Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2-888/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-03-19
Bylos Nr.: 2-888/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marytė Mitkuvienė, Dalia Vasarienė, Vigintas Višinskis
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“

Kategorijos

36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
126.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2-888/2013Procesinio sprendimo kategorija 36.2;126.5. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Marytės Mitkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Dalios Vasarienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutarties, kuria nutarta netenkinti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ prašymo dėl įtraukimo į bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Auslita“ kreditorių sąrašą ir kreditinio reikalavimo patvirtinimo šioje bankroto byloje.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-565-210/2011 iškėlė bankroto bylą atsakovui BUAB „Auslita“ ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Tigesta“. Pareiškėjas šioje byloje „Swedbank lizingas“, UAB kreipėsi į atsakovo bankroto administratorių su prašymu patvirtinti „Swedbank lizingas“, UAB kreditoriumi BUAB „Auslita“ bankroto byloje. Pareiškime nurodė, kad bendras kreditorinis „Swedbank lizingas“, UAB reikalavimas yra 3531012,47 Lt. Patikslintu 2012-09-19 pareiškimu dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo, pareiškėjas nurodė, kad pagrindinio skolininko UAB „Vilrasta“ dalis pagal lizingo sutartis įsigyto ir naudoto turto, pagal sutartį Nr. LT068942 buvo grąžinta lizingo davėjui ir parduota tretiesiems asmenims patiriant nuostolį iš pardavimo, kurį sudaro - 575983,78 Lt. Ši suma apskaičiuota iš likusios UAB „Vilrasta“ sutarties Nr. LT068942 nepadengtos turto vertės minusuojant sumą, už kurią turtas buvo parduotas tretiesiems asmenims. Pagal nutrauktas lizingo sutartis, debitorinis UAB „Vilrasta“ įsiskolinimas (už kurį atsakingas ir laiduotojas BUAB „Auslita“) nesikeičia ir lieka toks pat, kaip ir pirmajame 2011-11-09 pareiškime dėl kreditorinio reikalavimo – t. y. 712134,15 Lt pagal išrašytas ir neapmokėtas sąskaitas pagal lizingo sutartis Nr. LT069160, LT068957, LT070170, LT068942 ir LT0770136 (pažyma Nr. SL-SR/12-6811) (b.l. 63, t. 5). Tame tarpe nuostolis pardavus lizinguojamą turtą sudaro 1996351,29 Lt (b.l. 63-64, t. 5); bei papildomos išlaidos pagal lizingo sutartis Nr. LT069160, LT068957, LT070170, LT068942 ir LT0770136 sudaro 77,193,31 Lt (pažyma Nr. SL-SR/12-6810),.

Savo reikalavimą pareiškėjas kildina iš laidavimo sutarčių ir jų pagrindu kylančių laiduotojui įsipareigojimų prieš kreditorių. Nurodo, kad 2008-02-11 UAB „Auslita“ ir „Swedbank lizingas“, UAB pasirašė Laidavimo sutartis Nr. LT068957/L ir LT068942/L, o 2008-02-13 Laidavimo sutartį (be numerio). Laidavimo sutartimis Nr. LT068957/L ir LT068942/L UAB „Auslita“ įsipareigojo įvykdyti lizingo gavėjo UAB „Vilrasta“ (j.a.k. 300084318) neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles ar jų dalis prisiimtas lizingo gavėjo (UAB „Vilrasta“) pagal lizingo sutartis Nr. LT068942 ir LT068957. Šių sutarčių objektas (jomis įsigytas turtas) buvo: sutartimi Nr. LT068942 - kompresorius RSDK-15; 4 vnt džiovyklų ZLSM5X1, 20-3X, 20-6, 72-4-F; katilinės sistema su šlapio biokuro pakura, Filtrų sistema (turtas įsigytas pagal pirkimo pardavimo sutartį Nr. LT068942/PPS.); ir sutartimi Nr. LT068957 – naudotos automatinės medienos apdirbimo staklės; krautuvas TOYOTA 02-7FD45 7FDA50-126, sunkvežimis, krautuvas CATERPILAR (DP30K 014C46771), puspriekabė idnt. Nr. VFNS383ELJIL05146. Turtas įsigytas pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. LT068957/PPS.

Pagal laidavimo sutartį, sudarytą tarp ginčo šalių 2008-02-13 nurodyta, kad laiduojama už neapibrėžtą turtą (naujus ir naudotus įrenginius, nenurodant nei kokius, nei už kokią sumą), kuris bus įsigytas lizingo bendrovės kliento UAB „Vilrasta“ laikotarpiu nuo 2008-02-13 iki 2008-04-05. Spręstina, kad laiduojama už prievolę, kurios turinys laidavimo metu nei apibrėžtas, nei aiškus, nei konkretus. Pareiškėjo pateiktais duomenimis minėtu laikotarpiu sudarytos lizinginės pirkimo pardavimo sutartys tarp kliento ir lizingo davėjo yra šios: Nr. LT070136, LT070170, LT069967, LT081248, LT081237, LT069160 (sutartis Nr. LT081237 yra pakeista sutartis Nr. LT069967, sutartis Nr. LT081248 yra pakeista sutartis Nr. LT069160 dėl PVM tarifo pasikeitimo).

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad laidavimo sutartys, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą yra neteisėtos ir negaliojančios (CK 1.78, 1.80, 1.82, 6.78 str. 1 d.), todėl nesukuria atsakovui šalutinės prievolės atsakyti pareiškėjui už pagrindinio skolininko piniginės prievolės netinkamą įvykdymą pagal Lizingo sutartis. Tokia išvada grindžiama aplinkybe, kad atsakovas pagal su AB „Sampo bankas“ (dabartinis - AB Danske bankas) 2006-01-09, 2006-11-02, 2008-01-07 sudarytas kredito sutartis buvo įsipareigojęs be išankstinio minėto banko raštiško sutikimo neprisiimti prieš trečiuosius asmenis jokių įsipareigojimų inter alia ir laidavimo forma (sutarčių 35.5 punktas). Pažymėtina, kad Laidavimo sutartims sudaryti Atsakovas negavo AB Danske bankas išankstinio rašytinio sutikimo.

Pagal Laidavimo sutarčių sudarymo metu galiojusių ir viešajame Juridinių asmenų registre įregistruotų Atsakovo įstatų 8.10 papunkčio 5 punktą, sprendimo dėl ilgalaikio turto, kurio balansinė vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, įvykdymo laidavimo priėmimas buvo išimtinė Atsakovo valdybos kompetencija. Laidavimo sutartys atitinka tokio sandorio požymius. Atsakovo valdyba nėra priėmusi jokio sprendimo dėl Laidavimo sutarčių sudarymo, taigi nėra tokio sandorio patvirtinusi po jo sudarymo ir nėra suteikusi jokių įgaliojimų Atsakovo tuometiniam vadovui pasirašyti Laidavimo sutartis (CK 1.82 str). Be to, mano, kad negali būti laiduojama už neapibrėžtas ir neaiškias prievoles, kas buvo padaryta sutartimi, pasirašyta 2008-02-13. Tokia sutartis prieštarauja CK 6.78 str. 1 d. įtvirtintai nuostatai.

Taip pat atsakovui neaišku, ar dalis dėl Lizingo sutartimis perduotino turto pagrindiniam skolininkui UAB „Vilrasta“ apskritai buvo perduota. Abejonės kyla dėl to, kad 2008-02-13 Lizingo sutarties Nr. LT081248 (buv. Nr. 069160) pagrindu pareiškėjas sumokėjo staklių AUER gamintojui Austrijoje 30 proc. avansinę įmoką remdamasis ne pagrindinio skolininko paraiška, o užsakymo pagrindu, kurį pareiškėjui pateikė pagrindinio skolininko tuometinio vadovo J. K. kita bendrovė UAB „Astmedas“. Vėlesniais duomenimis, AUER staklių gavimui iš gamintojo pagrindinis skolininkas dar turėjo sumokėti likusius 70 proc. kainos, kurios pareiškėjas jau nefinansavo. Tokiu būdu, realiai už minėtas stakles sumokėti pinigai gamintojui iš viso atsakovo manymu, negali būti laikomi sumokėtais pagal lizingo sutartį, nes vadovaujantis CK 6.567 str. 1 d. ir Lizingo sutarčių Bendrųjų sąlygų 3.1 punktu, lizingo santykiai prasideda lizingo bendrovei įsigijus bei perdavus lizingo gavėjui jo veiklai reikalingą turtą. Iki tol tarp pareiškėjo ir pagrindinio skolininko susiklostę santykiai traktuotini kaip pavedimo įsigyti turtą (Lizingo sutarčių Bendrųjų sąlygų 7.1, 7.4 punktai) santykiai. Kadangi turtas nebuvo perduotas, tai neatsirado ir atsakovo kaip laiduotojo už aptariamas Lizingo sutartis atsakomybė. Nesutikdamas su pareiškėjo reikalavimu dėl delspinigių, atsakovas prašo byloje taikyti ieškinio senatį.

Mano, kad pareiškėjas kreditoriniu reikalavimu nepagrįstai prašo į atsakovo kreditorių sąrašą bankroto byloje įtraukti be kita ko ir su 974675,80 Lt nuostolio, susidariusio iš perimto ir pigiau rinkoje realizuoto turto pardavimo, bei 52721,31 Lt Pareiškėjo patirtomis išlaidomis. Atsakovas atkreipia teismo dėmesį, kad jis netgi sutinkant su laidavimo sutartimis, negali būti atsakingas už pareiškėjo nuostolius, realizuojant lizinguojamą turtą. Teigia, kad už tokio pobūdžio nuostolius ir išlaidas atsakovas Laidavimo sutartimis nelaidavo, t.y. tokios pagrindinio skolininko prievolės pareiškėjui neužtikrino.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2012 m. gruodžio 7 d. nutartimi pareiškėjo „Swedbank lizingas“ UAB pareiškimą įtraukti pareiškėją į BUAB „Auslita“ kreditorių sąrašą ir patvirtinti finansinį reikalavimą, netenkino ir priteisė iš pareiškėjo „Swedbank lizingas UAB atsakovui BUAB „Auslita“ 4840 Lt turėtų bylinėjimosi išlaidų teisinei pagalbai apmokėti.

Teismas nurodė, kad vertinant Laidavimo sutartis Nr. LT068957/L-1 ir Nr. LT068942/L-1, sudarytas 2008-02-11 tarp pareiškėjo „Swedbank lizingas“, UAB ir UAB „Auslita“, galima sutikti, kad šių sutarčių sudarymas aptariamu aspektu (CK 6.78 str. 1 d.) atitiko įstatymo reikalavimus, keliamus tokio pobūdžio sutartims, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką panašaus pobūdžio civilinėse bylose. Taigi analizuojant pareiškėjo reikalavimą pagal atskiras pozicijas (laidavimo sutartis), galima teigti, kad:

2008-02-11 sutartimi Nr. LT068957/L-1 bendras reikalavimo dydis sudarytų 523379,81 Lt (tame skaičiuje neapmokėtų sąskaitų suma – 24307,21 Lt, + nuostolis iš pardavimo – 477349,79 Lt, + papildomos išlaidos 21722,81 Lt) ;

sutartimi Nr. LT068942/L-1 – 927978,75 Lt (tame skaičiuje neapmokėtų sąskaitų suma 58195,36 Lt, + nuostolis iš pardavimo – 838702,52 Lt + papildomos išlaidos – 31080,58 Lt).

Taigi viso pagal šias dvi laidavimo sutartis reikalavimo dydis galėtų būti 1451358,56 Lt.

Pagal laidavimo sutartį sudarytą tarp ginčo šalių 2008-02-13 neapmokėtų sąskaitų suma sudarytų 629631,58 Lt, nuostolis iš turto pardavimų – 680298 Lt ir papildomos išlaidos – 24359,63 Lt. t. y. viso 1334290,19 Lt.

Teismas nurodė, kad šiuo atveju reikšmingą įtaką turi laidavimo sutarčių aiškinimas ir jų teisinis vertinimas. Vertinant aptariamos 2008-02-13 laidavimo sutarties tekstą ir sąlygas teismas padarė išvadą, kad 2008-02-13 laidavimo sutartyje prievolė, už kurią buvo laiduojama, nebuvo pakankamai apibūdinta ir atsakovas kaip laiduotojas neturėjo galimybių suprasti laidavimo apimties bei prievolės, už kurią laidavo, nes viena vertus, iš 2008-02-13 laidavimo sutarties 1 punkto nėra aišku, kiek bus sudaryta finansinio lizingo sutarčių, dėl kokio turto bus sudarytos šios sutartys ir kokia šio turto (sutarčių) vertė. Kita vertus, laidavimo sutartyje nenustačius lizingo sutarčių (turto) vertės, negalima daryti bent kiek pagrįstos išvados, kad pareiškėjas apskritai vertino UAB „Auslita“ turtinę padėtį, nustatant neapibrėžto dydžio laidavimo įsipareigojimą. Teismo vertinimu pareiškėjas siekė neapibrėžto, UAB „Auslita“ laidavimo, kas įgalintų pareiškėją ir UAB „Vilrasta“ sudaryti bet kokio masto finansinio lizingo sutartis ir pareiškėjui šiuo atveju nebuvo svarbu ar pagal prisiimtus įsipareigojimus laiduotojas (UAB „Auslita“), esant pagrindinės lizingo sutarties pažeidimui galės vykdyti savo įsipareigojimus už pagrindinį skolininką. Teismas padarė išvadą, kad 2008-02-13 laidavimo sutartyje nebuvo pakankamai apibūdinta prievolė, už kurią laidavo atsakovas, vadinasi galima teigti, kad šiuo atveju pareiškėjo finansinis reikalavimas, kildinamas iš imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.78 str. 1 d.) prieštaraujančios sutarties, taigi yra teisiškai nepagrįstas, dėl to šioje dalyje negali būti tenkinamas. Pareiškėjo reikalavimas šiuo atveju iš esmės gali būti kildinamas tik iš 2008-02-11 laidavimo sutarčių, jeigu nebūtų kitų aplinkybių ir teisės normų reikalavimų jas sudarant pažeidimų sąlygojančių pareiškėjo reikalavimų nepatenkinimą visa apimtimi.

Teismas nurodė, kad aptariamos Laidavimo sutartys negali būti pripažintos kaip sukuriančios sutarties šalims teises ir pareigas, nes sudarytos pažeidžiant kitus imperatyvius įstatymo reikalavimus (CK 1.78, 1.80, 1.82, 6.78 str. 1 d.), todėl nesukuria atsakovui ir šalutinės prievolės atsakyti pareiškėjui už pagrindinio skolininko piniginės prievolės netinkamą įvykdymą pagal turto įsigijimo Lizingo sutartis. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs atsakovo pateiktas sutartis su AB Danske banku (buvęs AB „Sampo bankas“) ir įsipareigojimais jam. Atsakovas pagal su AB Danske bankas (buvęs AB „Sampo bankas“) 2006-01-09, 2006-11-02, 2008-01-07 sudarytas kredito sutartis buvo įsipareigojęs be išankstinio minėto banko raštiško sutikimo neprisiimti prieš trečiuosius asmenis jokių įsipareigojimų inter alia ir laidavimo forma (sutarčių 35.5 punktas). Aptariamoms Laidavimo sutartims sudaryti atsakovas nebuvo gavęs AB Danske bankas išankstinio rašytinio sutikimo.

Aptariamomis laidavimo sutartimis atsakovas kaip laiduotojas prisiėmė labai didelius finansinius įsipareigojimus jeigu pagrindinis skolininkas netinkamai vykdys arba nevykdys lizingo sutarčių. Todėl pareiškėjo pareiga buvo įsitikinti jo mokumu ir perspektyva. Teismas sprendė, kad pareiškėjas „Swedbank lizingas“, UAB, sudarydamas laidavimo sutartis su atsakovu, pagal kurias šis prisiėmė įsipareigojimą laiduoti savo turtu visoms lizingo sumoms, netgi neapibrėžtoms, būsimoms prievolėms, visiškai neįsitikino ir net nevertino aukščiau šioje nutartyje nurodytų aplinkybių apskritai draudžiančių tokiomis sąlygomis atsakovui pasirašyti laidavimo sutartis, bei netyrė ir netikrino kokia buvo atsakovo UAB „Auslita“ turtinė – finansinė padėtis sutarčių sudarymo metu ir kokia yra reali galimybė gauti skolos padengimą iš laiduotojo, atsiradus pagrindui atsakyti pagal laidavimo sutartis. Teismas pažymėjo, kad jau Teismo vertinimu toks laidavimas buvo absoliučiai formaliu, nesiekiančiu sukurti realių šalių teisinių santykių. Tokia išvada darytina atsižvelgiant ir į tai, kad aptariamame teisiniame santykyje laiduotojų buvo ne vienas, taip pat tuometė ekonominė finansinė situacija ir turimų bankuose nenaudojamų pinigų kiekis buvo didelis, todėl bankai iš dalies elgėsi neatsakingai juos skolindami. Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje esantys duomenys leidžia spręsti, kad pareiškėjas, sudarydamas laidavimo sutartis su atsakovu visiškai nesidomėjo ir nevertino, jog atsakovas UAB „Auslita“ dar iki laidavimo sutarčių sudarymo savo turto neturėjo, kadangi jis visas buvo įkeistas AB Danske Bankui, kad kredito sutartimis su minėtu banku iki aptariamų laidavimo sutarčių pasirašymo buvo paėmęs 6576385 Lt kreditą ir prisiėmęs su jų paėmimu didžiulius finansinius įsipareigojimus. Šios aplinkybės pareiškėjui laidavimo sutarčių su atsakovu sudarymo metu tikrai buvo ir turėjo būti žinomos, nes nekilnojamojo turto hipoteka yra viešai registruojamas juridinis faktas, be to kreditų paėmimo ir įsipareigojimų kitam bankui faktai taip pat nebuvo slepiami. Teismas laikė, kad pareiškėjas laidavimo sutarčių su atsakovu sudarymo metu galėjo žinoti ir suprasti, kad laidavimo sutarčių įvykdymas dėl laiduotojo UAB „Auslita“ turtinės padėties ir kitų finansinių įsipareigojimų praktiškai bus neįmanomas. Apie tai iš dalies liudija ir faktas, kad UAB „Auslita“ dar 2011-09-26 nutartimi iškėlė bankroto bylą pagal pareiškėjo AB Danske banko pareiškimą dėl atsakovo prisiimtų šiam bankui didžiulių finansinių įsipareigojimų 6801107,43 Lt nevykdymo.

Šių duomenų pagrindu teismas konstatavo, kad pareiškėjas, pažeisdamas Finansų įstaigų įstatymo 31 str. reikalavimus, pats prisiėmė riziką, visiškai nevertindamas atsakovo turtinės finansinės padėties, pasirašydamas laidavimo sutartis su atsakovu neįsitikino, ar atsakovas galės vykdyti savo įsipareigojimus. Tokius atsakovo veiksmus teismas vertino kaip nepakankamai atidžius ir rūpestingus, vykdant tiesioginę savo veiklą, kas ūkio subjektui, profesionaliai užsiimančiam tokio pobūdžio veikla yra privaloma, taigi savo veiksmais aptariamoje situacijoje, elgėsi nerūpestingai neatidžiai, prisiimdamas sau riziką dėl galimos žalos atsiradimo, negalint jos išreikalauti nei iš pagrindinio skolininko nei iš laiduotojo. Ši aplinkybė sudaro pagrindą teismui taikyti CK 6.253 str. 5 d., kurioje numatyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl nukentėjusiojo asmens veiksmų, kuriais jis pats prisidėjo kad jam atsirastų ar padidėtų nuostoliai, arba jais prisiėmė tokių nuostolių atsiradimo riziką sau. Pareiškėjas šioje byloje „Swedbank lizingas“, UAB, turėdamas būti rūpestingu asmeniu finansų tvarkymo srityje, turėdamas patirties finansų ir kreditų valdyme, bei turėdamas visas faktines ir teisines galimybes iš trečiųjų asmenų (kredito ir hipotekos įstaigų) gauti visą reikiamą informaciją apie atsakovo kitus finansinius įsipareigojimus laidavimo sutarčių sudarymo metu, sudarė tokias sutartis su atsakovu neįsitikinęs ar jis galės vykdyti savo įsipareigojimus ir sutartimis prisiimtas prievoles. Tokiais savo veiksmais (neveikimu) pareiškėjas tyčia ar dėl neatsargumo prisidėjo prie nuostolių atsiradimo ar padidėjimo (CK 6.259 str.). Todėl teismas sprendė, kad dėl laidavimo sutarčių sudarymo ir jų nevykdymo rizika ir atsakomybė tenka pačiam pareiškėjui. Tokia išvada svarbi ir viešojo intereso bankroto byloje aspektu, siekiant apsaugoti kitų kreditorių turtinius interesus. Tai savarankiškas pagrindas pareiškėjo prašymui atmesti.

Kitas pagrindas yra tai, kad laidavimo sutartys sudarytos pažeidžiant teisės aktų bei kitais laiduotojo sutartiniais įsipareigojimais prisiimtus reikalavimus.

Laidavimo sutartys neteisėtomis ir negaliojančiomis, bei nesukuriančiomis jų šalims prievolės gali būti laikomos ir CK 1.78, 1.80, 1.82, 6.78 str. 1 d. pagrindu. Šiuo atveju tokia atsakovo pozicija laikytina pagrįsta. Atsakovui šios laidavimo sutartys nesukuria šalutinės prievolės atsakyti pareiškėjui už pagrindinio skolininko piniginės prievolės netinkamą įvykdymą pagal Lizingo sutartis. Tokią išvadą teismas grindė (sutikdamas su atsakovo pozicija) tuo, kad atsakovas pagal su AB „Sampo bankas“ (dabartinis - AB Danske bankas) 2006-01-09, 2006-11-02, 2008-01-07 sudarytas kredito sutartis (b.l. 28-56, t. 1) buvo įsipareigojęs be išankstinio minėto banko raštiško sutikimo neprisiimti prieš trečiuosius asmenis jokių įsipareigojimų inter alia ir laidavimo forma (sutarčių 35.5 punktas). Šios bylos duomenys patvirtina, kad laidavimo sutartims sudaryti atsakovas nebuvo gavęs AB Danske bankas išankstinio rašytinio sutikimo. Šis argumentas yra svarbus ir reikšmingas ne tik kaip savarankiškas pagrindas reikalavimui netenkinti, tačiau vertinant jį kartu su aukščiau nurodytu pagrindu susijusiu su pareiškėjo prisiimta savarankiška rizika sau, kai laidavimo sutartimi atsakomybė tenka negalinčiam tokios atsakomybės prisiimti asmeniui.

Teismas netenkindamas pareiškėjo prašymo sutiko su atsakovo argumentu, kad „Swedbank lizingas“, UAB finansinis reikalavimas negali būti patvirtintas atsakovo bankroto byloje dėl CK 1.82 str. pažeidimo, kuris taip vertinamas inter alia su aukščiau paminėtais pagrindais. Pagal Laidavimo sutarčių sudarymo metu galiojusių ir viešajame Juridinių asmenų registre įregistruotų Atsakovo įstatų 8.10 papunkčio 5 punktą, sprendimo dėl ilgalaikio turto, kurio balansinė vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, įvykdymo laidavimo priėmimas buvo išimtinė atsakovo valdybos kompetencija. Laidavimo sutartys atitinka tokio sandorio požymius, tačiau atsakovo valdyba nėra priėmusi jokio sprendimo dėl Laidavimo sutarčių sudarymo, nėra tokio sandorio patvirtinusi po jo sudarymo ir nėra suteikusi jokių įgaliojimų atsakovo tuometiniam vadovui pasirašyti Laidavimo sutartis (CK 1.82 str).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas UAB „Swedbank lizingas“ prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012-12-07 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - patvirtinti „Swedbank lizingas“, UAB finansinius reikalavimus 2785648,75 Lt sumai UAB „Auslita“ bankroto byloje. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Įvertinant tai, kad tarp „Swedbank lizingas“, UAB ir UAB „Auslita“ 2008-02-13 sudarytos laidavimo sutarties 1 punkte yra nurodyta: 1) maksimali suma, už kurią yra laiduojama, t.y. 3158410,29 Lt, 2) aiškiai apibrėžtas terminas, per kurį laidavimo sutartimi užtikrinti sandoriai bus sudaryti, t.y. 2008-02-13 iki 2008-04-05, kad 3) prievolės, už kurias yra laiduojama, bus lizingo sutartys, bei 4) asmuo, už kurio prievoles yra laiduojama - UAB „Vilrasta“ (buvęs pavadinimas UAB „Šalčininkų Vilrasta“), todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad 2008-02-13 laidavimo sutartimi buvo laiduota už visiškai neapibrėžtas prievoles.

2. Šiaulių apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, kad UAB „Auslita“ pagal su AB „Sampo bankas“ (dabartinis - AB Danske bankas) 2006-01-09, 2006-11-02, 2008-01-07 sudarytas kredito sutartis buvo įsipareigojęs be išankstinio banko raštiško sutikimo neprisiimti prieš trečiuosius asmenis jokių įsipareigojimų inter alia ir laidavimo forma (sutarčių 35.5 punktas), yra savarankiškas pagrindas „Swedbank lizingas“, UAB reikalavimui netenkinti.

3. Skundžiamoje nutartyje nepagrįstai pasisakyta, kad „pareiškėjas, pažeisdamas Finansų įstaigų įstatymo 31 str. reikalavimus, pats prisiėmė riziką, visiškai nevertindamas atsakovo turtinės finansinės padėties, pasirašydamas laidavimo sutartis su atsakovu neįsitikino, ar atsakovas galės vykdyti savo įsipareigojimus.“

4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikydamas Finansų įstaigų įstatymo nuostatas nepagrįstai pasisakė, kad „pareiškėjas akivaizdžiai jau sutarčių sudarymo metu nepasitikėjo atsakovu, nes šalia minėtų ir aptariamų laidavimo sutarčių tokias pat dėl tų pačių lizingo sutarčių sudarė dar su keliais juridiniais ir fiziniais asmenimis.“

5. Teismas skundžiamą nutartį grįsdamas CK 6.77 str. 4 d. ne tik netinkamai išsiaiškino jos imperatyvumą, bet ir nepagrįstai ją pritaikė aiškindamas ginčo situaciją.

6. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi CK 1.82 str. nuostatomis.

7. Kadangi šioje konkrečioje situacijoje nebuvo pareikšta reikalavimų dėl aptariamų laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir pirmosios instancijos teismas ex officio nepripažino jų negaliojančiomis, t.y. paliko galioti, teismas neturėjo teisinio pagrindo bankrutavusią UAB „Auslita“ atleisti nuo prievolės pagal galiojančias laidavimo sutartis įvykdymo.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas BUAB „Auslita“ prašo apelianto „Swedbank lizingas“, UAB atskirąjį skundą atmesti, o 2012-12-07 Šiaulių apygardos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylai svarbias aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį, kurios naikinti remiantis atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, kuria nutarta netenkinti pareiškėjo UAB „Swedbank lizingas“ prašymo dėl įtraukimo į BUAB „Auslita“ kreditorių sąrašą ir kreditinio reikalavimo patvirtinimo šioje bankroto byloje, yra pagrįsta ir teisėta.

CPK 1 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas. Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio trečiojoje dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras ir nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.

Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme numatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai bei apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Kreditorių reikalavimų pareiškimo specifika ta, jog kreditoriai reikalavimus reiškia ne tiesiogiai teismui, bet bankroto administratoriui, kuris, išdėstęs teismui argumentuotą nuomonę dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, teikia juos tvirtinti arba prašo teismo netvirtinti tokių reikalavimų. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tuomet tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai.

Byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi UAB „Auslita“ iškėlė bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Tigesta“. Pareiškėjas „Swedbank lizingas“, UAB 2011 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į atsakovo bankroto administratorių su prašymu patvirtinti „Swedbank lizingas“, UAB kreditoriumi BUAB „Auslita“ bankroto byloje su 3531012,47 Lt kreditoriniu reikalavimu, kuris vėliau buvo patikslintas – 2785648,75 Lt (58 b.l., t. 5). „Swedbank lizingas“, UAB ir UAB „Auslita“ 2008 m. vasario 11 d. pasirašė laidavimo sutartis Nr. LT068957/L ir LT068942/L, o 2008-02-13 Laidavimo sutartį (be numerio). Laidavimo sutartimis Nr. LT068957/L ir LT068942/L UAB „Auslita“ įsipareigojo įvykdyti lizingo gavėjo UAB „Vilrasta“ neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles ar jų dalis prisiimtas lizingo gavėjo (UAB „Vilrasta“) pagal lizingo sutartis Nr. LT068942 ir LT068957.

Prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tai taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Prievolių įvykdymo užtikrinimo esmė ta, kad, skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius prisiimtą prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti skolininką ar kitą asmenį, kad jis tinkamai įvykdytų tai, ką skolininkas privalo įvykdyti pagal įstatymą arba sandorį. CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytas nebaigtinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas, o sutarties šalims palikta laisvė susitarti ir dėl kitų užtikrinimo būdų. Taip pat šie subjektai prievolės įvykdymui užtikrinti gali taikyti ne vieną įvykdymo užtikrinimo būdą. Laidavimo kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo samprata pateikta CK 6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Taigi laidavimas atsiranda sutarties, nors gali atsirasti ir įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis). Laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas. Skirtingai negu daiktinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų atveju, laidavimas dėl jo asmeninio pobūdžio sieja kreditorių su įsipareigojimą patenkinti laidavimu užtikrintą reikalavimą prisiėmusiu subjektu (laiduotoju), bet ne konkrečiu turtu, o kreditoriaus reikalavimas skolininkui gali būti patenkinamas iš viso laiduotojo turto. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui. Iš laidavimo atsirandanti prievolė yra priklausoma nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės, ir tai yra jos, kaip akcesorinės prievolės, pagrindinis požymis. Akcesorinei prievolei būdinga, kad ji priklauso nuo pagrindinės prievolės. Akcesorinė laiduotojo prievolė pasižymi nuspėjamumu, todėl laiduotojo prievolės dydis negali viršyti skolininko, už kurį laiduota, prievolės dydžio. Šie laidavimo požymiai apibūdina laiduotojo teisių apsaugą. Prievolės, kylančios iš laidavimo sutarties, turinys yra laiduotojo įsipareigojimas, skolininkui pažeidus laidavimu užtikrintą prievolę, įvykdyti ją kreditoriui kartu su skolininku. Šios prievolės prieš kreditorių mastą paprastai nulemia skolininko atsakomybės už prievolės pažeidimą mastas. Kitoks laiduotojo atsakomybės mastas gali būti nustatytas laidavimo sutartyje, kai laiduotojas prisiima ne visišką, o dalinę atsakomybę už skolininką. Jeigu laidavimo sutartyje nenustatyta kitaip, tai laiduotojas už skolininką atsako prieš kreditorių taip pat ir tokiu pat mastu, kaip ir skolininkas (CK 6.78 straipsnio 2 dalis). Laidavimo prievolės akcesoriškumas, be kita ko, reiškia, kad: kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas (CK 6.76 straipsnio 2 dalis); laidavimu gali būti užtikrinamas tik pakankamai apibūdintos prievolės įvykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio mėn. 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).

Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad nagrinėjamoje bankroto byloje egzistuoja viešasis interesas, ex officio aiškino ir sutarčių, tame tarpe laidavimo, sudarymo teisėtumą. Teismas atsisakydamas tenkinti „Swedbank lizingas“, UAB kreditorinį reikalavimą rėmėsi šiais argumentais: 1) 2008 m. gruodžio 13 d. laidavimo sutartyje nebuvo pakankamai apibūdinta prievolė už kurią laidavo atsakovas, 2) sudarant laidavimo sutartis nebuvo gautas UAB „Auslita“ rašytinis sutikimas, 3) sudarant laidavimo sutartis buvo pažeisti LR Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio reikalavimai, 4) UAB „Auslita“ valdyba nėra pritarusi dėl laidavimo sutarčių sudarymo (CK 1.82 str.).

Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad ginčo sutartys prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms, turėjo pasisakyti dėl šių sutarčių galiojimo, tačiau to nepadarė.

Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, teismas analizuodamas pareiškėjo reikalavimą pagal atskiras pozicijas (laidavimo sutartis), padarė išvadą, kad dvi 2008-02-11 sutartys Nr. LT068957/L-1 ir Nr. LT068942/L-1 reikalavimo dydis galėtų būti 1451358,56 Lt, o pagal laidavimo sutartį sudarytą tarp ginčo šalių 2008-02-13 neapmokėtų sąskaitų suma viso sudarytų 1334290,19 Lt. „Swedbank lizingas“ UAB savo reikalavimams pagrįsti pateikė savo skaičiavimus, pagal kuriuos reikalavimo dydis yra 2785648,75 Lt. Teismas skundžiamoje nutartyje atsižvelgė tik į UAB „Auslita“ pateiktus paskaičiavimus, tačiau neatsižvelgė į „Swedbank lizingas“ UAB pateikto reikalavimo pagrįstumą ir nepašalino prieštaravimų.

Teisingam klausimo dėl kreditorinio reikalavimo išnagrinėjimui, turi būti kruopščiai ištirti įrodymai ir aplinkybės, susijusios su paties reikalavimo pagrįstumu, bei tiksliu jo dydžiu, nes neatlikus šio tyrimo, finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimas gali būti išspręstas neteisingai (CPK 185 str., 338 str., 329 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju teismas nepasisakė dėl laidavimo sutarčių galiojimo, pilnai neatskleidė kilusio ginčo dėl reikalavimo dydžio, o šiems klausimams išspręsti reikalinga surinkti bei ištirti papildomus įrodymus. Pagal byloje esančius įrodymus teisėjų kolegija neturi galimybės išnagrinėti minėtų klausimų iš esmės apeliacine tvarka, todėl klausimas dėl apelianto finansinio reikalavimo perduotinas tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 327 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį ir finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Marytė MitkuvienėDalia VasarienėVigintas Višinskis