Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Luminor Bank AB ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys: VĮ Registrų centras, G. C.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

2008-04-24 dieną buvo atliktas Hipotekos lakšto pakeitimas. Lakšto pakeitime nurodyta, kad lieka įkeistas butas ((duomenys neskelbtini)) ir automobilių stovėjimo vietai: „...1/71 dalis parkingo, plane pažymėto indeksu G-1; turinčio 2284,12 (...) kv.m bendro ploto, t.y. parkingo vieta, plane pažymėta indeksu 17, lieka įkeisti“.

Minėtas Hipotekos lakšto pakeitimas buvo pateiktas įregistruoti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriui. Hipotekos lakšto pakeitime esantis spaudas patvirtina, kad 2008-04-28 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius gavo minėtą Hipotekos lakšto pakeitimą.

2008-04-29 registruodamas hipotekos pakeitimą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius padarė klaidą - vietoje 3/71 dalių automobilių stovėjimo aikštelės, išregistravo 4/71 dalies automobilių stovėjimo vietos hipoteką, t.y. per klaidą išregistravo ir automobilių stovėjimo vietos, kurios įkeitimas išliko, hipoteką.

Per laiką, kai dėl hipotekos registro tvarkytojo kaltės duomenys apie automobilių stovėjimo vietos įkeitimą Bankui nebuvo tinkamai išviešinti (2008-04-29 Pažymėjime apie hipotekos registre įregistruotą dokumentą pagal dokumento kodą, grafoje „Kita informacija“ nurodyta: „...1/71 dalis parkingo, plane pažymėto indeksu G-1; turinčio 2284,12 kv.m bendro ploto, t.y. parkingo vieta, plane pažymėta indeksu 17, lieka įkeista“, o grafoje „Pakeitimo pagrindas“ nurodyta: „Kreditoriaus atsisakymas dalies hipotekos“), nurodyta automobilio stovėjimo vieta buvo įkeista kitam kreditoriui ir pagal šio kreditoriaus reikalavimą, pradėjus priverstinį išieškojimą, 2013-02-01 turto pardavimo iš varžytynių aktu už 8514,83 Eur (29400 Lt) parduota pirkėjui A. K..

Aplinkybė apie hipotekos registre įrašytus neteisingus duomenis paaiškėjo tik 2013 m., kai Bankas norėjo realizuoti jam įkeistą automobilio stovėjimo vietą. Sužinojęs apie padarytą klaidą, Bankas kreipėsi į Centrinę hipotekos įstaigą dėl klaidos, padarytos registruojant hipotekos pakeitimą, ištaisymo. Gavusi informaciją apie padarytą klaidą, Centrinė hipotekos įstaiga atliko klaidos ištaisymą, nurodydama, jog 2008-04-24 hipotekos pakeitimu kreditorius (Bankas) atsisakė 3/71 dalių automobilio stovėjimo vietos įkeitimo, o 1/71 dalis automobilio stovėjimo vietos liko įkeista Bankui.

Naujasis automobilio stovėjimo vietos savininkas, nesutikdamas su Centrinės hipotekos įstaigos veiksmais, inicijavo teisminį ginčą dėl įrašo apie automobilio stovėjimo vietos įkeitimą Bankui panaikinimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016-01-06 nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-248/2016 tenkino kasatoriaus A. K. kasacinį skundą ir įpareigojo Centrinę hipotekos įstaigą atkurti Hipotekos registre iki 2013-03-08 pakeitimo buvusius įregistruotus duomenis apie 1/71 dalį automobilių stovėjimo vietos įkeitimą, t.y. panaikinti įrašą apie automobilio stovėjimo vietos įkeitimą Bankui. Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad kai iki klaidos taisymo procedūros yra įvykę juridiniai faktai, dėl kurių hipotekos registro duomenų klaidos taisymas lemia trečiųjų asmenų įgytos nuosavybės teisės suvaržymus, kreditoriaus teisės negali būti ginamos taikant klaidų taisymo procedūrą.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše su istorija matyti, kad įrašas apie automobilio stovėjimo vietos įkeitimą Bankui galiojo nuo 2013-03-08 iki 2016-01-12, t.y. nuo klaidos ištaisymo momento iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo.

Dėl neteisėtų hipotekos registro tvarkytojo veiksmų, duomenys apie automobilio stovėjimo vietos įkeitimą Bankui nebuvo tinkamai išviešinti, kas sudarė galimybę be Banko žinios ir sutikimo automobilio stovėjimo vietą realizuoti.

Dėl klaidingo, todėl neteisėto Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus veikimo – automobilių stovėjimo vietos hipotekos išregistravimo, Bankas prarado galimybę nukreipti skolos išieškojimą į minėtą automobilių stovėjimo vietą, kuri turto pardavimo iš varžytynių aktu parduota. Pažymi, kad automobilio stovėjimo vietos realizavimo varžytynėse procedūra ginčyta nebuvo, todėl tiek minėtos stovėjimo vietos pardavimo kainos nustatymo eiga, tiek pačių varžytynių įvykdymas atitiko teisės aktų reikalavimus. Šios aplinkybės suponuoja, jog automobilio stovėjimo vietos, o tuo pačiu Banko patirtos žalos dydis yra 8514,83 Eur.

Tačiau tuo atveju, jei teismas spręstų, jog ieškovė praleido sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, tai prašo jį atnaujinti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių:

- Bankas neprašė išregistruoti visų 4 – ių automobilių stovėjimo vietų bei pasitikėjo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus kompetencija;

- negalima Bankui perkelti hipotekos skyriaus pareigų ir atsakomybės už jo pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą;

- Banką suklaidino ir neleido anksčiau pastebėti hipotekos skyriaus padarytos klaidos dar ir šios aplinkybės: hipotekos lakšto pakeitime įrašyta teisingi duomenys, tame tarpe, parkingo vieta pažymėta plane indeksu 17, lieka įkeisti; Bankui buvo išduotas 2008-04-29 „Pažymėjimas apie hipotekos registre įregistruotą dokumentą pagal dokumento kodą“, o ne „Pažymėjimas apie hipotekos išregistravimą iš hipotekos registro“; šio pažymėjimo grafoje „Kita informacija“ taip pat buvo nurodyta, kad tiek butas, tiek parkavimo vieta Nr. 17 lieka įkeisti; šio pažymėjime, grafoje „Pakeitimo pagrindas“, nurodyta – Kreditoriaus atsisakymas dalies hipotekos (būtent „dalies hipotekos“, o ne visos hipotekos);

- jokiame teisės akte nėra nustatyta Bankui pareiga periodiškai tikrinti hipotekos skyriaus ar Centrinės hipotekos įstaigos vykdytų funkcijų teisėtumą;

- šių aplinkybių visetas suponuoja išvadą, jog susiklosčius Bankui minėtoms nepalankioms aplinkybėms, Bankas negalėjo anksčiau sužinoti apie jo pažeistas teises iki 2013 metais paaiškėjo, kad hipoteka neteisėtai išregistruota ir 2013-02-20 Banko raštu buvo kreiptasi į Centrinę hipotekos įstaigą, prašant nurodyti hipotekos išregistravimo priežastis. Centrinė hipotekos įstaiga klaidą besąlygiškai pripažino ir net Banko neprašyta ją ištaisė, t.y. 2013-03-15 Centrinės hipotekos įstaigos rašte nurodyta, kad padaryta klaida ir kad 2013-03-08 ištaisė klaidą, įregistravo hipoteką.

Kadangi klaida ištaisyta, hipoteka vėl įregistruota, todėl senaties terminas negalėjo būti skaičiuojamas, nes Bankas pagrįstai manė, jog galės nukreipti išieškojimą į keistą turtą ir gauti jo realizavimo lėšas.

Vyko teisminiai procesai: Bankas dar 2013 m. buvo inicijavęs teisminį ginčą dėl antstolio R. V. patvarkymo panaikinimo, kad lėšos, gautos pardavus parkavimo vietą Nr. 17, nebūtų paskirstytos, o atitektų Bankui. Pirmosios instancijos teismas (Vilniaus miesto apylinkės teismas) 2013-10-18 Banko skundą tenkino, tačiau 2014-04-03 Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-187-619/2013 atskirasis skundas patenkintas, o antstolio patvarkymas paliktas galioti.

Šių aplinkybių visetas patvirtina, kad ieškovė sutrumpintą trijų metų ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių, kurios objektyviai sutrukdė laiku kreiptis į teismą, todėl prašo atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą 3 metų ieškinio senaties terminą.

Teismo posėdyje dalyvaujantys byloje asmenys palaikė atitinkamai reikalavimus ir atsikirtimus iš esmės procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais. Trečiasis asmuo G. C. prašė atmesti ieškinį, nurodydama, kad būtent ginčo objekto išregistravimo aplinkybių neatsimena, ji turėjo teisę registruoti lakštus, jų pakeitimus, sutiko, kad dėl didelio darbo krūvio galėjo būti techninė klaida, apie ginčo įvykį tik dabar sužinojo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, kad 2008-03-13 Hipotekos lakštu Nr. 01120080007609 (toliau – Hipotekos lakštas), užtikrinant klientės S. Š. įsipareigojimų tinkamą įvykdymą, ieškovės naudai buvo įkeistas nekilnojamasis turtas, tarp jo ir 1/71 dalis automobilių stovėjimo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtos indeksu 17, esančios (duomenys neskelbtini). 2008 04 29 registruodamas hipotekos pakeitimą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius padarė klaidą - vietoje 3/71 dalių automobilių stovėjimo aikštelės, išregistravo 4/71 dalies automobilių stovėjimo vietos hipoteką, t.y. per klaidą išregistravo ir automobilių stovėjimo vietos, kurios įkeitimas išliko, hipoteką. 2013-02-01 turto pardavimo iš varžytynių aktu Nr. 0179/12/01011-1 ginčo daiktas parduotas iš varžytynių pirkėjui A. K. už 8514,83 Eur (29400 Lt) (1 t., b.l. 12), neteisingas įrašas ištaisytas 2013-03-08 (1 t., b.l. 6-9, 10-11, 12, 14-21, 22-60).

CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame kodekse numatytas išimtis. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Tai yra pagrindinės teisės normos, reglamentuojančios įrodinėjimo pareigą ir įrodymų vertinimą.

Dėl žalos atlyginimo

Teismas iš esmės sutinka su atsakovės atstovės, kad nagrinėjamu atveju žala kildinama ne iš administracinio ar baudžiamojo nusižengimo (pažeidimo, nusikaltimo ir pan.), kuris buvo vertinamas teismo, o iš administracinių ir civilinių santykių – hipotekos skyriaus tarnautojo (darbuotojo) veiksmų, susijusių su pareigų vykdymu.

Tokiu atveju taikytina 272 straipsnio 2 dalies nuostatos, t.y. atsižvelgtina, ar yra visos keturios sąlygos civilinei atsakomybei taikyti: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė, žala.

Dėl neteisėtų veiksmų pažymėtina, kad teismas sutinka su ieškovės argumentais, jog dėl neatsargumo Hipotekos skyrius prie Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo padarė rašymo klaidą – panaikino įrašą dėl įkeisto ginčo daikto. Dėl to byloje iš esmės ginčas ir nekilo. Atitinkamai spręstinas ir klausimas dėl kaltės, konstatuojant, kad dėl neatsargumo buvo pažeistos ieškovės teisės (CPK 178, 179, 185 straipsniai).

Dėl priežastinio ryšio ir žalos padarymo teismas sutinka su atsakovės atstovės argumentu, kad neįrodyta turtinė žala. Byloje ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad nėra realios galimybės išieškoti įsiskolinimo iš Latvijos pilietės, nėra duomenų iš Lietuvos antstolių apie išieškojimo negalimumą Lietuvoje ar pagal skolininkės buvimo vietą kitoje šalyje. Atsakovės atstovė pagrįstai nurodo, kad antstolės V. M. 2016 m. birželio 8 d. raštas dėl informacijos pateikimo (1 t., b.l. 62) nepatvirtina ieškovės teiginių apie galimybių išieškoti skolą iš S. Š. nebuvimo, nes jis pagal teisinę galią negali būti prilyginamas išieškojimo negalimumo aktui, be to, nepatvirtina, kad priverstinis išieškojimas yra baigtas. Civilinio kodekso 4.193 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu realizavus įkeistą daiktą gaunama mažesnė suma, negu priklauso hipotekos kreditoriui, jis turi teisę reikalauti išieškoti iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka.

Sutiktina, kad atsakovės veiksmai apsunkino išieškojimą, dėl ko galėjo padidėti išieškojimo išlaidos, tačiau ginčo dėl tokių išlaidų nėra, o vien ta aplinkybė, kad buvo parduotas ginčo objektas, kuris anksčiau buvo įkeistas ieškovei prievolei užtikrinti, nagrinėjamu atveju nėra pakankamas pagrindas konstatuoti tiek žalos padarymo faktą ir priežastinio ryšio egzistavimą.

Tokiu atveju darytina išvada, kad ieškovas neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo, tuo pačiu ir reikalavimas dėl procesinių palūkanų (CK 6.37, 6. 210 straipsniai) yra atmestini.

Dėl senaties taikymo

Teismas sutinka su atsakovės argumentu, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo.

Nagrinėjamu atveju aktualus sutrumpintas trijų metų ieškinio senaties terminas, kuris taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia ne ieškovės materialinės subjektinės teisės išnykimą, o asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (CK 1.1 straipsnio 3 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Taigi šio teisės instituto tikslas yra dvejopas: pirma, sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, ir antra, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, skatinti asmenį kuo greičiau imtis aktyvių procesinių veiksmų, užkirsti kelią potencialiam bylinėjimuisi ateityje per neribotą laiką.

Pirmiausiai nustatytina senaties eigos pradžia. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis kriterijus), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, kuomet reikšmingas tampa objektyvus kriterijus.

Nagrinėjamoje byloje sutiktina su atsakovės atstovės argumentu, kad vėliausiai iki 2013 m. vasario 20 d. ieškovo kreipimosi į Centrinę hipotekos įstaigą dėl galimai padarytos klaidos ištaisymo ieškovė žinojo apie pažeistą teisę. Atitinkamai galėjo ir privalėjo žinoti, kad iki įrašo klaidos ištaisymo ginčo daiktas jau buvo parduotas, todėl, pasirinkdamas savo teisių gynimo būdą per žalos atlyginimo institutą, turėjo teisę pareikšti ieškinį per 3 metus arba ne vėliau kaip iki 2016-02-19. Ieškinys (skundas) teisme gautas tik 2016-09-29 (procesinis dokumentas surašytas 2016-09-28), t.y. praleidus ieškinio senaties terminą daugiau kaip 7 mėnesius. Sutiktina su atsakovės atstovės argumentu, kad netinkamas pažeistų teisių gynimo būdas ieškinio senaties termino nesustabdo ar nepratęsia. Svarbių priežasčių atnaujinti terminą teismas nenustatė. Pažymėtina, kad ieškovė – juridinis asmuo, užsiimantis banko veiklą, galintis ir privalantis tinkamai naudotis savo procesinėmis teisėmis, tuo pačiu savalaikiai ginti pažeistas teises. Nagrinėjamu atveju ieškovės nurodytos aplinkybės dėl jos kreipimosi ištaisyti klaidą, dalyvavimo kituose teisminiuose procesuose, nereiškiant savarankiškų reikalavimų, negali būti pakankamas pagrindas konstatuoti, jog senaties terminą praleistas dėl svarbių priežasčių.

Skaičiuoti senaties termino pradžią nuo įrašo panaikinimo momento, teismo nuomone, būtų neteisinga ir nesąžininga, nes ir atsakovė iki kol nesikreipė ieškovė nesiėmė priemonių ištaisyti klaidos, todėl, iš esmės keliant analogiškus rūpestingumo reikalavimus, tai taikytina ir valstybės (jos institucijų) atžvilgiu (CK 1.5, 6.38 straipsniai).

Tokiu atveju ieškinio reikalavimai dėl žalos atlyginimo ir procesinių palūkanų atmestini ir tuo pagrindu, kad pasibaigė ieškinio senaties terminas, kurį prašo taikyti atsakovė ir trečiasis asmuo (CK 1.131 straipsnio 1 dalis, 1.135 straipsnis).

Kiti byloje dalyvaujančių asmenų argumentai ir pateikti įrodymai esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje neturi, todėl teismas jų atskirai neaptaria (CPK 3 straipsnio 1 ir 7 dalys, 185 straipsnis).

Ieškinį atmetus, ieškovei nepriteistina jos turėtos bylinėjimosi išlaidos, į valstybės biudžetą nepriteistina bylinėjimosi išlaidos, nes jų suma yra mažesnė nei 3 eurai (CPK 88, 93, 96, 98 straipsniai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-268, 270 straipsniais teismas

nusprendžia:

Atmesti ieškovės Luminor Bank AB ieškinį.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.