Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Daivos Kazlauskienės ir Stasio Lemežio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo L. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 65 straipsniu, bausmė, paskirta pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, bausmių apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 17 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, vieną arešto dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai. Subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 22 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, vieną arešto dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, ir paskirta galutinė laisvės atėmimo 1 (vieneriems) metams ir 1 (vienam) mėnesiui ir 10 (dešimčiai) dienų bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose, į bausmės laiką įskaitant laikinojo sulaikymo laiką nuo 2017 m. gruodžio 6 d. iki 2018 m. vasario 15 d., bausmę, atliktą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 17 d. teismo baudžiamąjį įsakymą, ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 22 d. teismo baudžiamuoju įsakymu įskaitytą laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme nuo 2017 m. spalio 26 d. 21.24 val. iki 2017 m. spalio 27 d. 12.44 val. (viena diena), bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2018 m. vasario 15 d., kardomosios priemonės – suėmimo terminą pratęsiant iki nuosprendžio vykdymo pradžios, rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinant.

Iš L. S. priteista 2860 Eur S. V. naudai nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmestinas.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - ir BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. BK 215 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai inicijavo ar atliko vieną ar daugiau finansinių operacijų viena ar daugiau svetimų, netikrų ar suklastotų elektroninių mokėjimo priemonių arba neteisėtai panaudodamas vieną ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, arba panaudodamas žinomai netikrus vienos ar daugiau tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, arba žinomai neteisėtą vienos ar daugiau svetimų, netikrų ar suklastotų elektroninių mokėjimo priemonių panaudojimą pripažino teisėtu. Teismų praktikoje laikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-179/2013), jog banko mokėjimo kortelė, kaip elektroninė mokėjimo priemonė, nuosavybės teise priklauso emitentui (banko kortelę išdavusiai institucijai), kuris pagal elektroninės mokėjimo priemonės naudojimosi sutartį tik jo turėtojui suteikia teisę teisėtai naudotis mokėjimo priemone, todėl kiekvienam trečiajam asmeniui banko kortelė yra svetima, o jos laikymas ir panaudojimas finansinei operacijai inicijuoti yra neteisėtas. Kaltininko tyčios turinį lemia supratimas, kad elektroninė mokėjimo priemonė yra kito asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų kasacinės nutartys Nr. 2K-197/2011, 2K-215/2012). Teismas vertina apelianto pripažinimą, jog jis suvokė, kad elektroninė mokėjimo priemonė yra kito asmens. Atkreiptinas dėmesys, kad L. S., prieš panaudodamas svetimą A. D. elektroninę mokėjimo priemonę – mokėjimo kortelę, su pastaruoju neaptarė, kad atliks finansinę operaciją ir nuo kortelės sąskaitos nuims 40 Eur. Pats apeliantas skunde nurodo, kad nuo A. D. kortelės sąskaitos nuėmė 40 Eur, kad grįžti namo su taksi automobiliu (pirmosios instancijos teismo posėdyje jis paaiškino, kad neturėjo pinigų grįžti namo ir išgrynino pinigus iš banko kortelės (t. 2, b. l. 69), nelabai pamena, kodėl vyko į (duomenys neskelbtini) išgryninti pinigų; ikiteisminio tyrimo, 2017 m. birželio 27 d. liudytojo apklausos metu, jis parodė, kad pinigus nuėmė, nes jam reikėjo grįžti namo (t. 1, b. l. 83)). Tai patvirtina, kad L. S. panaudojo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę su A. D. neaptartu tikslu ir savo, o ne A. D. poreikių tenkinimui. Atsižvelgus į išdėstytą, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad kaltinamasis, gavęs nukentėjusiojo banko mokėjimo kortelę, ja ketino naudotis pagal savo valią, o ne pagal susitarimą su nukentėjusiuoju. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje be abejonių nustatyta, kad L. S., neteisėtai panaudodamas svetimą A. D. elektroninę mokėjimo priemonę, neteisėtai atliko finansinę operaciją ir nuo kortelės sąskaitos nuėmė 40 Eur, kuriuos pasisavino, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 215 straipsnio 1 dalyje. L. S. apeliaciniame skunde teigia, kad jei būtų žinojęs, kad už tokius veiksmus gresia baudžiamoji atsakomybė, būtų neėmęs kortelės, tačiau BK 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad A. D. užmigo, o jis negalėjo kitaip grįžti namo, todėl nuo A. D. kortelės sąskaitos nuėmė 40 Eur, nėra pagrindas L. S. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi neatitinka būtinojo reikalingumo sąlygų (BK 31 straipsnis), nes iš jų nematyti, jog L. S. grėsė pavojus. Be to, apeliaciniame skunde nenurodyta, kodėl L. S. negalėjo grįžti namo pėsčiomis. Aplinkybė, kad po nusikalstamų veiksmų atlikimo apeliantas papasakojo apie veiką nukentėjusiajam, nėra teisinis pagrindas atleisti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, L. S. neigė pagrobęs Apple planšetinį kompiuterį ir grynųjų pinigų. Pirmosios instancijos teismo posėdyje L. S. paaiškino, kad A. D. pasiūlė nueiti pas draugą, kur vartojo alkoholinius gėrimus (t. 2, b. l. 69-71), Tada nuėjo miegoti. Atsikėlė, paėmė kompiuterį, telefoną, ir išėjo. Neėmė pinigų ir planšetės. Nežino, kodėl paėmė telefoną ir kompiuterį, iki įvykio S. V. nepažinojo. Nebuvo S. V. skolų. Ikiteisminio tyrimo, 2017 m. birželio įtariamojo apklausos metu, L. S. parodė, kad jam anksčiau (t. 1, b. l. 83) S. V. buvo skolingas už daiktą 900 Eur. Su A. D. nuvyko į butą pas S. V. tikslu atsiimti skolą. Vartojant alkoholinius gėrimus pasakė S. V., kad iš jo paims kompiuterį, kaip užstatą. S. V. pasakė, kad išsipirks. Jis pasiėmė kompiuterį ir telefoną. Jokio planšetinio kompiuterio neėmė ir nematė, 260 Eur taip pat nevogė. Po 4 dienų S. V. atvažiavo pas jį į butą, atvežė jam 260 Eur ir pasakė, kad jam grąžintų telefoną ir kompiuterį. Pasakė, kad daiktus grąžins, kai jam visą skolą sugrąžins. Teisėjų kolegija mano, kad L. S., taip pateikdamas įvykius, siekia švelnesnės baudžiamosios atsakomybės, siekia išvengti pareigos atlyginti visą savo veiksmais padarytą turtinę žalą. L. S. versija atmetama todėl, kad jo parodymai prieštaringi ir nenuoseklūs (ikiteisminio tyrimo metu jis teigė esą S. V. jam buvo skolingas už daiktą 900 Eur, tačiau pirmosios instancijos teismo posėdyje tai jau neigė), ją pilnai paneigia kiti byloje esantys įrodymai (nukentėjusiojo S. V., iš dalies nukentėjusiojo A. D., parodymai, kuriais abejoti kolegija neturi pagrindo). Nukentėjusysis S. V. jau 2015 m. rugpjūčio 31 d. protokole-pareiškime išsamiai nurodė iš jo pagrobtus daiktus - nurodė (1 t., b. l. 4-5), kad 2015 m. rugpjūčio 31 d. apie 6.00 val. iš buto pavogtas jam priklausantis kompiuteris „Mackbook Pro“, „Apple“ planšetinis kompiuteris ir 260 Eur. Prie pareiškimo pridėjo kompiuterio serijinio numerio kopiją (t. 1, b. l. 6). Pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas S. V. parodė, kad tą dieną (t. 2, b. l. 70) paskambino A. D. ir pastarąjį pakvietė į svečius išgerti. Atėjo su pažįstamu L. S., išgėrė. Nuėjo miegoti, o jie pasiliko kituose kambariuose. Atsikėlė, išėjo į svetainę, ir pastebėjo, kad L. S. nėra. Pasigedo apynaujo Makbook kompiuterio, Apple planšetės ir grynųjų pinigų virš 200 Eur. Pažadino A. D. ir pasakė apie tai. Tada A. D. pasigedo mobiliojo telefono. L. S. nebuvo jo pažįstamas, skolų jam neturėjo, matė pirmą ir paskutinį kartą. Ikiteisminio tyrimo, 2015 m. rugpjūčio 31 d. liudytojo apklausos metu (t. 1, b. l. 58), S. V. parodė, kad apie 5.00 val. Laimis svetainėje liko miegoti vienas, apie 6.00 minėtas vyras išėjo iš buto. Apie 8.00, vaikščiodamas po butą, pastebėjo, kad dingo „Mackbook pro“ kompiuteris, „Apple“ planšetinis kompiuteris, 260 Eur, taip pat dingo kaimyno A. D. mobilaus ryšio telefonas LG G2mini. Kompiuteriai ir pinigai gulėjo ant stalo. Ikiteisminio tyrimo, 2017 m. liudytojo papildomos apklausos metu, S. V. įvertino patirtą žalą (t. 1, b. l. 61). Teismas neturi pagrindo netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais – jie buvo duoti jau įvykio dieną, yra nuoseklūs, nukentėjusysis su nuteistuoju anksčiau pažįstamas nebuvo, todėl neturėjo jokio pagrindo melagingai apkalbėti L. S. dėl jo atžvilgiu įvykdytos vagystės masto. Jo parodymus iš dalies patvirtina nukentėjusiojo A. D. parodymai, kuriais teismas tiki.Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis A. D. parodė, kad (t. 2, b. l. 69) buvo savaitgalis, S. V. pakvietė jį pas save. Tuo metu kartu buvo L. S.. Buvo vartojamas alkoholis. Daiktų pasigedo ryte. Dingo jo telefonas LG, Mackbook, planšetė, apie kelis šimtus eurų. Ikiteisminio tyrimo, 2015 m. rugsėjo 10 d. liudytojo apklausos metu, A. D. parodė, kad (t. 1, b. l. 66) 2015 m. rugpjūčio 30 d. su L. miegojo viename bute. Ryte atsikėlęs pamatė, kad L. bute nėra ir dingo jo telefonas ir S. V. daiktai. Išdėstyti liudytojo A. D. parodymai nepaneigia nuoseklių S. V. parodymų apie dingusių daiktų pobūdį ir kiekį. Nukentėjusiojo S. V. ir iš dalies A. D., pačio apelianto paaiškinimais nustatyta, kad L. S. pagrobė nukentėjusiajam S. V. priklausantį kompiuterį „Macbook Pro“, planšetinį kompiuterį „Apple“, 260 Eur grynųjų pinigų bei nukentėjusiajam A. D. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „LG G2 mini“. Teismas vertina aplinkybę, kad pats nuteistasis prisipažino pagrobęs kompiuterį „Macbook Pro“ ir mobilaus ryšio telefoną „LG G2 mini“, kuri patvirtina, jog jis turėjo motyvą pagrobti ir kitus vertingus daiktus. Aplinkybė, kad baudžiamojoje byloje nebuvo pateikti planšetinio kompiuterio įsigijimo dokumentai, įvertinus daikto pobūdį (buitinė technika, o tarp kitų pagrobtų daiktų dominuoja buitinė technika), jo vertę (ženkliai mažesnė nei „Mackbook pro“ kompiuterio), teismui nekelia abejonių dėl planšetinio kompiuterio pagrobimo. Pagrobtų grynųjų pinigų kiekis (260 Eur) teisėjų kolegijai taip pat nekelia abejonių, nėra neįtikėtinai didelis. Be to, išdėstytų daiktų pagrobimą patvirtina nuoseklūs nukentėjusiojo S. V. parodymai, kuriais teismas tiki. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam L. S. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 41 ir 54 straipsniuose įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų iš esmės nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų stadiją, L. S. asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Nuteistasis L. S. padarė tyčinius nesunkų ir apysunkį nusikaltimus (BK 11 straipsnio 3, 4 d., 178 straipsnio 1 dalis, 215 straipsnio 1 dalis), apeliacinės instancijos teismas L. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, o jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamas veikas padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). L. S. iki nusikalstamų veikų padarymo buvo teistas 9 kartus (t. 1, b. l. 88 – 135), tame tarpe ir už vagystes, baustas už administracinius nusižengimus, tame tarpe už vagystę (t. 1, b. l. 136; t. 2, b. l. 125), po nusikalstamų veikų padarymo dirbo nuo 2017 m. vasario 20 d. iki 2017 m. kovo 6 d. (t. 1, b. l. 137; t. 2, b. l. 40), teigia, jog dirbo nelegaliai, pateikė MB „(duomenys neskelbtini)“ 2018 m. sausio 24 d. raštą (t. 2, b. l. 92), jog bus įdarbintas įmonėje. Anksčiau L. S. buvo ne kartą atidėtas bausmės vykdymas, jis buvo teistas realiomis laisvės atėmimo bausmėmis, tačiau ir po to išvadų nepadarė, nenorėjo paklusti įstatymų reikalavimams, nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė nepraėjus ir dviem mėnesiams po to, kai buvo lygtinai paleistas iš pataisos namų. Įvertinusi šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskiriant laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas paskyrė laisvės atėmimo bausmes, ženkliai mažesnes, nei BK 178 straipsnio 1 dalies ir 215 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytų bausmių vidurkiai. Atsižvelgus į bylos aplinkybes, kolegijos nuomone, nuteistajam L. S. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta. Net ir nustačius, jog jis dirbo, dėl to nuosprendžio keisti ir švelninti bausmę nėra pagrindo. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų tik tada, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, turi įvertinti nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, išsiaiškinti nusikaltimo motyvą ir tikslus, kaltininko asmenybę, įvertinti jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Ypač svarbu tokiais atvejais įvertinti kaltininko asmenybę, nes būtent tai lemia ar bus pasiekti tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai L. S. netaikė BK 75 str. ir neatidėjo jam paskirtosios bausmės vykdymo. Vienas bausmės tikslų, numatytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, yra paveikti asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Kaip matyti iš aukščiau išdėstyto, L. S. anksčiau ne kartą teistas, baustas už administracinės teisės nusižengimus, veikas, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė nepraėjus ir dviem mėnesiams po to, kai buvo lygtinai paleistas iš pataisos namų. L. S. darė nusikalstamas veikas (2016 m. gegužės 31 d., 2017 m. spalio 26 d.) ir po nusikaltimų, už kuriuos buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymo, už ką buvo nubaustas baudžiamaisiais įsakymais. Todėl, įvertinus visas bylos aplinkybes, nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. BK 63 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Šiuo atveju, po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 17 d. ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 22 d. teismo baudžiamųjų įsakymų priėmimo, buvo nustatyta, kad iki šių baudžiamųjų įsakymų priėmimo - 2015 m. rugpjūčio 25 d. ir 31 d. L. S. padarė nusikaltimus. Todėl L. S. pagrįstai į bausmės laiką įskaityta bausmė, visiškai atlikta pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 17 d. teismo baudžiamąjį įsakymą, ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 22 d. teismo baudžiamąjį įsakymą įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme. Bausmė teisingai subendrinta nepažeidžiant BK 63 straipsnio reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys, kad bausmės buvo sudėtos ne visiškai, o iš dalies, taikytas bausmių apėmimas. Nustačius, kad bausmės buvo subendrintos teisingai, akivaizdžiai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas, kadangi bendrino apelianto jau atliktą bausmę. Teismas teigiamai vertina apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kad apeliantas laisvėje dirbs, mokės mokesčius, iki suėmimo dirbo, kad jis sutiko moterį, kurios dėka pradėjo gyventi be nusikaltimų, tačiau tai, atsižvelgus į visų nustatytų aplinkybių visumą, apelianto elgesį po nusikalstamų veikų padarymo, nėra pakankamas įstatyminis pagrindas švelninti jam paskirtos bausmės. Esant tokioms aplinkybėms, naikinti arba keisti skundžiamą nuosprendį arba švelninti pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. S. apeliacinį skundą atmesti.