- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-27
- Bylos Nr.
- II-376-957/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-02627-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Marijus Kursevičius
- Pažeidėjas
- L. J.
- Nukentėjusysis
- J. S.
- Advokatai
- Ignatijus Šuškevič
- Kategorijos
- 2.7.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal L. J., a. k. (duomenys neskelbtini), gyvenančio (duomenys neskelbtini), skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus specialisto A. G. 2015 m. sausio 23 d. nutarimo Nr. 10N-24768384-15, kuriuo L. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau ir – ATPK) 127 straipsnio 2 dalį,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus specialisto A. G. 2015 m. sausio 23 d. nutarimu Nr. 10N-24768384-15 L. J. pripažintas kaltu pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 40 Eur dydžio bauda, dėl to, kad jis 2013 m. gruodžio 6 d., 17.25 val., Šilalės r. sav., kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda, dešinėje pusėje, 229 kilometre, vairuodamas automobilį „Saab 9-3“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pakliuvęs į eismo įvykį, t. y. atsitrenkęs į automobilį „Toyota Avensis“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), ir sustojęs įstrižai antroje kelio eismo juostoje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) (nuo 2013 m. sausio 19 d. galiojanti teisės akto redakcija) 9, 98, 231.1, 231.2 punktų reikalavimus, nesiėmė atitinkamų įvykio vietos apsaugos priemonių, nepasirūpino, kad jo automobilis nekeltų grėsmės eismo saugumui ir tuo metu esančiomis meteorologinėmis sąlygomis būtų pastebimas kitiems eismo dalyviams, neįvykdė reikalavimo avarinio sustojimo ženklą pastatyti didesniu nei 50 m atstumu ir dėl to į jo automobilį atsitrenkė kitas automobilis „Audi Q7“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)).
Šalies argumentai
Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo L. J. skundu prašo panaikinti 2015 m. sausio 23 d. nutarimą ir bylą jam nutraukti bei grąžinti ją organui, įgaliotam surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą tam, kad administracinėn atsakomybėn būtų patrauktas tikrasis įvykio kaltininkas.
L. J. skunde pažymi, jog 2013 m. gruodžio 9 d. J. S. – automobilio „Audi Q7“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vairuotojui, buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį, ir pastarasis, apklausiamas įtariamuoju, savo kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos pripažino visiškai. Vis tik, nagrinėjant šią administracinio teisės pažeidimo bylą, J. S. parodymai nebuvo vertinami. Pareiškėjo nuomone, pareigūnas, nagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, nesiėmė tinkamų veiksmų nustatyti pagrindinę eismo įvykio priežastį, kuri pareiškėjo manymu yra ta, jog būtent automobilio „Audi Q7“ vairuotojas J. S., pažeisdamas KET reikalavimus, neįvertinęs oro sąlygų, nepasirinko atitinkamo važiavimo greičio ir, iškilus grėsmei eismo saugumui, nesuvaldė vairuojamo automobilio bei atsitrenkė į jo, t. y. L. J., transporto priemonę. L. J. teigimu specialisto išvadoje specialistas autotechnikas ignoravo oro sąlygas ir matomumą įvykio metu, neatsižvelgė ir paties J. S. nurodytas aplinkybes, be to, įvykio vietos apžiūros metu, matomumas iki kliūties apskritai nebuvo nustatinėjamas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį ir į tai, jog kitos transporto priemonės eismo įvykio vietą apvažiavo be jokių kliūčių, tuo tarpu J. S. elgėsi nerūpestingai, neatsakingai ir dėl to sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sutrikdyta jo, L. J., sveikata bei apgadintas jo tėvui priklausantis automobilis „Saab 9-3“. Pasak L. J., J. S. nesilaikė ir KET 125 punkto reikalavimų, kadangi važiavo antrąja judėjimo juosta ir net kelkraščiu. Todėl L. J. įsitikinimu, pagrindinė priežastis, dėl kurios įvyko eismo įvykis, buvo neteisėti vairuotojo J. S. veiksmai.
Pareiškėjo teigimu, bylą nagrinėjęs pareigūnas apskritai nevertino „Toyota Avensis“ vairuotojo A. S. veiksmų, kuris, nesuvaldęs savo automobilio, priverstinai sustojo dalinai skiriamojoje juostoje ir dalinai važiuojamojoje kelio dalyje bei nepastatė avarinio sustojimo ženklo, todėl susidarė sunkiai pastebima kliūtis ir jis savo automobiliu „Saab 9-3“ į minėtą automobilį atsitrenkė. L. J. nesutinka pažeidęs KET 231.1, 231.2 punktų reikalavimus, nes jo teigimu, avarinis ženklas įvykio vietoje buvo pastatytas, ir šiuo atveju visiškai nesvarbu, kuris iš vairuotojų, dalyvavusių eismo įvykyje, pasirūpino šios saugumo priemonės įgyvendinimu. Šiame kontekste L. J. pažymi, jog iškart po susidūrimo su automobiliu „Toyota Avensis“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jis paskambino į policiją ir pranešė apie įvykį, jam buvo liepta laukti policijos ekipažo. Po kurio laiko policijos pareigūnas telefonu jam pranešė, jog ekipažas neatvyks, pasiūlė užpildyti eismo įvykio deklaraciją. Kadangi automobilio „Toyota Avensis“ vairuotojas A. S. neturėjo deklaracijos blanko, jis nuėjo į automobilį šio paimti, tuo tarpu A. S. nuėjo pastatyti avarinį sustojimo ženklą. L. J. atkreipė dėmesį į tai, kad tyrimo metu nebuvo apklausti visi eismo įvykio liudytojai, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti reikšmingas įvykio aplinkybes, tame tarpe ir susijusias su avarinio kelio ženklo pastatymu. Be to, vairuotojas J. S., įvažiavęs į jo automobilį avarinio ženklo pastatymu taip pat nepasirūpino, tačiau daugiau kiti eismo dalyviai į jokius įvykius nepateko.
L. J. įsitikinimu, byloje nėra jokių įrodymų, jog jo automobilis stovėjo važiuojamoje kelio dalyje. Kaip nurodyta autoavarijos plane, važiuojamosios dalies plotis – 7 metrai, automobilio „Audi Q7“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) dešiniųjų ratų slydimo (stabdymo) pėdsakai prasideda 30 cm nuo kairiojo važiuojamosios dalies krašto, kairieji transporto priemonės ratai važiuoja kelkraščiu. Automobilio sugadinimai – kairės pusės priekis. Pareiškėjo manymu, šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog kontaktavimas su jo automobiliu „SAAB 9-3“ buvo už važiuojamosios dalies.
Pareiškėjo manymu, pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą išvadai, jog skundžiamas nutarimas yra nepagrįstas.
Atsiliepimas
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus specialistė A. G. atsiliepimu į L. J. skundą prašo jo netenkinti.
Atsiliepime nurodyta, kad pareigūnas, priėmęs skundžiamą nutarimą pagrįstai pripažino L. J. pažeidus nurodytus KET reikalavimus ir jo veiką kvalifikavo pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį bei paskyrė jam tinkamą administracinę nuobaudą. Surinktoje medžiagoje yra Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą kopija, taip pat Šilalės apylinkės teismo nutarties kopija byloje Nr. IS-1001-360/14. Minėtų dokumentų kopijose yra nustatytos L. J. pažeidimo aplinkybės. Taip pat nutartyse minima, kad remiantis visa surinkta medžiaga, ikiteisminis tyrimas dėl eismo įvykio pagal BK 281 straipsnio 1 dalį J. S. buvo nutrauktas, nesant jo veiksmuose nusikalstamos veikos požymių. Atsiliepime pažymima, jog techniniu požiūriu, eismo įvykio priežastimi buvo neįvykdytas reikalavimas pastatyti avarinio sustojimo ženklą didesniu nei 50 m atstumu nuo sustojusios transporto priemonės, t. y. nuo automobilio SAAB 9-3 (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris tokiu būdu magistralėje kėlė grėsmę kitiems eismo dalyviams ir sudarė kliūtis kitų transporto priemonių eismui. L. J. privalėjo pastatyti avarinį sustojimo ženklą ir susitarus su automobilio „T. A.“ vairuotoju užpildyti eismo įvykio deklaraciją bei kuo skubiau pašalinti transporto priemonę nuo kelio.
Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo L. J. apklausiamas teisme parodė, kad 2013 m. gruodžio 6 dieną, po darbo važiavo į Vilnių. Eismo sąlygos buvo sudėtingos, snigo, buvo sutemę. Ties 82 kilometru, ties posūkiu į Šilalę automobilį pradėjo nešti į kairę pusę, į žaliąją juostą. Dešinėje važiavo sniego valytuvai. Jis pradėjo iš lėto rikiuotis, pamatė, kad artėja stulpeliai, spaudė stabdžius ir pastebėjo „Toyota“ už kokių 20 metrų ir atsitrenkė į ją ir jo mašina apsisuko. Įjungė avarinį, šoko iš mašinos. „Toyota“ vairuotojas irgi išlipo, pasakė, kad nenukentėjo. Jo (L. J.) automobiliui salone viskas buvo tvarkoje, o sparnas užblokavo ratą, nes su „Toyota“ susitrenkė „lanžeronais“ ir skarda užblokavo ratą. Automobilis faktiškai negalėjo važiuoti. Jis paskambino S. Ž. ir pasakė, kad papuolė į avariją. Pastarasis atvažiavo, sustojo už jo. Tada jis skambino policijai, tuo metu S. Ž. jau buvo vietoje, antro įvykio dar nebuvo, o A. S. nuėjo statyti avarinio ženklo, S. Ž. skambino tralui (techninei pagalbai), o jis pats tuo metu apžiūrinėjo automobilius, laukė policijos. Paskui policija skambino ir sakė, kad negali atvykti, sakė patiems pildyti deklaraciją. A. S. nuėjo į mašiną susišildyti, jis teigė, kad ir prieš atsitrenkiant šildėsi mašiną, nes buvo užstrigęs pusnyje. Nuėjo pas A. S., pastarasis teigė, kad neturi deklaracijos, todėl jis nuėjo į savo mašiną, į keleivio vietą, išsitraukė deklaraciją ir pajuto smūgį. A. S. pastatė avarinį ženklą po pirmo eismo įvykio. Nuo susidūrimo su A. S. iki tol, kol išsitraukė deklaraciją, praėjo 10-15 min. Iš karto po policijos skambučio jie pažymėjo įvykio vietą, pas jį (L. J.) buvo įjungtas avarinis signalas, pas A. S., atrodo, irgi. S. Ž. sustojo ir taip pat įsijungė avarinį signalą. S. Ž. automobilis stovėjo nuo jo automobilio 10 metrų atstumu, kelkraštyje, įsijungęs avarinius, toje pačioje pusėje. Jo (L. J.) automobilis nebuvo išsikišęs į važiuojamąją dalį, jis stovėjo maždaug tarp stulpelių, visiškai šalia krašto, gal du ratai buvo ant asfalto, bet ten buvo ištisinė juosta, mano, jog nebuvo kirtęs ištisinės juostos. Sunku pasakyti, ar jo automobilis išsikišo kiek per ištisinę liniją, nes per sniegą sunku pasakyti, kur asfaltas. Jis buvo ligoninėje, todėl nežino, kas pildė deklaracijas. Kai jį nuvežė į ligoninę, iš karto skambino policija, sakė atvažiuoti, pasirašyti schemą. Ekipažas jį nuvežė į įvykio vietą ir sakė „greičiau pasirašinėk, reikia žmones paleisti“. Nežino, kurie pareigūnai taip sakė. Mano, kad tuo metu nepakankamai suvokė situaciją dėl smūgio. Jo abi avarinės lempos veikė, atvažiuojant nuo Klaipėdos mano, kad matėsi jo automobilio šviesos, nes ir J. S. sakė, kad matė ir manė, kad vyksta kelio darbai. Tą dieną eismas buvo pakankamai intensyvus, nes ir sniego mašinos buvo. Provėžos važiuojamojoje dalyje kaip ir buvo susidariusios abejose kelio dalyse, snigo, nespėjo valyti, provėžos faktiškai ėjo nuo pat Klaipėdos. Nuo jo automobilio kairės pusės iki artimiausios provėžos buvo gal 1 – 1,5 m. Jis neturėjo galimybės paraukti savo automobilio, nes nebuvo pasirašyta deklaracija, nebuvo atvykusi policija. A. S. nebuvo išstatęs ženklo, kol pats stovėjo. Iniciatyvą pastatyti avarinį ženklą rodė jis (L. J.), bet A. S. jį išstatė. Kiek iš toli matė, ženklas buvo pastatytas apie 50 metrų atstumu. Nežino, ar po autoįvykio pareigūnai ieškojo ir pastebėjo ženklą, nes S. Ž. jį nuvežė į šoną, kad daugiau niekas nebeįvažiuotų, nematė, ką veikė pareigūnai. Parodytoje deklaracijoje su automobilių pavaizdavimu nesutinka, jie buvo ne tokioje padėtyje, kaip pavaizduota. Nesutinka, kad stovėjo skersai antrosios juostos. Vietoje, kurioje įvyko avarija, kelio danga yra asfaltas. Kodėl pareigūnai nurodė, kad danga betonas, nežino, greičiausiai dėl aplaidumo. Jo važiavimo greitis buvo 70-80 km/h iki susidūrimo. Jo nuomone, antrasis atsitrenkimas įvyko dėl J. S. kaltės, mano, kad buvo kaltas ir greitis. Nematė atvažiuojančio J. S. Eismo įvykio deklaracijos jis neužginčijo, nes ji nefigūravo. Buvo sniegas, minusinė temperatūra, šlapdriba, tamsu ir slidu, matomumas gal 60-70 metrų.
Liudytojas S. Ž. apklausiamas teisme parodė, kad L. J. yra jo kolega, kito asmens nėra matęs. Buvo autoįvykis. L. J. važiavo iš Klaipėdos ir pakliuvo į avariją. Kurią dieną tai įvyko, nepamena, galėjo būti 2013 m. gruodžio 9 d. Buvo vakaras, tamsu, po 16-17 val., oro sąlygos buvo prastos, lyg lietus, sniegas, šlapdriba, kelias buvo šlapias, nebuvo išvalytas, sniegas, gal net ledas. Važiuodamas iš Klaipėdos Vilniaus link, neprivažiavęs Kryžkalnio pamatė, kad L. J. papuolė į avariją. Prieš tai su L. J. telefonu kalbėjo, kad pastarasis papuolė į avariją. Jis (S. Ž.) važiavo pirma eismo juosta, nes į antrą buvo baisu išvažiuoti, mano, buvo provėžos, mašina nesijautė stabili, važiavo gal 80 km/h greičiu, neatsimena, koks tiksliai buvo matomumas, gal iki trijų stulpelių. Nežino, koks atstumas tarp stulpelių. Atvažiavęs pamatė antroje juostoje stovintį „Saab“, kiek pamena, apsisukusį 90 laipsniu kampu, lyg suktų į kairę pusę, kampas buvo stataus posūkio, antroje juostoje, kairėje pusėje. Priekiniai ratai buvo gal kiek išsikišę, mano, iki pirmos juostos nesiekė. Pamatęs avariją, sustojo už L. J. automobilio, aplenkė jį. Dešinėje nebuvo kaip sustoti, todėl sustojo antroje juostoje už L. J. automobilio. Išlipo ir paklausė, ar viskas tvarkoje. Įvykio vietoje, atrodo, buvo du žmonės, kitas automobilis buvo „žalioje“ juostoje. Jis įvykio vietoje kalbėjo su L. J. ir galbūt kito vairuotojo klausė, ar užsiveda automobilis. L. J., atrodo, buvo prie automobilio. Važiavo iš paskos, nepamena, ar matė pastatytą avarinį ženklą, bet L. J. buvo įjungęs avarinius žibintus, pamatė didesniu atstumu, buvo matyti, kad mirksi. Po to jis nuėjo į savo automobilį skambinti žmonai, po to bandė skambinti techninei pagalbai dėl L. J. automobilio nuvežimo, o L. J. nuėjo į savo automobilį. Tada išgirdo smūgį, po kurio pamatė L. J. mašiną prie savo mašinos galo. L. J. buvo keleivio vietoje, bėgo kraujas. Neapėjo eismo įvykio vietos, nes su L. J. pavažiavo iki Neste degalinės, nuo kurios L. J. paėmė greitoji medicinos pagalba. Iš ligoninės, atrodo, jis paėmė L. J., o gal policija buvo atvažiavusi. Nepamena, ar pasirašinėjo deklaraciją su tuo pirmu asmeniu, kur įvyko avarija. Nebuvo laiko, po antros avarijos tam laiko nebuvo juo labiau. Nuo to laiko, kai L. J. paskambino ir pasakė, kad įvyko eismo įvykis, iki kol jis (S. Ž.) atvažiavo, praėjo gal 30 min., tikrai ne 5 ir ne 10 min. Nuo to momento, kai jis sustojo ir įvyko įvykis, atrodo, jis gal net spėjo parūkyti. Įvyko greitai, po 5-15 min. Pirmoje juostoje važiavo ir didelės mašinos, iš jų ratų tiško purvas. Kol stovėjo, eismas vyko. Ar „Saab“ trukdė pravažiavimui nežino, jis pats pravažiavo ir ne per žalią juostą, pravažiavimas vyko. Nepamena, ar po antro smūgio „Saab“ dar kontaktavo su „Toyota“, tarp „Saab“ ir „Toyota“ jis dar galėjo praeiti, tai reiškia, jog jos nebuvo susiglaudusios priekiais. Plane pagal automobilių stovėjimą, sakytų, kad „Toyota“ turėtų būti labiau į žalią juostą, o „Saab“ gal ir taip buvo.
Nukentėjusysis J. S. apklausiamas teisme parodė, kad kaip minėjo L. J., tokios sąlygos ir buvo. Matomumas buvo mažas, sniegas. Važiuodamas jis stengėsi išvengti kitos avarijos, nes pirmoje juostoje važiavę tralai ant jo stūmė sniegą, todėl jis turėjo persirikiuoti į antrą eismo juostą. Važiavo iš Klaipėdos pusės, visą laiką pirma eismo juosta, 80 km/h greičiu ir šiek tiek daugiau. Kadangi važiavo paskui „fūras“, kurios jam purškė sniegą, turėjo jas privažiuoti ir aplenkti. Važiuodamas tiesiai pastebėjo šviesas, negalėjo įvertinti, kas tai buvo. Likus kažkur 300 metrų pastebėjo, bet tai nėra tikslūs duomenys. Bandė grįžti į pirmą juostą, bet nebebuvo galimybių grįžti, nes lygiagrečiau važiavo „fūros“, kurias jis lenkė. Jis pradėjo stabdyti, mašina pradėjo slysti, slydo tiesiai ir nelėtėjo, ledas neleido kontaktuoti padangoms su asfaltu. Bandė pataikyti į vidurį tarp mašinų, bet avarijos išvengti nepavyko. Jo automobilis su „Saab“, atrodo, kontaktavo kairiąja puse. Jis stengėsi atsitrenkti ne į vairuotojo pusę, bet nepavyko, nes didžioji mašinos dalis stovėjo ant važiuojamosios dalies, o kita dalis buvo ant žaliosios juostos. Bandė tiesiai netaranuoti. Kiek prisimena, kairė pusė buvo labiau sutrenkta nei dešinė, kokiu būdu, sunku pasakyti. Gali būti, kad atsitrenkė šiek tiek kampu ir jį „užnešė“. „Toyotos“ jis nekliudė. Važiuodamas jokio avarinio ženklo nematė, pamatė tik šviesas. Mano, jog būtų pamatęs ženklą ir reagavęs anksčiau. Kai pamatė šviesas, jo greitis buvo iki 90 km/h iki susidūrimo. Iki smūgio į „Saab“ nepajuto jokio kito smūgio. Provėžos buvo antroje juostoje, bet gal dar iki pirmo įvykio, po apačia lengvas ledas, buvo keli milimetrai sniego, daugiau jautėsi, kad buvo aplediję. Mano, kad jo važiavimo greitis buvo saugus, tokį greitį pasirinko, kad netrukdytų kitiems dalyviams. Stabdymo režimu važiavo kelias sekundes. Gali būti, jog ikiteisminio tyrimo metu sakė 90-100 km/h. Paminėjo tą greitį, kai bandė apvažiuoti. Nežino, kodėl ikiteisminio tyrimo apklausos metu neminėjo „fūros“, gal irgi stresavo. Po įvykio sakė, kad jis kaltas ir gailisi todėl, kad buvo pripažinęs patį faktą, kad įvažiavo. Jam nebuvo įteiktas pranešimas apie įtarimą. Įvažiavo į automobilį, nes jis stovėjo kelio dalyje, sudarė kliūtį važiuoti, jam atsirado staigi kliūtis. Priekyje matė šviesas, tačiau negali įvertinti, ar ten buvo avariniai, ar šviesos. Jam kilo tokia asociacija, kad ten vyksta kelio darbai, šviesos buvo kaip geltonos, tokios, kokios būna kelio darbuose. Suprato, kad tai ne priešpriešais važiuojantis automobilis. Nematė išstatyto avarinio ženklo, nežino, ar galėjo jį pamatyti. Lenkė, nes buvo tokios sąlygos, kad priešais važiuojančios mašinos jam purškė sniegą.
Liudytojas T. R. apklausiamas teisme parodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) tyrėjas. L. J. ir J. S. jam šiek tiek žinomi, galimai 2013 m. gruodžio mėnesį įvyko įvykis, kuriame dalyvavo jie ir dar vienas pilietis. Buvo gautas pranešimas, kad automagistralėje įvyko eismo įvykis, yra atsitrenkę trys automobiliai, sužeistas žmogus. Tuo metu jis dirbo su V. P. Pastebėjo tris atsitrenkusius automobilius Vilniaus kryptimi. Atrodo, buvo „Audi“, „Toyota“ ir „Saab“. Du automobiliai jau buvo įvažiavę į žaliąją juostą. Tuo metu oro sąlygos buvo prastos, snigo, pustė, buvo tamsu. Bandant aiškintis, kas įvyko, asmenys aiškino, kad nėra sužeistojo. Tuomet jis kolegą su liemene paliko prie automobilių, o pats nuvyko pas nukentėjusįjį į užeigą, atrodo, ten susipažino su L. J., kuriam kraujavo nosis, perdavė jį medikams, ir pats grįžo į įvykio vietą. Paaiškėjo, kad pirmas vairuotojas nesuvaldė automobilio ir įvažiavo į skiriamąją juostą, po kiek laiko į jį atsitrenkė L. J. automobilis. Jiems pildant deklaraciją, į juos trenkėsi trečias automobilis. L. J. jis perdavė medikams. Pastarasis degalinėje aiškino, kad bepildant dokumentus į jį trenkėsi, tuo metu jis sėdėjo keleivio pusėje. Susisiekus su priėmimo skyriuje paaiškėjo, kad yra stipriau sužalotas asmuo, buvo pradedama ruošti medžiaga ikiteisminiam tyrimui. V. P. braižė, jis (T. R.) fotografavo, abu matavo. Po kiek laiko nukentėjusysis grįžo į įvykio vietą ir su pirmuoju automobiliu ir buvo užpildyta deklaracija. Deklaraciją pildė patys vairuotojai, nepamena, kuris iš vairuotojų, gali būti, kad „Toyota“ vairuotojas. Ką matė, tą fotografavo ir pažymėjo. Stipriai pustė, sniego sluoksnis didžiulis, jų matomumas net įjungus švyturėlius buvo blogas, vos ir į juos neatsitrenkė kitas automobilis. Paskui pravažiavo valymo mašinos, skiriamojoje juostoje sniego buvo gal iki kelių. Buvo tamsus paros metas, pūga, kelio elementai irgi apipustyti, nesuteikė blizgesio, iš priekio važiavo automobiliai, buvo gal 30 metrų matomumas, reikėjo važiuoti gal 40 km/h greičiu. Antra juosta buvo visiškai nepravažiuojama. Nepamena, ar tuo metu, kai jie atvažiavo, mirksėjo automobiliai. Jeigu jis įvykio vietoje neužrašė, kad buvo avarinis ženklas, vadinasi, kad jis nebuvo matomas. Nepamena, ar kas nors iš eismo dalyvių ką nors minėjo apie avarinį ženklą. Pamena, kad patruliuodami gavo pranešimą, jog įvyko techninis eismo įvykis, vairuotojai nesutaria, o praėjus dar kokioms 15-20 minučių po pirmo pranešimo, tiksliai laiko nepamena, gautas kitas pranešimas apie antrą eismo įvykį. Ženklinimo linijos nesimatė, ženklai buvo apipustyti. „Audi“ vairuotojas aiškino, kad jis važiavo antra juosta ir nespėjo stabdyti, atsitrenkė, nes važiuojamojoje dalyje buvo išsikišęs automobilis. Apžiūros protokolą pildė jis (T. R.). Parašė, kad kelio dangos tipas – apsnigtas betonas, gal dėl to, kad buvo apsnigta, todėl nežinojo, o šiaip ten asfaltas buvo matyt, mano, kad kažkur yra ir betoninių vietų. Važiuojamosios dalies plotį nustatė taip, kaip nustatė ir pažymėjo vyr. patrulis. Manė, jog paėmė menančias linijas nukrapščius sniegą. Jis (T. R.) pradėjo matuoti, neatsimena, ar nuo linijos ar asfalto krašto. Šalikelė turi būti pamatuota atskirai. Susidūrimo vieta buvo apipustyta, žymių nesimatė, nebuvo akivaizdžiai matyti žymių pradžios. Negali pasakyti, kur susidūrimo vieta.
Liudytojas V. P. apklausiamas teisme parodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) vyr. patrulis. Neatsimena, ar jam matyti salėje esantys asmenys. 2013 m. gruodžio 6 d., apie 17.30 val., dirbo su T. R. Buvo gautas pranešimas dėl techninio eismo įvykio. Nuvažiavus į įvykio vietą pamatė tris automobilius – „Audi“, „Saab“ ir „Toyota“. Buvo labai nepalankios oro sąlygos, pūga, buvo matyti gal 10-20 metrų. Trys automobiliai buvo kairėje pusėje, žaliojoje juostoje. Suformino įvykį. Neatsimena, kokie žmonės buvo įvykio vietoje. Nustatinėjo susidūrimo vietą, jis braižė schemą. Nustatė, kur buvo automobiliai, buvo išmatuota. „Saab“ atsitrenkė į „Toyota“, o vėliau atsitrenkė „Audi“. Nepamena, kiek žmonių buvo įvykio vietoje. Neatsimena, ar buvo įjungti avariniai žibintai, patiems reikėjo saugotis nuo atvažiuojančių mašinų. Nepamena, ar įvykio vietoje buvo avarinis ženklas. Buvo sunku matyti, buvo pūga. Tuo metu valė sniegą, todėl jei ženklas ten buvo, jį galėjo užvalyti. Jis pasiliko įvykio vietoje, o kolega važiavo pas nukentėjusįjį. Nepamena, ar vėliau nukentėjusysis atvažiavo. Neatsimena, kada pradėjo valyti sniegą. Nepamena, ar eismo dalyviai minėjo apie avarinį ženklą. Nepamena, kuris vairavo automobilį. Nepamena, kokiu greičiu jie atvažiavo, kiek įmanoma greičiau, Įvykio vietos planą braižė jis. Važiuojamosios dalies plotį nustatė pamatavę, kai nuvalė, viskas buvo matyti. Neatsimena, nuo kurios vietos matavo. Nepamena, ar toje vietoje, kur įvyko avarija, yra kelkraštis. Kelkraštis nepavaizduotas, nes buvo sniegas. Stulpelių nebuvo matyti, nes buvo storas sniego sluoksnis. Kelkraščio neieškojo. Nepamena, ar buvo stabdymo, slydimo žymės, jeigu schemoje nurodyta, vadinasi buvo. Kaip buvo, taip ir nubraižyta. Slydimo žymes matė už linijos. Iki pranešimo apie trijų automobilių susidūrimą buvo pranešimas apie dviejų automobilių susidūrimą. Žino, kad buvo pranešimas apie techninį eismo įvykį, neatsimena, ar pakartotinai pranešė, tą dieną buvo daug įvykių.
Ekspertas Valentinas Mitunevičius apklausiamas teisme paaiškino, kad šioje byloje jis pateikė specialisto išvadą. Devintame puslapyje pavaizduotos tikėtinos automobilių padėtys: mėlyna spalva pavaizduotas automobilis „Audi“, žalia – automobilis „Saab“, automobilis „Toyota“ stovėjo skiriamojoje juostoje ir „Audi“ jo nekliudė. Galima atkurti, kad maždaug šioje vietoje įvyko susidūrimas. Apskaičiavo, koks greitis buvo prieš atsitrenkiant, vertinant, kad „Audi“ vairuotojas prieš susidūrimą judėjo išvažiavęs iš važiuojamosios kelio dalies, tikėtinas „Audi“ greitis prieš pėdsako pradžią yra 44-69 km/h. Devintame puslapyje pažymėtas ketvirtas pėdsakas, nuo ten pradėjo stabdyti. Pagal protingą vairavimo taktiką turėjo stabdyti anksčiau. Nėra duomenų, kokiu greičiu važiavo iki pėdsako, yra tik vairuotojo parodymai. Techniniu požiūriu toks greitis atitiktų. Skaičiuojamas minimalus greitis iš tų pėdsakų yra mažesnis, dėl to nurodytas greitis tikėtinas. A. S. veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su įvykio kilimu, jeigu jis ten nestovėtų, nebūtų ir „Audi“ automobilio atsitrenkimo. Jo nuomone, „Saab“ nesudarė neišvengiamos kliūties. „Audi“ stovėjo priekiu ir kairiu šonu prieš artėjantį automobilį, šoninis kairys posūkio žibintas iki tol nebuvo pažeistas, taigi tikėtina, kad buvo matoma avarinė signalizacija. „Audi“ vairuotojas paaiškinime irgi nurodo, kad iki 300 metrų matė mirksinčias šviesas, bet laiku nereagavo. Jo (eksperto) nuomone, „Audi“ nebuvo sudaryta neišvengiama kliūtis. Automobilio „Saab“ priekinis kairys kampas už kraštinės linijos, o galinis išlenda į važiuojamąją dalį, tokią padėtį buvo galima nustatyti apytiksliai sprendžiant iš nuotraukose matomų „Audi“ pėdsakų, iš „Audi“ ir „Saab“ sugadinimų. Maždaug tokiose padėtyse vyko susidūrimas, taigi tikėtina, kad galinė „Saab“ dalis iki susidūrimo iki vieno metro buvo išsikišusi. Kontaktas įvyko už važiuojamosios dalies ribų. Tuo metu 54km/h greitis buvo saugus, nes važiuojant tamsoje ar nepakankamo matomumo sąlygomis, reikia važioti tokiu greičiu, kad būtų galima sustabdyti per matomą atstumą. Vadinasi, jeigu matoma 50 metrų, tai reikia pasirinkti tokį greitį, kad per tuos 50 metrų galima būtų sustabdyti. Tamsumoje matomumas galėjo būti daugiausia 100 metrų, taigi toks stabdymo atstumas būtų važiuojant 54 km/h greičiu. Sukibimo koeficientas 1,5, o jei kelias apledėjęs, tai sukibimo koeficiento reikšmės yra nuo 0,5 – 3 m/s². Kadangi sniegas buvo suvažinėtas, kelias apledėjęs, mano, jog koeficientas 1,5 atspindi buvusias sąlygas. Jeigu būtų vien suvažinėtas sniegas, koeficientas būtų dar didesnis. Mano, jog be užsakovo pateiktos medžiagos savarankiškai pats jokios medžiagos nerinko, nebent pats bandė surasti kokias nors technines ypatybes. Pagrindinė autoįvykio priežastis yra „Audi“ vairuotojo veiksmai, nes jis važiavo nepasirinkęs saugaus greičio tokiomis sąlygomis. Nors kliūtis vairuotojui buvo sudaryta, bet tik todėl, kad jis išvažiavo į skiriamąją juostą ir ja judėdamas atsitrenkė. Jeigu būtų važiavęs pirma ar antra juosta, to nebūtų įvykę, taigi nebuvo sudaryta neišvengiama kliūtis.
Ekspertas Virginijus Pačebutas apklausiamas teisme paaiškino, kad baudžiamojoje byloje teikė specialisto išvadas. Pirmoji išvada buvo tada, kai buvo gauta ikiteisminio tyrimo medžiaga. Buvo analizuojamos aplinkybės, fiksuojamos apžiūros protokole ir schemoje, taip pat vaizdas, matomas nuotraukose. Keliose nuotraukose matomi judėjimo judesiai. 56 akte iliustracijoje matoma kelkraštį žyminti ištisinė linija ir pėdsakų išsidėstymas. Įvertinant, koks buvo susidūrimo kontaktas tarp „Saab“ ir „Audi“, visi tie dalykai rodė, kad „Saab“ buvo sustojęs dalinai antroje juostoje, dalinai už jos ribų. Žiūrint į pėdsakus nuotraukose ir schemoje, akivaizdu, kad jie nebuvo tiksliai išmatuoti, toks matavimas neleidžia tiksliai nusakyti automobilių padėties jų susidūrimo momentu. „Saab“ galutinė dalis buvo antrojoje juostoje. Tiksliai negali pasakyti, kiek buvo išsikišusi, tokia padėtis, kaip nurodė prieš tai apklaustas specialistas (V. Mitunevičius), yra galima. Automobilis „Audi“ priekine dalimi trenkėsi į „Saab“ priekinę kairiojo šono dalį. Gali būti, kad kontaktas vyko už kairiosios kraštinės, tačiau gali taip ir nebūti, tai gali pasakyti tik pėdsakai įvykio vietoje. „Audi“ pėdsakas rodo jo padėtį, kur buvo smūgis. Jeigu būtų tikslus žymėjimas, išmatavimas, galima būtų tiksliai pastatyti ant pėdsakų. Ikiteisminio tyrimo metu pėdsakai buvo tik kažkiek pamatuoti, pagal ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančią schemą (t. 1, b. l. 21) buvo daryta išvada, bet tai nėra tokia schema, kur galima būtų statyti automobilį ant pėdsakų ir atstatyti jo padėtį. Išvada, kad avarinio nebuvo išstatyta, padaryta todėl, kad buvo apžiūrėta pareigūnų ir nebuvo nurodyta. Yra reikalavimas statyti ženklą ne mažesniu kaip 50 metrų atstumu. Jeigu vairuotojas pakliūva į situaciją, kai slidu, gali žinoti ir suprasti, kokiame atstume jam kilo problemos. Ženklą reikėtų statyti įvertinus savo patyrimą ir statyti tokiame atstume, kuris būtų ne mažesnis kaip 50 metrų. Ženklą gali reikėti pastatyti ir toliau, kad kiti, pastebėję kelio ženklą, galėtų išvengti situacijos. Ženklą reikia pastatyti taip, kad to ženklo matomumo ir už jo esančios erdvės pakaktų važiuojančiam leistinu greičiu sustabdyti. Įvykio vieta yra pravažiavus viaduką ar kelio įrenginį. Jeigu visi paslydo ir tai buvo įtakoje, akivaizdu, kad tiltas ar viadukas apledėjęs, todėl ženklą reikėjo statyti dar prieš visą tą ruožą, jeigu skirtinga kelio danga ir skiriasi jos slidumas. Bet kuris iš eismo dalyvių turėjo paženklinti vietą, bet pačią problemą važiuojamąja dalimi kėlė automobilis, išsikišęs į antrąją juostą. Jeigu laikyti, kad aptikti pėdsakai yra sustabdymo, tai sukibimo koeficientas nuo 0,15 (apledėjusi, suplukta kelio danga) iki 0,42 (šlapias asfaltas su patežusiu ledu). Iš nuotraukų matyti, kad kažkuri kelio dalis buvo valoma, matyti ir asfaltuota danga, ar ji apledėjusi, ar šlapia, nustatyti iš nuotraukų negalima. Kolega apskaičiavo 54 km/h saugų greitį. Jeigu kliūtis bus paženklinta, ją bus galima pamatyti iš toliau, nei tai, ką kelyje apšviečia žibintai, o jeigu kitas objektas tamsus, jį bus galima pamatyti tik likus trečdaliui kelio, kurį apšviečia žibintai. Šioje situacijoje eismo dalyviai nesuvaldė automobilių ne todėl, kad nematė kelio, o dėl kelio dangos būklės. „Audi“ vairuotojui esant dalinai užtvertai antrajai eismo juostai, buvo reikalingas greičio mažinimas stabdant. Techniniu požiūriu esant slidžiai kelio dangai jis nepraktikuoja tikslaus greičio skaičiavimo, pareigūnai turėtų atlikti bandomus važiavimus ir stabdymus. Jeigu šiuo atveju būtų atlikti bandymai ir būtų pasakyti trys skirtingi atstumai, kur sustojo bandydami, būtų galima naudoti vienintelį koeficientą. Darant eksperimentus, visiško lėtėjimo sutapimo nebūna, gali būti artimos reikšmės. Jeigu būtų atlikti matavimai, būtų žinomas, koks dangos slidumas, galima būtų tiksliau apskaičiuoti. Šioje byloje tikslaus greičio išvesti nebuvo galima, naudojo koeficientą, kuris galėtų apimti visas galimas sąlygas, kurias jis mato žvelgdamas į nuotraukas (nuo apledėjusios dangos ir sniego iki to, kur asfaltas buvo žiemą šlapias), todėl viršutinė reikšmė šiek tiek mažesnė nei būtų stabdymas ant šlapio asfalto. Priimant skaičiavime vairuotojo reakcijos laiką, kaip kliūčiai, kuri yra nepaženklinta, 1,4 sekundės, tai yra padidinta reakcija, kuri praktikos požiūriu būtų ta akimirka, per kurią kažką galima būtų suvokti ir suprasti daugiau. Toks reakcijos laikas buvo priimtas todėl, kad buvo laikyta, kad kliūtis nepaženklinta, nes automobilis stovi šonu, jo matymas ir pastebėjimas yra apsunkintas. Kai susipažino su medžiaga, iš parodymų buvo matyti, kad visiems vairuotojams atrodė, jog pirma juosta buvo netinkama važiavimui dėl sąlygų, atrodo, dėl to visi taip ir važiavo. Parodymuose buvo minima, kad J. S. pastebėjo kažkokius kelio darbus, todėl jis skaičiavo su padidintu reakcijos laiku, nes kažką pastebėjus yra papildoma akimirka apdoroti informaciją. Dėl to jis paėmė reakcijos laiką ne 0,8 sek., o 1,4 sek. Mano, kad leistinas greitis yra 110 km/h, nes tai numatyta įstatyme. Tokiomis oro sąlygomis vairuotojas yra įpareigotas pasirinkti saugų greitį ir atsižvelgti į kelio sąlygas, dangą, krovinį, automobilį ir pasirinkti tokį greitį, kad galėtų sustabdyti iki numatomos kliūties. Ne jo kompetencija spęsti, ar J. S. buvo numatoma kliūtis. Jeigu stovi avarinis kelio ženklas, tai reiškia, jog kiti vairuotojai jau įspėti, kad priekyje bus kažkas ne taip ir reikia ruoštis. Kiek L. J. automobilis buvo užtvėręs kelią, tiksliai negali pasakyti, apžiūroje nėra iki galo užfiksuotas išsidėstymas. Medžiagoje yra nurodytas bendras važiuojamosios dalies plotis, nurodyta, kiek yra nuo antrosios juostos kairiojo krašto iki tarp juostų stovinčio atitvaro. Informacijos apie kelkraščio ir linijų išsidėstymą nėra. Pamačius kliūtį priekyje, jeigu iš tiesų buvo slidu, priimtiniausia būtų stabdyti automobilį, kadangi jeigu yra naktis, sninga, pusto, tam, kad persirikiuoti, reikia įsitikinti, ar pirmoje juostoje kas nors nevažiuoja. Apsidairymui bus sugaišta daugiau laiko, nei sustabdymui. Pirmas įvykis buvo, kai „Saab“ ir „Toyota“ susidūrė, tada susidūrė „Audi“ su „Saab“. Kad visas vaizdas būtų aiškus, jis vadovavosi deklaracija. Jam nebuvo žinoma, kad deklaracija buvo nupiešta ne įvykio vietoje. Ne jo kompetencija spręsti, dėl kieno kaltės įvyko pirmas susidūrimas. Pirmas vairuotojas, kuris nesuvaldė automobilio, tikriausiai nepasirinko saugaus greičio toms kelio sąlygoms ar atliko netinkamus veiksmus, dėl ko automobilis atsidūrė už kelio dalies. Mano, jog turėjo pastatyti ženklą. Mano, jog tos pačios priežastys lėmė ir tai, kad L. J. atsitrenkė į A. S. J. S. irgi turėjo pastatyti avarinį ženklą. Įvertinus kitų eismo įvykių dalyvių parodymus apie išstatytą ženklą, buvo surašyta antroji išvada. Jeigu kelio ženklas buvo pastatytas, o vieta buvo valoma kelininkų, tai įvykio vietoje kelio ženklas negalėjo išlikti (jeigu būtų pravažiavusi kelio valymo mašina). Reikia išstatyti ženklą, kad vairuotojas galėtų sustabdyti, ženklo nepastatymas tinkamu atstumu, mano, yra netinkamas paženklinimas, kuris kelią grėsmę kitiems eismo dalyviams ir sudaro kliūtį, kas ir sukėlė situaciją. Visi eismo dalyviai turi spindinčias eismo liemenes, taigi ženklą galima pastatyti toliau einant pakraščiu. Kad ženklas nebuvo pastatytas, sprendžia iš to, kad jis nerastas įvykio vietoje ir nesimato nuotraukose. Nežino, ar pareigūnai nepastebėjo, ar netinkamai apžiūrėjo. Pirmosios išvados 8 punkte yra sąlyginė dalis, ten yra praleidęs kablelį. Dėl „Audi“ vairuotojo veiksmų yra sąlyginė dalis. O antrojoje išvadoje yra kitaip dėl to, kad klausimas buvo užduotas tik dėl pagrindinės sąlygos, todėl nesikartojo antrojoje, bet galioja išvada, kad jeigu „Audi“ netinkamai ir ne laiku stabdė, jo veiksmai yra priežastiniame ryšyje.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos atstovas Renatas Ivanauskas nurodė, jog palaiko nutarime išdėstytą poziciją.
Iš teismo posėdyje pagarsintų liudytojo A. S. parodymų, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo Nr. 93-1-00566-13, metu, matyti, kad 2013 m. gruodžio 6 d., apie 16.40 val., jis automobiliu „Toyota Avensis“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausančiu jo tėvui R. S., važiavo automagistrale Vilnius – Kaunas – Klaipėda, Kauno kryptimi. Tą dieną matomumas buvo blogas, kelio danga (asfaltas) buvo slidi. Vairuojant minėtą automobilį ir važiuojant 80 km/h greičiu, slidžiame kelyje jis nesuvaldė vairuojamo automobilio ir staiga nuvažiavo į skiriamąją juostą. Eismo įvykio metu jis nesusižalojo, jokių kelio atitvarų ar ko kito nesugadino. Maždaug po kokių 20 minučių į jo automobilį atsitrenkė kitas automobilis „Saab 9-3“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kaip vėliau sužinojo, vairuojamas L. J., gyvenančio (duomenys neskelbtini). Eismo įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai, tačiau nei jis, nei L. J. sužaloti nebuvo. Po įvykusio autoįvykio jis paėmė avarinį ženklą ir jį pastatė maždaug už 50 metrų nuo autoįvykio vietos. Toliau statyti ženklo nebuvo prasmės, nes buvo nesaugu dėl savo paties gyvybės. Sutarus dėl autoįvykio L. J. paskambino į policiją ir iš jos gavus informaciją nusprendė pildyti eismo įvykio deklaraciją. Jis (A. S.) tuo metu sėdėjo savo automobilyje, ir kadangi jis neturėjo deklaracijos, L. J. nuėjo į savo automobilį „Saab 9-3“, kuris tuo metu stovėjo antroje eismo juostoje, užblokavęs juostą, vairuotojo puse į Klaipėdos pusę. Tuo metu, kai L. J. savo automobilyje ieškojo deklaracijos ir buvo atsisėdęs į keleivio vietą, į L. J. automobilį trenkėsi automobilis „Audi Q7“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Po to eismo įvykio buvo sužalotas L. J., jam buvo sužalota nosis ir sakė, kad labai skauda. Kur dar skauda L. J., jis nesakė. Sužalojimus L. J. patyrė po to, kai į jo automobilį trenkėsi „Audi Q7“, prieš tai jis sužalotas nebuvo. Eismo įvykio deklaraciją jis su L. J. užpildė policijos automobilyje, po to, kai jį atvežė greitosios medicinos pagalbos automobilis. Pildant eismo įvykio deklaraciją L. J. sakė, kad jam buvo sulaužyta nosis, o ar buvo padaryta daugiau kokių sužalojimų, jis neatsimena. Jokių pretenzijų automobilio „Audi Q7“ vairuotojui neturi, nes jis jo vairuojamo automobilio nesugadino, nes, kaip minėjo, jo vairuojamą automobilį sugadino į jį atsitrenkęs L. J.. Jis (A. S.) sužalotas nebuvo. Autoįvykio metu patirtą žalą draudimo bendrovė jam atlygino. Dėl įvykusio eismo įvykio daugiau jokios naudingos informacijos suteikti negali (ikiteisminio tyrimo Nr. 93-1-00566-13 medžiaga, t. 1, b. l. 86-87).
Iš 2013 m. gruodžio 6 d. kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad eismo įvykio vietos apžiūra pradėta 17.20 val. ir baigta 18.00 val. Buvo apžiūrėta eismo įvykio vieta automagistralėje Vilnius – Kaunas – Klaipėda, 182/229 km., Šilalės raj., Bytaučių k. ribose. Apžiūros metu buvo tamsu, snigo, apžiūrint naudotas dirbtinis automobilio apšvietimas. Kelio dangos tipas – apsnigtas betonas. Kelio dangos būklė – apsnigta, suvažinėta. Važiuojamosios dalies plotis 7 m, važiuojamoji dalis paženklinta linijomis, skiriančiomis eismo juostas. Grafos, kuriose nurodomas kelkraščių plotis ir eismo įvykio vietoje galiojantys kelio ženklai – neužpildytos. Nėra duomenų apie eismo juostų pločius. Grafoje apie transporto priemonių išsidėstymą kelio eismo įvykio vietoje bei kelio atžvilgiu, nurodyta, jog automobilis „Saab“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) stovi priekiu į skiriamąją eismo juostą galinė kairės pusės ašis nuo kelio, gretimo šonu stovi 6,60 m. automobilis „Audi Q7“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) stovi nuo automobilio „Saab“ galinė ašis. Tarp galinių ašių 1,20 m. atstumas, o priekinės automobilių dalys susiglaudusios viena prie kitos. „Saab“ automobilis „Audi Q7“ automobiliui į šonines keleivio dureles. Automobilis „Toyota“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nuo automobilio „Audi Q7“ stovi galinėmis ašimis 6,15 m. atstumu. Priekiu stovi į Klaipėdos pusę priekinė ašis iki vairuojamos dalies pradžios 2 m. atstumu galinė 2,10 m. atstumu. Skiriamosios juostos plotis 9 m. Grafoje, kurioje aprašomi padangų pėdsakai, nurodoma, jog nuo automobilio „Audi Q7“ galinės ašies link kilometrinio 35 m. atstumu matosi sniege slydimo žymės. Stabdymo žymių nerasta. Aprašant transporto priemonių išorinius sugadinimus nurodyta, jog apgadinti „Audi Q7“ priekinė šoninė keleivio pusė, SAAB automobilio priekinė šoninė dalis. Nurodoma, kad apžiūros metu fotografuota (ikiteisminio tyrimo Nr. 93-1-00566-13 medžiaga, t. 1, b. l. 16-17).
2013 m. gruodžio 6 d. autoavarijos vietos plane yra pažymėtos dvi lygiagrečios lanko formos automobilio „Audi Q7“ slydimo žymės, nusitęsiančios kryptimi nuo Klaipėdos link Vilniaus 35 m. ilgyje iki automobilio „Audi Q7“ kairiojo šono. Dešiniosios slydimo žymės pradžia yra 6,70 m. atstumu nuo pirmosios eismo juostos dešiniojo krašto, o kairiosios – 8,50 m. atstumu nuo skiriamojoje eismo juostoje esančio atitvaro. Tarp kairiojo važiuojamosios dalies krašto ir atitvaro yra 9,0 m. atstumas. Šių duomenų pagrindu, slydimo žymių pradžioje tarpas tarp jų yra 0,8 m. (ikiteisminio tyrimo Nr. 93-1-00566-13 medžiaga, t. 1, b. l. 21).
Iš 2013 m. gruodžio 6 d. transporto priemonės techninio apžiūros akto matyti, kad apžiūrėjus pilkos spalvos automobilį „Saab 9-3“, Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyti techniniai defektai: priekinis bamperis, priekinės kairės pusės durys, priekinis dešinės pusės sparnas, priekinis kairės pusės sparnas, variklio dangtis, priekinis dešinės pusės žibintas, priekinis kairės pusės žibintas, priekinis kairės pusės posūkio žibintas, radiatoriaus grotelės (ikiteisminio tyrimo Nr. 93-1-00566-13 medžiaga, t. 1, b. l. 22).
Iš 2013 m. gruodžio 6 d. transporto priemonės techninės apžiūros akto matyti, jog apžiūrėjus mėlynos spalvos automobilį „Audi Q7“, Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyti techniniai defektai: priekinis bamperis, priekinės kairės pusės durys, priekinės dešinės pusės durys, užpakalinės dešinės pusės durys, priekinis dešinės pusės sparnas, priekinis kairės pusės sparnas, variklio dangtis, priekinis kairės pusės žibintas, priekinis kairės pusės posūkio žibintas, radiatoriaus grotelės (ikiteisminio tyrimo Nr. 93-1-00566-13 medžiaga, t. 1, b. l. 23).
2014 m. gegužės 28 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus specialisto Virginijaus Pačebuto išvadoje nurodyta, kad:
“1. Po susidūrimo su automobiliu „Toyota Avensis“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), automobilis „Saab 9-3” (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kelyje liko stovėti įstrižai, priekiu ir kairiuoju šonu link galinčių šia važiuojamąją dalimi atvažiuoti transporto priemonių, dalinai užtverdamas antrąją eismo juostą. Taip stovint automobilio „Saab 9-3” galiniai signalinių šviesų žibintai buvo nukreipti ne link galinčių šia važiuojamąją dalimi priarėti transporto priemonių, todėl, net esant įjungtai avarinei šviesos signalizacijai, į važiuojamąją dalį labiausiai išsikišantis „Saab 9-3” galinis kairysis kampas kitiems eismo dalyviams nebuvo matomas buvusiose meteorologinėse sąlygose. Be to, eismo įvykio metu buvusiose meteorologinėse sąlygose, net ir veikiant avarinei šviesos signalizacijai, tikėtina, kad pati transporto priemonė kitiems eismo dalyviams galėjo būti matoma tik mažesniu nei 100 m atstumu. Eismo įvykio vietoje perspėjant kitus eismo dalyvius nebuvo pastatytas avarinio sustojimo ženklas (tirti pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kad ženklas aptiktas eismo įvykio vietoje). Toks automobilio „Saab 9-3” stovėjimas automagistralėje kėlė grėsmę kitiems eismo dalyviams ir sudarė kliūtį kitų transporto priemonių eismui. Prieš pat susidūrimą su automobiliu „Saab 9-3” automobiliu „Audi Q7” (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo važiuojama antrąja eismo juosta kairiaisiais ratais, tikėtina, nedideliu atstumu įvažiavus į kairįjį kelkraštį, tikėtina, kad prieš pat susidūrimą automobilis „Audi Q7” judėjo savo išilginės ašies ar artima tokiai kryptimi. Automobilis „Audi Q7” su automobiliu „Saab 9-3” susidūrė ties skiriamojoje automagistralės juostoje stovinčiu automobiliu „Toyota Avensis”, kelio išilgine kryptimi automobiliui „Audi Q7” esant ties jo ratais paliktų pėdsakų išsišakojimo vieta. Susidūrimo metu automobilis „Audi Q7” priekinės dalies kairiąja puse atsitrenkė į įstrižai kelio stovėjusio automobilio „Saab 9-3” priekinį kairįjį kampą. Susidūrimo smūgio jėgos nuo susidūrimo vietos automobilį „Saab 9-3” nubloškė kelio išilgine ar artima tokiai kryptimi, tikėtina, pastarajam nedideliu kampu pasisukant laikrodžio rodyklių judėjimo kryptimi. Susidūrimo su automobiliu „Saab 9-3” metu veikusios jėgos automobilio „Audi Q7” judėjimo krypties ženkliau nepakeitė, tik suko apie vertikalią ašį prieš laikrodžio rodyklių judėjimo kryptį, todėl slysdamas po susidūrimo iki sustojimo jis pasisuko apie 90° kampu. Prieš pat sustojimą automobilis „Saab 9-3” priekinio buferio skersinio balkio kairiuoju galu kontaktavo su automobilio „Audi Q7” dešiniojo šono priekinėmis durelėmis. Jeigu eismo įvykio vietoje esančius slydimo pėdsakus paliko ekstremaliai stabdomas automobilis „Audi Q7”, jeigu kelio ruožas horizontalus, tai prieš pat stabdymą „Audi Q7” važiavo didesniu nei 36,8 km/h greičiu, kadangi dalis automobilio „Audi Q7” kinetinės energijos buvo prarasta susidūrimo metu susidarant transporto priemonių sugadinimams bei nubloškiant automobilį „Saab 9-3” nuo susidūrimo vietos, tačiau, priklausomai nuo kelio dangos slidumo (tirti pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kurių pagrindu galima būtų tai įvertinti), greitis galėjo būti didesnis nei 62,2 km/h.
Techniniu požiūriu automobilio „Audi Q7“ vairuotojas J. S. privalėjo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, važiavimo greitį privalėjo pasirinkti atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, kelio būklę, meteorologines sąlygas, privalėjo važiuoti neviršydamas leistino 110 km/h greičio, esant blogam matomumui privalėjo sulėtinti greitį, privalėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir nesudarytų kliūčių jų eismui, pastebėjęs važiuojamojoje dalyje kliūtį, privalėjo stabdyti vairuojamą transporto priemonę; po susidūrimo su automobiliu „Saab 9-3“ privalėjo įjungti vairuoto automobilio avarinę šviesos signalizaciją bei, kadangi skersai kelio stovinčiame automobilyje „Audi Q7“ jo signaliniai žibintai kitiems eismo dalyviams, tikėtina, matomi nepakankamai, kadangi dėl meteorologinių sąlygų, tikėtina, pati transporto priemonė („Audi Q7“) kitiems eismo dalyviams galėjo būti matoma tik mažesniu nei 100 m. atstumu, nuo automobilio „Audi Q7“ atstumu, kuriuo kiti eismo dalyviai įvykio vietoje buvusiose kelio sąlygose galėtų savalaikiai sureaguoti į kliūtį ir esant reikalui galėtų saugiai sustabdyti vairuojamas transporto priemones neprivažiuojant kliūties (ne arčiau kaip 50 m atstumu), privalėjo pastatyti avarinio sustojimo ženklą.Techniniu požiūriu automobilio „Saab 9-3“ vairuotojas L. J. privalėjo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, važiavimo greitį privalėjo pasirinkti atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, kelio būklę, meteorologines sąlygas, privalėjo važiuoti neviršydamas leistino 110 km/h greičio, esant blogam matomumui privalėjo sulėtinti greitį, privalėjo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir nesudarytų kliūčių jų eismui, tai yra privalėjo važiuoti taip, kad jo vairuojamas automobilis neprarastų judėjimo stabilumo ir jis neatsitrenktų į automagistralėje neleistinoje vietoje stovintį automobilį „Toyota Avensis“; po susidūrimo su automobiliu „Toyota Avensis“ automobiliui „Saab 9-3“ sustojus dalinai automagistralės antrojoje eismo juostoje keliant grėsmę kitų eismo dalyvių saugumui ir sudarant kliūtį transporto priemonių eismui, L. J. privalėjo įjungti vairuoto automobilio avarinę šviesos signalizaciją bei, kadangi įstrižai kelio stovinčiame automobilyje „Saab 9-3“, esant įjungtai avarinei šviesos signalizacijai, į važiuojamąją dalį labiausiai išsikišančioje galinės dalies kairėje pusėje esantis signalinis šviesos žibintas kitiems eismo dalyviams buvo nematomas, kadangi dėl meteorologinių sąlygų, tikėtina, pati transporto priemonė („Saab 9-3“) kitiems eismo dalyviams galėjo būti matoma tik mažesniu nei 100 m atstumu, nuo automobilio „Saab 9-3“ atstumu, kuriuo kiti eismo dalyviai įvykio vietoje buvusiose kelio sąlygose galėtų savalaikiai sureaguoti į kliūtį ir esant reikalui galėtų saugiai sustabdyti vairuojamas transporto priemones neprivažiuojant kliūties (ne arčiau kaip 50 m atstumu), privalėjo pastatyti avarinio sustojimo ženklą bei, sutarus su automobilio „Toyota Avensis“ vairuotoju pildyti eismo įvykio deklaraciją, kuo skubiau pašalinti transporto priemones nuo kelio.Prieš pat susidūrimą su automobiliu „Saab 9-3“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), automobiliu „Audi Q7“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo važiuojama antrąja eismo juosta kairiaisiais ratais, tikėtina, nedideliu atstumu įvažiavus į kairįjį kelkraštį. Kelio išilgine kryptimi automobilis „Audi Q7“ su automobiliu „Saab 9-3“ susidūrė ties skiriamojoje automagistralės juostoje stovinčiu automobiliu „Toyota Avensis“, kelio išilgine kryptimi automobiliui „Audi Q7“ esant ties jo ratais paliktų pėdsakų išsišakojimo vieta. Prieš pat susidūrimą su automobiliu „Audi Q7“ automobilis „Saab 9-3“ ties šia vieta kelyje stovėjo įstrižai, priekiu ir kairiuoju šonu link artėjančio automobilio „Audi Q7“, kairėje važiuojamosios dalies pusėje dalinai užtverdamas antrąją eismo juostą.Jeigu eismo įvykio vietoje esančius slydimo pėdsakus paliko ekstremaliai stabdomas automobilis „Audi Q7“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), jeigu eismo įvykio vietoje kelio ruožas horizontalus, tai prieš pat stabdymą „Audi Q7“ važiavo didesniu nei 36,8 km/h greičiu, kadangi dalis automobilio „Audi Q7“ kinetinės energijos buvo prarasta susidūrimo metu susidarant transporto priemonių sugadinimams bei nubloškiant automobilį „Saab 9-3“ nuo susidūrimo vietos, tačiau, priklausomai nuo kelio dangos slidumo (tirti pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kurių pagrindu galima būtų tai įvertinti), greitis galėjo būti didesnis nei 62,2 km/h.Prieš pat susidūrimą su automobiliu „Audi Q7“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini), automobilis „Saab 9-3“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kelyje stovėjo įstrižai, priekiu ir kairiuoju šonu link artėjančio automobilio „Audi Q7“, kairėje važiuojamosios dalies pusėje, ties vieta, kurioje yra automobilio „Audi Q7“ slydimo pėdsakų išsišakojimas, dalinai užtverdamas antrąją eismo juostą.Eismo įvykio metu automobilis „Audi Q7“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priekinės dalies kairiąja puse atsitrenkė į įstrižai jo judėjimo krypties, dalinai priekiu ir kairiuoju šonu į pastarąjį automobilį stovėjusio automobilio „Saab 9-3“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priekinį kairįjį kampą. Judant po susidūrimo, prieš pat sustojant transporto priemonėms, joms esant padėtyse, kurios artimoms fiksuotoms po eismo įvykio, automobilio „Saab 9-3“ priekinio buferio skersinio balkio kairysis galas kontaktavo su automobilio „Audi Q7“ dešiniojo šono priekinėmis durelėmis.Techniniu požiūriu tiesioginiame priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu bei pagrindine sąlyga šio eismo įvykio kilimui buvo automobilio „Saab 9-3“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuotojo L. J. veiksmai, - nesuvaldęs vairuojamo automobilio ir susidūręs su automobiliu „Toyota Avensis“, po susidūrimo automobiliui „Saab 9-3“ sustojus dalinai užtveriant automagistralės važiuojamąją dalį, medžiagoje esančių parodymų pagrindu turint pakankamai laiko pastatant avarinį ženklą paženklinti nepaženklino įvykio vietos, sukėlė grėsmę eismo saugumui ir sudarė kliūtį į automobilį „Saab 9-3“ atsitrenkusio automobilio „Audi Q7“ judėjimui.
Jeigu prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje automobilio „Audi Q7” (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuotojas J. S. važiuodamas 90 km/h greičiu turėjo objektyvią galimybę didesniu nei 255 m atstumu, o važiuodamas 100 km/h greičiu - didesniu nei 310 m atstumu pastebėti kliūtį jo automobilio judėjimui sudariusį automobilį „Saab 9-3” (atstumai, kuriems esant vairuotojas turėjo techninę galimybę sustabdyti automobilį „Audi Q7” neprivažiuojant automobilio „Saab 9-3”), tai vairuotojo J. S. veiksmai, - savalaikiai nestabdė vairuojamą automobilį ir atsitrenkė į automobilį „Saab 9-3”, - buvo priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu. Nurodyti atstumai, kuriais vairuotojui J. S. pastebėjus kliūtį jis turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su automobiliu „Saab 9-3”, tikėtina, gali būti ir mažesni, tačiau nustatyti konkrečių dydžių negalima, kadangi tirti pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kurių pagrindu galima būtų įvertinti kelio dangos slidumą įvykio vietoje jo metu” (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 93-1-00566-13, t. 1, b. l. 99-113).
2015 m. liepos 30 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus specialisto Virginijaus Pačebuto išvadoje nurodoma, jog “tikėtina, kad techniniu požiūriu tiesioginiame priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu bei pagrindine sąlyga šio eismo įvykio kilimui buvo automobilio „Saab 9-3” (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuotojo L. J. veiksmai, - nesuvaldęs vairuojamo automobilio ir susidūręs su automobiliu „T. A.”, po susidūrimo automobiliui „Saab 9-3” sustojus dalinai užtveriant automagistralės važiuojamąją dalį, tikėtina, tinkamai nepaženklino įvykio vietos, sukėlė grėsmę eismo saugumui ir sudarė kliūtį į automobilį „Saab 9-3” atsitrenkusio automobilio „Audi Q7” judėjimui. Tirti pateiktoje medžiagoje nesant duomenų apie atstumą, kuriuo prieš pat eismo įvykį buvusiose kelio ir eismo sąlygose automobilio „Audi Q7” (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuotojas J. S. turėjo objektyvią galimybę pastebėti užduotyje atlikti objektų tyrimą nurodytą avarinio sustojimo ženklą, negalima techniniu požiūriu spręsti, ar avarinio sustojimo ženklas buvo pastatytas tinkamai ir užtikrino eismo saugumą kelio ruože eismo įvykio vietoje bei vienareikšmiškai spręsti apie specialisto išvadoje Nr. 11K-56(14) atsakant į 8-tą klausimą išvados antrojoje pastraipoje techniniu požiūriu nurodytą automobilio „Audi Q7” (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuotojo J. S. veiksmų priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Galima tvirtinti tik tai, kad jeigu eismo įvykio vietoje avarinio sustojimo ženklas, kaip nurodyta užduotyje atlikti tyrimą, buvo pastatytas 30 m., 40 m. ar 50 m. atstumu, tai techniniu požiūriu tuo buvo neįvykdytas reikalavimas, kad avarinio sustojimo ženklas turi būti pastatytas didesniu nei 50 m atstumu” (ikiteisminio tyrimo Nr. 93-1-00566-13 medžiaga, t. 1, b. l. 118-123).
2015 m. vasario 24 d. UAM “Impulsana” specialisto dr. V. Mitunevičiaus išvadoje MV 2015-4 nurodoma, kad automobilio “Audi Q7” (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuotojo J. S. pasirinktas važiavimo greitis 90-100 km/h, ženkliai viršijo saugų duotomis kelio sąlygomis greitį (54 km/h). 2013 m. gruodžio 6 d. eismo įvykio, susidūrus automobiliams “Audi Q7” (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), ir “Saab 9-3” (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pagrindine priežastimi buvo automobilio “Audi Q7” (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vairuotojo J. S. techniniu požiūriu nepriimtini veiksmai – važiavo jo nurodytu 90-100 km/h greičiu, ženkliai viršijant saugų buvusiomis eismo sąlygomis greitį (54 km/h), dėl to nesuvaldė vairuojamo automobilio ir išvažiavo į skiriamąją juostą, kur stovėjo automobiliai Saab ir Toyota; neteko techninės galimybės sustabdyti vairuojamą automobilį iki stovėjusio Saab ir su juo susidūrė (b. l. 30-42).
Iš 2014 m. rugpjūčio 18 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą matyti, jog šiuo nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 93-1-00566-13 dėl eismo įvykio pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį J. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atžvilgiu, nesant jo veiksmuose nusikalstamos veikos požymių (b. l. 16-17).
Iš eismo įvykio deklaracijos matyti tarp L. J. ir A. S. transporto priemonių kilusio eismo įvykio aplinkybės, taip pat nubraižyta eismo įvykio vietos schema (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 93-1-00566-13, t. 1, b. l. 149).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies, skundžiamas nutarimas naikintinas ir administracinio teisės pažeidimo byla pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį L. J. nutrauktina ATPK 250 straipsnio 1 punktas).
Administraciniam teisės pažeidimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi šie keturi objektyvūs ir subjektyvūs požymiai: a) objektas; b) objektyvioji pusė; c) subjektas; d) subjektyvioji pusė. Jeigu bent vieno iš pirmiau nurodytų elementų nėra, nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties kaip visumos. Taigi tokiu atveju nėra faktinio administracinės atsakomybės pagrindo, todėl vadovaujantis ATPK 250 straipsnio 1 punktu, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta.
ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už KET pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 11 punkte nustatyta, jog įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas, laikytinas eismo įvykiu. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį būtina nustatyti pavojingą veiką – konkretų KET pažeidimą (pažeidimus), padarinius (eismo įvykį ir kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą)) bei priežastinį ryšį tarp pavojingos veikos ir kilusių padarinių. Kai eismo įvykyje dalyvauja dvi transporto priemonės, būtina nustatyti, ar jie abu padarė KET pažeidimus, jei taip, tai kurio iš jų padaryti KET pažeidimai buvo tiesioginė eismo įvykio priežastis.
Nagrinėjamu atveju Institucija, pripažindama L. J. kaltu pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, nustatė, kad jis 2013 m. gruodžio 6 d., 17.25 val., Šilalės r. sav., kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda, dešinėje pusėje, 229 kilometre, vairuodamas automobilį „Saab 9-3“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pakliuvęs į eismo įvykį, t. y. atsitrenkęs į automobilį „Toyota Avensis“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), ir sustojęs įstrižai antroje kelio eismo juostoje, pažeisdamas KET (nuo 2013 m. sausio 19 d. galiojanti teisės akto redakcija) 9, 98, 231.1, 231.2 punktų reikalavimus, nesiėmė atitinkamų įvykio vietos apsaugos priemonių, nepasirūpino, kad jo automobilis nekeltų grėsmės eismo saugumui ir tuo metu esančiomis meteorologinėmis sąlygomis būtų pastebimas kitiems eismo dalyviams, neįvykdė reikalavimo avarinio sustojimo ženklą pastatyti didesniu nei 50 m atstumu ir dėl to į jo automobilį atsitrenkė kitas automobilis „Audi Q7“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas su tokiomis Institucijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis sutinka tik iš dalies. Pirmiausia pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nekyla ginčo dėl to, kad L. J. 2013 m. gruodžio 6 d., 17.25 val., Šilalės r. sav., kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda, dešinėje pusėje, 229 kilometre, vairuodamas automobilį „Saab 9-3“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pakliuvęs į eismo įvykį, t. y. atsitrenkęs į automobilį „T. A.“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sustojo įstrižai iš dalies antroje kelio eismo juostoje ir netrukus į jo automobilį atsitrenkė J. S. vairuojamas automobilis „Audi Q7“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Apie tokias aplinkybes išvadą leidžia daryti tiek administracinio teisės pažeidimo byloje, tiek susijusioje baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, t. y. tiesiogiai eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių vairuotojų L. J., J. S. parodymai, taip pat liudytojų S. Ž., A. S., V. P., T. R. parodymai, 2013 m. gruodžio 6 d. kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolas, 2013 m. gruodžio 6 d. autoavarijos vietos planas, 2013 m. gruodžio 6 d. abiejų transporto priemonių techninės apžiūros aktai. Pirmiau nurodyti įrodymai nedviprasmiškai patvirtina, kad kilo ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padariniai, t. y. kilo eismo įvykis, kuriame dalyvavo L. J. ir J. S. transporto priemonės ir šios transporto priemonės eismo įvykio metu gana stipriai buvo apgadintos.
Vis tik teismas neturi teisinio pagrindo išvadai, kad šis eismo įvykis, o kartu ir transporto priemonių apgadinimai tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kokiais nors L. J. padarytais KET pažeidimais. Nagrinėjamoje byloje pripažįstant L. J. kaltu padarius ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, jam buvo inkriminuoti KET (nuo 2013 m. sausio 19 d. galiojanti teisės akto redakcija) 9, 98, 231.1, 231.2 punktų pažeidimai, kurie, pasak Institucijos, buvo tiesioginė eismo įvykio priežastis. Pažymėtina, kad KET 9 punkte nustatytos bendrosios eismo dalyvių pareigos, kurios neturi esminės reikšmės kvalifikuojant veiką, todėl dėl šio pažeidimo teismas išsamiau nepasisakys. Tuo tarpu L. J. neva padaryti KET 98, 231.1 ir 231.2 punktuose nustatytų reikalavimų pažeidimai, kurie skundžiamame nutarime įvardinti kaip esminiai tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais, todėl būtent jų nustatymas reikšmingas sprendžiant dėl L. J. atsakomybės pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį. Įvykio metu galiojusių KET 231.1. ir 231.2. punktuose buvo nustatyta, kad įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo nedelsdamas sustoti, nesukeldamas papildomo pavojaus eismui, ir pažymėti eismo įvykio vietą šių taisyklių 97.2 ir 98 punktuose nustatyta tvarka; pagal galimybes imtis visų reikiamų priemonių saugiam eismui užtikrinti eismo įvykio vietoje, o tais atvejais, kai į eismo įvykio vietą kviečiama policija, neleisti (kiek tai nekelia pavojaus eismui), kad pasikeistų eismo įvykio aplinkybės, taip pat saugoti eismo įvykio pėdsakus. KET 98 punkte buvo nustatyta, kad tuo atveju, jeigu avarinės šviesos signalizacijos nėra arba ji sugedusi, taip pat jeigu priverstinai sustojama ten, kur sustojusią transporto priemonę kiti eismo dalyviai pamatytų likus iki jos mažiau kaip 100 m, motorinės transporto priemonės (išskyrus mopedą, motociklą be priekabos), traktoriaus, savaeigės mašinos vairuotojas privalo pastatyti avarinio sustojimo ženklą: gyvenvietėse – ne arčiau kaip 25 m atstumu, o ne gyvenvietėse – ne arčiau kaip 50 m atstumu nuo sustojusios transporto priemonės. Susipažinus su administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, taip pat su susijusia ikiteisminio tyrimo medžiaga baudžiamojoje byloje matyti, kad Institucijos nutarime padarytą išvadą apie tai, kad L. J. neva padarė KET 98, 231.1. ir 231.2. nuostatų pažeidimus, papuolęs į pirmąjį eismo įvykį nesiėmė atitinkamų įvykio vietos apsaugos priemonių, nepasirūpino, kad jo automobilis nekeltų grėsmės eismo saugumui ir tuo metu esančiomis meteorologinėmis sąlygomis būtų pastebimas kitiems eismo dalyviams, neįvykdė reikalavimo avarinio sustojimo ženklą pastatyti didesniu nei 50 m atstumu, iš esmės lėmė faktas, kad įvykio vietoje nerastas avarinis sustojimo ženklas, kad jo nematė atvykę pareigūnai V. P. ir T. R., taip pat remiantis specialisto V. Pačebuto išvada bei teismų priimtais sprendimais (nutartimis) J. S. baudžiamojoje byloje. Vis tik toks aplinkybių vertinimas, teismo manymu, yra paviršutiniškas, neparemtas byloje esančių įrodymų visumos analize, nesusiejus jų bei tarpusavyje nepalyginus, kartu pažeidžiant ATPK 257 straipsnio reikalavimus.
Pirmiausia pažymėtina, kad vien tas faktas, jog byloje esančiomis Šilalės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. ir Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartimis atmesti L. J. skundai, J. S. baudžiamojoje byloje dėl prokuroro sprendimo, kuriuo pastarajam nutrauktas ikiteisminis tyrimas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, savaime negali būti pagrindu spręsti, kad L. J. veikoje yra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje požymiai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo sprendžiamas ne L. J., o J. S. atsakomybės klausimas, be to, procesas vyko ikiteisminio tyrimo stadijoje, teismo posėdžiuose įrodymai tiesiogiai tiriami nebuvo, nebuvo ir dalies įrodymų, kurie yra administracinio teisės pažeidimo byloje. Antra, teismas pažymi, kad byloje nėra aiškių ir neginčijamų įrodymų, kurie leistų nedviprasmiškai spręsti, kad eismo įvykis, kuriame dalyvavo J. S. ir L. J. transporto priemonės, įvyko dėl to, kad L. J. tinkamai nepaženklino anksčiau kilusio eismo įvykio, kuriame dalyvavo jis pats bei A. S., vietos. Apklausiamas teismo posėdžio metu L. J. parodė, jog 2013 m. gruodžio 6 dieną, po darbo važiavo apie 80 km/h greičiu į Vilnių. Eismo sąlygos buvo sudėtingos, snigo, buvo sutemę. Ties 82 kilometru, ties posūkiu į Šilalę automobilį pradėjo nešti į kairę pusę, į „žaliąją“ juostą. Dešinėje važiavo sniego valytuvai. Jis pradėjo iš lėto rikiuotis, pamatė, kad artėja stulpeliai, spaudė stabdžius ir pastebėjo „Toyota“ už kokių 20 metrų bei atsitrenkė į ją ir jo mašina apsisuko. Įjungė avarinį, išlipo iš mašinos, „Toyota“ vairuotojas irgi išlipo, pasakė, kad nenukentėjo. L. J. automobiliui sparnas užblokavo ratą, nes su „Toyota“ susitrenkė „lanžeronais“ ir skarda užblokavo ratą. Automobilis faktiškai negalėjo važiuoti. Jis paskambino kolegai S. Ž. ir pasakė, kad papuolė į avariją. Pastarasis atvažiavo, sustojo už jo. Tada jis (L. J.) skambino policijai, tuo metu S. Ž. jau buvo vietoje (antro įvykio dar nebuvo), o A. S. nuėjo statyti avarinio ženklo. S. Ž. skambino tralui (techninei pagalbai), o jis pats tuo metu apžiūrinėjo automobilius, laukė policijos. Paskui policija skambino ir sakė, kad negali atvykti, sakė patiems pildyti deklaraciją. Nors pirmoji L. J. apklausa atlikta ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. gruodžio 6 d. buvo paviršutiniška, joje jis apklaustas apie įvykio aplinkybes tik bendrais bruožais (baudžiamosios bylos 1 T., b. l. 33), tačiau apklausiamas 2014 m. sausio 17 d. jis taip pat parodė, kad po pirmojo eismo įvykio A. S. nuėjo pastatyti avarinio sustojimo ženklą kokių 30-40 metrų atstumu, tikslesnių metrų nurodyti negali, be to, buvo įjungta jo automobilio avarinė šviesos signalizacija (baudžiamosios bylos 1 T., b. l. 35). Tikrinant L. J. parodymų patikimumą teismo posėdyje buvo perskaityti A. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kadangi teismo posėdyje jo apklausti nepavyko gavus duomenų, jog jis deklaravęs išvykimą gyventi į užsienį. Šis liudytojas apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2014 m. sausio 8 d., t. y. anksčiau nei L. J. parodė, kad po pirmojo eismo įvykio, kuriame dalyvavo jis ir L. J., po šio įvykio jis pats 50 metrų atstumu nuo eismo įvykio vietos pastatė avarinį sustojimo ženklą (baudžiamosios bylos 1 T., b. l. 86-87). Esant tokiems tiesiogiai pirmajame eismo įvykyje dalyvavusių asmenų parodymams, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad avarinio sustojimo ženklas nebuvo pastatytas. Nesant įrodymų, paneigiančių šių asmenų parodymus, nėra pagrindo spęsti, kad avarinio sustojimo ženklas pastatytas netinkamu atstumu nuo eismo įvykio vietos. Teismo vertinimu, tokių aplinkybių nepaneigia ir tas faktas, kad pats J. S. bei po antro eismo įvykio atvykę policijos pareigūnai V. P. ir T. R. įvykio vietoje nematė avarinio sustojimo ženklo. Teismas pažymi, kad J. S. parodymai nelaikytini visiškai patikimais, kadangi jis iš esmės yra suinteresuotas bylos baigtimi, tuo tarpu liudytojai V. P. ir T. R. apklausiami teisme negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti avarinio sustojimo ženklo buvimo įvykio vietoje. Štai liudytojas V. P. apklausiamas teisme parodė, kad nepamena, ar įvykio vietoje buvo avarinis ženklas. Buvo sunku matyti, buvo pūga. Tuo metu valė sniegą, todėl jei ženklas ten buvo, jį galėjo užvalyti. Jis pasiliko įvykio vietoje, o kolega važiavo pas nukentėjusįjį. Neatsimena, kada pradėjo valyti sniegą. Nepamena, ar eismo dalyviai minėjo apie avarinį ženklą. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas parodė, kad galėjo avarinis ženklas ir būti kur pastatytas, bet paprasčiausiai galėjo būti kur tai nublokštas ir sumaišytas su sniegu (baudžiamosios bylos 1 T., b. l. 88). Apklausiamas teismo posėdyje liudytojas T. R. parodė, kad jeigu jis įvykio vietoje neužrašė, kad buvo avarinis ženklas, vadinasi, kad jis nebuvo matomas. Nepamena, ar kas nors iš eismo dalyvių ką nors minėjo apie avarinį ženklą. Ženklinimo linijos nesimatė, ženklai buvo apipustyti. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis taip pat parodė, kad nepastebėjo avarinio sustojimo ženklo įvykio vietoje, galėjo jo ir nepamatyti, nes tą vakarą lauke oro sąlygos buvo labai blogos (baudžiamosios bylos 1 T., b. l. 89). Taigi, byloje iš esmės nepaneigti L. J. parodymai, kad A. S. buvo pastatęs avarinį sustojimo ženklą. Priešingai, tokius jo parodymus patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu duoti A. S. parodymai. Esant tokiai situacijai, be to, sprendžiant pagal eismo įvykio vietos schemą, iš esmės lieka nepaneigta versija, kad J. S., važiuodamas automobiliu Audi Q7, prieš eismo įvykį kliudė šį ženklą ir jį nubloškė, dėl to jis, įvertinus oro sąlygas, nerastas dėl objektyvių priežasčių. Pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog Institucija, priimdama skundžiamą nutarimą, iš esmės rėmėsi LTEC Klaipėdos skyriaus eismo įvykio ir transporto trasologijos eksperto V. Pačebuto pateiktomis 2014 m. gegužės 28 d. ir 2015 m. liepos 30 d. specialisto išvadomis, tiksliau tomis jų dalimis, kuriose, be kita ko, konstatuota ir tai, kad:
- “Techniniu požiūriu tiesioginiame priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu bei pagrindine sąlyga šio eismo įvykio kilimui buvo automobilio „Saab 9-3“ (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuotojo L. J. veiksmai, - nesuvaldęs vairuojamo automobilio ir susidūręs su automobiliu „Toyota Avensis“, po susidūrimo automobiliui „Saab 9-3“ sustojus dalinai užtveriant automagistralės važiuojamąją dalį, medžiagoje esančių parodymų pagrindu turint pakankamai laiko pastatant avarinį ženklą paženklinti nepaženklino įvykio vietos, sukėlė grėsmę eismo saugumui ir sudarė kliūtį į automobilį „Saab 9-3“ atsitrenkusio automobilio „Audi Q7“ judėjimui” (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 93-1-00566-13, t. 1, b. l. 99-113);
- „tikėtina, kad techniniu požiūriu tiesioginiame priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu bei pagrindine sąlyga šio eismo įvykio kilimui buvo automobilio „Saab 9-3” (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuotojo L. J. veiksmai, - nesuvaldęs vairuojamo automobilio ir susidūręs su automobiliu „T. A.”, po susidūrimo automobiliui „Saab 9-3” sustojus dalinai užtveriant automagistralės važiuojamąją dalį, tikėtina, tinkamai nepaženklino įvykio vietos, sukėlė grėsmę eismo saugumui ir sudarė kliūtį į automobilį „Saab 9-3” atsitrenkusio automobilio „Audi Q7” judėjimui. Tirti pateiktoje medžiagoje nesant duomenų apie atstumą, kuriuo prieš pat eismo įvykį buvusiose kelio ir eismo sąlygose automobilio „Audi Q7”(Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuotojas J. S. turėjo objektyvią galimybę pastebėti užduotyje atlikti objektų tyrimą nurodytą avarinio sustojimo ženklą, negalima techniniu požiūriu spręsti, ar avarinio sustojimo ženklas buvo pastatytas tinkamai ir užtikrino eismo saugumą kelio ruože eismo įvykio vietoje bei vienareikšmiškai spręsti apie specialisto išvadoje Nr. 11K-56(14) atsakant į 8-tą klausimą išvados antrojoje pastraipoje techniniu požiūriu nurodytą automobilio „Audi Q7” (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuotojo J. S. veiksmų priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Galima tvirtinti tik tai, kad jeigu eismo įvykio vietoje avarinio sustojimo ženklas, kaip nurodyta užduotyje atlikti tyrimą, buvo pastatytas 30 m., 40 m. ar 50 m. atstumu, tai techniniu požiūriu tuo buvo neįvykdytas reikalavimas, kad avarinio sustojimo ženklas turi būti pastatytas didesniu nei 50 m atstumu” (ikiteisminio tyrimo Nr. 93-1-00566-13 medžiaga, t. 1, b. l. 118-123).
Teismas pažymi, kad pateikdamas pirmiau nurodytas specialisto išvadas, ekspertas V. Pačebutas iš dalies peržengė savo kompetencijos ribas, nurodydamas, kad techniniu požiūriu pagrindinė eismo įvykio priežastis buvo tai, kad L. J. neišstatė avarinio sustojimo ženklo, ar jį išstatė netinkamai. Pažymėtina, kad faktinės aplinkybės, susijusios su ženklo išstatymu ar neišstatymu nustatymas, taip pat priežastinio ryšio tarp šios faktinės aplinkybės (tokio KET pažeidimo) ir kilusių padarinių nustatymas yra teisės, o ne techninis klausimas, todėl yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teismas sutinka, kad ta aplinkybė, jog L. J. automobilis iš dalies užtvėrė antrąją eismo juostą, techniniu požiūriu galėjo būti viena iš eismo įvykio priežasčių. Visgi spręstina, kad teisiniu požiūriu tiesioginiu priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu jokie L. J. veiksmai nesusiję, juo labiau, jog byloje nepaneigta versija, kad avarinio sustojimo ženklas visgi buvo pastatytas. Šiame kontekste pažymėtina, kad byloje buvo pateikta ir 2015 m. vasario 24 d. UAB “Impulsana” specialisto dr. V. Mitunevičiaus išvada MV 2015-4, kurioje nurodoma, kad automobilio “Audi Q7” (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuotojo J. S. pasirinktas važiavimo greitis 90-100 km/h, ženkliai viršijo saugų duotomis kelio sąlygomis greitį (54 km/h). 2013 m. gruodžio 6 d. eismo įvykio, susidūrus automobiliams “Audi Q7” (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), ir “Saab 9-3” (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), pagrindine priežastimi buvo automobilio “Audi Q7” (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuotojo J. S. techniniu požiūriu nepriimtini veiksmai – važiavo jo nurodytu 90-100 km/h greičiu, ženkliai viršijant saugų buvusiomis eismo sąlygomis greitį (54 km/h), dėl to nesuvaldė vairuojamo automobilio ir išvažiavo į skiriamąją juostą, kur stovėjo automobiliai Saab ir Toyota; neteko techninės galimybės sustabdyti vairuojamą automobilį iki stovėjusio Saab ir su juo susidūrė (b. l. 30-42). Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pastarojoje specialisto išvadoje pateikta kompiuterio programa sumodeliuota visų eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių išsidėstymo schema prieš antrąjį eismo įvykį ir po jo (b. l. 38). Teismo posėdyje specialistas V. Mitunevičius parodė, kad, jo nuomone, automobiliui „Audi Q7“ automobilis „Saab“ nesudarė neišvengiamos kliūties. Automobilio „Saab“ priekinis kairys kampas už kraštinės linijos, o galinis išlenda į važiuojamąją dalį, tokią padėtį buvo galima nustatyti apytiksliai sprendžiant iš nuotraukose matomų „Audi“ pėdsakų, iš „Audi“ ir „Saab“ sugadinimų, taip pat fakto, kad automobilis „Toyota“, su kuriuo buvo prieš tai susidūręs „Saab“, liko savo vietoje. Maždaug tokiose padėtyse vyko susidūrimas, taigi tikėtina, kad galinė „Saab“ dalis iki susidūrimo iki vieno metro buvo išsikišusi į važiuojamąją kelio dalį. Kontaktas įvyko už važiuojamosios dalies ribų. Ekspertas V. Pačebutas taip pat parodė, kad tiksliai negali pasakyti, kiek buvo išsikišęs į važiuojamąją kelio dalį automobilio „Saab“ galas, tačiau patvirtino, kad tokia padėtis, kaip nurodė prieš tai apklaustas specialistas (V. Mitunevičius), yra galima. Automobilis „Audi“ priekine dalimi trenkėsi į „Saab“ priekinę kairiojo šono dalį. Gali būti, kad kontaktas vyko už kairiosios kraštinės, tačiau gali taip ir nebūti, tai gali pasakyti tik pėdsakai įvykio vietoje. „Audi“ pėdsakas rodo jo padėtį, kur buvo smūgis. Pirmiau paminėtas abiejų specialistų išvadas sugretinus su eismo įvykio vietos schema matyti, kad išties pasitvirtina V. Mitunevičiaus išvados dalis apie tai, kad automobilių susidūrimas įvyko už važiuojamosios eismo dalies ribų, t. y. skiriamojoje (taip vadinamoje „žaliojoje“) juostoje (ikiteisminio tyrimo medžiagos T. 1, b. l. 21). Ši aplinkybė nustatytina ir atsižvelgiant į tai, kad iš esmės visi proceso dalyviai, taip pat ir J. S., parodė, kad pirmajame eismo įvykyje dalyvavęs A. S. automobilis „Toyota“ antrojo eismo įvykio metu nebuvo kliudytas ir išliko savo vietoje, taigi, jo padėtis schemoje iki šoninės važiuojamosios dalies juostos yra nurodyta 2 m, atitinkamai įtikinama V. Mitunevičiaus išvada, kad automobilis „Saab“ stovėjęs įstrižai, į važiuojamąją dalį buvo išsikišęs apie vieną metrą. Šią aplinkybę įvertinus kartu su pirmiau nurodytoje eismo įvykio vietos schemoje nurodytu visos važiuojamosios kelio dalies pločiu – 7 m – matyti, kad viena eismo juosta siekia 3,5 m. Taigi automobiliui „Audi Q7“ buvo likę nuo 2 iki 2,5 metrų pločio tarpas prasilenkti su stovinčiais automobiliais, jeigu jis būtų nestabdęs ir neišvažiavęs į „žaliąją“ juostą. Kartu teismas pažymi, kad modeliuodamas situaciją ekspertas V. Pačebutas nepagrįstai rėmėsi eismo įvykio vietos schema, kuri užfiksuota eismo įvykio deklaracijoje (ikiteisminio tyrimo medžiagos 1 T., b. l. 149), susijusioje su pirmuoju eismo įvykiu, kuriame dalyvavo automobiliai „Toyota“ ir „Saab“. Pažymėtina, kad ši schema, pasak L. J., užpildyta jau po to, kai įvyko antrasis eismo įvykis ir L. J. buvo išvežtas į degalinę ir vėl sugrįžo į eismo įvykio vietą, kur užpildė deklaraciją ir pasirašė schemą, tačiau ją braižė ne jis. Tokias aplinkybes patvirtino ir liudytojas T. R., kuris parodė, kad išties schema buvo pasirašyta jau vėliau grįžus į eismo įvykio vietą, ją galimai braižė „Toyota“ vairuotojas. Taigi eismo įvykio deklaracijoje nubraižyta schema jau po to, kai automobilis „Saab“ buvo priverstinai nublokštas iš pradinės jo vietos. Be to, pažymėtina, kad eismo įvykio deklaracijoje nubraižyta schema neatitinka kitų įrodymų. Atkreiptinas dėmesys, kad proceso dalyviai parodė, jog antrojo eismo įvykio metu automobilis „Toyota“ nebuvo kliudytas, t. y. po antrojo įvykio iš savo vietos nepajudėjo. Taigi deklaracijoje nubraižytą schemą sugretinus su eismo įvykio vietos schema, kurią braižė V. P. (ikiteisminio tyrimo medžiagos 1 T., b. l.21) matyti, kad deklaracijoje akivaizdžiai netiksliai nubraižyta ir automobilio „Toyota“ padėtis (ikiteisminio tyrimo medžiagos 1 T., b. l. 149), atitinkamai yra pagrindas abejoti, kad ten teisingai nubraižyta ir automobilio „Saab“ padėtis. Situacijos nekeičia ir tas faktas, kad L. J. minėtos deklaracijos su nubraižyta schema vėliau neginčijo, ją pasirašė, kadangi akivaizdu, jog jis kaltės pirmajame eismo įvykyje neneigė ir tuo metu jam nebuvo didelės reikšmės, kokios aplinkybės šioje schemoje užfiksuotos, juo labiau, kad L. J. negalėjo numatyti, jog ateityje šis dokumentas įgis gana didelę reikšmę antrojo eismo įvykio tyrime.
Teismo vertinimu, visos pirmiau aptartais įrodymais nustatytos faktinės aplinkybės leidžia spręsti, kad automobilis „Saab“ nepriklausomai nuo to, ar buvo pastatytas avarinio sustojimo ženklas, ar jo nebuvo, nelaikytinas neišvengiama kliūtimi automobiliui „Audi Q7“. Šiame kontekste teismas atkreipia dėmesį ir į paties J. S. parodymus apie tai, kad jis važiavo 90-100 km/h greičiu, apie 300 metrų atstumu pamatė šviesas, manė, kad vyksta kelio darbai. Bandė grįžti į pirmą juostą, bet nebebuvo galimybių grįžti, nes lygiagrečiai važiavo „fūros“, kurias jis lenkė. Jis pradėjo stabdyti, mašina pradėjo slysti, slydo tiesiai ir nelėtėjo, ledas neleido kontaktuoti padangoms su asfaltu. Pažymėtina, kad iš esmės visi apklausti proceso dalyviai bei liudytojai parodė, kad įvykio metu buvo itin blogos važiavimo sąlygos, snigo, šlapias kelias, daug sniego ant jo, provėžos. Liudytojas S. Ž. taip pat parodė, kad nepamena, ar matė pastatytą avarinį ženklą, bet L. J. buvo įjungęs avarinius žibintus, kuriuos jis pamatė didesniu atstumu, buvo matyti, kad mirksi. Be to, liudytojas policijos patrulis T. R. parodė, kad tokiomis oro sąlygomis reikėjo važiuoti apie 40 km/h greičiu. Šia aplinkybę sugretinus su V. Mitunevičiaus išvada, kurioje nurodyta, kad tokiomis oro sąlygomis saugus buvo 54 km/h greitis (b. l. 30-42), taip pat su L. J. ir A. S. parodymais apie tai, kad jie iš esmės nesant jokių kliūčių iš tiesaus kelio išvažiavo ir pateko į eismo įvykius važiuodami atitinkamai 60-70 km/h ir 80 km/h greičiu, konstatuotina, kad J. S. pasirinktas 90-100 km/h greitis buvo nesaugus, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje sprendžiamas ne J. S., o L. J. administracinės atsakomybės klausimas, teismas išsamiau dėl J. S. veiksmų nepasisako. Visgi atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ir eksperto V. Pačebuto pateiktoje 2014 m. gegužės 28 d. specialisto išvadoje, be kita ko, taip pat konstatuota, jog tuo atveju, jeigu prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje automobilio „Audi Q7” (Valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), vairuotojas J. S. važiuodamas 90 km/h greičiu turėjo objektyvią galimybę didesniu nei 255 m atstumu, o važiuodamas 100 km/h greičiu - didesniu nei 310 m atstumu pastebėti kliūtį jo automobilio judėjimui sudariusį automobilį „Saab 9-3” (atstumai, kuriems esant vairuotojas turėjo techninę galimybę sustabdyti automobilį „Audi Q7” neprivažiuojant automobilio „Saab 9-3”), tai vairuotojo J. S. veiksmai, - savalaikiai nestabdė vairuojamą automobilį ir atsitrenkė į automobilį „Saab 9-3”, - buvo priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu. Nurodyti atstumai, kuriais vairuotojui J. S. pastebėjus kliūtį jis turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su automobiliu „Saab 9-3”, tikėtina, gali būti ir mažesni, tačiau nustatyti konkrečių dydžių negalima, kadangi tirti pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kurių pagrindu galima būtų įvertinti kelio dangos slidumą įvykio vietoje jo metu” (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 93-1-00566-13, t. 1, b. l. 99-113). Be to, pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog svarbus priežastinio ryšio nustatymo etapas kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo bylose yra būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymo esmė – nustatyti, kurio eismo dalyvio padarytas kelių eismo taisyklių pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Ji nustatoma modeliuojant situaciją taip, kad paeiliui eliminuojamas vieno iš eismo dalyvių padarytas taisyklių pažeidimas, paliekant kito dalyvio KET pažeidimą ir sprendžiant, ar tokiu atveju kiltų eismo įvykis su atsiradusiais padariniais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127/2010, 2K-578/2011, 2K-228-303/2015). Nagrinėjamu atveju įvertinus J. S. bei liudytojo S. Ž. parodymus, kad L. J. automobilio avarinis šviesos signalas buvo matomas iš gana toli, t. y. apie 300 metrų atstumu, nors pačią transporto priemonę pamatyti objektyviai buvo galima iš gerokai arčiau, kad įvykio vietoje atvykęs S. Ž. taip pat įjungė avarinį šviesos signalą, o J. S. to nepaisydamas važiuodamas apie 90-100 km/h greičiu automobilį ne pristabdė, o priešingai, ėmė lenkti pirma eismo juosta važiavusius vilkikus, spręstina, jog net ir eliminavus neva padarytus L. J. pažeidimus eismo įvykis būtų kilęs. Esant tokioms aplinkybėms teismas neturi pagrindo spręsti, kad net ir konstatavus, jog L. J. padarė KET 98, 231.1. ir 231.2. punktų pažeidimus, tai jie nebuvo būtinoji eismo įvykio kilimo priežastis.
Bendrame bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad Institucijos nutarime nurodyta ir tai, jog tiesiogine eismo įvykio priežastimi buvo ir tai, kad L. J. po pirmojo eismo įvykio nesiėmė atitinkamų įvykio vietos apsaugos priemonių, nepasirūpino, kad jo automobilis nekeltų grėsmės eismo saugumui ir tuo metu esančiomis meteorologinėmis sąlygomis būtų pastebimas kitiems eismo dalyviams. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad L. J. parodė, jog tuoj po pirmojo eismo įvykio bendrojo pagalbos centro telefonu kvietė policijos pareigūnus, tačiau šie atsisakė atvykti. Tokius jo parodymus patvirtina ir teismo posėdžio metu perskaityti A. S. parodymai. Pažymėtina, kad tokį faktą patvirtino ir liudytojas T. R., kuris taip pat parodė, kad buvo du iškvietimai, t. y. į pirmąjį eismo įvykį, kuris buvo techninis ir vairuotojai nesutarė, jie nevyko, nes daug buvo įvykių, taip pat buvo iškvietimas į antrą įvykį, į kurį jie ir nuvyko. Taigi, jau po pirmo eismo įvykio L. J. ėmėsi informuoti kompetentingas institucijas apie eismo įvykį, tačiau būtent policijos pareigūnai dėl užimtumo neatvyko. Be to, L. J. parodė, kad jis paskambino kolegai S. Ž., kuris atvyko į eismo įvykio vietą dar iki antrojo eismo įvykio ir savo telefonu bandė iškviesti techninę pagalbą, kadangi L. J. automobilis nevažiavo. Iš esmės tokius pat parodymus davė ir liudytojas S. Ž., kuris taip pat parodė, kad jis skambino techninei pagalbai ir išgirdo smūgį. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad L. J. nepasirūpino, jog jo automobilis nekeltų grėsmės eismo saugumui, kadangi jis ir S. Ž. ėmėsi tokių priemonių, tačiau objektyviai jos negalėjo būti nedelsiant įgyvendintos. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tame pačiame KET 231.2. punkte taip pat nurodoma, jog tais atvejais, kai į eismo įvykio vietą kviečiama policija, eismo dalyvis privalo neleisti (kiek tai nekelia pavojaus eismui), kad pasikeistų eismo įvykio aplinkybės, taip pat saugoti eismo įvykio pėdsakus. Nagrinėjamu atveju tiek L. J., tiek A. S. ir T. R. parodė, kad ir po pirmojo eismo įvykio buvo kviečiama policija, o įvertinus faktą, jog byloje nepaneigta versija apie tai, kad A. S. pastatė avarinio sustojimo ženklą, yra pagrindas manyti, kad eismo dalyviai buvo pagrįstai įsitikinę, jog ėmėsi visų reikalingų priemonių eismo saugumui užtikrinti.
Esant pirmiau aptartiems įrodymams ir jų pagrindu nustatytoms faktinėms aplinkybėms teismas sprendžia, kad byloje nepaneigta L. J. versija, jog aktualiu metu su pirmuoju eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis A. S. neišstatė avarinio sustojimo ženklo, taip pat surinktų įrodymų analizė leidžia spręsti, kad nepriklausomai nuo to, ar avarinio sustojimo ženklas buvo išstatytas, ar jo nebuvo, tai nelaikytina tiesiogine antrojo eismo įvykio priežastimi, todėl konstatuotina, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti L. J. padarius pavojingą veiką, t. y. pažeidus KET 231.1. ir 98 punktuose nustatytus reikalavimus, kartu nėra pagrindo spręsti, kad L. J. pažeidė KET 231.2. punkto reikalavimus, t. y. nesiėmė atitinkamų įvykio vietos apsaugos priemonių, nepasirūpino, kad jo automobilis nekeltų grėsmės eismo saugumui ir tuo metu esančiomis meteorologinėmis sąlygomis būtų pastebimas kitiems eismo dalyviams. Atitinkamai nėra pagrindo ir išvadai, kad būtent pirmiau nurodytų punktų pažeidimai buvo tiesiogine eismo įvykio priežastimi.
Esant pirmiau aptartoms aplinkybėms teismas sprendžia, kad byloje surinktų įrodymų visuma leidžia spręsti, kad nėra teisinio pagrindo L. J. veiksmuose nustatyti ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo objektyvųjį požymį – pavojingą veiką (KET 98, 231.1. ir 231.2. punktų pažeidimus), atitinkamai nėra pagrindo spręsti, kad šie pažeidimai buvo tiesiogine kilusio eismo įvykio priežastimi, todėl L. J. administracinio teisės pažeidimo byla nutrauktina (ATPK 250 straipsnio 1 punktas).
Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens L. J. atstovas prašė bylą grąžinti organui (pareigūnui), įgaliotam surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą tam, kad administracinėn atsakomybėn būtų patrauktas tikrasis įvykio kaltininkas, tačiau pažymėtina, kad priimti tokį sprendimą teismas neturi teisinio pagrindo, kadangi dėl kito eismo įvykio dalyvio J. S. veiksmų priimtas galutinis procesinis sprendimas ne administracinio teisės pažeidimo, o baudžiamojoje byloje, kuri buvo pradėta įvertinus faktą, kad L. J. buvo padarytas tam tikro laipsnio sveikatos sutrikdymas.
Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2015 m. sausio 23 d. nutarimą Nr. 10N-24768384-15, kuriuo L. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą L. J. nutraukti.
Nutartis per dvidešimt dienų nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.