Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo (pareiškėja) V. Š. prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2010-07-01 nutartį ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nurodo, kad teismo nutartis yra šališka, nevisapusiškai ištirtos visos aplinkybės, neteisingai taikytos ir aiškintos materialinės bei procesinės teisės normos, o būtent:

1. Teismas visiškai nesivadovavo ginčo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso nuostatomis ir poįstatyminiais aktais. Minėto CK 110 str. norma imperatyviai nustatė asmeninę piliečio teisę nuosavybei tik į vieną gyvenamąjį namą arba jo dalis. To paties CK 112 str. nuostata imperatyviai reglamentavo tvarką, kad kai asmeninėje nuosavybėje atsiranda daugiau nei vienas gyvenamasis namas, jis turi būti per vienerių metų laikotarpį parduodamas. Tai patvirtina, kad J. S. tuo laikotarpiu negalėjo turėti daugiau nei vieno gyvenamojo namo bei kad jis tikrai buvo pardavęs V. Š. tėvams gyvenamąjį namą, susidedantį iš vieno kambario ir tvarto. Pareiškėjas S. I. nepateikė jokių įrodymų, kad laikotarpiu nuo 1961 iki 1973 m. nepertraukiamai ginčo patalpas valdė.

2. Teismas neteisingai įvertino VĮ Registrų centro atstovo paaiškinimus dėl nuosavybės fakto registravimo, kad norint įregistruoti nuosavybę V. Š. tėvams reikėjo pateikti inventorizavimo bylą ir pirkimo pardavimo sutartis. Pagal LR Vyriausybės 1991-07-25 nutarimo Nr. 297 8 str., pagrindiniais dokumentais, patvirtinančiais nuosavybės teisę į pastatus, statinius ir butus, buvo: vietos savivaldybių sprendimai, potvarkiai ir pažymėjimai; dokumentai, netiesioginiu būdu patvirtinantys nuosavybės teisę į pastatus; techninio inventorizavimo dokumentai. Kadangi nebuvo rašytinės sutarties, V. Š. tėvai registravo nuosavybę minėtų dokumentų pagrindu.

3. Teismas netyrė to fakto, kad ginčo namą I. I. 1961-03-25 pirkimo – pardavimo sutartimi buvo pardavusi J. S.. Pardavimo sutartimi konstatuota, kad gyvenamasis namas buvo iš vieno kambario ir tvarto su priestatu. S. I. savo nuosavybę grindė 1961-03-03 Kavarsko rajono teismo sprendimu. Todėl neaišku, kaip jis galėjo nuosavybės teisę įgyti pagal įgyjamąją senatį. Be to, S. I. nėra pateikęs jokių dokumentų ar kitų įrodymų apie tai, jog jis pastatus prižiūrėjo, juos remontavo, tvarkė ūkį.

Šalies argumentai

Pareiškėjas ginčo turto valdymo pradžią nurodo 1961 metus. Tuo metu pareiškėjas buvo 6 metų amžiaus, nes gimęs 1955 metais. Iš byloje esančios pirkimo pardavimo sutarties matyti, kad ginčo turtą ( namų valdą, susidedančią iš vieno aukšto gyvenamo medinio namo, turinčio vieną gyvenamą kambarį ir tvarto su priestatu, esančią (duomenys neskelbtini)) I. I. (pareiškėjo senelė), mirusi (duomenys neskelbtini), pardavė J. S. 1961-03-25 ( notarinio registro Nr.238, patvirtinta Anykščių Valstybinės notarinės kontoros notarės Mališauskienės A.J. b.l.9,170). Todėl akivaizdu, kad pareiškėjas nuo 1961 metų iki J. S. mirties ( (duomenys neskelbtini) , b.l. 10) gyvenamojo namo su priklausiniais (duomenys neskelbtini) atvirai, nepertraukiamai valdyti ir negalėjo. Be to, byloje iš liudytojos F. S. paaiškinimų nustatyta, kad J. S. nuo 1975 m. gyveno ne ginčo name, o name pirktame iš P. B., gyvenusio prie Kurklių žvyro karjero (b.l.30, t-2) Pareiškėjas S. I. palikimo pagal 2000-04-10 J. S. testamentą (b.l.182) nėra priėmęs. Konkretus turtas, kurį testatorius po savo mirties palieka S. I. testamente nenurodytas. Dalyvaujantys byloje asmenys pripažįsta faktinę aplinkybę, kad nuo 1976 metų ginčo name gyveno S. ir A. D. šeima. Atmestini, kaip faktiškai ir teisiškai nepagrįsti pareiškėjo S. I. argumentai, kad ginčo namo valdymą jis įgyvendino per name gyvenančius asmenis S. ir A. D.. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas ginčo turtą prižiūrėjo, juo rūpinosi kaip savu. Pirmos instancijos teismas 2009 m. gegužės 19 d. sprendimu nustatydamas faktą, jog S. I. nuosavybės teisėmis pagal įgyjamąją senatį įgijo gyvenamąjį namą su priklausiniais konstatavo, kad įrodymų, patvirtinančių, kad J. S. buvo pardavęs, o S. D. buvo iš jo nupirkęs namus, esančius (duomenys neskelbtini), nenustatyta. Tačiau įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas tik įvykdžius įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo. Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis);visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); visą valdymo laiką daiktas turi būti valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; daiktas valdomas nepertraukiamai; Visą valdymo laiką daiktas valdomas kaip savas, kai pareiškėjas elgiasi kaip daikto savininkas ir suvokia, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). Kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Pirmosios instancijos teismas bylos įrodymų pagrindu nenustatinėjo visų nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį sąlygų visumos, netinkamai vertino įrodymus ir jų pagrindų padarė nepagrįstas išvadas (CPK 185 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė, kad ginčo turtą nuo 1961 metų iki šiol valdė kaip savo teisėtai, sąžiningai, nepertraukiamai, atvirai daugiau kaip 10 metų (CPK 178 str.). Todėl pirmos instancijos teismo 2010-07-01 nutartis naikinama, priimamas naujas sprendimas (CPK 371 str.1 d.3 p.)