Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjas Erminijus Baziulis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau– ir CK) normos (žr. 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjime sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (žr. 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-858/2015).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kad tariamų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, prie savo skundo nepridėjo jokių atsakovės atstovės raštų ir kitų duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog atsakovės atstovė nuo pat 2019 m. sausio 1 d., kuomet pareiškėjo teisės galimai buvo pirmą kartą pažeistos, atsisakė pareiškėjui pateikti kokius nors duomenis apie bausmės atlikimo sąlygas. Be to, žala dėl netinkamų kalinimo sąlygų patiriama nepriklausomai nuo to, ar gauta tam tikra informacija. Sužinojus ar turėjus sužinoti apie savo teisių pažeidimą, atsiranda ir teisė į ieškinį, todėl pareiškėjas galėjo kreiptis į teismą nepriklausomai nuo to, gavo ar ne tam tikrą informaciją iš atsakovės atstovės.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu. Pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, tačiau tokia savo teise nesinaudojo (byloje nėra duomenų dėl pareiškėjo kreipimosi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą). Pareiškėjas ieškinio senaties termino eigos metu turėjo teisę paskambinti telefonu (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau– ir BVK) 27, 33, 34, 38, 42, 43, 49 straipsniai), siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų (BVK 41, 42 straipsniai), kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais), peticijomis ir skundais į valstybės ir savivaldybių institucijų pareigūnus ir tarnautojus, nevyriausybines organizacijas ir tarptautines institucijas (BVK 27 straipsnis), gauti teisinę pagalbą (BVK 42 straipsnis), pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis (BVK 35, 39, 64 straipsniai), kurie pareiškėjo prašymu galėjo rinkti informaciją, ir kitas teises. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjo nesikreipimo į teismą su skundu (ir dėl to praleistas ieškinio senaties terminas) priežastys buvo subjektyvios, nulemtos jo paties pasyvumo ir nepakankamo rūpestingumo. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. vasario 24 d. Dėl šios priežasties atsakovės atstovės Lietuvos kalėjimų tarnybos prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. vasario 24 d. atmetama kaip nepagrįsta.

Pažymėtina, kad iš teismui pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas nuo 2023 m. vasario 17 d. nebuvo laikomas Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjime.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 24 d. iki 2023 m. vasario 17 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Dėl gyvenamųjų patalpų ploto.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. V-31 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (neteko galios 2021 m. spalio 1 d.) 2.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, be to 2.2 punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Analogiškai pataisos įstaigų bendrabučių tipo ir kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotą reglamentuoja nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2023 m. sausio 5 d. galiojęs Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. V-317 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.1 punktas ir 2.2 punktas, bei nuo 2023 m. sausio 5 d. galiojantis Lietuvos kalėjimų tarnybos direktoriaus 2023 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. V-15,,Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui nustatymo“ 1.2.1 ir 1.2.2 punktai. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

Dėl ventiliacijos.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad kamerose 24, 16, 18, 11, 3 nebuvo tinkamai įrengta ventiliacija, ketvirto lokalinio sektoriaus gyvenamosiose patalpose vasara oras necirkuliuodavo, šešto lokalinio sektoriaus gyvenamosiose patalpose nebuvo tinkamos ventiliacijos.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 17 punktas numato, kad asmenims turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Dėl švaros užtikrinimo.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad kamerose 24, 16, 18, 11, 3 sienos pasidengusios pelėsiu ir grybeliu. Ketvirto lokalinio sektoriaus gyvenamosiose patalpose buvo pastoviai drėgna, grindis pastoviai reikėjo valyti, nes būdavo balos. Be to sienos buvo apipelijusios ir pasidengusios grybeliu, o čiužinys pastovia būdavo drėgnas.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Be to, Higienos normos HN 134:2015 39 punkte nurodoma, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (neteko galios 2023 m. sausio 1 d.), 18.6 punkte numatyta, kad nuteistieji ir suimtieji privalo tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (kamerą) ir pasivaikščiojimo vietas.

Aukščiau aptartas teisinis reglamentavimas suponuoja išvada, kad gyvenamosiose ir bendrojo naudojimo patalpose neturi būti visų rūšių kenkėjų ir pelėsio, jas turi prižiūrėti bei švarą palaikyti ir patys nuteistieji. Atsižvelgus į tai, bei remiantis tuo, jog byloje nėra pateikta duomenų, galinčių patvirtinti, kad pareiškėjas kreipėsi į kalėjimo administraciją dėl gyvenamųjų, sanitarinio mazgo ir kitų bendrojo naudojimo patalpų nepriežiūros, valymo priemonių nebuvimo, pelėsio ar kenkėjų buvimo, įvertinus tai, jog ir pats pareiškėjas turėjo pareigą užtikrinti švarą gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, ši pareiškėjo skundo dalis vertintina kaip deklaratyvi ir atmestina kaip neįrodyta.

Dėl bendro klozetų ir praustuvių skaičiaus.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad ryte į sanitarinį mazgą tekdavo stovėti eilėse po 30-40 min.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintų Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 6.7 punkte numatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Pagal Eksploatavimo taisyklių 7 punktą, kai esamose įkalinimo įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti Eksploatavimo taisyklių 6.6–6.12 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams (išskyrus laisvalaikio kambarį, kuris turi būti įrengiamas kiekvienam būriui). Eksploatavimo taisyklių 12.5 punkte numatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, jose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm, arba ne mažiau, kaip 1,42 m² matmenų (ploto) sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos ir grindys dengiamos lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nesant techninėms galimybėms esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara (iki kameros lubų) ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymas Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ (toliau- ir Patalpų aprūpinimo normos) numatė, kad klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras įrengiami 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų. Taip pat, Patalpų aprūpinimo normos numatė, kad praustuvė įrengiama 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų.

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas bendrabučio tipo ir kamerų tipo gyvenamosiose patalpose. Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjimo 15 būryje (6 lokalinis sektorius), bendrabučio tipo 5 gyvenamojoje patalpoje buvo iki 9 nuteistųjų, kurie naudojosi 1 sanitarinio mazgo patalpa (klozetas ir praustuvė); kamerų tipo patalpoje Nr. 24 buvo iki 3 nuteistųjų, kurie naudojosi 1 sanitarinio mazgo patalpa (klozetas ir praustuvė); 2 būrio (10 lokalinis sektorius), bendrabučio tipo 2 gyvenamojoje patalpoje buvo iki 8 nuteistųjų, kurie naudojosi 1 sanitarinio mazgo patalpa (klozetas ir praustuvė); 20 būryje (4 lokalinis sektorius), bendrabučio tipo 3 gyvenamojoje patalpoje buvo iki 8 nuteistųjų, kurie naudojosi 1 sanitarinio mazgo patalpa (klozetas ir praustuvė); 20 būryje (4 lokalinis sektorius), bendrabučio tipo 5 gyvenamojoje patalpoje buvo iki 8 nuteistųjų, kurie naudojosi 1 sanitarinio mazgo patalpa (klozetas ir praustuvė); kamerų tipo patalpoje Nr. 16 buvo iki 3 nuteistųjų, kurie naudojosi 1 sanitarinio mazgo patalpa (klozetas ir praustuvė); 15 būryje (6 lokalinis sektorius), bendrabučio tipo 2 gyvenamojoje patalpoje buvo iki 9 nuteistųjų, kurie naudojosi 1 sanitarinio mazgo patalpa (klozetas ir praustuvė); 14 būryje (6 lokalinis sektorius), bendrabučio tipo 4 gyvenamojoje patalpoje buvo iki 9 nuteistųjų, kurie naudojosi 1 sanitarinio mazgo patalpa (klozetas ir praustuvė); 2 būrio (10 lokalinis sektorius), bendrabučio tipo 2 gyvenamojoje patalpoje buvo iki 8 nuteistųjų, kurie naudojosi 1 sanitarinio mazgo patalpa (klozetas ir praustuvė); kamerų tipo patalpoje Nr. 18 buvo iki 3 nuteistųjų, kurie naudojosi 1 sanitarinio mazgo patalpa (klozetas ir praustuvė); kamerų tipo patalpoje Nr. 11 buvo iki 3 nuteistųjų, kurie naudojosi 1 sanitarinio mazgo patalpa (klozetas ir praustuvė); 2 būrio (10 lokalinis sektorius), bendrabučio tipo 1 gyvenamojoje patalpoje buvo iki 7 nuteistųjų, kurie naudojosi 1 sanitarinio mazgo patalpa (klozetas ir praustuvė); 15 būryje (6 lokalinis sektorius), bendrabučio tipo 5 gyvenamojoje patalpoje buvo iki 9 nuteistųjų, kurie naudojosi 1 sanitarinio mazgo patalpa (klozetas ir praustuvė); 20 būryje (4 lokalinis sektorius), bendrabučio tipo 1 gyvenamojoje patalpoje buvo iki 8 nuteistųjų, kurie naudojosi 1 sanitarinio mazgo patalpa (klozetas ir praustuvė) (b. l. 34-35, 61).

Iš atsakovės atstovės pateiktų fotonuotraukų (b. l. 53-59) matyti, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjimo bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose sanitariniame mazge buvo įrengta po 1 klozetą. Taigi ginčo laikotarpiu pareiškėjas kartu su kitais nuteistaisiais (daugiausiai iki 9 nuteistųjų) Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjimo bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose sanitariniame mazge naudojosi 1 klozetu (9 / 1 = 9), iš ko matyti, kad vienu klozetu daugiausiai naudojosi 9 nuteistieji.

Be to, iš atsakovės atstovės pateiktų fotonuotraukų (b. l. 53-59) matyti, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjimo bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose sanitariniame mazge buvo įrengta po 1 praustuvę. Taigi ginčo laikotarpiu pareiškėjas kartu su kitais nuteistaisiais (daugiausiai iki 9 nuteistųjų) Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjimo bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose sanitariniame mazge naudojosi 1 prausimosi vieta (9 / 1 = 9), iš ko matyti, kad viena prausimosi vieta daugiausiai naudojosi 9 nuteistieji.

Teismas įvertinęs būryje įrengtų sanitarinių įrenginių skaičių ir nuteistųjų skaičių, sprendžia, kad sanitarinių įrenginių skaičius atitiko minėtose normose nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.

Dėl tupiamo tipo klozetų.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad baudos izoliatoriaus kamerose 24, 16, 18, 3 nebuvo tinkamai įrengto sanitarinio mazgo.

Pagal Patalpų aprūpinimo normas, tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas su klozetu (gali būti ir tupiamas) ir praustuvė.

Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime (b. l. 61) nurodė, kad visuose 15, 2, 20 ir 14 būrių gyvenamosiose patalpose (miegamuosiuose), taip pat visuose kamerų tipo patalpose yra sanitarinio mazgo patalpos (kiekvienoje patalpoje), ir juose yra įrengta po vieną metalinį praustuvą ir unitazą (arba nerūdijančio plieno klozetas). Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovės pateiktais duomenimis, todėl jais vadovaujasi, be to juos patvirtina pateiktos fotonuotraukos (b. l. 53-56). Taigi, ginčo laikotarpiu galiojęs teisinis reglamentavimas numatė, kad kamerų tipo gyvenamosiose patalpose įrengti klozetai gali būti tupiami, todėl konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju Lietuvos kalėjimų tarnyba teisinio reglamentavimo nepažeidė.

Dėl iškvietimo sistemos.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš to, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose, dušuose ir kamerose nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai, šešto lokalinio sektoriaus gyvenamosiose patalpose neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukai.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (galiojo iki 2020 m. gruodžio 22 d., toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) nenumato iškvietimo sistemos įrengimo lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, pasivaikščiojimo kiemeliuose ir dušuose, bet iškvietimo sistemos įrengimas yra numatytas kamerų tipo gyvenamosiose patalpose ir drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamosiose patalpose (Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10. ir 16.11 punktai). Taip pat, Eksploatavimo taisyklės nenumato iškvietimo sistemos įrengimo bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, pasivaikščiojimo kiemeliuose ir dušuose, bet iškvietimo sistemos įrengimas yra numatytas kamerų tipo gyvenamosiose patalpose (Eksploatavimo taisyklių 12.11 punktas).

Nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2020-04-02 iki 2020-04-30 bausmę atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 24, nuo 2020-07-02 iki 2020-07-30, nuo 2020-08-04 iki 2020-08-14 bausmę atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 16, nuo 2021-06-17 iki 2021-07-14, nuo 2021-07-15 iki 2021-08-12 bausmę atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 18, nuo 2021-08-17 iki 2021-09-06, nuo 2021-09-14 iki 2021-09-16, nuo 2021-09-27 iki 2021-10-07, nuo 2021-10-19 iki 2021-11-04, 2021-11 iki 2021-11-12, bausmę atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 11. Todėl pareiškėjui šiuose kamerų tipo patalpose iškvietimo sistemos prieinamumas turėjo būti užtikrinamas.

Iš atsakovės atstovės pateikto atsiliepimo (b. l. 37) matyti, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos Alytaus kalėjime gyvenamuose kambariuose ir kamerose yra įrengtos priežiūrą vykdančio pareigūno iškvietimo sistemos. Iškvietimo sistemos yra tvarkingos ir veikiančios, kadangi atsakingi darbuotojai prižiūri patalpas ir esant gedimams kuo skubiau organizuoja įrenginių taisymą. Pareiškėjas, gavęs atsakovės atstovės atsiliepimą, šių aplinkybių neginčijo, be to, jos iš dalies yra patvirtinamos fotonuotraukomis (b. l. 53-55), kuriuose šios iškvietimo sistemos yra užfiksuotos, todėl teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti šiomis atsakovės atstovės atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis ir jomis remiasi.

Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos kalėjimų tarnyba teisinio reglamentavimo nepažeidė.

Dėl pokalbių taksofonu privatumo.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad nebuvo užtikrinamas privatumas skambinant taksofonu.

Lietuvos higienos norma Nr. HN 134:2015, Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės ir Eksploatavimo taisyklės nenumato privatumo užtikrinimo skambinant telefonu laisvės atėmimo vietose.

BVK 43 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji turi teisę paskambinti telefonu arba naudojantis internetine telefonija, jeigu jie arba jų nurodyti asmenys gali apmokėti pokalbio išlaidas arba skambinimo išlaidas apmoka kitas abonentas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (galiojo iki 2020 m. sausio 22 d.) 124 punktas nustato, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija. Analogiškai nuteistųjų teisė paskambinti reglamentuojama Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 (galiojo nuo 2020 m. sausio 22 d. iki 2023 m. sausio 1 d.) 37 punktas.

Atsakovės atstovė atsiliepime (b. l. 37) pripažino, kad taksofonai įrengti bendro naudojimo patalpose, tačiau interneto telefonija įrengta atskiroje patalpoje, kurioje privatumas užtikrinamas pilnai. Pareiškėjas, gavęs atsakovės atstovės atsiliepimą, šių aplinkybių neginčijo, todėl teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti šiomis atsakovės atstovės atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis ir jomis remiasi.

Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo teigti, kad aukščiau aptartas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sutrukdęs pareiškėjui palaikyti telefonu socialinius ir šeiminius ryšius. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lietuvos kalėjimų tarnybos administracijos elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Be to, reikalavimo, kad telefonų aparatai būtų izoliuojami, teisės aktai nenustato. Todėl, darytina išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovės neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su privatumu skambinant taksofonu.

Dėl čiužinio paėmimo.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad baudos izoliatoriaus kamerose 24, 16, 18, 3 buvo paimamas čiužinys.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimas, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 patvirtintų Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 23 punktas (redakcija galiojo iki 2021 m. gegužės 26 d.) numato, kad nuteistiesiems, atliekantiems Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalyje nurodytą nuobaudą, neleidžiama įsigyti ir turėti asmeninių daiktų, išskyrus Taisyklių 20.2.1–20.2.5 papunkčiuose nurodytus asmeninius daiktus, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenų), tualetinį popierių, sauskelnes, akinius arba kontaktinius lęšius ir jiems skirtas dėtuves bei kontaktinių lęšių priežiūros priemones, pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) direktoriaus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją. Patalynė, čiužinys, pagalvė ir antklodė šiame punkte nurodytiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistųjų asmeniniai daiktai, kurių jie negali turėti atlikdami nuobaudą, bus saugiai laikomi visą nuobaudos atlikimo laiką. Greitai gendantys maisto produktai įdedami į šaldytuvą, o dėl natūralių sąlygų sugedę saugomi maisto produktai sunaikinami. Sunaikinus maisto produktus surašomas aktas, su kuriuo pasirašytinai supažindinamas nuteistasis, kuriam priklausė sunaikinti produktai.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (galiojo iki 2023 m. sausio 1 d.), Patalpų aprūpinimo normų 1 priede bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. liepos 9 d. įsakymų Nr. 1R-444 „Dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo įgyvendinimo“ patvirtintų Laisvės atėmimo vietų įstaigos vidaus tvarkos taisyklių 2 priede nurodyta, kad patalynė tai antklodė, čiužinys, pagalvė, patalynės komplektai (paklodė, užvalkalai, antklodė ir pagalvė) ir rankšluostis.

Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 63) į skunda nurodė, kad čiužiniai kaip ir visa patalynė buvo išimami remiantis galiojančiais teisės aktais. Čiužiniai ir visa patalynė nebuvo išimami nuo 2021 m. gegužės 26 d., pasikeitus teisiniam reglamentavimui.

Taigi, pagal aukščiau nurodytąjį teisinį reglamentavimą, galiojusį iki 2021 m. gegužės 26 d., iš nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas atlikti nuobaudų, patalynė galėjo būti surenkama ir išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pareiškėjo vertinimu, toks reguliavimas sudaro sąlygas ir prielaidas kankinti nuteistuosius. Teismas nesutinka su tokiu vertinimu. Nuteistųjų teisė minkštai atsisėsti ir atsigulti dienos metu, kai nemiegama pagal nuteistųjų dienotvarkę, niekur nenumatyta, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti. Teismas tai pat pažymi, kad patalynės paėmimas vertintinas kaip priemonė, skatinanti nuteistuosius būti aktyviems, užsiimti socialine reabilitacija, saviugda, savišvieta. Atkreiptinas dėmesys, kad jokių duomenų, jog pareiškėjo patalynė buvo paimama ir po 2021 m. gegužės 26 d., pasikeitus teisiniam reglamentavimui, teismui nepateikta, o atsakovės atstovė tai kategoriškai neigia. Teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti šiomis atsakovės atstovės atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, todėl pareiškėjo teiginys, jog čiužinys buvo paimamas ir po 2021 m. gegužės 26 d., atmestinas kaip neįrodytas. Atsižvelgus į anksčiau aptartas aplinkybes darytina išvada, kad Lietuvos kalėjimų tarnyba, iki 2021 m. gegužės 26 d. paimdama iš pareiškėjo kameros patalynę ir ją išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui, veikė taip, kaip nustatyta teisės aktuose, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti Lietuvos kalėjimų tarnybos veiksmų neteisėtumo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovės argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai suponuoja išvadą, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo netinkamų laikymo sąlygų yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant laikymo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų laikymo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina tiek neteisėtų valstybės institucijos veiksmų – pareiškėjo laikymo nepriimtinomis sąlygomis, tiek ir priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovė atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Nenustačius atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų ir žalos fakto, tai yra nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnis, 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo R. B. skundą dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis nuo 2020 m. vasario 24 d. iki 2023 m. vasario 17 d., atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.