbtini) priteistą 868,86 Eur žyminį mokestį padidinti iki 2 686,88 Eur (du tūkstančiai šeši šimtai aštuoniasdešimt šeši Eur aštuoniasdešimt aštuoni ct).

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.