- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-28
- Bylos Nr.
- I-6456-821/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01078-2016-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- V. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo (toliau - ir Lukiškių TI-K), priteisti 2 200 EUR neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunduose (t. b. l. 2-3, 90-91) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015-03-26 iki 2015-04-09 buvo laikomas kameroje Nr. 275, nuo 2015-04-23 iki 2015-04-30 - kameroje Nr. 316, nuo 2015-04-30 iki 2015-05-07 – kameroje Nr. 314. Būnant Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrintas privatumas, nes tualetu turėjo naudotis visų akivaizdoje. Ypač blogai jausdavosi kai besinaudojant tualetu į kamerą užeidavo pareigūnės. Pažymi, kad kameroje Nr. 275 duryse vietoj uždaromo stebėjimo langelio įtaisytas apie 30 cm ploto stiklas, einantis nuo apatinės durų dalies iki beveik viršaus. Priešais nurodytą kamerą yra prižiūrėtojų darbo kambarys, medikų apžiūrų kabinetas, netoli įrengti taksofonai. Visa kamera iš koridoriaus matoma kaip ant delno, todėl tualetu galima naudotis tik naktį. Nei vienoje kameroje sanitariniuose mazguose nebuvo įrengtų lentynėlių ar tualetinių reikmenų spintelių, veidrodžių. Tai kelia nepatogumų, žemina žmogiškąjį orumą. Kamerose virš sanitarinių įrenginių prie lubų ir lauko sienų yra pelėsio. Prieš atvykstant Visuomenės sveikatos centro atstovams pelėsis uždažomas, tačiau nepanaikinamas. Kamerose nebuvo radijo, dėl to jausdavosi prislėgtas, pasidarė irzlus, prasidėdavo depresija, dingo pasitikėjimas savimi, tapo sunku bendrauti.
Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose kamerose. Kameros nedidelės, dalį vietos užima baldai, tualetas. Kalėjimo departamento direktorius 2010-05-11 įsakymu sumažindamas minimalų gyvenamąjį plotą nuo 5 kv. m. iki 3,6 kv. m. pablogino kalinimo sąlygas. Europos Žmogaus Teisių Teismas rekomenduoja, kad kalinamam asmeniui tektų bent 4 kv. m. Teigia, kad Lukiškių TI-K netiksliai nurodo kamerose laikomų asmenų skaičių, nes patikrinimas atliekamas tik vieną kartą per dieną – 8 valandą ryte, tačiau nemažai asmenų iš karto po pusryčių išvyksta į teismus, apklausas ir pan., todėl patikrinimo metu dalies žmonių nebūna, o į tai, kad po kelių valandų jie sugrįžta neatsižvelgiama. Dėl perpildytų kamerų blogėja aprūpinimas, trumpėja maudymuisi skirtas laikas, vienam asmeniui tenka mažiau darbuotojų, juos sunkiau išsikviesti.
Kameros įrengtos taip, kad jose galima tik stovėti arba gulėti, vietos vaikščioti nėra, dviaukščiuose gultuose nėra galimybės normaliai atsisėsti, nes tarp apatinio ir viršutinio gultų aukštų atstumas 76-78 cm. Būnant ilgą laiką tai kelia nepatogumų, tenka sėdėti susirietus ir palenkus galvą, administraciją į prašymus nereaguoja. Kamerose nėra ir kitų elementarių dalykų, tokių kaip šilto vandens, drabužių džiovyklos, dušas suteikiamas tik kartą per savaitę. Biblioteka neveikia, pasivaikščioti išveda tik po vieną valandą, o to tikrai nepakanka. Sąlygos negerėja.
Dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė dvasinį ir fizinį skausmą, kančias, diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, bejėgiškumo jausmą. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 2 200 EUR (800 EUR dėl laikymo perpildytose kamerose ir su tuo susijusius nepatogumus ir 1 400 EUR dėl kitų nepriimtinų sąlygų).
Atsiliepimas
Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K atsiliepimu (b. l. 12-18) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2015-03-26 iki 2015-05-07. Atsakovės atstovas taip pat pateikė duomenis kokiose ir kokio dydžio kamerose pareiškėjas buvo laikomas, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju.
Nurodė, kad 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų direktoriaus įsakymu V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. Kai kuriais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.
Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, veikiančia biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Tačiau skaičius nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos, nuteistieji, kurie įstaigoje palikti atlikti ūkio darbus. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.
Informacija apie nuteistųjų (suimtųjų) konkrečias užimamas vietas kamerose esančiose lovose nekaupia. Jeigu kameroje yra daugiau kaip viena laisva lova, nuteistasis (suimtasis) turi teisę užimti miegamąją vietą savo nuožiūra.
Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už tvarką kamerose atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Jiems išduodamas reikalingas inventorius. Siekdamas palaikyti švarą Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartį su bendrove, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą, profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji dažnai patys piktybiškai niokoja ir gadina kamerose esantį turtą, todėl dažnai vėl tenka daryti pakartotinį remontą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas taip pat pateikė duomenis apie kamerų įrengimą. Paaiškino, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai įrengtos didesnės ar mažesnės lentynos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.
Nurodo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.
Paaiškina, kad pagal Lietuvos higienos normą HN 76:2010 laisvės atėmimo vietose sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2013-06-20 patvirtintu įsakymu Nr. 1-103 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Naudojimasis tokia paslauga - yra suimtųjų bei nuteistųjų asmenų teisė, bet ne pareiga. Jei suimtasis ar nuteistasis neturi asmeninėje sąskaitoje pinigų, tai gali raštu kreiptis į SRS būrio viršininką dėl galimybės išskalbti viršutinius drabužius nemokamai.
Pažymėjo, kad skundas grindžiamas pareiškėjo samprotavimais, nusiskundimai bendro pobūdžio. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu, siekiant nesąžiningai pasipelnyti valstybės sąskaita. Pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo, todėl valstybei civilinė atsakomybė nekyla. Atsakovės atstovas taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo 2,40 EUR su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.
Atsiliepimas
Nesutikdamas su atsakovės atstovo atsiliepimu pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus (b. l. 106-107), kuriuose akcentavo tai, kad Lukiškių TI-K pateikdamas neteisingus duomenis apie kameros laikytų asmenų skaičių klaidina teismą, neatsižvelgia į suimtųjų (nuteistųjų) trumpalaikius išvykimus, naujų asmenų įkeldinimą į kameras. Teigia, kad 2015-03-26 kameroje Nr. 275 buvo laikomi trise, 2015-04-01 vienas žmogus išvyko į teismą. 2015-04-02 apie 7.00 val. kameroje pareiškėjas liko vienas, nes du asmenys išvyko, o apie 11 valandą buvo įkelti kiti du asmenys. 2015-04-07 pareiškėjas ir kitas asmuo vyko į teismą, bet skirtingu laiku. 2015-04-23 pareiškėjas ir dar du asmenys buvo įkelti į tuščią kamerą Nr. 316, o atsakovės atstovas nurodo, jog tą dieną buvo tik vienas asmuo. 2015-04-30 buvo perkeltas į kamerą Nr. 314, kurioje jau buvo du asmenys, pareiškėjas buvo trečias. 2015-05-05 pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 258, kurioje jau buvo 8 asmenys, jis buvo devintas, nors atsiliepime nurodoma, kad tuo metu buvo tik 5 asmenys. Rytinio patikrinimo metu galėjo būti 5 žmonės, bet kai pareiškėjas buvo įkeltas, kameroje atsirado dar trys nauji asmenys. Pareiškėjas taip pat nurodė asmenis su kuriais ji buvo laikomas. Atsakovės atstovas taikydamas ydingą skaičiavimo metodiką pateikia tikrovės neatitinkančią informaciją apie laikytų asmenų skaičių, nes tai jam naudinga. Nei vieną Lukiškių TI-K praleistą dieną ploto norma neatitiko nustatytų reikalavimų.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pasinaudoti sporto kiemeliu galima vieną kartą per 3-4 savaites, į biblioteką niekas nevedžioja, knygos visiems atnešamos į kameras, kurias savo nuožiūra parenka bibliotekoje dirbantys nuteistieji. Knygos senos, asortimentas nepildomas 25-30 metų. Norint pasinaudoti kabeline televizija reikia turėti televizorių, tačiau net ne visose kamerose buvo radijo taškas. Atsiliepime minimos įvairios programos – tik formalumas.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas vykdydamas teismo įpareigojimą dėl papildomų duomenų pateikimo pateikė paaiškinimus (b. l. 111), kuriuose nurodė, kad atsiliepime pateikta teisinga ir išsami informacija apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kameras ir jose buvusį asmenų skaičių. Pažymėjo, kad asmenų skaičius kamerose tikrinamas vieną kartą, o duomenys apie jų kitimą per dieną nekaupiami.
Posėdžio metu pareiškėjas skundą palaikė, prašė jį tenkinti, akcentuodamas tai, kad atsiliepime nurodomas tik rytinio patikrinimo metu laikytų asmenų skaičius, kuris labai kinta, jo privatumo pažeidimą laikant kameroje Nr. 275 su stiklu duryse, kai visi mato ką pareiškėjas veikia, o tualetas įrengtas priešais duris. Papildomai pažymėjo, kad kamerose neužtikrinamas tinkamas apšvietimas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo (suėmimo vykdymo) sąlygų Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2015-03-26 iki 2015-05-07 (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2015-03-26 ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112, kurios plotas - 7,28 kv. m. (3 asmenys kameroje). Tą pačią dieną perkeltas į kamerą Nr. 275, kurios plotas - 7,85 kv. m. (1 asmuo kameroje). Toje pačioje kameroje pareiškėjas laikytas iki 2015-04-09 (2015-03-27 - 2015-03-31 kameroje laikyti 3 asmenys, 2015-04-01 - 2 asmenys kameroje, 2015-04-02 - 1 asmuo kameroje, 2015-04-03 - 2015-04-06 3 asmenys kameroje, 2015-04-07 - 2 asmenys kameroje, 2015-04-08 - 3 asmenys kameroje). 2015-04-09 pareiškėjas išvyko į Marijampolės pataisos namus.
2015-04-23 atvyko iš Marijampolės pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 110, kurios plotas - 7,48 kv. m. (3 asmenys kameroje). Tą pačią dieną (2015-04-23) perkeltas į kamerą Nr. 316, jos plotas - 7,18 kv. m. (1 asmuo kameroje). Toje pačioje kameroje pareiškėjas laikytas iki 2015-04-29 (2015-04-24 kameroje buvo 2 asmenys, 2015-04-25 - 2015-04-29 - trys asmenys). 2015-04-30 perkeltas į kamerą Nr. 314, jos plotas - 7,58 kv. m. (2 asmenys kameroje). Kameroje Nr. 314 pareiškėjas laikytas iki 2015-05-04 (3 asmenys kameroje). 2015-05-05 perkeltas į kamerą Nr. 258, kurios plotas - 34,71 kv. m. (5 asmenys kameroje). Toje pačioje kameroje laikytas ir 2015-05-06 (9 asmenys kameroje). 2015-05-07 išvyko į Marijampolės pataisos namus.
Žemesnės instancijos teismas
Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuota doktrinine nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo ,,žeminančios“ Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., LVAT 2013 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1222/2013).
Nuo 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pareiškėjas mano, kad kalinamam asmeniui turėtų tekti nemažiau nei 4 kv. m. laisvo kameros ploto. Vertinant šį pareiškėjo argumento pagrįstumą pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). EŽTT praktikoje ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose taip pat nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą (žr., pvz. LVAT 2015 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2215-520/2015, 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2227-520/2016 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, o šis reikalavimas nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).
Nagrinėjamos bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikytas 28 dienas (2015 m. kovo – gegužės mėnesiais du kartus po 14 dienų). Ginčo dėl pareiškėjo buvimo laikotarpio byloje nėra. Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K atsiliepime pateikti duomenys apie laikytų asmenų skaičių neatspindi tikros situacijos, nes suimtieji (nuteistieji) skaičiuojami tik vieną kartą ryte, iki vakaro šis pakinta. Atsakovės atstovas neginčija, kad asmenų skaičius kameroje tikrinamas vieną kartą, o duomenys apie asmenų skaičiaus kitimą dienos metu nekaupiami (b. l. 111).
Pagal atsakovės atstovo pateiktus duomenis, ploto norma tenkanti vienam asmeniui laikotarpiu nuo 2015-03-26 iki 2015-04-09 (toliau – ir Pirmas periodas) iš keturiolikos dienų atitiko tik tris su puse dienos, t. y. (2015-03-26 dalį dienos, 2015-04-01, 2015-04-02, 2015-04-07). Pareiškėjas teigia, kad 2015-03-26 jis kartu su kitu nuteistuoju (vardas ir pavardė nurodyti b. l. 106-107) buvo perkeltas į kamerą Nr. 275, kurioje jau buvo vienas asmuo, 2015-04-01 vienas suimtasis (nuteistasis) išvyko į teismą. 2015-04-02 apie 7.00 val. kameroje pareiškėjas buvo likęs vienas, nes du asmenys išvyko, o apie 11 valandą buvo įkelti kiti du asmenys. 2015-04-07 pareiškėjas ir kitas asmuo vyko į teismą, bet skirtingu laiku. Vertinant pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrįstumą ir palyginus atsakovės atstovo atsiliepime nurodytų asmenų skaičių toje pačioje kameroje rytais (pvz. 2015-03-26 kameroje Nr. 275 rytinio patikrinimo metu kameroje buvo 1 asmuo, o 2015-06-27 ryte kameroje jau buvo 3 asmenys; 2015-04-02 ryte 1 asmuo, o sekančios dienos ryte – 3 asmenys), matyti, kad dienos eigoje jų skaičius kinta, todėl tikėtina, kad vakare kameroje laikomų asmenų skaičius gali būti didesnis nei buvo nustatytas tą pačią dieną ryte.
Pareiga įrodyti, kad pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos jo laikymo sąlygos tenka atsakovui, tačiau šiuo atveju atsakovės atstovas nepateikė duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytus argumentus dėl asmenų buvimo kamerose skaičiaus ginčijamomis dienomis kitimo, nors pareiškėjas skunde ir rašytiniuose paaiškinimuose (b. l. 1, 106-107) šias aplinkybes aiškiai detalizavo, įvardino asmenis su kuriais buvo perkeltas ir laikomas kamerose, nurodė savo ir apytikriai kitų asmenų perkėlimo, išvykimo laiką, todėl teismas visas abejones vertina pareiškėjo naudai. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta bei įvertinus aplinkybę, jog pareiškėjas 2016-03-26 kameroje Nr. 275 buvo ne visą dieną (perkeltas iš kameros Nr. 112), o 2015-04-01, 2015-04-02, 2015-04-07 dalį laiko pareiškėjas arba kiti neteistieji (suimtieji) buvo išvykę, pripažintina, kad nurodytomis datomis minimalus kameros plotas tenkantis vienam asmeniui neatitiko po pusę dienos. Bendrai Pirmu periodu minimalus kameros plotas tenkantis vienam asmeniui pareiškėjui nebuvo užtikrintas dvylika su puse dienų (10,5 dienų + 2 dienos (4 x 0,5) ).
Pagal atsakovės atstovo pateiktus duomenis, ploto norma tenkanti vienam asmeniui laikotarpiu nuo 2015-04-23 iki 2015-05-07 (toliau – ir Antras periodas), pareiškėjui buvo užtikrinta 4,5 dienos (2015-04-23 dalį dienos, 2015-04-24, 2015-04-30, 2015-05-05, 2015-05-06) iš keturiolikos dienų. Pareiškėjas teigia, kad 2015-04-23 vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas buvo pažeistas, nes tą dieną jis kartu su dviem asmenimis, kurių vardus ir pavardes pareiškėjas nurodė (b. l. 106) buvo įkelti į tuščią kamerą Nr. 316. Kameros ploto norma neatitiko ir 2015-04-30, nes jį perkėlė į kamerą Nr. 314, kurioje jau buvo du asmenys bei 2015-05-05, nes buvo perkeltas į kamerą Nr. 258, kurioje jau buvo 8 asmenys. Nesant pareiškėjo nurodytas aplinkybes paneigiančių duomenų, pripažintina, kad 2015-04-23 ir 2015-04-30 pareiškėjui dalį dienos (nurodytomis dienomis pareiškėjas buvo perkeltas iš kitų kamerų) nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas tenkantis vienam asmeniui. Pareiškėjo argumentai dėl 2015-05-05 ploto pažeidimų atmestini kaip nepagrįsti, nes kameroje Nr. 258, kurios plotas 34,71 kv. m. gali būti laikomi 9 asmenys, todėl asmenų skaičiaus kitimas esminės įtakos tam neturi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pripažintina, kad Antru periodu minimalus kameros plotas tenkantis vienam asmeniui pareiškėjui nebuvo užtikrintas dešimt su puse dienų (9,5 + 1 (0,5 x 2)). Bendrai ginčo laikotarpiu (Pirmas ir Antras periodai) pareiškėjui tenkantis kameros plotas nebuvo užtikrintas 24 dienas. Atsakovės atstovas teigia, kad ploto trūkumą stengiasi kompensuoti sudarydama galimybę Lukiškių TI-K laikomiems asmenims naudotis sporto kiemeliu, biblioteka, naudotis pasivaikščiojimo teise kiemelyje, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, tačiau įvertinus pareiškėjo užimtumo galimybes ir intensyvumą (b. l. 112-113), darytina išvada, kad jis nėra pakankamas, jog galėtų kompensuoti asmeninės erdvės trūkumą.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K netinkamai įrengti tualetai, jie atskirti tik daline sienele, o kameroje Nr. 275 tualetas įrengtas prieš stiklines duris, todėl tualetu turėjo naudotis kitų asmenų akivaizdoje, tai žemino jo orumą.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 16.5 punkte nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Atsakovės atstovas paaiškino, kad tualetai nuo likusio kameros ploto atskirti sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Tačiau dalinis tualeto atskyrimas, kai pareiškėjas toje pačioje kameroje buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, teismo vertinimu, pažeidė jo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius. Atsakovės atstovas nepateikė duomenų, kad kameros Nr. 275, kurioje pareiškėjas buvo beveik visą Pirmą periodą, duryse nėra stiklo arba joje esantis tualetas tinkamai atskirtas, todėl pripažintina, jog pareiškėjui tualetu teko naudotis matant didesniam asmenų ratui, kas neišvengiamai didino pareiškėjo neigiamus potyrius. Pažymėtina, kad pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, nacionalinės institucijos turi pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Tik iš dalies uždara tualeto zona, kurioje laikomas daugiau nei vienas kalinys, taip pat gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida, pripažįstami nepriimtinais (2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09; 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją 81, 82, 90 punktai, pareiškimų Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13).
Ginčai dėl saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos užtikrinimo susiję ne tik su pakankamo gyvenamųjų patalpų ploto suteikimu, bet ir su kitais fiziniais kalinimo sąlygų aspektais – kameros oro temperatūra, vėdinimu, apšvietimu, sanitarine įranga, higiena, ir kt. Daugelį šių klausimų ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose ant lubų ir sienų yra pelėsio, sanitariniuose mazguose nėra lentynėlės (spintelės) higienos priemonėms susidėti, veidrodžio. Į kamerą nėra tiekimas šiltas vanduo, nėra kur džiovinti skalbinius. Posėdžio metu taip pat nurodė, kad kamerose netinkamas apšvietimas.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punktą kamerose turi būti įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta - 200 lx. Higienos normos HN 76:2010 56 punktas laisvės atėmimo įstaigas įpareigoja užtikrinti, kad ant kamerų sienų ir lubų nebūtų pelėsio. Iš byloje esančių patikrinimo aktų (pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K ar jam artimais laikotarpiais), matyti, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras patikrinimų metu kameroje Nr. 316 du kartus buvo nustatęs pelėsio požymius (b. l. 31-35, 36-37, 39). Šie pažeidimai grįžtamosios kontrolės metu buvo pašalinti (b. l. 48-49, 50). Patikrinimų metu apšvietimo rodiklių pažeidimų nenustatyta (b. l. 29-30, 51-52, 53).
Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nurodoma, kad areštinių kamerų sanitariniuose mazguose, be kita ko, turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Iš byloje esančių duomenų apie kamerų įrengimą (b. l. 24-25, 39) darytina išvada, kad veidrodžiai ir tualetinių reikmenų spintelės neįrengtos, todėl pripažintina, kad minėtu higienos normos pažeidimu buvo apsunkinta pareiškėjo galimybė palaikyti asmeninę higieną.
Ginčo metu galioję teisės aktai nenumatė pareigos į kamerų sanitarinius mazgus tiekti šiltą (karštą) vandenį. Aplinkybės, kad jam buvo sudaryta galimybė kartą per savaitę pasinaudoti dušu, pareiškėjas neginčija.
Higienos normos HN 76:2010 64 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.
Atsakovo atstovas tiek atsiliepime, tiek 2016 m. kovo 25 d. pažymoje Nr. 24-3215 (b. l. 24-25) nurodė, kad pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 1-10 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašu, suimtieji ir nuteistieji už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose gali naudotis viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslauga. Suimtiesiems (nuteistiesiems), neturintiems asmens sąskaitoje pinigų, sudaryta galimybė kartą per du mėnesius skalbti nemokamai. Patalynė, apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai kartą per savaitę ir tą pačią dieną grąžinami sausi. Kaip matyti iš atsakovės atstovo pateiktų paaiškinimų ir ginčui aktualaus teisinio reguliavimo, suimtiesiems tiek turintiems negrynųjų pinigų asmeninėje sąskaitoje, tiek jų neturintiems sudaromos galimybės skalbti drabužius. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygų skalbti ir/ar džiovinti drabužius ar šią paslaugą būtų atsisakyta teikti, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas teigia, kad ne kiekvienoje kameroje yra radijo taškas. Atsakovės atstovas pateikė paaiškinimus (b. l. 24-25), kad visose Lukiškių TI-K yra įrengti radijo taškai, tačiau suimtieji ir nuteistieji juos dažnai sąmoningai gadina. Pareiškėjas dėl galimai neįrengto ar neveikiančio radijo taško su skundais ir prašymais į administraciją nesikreipė (b. l. 23), todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Grįsdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas teigia, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų (nervinės įtampos) susirgo odos liga. Iš byloje esančių duomenų apie pareiškėjo sveikatą (b. l. 61-81) nustatyta, kad pareiškėjas nerimu, baime, bloga nuojauta, miego sutrikimais skundžiasi nuo 2012 metų (b. l. 64-65), tačiau duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu arba netrukus po jo būtų kreipęsis į gydytojus dėl odos susirgimų, nėra.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., 2001-04-21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Atsižvelgdamas į nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, konstatuotina, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, tokiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į kitas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, jo fizinį ir psichinį poveikį, nukentėjusiojo lytį, amžių bei jo sveikatos būklę. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Nr. A822-1427/2013, Nr. A822-1395/2013).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikytas 28 dienas (periodiškai), iš jų 24 dienas jam nebuvo užtikrintinas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas. Būnant Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, nustatyta higienos normų pažeidimų. Teismo vertinimu, vien asmeninės erdvės trūkumas ir aplinkybė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, yra pakankami, jog sukeltų diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą, galinčius žeminti ir sumenkinti žmogiškąjį orumą. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad priimtinų sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą ir sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.
Atsižvelgiant į visas pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, įvertinus pažeidimo trukmę, nustatytų pažeidimų pobūdį ir mastą, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus, atsižvelgus į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 2 200 EUR suma yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Nustatytų pažeidimų atveju, pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į laikymą nepriimtinomis sąlygomis trukmę ir su tuo susijusius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, darytina išvada, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 250 EUR.
Atsakovės atstovas prašo priteisti iš pareiškėjo 2,40 EUR dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų. Prašymas grindžiamas tuo, kad vykdydamas teismo nutartį Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kurią sudaro 40 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, už vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimą nustatytinas 0,06 EUR (0,22 Lt). Lukiškių TI-K realiai patirtos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, yra 2,40 EUR (40 x 0,06).
Teismo vertinimu, atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtas išlaidas. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 punktuose nustatyta, kad ši Tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 68 straipsnio 3 dalyje (redakcija iki 2016-07-01).
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje teismo praktikoje laikosi pozicijos, jog bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, atsakovės atstovo prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija iki 2016-07-01) 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu
nusprendžia:
pareiškėjo V. P. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 250 EUR (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.