Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja Vaidutė Stangvilienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-67-175/2012

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. sausio 13 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Jurgio Kiškio, Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Vaidai Pupšytei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nuteistojo G. K. gynėjai advokatei Stasei Kupčiūnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 20 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį – 1 metams 6 mėnesiams laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. K. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2011-07-08, apie 22 val., (duomenys neskelbtini), bendrabučio antro aukšto bendro naudojimo prausykloje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia, kilusio tarpusavio konflikto metu vieną kartą smogė peiliu G. A. į kairės peties viršraktikaulinę sritį, tuo sunkiai sutrikdydamas nukentėjusiajam sveikatą dėl kiauryminės durtinės-pjautinės krūtinės ląstos ertmės kairės pusės sužalojimo su kairio plaučio pažeidimu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnis).

Teisiškai nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad G. K. veiksmai turi būti perkvalifikuoti iš BK 135 straipsnio 1 dalies į 137 straipsnio 1 dalį, šie teiginiai nepakankamai argumentuoti, neatitinka bylos aplinkybių, todėl atmestini.

Pirmosios instancijos teismas G. K. kaltę nuosprendyje pagrindė nukentėjusiojo paaiškinimais, liudytojų parodymais bei kitais nuosprendyje išdėstytais ir įvertintais įrodymais. Tiesiogiai nuteistojo kaltę patvirtina nukentėjusiojo parodymai, kuriuose jis teigia, kad besivaišinant abu su G. K. išėjo į koridoriaus gale esančią prausyklą parūkyti. Su G. K. susipyko, tik neprisimena dėl ko, kadangi buvo išgėrę. Nukentėjusysis smogė peiliu G. K., kuris įsmigo į jo dešinį sėdmenį. Sugriebęs peilį, kerštaudamas G. K. juo kirto nukentėjusiajam į petį. Po to abu grįžo į kambarį. Moterys bandė sutvarstyti sužalojimus, bet negalėjo sustabdyti kraujavimo. Iškviesta greitoji medicinos pagalba jį ir Gintarą išvežė į ligoninę.

Liudytoja I. A. parodė, kad konflikto tarp vyrų nematė. Gediminas ir Gintaras buvo išėję į koridorių parūkyti, o ji su Inesa liko kambaryje. Grįžus vyrams į kambarį, pamatė, kad kruvinas Gedimino petys, sužalotas ir Gintaras. Jie nieko nepasakojo, kas juos sužalojo. Dabar žino, kad jie susižalojo tarpusavio konflikto metu.

Pats nuteistasis taip pat patvirtino, jog peiliu nukentėjusiajam dūrė dėl to, kad pastarasis pirmas jam įdūrė, tai padarė sąmoningai, atsilyginant už nukentėjusiojo veiksmus, neesant būtinybės, todėl tikrai negalima teigti, jog jo veiksmai buvo neatsargūs.

BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už tyčinį žmogaus sveikatos sutrikdymą. Byloje nustatyta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad G. K. sunkiai sužalojo nukentėjusįjį, kuriam dėl smūgio peiliu į kairės peties viršraktikaulinę sritį, buvo sunkiai sutrikdyta sveikata. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad G. K. taip veikdamas, t. y., suduodamas pakankamai stiprų smūgį nukentėjusiajam į petį, sukėlė ne atsitiktinius, o dėsningus padarinius, jų galimą atsiradimą pagal bylos aplinkybes numatė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad G. K. nusikalstama veika – tyčinė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip teisiškai vertinti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų faktinių veikos aplinkybių ir konstatuoja, kad G. K. veika pagal BK 135 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai.

Esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad veikos padarymo metu G. K. veikė tiesiogine tyčia, t. y., smūgiuodamas peiliu nukentėjusiajam į svarbią žmogaus kūno sritį – petį suprato, jog gali sunkiai sužaloti žmogų, numatė tokius savo veikos padarinius ir jų norėjo. Taigi, nėra pagrindo daryti išvados, kad apeliantas nusikaltimą padarė dėl neatsargumo. Dėl to ir veikos perkvalifikavimas iš BK 135 straipsnio 1 dalies, pagal BK 137 straipsnį (sunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo) negalimas.

Paskirdamas nuteistajam G. K. bausmę, pirmosios instancijos teismas BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles, reikalavimų nepažeidė, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties, BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, taip pat laikėsi ir nenukrypo nuo jau įtvirtintos ir galiojančios teismų praktikos. Apylinkės teismas nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y., kad G. K. iš esmės pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas ir provokuojantis nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Buvo nustatyta ir atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nuteistasis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Įvertintos ir kitos, BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę. G. K. padarė sunkų smurtinį nusikaltimą. Sunkesnių padarinių buvo išvengta tik dėka suteiktos kvalifikuotos medicinos pagalbos. Buvo įvertinta ir tai, kad su nukentėjusiuoju jie yra draugai ir nukentėjusysis jokių pretenzijų apeliantui neturi, jie susitaikė, taip pat tai, kad nuteistasis turi darbą, šeimą, gyvenamąją vietą. Be jau nurodytų aplinkybių, buvo atsižvelgta ir į nuteistąjį neigiamai charakterizuojančias aplinkybes, jog ir anksčiau G. K. buvęs teistas už smurtinio nusikaltimo padarymą, yra padaręs kitų nusikalstamų veikų, dėl kurių bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, vyko ikiteisminis tyrimas, penkiolika kartų baustas administracine tvarka dėl pažeidimų, kuriuos padarė daugiausia būdamas neblaivus. BK 135 straipsnio 1 dalies sankcija numato griežtą bausmę – laisvės atėmimą iki 10 metų. Įvertinęs visas šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas G. K. paskyrė ženkliai mažesnę už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos sankcijos vidurkį – 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Laikyti šią bausmę aiškiai per griežta ir dar labiau ją švelninti, ar aplamai netaikyti laisvės atėmimo bausmės, pagrindo nėra.

Tad, įvertinus išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo nuteistasis G. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais pagrindo nėra.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo G. K. apeliacinį skundą atmesti.