Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Žemesnės instancijos teismas

V. P., veikdamas bendrininkų grupe kartu su R. P. ir R. S., kurių atžvilgiu 2013 m. kovo 20 d. Panevėžio apygardos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 5 d. nuosprendžiu (sugriežtinant nuteistiesiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes), neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, įvardydami savo reikalavimus tariamos nukentėjusiojo A. K. skolos bei priaugusių procentų už minėtą skolą jiems grąžinimu, pavartodami psichinę prievartą, t. y. grasindami pavartoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. K., grasindami su juo susidoroti, sunaikinti nukentėjusiojo turtą – padegti jo namus bei pavartodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. K., savo naudai vertė A. K. perduoti jiems didelės vertės – 500 000 Lt (144 810 Eur) turtą, būtent:

2010 m. sausio mėnesį, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bet ne vėliau kaip iki 23 d., apie 14 val. UAB „(duomenys neskelbtini) “, esančios (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, patalpose, V. P. kartu su R. P., R. P. pavartojant psichinę prievartą, tai yra garsiai šaukiant ir keikiantis necenzūriniais žodžiais prieš nukentėjusįjį A. K. bei išsakant žodžius, kad jie žino, kur nukentėjusysis gyvena, grasindami padegti nukentėjusiojo namus, bei R. P. suduodant vieną smūgį kumščiu nukentėjusiajam A. K. į galvos sritį, taip padarant nukentėjusiajam muštinę žaizdą kaktos kairės pusės apatinėje dalyje, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, neįvardydami konkrečių sumų reikalavo iš A. K. mokėti jiems pinigus kaip T. K. skolos padengimą;

2011 m. liepos mėnesį, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, apie vidurdienį, UAB „(duomenys neskelbtini) “ patalpose, esančiuose Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), V. P. kartu su R. P., nurodydami, kad nukentėjusysis A. K. privalės jiems mokėti pinigus, nes neva įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini) “ buvo investuoti jų pinigai, bei nurodydami, kad tai yra procentai už įšaldytus toje įmonėje pinigus, nurodė, kad nukentėjusysis privalėtų jiems mokėti 100 000 Lt (28 962 Eur), bet dėl nukentėjusiojo A. K. „naglumo“, jis dabar turės jiems sumokėti 500 000 Lt (144 810 Eur);

2011 m. rugpjūčio mėnesį, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bet ne vėliau kaip iki 30 d., apie 17-18 val. UAB „(duomenys neskelbtini) “ teritorijoje, esančioje Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), V. P. kartu su R. P. ir R. S., šaukdami ant nukentėjusiojo A. K., klausdami jo, ar jam gyventi nusibodo ir taip jam grasindami fiziniu susidorojimu, nurodė, kad dabar nukentėjusysis turės mokėti jiems „pusę limono“ – 500 000 Lt (144 810 Eur) „už mandrumą“;

2011 m. spalio 12 d. 11.20 val. UAB „(duomenys neskelbtini) “ patalpose ir teritorijoje, esančioje Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), R. P. ir R. S., tęsdami nusikalstamą veiką, su A. K. derino tariamos nukentėjusiojo A. K. skolos jiems grąžinimo variantus ir sąlygas, 2011 m. spalio 26 d. apie 16 val. 11 min. 56 sek. UAB „(duomenys neskelbtini) “ patalpose, esančiose Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), R. P. ir R. S. tęsiant nusikalstamą veiką, sutarus, kad nukentėjusysis A. K. mokės jiems po 1000 Lt (289,62 Eur) per mėnesį tariamos skolos ir priaugusių procentų ir, pažadėdami nukentėjusiajam A. K., kad niekas kitas jokių „naujų skolų“ iš nukentėjusiojo A. K. neieškos, bei nurodydami, kad atvažiavus kokiems nors asmenims su kokiais nors piniginiais reikalavimais nukentėjusysis A. K. nedelsiant apie tai telefonu informuotu juos, 2011 m. lapkričio 3 d. 16.53 val. UAB „(duomenys neskelbtini) “ patalpose, esančiuose Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), R. P. ir R. S. paėmė iš nukentėjusiojo 800 Lt (231,70 Eur) tariamos skolos ir priaugusių procentų, t. y. prievartavo iš nukentėjusiojo A. K. perduoti jiems didelės vertės – 500 000 Lt (144 810 Eur) turtą.

Žemesnės instancijos teismas

Nukentėjusysis A. K. Panevėžio apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-28-193/2013, kurioje 2013-03-20 apkaltinamuoju nuosprendžiu R. P. ir R. S. pripažinti kaltais pagal BK 181 str. 3 d., parodė (parodymai perskaityti BPK 291 str. numatyta tvarka), kad nagrinėjamu laikotarpiu jis dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriumi. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindiniu akcininku buvo T. K.. Jis buvo vienintelis akcininkas, todėl tik jis spręsdavo visus įmonės klausimus. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nupirko UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas. Jo motina buvo abiejų bendrovių akcininkė. Su T. K. buvo visiškai atsiskaityta. Jam buvo asmeniškai sumokėti visi pinigai. Buvo pervesti avansai, paduoti rankpinigiai ir atlikti kiti mokėjimai. Sumokėti 900 000 Lt (50 000 Lt pavedimu ir 850 000 Lt grynais). Jis – A. K. turi visus pirkimą patvirtinančius dokumentus. Tarp T. K. ir jo – A. K. buvo pasirašyta sutartis dėl 300 tūkst. eurų. Tai buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ 300 000 eurų vertės akcijų perleidimas. Jas T. K. perleido jo – A. K. motinai, o akcijų perleidimo sutartis sudaryta su juo – A. K.. Perkant UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, bendrovė nebuvo skolinga jokiems asmenims. Jo – A. K. ir A. R. įsipareigojimai buvo vienodi. A. R. iš T. K. pagal vekselį yra pasiskolinęs pinigų. A. R. jam – A. K. yra sakęs, kad pagal vekselį buvo skaičiuojami procentai. Tačiau su šia skola jis – A. K. nėra susijęs.

Įvykiai prasidėjo po UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto paskelbimo. Praėjus metams po akcijų įsigijimo pas jį (nukentėjusįjį) į biurą pirmą kartą atvyko R. P. ir V. P.. Jis – A. K. tuo metu ėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ – ūkio direktoriaus pareigas. Jie jo paklausė, kaip bus su T. K. skola. Dėl galimų skolų jis – A. K. jiems pasiūlė kreiptis į T. K. ar į teismą. Jie pažadėjo tai išsiaiškinti su T. K.. T. K. jam yra sakęs, kad jis turi berniukams mokėti procentus. Jis – A. K. jam (T. K.) atsakė, kad jeigu jis tarėsi su berniukais, tai pats tegul ir moka, o jis – A. K. jokių procentų niekam nemokės. Po dviejų dienų pas jį – A. K. į bendrovę „(duomenys neskelbtini)“ atvyko T. K., R. P. ir V. P.. Apie tai jam pranešė UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius A. S.. R. P. ir V. P. tvirtino, kad jis – A. K. yra skolingas. R. P. minėjo, kad ,,mūsų pinigai‘‘ yra įdėti į UAB „(duomenys neskelbtini)“. T. K. jam (nukentėjusiajam) niekada nėra sakęs, kad R. P. ir V. P. žmonos į bendrovę būtų investavusios kokias nors lėšas. Jis nežinojo ir to, kad bendrovėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų buvę kokie tai R. P., V. S. ir V. P. pinigai. Jis T. K. nebuvo skolingas, todėl mokėti skolos nesutiko. Dėl to įvyko konfliktas, R. P. jam (nukentėjusiajam) smogė vieną smūgį į galvą, po ko jam ėmė bėgti kraujas. Konflikto metu jis – A. K. buvo blaivus. T. K. bandė įsiterpti, stabdė susistumdymus, sakė, kad dėl įvykusio konflikto yra dalis ir jo kaltės. Konflikto metu pas jį – A. K. svečiavosi draugas E. G.. Jis girdėjo visą pokalbį ir matė jo (nukentėjusiojo) sumušimo faktą. Kitą dieną E. G. pareiškė, kad R. P. pasiūlė jam – A. K. ,,priimti atsiprašymą“. Apie šį smurtą jis – A. K. pasakojo ir pažįstamam R. Č., kuris žadėjo padėti išspręsti konfliktą. Dėl šių priežasčių tuo metu jis (nukentėjusysis) ir nesikreipė į policiją. Po metų ar pusantrų pas jį – A. K. reguliariai ėmė lankytis R. P., R. S., V. P.. R. P. atvažiuodavo su R. S., o V. P. – su R. P. arba V. S.. Dažniausiai šnekėdavo R. P., o R. S. tik stovėdavo šalia ir replikuodavo, tačiau jo replikų jis – A. K. neprisimena. Per susitikimus buvo vartojama psichinė prievarta. R. P. nuolat grasino, sakydamas, kad jo ,,namai degs“, jam „gyvent nusibodo“, kad ,,nepadirbsi sandėliuose“. Tokį elgesį jis (nukentėjusysis) suprato kaip jam daromą poveikį, grasinimus ir gąsdinimus. Jie ėmė stabdyti įmonės veiklą, be jo landžioti į kabinetą, kraustyti spintas. Prasidėjus tokiems grasinimams, pamatęs, kad darbo nebebus, o pabūgęs ir dėl šeimos saugumo, jis (nukentėjusysis) kreipėsi į teisėsaugą. Po to, susitikimai ir pokalbiai su paminėtais asmenimis buvo fiksuojami techninėmis priemonėmis. Pareigūnai neinstruktavo jo – A. K., kaip jis turi kalbėti su atvykusiais asmenimis. Pareigūnai tik visa tai stebėjo. Vieną iš paskutiniųjų kartų, R. P. atvažiavus su R. S., R. P. ėmė kraustyti jo (nukentėjusiojo) kabinetą. Yra tai mačiusių liudytojų. Jis – A. K. jų klausė, kiek pinigų jie nori bei teisinosi, kad neturi daug lėšų tokiems mokėjimams. Nors skolų jis (nukentėjusysis) nepripažino, tačiau reikalaujamus pinigus sutiko mokėti, t. y. tiek, kiek prašo nuteistieji ir kaltinamasis, nes suprato, kad priešingu atveju patirs smurtą. Jis (nukentėjusysis) jų domėjosi, kiek yra skolingas, tačiau jie konkrečios sumos nenurodė. Susitarė, kad kas mėnesį jis (nukentėjusysis) jiems mokės po 1000 Lt. Reikalavimą mokėti R. P. įvardijo kaip 100 000 Lt skolą, o anot R. P., už jo – A. K. ,,naglumą‘‘ pareikalavo iš viso jiems sumokėti apie 500 000 Lt. Šis pokalbis techninėmis priemonėmis nebuvo fiksuotas. Jis įrodinėjo, kad nei T. K., nei R. P. nėra skolingas, tačiau jie sakė, kad tai nieko nereiškia. R. P. pareiškė, kad jo ir dar kažkokio tai asmens pinigai buvo įdėti į UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl jiems ir priklauso dalis pinigų. Nebuvo jokių dokumentų, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų jiems skolingas. Reikalaujamus pinigus jis – A. K. jiems perdavė per du kartus: pirmą kartą – 800 Lt, o antrą kartą – 200 Lt.

Atvejų, kad R. S. būtų grasinęs ir prašęs pinigų, jis – A. K. nepamena. Vieną kartą R. S. panoro pirkti jo – A. K. bendrovės gaminamus dažus. Pasiėmė dažų pavyzdžius, bet jų nepirko. R. S. iš jo įmonės yra pirkęs 0,1 ar 0,2 kubo betono.

Nagrinėjamoje byloje A. K. pareiškė 2200 Eur civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Teigia, kad du metus jis (nukentėjusysis) rūpinosi daugiau savisauga nei įmonės reikalais. Todėl prarado daug pinigų, patyrė gąsdinimus ir smurtą (t. 2, b. l. 101-102). A. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu pateikė 2015-12-07 prašymą, kuriame nurodė, kad kaltinamasis V. P. atlygino padarytą žalą, todėl prašo jo civilinio ieškinio nenagrinėti (3 t., b. l. 15). Atsižvelgus į tai, procesas dėl A. K. civilinio ieškinio nagrinėjimo nutraukiamas.

Asmens parodymo atpažinti pagal fotonuotraukas metu nukentėjusysis A. K. atpažino R. P., apie kurį jis davė parodymus įvardydamas jį „P.“ (t.1, b. l.15-16); R. S., apie kurį jis davė parodymus įvardydamas jį „S.“ (t.1, b. l. 19-20).

Parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusysis A. K. parodė vietą, kurioje jis buvo sumuštas R. P. ir vietą įmonės kieme, kurioje jam buvo išsakyti grasinimai ir reikalavimai sumokėti pusę milijono litų (t.1, b. l. 25-29).

Žemesnės instancijos teismas

R. S. Panevėžio apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-28-193/2013, kurioje 2013-03-20 apkaltinamuoju nuosprendžiu jis ir R. P. pripažinti kaltais pagal BK 181 str. 3 d., parodė (parodymai perskaityti BPK 291 str. numatyta tvarka), kad jis iš A. K. niekada jokių pinigų nereikalavo ir jų neėmė, R. P. ir A. K. pokalbiuose tokia tema nedalyvavo. 2011 m. pavasarį ir vasarą jis keletą kartų lankėsi pas A. K.. Iš jo pirko betoną, dažus. Vasarą pas jį lankėsi ir su V. P.. Jis (V. P.) apie jokias A. K. skolas nepasakojo. Spalio mėnesį R. P. iniciatyva jis nuvyko į biurą pas A. K.. Prieš tai R. P. užsiminė, kad jam A. K. yra skolingas. Sumos neminėjo. R. P. su A. K. kalbėjo draugiškai. R. P. klausė A. K., kada bus pinigai, į ką A. K. atsakė, kad neturi, gali po 500 Lt mokėti. Susitarė, kad kas mėnesį A. K. duos po 1000 Lt. Pokalbio metu jis buvo šalia jų. Jis suprato, kad skola yra didesnė kaip 2000 Lt, o R. P. su A. K. jau anksčiau buvo aptarę skolos grąžinimo aplinkybes. R. P. užsiminė apie bendradarbiavimą su A. K., t. y. minėjo, kad nusirašytų skolą, jeigu jie (nuteistieji ir kaltinamasis) surastų, kas iš A. K. pirktų statybines medžiagas. Bebūnant pas A. K. jokio ginčo nebuvo, ant jo niekas nešaukė ir jokių 500 000 Lt „už mandrumą“ neprašė. Visi pokalbiai susitikimų metu būdavo normalūs. Vieno susitikimo metu, kalbant apie statybines medžiagas, jis – R. S. samprotavo, kam būtų galima parduoti betoną. Tokiu atveju pelną būtų dalinęsi per pusę, t. y. pusę pelno pasiimtų A. K., o kitą dalį gautų jie ir ši dalis nusirašytų kaip R. P. grąžinta skola. Jokių pinigų R. S. iš A. K. negavo. Lapkričio 3 d. jis – R. S. lankėsi pas A. K. dėl dažų pirkimo. Tuo metu jam A. K. įteikė dokumentus su dažų kodais, kuriuos jis perdavė R. P.. Ar tarp tų dokumentų buvo ir pinigai, jis nežino. Tą pačią dieną jis (R. S.) iš A. K. paėmė ir dažus. Besilankant jis su A. K. bendravo draugiškai. R. P. A. K. sakė, kad jam „reikia ramybės“. Į tai R. P. atsakė „kokia ramybė, atiduok mano skolą, ko tu čia nori?“. Mano, kad jokio ginčo tarp R. P. ir A. K. nebuvo, tačiau A. K. specialiai provokavo tokius pokalbius. Vieno susitikimo metu jis – R. S. A. K. siūlė kartu išeiti į lauką tiesiog dėl gero oro. Pokalbių metu jo – R. S. vartotų išsireiškimų reikšmės yra „temos“ – statybinės medžiagos, verslas, biznis, kurį jis – R. S. siūlė kartu daryti, be to, žinojo, kad jis turi pigesnių cigarečių. „Grybukai“ yra bendradarbiai Robertas ir Gytis (2 t., b. l. 100-101).

Liudytojas A. R. Panevėžio apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-28-193/2013, kurioje 2013-03-20 apkaltinamuoju nuosprendžiu R. P. ir R. S. pripažinti kaltais pagal BK 181 str. 3 d., patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus ir teismo metu pagarsintus parodymus bei parodė (parodymai perskaityti BPK 291 str. nustatyta tvarka), kad su A. K. jie buvo verslo partneriai UAB „(duomenys neskelbtini) “, o vėliau UAB „(duomenys neskelbtini) “. R. P., V. P. ir R. S. jis pažįsta. 2008 m., atstovaudamas bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini) “ (buvo įmonės vieninteliu akcininku), kartu su A. K. (atstovavo savo motiną) per pusę (po 50 procentų) iš T. K. nupirko UAB „(duomenys neskelbtini) “ akcijas. Sandorio suma buvo 50 000 Lt. Akcijas jis su A. K. pirko savarankiškai, atskirai. Todėl akcijų pirkimą kiekvienas su T. K. aptarinėjo atskirai. Už nupirktas akcijas buvo visiškai atsiskaityta. T. K. jis (liudytojas) buvo skolingas 100 000 eurų, tačiau tai buvo asmeniniai jų reikalai. UAB „(duomenys neskelbtini) “ veikloje R. P. nedalyvavo ir nebuvo šios įmonės akcininkas ar darbuotojas. R. P. jokių pinigų nebuvo nei davęs, nei skolinęs jokioms UAB „(duomenys neskelbtini) “ akcijoms pirkti ar šios įmonės veiklai vykdyti, skoloms padengti ir pan. Tačiau su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo kokių tai problemų. P. T. K. galėjo būti suteikusi kokią tai paskolą, tačiau tokių dalykų niekas viešai nepasakoja. Jis (liudytojas) nežino, kad A. K. būtų buvęs skolingas R. P. ar jo artimiesiems. Jis – A. R. R. P. taip pat nebuvo skolingas. Ar A. K. yra skolingas T. K., jis (liudytojas) nežino. Tačiau vėliau iš kažkur yra girdėjęs, kad kažkas iš jų už kažką yra R. P. skolingi. 2010 m. UAB „(duomenys neskelbtini) “ bankrutavo. Bendrovė gamino kukurūzų lazdeles. Jis – A. R. pats į šia įmonę, norėdamas ją atgaivinti, investavo didelę sumą savo lėšų, bet įmonės apsaugoti nuo bankroto nepavyko. 2010 m. rudenį, dienos metu (dar prieš bankrotą), UAB „(duomenys neskelbtini) “ patalpose ((duomenys neskelbtini), Panevėžyje) jis – A. R. susitiko su R. P., V. P., T. K. ir dar kokiu tai nepažįstamu vyriškiu. Atvyko ir A. K. su draugu. Jį (liudytoją) iškvietė A. K. kokiais tai UAB „(duomenys neskelbtini) “ klausimais. Kokiu tikslu yra atvykęs R. P. su V. P. jis – A. R. nežinojo. R. P. ėmė ginčytis su A. K.. Jis – A. R., T. K. ir V. P. į jų barnį nesikišo. Galiausiai R. P. su A. K. susigrūmė. Po konflikto A. K. buvo prakirstas antakis, kruvinas veidas. Buvo iškruvinta kabineto siena. Juos skyrė V. P.. Tuo metu susirinkusieji nieko bendrovės klausimais neaptarė. Konflikto metu R. S. nebuvo. A. K. nėra minėjęs, kad R. S. jam ką neteisėto būtų daręs (t. 2, b. l. 102-103).

Liudytoja A. P. Panevėžio apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-28-193/2013, kurioje 2013-03-20 apkaltinamuoju nuosprendžiu R. P. ir R. S. pripažinti kaltais pagal BK 181 str. 3 d., parodė (parodymai perskaityti BPK 291 str. nustatyta tvarka), kad 2009 m. rudenį A. K. į namus grįžo sumuštas. Buvo prakirstas kairysis jo antakis ir mėlynė aplink kairę akį. A. K. papasakojo, kad jį darbe suduodamas smūgį kumščiu sumušė R. P., kurį jis žinojo kaip sportininką – boksininką. Prie antakio ir akies liko randas. Sužalojimus ji nufotografavo pateikiamu savo mobiliojo ryšio telefonu „Apple Iphone“, kuriame yra išsisaugojusi nuotrauką. P. atvažiuodavo ir prašydavo pinigų, kurių A. K. nesiskolino. Po R. P. ir R. S. sulaikymo (ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė tikslias datas) į jos šeimos namus buvo atvažiavę du vaikinai. Vieno vardas buvo „Robkė“. Ji girdėjo vieno tų vaikinų pasakymą ,,tu ne mažas vaikas, pats supranti‘‘. Buvo kalbėta apie baudžiamą bylą, kurioje Aidas yra nukentėjęs, mąstė ar negalima ko pakeisti (t. 2, b. l. 103).

Mobiliojo ryšio telefono „Apple Iphone“ apžiūros metu, jo atmintyje, aplanke „Albomy“ – „Fotoplenka“ rasta fotonuotrauka Nr. 39, kurioje yra užfiksuotas nukentėjusysis A. K. sėdintis ant sofos su mergaite. Aplink A. K. kairę akį matyti tamsiai mėlynos – violetinės spalvos mėlynė. Fotografuota 2010 m. sausio 23 d. 11:40:02 (t. 1, b. l. 66-67).

Liudytoja A. K. Panevėžio apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-28-193/2013, kurioje 2013-03-20 apkaltinamuoju nuosprendžiu R. P. ir R. S. pripažinti kaltais pagal BK 181 str. 3 d., parodė (parodymai perskaityti BPK 291 str. nustatyta tvarka), kad 2011 m. nuo balandžio iki spalio 17 d. ji dirbo UAB „(duomenys neskelbtini) “ vyr. buhaltere. 2011 m. vasarą biure buvo atliekamos kratos. Prieš dieną, dienos metu, bet ne vėliau kaip iki 17 val., pas marketingo ir plėtros direktorių A. K. lankėsi kokie tai trys vyrai. Du vyrai buvo aukšto ūgio, stambaus kūno sudėjimo. Su jais direktorius bendravo kieme. Rugsėjo mėnesį A. K. atostogavo. Dienos metu į biurą atvyko du vyrai, aukšto ūgio, stambaus sportiško kūno sudėjimo, trumpai kirptais plaukais. Abu domėjosi, kur yra Aidas. Sužinoję, kad jis atostogauja, liepė nemeluoti ir vienas iš jų užlipo į antrą aukštą. Jį lydėjo kolegė V. P.. Po to abu išvyko (t. 2, b. l. 103).

Liudytoja V. P. (UAB „(duomenys neskelbtini) “ vadybininkė) Panevėžio apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-28-193/2013, kurioje 2013-03-20 apkaltinamuoju nuosprendžiu R. P. ir R. S. pripažinti kaltais pagal BK 181 str. 3 d., parodė (parodymai perskaityti BPK 291 str. nustatyta tvarka), kad darbo metu keletą kartų per dieną į bendrovę atvykdavo tie patys vyrai ir ieškodavo direktoriaus A. K.. Jie lankėsi apie 7-9 kartus. Tuo metu jis (A. K.) atostogavo ir buvo išvykęs. Iki atostogų A. K. su tais vyrais buvo susitikęs ir kalbėjosi bendrovės kieme. Vieną kartą, vienas iš tų vyrų užlipo į antrame aukšte esantį direktoriaus kabinetą. Norėjo įsitikinti, ar A. K. nėra pasislėpęs. Nesulaukusi jo grįžtančio, ji (liudytoja) nuėjo į antrą aukštą jo ieškoti. Beeidama į direktoriaus A. K. kabinetą išgirdo uždaromo užtrauktuko garsą, panašų į kelioninio krepšio užtrauktuko užsegimą. Kabinete ji rado tą vyrą ir jo paklausė, ko jis ieško. Jis atsakė, kad ieško direktoriaus. Vieną kartą vienas iš tų vyrų prisistatė vardu Simas. Jis patikino, kad A. K. žino, kas jis toks, nuo ko jis ir kokiu reikalu. Susitikę su A. K. jie bendraudavo kieme. Bendraujant su jais, A. K. elgesyje buvo matyti įtampa, jis grįždavo susirūpinęs. Apklausos teisme metu ji (liudytoja) atpažino teismo salėje buvusį R. P.. Patvirtino, kad tai jis jai prisistatė vardu Simas ir nuolat ieškodavo direktoriaus A. K. bei su juo bendraudavo (t. 2, b. l. 103).

Liudytojas J. G. (A. K. bendradarbis) Panevėžio apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-28-193/2013, kurioje 2013-03-20 apkaltinamuoju nuosprendžiu R. P. ir R. S. pripažinti kaltais pagal BK 181 str. 3 d., parodė (parodymai perskaityti BPK 291 str. nustatyta tvarka), kad 2011 m. rugpjūčio mėnesį biure buvo daroma krata. Dieną prieš kratą, pilkos spalvos „BMW“ markės automobiliu į bendrovę buvo atvykę trys stambaus kūno sudėjimo, aukšti vyriškiai. Jie bendravo su A. K.. Visi, tarp jų ir A. K., gestikuliavo, ginčijosi. Jam susidarė įspūdis, kad A. K. prieštarauja, su kažkuo nesutinka. Kieme tuo metu buvo bendrovės darbuotojai A. G., A. M. ir A. K.. Po šio susitikimo A. K. buvo susinervinęs. Šiuos vyrus jis (liudytojas) dar kelis kartus matė atvažiavusius į bendrovę. Pasak buhalterės, jie ieškodavo A. K.. Rudenį A. K. jam (liudytojui) pareiškė, kad tie asmenys iš jo reikalavo pinigų. Kažkada tai, kiek pamena, žiemos metu, jis (liudytojas) ant A. K. veido matė nubrozdinimus, o buhalterijos patalpose krauju išteptą sieną. Žino, kad jį sumušė kokie tai vyrai. Priežasties nežino (t. 2, b. l. 103).

Liudytojas J. M. (UAB „(duomenys neskelbtini) “ direktorius) Panevėžio apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-28-193/2013, kurioje 2013-03-20 apkaltinamuoju nuosprendžiu R. P. ir R. S. pripažinti kaltais pagal BK 181 str. 3 d., parodė (parodymai perskaityti BPK 291 str. numatyta tvarka), kad 2010 sausio mėnesį buvo sumuštas (prakirstas kairysis antakis, o paakyje mėlynė) įmonės komercijos direktorius A. K.. Kas jį sumušė ir dėl ko, nežino. Apie jokias A. K. skolas jis nieko nežino (t. 2, b. l. 104).

Liudytojas V. P. (UAB „(duomenys neskelbtini) “ vairuotojas) Panevėžio apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-28-193/2013, kurioje 2013-03-20 apkaltinamuoju nuosprendžiu R. P. ir R. S. pripažinti kaltais pagal BK 181 str. 3 d., parodė (parodymai perskaityti BPK 291 str. nustatyta tvarka), kad 2010 m. žiemą arba vėlyvą rudenį A. K. matė su didžiule mėlyne kairiame paakyje. 2011 m. vasarą ir rudenį matė į bendrovės teritoriją su pilkos spalvos „BMW“ markės automobiliu atvažiuojantį R. P. su dar vienu nepažįstamu vyru. R. P. bendraudavo su A. K.. Buvo atvejis, kuomet R. P. buvo atvykęs su dvejais vyrais. R. P. jis (liudytojas) pažįsta asmeniškai. Gerokai anksčiau R. P. jo yra klausinėjęs, kur yra UAB „(duomenys neskelbtini) “ laikomos brangiausios prekės bei įrengimai. Jis tokios informacijos jam neteikė. Pamena, kad su R. P. jis buvo susitikęs prie buvusio buitinio ir apie kažką tai kalbėjosi. R. P. visi vadina P.. Galėjo vadinti ir Simu (t. 2, b. l. 104).

Asmens parodymo atpažinti pagal fotonuotraukas metu liudytojas V. P. atpažino R. P. kaip asmenį, apie kurį jis davė parodymus, įvardydamas jį „S. P.“ (t. 1, b. l. 85-89).

Žemesnės instancijos teismas

Liudytojas T. K. Panevėžio apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-28-193/2013, kurioje Panevėžio apygardos teismo 2013-03-20 apkaltinamuoju nuosprendžiu R. P. ir R. S. pripažinti kaltais pagal BK 181 str. 3 d., pakeitė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė (parodymai perskaityti BPK 291 str. nustatyta tvarka), kad 2000 m. buvo įkurta UAB „(duomenys neskelbtini) “. 2003 m. gruodžio mėnesį bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini) “ darbuotojos P., S. ir P. paskolino 90 000 Lt (kiekviena po 30 000 Lt). Jis 90 000 Lt iš jų gavo grynais, kad įnešti pinigus į įmonės kasą, nes tai padaryti galėjo tik akcininkas, o ne fiziniai asmenys. Jis tuos pinigus įnešė į įmonės kasą, apskaitoje buvo atvaizduoti kaip įnešti į kasą pinigai jo vardu, nes jis buvo vienintelis akcininkas, ir tik jis galėjo skolinti įmonei pinigus. Tie pinigai į įmonės apskaitą buvo įnešti pagal kasos orderius. Pinigų perdavimas buvo įformintas paskolos sutartimi asmeniškai jam. Tokiomis pat paskolos sutarties sąlygomis pinigai buvo įnešti į bendrovės sąskaitą. Paskolą į bendrovės sąskaitą jis įnešė savo paties su bendrove sudarytos sutarties pagrindu. Su A. K. buvo sutarta, kad už akcijas jis sumokės milijoną litų, bet tas mokėjimas tęsėsi daugiau kaip pusę metų. Jis suprato, kad A. K. iš banko negauna lėšų. Todėl jis su A. K. patikslino akcijų pirkimo-pardavimo sąlygas. Sudarant akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, jam būnant A. K. kontoroje, su A. K. jis susitarė, kad bendrovėje likusią P., S. ir P. 90 000 Lt skolą A. K. joms grąžins per jų sutuoktinius. 2008 m. parduodant įmonę A. R. ir A. K., buvo nutarta parduoti akcijas už vieną kainą, tačiau dėl bankinių problemų buvo sutarta kita suma. Pardavimo sąlygas jis derino su A. R.. Buvo suderėta kaina už akcijas – 2 milijonai litų. Tačiau dėl krizės jos užsitęsė, nes A. R. negalėjo gauti kredito. Todėl A. R. ir pasikvietė verslo partnerį A. K., kuris ir tapo A. R. verslo parneriu akcijų pirkimo-pardavimo metu. A. K. atsirado tuo metu, kai dar buvo susitarimas dėl 2 milijonų. Buvo sudarytos dvi preliminarios sutartys po 1 milijoną litų už akcijas, kurių pagrindu A. R. ir A. K. turėjo jam sumokėti po milijoną litų. Susitarė 2007 lapkričio-gruodžio mėnesį, o akcijų pirkimas įvyko tik 2008 m. liepos mėnesį (Vertybinių popierių pirkimo-pardavimo sutartis 2008-07-01 (1 t., b. l. 75-76)), nes iki tol kompanija negavo pinigų. Pinigus už akcijas pirkėjai jam sumokėjo pavedimu. Buvo sudaryti pirkimo-pardavimo sutarčių po vieną milijoną litų projektai. Kadangi iš esmės pasikeitė situacija, tai akcijos abiem buvo parduotos po 50 000 Lt, t. y. 50 % akcijų – A. R., 50 % akcijų – A. K.. Tuo pat metu iš įmonės lėšų jam buvo išmokėta 1 300 000 Lt dividentų. Kiekvienas pirkėjas turėjo po tokią pat sutartį. Kadangi A. K. už akcijas turėjo sumokėti mažesnę sumą nei buvo tartasi pradžioje, todėl jis žodžiu pažadėjo merginoms atiduoti į įmonę investuotus 100 000 Lt. Tai buvo derybinė aplinkybė. Be to, dar buvo jų bendras įsipareigojimas sumokėti už akcijas 200 000 Lt dividentų, kurie buvo įvykdyti. 2008 m. A. K. reakcija į tokį įsipareigojimą buvo normali, nes jis turėjo mokėti milijoną litų. Ši situacija jam buvo palanki. Akcijos buvo ne veikla, o pastatai. A. K. gavosi geresnės sąlygos. Jis – T. K. buvo įsitikinęs, kad sutartus įsipareigojimus A. K. senai yra įvykdęs. Jis A. K. ar A. R. buvo pakviestas į susitikimą. Jame situacija buvo įtempta, buvo kalbama apie pinigus. Jis nebenorėjo spręsti tų problemų, todėl ir išvyko. Ikiteisminio tyrimo metu jis sakė tiesą. Šis įvykis yra 10 metų senumo. Jis manė, kad moterys investavo į įmonę ir ne jam asmeniškai davė pinigus. Tyrimo metu jis sužinojo, kad tie pinigai buvo deklaruoti, todėl ir keičia parodymus. Parodymus keičia po to, kai atsirado dešimties metų senumo jo asmeninės deklaracijos ir jis išsiaiškino, kad tų merginų pinigai buvo įnešti ne tiesiai į įmonės kasą, o kad tuos paskolintus pinigus jis pats įnešė į UAB „(duomenys neskelbtini) “ kasą. Liudytojas teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo kalbama apie P., S., P. pinigų investavimą į UAB „(duomenys neskelbtini)“. Jo (liudytojo) buvo klausiama, ar jis yra skolingas ir ar jis skolinosi iš P., S., P.. Jis pasakė, kad jis nėra joms skolingas. Tyrimo metu išaiškėjo, kad pinigai į bendrovės kasą buvo įnešti per jį – T. K. kaip fizinį asmenį. Parodymus teisme jis (liudytojas) duoda laisva valia, nieko neverčiamas. Pirmoje apklausoje jis neteisingai nurodė apie paskolas iš trijų merginų. Neteisingai pasakė, kad jis asmeniškai pinigų nesiskolino ir nėra joms skolingas. Tai išaiškėjo pasitikrinus 2002-2003 m. deklaracijas, kurios akivaizdžiai įrodo, kad yra deklaruotos paskolos. Vadinasi, taip ir buvo. Savo parodymus keičia remdamasis minėtais dokumentais. 100 000 Lt turėjo atiduoti A. K., o ne A. R.. Su niekuo jis nesitarė dėl atvykimo pas A. K. į ofisą. Su jais jis jokių reikalų neturėjo jau keletą metų. Jų žmonos pinigus skolino jam kaip fiziniam asmeniui. Tie pinigai į įmonę buvo įnešti tą pačią dieną, 2003 m. Jis įsivaizdavo, kad tie pinigai buvo įnešti į įmonę, bet suprato, kad į įmonę pinigai papuolė per jį kaip fizinį asmenį. Pinigai įmonei buvo skolinti neribotam laikui, be palūkanų. Pinigų reikėjo įmonės plėtrai. Prieš akcijų pardavimą liudytojas merginoms pinigų negrąžino, kadangi suprato, kad už akcijas gaus mažiau lėšų nei tikėjosi. Jis buvo įsitikinęs, kad A. K. asmeniškai privalėjo su jomis atsiskaityti, nes palankiomis sąlygomis perpirko akcijas. Liudytojas mano, jog A. R. turėjo žinoti, kad A. K. turi atiduoti toms moterims 100 000 Lt. Jis pasitikėjo A. R. ir manė, kad jų – A. R. ir A. K. kompanija įvykdys įsipareigojimus. Jie abu žinojo tuos susitarimus. Minėtą skolą VMI jis deklaravo metais vėliau. Iš jo niekas jokio turto neprievartavo. A. K. neįvykdė įsipareigojimo. Su R. P. ir V. S. jis bendravo akcijų pirkimo dieną 2008 m. Tą dieną jis bendravo ir su A. R. bei A. K.. Kai jau galutinai susidėliojo akcijų pirkimo-pardavimo sutartis ir buvo aišku, kas, kur, kada ir kokius pinigus mokės, jis R. P. paaiškino, kad pinigus, kurie buvo paimti 2003 m. ir investuoti į įmonę, grąžins A. K.. Taip susitarta buvo akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo metu. Tas susitarimas įvyko jų kontoroje, esančioje Smėlynės g., Panevėžyje. Tuo metu be A. K. galėjo būti ir A. R.. Derinant akcijų pardavimo sąlygas, vienas iš susitarimo punktų buvo tas, kad šią skolą A. K. atiduos toms merginoms. Todėl pagal 2008 m. žodinį susitarimą A. K. ir yra skolingas toms trims merginoms. A. K. su juo yra visiškai atsiskaitęs. Visos pagrindinės derybos dėl akcijų vyko su A. R.. Su A. K. buvo aptarti tik galutiniai variantai pasirašant sutartį. Todėl A. K. negalėjo žinoti nei apie 2003 m., nei apie 2008 m. aplinkybes, nes jis nebuvo susipažinęs su buhalterija ir su juo tai nebuvo derinama. A. R. vadovavo akcijų pirkimo-pardavimo procesui, jis tarėsi su juo, o A. K. dalyvavo kaip jo draugas, partneris (t. 2, b. l. 104-106).

Daiktų pateikimo metu liudytojas T. K. pateikė tyrimui UAB „(duomenys neskelbtini) “ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, iš kurios matyti, kad 2008-07-01 tarp T. K., atstovaujančio UAB „(duomenys neskelbtini) “, ir A. K., atstovaujančio UAB „(duomenys neskelbtini) “, buvo sudaryta 2450 UAB „(duomenys neskelbtini) “ akcijų pirkimo sutartis 50 004,50 Lt sumai (t. 2, b. l. 106).

Iš Panevėžio apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012-02-21 rašto matyti, kad T. K. 2005-04-28 pateikė vienkartinę gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaraciją, kurioje nurodė po 30 000 Lt pasiskolintas ir iki 2003-12-31 negrąžintas lėšas iš A. S., R. P., J. P. (t. 2, b. l. 106-107).

Liudytoja J. P. (nuteistojo R. P. žmona) Panevėžio apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-28-193/2013, kurioje Panevėžio apygardos teismo 2013-03-20 apkaltinamuoju nuosprendžiu R. P. ir R. S. pripažinti kaltais pagal BK 181 str. 3 d., parodė (parodymai perskaityti BPK 291 str. nustatyta tvarka), kad įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini) “ ji dirbo nuo 1997 m. pardavimų vadybininke. 2003 m. galimai gruodžio mėnesį ji pagal sudarytą sutartį T. K. paskolino 30 000 Lt. Prie sutarties buvo priedas, kad pinigai bus naudojami įmonei vystyti. Sutartis buvo beprocentinė, neterminuotam laikui. Priede prie sutarties buvo numatyti punktai, kad pinigus bus galima atgauti pardavus ar likvidavus įmonę. Nepamena, ar sutartyje buvo numatyta, kas privalės tuos pinigus grąžinti. T. K. jai minėjo, kad sutartis jis privalomai deklaravo VMI. Pinigus T. K. ketino investuoti į įmonės veiklą. Jis buvo įmonės direktorius ir vienintelis akcininkas. Įmonėje ji dirbo kartu su S. ir P.. Žino, kad tuo pačiu metu kaip ir ji (liudytoja) S. ir P. su T. K. taip pat sudarė analogiškas paskolos sutartis. 2008 m. įmonė UAB „(duomenys neskelbtini) “ buvo parduota. R. P. jai paaiškino, kad T. K. pardavus įmonės akcijas, minėta 30 000 Lt skola perėjo pirkėjams A. K. ir A. R.. Skolą turėjo gražinti A. K.. Ji su A. K. jokių susitarimų nebuvo sudariusi. Žino jį tik iš matymo. Pinigų iš A. K. ji pati nereikalavo. Tai su juo aptarinėjo sutuoktinis, kadangi minėti pinigai buvo šeimos bendros lėšos. Žino, kad R. P. susitikinėjo su A. K. ir tarėsi dėl skolos grąžinimo. A. K. vis prašė atidėti skolos grąžinimą. Minėjo, kad neturi tokios sumos. Ji nežino apie jokius jų konfliktus (t. 2, b. l. 107).

Liudytojas V. S. Panevėžio apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-28-193/2013, kurioje 2013-03-20 apkaltinamuoju nuosprendžiu R. P. ir R. S. pripažinti kaltais pagal BK 181 str. 3 d., parodė (parodymai perskaityti BPK 291 str. nustatyta tvarka), kad 2003 m. T. K. įmonei UAB „(duomenys neskelbtini) “ vystyti buvo reikalingi pinigai. 2003-12-01 jo žmona savo vardu su T. K. sudarė paskolos sutartį ir jam paskolino 30 000 Lt. Grynuosius pinigus T. K. įteikė jis – V. S.. Skolinti pinigai buvo šeimos santaupos. Paskola buvo beprocentinė, neribotam laikotarpiui. Sutartį T. K. sudarė savo vardu. Kartu su paskolos sutartimi buvo pasirašytas jos priedas – susitarimas. Jame buvo išdėstytos paskolos gražinimo sąlygos ir aplinkybės, kurioms esant būtų galima susigražinti pinigus. Paskolos sudarymo metu T. K. jam (liudytojui) pažadėjo už tai ateityje perrašyti UAB „(duomenys neskelbtini) “ akcijų dalį. Pardavus įmonę, žadėjo sugražinti lėšas ir pagal paskolintų lėšų dalį išmokėti procentus. Tą pačią dieną analogiškas sutartis ir priedus su T. K. pasirašė V. P. su R. P. bei R. P. su J. P.. Lygtai 2008 m., tiksliai pasakyti negali, T. K. pardavė UAB „(duomenys neskelbtini) “ akcijas. Jas nupirko A. K. ir A. R.. T. K. jam (liudytojui) pažadėjo gražinti skolą. T. K. skolos negražino. Jis paaiškino, kad pinigus sugrąžins, kuomet jam akcijų pirkėjas A. K. perves pinigus. Kad A. K. neatsiskaitė už akcijas, jam sakė pats T. K.. Tuo klausimu jis (liudytojas) aiškinosi ir su A. K.. Šis taip pat pažadėjo grąžinti pinigus, kuomet juos turės. Jis (liudytojas) nesuprato, kuris asmuo jo šeimai turi grąžinti skolą. 2008 m. ar 2009 m. UAB „(duomenys neskelbtini) “ bankrutavo. Skola nėra gražinta, akcijų dalies liudytojo šeimai neperrašė, jokių procentų už skolą jis negavo. Maždaug prieš metus laiko, Smėlynės gatvėje, A. K. įmonės patalpose, T. K. suorganizavo susitikimą su neatsiskaičiusiu akcijų pirkėju A. K.. Susitikime dalyvavo T. K., R. P., V. P., A. R., A. K. ir nepažįstamas vyriškis. Susitikimo tikslas buvo pasikalbėti apie minėtų skolų gražinimą ir terminus. Tačiau rimtas pokalbis neįvyko, nes visi rėkė, ginčijosi. Jis (liudytojas) suprato, kad A. K. pripažino skolą ir pažadėjo ją grąžinti. Susitikimo metu liudytojas nematė, kad jo akivaizdoje kas nors būtų vartojęs fizinį smurtą ar susistumdę. Jis (liudytojas) žinojo, kad skolos nėra grąžintos P. ir P. šeimoms. Apie tai su P. ir P. jis šnekėjosi, svarstė, kaip susigrąžinti pinigus. Jis tikėjo T. K., nes daug metų jį pažįsta. R. P. ir R. S. jis neprašė ir jų neįgaliojo iš A. K. reikalauti grąžinti jam skolą. Visais šiais klausimais R. S. neturėjo jokių interesų ir reikalų, todėl su juo apie tai net nebuvo kalbėta (t. 2, b. l. 107).

Liudytoja A. S. Panevėžio apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-28-193/2013, kurioje 2013-03-20 apkaltinamuoju nuosprendžiu R. P. ir R. S. pripažinti kaltais pagal BK 181 str. 3 d., parodė (parodymai perskaityti BPK 291 str. nustatyta tvarka), kad T. K. įmonėje ji dirbo apskaitininke. Buhalterijos dokumentų ji netvarkė. Ji asmeniškai niekam jokių pinigų neskolino, pinigus skolino jos buvęs vyras. Pinigai priklausė jam. Visus klausimus sprendė vyras. Todėl apie tą skolą ji net nesidomėjo. Ji tik pasirašė reikiamus dokumentus. Sutartis buvo sudaryta jos vardu. Paskolos dokumentai liko pas vyrą. Ji su vyru išsituokė prieš dvejus metus, o kartu negyvena ketverius metus. Skyrybų metu skolininko T. K. nenurodė, nes apie tai buvo pamiršusi. Ji nežino, ar jos buvęs sutuoktinis ėmėsi kokių nors priemonių, kad atgautų pinigus. Ji žino, kad buvusi bendradarbė J. P. taip pat skolino lėšas. Teisiamojo posėdžio metu, liudytoja susipažinusi su pateikta paskolos sutartimi ir susitarimu (t. 1, b. l. 123-124) patvirtino, kad šiuose dokumentuose yra jos parašai. Būtent apie šiuos dokumentus ji ir kalbėjo duodama parodymus (t. 2, b. l. 107-108).

Iš dokumentų patekimo protokolo ir prie jo esančių dokumentų matyti, kad liudytojas V. S. pateikė tyrimui paskolos sutarties ir priedo prie jos kopijas, iš kurių matyti, kad 2003-12-01 A. S. suteikė T. K. 30 000 Lt beprocentinę paskolą neribotam laikui. Susitarime nurodyta, kad A. S. priklauso 63961,62 Lt apyvartinių lėšų, šių pinigų A. S. negali reikalauti iš veikiančios įmonės UAB „(duomenys neskelbtini) “ vienintelio akcininko T. K., nes pinigus galima pasiimti tik likvidavus UAB „(duomenys neskelbtini) “ arba perleidžiant savo dalį kitiems asmenims pagal naują susitarimą. A. S. dalies pinigų garantija lieka 30 000 Lt, šiuos pinigus A. S. gali pareikalauti pagal 2003-12-01 paskolos sutartį tik likvidavus UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pasikeitus akcininkui, giminėms paveldėjus akcijas šis susitarimas ir 2003-12-01 sutartis nepraranda galiojimų ir galioja iki naujų susitarimų (t. 1, b. l. 126-128).

Liudytoja R. P. Panevėžio apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-28-193/2013, kurioje 2013-03-20 apkaltinamuoju nuosprendžiu R. P. ir R. S. pripažinti kaltais pagal BK 181 str. 3 d., parodė (parodymai perskaityti BPK 291 str. nustatyta tvarka), kad pažįsta R. P. ir R. S., liudytoją T. K., nes pas jį yra dirbusi. Pažįsta ir nukentėjusįjį A. K.. Santuoką su V. P. ji nutraukė dar praeitų metų spalio mėnesį. Skyrybų sutartyje skolininkai nėra nurodyti. 2003 m. (žiemos metu) ji su T. K. pasirašė paskolos sutartį ir jos priedą. Paskolino jam 30 000 Lt UAB „(duomenys neskelbtini) “ veiklai plėtoti. Kokiu būdu vyras perdavė pinigus, pavedimu ar grynais, ji nežino. Tai buvo bendri šeimos pinigai. Sutartis buvo neterminuota, beprocentinė. Prie sutarties buvo priedas, kuriame buvo aptarta, kad pinigai bus panaudoti UAB „(duomenys neskelbtini) “. Buvo numatyta sąlyga, kad pardavus įmonę, pinigus galima atsiimti, o kas tokiu atveju turėjo grąžinti pinigus, ji nežino. Kur buvo panaudoti paskolinti pinigai, nežino. Visas paskolos sąlygas su T. K. derino V. P.. Ji pati tik pasirašė minėtoje paskolos sutartyje, todėl sutarties sudarymo aplinkybių nežino. Sutarties ji neturi. Ją gali turėti V. P.. V. P. jai minėjo, kad po to, kai buvo parduotos UAB „(duomenys neskelbtini) “ akcijos, skolą jiems turi gražinti A. K.. Kodėl būtent jis turi grąžinti skolą, ji nežino (t. 2, b. l. 108).

Liudytojas R. Č. Panevėžio apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-28-193/2013, kurioje 2013-03-20 apkaltinamuoju nuosprendžiu R. P. ir R. S. pripažinti kaltais pagal BK 181 str. 3 d., parodė (parodymai perskaityti BPK 291 str. nustatyta tvarka), kad A. K. pažįsta apie 20 metų. Kartu sėdėjo kalėjime, dirbo A. K. įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini) “. Apie tai, kad iš A. K. buvo prievartaujamas turtas, nieko nežino. Apie tai sužinojo iš televizijos. Žino, kad buvo skolos. Maždaug prieš 1-2 metus, dar prieš jam (liudytojui) įsidabinant UAB „(duomenys neskelbtini) “, A. K. jam pasakojo, jog jis su vyriškiu pravarde „Teftelis“ T. (jis važinėja su automobiliu „X6“, valst. Nr. 123, o automobilį parodė A. K.) yra skolingi apie milijoną litų. A. K. nepasirašė, o „Teftelis“ pasirašė skolos raštelyje. A. K. aiškino, kad jis apsigavo su ta skola, kad dabar neturi lėšų jai atiduoti. Buvo pratęstas skolos atidavimo terminas lygtai iki liepos mėnesio. A. K. jam (liudytojui) minėjo, kad Tomas jį dėl tos skolos sumušė. A. K. su Tomu yra seni verslo partneriai. Jis niekada su nuteistaisiais ar kaltinamuoju nėra kalbėjęs dėl A. K. reikalų. Jis buvo įkalintas. Į laisvę buvo paleistas lapkričio 25 d. Tą pačią dieną A. K. skambino jo žmonai ir pasakė, kad jis išvažiavęs į Vilnių ir jo 10 dienų nebus. Su A. K. jis susitiko lygtai gruodžio 10 d. Kalbėjosi dėl jo (liudytojo) tolimesnio darbo A. K. įmonėje. A. K. minėjo, kad policijos pareigūnai aiškinosi, ar jis iš A. K. neprievartavo turto (t. 2, b. l. 108).

Iš byloje esančio 2011-10-12 slapto sekimo protokolo ir pokalbių suvestinės matyti, kad 2011-10-12 11.20 val. R. P. ir R. S. atvyksta į UAB „(duomenys neskelbtini) “ patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, užlipa į antrą aukštą, kur yra A. K. kabinetas. Kabinete R. S. pasiteirauja, ar nėra kokių garso bei vaizdo fiksavimo priemonių, o R. P. pasiūlo išeiti iš kabineto. Matyti, kaip R. P., R. S. ir A. K. išeina į UAB „(duomenys neskelbtini) “ kiemą ir ten kalbasi. Pokalbio metu R. P. ir R. S. lenkia A. K. sutikti su jų sąlygomis pradėti cigarečių kontrabandos verslą, kalba apie menamas skolas. Po pokalbio R. P. ir R. S. išvyksta automobiliu, o A. K. grįžta į UAB „(duomenys neskelbtini) “ patalpas (t. 1, b. l. 141-146).

Žemesnės instancijos teismas

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėtos UAB „(duomenys neskelbtini) “ patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, kur viename iš kabinetų ant sienos rasti ir užfiksuoti išdžiūvę tamsios spalvos lašai, panašūs į kraują (t. 2, b. l. 110).