- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-07-30
- Bylos Nr.
- e2A-1354-852/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16417-2019-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Renata Volodko, Giedrė Čėsnienė
- Atsakovas
- UAB „Almarūnas“
- Ieškovas
- A. P.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Renatos Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Almarūnas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės A. P. ieškinį atsakovui UAB „Almarūnas“ ir pagal atsakovo priešieškinį dėl skolos pagal paslaugų sutartį priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. P. (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovo UAB „Almarūnas“ (toliau – ir atsakovas) 800 Eur skolą, 155,80 Eur delspinigius, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlime teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė paaiškino, kad su atsakovu 2018 m. rugsėjo 14 d. sudarė buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį Nr. 201909-01 (toliau - Sutartis), pagal kurią atsakovas įsipareigojo apmokėti už jam kas mėnesį suteiktas buhalterinės apskaitos paslaugas per 5 dienas nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos (Sutarties 3.1 punktas). Atsakovas 2019 m. vasario 6 d. pranešimu Sutartį nuo 2019 m. kovo 6 d. nutraukė, tačiau šiai dienai liko skolingas 800 Eur už suteiktas buhalterinės apskaitos paslaugas. Be to, Sutartyje (Sutarties 3.2 punktas) buvo sutarta, kad atsakovas privalės mokėti 0,1 procento delspinigius nuo nesumokėto sumos, už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną. Tokiu būdu už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 5 d. iki 2019 m. kovo 19 d. iš atsakovo taip pat priteistini 155,80 Eur delspinigiai.
Atsiliepimas
2. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti ir priteisti jam iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis Sutarties 3.1 punktu, jis įsipareigojo mokėti ieškovei 1 000 Eur dydžio mėnesinį mokestį už jam suteiktas buhalterinės apskaitos paslaugas, PVM sąskaitas faktūras apmokant per 5 dienas nuo jų išrašymo dienos. Paaiškino, kad ieškovė buhalterinės apskaitos paslaugas jam teikė nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2019 m. kovo 6 d., t. y. buhalterinės apskaitos paslaugos buvo teikiamos nepilnus šešis mėnesius (penkis pilnus mėnesius ir dvidešimt kalendorinių dienų). Kadangi vidutiniškai mėnuo sudaro trisdešimt kalendorinių dienų, todėl dvidešimties kalendorinių dienų paslaugos suteikimas sudaro 66,66 proc. pilno mėnesio sutartos paslaugos teikimo normos. Todėl ieškovė įgijo teisę į atlyginimą, kuris yra proporcingas realiai suteiktų paslaugų apimčiai, t.y. už penkis pilnus paslaugos teikimo mėnesius ir 66,66 proc. šešto mėnesio, kas sudaro 5 666,60 Eur sumą. Atsakovas ieškovei už suteiktas paslaugas sumokėjo 6 400 Eur sumą, t. y. ieškovei nepagrįstai sumokėta 733,40 Eur, kuriuos ieškovė privalo grąžinti atsakovui. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog buvo sudaryta sutartis dėl papildomų darbų ir jų apmokėjimo, kaip tai įtvirtinta Sutarties 3.3 punkte ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.720 straipsnio 1 dalyje. Be to, ieškinyje nenurodomos sąlygos, kurios lemtų, jog ieškovei kainą padidinti buvo neišvengiama, norint tinkamai įvykdyti sutartį, taip pat ir tai, kad kainos padidinimas negalėjo būti numatytas sutarties sudarymo momentu (CK 6.720 straipsnio 2 dalis).
Šalies argumentai
3. Ieškovė dubliku palaikė ieškinyje išdėstytą poziciją ir prašymus bei papildomai paaiškino, kad pradėjusi dirbti paaiškėjo, jog buvusios buhalterijos darbuotojos nebuvo suvedusios daug duomenų į buhalterinę apskaitos programą 9o, nuomojamą iš UAB „Aspa“ nuo 2018 m. liepos 1 d. Ištyrus esamus buhalterinius duomenis paaiškėjo, jog nesutampa nei kasos, nei avanso apyskaitų, nei ilgalaikio turto kortelių pradiniai likučiai. Tuomet ieškovė įmonės direktoriui paaiškino, kad be šių duomenų ji negali dirbti, o jei jie nori, kad ji suteiktų paslaugas pagal Sutartį, ji turi atlikti papildomus darbus, o atsakovas už šių duomenų (2018 m. liepos ir rugpjūčio mėn.) sutvarkymą papildomai atsiskaitys pagal jam išrašytas sąskaitas atitinkamai už 2018 m. liepos ir rugpjūčio mėn. Kadangi atsakovo duomenų srautai yra dideli ir suvesti bei sutikrinti duomenis užtruko, todėl sąskaita už 2018 m. rugpjūčio mėn. buhalterinių duomenų sutvarkymą buvo išrašyta 2018 m. spalio 30 d. Faktas, jog atsakovas pirmu mokėjimo pavedimu apmokėjo būtent 2018 m. spalio 30 d. sąskaitą faktūrą AP18 Nr. 026 už papildomus darbus, t. y. 2018 m. rugpjūčio mėnesio atsakovo įmonės buhalterinės apskaitos duomenų sutvarkymą, taip pat tą pačią dieną apmokėjo ir už spalio mėnesio buhalterinės apskaitos tvarkymą, patvirtina, kad ieškovė ir atsakovas tarėsi dėl papildomų darbų ir jų apmokėjimo. Taip pat tai, kad ieškovė iš tiesų atliko papildomu darbus patvirtina ir ištraukos iš buhalterinės apskaitos programos 9o, iš kurių matyti, kad ieškovė tvarkė ir apskaitos dokumentus datuotus 2018 m. liepos 12, 17, 20, 23, 24-27, 31 dienomis, 2018 m. rugpjūčio 7, 14, 27, 29, 31 dienomis ir t. t. Šie faktai paneigia atsakovo atsiliepime į ieškinį nurodytas priešingas aplinkybes. Kadangi atsakovas 2018 m. gruodžio 14 d. mokėjimo pavedime (2 000 Eur), 2019 m. kovo 15 d. mokėjimo pavedime (1 000 Eur), 2019 m. kovo 18 d. mokėjimo pavedime (1 000 Eur), 2019 m. gegužės 4 d. mokėjimo pavedime (400 Eur) nenurodė kokią konkrečią ieškovės išrašytą PVM sąskaitą faktūrą apmoka, remiantis CK 6.55 straipsnio 2 dalimi, atsakovo atlikti mokėjimai buvo užskaityti atsakovo skoloms pagal anksčiau išrašytas sąskaitas padengti. Tai paneigia atsakovo atsiliepime nurodytus ir niekuo nepagrįstus teiginius, jog šiuo metu yra susidariusi permoka. Pažymėjo, kad atsakovas nėra apmokėjęs 600 Eur pagal 2019 m. vasario 28 d. PVM sąskaitą faktūrą AP19 Nr. 007 ir 200 Eur pagal 2019 m. kovo 18 d. PVM sąskaitą faktūrą AP19 Nr. 011.
Atsiliepimas
4. Atsakovas tripliku palaikė atsiliepime į ieškinį išdėstytą poziciją.
Šalies argumentai
5. Atsakovas priešieškiniu prašė priteisti jam iš ieškovės 733,40 Eur permoką ir bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
6. Ieškovė atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad šioje byloje atsakovo priešieškiniu pareikštiems reikalavimams turi būti taikomas CK 6.667 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas 1 metų senaties terminas, kuris yra praleistas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 24 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė ir priteisė ieškovei iš atsakovo 800 Eur skolą, 155,80 Eur delspinigius, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos 955,80 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. gegužės 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 533,22 Eur bylinėjimosi išlaidas.
8. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sutinka su atsakovo nuomone, kad rašytine sutartimi dėl papildomų darbų, bent jau tokio pobūdžio, už kuriuos ieškovė nurodo, kad jai buvo apmokėta, šalys nesusitarė, paslaugų teikimo iki sutarties pasirašymo 2018 m. rugsėjo 14 d. neaptarė. Tačiau negali sutikti su atsakovo atstovo teismo posėdyje išsakyta pozicija, kad nesant įrodymų byloje, jog paslaugų apimtis atsakovo įmonėje padidėjo (kas ir buvo aptarta rašytinėje sutartyje), šalys nesusitarė dėl papildomų darbų, nes ieškovei jau pasirašant sutartį buvo žinoma apie problemas buhalterinėje apskaitoje, bet ji pati nustatė paslaugų kainą už faktinį darbą, taigi, reiktų suprasti, sutiko nereikalauti papildomo apmokėjimo už papildomą darbą. Šiems atsakovo argumentams prieštarauja byloje esantys rašytiniai įrodymai – 2018 m. spalio 30 d. sąskaita faktūra Nr. 026, kurios paslaugos apibūdinime aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta – papildomos buhalterinės apskaitos paslaugos (08 mėn. apskaitos tvarkymas), kurią atsakovas apmokėjo, taip pripažindamas, jog ieškovė papildomus darbus atliko, o papildomų darbų apimtis buvo susijusi su tos apskaitos tvarkymu, kuri egzistavo dar prieš šalims pasirašant sutartį. Taigi, už žodžiu susitartus su ieškove papildomus darbus atsakovas sumokėjo ieškovei 2018 m. lapkričio 8 d. mokėjimo pavedimu. Teismas sutinka su ieškovės pozicija, kad šiuo savo veiksmu atsakovas prarado teisę remtis sutarties 3.3 punktu ir CK 6.720 straipsnio 1 dalies nuostata ir ginčyti papildomų darbų atlikimo bei jų apmokėjimo faktą. Atkreipė dėmesį, kad iš pateiktų į bylą sąskaitų faktūrų, mokėjimo pavedimų, akivaizdžiai matyti, kad atsakovas, apmokėdamas ieškovės išrašytas sąskaitas tik 2 mokėjimo pavedimuose konkrečiai nurodė, kurios būtent sąskaitos yra apmokamos. CK 6.55 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Kadangi atsakovas 2018 m. gruodžio 14 d. mokėjimo pavedime (2 000 Eur), 2019 m. kovo 15 d. mokėjimo pavedime (1 000 Eur), 2019 m. kovo 18 d. mokėjimo pavedime (1 000 Eur), 2019 m. gegužės 4 d. mokėjimo pavedime (400 Eur) nenurodė, kokią konkrečią ieškovės išrašytą sąskaitą faktūrą apmoka, remiantis CK 6.55 straipsnio 2 dalimi, atsakovo atlikti mokėjimai buvo užskaityti atsakovo skoloms pagal anksčiau išrašytas sąskaitas padengti. Taip pat pažymėjo, kad savo elgesiu šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Siekdamos, kad toks elgesys nebūtų įvertintas kaip rašytinės sutarties pakeitimas, šalys gali įtraukti į sutartį jos pakeitimą ribojančią išlygą, t. y. susitarti, kad rašytinė sutartis gali būti pakeista, papildyta ar nutraukta tik raštu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis), tačiau net ir tada, viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis tokia sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3- 552/2012). Taigi, CK 6.183 straipsnio 2 dalies norma nurodo, kad sutartis gali būti pakeista nesilaikant CK 6.183 straipsnio 1 dalies nuostatų, jei iš vienos ar abiejų šalių konkliudentinių veiksmų galima spręsti, jog rašytinės sutarties šalys pakeitė sutarties sąlygas ir jas vykdė kitaip, negu nurodyta sutartyje. Būtent tokia situacija susiklostė ir šioje byloje tarp sutarties šalių, todėl ieškinys tenkintinas, o ieškovei iš atsakovo priteistina 800 Eur. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo pagal Sutarties 3.2 p. 155,80 Eur delspinigius, tad tenkinus ieškinį, ieškovės prašomi delspinigiai taip pat priteisiami iš atsakovo. Pasisakydamas dėl priešieškinio reikalavimo nurodė, kad negalima sutikti su atsakovo argumentais, kad ieškovė įgijo teisę tik į 5 666,60 Eur atlyginimą, kuris yra proporcingas realiai suteiktų paslaugų apimčiai, kai tuo tarpu atsakovas ieškovei už suteiktas paslaugas sumokėjo 6 400 Eur sumą, t. y. ieškovei nepagrįstai pervedė 733,40 Eur. Taip pat negali nesutikti su ieškovės argumentais, kurie yra pagrįsti į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, kad ieškovės atliktus papildomus darbus patvirtina ir ištraukos iš buhalterinės apskaitos programos. Iš šių ištraukų aiškiai matyti, kad ieškovė tvarkė dar 2018 m. liepos, 2018 m. rugpjūčio apskaitos dokumentus ir šie duomenys neabejotinai paneigia atsakovo teiginius apie tai, jog atsakovas ieškovei sumokėjo 733,40 Eur per daug. Dar iš dublike pateiktos ieškovės sąskaitų faktūrų ir mokėjimo pavedimų suvestinės matyti, jog atsakovas liko skolingas ieškovei, o ne ieškovei buvo permokėta už paslaugas. Atkreipė atsakovo dėmesį, kad jo pateikiami skaičiavimai, jog ieškovė paslaugas teikė nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2019 m. kovo 6 d., t. y. penkis mėnesius ir dvidešimt kalendorinių dienų, tad dvidešimties kalendorinių dienų paslaugos suteikimas sudaro 66,66 proc. pilno mėnesio sutartos paslaugos teikimo normos, nėra teisingi, nes atsakovas neatsižvelgia į tai, jog ieškovė jam suteikė papildomas paslaugas, už kurias atsakovas jai sumokėjo, be to, neatsižvelgia į faktą, jog sąskaita faktūra Nr. 011 už buhalterinės apskaitos paslaugas už kovo mėnesį, buvo išrašyta ne 1 000 Eur, o 200 Eur, t. y., kaip sąskaitoje aiškiai nurodyta, už 0,2 kiekį paslaugų per mėnesį. Taip pat nurodė, jog prieš teismo posėdį 2020 m. vasario 4 d. atsakovas į bylą pateikė papildomus dokumentus, kuriuose, jo teigimu, užfiksuoti duomenys patvirtina, jog ieškovė savo paslaugas atliko netinkamai, o būtent – vesdama įmonės buhalteriją, laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. kovo 6 d. registruose nepriskyrė į įmonės sąskaitą klientų pervestų piniginių sumų konkretiems klientams, todėl iš duomenų buvo galima spręsti, kad klientai yra įmonei skolingi. Kaip teismo posėdyje paaiškino ieškovė, ji atsakovo direktoriui paaiškindavo, kad registruose matyti įrašas ,,paskola‘‘, nors įmonė realiai paskolinių santykių su niekuo neturėjo ir nurodė, jog informavo direktorių, kad reikia pateikti konkrečias sąskaitas, kurių pagalba būtų galima suvesti konkrečius tikrus duomenis, į ką direktorius ieškovei atsakydavo, jog viską išsiaiškins, tačiau to nepadarė, ieškovei papildomų dokumentų neteikė. Ieškovė nurodė, kad iš suvestinių matyti duomenys, jog įmonėje gautos įplaukos, tačiau jos nepriskirtos, nepanaudotos, dėl jau minėtų duomenų trūkumo. Kaip byloje nustatyta, ieškovė ir atsakovas 2018 m. rugsėjo 14 d. sudarė buhalterinės apskaitos paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo vykdyti vyriausiojo buhalterio funkciją, užtikrinti buhalterinės apsakaitos vedimą, teikti konsultacijas buhalterinės apskaitos ir mokesčių klausimais, o atsakovas įsipareigojo už numatytus darbus sumokėti. Šios sutarties 2.2.1. p. įtvirtino ieškovės teisę gauti iš atsakovo jos paslaugų atlikimui visus reikiamus dokumentus, o 2.3.1. p. numatė atsakovo pareigą pateikti ieškovei visus reikiamus buhalterinės apskaitos dokumentus bei informaciją einamojo mėnesio buhalterinės apskaitos tvarkymui atlikti. Teismo posėdyje atsakovo atstovas ieškovės teiktų paaiškinimų šioje dalyje neginčijo, papildomų įrodymų neteikė, todėl teismas laiko neįrodyta aplinkybę, jog ieškovė savo paslaugas teikė netinkamai, be to, akcentavo, kad nei atsiliepime į ieškinį, nei triplike, nei priešieškinyje atsakovas negrindė savo atsikirtimų ir reikalavimų netinkamai suteikta paslauga, dar daugiau – triplike atsakovas aiškiai nurodė, kad ginčo, jog ieškovė tinkamai vykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, byloje nėra. Pasisakydamas dėl senaties nurodė, kad negali sutikti su ieškovės argumentais dėl ieškinio senaties priešieškinio reikalavimams pareikšti. Kaip ieškovė nurodė, tarp šalių sudaryta sutartis vertintina kaip atlygintinų paslaugų teikimo sutartis, o reikalavimams, kylantiems dėl atliktų darbų trūkumų, nustatomas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Tačiau atmetė ieškovės argumentus, jog atsakovas priešieškinį grindžia ieškovės netinkamu darbų atlikimu ir negali sutapatinti netinkamai atliktų darbų su papildomų darbų, darbų, dėl kurių nebuvo susitarta, atlikimu, taigi priešieškinio dalykas nėra netinkama ieškovės atliktų paslaugų kokybė, ką patvirtino ir atsakovas. Dėl to atsakovo pareikštam reikalavimui negali būti taikomas 1 metų ieškinio senaties terminas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti ir priteisti jam iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
10. Atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo jo tiek procesiniuose dokumentuose, tiek bylos nagrinėjimo metu išsakytas aplinkybe, kad mokėjimai pagal sąskaitas buvo atliekami nesigilinant į pateiktose sąskaitose faktūrose nurodytą informaciją. Atliekant mokėjimą už suteiktas paslaugas buvo aktualu tik sąskaitoje nurodyta suma, kurią šalys aptarė Sutartyje ir patvirtino parašu. Todėl sąskaitos faktūros apmokėjimas, kurioje yra įvardintas mėnesinis atlygis, kuris atitinka šalių nustatytąjį per mėnesį, nepatvirtina, kad atsakovas sutiko sumokėti daugiau nei buvo sutarta sudarant Sutartį. Pagal CK 6.716 straipsnio 1 dalį, paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti Pagal CK 6.718 straipsnio 1 dalį, teikdamas paslaugas paslaugų teikėjas privalo veikti sąžiningai ir protingai, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus, šio straipsnio 2 dalis nustato, kad atsižvelgiant į paslaugų rūšį, paslaugų teikėjas teikdamas paslaugas turi veikti laikydamasis nusistovėjusios praktikos ir atitinkamos profesijos standartų. Pažymėjo ir tai, kad pagal CK 6.719 straipsnio 1 dalį, prieš sudarant paslaugų sutartį, paslaugų teikėjas privalo suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį. Pagal CK 6.195 straipsnį, jeigu šalys neaptarė tam tikrų sutarties sąlygų, reikalingų sutarčiai vykdyti, tai šias sutarties spragas vienos iš šalių reikalavimu gali pašalinti teismas, nustatydamas atitinkamas sąlygas, atsižvelgdamas į dispozityviąsias teisės normas, šalių ketinimus, sutarties tikslą ir esmę, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus. Tuo tarpu pagal CK 6.193 straipsnio 4 dalį, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Nagrinėjamu atveju teismo posėdžio metu, ieškovė patvirtino aplinkybę, kad prieš sudarant paslaugų sutartį ji išsiaiškino ir atsakovo buhalterinės apskaitos duomenų suvedimo lygį, taip pat patvirtino, kad įmonėje tikrai nebuvo pilnai suvesti apskaitos duomenys. Taip pat patvirtino, kad ieškovė ruošdama sutarties tekstą ir nustatydama teikiamos paslaugos kainą apie nepilną buhalterinės aplaidos duomenų suvedimą į programą žinojo ir tai įvertino. Kadangi Sutartyje sulygtas užmokestis (Sutarties 3.1. punktas) yra mėnesinis, nepriklauso nuo konkrečių tą mėnesį atliktų darbų kiekio, ieškovė vykdė sutartyje numatytas prievoles, atsakovas privalėjo sumokėti ieškovei sutartyje numatyto dydžio užmokestį – 1 000 Eur per vieną mėnesį ir be jokios abejonės šią pareigą vykdė tinkamai ir laiku. CK 6.720 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų kaina nustatoma šalių susitarimu ir po sutarties sudarymo gali būti keičiama tik sutartyje nustatyta tvarka ir atvejais. Ieškovė, savo ruoštu sudarydama ir apeliantui pateikdama sutarties sąlygas, Sutarties 3.3. punktu, nurodė, kad tik dėl užsakovo pardavimo apimčių pasikeitimo, pasikeitusios buhalterinės apskaitos darbų apimties kaina gali būti tikslinama šalių susitarimo pagrindu. Taigi, šalys aptarė sutarties kainos pasikeitimo pagrindus. Nei bylos nagrinėjimo metu, nei procesiniuose dokumentuose, ieškovė neįrodinėjo sutartyje nustatytų sąlygų, kurias pati nustatė, leidžiančių keisti nustatytos paslaugų kainos dydį. Atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį taip pat nenustatė, kad sutarties vykdymo metu kistų užsakovo pardavimo apimtys ir dėl to galėtų kisti buhalterinės apskaitos darbų apimties kaina. Analizuojant minėtą tarp šalių sudarytą sutartį, vertinant ją ieškinio reikalavimų apimtyje bei atkreipiant dėmesį į ieškovės sutartyje nurodytas darbų kainos keitimo pagrindus, darytina pagrįsta išvada, kad sudarant paslaugų teikimo sutartį nustatydama darbų kainą, ieškovė įvertino tą aplinkybę, kad atsakovės buhalterinės apskaitos duomenys yra nepilnai sutvarkyti. Taip pat įvertino ir tai, kad jai teks šiuos duomenis suvesti ir tai nebus laikoma papildomų darbų atlikimu. Taigi, atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė įrodymais nepagrįstą teismo sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas, o priešieškinis tenkintinas jame nurodytais pagrindais.
11. Ieškovė atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priteisti jai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
12. Ieškovė nurodo, kad atsakovas visiškai neteisus teigdamas, jog šalių bendradarbiavimo metu neatsirado naujų sąlygų, kurios nebūtų ieškovės įvertintos prieš pasirašant paslaugų teikimo sutartį ar lemtų kainos padidėjimo neišvengiamumą, norint tinkamai įvykdyti sutartį. Šiems atsakovo argumentams prieštarauja byloje esantys rašytiniai įrodymai – 2018 m. spalio 30 d. sąskaita faktūra Nr. 026, kurios paslaugos apibūdinime aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta – papildomos buhalterinės apskaitos paslaugos (08 mėn. apskaitos tvarkymas), kurią atsakovas apmokėjo, taip pripažindamas, jog ieškovė papildomus darbus atliko, o papildomų darbų apimtis buvo susijusi su tos apskaitos tvarkymu, kuri egzistavo dar prieš šalims pasirašant sutartį. Faktas, jog atsakovas pirmu mokėjimo pavedimu apmokėjo būtent 2018 m. spalio 30 d. sąskaitą faktūrą AP18 Nr. 026 už papildomus darbus, t. y. 2018 m. rugpjūčio mėnesio atsakovo įmonės buhalterinės apskaitos duomenų sutvarkymą, taip pat tą pačią dieną apmokėjo ir už spalio mėnesio buhalterinės apskaitos tvarkymą, patvirtina, kad ieškovė ir atsakovas tarėsi dėl papildomų darbų ir jų apmokėjimo. Kadangi 2018 m. spalio 30 d. sąskaitoje faktūroje AP18 Nr. 026 buvo nurodyta, jog tai yra apmokėjimas už konkrečiai 2018 m. rugpjūčio mėn. apskaitos tvarkymą, atsakovui negalėjo būti nežinoma už kokius darbus jis iš tiesų apmoka, nors kaip verslininkas turėjo ir galėjo tai suprasti. Pagal CK 2.4 straipsnį verslininkai – tai fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine komercine veikla. Pagal to paties straipsnio 3 dalį kiekvienas asmuo, kuris verčiasi verslu ar profesine veikla, privalo tvarkyti savo turtą ir visa kita, kas susiję su jo verslu ar profesine veikla, taip pat saugoti dokumentus ir kitą informaciją apie savo turtą, verslą ar profesinę veiklą taip, kad kiekvienas turintis teisinį interesą asmuo bet kada galėtų gauti visapusišką informaciją apie to asmens turtines teises ir pareigas. Taigi, pagal šią įstatymo normą verslininkui savo veikloje keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai. Todėl atsakovas apmokėdamas sąskaitą turėjo ir galėjo pasidomėti, kodėl jis turi apmokėti už papildomus darbus, dėl kurių, kaip jis teigia dabar, iš viso nesitarė. Taip pat, kad ieškovė iš tiesų atliko šiuos papildomu darbus patvirtina ir į bylą pateiktos ištraukos iš buhalterinės apskaitos programos 9o, iš kurių matyti, kad ieškovė tvarkė ir apskaitos dokumentus datuotus 2018 m. liepos 12, 17, 20, 23, 24-27, 31 dienomis, 2018 m. rugpjūčio 7, 14, 27, 29, 31 dienomis ir t. t. Todėl teismas sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas už žodžiu susitartus su ieškove papildomus darbus sumokėjo ieškovei 2018 m. lapkričio 8 d. mokėjimo pavedimu. Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka, su teismo nustatytu faktu, jog jis turėjo mokėti už su ieškove žodžiu aptartą ir faktiškai atliktą darbą, nes šalys nesudarė atskiro rašytinio susitarimo dėl paslaugų įkainių pasikeitimo, pasikeitus darbų apimčiai, kaip tai nurodyta Sutarties 3.3 punkte ir CK 6.720 straipsnio 1 dalies nuostatose. Tokie apelianto teiginiai yra niekuo nepagrįsti. Kasacinio teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Siekdamos, kad toks elgesys nebūtų įvertintas kaip rašytinės sutarties pakeitimas, šalys gali įtraukti į sutartį jos pakeitimą ribojančią išlygą, t. y. susitarti, kad rašytinė sutartis gali būti pakeista, papildyta ar nutraukta tik raštu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Tačiau net ir tada viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis tokia sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3- 552/2012). Taigi, CK 6.183 straipsnio 2 dalies norma nurodo, kad sutartis gali būti pakeista nesilaikant CK 6.183 straipsnio 1 dalies nuostatų, jei iš vienos ar abiejų šalių konkliudentinių veiksmų galima spręsti, jog rašytinės sutarties šalys pakeitė sutarties sąlygas ir jas vykdė kitaip, negu nurodyta sutartyje. Atsakovas nesutinka su teismo sprendimu, jog atsakovui 2018 m. gruodžio 14 d. mokėjimo pavedime (2 000 Eur), 2019 m. kovo 15 d. mokėjimo pavedime (1 000 Eur), 2019 m. kovo 18 d. mokėjimo pavedime (1 000 Eur), 2019 m. gegužės 4 d. mokėjimo pavedime (400 Eur) nenurodžius, kokią konkrečią ieškovės išrašytą sąskaitą faktūrą apmoka, remiantis CK 6.55 straipsnio 2 dalimi, atsakovo atlikti mokėjimai buvo užskaityti atsakovo skoloms pagal anksčiau išrašytas sąskaitas padengti. CK 6.55 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Kaip matyti iš bylos dokumentų (pridėtų sąskaitų faktūrų ir mokėjimo pavedimų išrašo), atsakovas apmokėdamas ieškovės išrašytas sąskaitas tik dviejuose mokėjimo pavedimuose konkrečiai nurodė, kurios sąskaitos yra apmokamos. CK 6.55 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis).
14. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
15. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimo, kuriuo išnagrinėtas šalių ginčas dėl ieškovės atsakovui suteiktų buhalterinių paslaugų apmokėjimo/neapmokėjimo fakto, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
16. Atsakovas tiek pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek apeliaciniame skunde ginčija tai, jog ieškovė jam suteikė papildomas buhalterinės apskaitos paslaugas.
17. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog 2018 m. spalio 30 d. sąskaita faktūra Nr. 026, kurios paslaugos apibūdinime aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta – papildomos buhalterinės apskaitos paslaugos (08 mėn. apskaitos tvarkymas), ir kurią atsakovas apmokėjo, patvirtina, kad atsakovas pripažino, jog ieškovė papildomus darbus atliko.
18. Atsakovas apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentu, kad atliekant mokėjimą už jam suteiktas paslaugas buvo aktuali tik sąskaitose nurodyta suma, kurią šalys aptarė Sutartyje ir patvirtino parašu, t. y. atliekant mokėjimus nebuvo gilinamasi į pateiktose sąskaitose nurodytą informaciją, todėl 2018 m. spalio 30 d. sąskaitos faktūros Nr. 026, kurios paslaugos apibūdinime nurodyta – papildomos buhalterinės apskaitos paslaugos (08 mėn. apskaitos tvarkymas), apmokėjimas nepatvirtina, kad jis sutiko mokėti daugiau nei buvo sutarta, sudarant sutartį.
19. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad aukščiau nurodytas atsakovo argumentas yra nepagrįstas ir atmestinas. Pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog juridiniam asmeniui keliami didesni atidumo, rūpestingumo jo veikloje reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2008; 2010 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2010; kt.). Todėl atsakovas turėjo, prieš apmokėdamas jam pateiktą PVM sąskaitą faktūrą, įvertinti ne tik nurodytą paslaugos kainą, tačiau ir nurodytas paslaugas, už kurias išrašyta sąskaita. Antra, atsakovas galėjo ir turėjo suprasti, kad apmokėjimą atlieka už papildomai suteiktas paslaugas, remiantis tuo, kad jam po dienos buvo išrašyta dar viena sąskaita faktūra tokiai pačiai – 1 000 Eur – sumai, t. y. jam 2018 m. spalio 30 d. buvo išrašyta sąskaita faktūra Nr. 026, o 2018 m. spalio 31 d. išrašyta sąskaitą faktūra Nr. 027. Tačiau atsakovas jam pateiktų apmokėti sąskaitų neginčijo ir jas abi apmokėjo tą pačią dieną – 2018 m. lapkričio 8 d.
20. Bylos duomenimis nustatyta, kad Sutartis tarp ginčo šalių buvo sudaryta 2018 m. rugsėjo 14 d., tačiau iš byloje pateiktų buhalterinės apskaitos programos išrašų matyti, kad ieškovė tvarkė ir 2018 m. liepos, 2018 m. rugpjūčio atsakovo buhalterinės apskaitos duomenis. Ieškovė teismo posėdžio, vykusio 2019 m. vasario 14 d., metu paaiškino, kad su atsakovu žodžiu susitarė, jog atsakovo buhalterinę apskaita sutvarkys ir už ankstesnius nei sutarties sudarymo data laikotarpius, nes iki tol, kaip nurodė pats atsakovas, buhalterinė apskaita nebuvo tvarkoma tinkamai. Taigi, šie duomenys taip pat patvirtina, kad ieškovė suteikė ir, kad šalys tarėsi, jog ji atsakovui suteiks papildomas buhalterinės apskaitos paslaugas, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai rašytinės sutarties šalys pakeitė sutarties sąlygas ir jas vykdė kitaip, negu nurodyta Sutartyje.
21. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas esmines bylos aplinkybes ir įrodymų visetą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistu.
22. Ieškovė prašė priteisti jai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas tačiau įrodymų, kad tokias patyrė, nepateikė, todėl jos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).
23. Atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas, nes teismo sprendimas nėra priimtas jo naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsnio 6 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo UAB „Almarūnas“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.