Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vėjo smūgis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vėjo smūgis“ skundą atsakovui Lietuvos kariuomenei (trečiasis suinteresuotas asmuo: Prienų rajono savivaldybės administracija) dėl akto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos kariuomenės 2015 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. KVS-75, kuriame konstatuota, jog vėjo elektrinės statyba pareiškėjo 2014 m. spalio 29 d. prašyme Nr. SV-1 „Dėl vėjo elektrinės projektavimo ir statybos vietos derinimo“ nurodytoje vietoje yra negalima.Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.Atsakovas Sprendimą (I t., b. l. 38–40) grindė tuo, kad, patikrinus planuojamų statyti vėjo elektrinių statybos vietą, nustatyta, jog ši vieta patenka į Lietuvos kariuomenės vado 2014 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. V-1088 patvirtintame Žemėlapyje pažymėtą teritoriją, kurioje vėjo elektrinių projektavimo ir statybos darbai draudžiami. Atsakovas taip pat nurodė, jog pareiškėjo prašyme nurodytas žemės sklypas yra apie 2,65 km nutolęs nuo Lietuvos kariuomenės patikėjimo teise valdomo radiolokatoriaus, t. y. patenka į Naudojimo sąlygų LV skyriuje nustatytą specialiąją radiolokatoriaus apsaugos zoną, kurioje statinių ir įrenginių, kurių aukštis virš žemės paviršiaus yra 50 m ir daugiau, statybos, rekonstravimo ar įrengimo darbai turi būti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka suderinti su Lietuvos kariuomenės vadu. AIEĮ 49 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad vėjo elektrinių projektavimo darbai ir statybos vietos teritorijose, kuriose, atsižvelgiant į nacionalinio saugumo klausimus, gali būti taikomi tam tikri apribojimai, iš anksto, teritorijų planavimo metu, derinami su Lietuvos kariuomene ir kitomis institucijomis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Prienų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. (7.7)-A3-2012/499 patvirtintame detaliajame plane nurodytas leidžiamas vėjo elektrinės aukštis – iki 100 m, rotoriaus diametras – iki 80 m, bendras aukštis – iki 140 m, o, pagal Aviacijos įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, statinių ir įrenginių, kurių aukštis virš žemės paviršiaus yra 100 m ir daugiau, statyba, rekonstravimas ar įrengimas, išskyrus aerodromo apsaugos ir sanitarinės apsaugos zonas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka turi būti suderinti su Civilinės aviacijos administracija ir Lietuvos kariuomenės vadu. Tačiau detaliojo planavimo metu planuojamų vėjo elektrinių statybos vietos nebuvo derintos su Lietuvos kariuomene.Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu, akcentuodamas, kad vėjo elektrinės statybos vietos planavimo sąlygų sąvadas buvo išduotas 2012 m. kovo 26 d. (I t., b. l. 29–30), statybos vietos detalusis planas patvirtintas Savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. (7.7)-A3-2012/499, tačiau Žemėlapis patvirtintas Lietuvos kariuomenės vado 2014 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. V-1088. Atsakovas nenurodė nė vienos detaliojo planavimo metu galiojusios teisės normos, kuriai esant (net ir derinant su Lietuvos kariuomenės vadu) būtų buvę negalimi (draudžiami ir / ar ribojami) projektavimo ir statybos darbai, apsiribojo procedūrų pažeidimų konstatavimu. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad atsakovas netinkamai aiškino Naudojimo sąlygų nuostatų, pakeistų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 627 ir įsigaliojusių 2012 m. birželio 8 d., galiojimą laike, t. y. jau pradėtoms teritorijų planavimo ir statybą leidžiančių dokumentų išdavimo procedūroms neturėtų būti keliami nauji (šiuo atveju – įsigalioję 2012 m. birželio 8 d.) reikalavimai. Be to, jokios specialiosios žemės naudojimo sąlygos detaliojo planavimo metu nebuvo ir šiuo metu nėra nurodytos Nekilnojamojo turto kadastre ir registre.Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, išanalizavo aktualų teisinį reguliavimą ir konstatavo, kad atsakovas pagrįstai vadovavosi teisės normomis, galiojusiomis pareiškėjui pateikiant 2014 m. spalio 29 d. prašymą, ir nustatęs, jog sklypas, dėl kurio kreipėsi pareiškėjas, patenka į Žemėlapyje pažymėtą teritoriją, kurioje vėjo elektrinių projektavimo ir statybos darbai draudžiami, turėjo teisinį pagrindą priimti Sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nei pareiškėjas, nei Savivaldybė nepaisė imperatyvių teisės normų, įtvirtinančių privalomą elektrinių projektavimo ir statybos suderinimą su Lietuvos kariuomene; 2012 m. liepos 27 d. tvirtinant detalųjį planą, šio plano sprendiniai nebuvo suderinti su Lietuvos kariuomene, todėl, pagal Aprašo 20 punktą, statybą leidžiantys dokumentai, tarp jų – detalusis planas, negalėjo būti išduoti. Pirmosios instancijos teismas nurodė ir tai, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs įstatyminės pareigos duomenis apie Žemėlapyje esančias teritorijas, kuriose, atsižvelgiant į nacionalinio saugumo reikalavimus, taikomi apribojimai vėjo elektrinėms projektuoti, registruoti atitinkamame registre, todėl aplinkybė, jog registruose nebuvo duomenų apie ginčo sklype taikomus apribojimus, neįrodo Sprendimo neteisėtumo.Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jo argumentų dėl Naudojimo sąlygų nuostatų, įsigaliojusių 2012 m. birželio 8 d., taikymo. Pareiškėjas nesutinka, jog atsakovas neturi pareigos duomenis apie Žemėlapyje esančias teritorijas, kuriose, atsižvelgiant į nacionalinio saugumo reikalavimus, taikomi apribojimai vėjo elektrinėms projektuoti, registruoti atitinkamame registre. Be to, atsakovas nėra nuoseklus, nes jis Savivaldybės administracijos direktoriui išdavė 2014 m. spalio 27 d. teritorijų planavimo sąlygas Nr. VL-125.Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vertinant, ar viešojo administravimo subjekto veikla atitinka įstatymo reikalavimus, turi būti atsižvelgiama į bendruosius administracinės teisės principus: teisėtumo, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir kt. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtinti įstatymo viršenybės bei draudimo piktnaudžiauti valdžia principai, esantys sudedamąja teisinio apibrėžtumo principo dalimi, reikalauja, kad viešojo administravimo subjektų veikla atitiktų įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Administracinis sprendimas, neatitinkantis nurodytų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų, turi būti naikinamas.Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad galioja tik paskelbti įstatymai. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra suformulavęs nuoseklią konstitucinę teisės aktų oficialaus ir viešo paskelbimo sampratą. Konstitucinis Teismas ne kartą pabrėžė, jog oficialus viešas viso teisės akto paskelbimas nėra savitikslis dalykas – tai reikalinga, kad teisės subjektai žinotų, koks yra atitinkamas teisės aktas, galėtų susipažinti su visu teisės aktu ir jį vykdyti; įstatymų leidėjas įstatymu turi nustatyti tokį su oficialiu teisės aktų paskelbimu susijusių santykių teisinį reguliavimą, kad teisės aktai būtų prieinami visiems teisės subjektams. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies sąvoka „paskelbti“ negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad oficialus viešas teisės aktų paskelbimas yra vien šių teisės aktų teksto išspausdinimas tradiciniame „popieriniame“ leidinyje ar kad yra būtinai sietinas tik su jų išspausdinimu kokiame nors leidinyje (žr., pvz., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. vasario 9 d. nutarimus).Aiškindamas Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad galioja tik paskelbti įstatymai, Konstitucinis Teismas savo aktuose yra, be kita ko, konstatavęs, jog įstatymai negalioja ir negali būti taikomi, jei jie nėra oficialiai paskelbti (žr., pvz., 2001 m. sausio 11 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. vasario 9 d. nutarimus); oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik įstatymams įsigalioti, bet ir tam, kad teisės subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų (žr., pvz., 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. spalio 29 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimus); pagal Konstituciją, teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami laikantis jų oficialaus skelbimo tvarkos, kuri nustatyta būtent tuo metu, kai jie išleidžiami (žr., pvz., 2010 m. vasario 9 d. nutarimą); Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „įstatymai“, atsižvelgiant į konstitucinį reikalavimą, kad teisė negali būti nevieša, negali būti aiškinama vien pažodžiui – ji aiškintina plečiamai, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus (žr., pvz., 2003 m. spalio 29 d., 2007 m. birželio 27 d., 2010 m. vasario 9 d. nutarimus). Konstitucinis reikalavimas, jog galioja tik tie teisės aktai, kurie yra paskelbti, yra neatsiejamas ir nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, jis yra vienas iš esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – svarbi teisinio tikrumo prielaida (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimus).Pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalį, norminis administracinis aktas – tai teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Norminiams teisės aktams priskiriami rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinti bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, orientuoti į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką, pasireiškiančią tuo, jog yra ribojamas subjektų, galinčių tiesiogiai kreiptis į teismą dėl norminių aktų teisėtumo, ratas, skirtinga kreipimosi į teismą dėl akto neteisėtumo tvarka, skiriasi akto panaikinimo teisinės pasekmės ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-116-858/2015, 2018 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-155-552/2018).Pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalį, individualus administracinis aktas – tai vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei. Individualus administracinis teisės aktas yra įstatymo normų ar kitų hierarchiškai aukštesnės pakopos norminių teisės aktų normų taikymo priemonė tuo atžvilgiu, kad šis aktas turi būti pagrįstas inter alia (lot. be kita ko) teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.), o norminis administracinis aktas yra įstatymo normų taikymo aktas todėl, kad juo iš esmės nustatomi atitinkamo įstatymo normų įgyvendinimo tvarka ir sąlygos. Skiriamasis jų bruožas yra tas, kad norminiu administraciniu aktu, nepaisant minėto jo taikomojo pobūdžio, yra nustatomos teisės normos, o individualiu administraciniu aktu teisės normos yra išimtinai tik taikomos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-566/2013, 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-539-552/2016).Remiantis aptartais kriterijais, akivaizdu, kad Lietuvos kariuomenės vado 2014 m. spalio 22 d. įsakymas Nr. V-1088 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų, kuriose gali būti ribojami vėjo jėgainių (aukštų statinių) projektavimo ir statybos darbai, žemėlapio patvirtinimo“ yra norminis administracinis aktas, nes tai nėra vienkartinio taikymo aktas, o aktas, kuris orientuotas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų, ir, įtvirtinus atitinkamą teisinį reguliavimą šiame akte, jis toliau veikia ir yra realizuojamas individualiuose santykiuose bei konkrečių asmenų elgesyje. Šis įsakymas nėra aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas pareiškėjams ir turintis įtakos tik pareiškėjų teisiniam statusui (teisėms ir pareigoms), aktas adresuotas rūšiniais požymiais apibūdintų asmenų ratui, t. y. visiems asmenims, kurie planuoja statyti vėjo elektrines nurodytoje teritorijoje. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad Lietuvos kariuomenės vado 2014 m. spalio 22 d. įsakymas Nr. V-1088 yra viešai paskelbtas teisės aktų numatyta tvarka.Teisėjų kolegija pastebi, kad Sprendime yra cituojamos Naudojimo sąlygų LV skyriaus, AIEĮ 49 straipsnio 8 dalies, Aviacijos įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostatos, kuriose įtvirtinta pareiga nurodytus kriterijus atitinkančių statinių statybos, rekonstravimo ir įrengimo darbus, projektavimo darbus ir statybos vietas derinti su Lietuvos kariuomene. Sprendime taip pat minima Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta, jog detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektus, kurių sprendinius keičia detalieji planai) sprendiniams, kitiems teisės aktams; bei Aprašo (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gegužės 29 d. nutarimo Nr. 626 redakcija) nuostatos, susijusios su vėjo elektrinių statybos vietos derinimu ir planavimo sąlygų išdavimu, be kita ko, kad Lietuvos kariuomenė planavimo sąlygas išduoda ir išvadas dėl vėjo elektrinių projektavimo ir statybos vietų derinimo teikia tik įvertinusi, ar planuojamos projektuoti ir statyti vėjo elektrinės nurodytose statybos vietose kliudys stebėti, kontroliuoti ir ginti oro erdvę (Aprašo 6.1 p.).Šiame kontekste pabrėžtina, kad ginčas kilo ne dėl pareiškėjui išduotų teritorijų planavimo dokumentų, statybos leidimų ar kitų dokumentų teisėtumo ir pagrįstumo, o dėl atsakovo atsisakymo suderinti vėjo elektrinės projektavimo ir statybos vietą, t. y. sprendimo, kad vėjo elektrinės statyba pareiškėjo 2014 m. spalio 29 d. prašyme Nr. SV-1 nurodytoje vietoje nėra galima. Todėl atsakovo argumentai, kad pareiškėjas anksčiau į Lietuvos kariuomenę nesikreipė dėl statybos vietos, projektavimo ir statybos darbų suderinimo, nors tokią pareigą turėjo, nagrinėjamoje byloje iš esmės nėra aktualūs. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl vėjo elektrinės projektavimo ir statybos vietos suderinimo, tačiau atsakovas ginčijamu sprendimu atsisakė šią vietą suderinti. Iš Sprendimo turinio galima nustatyti tik vieną tokio sprendimo pagrindą – planuojamų statyti vėjo elektrinių statybos vieta patenka į Lietuvos kariuomenės vado 2014 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. V-1088 patvirtintame Žemėlapyje pažymėtą teritoriją, kurioje vėjo elektrinių projektavimo ir statybos darbai draudžiami. Sprendime jokie kiti atsisakymo suderinti vėjo elektrinės projektavimo ir statybos vietą motyvai nėra pateikti. Taigi, Sprendimas nėra grindžiamas jokiais teisės aktais, kuriuose būtų įtvirtintas imperatyvaus pobūdžio draudimas pareiškėjui statyti vėjo elektrines jo pasirinktoje vietoje, išskyrus pačios Lietuvos kariuomenės priimtą ir viešai neprieinamą aktą, kuris nėra paskelbtas teisės aktų nustatyta tvarka.Prašomas panaikinti Sprendimas yra individualus teisės aktas, todėl jam taikomi ir bendrieji individualaus administracinio sprendimo (viešojo administravimo) reikalavimai. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (lot. esant konkrečiai situacijai, tik šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu, kadangi jis nėra tinkamai motyvuotas. Be kita ko, Žemėlapis, patvirtintas Lietuvos kariuomenės vado 2014 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. V-1088, pareiškėjui nėra prieinamas, todėl jis negali patikrinti atsakovo išvados, jog planuojamų statyti vėjo elektrinių statybos vieta patenka į Žemėlapyje pažymėtą teritoriją, kurioje vėjo elektrinių projektavimo ir statybos darbai draudžiami, teisingumo ir / ar ginčyti pastarosios teritorijos priskyrimo teritorijoms, kuriose vėjo elektrinių projektavimo ir statybos darbai draudžiami, teisėtumo ir pagrįstumo.Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytus Sprendimo trūkumus, daro išvadą, jog Sprendimas neatitinka esminių Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų, todėl jis negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu ir turi būti panaikintas. Nustačiusi pakankamą ir savarankišką pagrindą panaikinti skundžiamą Sprendimą, teisėjų kolegija laiko netikslinga vertinti kitus apeliacinio skundo argumentus ir dėl jų nepasisako, juolab kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas, panaikinant ginčijamą sprendimą ir, vadovaujantis AIEĮ 49 straipsnio 8 dalimi, Aviacijos įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, Naudojimo sąlygų LV skyriumi, numatančiomis derinimo su Lietuvos kariuomene pareigą konkrečiu atveju, įpareigojant atsakovą pareiškėjo 2014 m. spalio 29 d. prašymą Nr. SV-1 nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vėjo smūgis“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vėjo smūgis“ skundą tenkinti, t. y. panaikinti atsakovo Lietuvos kariuomenės 2015 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. KVS-75 „Dėl vėjo elektrinės projektavimo ir statybos vietos derinimo“ ir įpareigoti atsakovą Lietuvos kariuomenę išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. spalio 29 d. prašymą Nr. SV-1 „Dėl vėjo elektrinės projektavimo ir statybos vietos derinimo“ iš naujo.

Sprendimas neskundžiamas.