Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-11-13 · Administracinė byla Nr. I-1478-609/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-11-13
Bylos Nr.
I-1478-609/2014
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00909-2014-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Eglė Kiaurakytė
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Pareiškėjas
V. A. L.
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1478-609/2014Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00909-2014-0Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 13 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Kiaurakytė, sekretoriaujant Vidai Rutkauskienei, dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui A. V. viešame teisimo pasėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas V. A. L. prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde (b.l. 3-9) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011-12-19 iki 2013-08-06 jis buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje (toliau – Areštinė), pažeidžiant jo teises. Argumentuoja, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 7 straipsnio 1 dalį bei tarptautinės teisės principus draudžiama bausmę atliekantį asmenį kankinti, žiauriai su juo elgtis, žeminti jo orumą, kelti fizines ar dvasines kančias. Teigia, jog laikotarpiu nuo 2011-12-22 iki 2013-11-06 jis buvo laikomas perpildytose Areštinės kamerose, pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui skirtino ploto normą, nustatytą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-129, pažeidžiant Lietuvos higienos normą HN76:2010, į kameros plotą neįskaitant sanitarinio mazgo patalpos ploto. Teigia, jog kamerose tualetai neatskirti nuo gyvenamųjų patalpų, neturi atskiros oro šalinimo sistemos, sklinda smarvė, tualetu jis buvo priverstas naudotis matant kitiems asmenims, tarp jų ir moterims, areštinės prižiūrėtojoms, bei matyti kitus asmenis. Taip pat teigia, kad neįmanoma atidaryti kameros langų, todėl kameros buvo nevėdinamos, be to jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis, kameros nedezinfekuojamos, jose buvo skruzdžių ir tarakonų, pelių, elektros lemputės murzinos, tai įtakojo blogą dirbtinės šviesos pralaidumą ir jo regėjimo pablogėjimą. Taip pat nurodo, kad kai kuriose kamerose buvo drėgna, sienos ir lubos papelijusios, o tai neatitinka HN76:2010 56, 62 punktų reikalavimų. Teigia, kad jam buvo neišduoti asmens higienos reikmenys – dantų šepetėlis, muilas, skutimosi priemonės, nors turėjo būti jais aprūpintas pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymą Nr. 139, nebuvo valymo priemonių, nesudaryta galimybė skalbti rūbus. Teigia, kad dėl blogų laikymo Areštinėje sąlygų pablogėjo jo sveikata, jis susirgo diabetu, hipertonija, jis nuolat turėjo vartoti vaistus, nebuvo galimybės patikrinti cukraus kiekį kraujyje. Mano, jog nurodyti pažeidimai prilyginami nežmoniškoms gyvenimo sąlygoms ir pažeidžia Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos 3 straipsnį. Teigia, kad dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų buvo pažemintas jo orumas, kas jam sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus, depresiją, sužalojo sveikatą.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Klaipėdos apskrities VPK), atsiliepime į skundą (b.l. 15-16) nurodyta, kad institucija su skundu nesutinka. Prašo pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtą, nes Klaipėdos apygardos administraciniame teisme yra priimtas nagrinėti tapatus pareiškėjo skundas administracinėje byloje Nr. I-1416-243/2014 dėl to paties dalyko, t.y. dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2012-12-22 iki 2014-07-28 laikant pareiškėją, jo teigimu, netinkamomis sąlygomis.

Šalies argumentai

Teismo posėdžio metu atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovas nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pripažino galimą pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygų pažeidimą dėl perpildytų kamerų, tačiau teigia, kad kitų pažeidimų nebuvo, per visą pareiškėjo buvimą Areštinėje jokių nusiskundimų negauta. Nurodė, kad Areštinėje nuolat atliekami patikrinimai, nustatyti trūkumai šalinami, teigia, jog tualetas įrengtas ir atitvertas laikantis nustatytų reikalavimų. Pažymi, jog šiuo metu pareiškėjo nurodytų patikrinti neįmanoma. Pažymėjo, jog patys suimtieji gadina kameras, užkemša ventiliacines angas, po to skundžiasi dėl netinkamų laikymo sąlygų. Mano, kad teisme yra nagrinėjama tapati byla, kurioje pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už tą patį laikotarpį dėl laikymo toje pačioje areštinėje.

Konstatuojama

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų jo laikymo Areštinėje sąlygų laikotarpiu nuo 2011-12-19 iki 2013-08-06, atlyginimo priteisimo.

Atsakovės atstovui argumentuojant, jog ginčas yra tapatus ginčui administracinėje byloje, nagrinėjamoje Klaipėdos apygardos administraciniame teisme, pažymėtina, jog nors Klaipėdos apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. I-1416-243/2014, kurioje pareiškėjas V. A. L. yra pareiškęs reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities VPK, nustatyta, jog reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nurodytoje administracinėje byloje, pareiškėjas nurodo kitus pažeidimus, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalą, todėl teismas nevertina, jog skundo reikalavimas šioje administracinėje byloje yra tapatus reikalavimui, pareikštam administracinėje byloje Nr. I-1416-243/2014.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pvz., 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme” (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Nurodytos nuostatos suponuoja tvirtinimą, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigia, jog neturtinę žalą jis patyrė dėl netinkamų jo laikymo Areštinėje sąlygų, nes laikotarpiu nuo 2011-12-19 iki 2013-08-06 jis buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, t. y. kameros buvo perpildytos, nepakankamai vėdinamos, šaltos, drėgnos, nebuvo įrengtos atskiros patalpos rūkantiems, netinkamai įrengti tualetai, kameros nedezinfekuotos, nesudaryta galimybė skalbti, neišduotos asmens higienos priemonės ir valymo reikmenys, netinkamas apšvietimas. Pareiškėjo teigimu, neturtinė žala pasireiškė jo orumo pažeminimu, sukeltais dideliais dvasiniais išgyvenimais, depresija, sveikatos pablogėjimu.

Sprendžiant dėl Klaipėdos apskrities VPK pareigūnų veiksmų teisėtumo, būtina įvertinti, ar pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygos atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija, EŽTK) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką).

EŽTT savo praktikoje taip pat nuolat pabrėžia, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo ,,žeminančios“ EŽTK 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

EŽTT 2010 m. balandžio 1 d. sprendime Gultyayeva prieš Rusiją, 67413/01, pabrėžė, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas.

Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Iš byloje esančios Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro areštinės 2014-05-30 pažymos Nr. 30-S-5892 matyti, kad pareiškėjas V. A. L. Areštinėje periodiškai buvo laikomas nuo 2011-12-22 iki 2013-11-06 ir buvo patalpintas kamerose, kurių vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas buvo mažesnis, nei nustatytas Įsakyme: 2011-12-22 (kameros kvadratūra 18,05 kv. m., laikomų asmenų skaičius 6), nuo 2011-12-23 iki 2011-12-28 (kameros kvadratūra 6,18 kv. m., laikomų asmenų skaičius 2) ir 2011-12-29 (kameros kvadratūra 14,15 kv. m., laikomų asmenų skaičius 4). Kitu pareiškėjo laikymo Areštinėje laikotarpiu, t.y. nuo 2011-12-30 iki 2013-11-06, pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių ploto reikalavimai atitiko Įsakyme nustatytą 3,6 kv. m. dydį. Pažymėtina, jog Įsakyme nenumatyta, kad į jo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui tenkančią kameros ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Iš to, kas nustatyta, darytina išvada, jog pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygų neatitikimai nurodytu aspektu buvo trumpalaikiai, tęsėsi tik 8 dienas, todėl jų negalima vertinti kaip intensyvių ir ypatingai pažeidusių pareiškėjo teises bei sukėlusius jam neigiamas pasekmes.

Pasisakydamas dėl kitų skundo argumentų, teismas pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad asmuo, pareiškęs reikalavimą dėl neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014-02-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, teismas patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013-02-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013), o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1559/2014, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Skunde nepateikti įrodymai, kad pareiškėjas Areštinės pareigūnams būtų nurodęs, jog jis yra nerūkantis, tą pabrėžė ir atsakovės atstovas teismo posėdžio metu. Be to, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus dėl netinkamų jo laikymo Areštinėje sąlygų. Iš Areštinės vyresniojo specialisto 2014-09-09 tarnybinio pranešimo Nr. 30-PR5-518 matyti, jog Areštinės kamerų apšvietimas, lempučių skaičius, langų dydis, ventiliacija atitinka Lietuvos Respublikos higienos normos HN37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ normas, sanitariniai mazgai atitverti 130 cm aukščio pertvara, nors pagal higienos normos 20 punktą reikalaujama 120 - 130 cm aukščio pertvara, visiems laikomiems areštinėje asmenims duodama švari patalynė, pagal poreikį – asmens higienos priemonės, o teisės aktai nenumato skalbimo galimybės užtikrinimo atsižvelgiant į tai, jog areštinėje asmenys laikomi iki 8 parų, išimtiniais atvejais – iki 15 parų. Pareigūno tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes paneigiančių įrodymų byloje nėra. Priešingai, nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu buvo atliktas patikrinimas, tačiau iš 2012-06-12 patikrinimo akto Nr. K3-234 matyti, jog pareiškėjo įvardinti pažeidimai nebuvo nustatyti. Be to, byloje esanti Klaipėdos apskrities VPK su UAB „Radvydė“ 2011-11-28 valymo paslaugų sutartis Nr. 30-4-ST2-11-191 patvirtina, jog Areštinės patalpos yra valomos, valymo paslaugos apima tualetų valymą ir dezinfekavimą (santechninių įrenginių, patalpų sienų ir grindų), durų, pertvarų, langų veidrodžių valymą, kiliminių dangų siurbimą, grindų drėgną valymą, laiptų, turėklų valymą ir dezinfekavimą, šiukšlių surinkimą, šviestuvų valymą, minkštų baldų valymą, aplinkos tvarkymą (b.l. 19-26). Taip pat nustatyta, kad 2011-04-14 sudaryta Kenkėjų kontrolės, naikinimo ir dezinfekcijos paslaugų vykdymo sutartis Nr. 92, pagal kurią atliekamas pavojingų užkrečiamųjų ligų židiniuose atliekamas privalomas aplinkos kenksmingumo pašalinimas bei vieną kartą per mėnesį atliekami patikrinimai, kurie užfiksuoti kenkėjų kontrolės programos vykdymo plane ir grafike (b.l. 27-30, 31-36). Pažymėtina, kad skunde nurodyta higienos norma HN76:2010 nagrinėjamu atveju netaikytina, nes ji reglamentuoja laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą. Nagrinėjamu atveju taikytina Lietuvos Respublikos higienos normos HN37:2009, nustatanti policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad į Areštinės med. punktą pareiškėjas kreipėsi 2011-12-27, 28, 30, 31, 2012-01-01, 2012-09-11, 12, 2013-07-19, 22, 2013-11-05 (b.l. 41), tačiau iš Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalo duomenų matyti, jog pareiškėjo sveikatos sutrikimai nėra sąlygoti jo laikymo Areštinėje sąlygų: pareiškėjas medicinos pagalbos kreipėsi dėl kairės blauzdos nubrozdinimo, slogos, cukrinio diabeto, kuriuo serga šešerius metus (b.l. 42-53).

Nors nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad ploto, tenkančio vienam asmeniui, pažeidimas ir dėl to pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo Konvencijos 3 straipsnyje reglamentuotam draudžiamam elgesiui, žeminančiam pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, tačiau vertintina, jog tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis ir toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus bei sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008-12-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013-12-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1559/2014 ir kt.). Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.Pažymėtina, jog byloje nenustatyta, kad pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis būtų siekiama sąmoningai, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Akcentuotina, kad pažeidimo laikotarpis buvo trumpas, o pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra duomenų, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) kreipėsi į Areštinės administraciją ar kitas kompetentingas institucijoms su skundais dėl nepakankamo Areštinės kameros ploto ar kitų nepatogumų, susijusių su jo laikymo Areštinėje sąlygomis. Be to, byloje nenustatyta, kad pareiškėjo sveikatos būklė pablogėjo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o įrodymų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas į bylą nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, jog ją būtų galima vertinti pareiškėjo įvardinta suma ir laikytina, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti pakankama 400 Lt suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsniu teismas

nusprendžia:

skundą patenkinti iš dalies.

V. A. L. priteisti 400 Lt (115 Eur) (keturis šimtus litų) (vieną šimtą penkiolika eurų) neturinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Klaipėdos apygardos administracinį teismą.

Teisėja Eglė Kiaurakytė