Kauno apygardos teismo nutartis

2012-06-08 · Civilinė byla Nr. 2A-1173-221/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-06-08
Bylos Nr.
2A-1173-221/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Arūnas Rudzinskas (pirm.), Virginija Lozoraitytė (pran.), Nerijus Meilutis
Atsakovas
L. V.
Ieškovas
V. S.
Civilinė byla Nr. 2A-1173-221/2012Procesinio sprendimo kategorija: (S) 44.5.1; 63.; 121.21.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 8 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Virginijos Lozoraitytės (pranešėja), Nerijaus Meilučio ir Arūno Rudzinsko (pirmininkas),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. V. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovui L. V. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

I. V. S. kreipėsi į teismą ieškiniu (3-4 b.l.), prašydamas priteisti iš atsakovo L. V. 7 000,00 Lt skolos, 6 proc. metinių palūkanų nuo 2010 m. balandžio 17 d. iki 2011 m. birželio 17 d. – 490,00 Lt ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinys grindžiamas 2009 m. balandžio 17 d. paskolos sutartimi, kuria ieškovas paskolino atsakovui 7 000,00 Lt. Sutartį paruošė atsakovas. Pinigai atsakovui buvo perduoti sutarties pasirašymo metu. Paskolos sutarties 3.1 punkte numatyta, kad paskolos suma suteikiama vienerių metų terminui. Tokiu būdu, paskolinta pinigų suma turėjo būti grąžinta 2010 m. balandžio 17 d. Atsakovas sutartyje numatytu laiku paskolos negrąžino.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Lazdijų rajono apylinkės teismas 2012 m. vasario 17 d. sprendimu (52-54 b.l.) ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovui 7 000,00 Lt skolos, 406,00 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (7 406,00 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. birželio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 880,87 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas likusią ieškinio dalį atmetė. 2011 m. gruodžio 13 d. Lietuvos teismo ekspertizės aktas patvirtino, jog paskolos sutartį pasirašė atsakovas. Teismas, įvertinęs visas aplinkybes, padarė išvadą, kad aplinkybių visetas patvirtina paskolos fakto buvimą tarp šalių. Kadangi šalys sutartimi palūkanų nenustatė, todėl teismas taikė CK 6.974 straipsnio nuostatas ir priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas už praleistą terminą grąžinti 7 000,00 Lt bei 5 proc. dydžio procesines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas L. V. apeliaciniu skundu (60-67 b.l.) prašė panaikinti Lazijų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą apeliantas grindžia šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, netinkamai aiškino sutartį, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims.

2. Teismas nevertino bylos medžiagoje nurodytų faktinių aplinkybių viseto bei nesivadovavo teismų praktika, o išvados pagrindimui naudojo epizodinius faktinius elementus ir kaip pagrindu, pažeidžiant CPK 218 straipsnio nuostatas, rėmėsi ekspertizės išvada; neatsižvelgė į tai, kad sutartyje pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas neužfiksuotas, t. y. skolos dokumentas nepilnai atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus; neobjektyviai ir netinkamai vertino ieškovo paaiškinimus, leidusius teismui daryti išvadą apie pinigų perdavimą paskolos gavėjui; netinkamai vertino antriniu šaltiniu - ieškovo iniciatyva, kaip liudytojų apklaustų asmenų pateikta žodine informacija, kuri taip pat nepatvirtino pinigų perdavimo fakto, nes nė vienas iš byloje apklaustųjų nematė pinigų perdavimo fakto.

3. Teismas neatsižvelgė į ginčo šalių santykius, buvusius prieš sudarytos ginčijamos paskolos sutarties pasirašymą ir jos pasirašymo metu, nenustatė tikrųjų sutarties šalių ketinimų ir sutarties sudarymo aplinkybių, netyrė ir nevertino netiesioginių įrodymų bei aplinkybių viseto, ko pasėkoje žodžiai – „įsipareigoju grąžinti paskolos sumą“ (sutarties 2.3.2 punktas) negali būti pripažįstami patvirtinančiais pinigų perdavimo iš anksto faktą.

4. Pirmosios instancijos teismas, vykdydamas procesinius veiksmus, nesivadovavo CPK 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei pažeidė Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 5 straipsnį – teismo šaukimai, procesiniai dokumentai ieškovui buvo įteikti ne asmeniškai, o per asmenį, kuris turėdamas profesinės kompetencijos įžvalgą ir disponuodamas teikiama jam informacija, savo veikimu ar neveikimu galėjo daryti (darė) įtaką nešališkam teismo sprendimui;

5. Laisvųjų rašysenos ir parašų pavyzdžių medžiaga buvo bandoma atrasti parašų atitikmenis parašui, esančiam ant ginčijamos paskolos sutarties.

Ieškovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t.y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys). Nors atsakovas apeliaciniu skundu prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad procesiniuose dokumentuose yra išsamiai išdėstytos bylos aplinkybės, visi įrodymai, kuriais šalys grindė savo reikalavimus ir atsikirtimus, buvo pateikti į bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šalių paaiškinimai užfiksuoti teismo posėdžių protokoluose, teisėjų kolegija nepripažįsta būtinumo aiškintis bylos aplinkybes apeliacinį skundą nagrinėjant žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis).

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2009 m. balandžio 17 d. šalys sudarė paskolos sutartį, kuria ieškovas V. S. paskolino atsakovui L. V. 7 000,00 Lt vienerių metų laikotarpiui. Paskolos davėjas paskolos sutarties pasirašymo metu įsipareigojo perduoti pinigus paskolos gavėjo nuosavybėn. Atsakovas paskolos fakto nepripažįsta.

Pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė ir savo išvadas grindė minėta paskolos sutartimi, paaiškinimais, liudytojo parodymais, ekspertizės aktu.

Teisėjų kolegija atmeta apelianto skundo teiginius dėl netinkamo įrodymų naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo.

Įrodinėjimo procesas yra skirtas išsiaiškinti konkrečiai civilinei bylai reikšmingų aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Faktiniai duomenys nustatomi CPK 177 straipsnio 2 dalyje numatytomis priemonėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu, tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, o visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007, 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.). Teisingai taikyti materialiosios teisės normas ir išspręsti šalių ginčą teismas gali tik tada, jeigu yra teisingai nustatytas įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje bei tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga (įrodinėjimo našta) - tai būtinybė šaliai įrodyti aplinkybes, kurių neįrodžius jai gali atsirasti neigiamų padarinių.

Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių, nors vienos nesant, paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2005). Kadangi paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai skolos dokumente neužfiksuotas pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui, tačiau kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2010).

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino tai, kad paskolos sutartis neatitiko CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes joje ir kituose įrodymuose nebuvo įtvirtintas pinigų perdavimo faktas bei netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Su tokiais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka. CK 6.871 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Iš šios normos dispozicijos matyti, jog įstatymų leidėjas yra nustatęs tam tikrus reikalavimus ne tik skolos dokumento formai, bet ir turiniui. Taigi, tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, jog aiškinant sutartį, turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). Kolegija sprendžia, jog tai, kad ieškovas pateikė teismui atsakovo pasirašytą paskolos sutartį, kuria perdavė atsakovui pinigus, yra pakankamas pagrindas preziumuoti, kad sutartis buvo sudaryta ir pinigus atsakovas gavo (tarp šalių sudarytos paskolos sutarties 1.1. punkte numatyta, kad šia sutartimi paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjo nuosavybėn sutarties 1.2. punkte numatytą sumą pinigais (paskolos sumą), o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti visą paskolos sumą. 1.2. punkte nurodyta, jog paskolos suma yra 7 000,00 Lt) (5 b.l.). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pati sutartis yra ir pinigų perdavimą įrodantis dokumentas, patvirtintas abiejų sutarties šalių parašais. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, bei į tai, kad sutarties sudarymo metu šalis siejo darbo santykiai, kad sutartis buvo sudarinėjama atsakovo darbo kabinete, kad sutartyje teisingai nurodytas atsakovo vardas, jo gyvenamosios vietos adresas, kad sutartį pasirašė atsakovas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, aiškindamas šios sutarties turinį, padarė teisingą išvadą, jog tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas yra verslininkas, taigi, turintis pakankamai žinių bei gyvenimiškos patirties, todėl, surašydamas ir pasirašymas paskolos sutartį, turėjo suvokti jos pasirašymo pasekmes.

Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad teismas nėra įrodinėjimo pareigos subjektas, tokia našta pagal CPK nuostatas tenka šalims (CPK 178 straipsnis); be to, teismas tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus bei sprendžia dėl jų pakankamumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009). Atsižvelgdama į byloje atliktus įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procesinius veiksmus ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nekonstatuoja byloje CPK 178-179, 185 straipsniuose išdėstytų įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo ir atmeta apelianto argumentą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių. Atsakovas, neigdamas paskolos sudarymo ir pinigų gavimo faktus, turėjo nuginčyti paskolos sutarties sudarymo prezumpciją, tačiau jokių įrodymų savo atsikirtimams pagrįsti nepateikė ir jo pasirašytos paskolos sutarties 1.1. punkte nurodyto pinigų gavimo fakto jokiais įrodymais nepagrindė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į nenuoseklią atsakovo poziciją – atsiliepime į ieškinį nurodė, jog ieškovas pateikė informaciją, neatitinkančią tikrovės (8 b.l.), 2011 m. liepos 18 d. parengiamojo posėdžio metu – jog pinigų nesiskolino, pavardė nurodyta neteisingai, buvo svarstymas padaryti susitarimą įmonės vardu (12 b.l.), 2011 m. rugsėjo 21 d. teismo posėdžio metu aiškino, jog sutartyje parašas, pavardė ne jo, sutarties nėra sudaręs ir pinigų nesiskolino, „sunku pasakyti, iš kur atsirado byloje pateikta sutartis“ (24-25 b.l.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai nesvarstytini, nes jie neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles paskirstė įrodinėjimo naštą ir įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-326 straipsniais,

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti

Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija LozoraitytėNerijus MeilutisArūnas Rudzinskas